- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-05-18
- Bylos Nr.
- 1A-230-518/2018
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Daiva Pranytė-Zalieckienė
- Nuteistasis
- D. J.
- Civilinis ieškovas
- UAB „A“
- Advokatai
- Alius Galminas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio, Daivos Pranytės-Zalieckienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje ir 184 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:
- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 3 (trejiems) metams;
- pagal BK 184 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 9 (devyniems) mėnesiams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu ir D. J. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 3 (trejiems) metams.
Vadovaujantis BK 75 straipsniu, D. J. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant D. J. per 2 (du) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos pradėti dirbti ir tęsti darbą visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį, taip pat per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis padarytą turtinę žalą, kas mėnesį atlyginant ne mažiau kaip po 2 000 Eur.
Iš D. J. priteista civilinei ieškovei UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis 48 393,21 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 1 800 Eur išlaidų advokato paslaugoms apmokėti.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1.2. dirbdama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis (į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) buhaltere, užimamų pareigų pagrindu turėdama teisiškai apibrėžtus įgalinimus ir neteisėtai pasinaudodama šiais jai suteiktais įgalinimais – direktoriaus P. S. žodiniu nurodymu jai suteikta teise internetu atlikti bankines operacijas įmonės sąskaitose jo vardu išduotu ir jai patikėtu slaptažodžių generatoriumi, kurio Nr. 32658325, laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. veikdama vieninga tyčia piniginių lėšų pasisavinimo tikslu, pasinaudodama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis kompiuteriu (IP adresas (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, 29 elektroninio mokėjimo nurodymais į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB DNB banke, nurodydama pavedimo pagrindus „avansas, grąžinimas, už prekes, pagal sutartį, DU“, neteisėtai pervedė 34 322 Eur, o būtent:
DataMokėjimo nurodymo numerisPagrindasSuma, Eur2016 m. balandžio 18 d.933Avansas1502016 m. gegužės 4 d.965Gražinimas1 0002016 m. gegužės 16 d.1009DU5002016 m. gegužės 20 d.1023Už prekes7002016 m. birželio 2 d.1054Grąžinimas4722016 m. birželio 8 d.1082Pagal sutartį3 5002016 m. birželio 10 d.1098Avansas4002016 m. birželio 17 d.1121Avansas8002016 m. birželio 22 d.1131Avansas1 8002016 m. birželio 23 d.1134Pagal sutartį2 0002016 m. birželio 27 d.1140Pagal sutartį3 0002016 m. liepos 5 d.1160DU7002016 m. liepos 8 d.1183Darbo užmokestis5002016 m. liepos 13 d.1205Darbo užmokestis1 0002016 m. liepos 22 d.1225Sutartis1 5002016 m. liepos 28 d.1243Sutartis1 5002016 m. rugpjūčio 8 d.1286DU2 0002016 m. rugpjūčio 19 d.1343Avansas5002016 m. rugpjūčio 24 d.1347Avansas1 5002016 m. rugpjūčio 31 d.1363Avansas2 0002016 m. rugsėjo 16 d.1423DU1 2002016 m. rugsėjo 26 d.1437DU1 5002016 m. rugsėjo 29 d.1456DU1 5002016 m. spalio 6 d.1466DU2 0002016 m. spalio 21 d.1514Atlyginimas už 9 mėn.7002016 m. spalio 27 d.1527Atlyginimas už 10 mėn.4002016 m. spalio 28 d.1528Atlyginimas už 10 mėn.3002016 m. lapkričio 2 d.1533Atlyginimas už 10 mėn.7002016 m. lapkričio 3 d.1544Atlyginimas už 10 mėn.500
Tęsdama nusikalstamą veiką, elektroninio mokėjimo nurodymais į savo asmeninę sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB SEB banke, nurodydama pavedimo pagrindus „avansas, už prekes, pagal sutartį“, neteisėtai pervedė 6 700 Eur, o būtent:
DataMokėjimo nurodymo numerisPagrindasSuma,Eur2016 m. balandžio 20 d.941Avansas3002016 m. balandžio 22 d.952Už prekes1002016 m. balandžio 27 d.956Avansas5002016 m. balandžio 29 d.958Avansas3002016 m. gegužės 3 d.961Pagal sutartį1 7502016 m. gegužės 3 d.962Pagal sutartį1 7502016 m. gegužės 27 d.1046Pagal sutartį2 000
Tokiu būdu D. J. pasisavino jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą, UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis priklausantį, didelės vertės turtą – 41 022 Eur piniginių lėšų.
1.2. dirbdama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis (į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini)) buhaltere, užimamų pareigų pagrindu turėdama teisiškai apibrėžtus įgalinimus ir neteisėtai pasinaudodama šiais jai suteiktais įgalinimais – direktoriaus P. S. žodiniu nurodymu jai suteikta teise internetu atlikti bankines operacijas įmonės sąskaitose jo vardu išduotu ir jai patikėtu slaptažodžių generatoriumi, kurio Nr. 32658325, laikotarpiu nuo 2016 m. rugpjūčio 4 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d., veikdama vieninga tyčia, pasinaudodama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis kompiuteriu (IP adresas (duomenys neskelbtini)), esančiu (duomenys neskelbtini), iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB SEB banke, dviem elektroninio mokėjimo nurodymais, nurodydama pavedimo pagrindus „Vyk.bylos S3f-31602, S3f31611, S3f-316270009/15,05313,0009/16, į antstolės E. M. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) neteisėtai pervedė 7 371,21 Eur, o būtent:
DataMokėjimo nurodymo numerisPagrindasSuma,Eur2016 m. rugpjūčio 4 d.1256Vyk. bylos5 221,702016 m. rugpjūčio 5 d.1261Vyk. bylos2 149,51
Tokiu būdu D. J. iššvaistė jai patikėtą ir jos žinioje buvusį svetimą, UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis priklausantį, turtą – 7 371,21 Eur piniginių lėšų.
Šalies argumentai
2. Nuteistoji D. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendį, nes nepadaryta veika turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
2.1. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad skundžiamas nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, neišsamiai ištyrė bei šališkai vertino byloje esančius įrodymus, rėmėsi išskirtinai tik kaltinančiais įrodymais, nepašalino prieštaravimų tarp byloje esančių įrodymų, rėmėsi prielaidomis, nenurodė aiškių motyvų, kodėl rėmėsi vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmetė, neatsižvelgė į visas reikšmingas bylos aplinkybes, dėl ko teismo išvados akivaizdžiai neatitinka bylos faktinių aplinkybių, jų nepatvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti įrodymai, taip pat teismas netinkamai išsprendė kitus nuosprendžio klausimus.
2.2. Pažymima, kad pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį būtina nustatyti, jog didelės vertės turtas buvo kaltininkui patikėtas arba buvo jo žinioje, t. y. jis einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu turėjo teisiškai apibrėžtus įgaliojimus turto atžvilgiu, bei buvo pasisavintas, t. y. neatlygintinai paverstas savo turtu, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Tuo tarpu D. J. teisme parodė, kad sudarant darbo sutartį, jokia pareigybinė instrukcija jai nebuvo duota, su pinigais jokių pavedimų ji nedarė, direktoriaus P. S. PIN kodų generatoriaus jai neperdavė, pati prie UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis elektroninės bankininkystės priėjimo neturėjo. Byloje nėra dokumentų, patvirtinančių, kad D. J. būtų buvę suteikti kokie nors įgaliojimai atlikti banko pavedimus ir/arba kad jai darbo funkcijoms atlikti būtų išduotas ar perduotas PIN kodų generatorius. D. Mu. teisme parodė, kad buvo du kodų generatoriai, kurių vieną turėjo direktorius P. S., o kitą jis, leidimas perduoti kodų generatorius nebuvo duotas. P. S. teisme patvirtino, kad įsakymas dėl kodų generatoriaus perdavimo buhalterei nebuvo. Taigi, byloje nebuvo pagrindo konstatuoti D. J. veiksmuose buvus objektyviuosius nusikalstamos veikos, numatytos BK 183 straipsnio 2 dalyje, požymius.
2.3. Be to, D. Mu. teisme parodė, kad jis kasdien viešbučio veiklos netikrino, bet kiekvieną mėnesį buvo atsiskaitoma, koks buvo uždarbis, kokios buvo išlaidos ir kt. P. S. patvirtino, kad D. Mu. dažnai sekdavo viešbučio išlaidas, taip pat nurodė, kad ir pats kiekvieną dieną stebėjo piniginių lėšų judėjimą. Iš banko sąskaitos išrašų matyti, kad pavedimai į D. J. sąskaitą buvo atliekami kiekvieną mėnesį nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2016 m. lapkričio mėnesio imtinai. Todėl logiškai nesuprantama, kaip tiek įmonės savininkui, tiek direktoriui nuolat stebint bankinius pavedimus visą tą laiką nebuvo pastebėta, kad pinigai sistemiškai pervedami į D. J. sąskaitą. Tai tik patvirtina D. J. parodymus, jog pinigai į jos sąskaitą buvo pervedami su D. Mu. ir P. S. žinia.
2.4. Skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo išvada, jog liudytojų parodymais neva buvo neginčijamai įrodyta, kad įmonės direktorius P. S. pats nemokėjo atlikti elektroninės bankininkystės operacijų ir jų niekuomet neatlikdavo, todėl bankiniams pavedimams atlikti jam išduotą įmonės PIN kodų generatorių žodiniu pavedimu patikėdavo bendrovės buhalterėms. Byloje nebuvo pašalinti akivaizdūs prieštaravimai tarp liudytojų parodymų. Nors D. Mu. teigė, kad P. S. kodų generatorius buvo patikėtas ir prieš tai dirbusiai buhalterei, bet ankstesnė įmonės buhalterė I. P. parodė, kad jai kodų generatorius nebuvo suteiktas, pagrindinį kodų generatorių turėjo direktorius P. S., kurį reikalui esant paduodavo mokėjimams atlikti. Tuo tarpu liudytoja D. M. nurodė, kad pas D. J. buvo abu pulteliai sąskaitų valdymui, nors kiti liudytojai teigė, jog D. Mu. ir P. S. turėjo po vieną kodų generatorių.
2.5. Taip pat byloje nebuvo nustatyta, kad D. J. būtų patikėtas ar perduotas jos žiniai įmonės turtas, jokių teisiškai apibrėžtų įgaliojimų neva iššvaistyto turto atžvilgiu D. J. neturėjo, todėl jos veiksmuose D. J. veiksmuose nepagrįstai buvo konstatuoti ir BK 184 straipsnyje numatyto turto išvaistymo sudėties požymiai.
2.6. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad baudžiamosios teisės priemonės kaip „ultima ratio“ taikomos tik tada, kai kitomis teisinėmis priemonėmis turto savininko ar teisėto valdytojo teisės negali būti apgintos arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas. Tokių sąlygų nagrinėjamoje byloje nenustatyta. Nenustatyta, kad tariamai patirtos žalos UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis iš D. J. negalėtų išsireikalauti civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba kad taikant baudžiamosios teisės priemones būtų efektyviau užtikrinamas UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbučio patirtos žalos atlyginimas. Nenustatyta ir tai, kad D. J. piktybiškai vengtų grąžinti tariamai pasisavintus pinigus. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė baudžiamąją atsakomybę, net nevertino galimybės taikyti materialinės (civilinės) atsakomybės, nors Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi aiškios nuostatos, jog baudžiamosios teisės priemonės turto pasisavinimo ir iššvaistymo bylose yra taikomos tais atvejais, kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant grąžinti turtą) civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2010).
2.7. Nuteistosios teigimu, jai paskirtas įpareigojimas per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis padarytą turtinę žalą, kas mėnesį atlyginant ne mažiau kaip po 2 000 Eur, yra realiai neįgyvendinamas, todėl teismas neturėjo teisės tokio įpareigojimo paskirti. Šiuo metu minimalus darbo užmokestis Lietuvoje siekia 400 Eur (neatskaičius mokesčių), o vidutinis darbo užmokestis 2017 m. III ketvirtį siekė tik 850,80 Eur (neatskaičius mokesčių). Akivaizdu, kad susirasti darbą, kuris užtikrintų galimybę atlyginti žalą po 2 000 Eur kas mėnesį, yra praktiškai neįmanoma.
3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji D. J. ir jo gynėjas advokatas A. Galminas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Apeliacinis skundas atmetamas.
5. Nuteistosios D. J. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, nurodoma, kad pagal byloje surinktus įrodymus negalima daryti neginčijamų išvadų dėl D. J. kaltės padarius jai inkriminuotus nusikaltimus bei kad teismo išvados prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
6. Įvertinusi byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl D. J. kaltės pasisavinus ir iššvaisčius UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis turtą.
6.1. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos išsamiu ir nešališku įrodymų vertinimu. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
6.2. Pažymėtina, kad pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais, jų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau jiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ar veikos kvalifikavimo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.
6.3. Skundžiamo nuosprendžio turinys iš esmės atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Skundžiamame nuosprendyje ne tik išsamiai aprašytas byloje ištirtų įrodymų turinys, bet taip pat nurodyta, kodėl darydamas išvadas dėl byloje nustatytų aplinkybių teismas atmetė D. J. parodymus. Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas išvadas dėl nusikalstamų veikų aplinkybių, D. J. kaltės padarė įvertinęs kiekvieną įrodymą atskirai ir jų visumą, kartu patikrinęs įrodymų patikimumą, ko pasėkoje pagrįstai pripažino, jog byloje surinktų įrodymų pakanka nusikalstamų veikų aplinkybėms nustatyti ir D. J. kaltei konstatuoti.
6.4. Priešingai, būtent apeliaciniame skunde byloje surinkti įrodymai vertinami atsietai vieni nuo kitų, be jokio pagrindo suteikiant D. J. parodymams išskirtinę įrodomąją reikšmę kaip vieninteliems teisingiems ir patikimiems įrodymams byloje bei nepagrįstai siekiant sumenkinti kitų įrodymų patikimumą, akcentuojant tik atskiras D. J. palankias aplinkybes. Be to, remdamiesi apeliaciniame skunde nurodytomis aplinkybėmis nuteistoji ir jos gynėjas dar pirmosios instancijos teismo prašė priimti išteisinamąjį nuosprendį D. J. atžvilgiu. Nuteistosios nurodytos pinigų pervedimo į savo asmeninę banko sąskaitą kaip atlyginimo dalies mokamos „vokeliuose“ aplinkybės jau buvo įvertintos apygardos teismo ir pagrįstai atmestos kaip prieštaraujančios kitiems byloje surinktiems įrodymams bei neatitinkančios faktinių bylos aplinkybių.
6.5. Taip pat byloje nenustatyta esminių BPK pažeidimų gaunant duomenis, kurie teismo buvo pripažinti įrodymais, juos vertinant bei nagrinėjant baudžiamąją bylą.
7. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę, o BK 184 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už patikėto ar žinioje buvusio svetimo turto ar turtinės teisės iššvaistymą. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Pasisavindamas svetimą turtą, kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai, neatlygintinai paverčia savo turtu. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas yra tada, kai kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai ir neatlygintinai perleidžia tretiesiems asmenims. Turto iššvaistymo neatlygintinumas pasireiškia tuo, jog turtas iššvaistomas neatlyginant jo vertės arba ją atlyginant aiškiai neteisingai, dėl ko padaroma žalos turto savininkui. Turto pasisavinimas patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę padaromas veikiant tik tiesiogine tyčia, turto iššvaistymas gali būti padarytas ir tyčia, ir dėl neatsargumo.
8. D. J. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad dirbdama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis buhaltere, pasinaudodama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis direktoriui P. S. išduotu, bet jai patikėtu prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžių generatoriumi, nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. persivesdama iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos į savo asmenines banko sąskaitas 41 022 Eur, pasisavino svetimą didelės vertės turtą. Pagal BK 184 straipsnio 1 dalį D. J. nuteista už tai, kad dirbdama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis buhaltere, pasinaudodama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis direktoriui P. S. išduotu, bet jai patikėtu prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžių generatoriumi, 2016 m. rugpjūčio 4 d. ir 2016 m. rugpjūčio 5 d. pervesdama iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos į antstolės E. M. sąskaitą 7 371,21 Eur, iššvaistė svetimą turtą.
9. D. J. savo kaltės dėl UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis turto pasisavinimo ir iššvaistymo nepripažįsta. Nuteistoji parodė, kad įsidarbindama sutarė, jog tik tvarkys UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis dokumentus, bet mokėjimo pavedimų nevykdys, to tikina ir nedariusi visą darbo UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis laiką. D. J. tvirtino, kad jai nebuvo išduotas prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžių generatorius, o kitiems asmenims išduotu generatoriumi nesinaudojo. Kaip paaiškino D. J., po kurio laiko nuo įsidarbinimo D. Mu. pasakė, kad jam reikalingi grynieji pinigai mokėti atlyginimams „vokeliuose“, ir pasiūlė per jos banko sąskaitą pervedinėti įmonės pinigus, paskui juos išgryninti ir grąžinti D. Mu., D. J. su pasiūlymu sutiko, nuo to laiko į jos banko sąskaitą būdavo pervedami įmonės pinigai, kuriuos ji išgrynindavo ir atiduodavo D. Mu. išrašant kasos pajamų orderį kaip neva grąžinama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis skola UAB „K“ (duomenys pakeisti). Dėl pavedimų antstolei E. M. nuteistoji parodė, kad klausė D. Mu., ar šis negali sumokėti įsiskolinimų antstolei, D. Mu. sutiko, D. J. teigė, kad skolą D. Mu. grąžino ir lygiai taip pat išrašė kasos pajamų orderį dėl tariamo UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis skolos UAB „K“ (duomenys pakeisti) grąžinimo.
10. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė D. J. parodymus dėl įmonės piniginių lėšų pervedimo į jos asmeninę banko sąskaitą, jų išgryninimo ir perdavimo UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis akcininkui D. Mu. neva mokėti darbuotojams neoficialų darbo užmokestį, kadangi juos paneigia liudytojų D. Mu., P. S., I. B., D. M., L. B., R. S., I. P. parodymai, UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis ir UAB „K“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimo metu surinkti duomenys bei atlikus tyrimą surašyta specialisto išvada, taip pat kita baudžiamosios bylos rašytinė medžiaga (banko sąskaitų išrašai, AB SEB banko pateikti duomenys apie prisijungimus internetu prie UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos ir kt.)
10.1. Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, D. J. nuo 2016 m. balandžio 14 d. pradėjo dirbti UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis buhaltere (1 t, b. l. 5-6). Byloje nėra duomenų, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis būtų buvę patvirtinta buhalterės pareiginė instrukcija ar D. J. būtų pasirašiusi visiškos materialinės atsakomybės sutartį, taip pat tiek UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis akcininkas D. Mu., tiek direktorius P. S. nurodė, jog įmonėje nebuvo priimta jokio įsakymo, kuriuo D. J. būtų buvę pavesta naudotis prisijungimo prie įmonės banko sąskaitos slaptažodžių generatoriumi, naudojantis elektronine bankininkyste daryti pavedimus ir kt. Tačiau asmens įgaliojimų įmonės turtui pobūdis gali būti nustatomas ne tik pagal vidinius įmonės teisės aktus, kurių kartais, kaip ir nagrinėjamos bylos atveju, nebūna priimta, bet ir vadovaujantis kitais bylos įrodymais.
10.2. Byloje neginčytinai nustatyta, kad buvo išduoti du prisijungimo prie UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos slaptažodžių generatoriai, kurių vienas išduotas įmonės akcininkui D. Mu., o kitas – direktoriui P. S.. D. Mu. parodė, kad jam išduotu generatoriumi naudojosi pats, o P. S. savo generatorių buvo perdavęs D. J. tam, jog ši atliktų pavedimus, sektų klientų mokėjimus ir kt. P. S. taip pat parodė, jog savo slaptažodžių generatorių buvo patikėjęs D. J., nes pats pavedimų nedarydavo. Prieš D. J. UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis buhalterinę apskaitą tvarkiusi I. P. patvirtino, kad jai kaip ir D. J. prisijungimo prie įmonės banko sąskaitos slaptažodžių generatorius suteiktas nebuvo, bet direktorius P. S. duodavo naudotis jam išduotu generatoriumi, kadangi pats P. S. mokėjimo pavedimų niekada nedarė ir nemokėjo daryti. Byloje apklaustos UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis darbuotojos I. B. ir D. M. parodė mačiusios pas D. J. abu, t. y. UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis ir UAB „K“ (duomenys pakeisti), slaptažodžių generatorius. I. B. papildomai nurodė ir tai, kad ateidavo pas D. J. patikrinti, ar klientai pervesdavo pinigus, D. J. prisijungdavo prie banko sąskaitos ir pažiūrėdavo. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti iš esmės nuosekliais ir sutampančiais liudytojų parodymais, byloje nėra duomenų, kad liudytojai būtų suinteresuoti duoti D. J. nepalankius parodymus, tokių duomenų nenurodė ir nuteistoji bei jos gynėjas. Be to, liudytojų parodymus, jog D. J. visgi naudodavosi P. S. išduotu slaptažodžių generatoriumi, patvirtina AB SEB banko pateikta informacija apie iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos vykdytus mokėjimus, iš kuriuos matyti, kad 2016 m. spalio 31 d. buvo atlikti trys mokėjimai, prisijungus iš IP adreso, kuris, kaip buvo nustatyta, registruotas D. J. sutuoktinio vardu (1 t., b. l. 70; 5 t., b. l. 14-15). Taigi, byloje nustatyta, kad D. J. prie UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis elektroninės bankininkystės prisijungdavo ne tik darbo vietoje, bet ir iš namų. Atsižvelgiant į tai, nekyla abejonių, jog būtent D. J., o ne P. S. naudojosi pastarojo vardu išduotu elektroninės bankininkystės slaptažodžių generatoriumi, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitoje esančios piniginės lėšos buvo patikėtos D. J. kaip įmonės buhalterei, yra pagrįsta.
10.3. Ištyrus UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos išrašus nustatyta, kad iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos nuo 2016 m. balandžio 18 d. iki 2016 m. lapkričio 3 d. D. J. be pagrindo, t. y. ne kaip darbo užmokestis, buvo pervesta iš viso 41 022 Eur, taip pat 2016 m. rugpjūčio 4 ir 5 d. pavedimais antstolei E. M. buvo pervesta iš viso 7 371,21 Eur.
10.4. Aiškindama papildomų piniginių sumų pervedimus į savo banko sąskaitas ir antstolei E. M. nuteistoji D. J. tvirtino, kad tai buvo daroma su D. Mu. žinia. Antstolės E. M. pateikti dokumentai patvirtina, kad 2016 m. rugpjūčio 4 ir 5 d. pavedimais antstolei pervestos piniginės lėšos buvo panaudotos D. J. skoloms skirtingiems kreditoriams padengti (3 t., b. l. 52-53). Nors D. J. teigė, kad prašė D. Mu. pagalbos apmokant susidariusias skolas ir šis sutiko padėti, o vėliau D. J. skolą grąžino įmokėdama pinigus pagal kasos pajamų orderį UAB „K“ (duomenys pakeisti) kaip UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis skolos dengimą, tačiau D. Mu. paneigė, kad į jį D. J. būtų kreipusis pagalbos dėl savo skolų ar kad jis būtų leidęs D. J. įmonės lėšomis sumokėti savo asmenines skolas, be to, byloje nustatyta, kad pavedimai antstolei padaryti naudojantis P. S. išduotu slaptažodžių generatoriumi, kuriuo, kaip jau buvo nustatyta, naudojosi būtent D. J..
10.5. Dėl daugkartinių pavedimų į savo asmeninę banko sąskaitą nuteistoji paaiškino, jog taip buvo sutarta su D. Mu., kuris pasiūlė pervedinėti įmonės pinigus į jos asmeninę banko sąskaitą, po to išgryninti ir vėl perduoti jam, tai įforminant kasos pajamų orderiais kaip UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis skolos grąžinimą UAB „K“ (duomenys pakeisti). Anot D. J., taip išgrynintos UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis piniginės lėšos buvo naudojamos mokėti darbuotojams neoficialų atlyginimą. Tačiau byloje apklausti UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis akcininkas D. Mu., direktorius P. S. ir kiti darbuotojai tokius nuteistosios parodymus kategoriškai paneigė, nurodydami, jog įmonėje nebuvo mokamas neoficialus darbo užmokestis. Pažymėtina, kad neoficialaus atlyginimo mokėjimo faktą paneigė ne tik L. B. ir R. S., kurios, anot nuteistosios, vienintelės įmonėje nesutiko gauti neoficialaus atlyginimo, bet ir I. B., D. M. bei anksčiau UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis buhalterinę apskaitą tvarkiusi I. P.. Be to, jokių duomenų apie galimą neoficialių atlyginimų mokėjimą įmonės darbuotojams nebuvo gauta ir atliekant UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis ir UAB „K“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą. Taip pat D. Mu. paneigė D. J. nurodytas aplinkybes apie tariamą UAB „K“ (duomenys pakeisti) kasos pajamų orderių išrašymą neva dengiant UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis įsiskolinimą. Atlikus UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis, UAB „K“ (duomenys pakeisti) ūkinės finansinės veiklos tyrimą surašytoje 2017 m. lapkričio 17 d. specialisto išvadoje Nr. 5-3/79 konstatuota, jog ištyrus pateiktus UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis ir UAB „K“ (duomenys pakeisti) buhalterinės apskaitos dokumentus, UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis ir UAB „K“ (duomenys pakeisti) buhalterinėje apskaitoje nėra apskaitytos D. J. minimos atitinkamų grynųjų pinigų sumų įnešimo į UAB „K“ (duomenys pakeisti) kasą pagal kasos pajamų orderius operacijos dengiant UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis įsiskolinimą UAB „K“ (duomenys pakeisti), nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu UAB „K“ (duomenys pakeisti) kasos ūkinės operacijos iš viso nebuvo vykdomos, taip pat UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis kasos knygoje neregistruotos D. J. grynųjų pinigų įnešimo į kasą ūkinės operacijos, pagal buhalterinės apskaitos dokumentus UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis įsiskolinimas UAB „K“ (duomenys pakeisti) 2016 metais buvo dengiamas bankiniais mokėjimais (6 t., b. l. 5-15). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti specialisto išvados pagrįstumu, jokių objektyvių duomenų, paneigiančių tiek liudytojų parodymus, tiek specialisto išvadą, nenurodė ir D. J. bei jos gynėjas.
10.6. Be to, D. J. parodymus, kad nedelsdama išgrynindavo jai pervestus pinigus ir perduodavo D. Mu., paneigia ištyrus D. J. banko sąskaitos išrašus nustatytos aplinkybės, o būtent, kad 2016 m. birželio 23 d. į savo asmeninę sąskaitą papildomai persivedusi 2 000 Eur, tą pačią dieną šią pinigų sumą D. J. pervedė savo dukrai, 2016 m. birželio 27 d. į savo asmeninę sąskaitą papildomai persivedusi 3 000 Eur, tą pačią dieną 2000 Eur pervedė savo dukrai, 2016 m. liepos 8 d. į savo asmeninę sąskaitą papildomai persivedusi 500 Eur, tą pačią dieną 400 Eur pervedė sutuoktiniui (3 t., b. l. 174-175). Neatitinka bylos faktinių aplinkybių ir D. J. paaiškinimai apie D. Mu. kiekvieną mėnesį siųstose pajamų ir išlaidų ataskaitose nurodytas tariamai neoficialiems atlyginimams mokėti skirtas ir jai per mėnesį pervestas pinigų sumas. Kaip paaiškino nuteistoji, ataskaitose be jokio prierašo šalia nurodytas skaičius reiškia būtent neoficialiems atlyginimams mokėti skirtą pinigų sumą, o įrašas apie avansą reiškia jai per banką pervestas ir išgrynintas pinigų sumas (pvz. 2016 m. gegužės mėnesio ataskaitoje nurodyta 1925, 2016 m. birželio mėnesio ataskaitoje – 9124 (5 t., b. l. 48, 56), tačiau ataskaitose nurodytos sumos neatitinka D. J. sau persivestų pinigų sumų. Taip pat apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad D. Mu. ir P. S., vykdydami nuolatinę viešbučio veiklos kontrolę negalėjo nepastebėti D. J. kas mėnesį pasisavinamų nemažų piniginių sumų, ir neva tai patvirtina, jog D. J. pinigus sau persivesdavo su D. Mu. ir P. S. žinia. Kaip parodė liudytojai D. Mu. ir P. S., viešbučio veiklos rodiklius jie tikrindavo pagal D. J. kiekvieną mėnesį rengiamas ataskaitas, o detalų atliekamų mokėjimo pavedimų ir gaunamų piniginių sumų iš klientų tyrimą atliko tik kilus įtarimams dėl trūkstamų piniginių lėšų. Kaip jau buvo nurodyta aukščiau, P. S. nesinaudojo jam išduotu prisijungimo prie elektroninės bankininkystės slaptažodžių generatoriumi, o iš AB SEB banko pateiktos informacijos matyti, jog D. Mu. tiriamuoju laikotarpiu savo slaptažodžių generatoriumi per elektroninę bankininkystę prie UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos buvo prisijungęs vos kelis kartus (2 t., b. l. 36).
11. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, daroma išvada, jog byloje neginčytinai įrodyta, kad D. J., persivesdama iš UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis banko sąskaitos į savo asmeninę banko sąskaitą bei šių piniginių lėšų nepanaudojusi įmonės reikmėms ir negrąžinusi įmonei, pasisavino UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis didelės vertės turtą, taip pat pervesdama UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis pinigines lėšas antstolei savo asmeninėms skoloms padengti, iššvaistė UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis turtą. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, nenustatymas, kokiais tikslais buvo panaudotos įmonės piniginės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-428/2014 ir kt.). Taip pat Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad kaltininko tvirtinimai, jog bendrovės lėšos iš tikrųjų buvo panaudotos bendrovės reikmėms, nors tai neužfiksuota buhalterinėje apskaitoje ir nepatvirtinta kitais įrodymais, nėra pakankamas pagrindas paneigti, kad įmonės turtas buvo pasisavintas. Pagal BPK 20 straipsnio 4 dalį įrodymais gali būti tik duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Todėl kaltininko tvirtinimai dėl pinigų panaudojimo įmonės reikmėms turi būti paremti konkrečiais duomenimis, o ne deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012, 2K-332/2014 ir kt.). Kaip jau buvo minėta, D. J. paaiškinimai dėl UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis piniginių lėšų perdavimo įmonės akcininkui D. Mu. nepasitvirtino. D. J., iš įmonės banko sąskaitos pinigines lėšas persivesdama sau ir pervesdama antstolei asmeninėms skoloms padengti, neabejotinai suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdama tiesiogine tyčia. Nuteistosios veikoje nustačius BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 184 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sudėties objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, D. J. pagrįstai nuteista už jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.
12. Nėra pagrindo sutikti su apeliacinio skundo teiginiais, jog šiuo atveju D. J. atžvilgiu turėjo būti taikoma ne baudžiamoji, o civilinė atsakomybė. Teismų praktikoje pripažįstama, jog turto pasisavinimo ar iššvaistymo atvejais esminis kriterijus, atribojantis civilinius teisinius santykius nuo baudžiamųjų, yra priešingas teisei elgesys, pasunkinantis galimybę ginti pažeistas teises civilinėmis teisinėmis priemonėmis, arba jos pavertimas neįmanoma realizuoti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-297-222/2016). Be to, baudžiamosios teisės priemonės yra „ultima ratio“ (kraštutinės priemonės), kai kitomis teisinėmis priemonėmis negali būti apginamos savininko ar teisėto valdytojo teisės arba kai dėl tyčinių neteisėto valdytojo veiksmų (dokumentų klastojimo, turto paslėpimo, pačiam pasislepiant ar piktybiškai vengiant grąžinti turtą) civilinės teisės priemonės išreikalauti turtą yra neefektyvios ar jų pritaikymas yra apsunkintas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-526/2010). Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nagrinėjamoje byloje civilinės atsakomybės ribos buvo akivaizdžiai peržengtos, D. J. kaip įmonės buhalterės veiksmai pagal pavojingumo laipsnį atitinka būtent baudžiamajame įstatyme numatytos nusikalstamos veikos sudėtį ir negali būti vertinami kaip civilinis deliktas. Be to, D. J. pasisavinti pinigai taip ir nebuvo rasti, pati D. J. kategoriškai savo kaltę neigia, nenurodė, kur panaudojo pasisavintas įmonės pingines lėšas, baudžiamojo proceso metu nerodė jokių pastangų bent jau pradėti atlyginti padarytą žalą, duomenų apie D. J. įsidarbinimą byloje nėra, todėl darytina išvada, kad šiuo atveju pažeistų teisių gynimas civilinėmis teisinėmis priemonėmis būtų neefektyvus.
13. Apeliaciniame skunde nėra ginčijama nuosprendžio dalis dėl D. J. paskirtų bausmių. Teisėjų kolegija, patikrinusi šią baudžiamosios bylos dalį, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nenustatė. Skirdamas bausmes ir parinkdamas jų dydį pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, įvertino visas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, atsižvelgė į padarytų veikų pavojingumą, atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nebuvimą, D. J. asmenybę, dėl ko nuteistajai už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė mažesnes laisvės atėmimo bausmes nei sankcijose numatytos bausmės vidurkis. Teisėjų kolegijos nuomone, paskirtos bausmės neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams padės įgyvendinti bausmės tikslus bei negali būti vertinamos kaip aiškiai per griežtos, be kita ko, įvertinęs nuteistosios asmenybę, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, todėl vadovaudamasis BK 75 straipsniu atidėjo D. J. paskirtos galutinės subendrintos 3 metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą.
14. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su D. J. paskirtu įpareigojimu per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį atlyginti UAB „A“ (duomenys pakeisti) viešbutis padarytą turtinę žalą, kas mėnesį atlyginant ne mažiau kaip po 2 000 Eur. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusių asmenų teisėtų interesų. Be to, iš baudžiamosios teisės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-303-511/2017). Atidėdamas bausmės vykdymą, teismas kartu paskiria nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) pareigas, kurios gali turėti didžiausią poveikį nuteistajam padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, numatytą BK 41 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, kad D. J. padarė nusikalstamas veikas nuosavybei, dėl kurių civilinis ieškovas patyrė didelės turtinės žalos, nuteistoji savo kaltės nepripažįsta, žalos nėra pradėjusi atlyginti, todėl skundžiamu nuosprendžiu D. J. paskirtas įpareigojimas kaip tik gali padėti užtikrinti bausmės paskirties įgyvendinimą ir nėra nesuderinamas su kitais įpareigojimais (apribojimais), kurių D. J. privalo laikytis bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Apeliacinio skundo argumentas, jog praktiškai neįmanoma susirasti tokio darbo, kad būtų galima kas mėnesį atlyginti ne mažiau kaip po 2 000 Eur padarytos turtinės žalos, yra tik tariamas, kadangi žala gali būti atlyginama ne tik iš darbo užmokesčio, kita vertus, tikrąsias galėjimo (ar negalėjimo) atlyginti žalą aplinkybes bus galima nustatyti tik pradėjus vykdyti nuosprendį. BK 75 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bausmės vykdymo atidėjimo vykdymo tvarką ir sąlygas nustato Lietuvos Respublikos probacijos įstatymas. Šio įstatymo 29 straipsnyje yra numatyti pagrindai, kada gali būti pakeistos probacijos vykdymo sąlygos: jeigu kitos sąlygos darytų teigiamą įtaką probuojamojo elgesiui ir (ar) padėtų užtikrinti nukentėjusio asmens interesus arba jeigu probuojamasis dėl objektyvių priežasčių negali įvykdyti nustatytų probacijos sąlygų, to paties įstatymo 30 straipsnyje numatytos probacijos sąlygų nevykdymo ar netinkamo vykdymo pasekmės. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, paskyrus D. J. įpareigojimą atlyginti padarytą turtinę žalą, baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas tinkamai.
15. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, daroma išvada, kad Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. sausio 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuteistosios D. J. apeliacinį skundą atmesti.