Vilniaus apygardos teismo nutartis

1. A. M. buvo kaltinamas tuo, kad turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, 2017 m. birželio 29 d. apie 15.00 val. iš UAB „Palink“ valdomos parduotuvės „Iki“, esančios A. V. g. 15, Vilniuje, prekybos salės prie kasų stebint apsaugos darbuotojui, o vyriausiajai kasininkei- prie parduotuvės įėjimo durų, pasikėsino atvirai pagrobti 13,49 eurų vertės vieną 0,7 litro talpos butelį brendžio „Torres 10“, bendros 14,20 eurų vertės dvi pakuotes krevečių „Wiking“ (vieneto kaina 7,10 eurų), 4,99 eurų vertės vieną pakuotę vytinto kumpio; 4,19 eurų vertės vieną pakuotę „Jubiliejinės“ dešros, 4,99 eurų vertės vieną maišelį pistacijų riešutų, 1,30 eurų vertės vieną kekę bananų, t. y. iš viso prekių už 43,16 eurų, ir praėjo pro kasas nesumokėjęs, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nes T. Š. gatvėje prie pastato Nr. 19 buvo sulaikytas praeivio.

2. Apylinkės teismas konstatavo, kad A. M., iš parduotuvės „Iki“ vogdamas svetimą turtą, veikė slapta, jo pasikėsintų pagrobti prekių vertė nesiekia dydžio, būtino baudžiamajai atsakomybei kilti, taigi A. M. išteisintinas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

6. Šioje baudžiamojoje byloje nekyla esminio ginčo dėl to, kad išteisintasis iš parduotuvės bandė pagrobti jam nepriklausantį turtą – parduotuvėje parduodamas prekes, kurių bendra vertė 43,16 Eur. Apylinkės teisme A. M. buvo kaltinamas pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, kaip pasikėsinęs atvirai pagrobti minėtas prekes. Žemesnės instancijos teismas priėmė išteisinamąjį nuosprendį A. M. atžvilgiu, nes padarė išvadą, kad jis pasikėsino padaryti ne atvirąją, o slaptąją vagystę, o kadangi pasikėsinimo dalykas buvo prekės, kurių vertė nesiekia 3 MGL ribos (BK 190 straipsnio 1 dalis), baudžiamoji atsakomybė už pasikėsinimą pagrobti tokios vertės turtą nekyla. Prokuratūra apeliaciniame skunde akcentuoja, jog A. M. pasikėsino padaryti atvirąją vagystę (tokiu atveju nėra svarbi pasikėsinto pagrobti turto vertė), tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija su tokia prokuratūros pozicija nesutinka ir apeliacinį skundą atmeta. Kaip matyti iš aukščiau išdėstytų duomenų, byloje kyla ginčas dėl vagystės (pasikėsinimo padaryti vagystę) pobūdžio kvalifikavimo. Taigi, apygardos teismo teisėjų kolegija skundžiamą nuosprendį patikrina tiek, kiek tai susiję su A. M. veiksmų kvalifikavimu, o konkrečiai – tiek, kiek tai reikalinga nustatyti, kokio pobūdžio vagystę – slaptąją ar atvirąją, pasikėsino padaryti išteisintasis.

7. Tiek apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje, tiek prokurorė apeliaciniame skunde išsamiai aptarė slaptosios ir atvirosios vagystės atribojimo kriterijus, rėmėsi tiek teismų praktika, tiek teisės mokslo darbais, todėl apygardos teismas tų pačių teorinio pobūdžio argumentų nekartoja ir jų nedetalizuoja. Vis dėlto pabrėžtina, jog šiuo atveju tikslinga įvertinti subjektyvųjį ir objektyvųjį atvirosios vagystės kriterijus, o tiksliau – konstatuoti, jog jų visetas baudžiamojoje byloje nebuvo nustatytas. Apibendrintai vertinant, objektyvusis atvirosios vagystės kriterijus reiškia, kad vagystės metu šalia kaltininko yra ir pašalinių asmenų, kurie mato ir supranta, kad kaltininkas daro vagystę. Šioje byloje tokie išteisintajam pašaliniai asmenys buvo parduotuvės apsaugos darbuotojas M. D. bei pardavėja V. P.. Abu liudytojai apylinkės teismo posėdžio metu patvirtino, jog išteisintasis užėjęs į parduotuvę elgėsi įtartinai, todėl buvo stebimas. M. D. parodė, jog sulaikyti išteisintąjį iki tol, kol jis išeis iš parduotuvės nebuvo pagrindo, tačiau jis (liudytojas) tam buvo pasirengęs. V. P. parodė, kad stengėsi atsistoti netoli išteisintojo, dėlioti prekes į lentynas ir stebėti, ką šis daro. Taigi, abu nurodyti liudytojai suprato, kad A. M. rengiasi vogti iš parduotuvės ir tam buvo pasiruošę. Pastebėtina, kad dėl šių aspektų byloje ginčo nekyla, nes apylinkės teismas taip pat buvo nustatęs, jog liudytojai suprato, kad A. M. rengiasi nusikalsti.

8. Esminis kriterijus nagrinėjamu atveju yra išteisintojo A. M. suvokimas apie tai, kokiu būdu (slaptai ar atvirai) jis veikė. Prioritetas tokio tipo bylose, kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, teikiamas subjektyviajam kriterijui, t.y. būtina nustatyti, jog kaltininkas suprato, kad jo nusikalstami veiksmai yra pastebėti, tačiau, nepaisydamas to, toliau juos tęsė, kas parodytų didesnį jo asmenybės bei veiksmų pavojingumą. Išteisintasis viso proceso metu, t.y. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek apylinkės teisme, teigė, kad nesuprato, jog yra stebimas. Kitaip tariant, išteisintojo vertinimu, jis veikė slaptai ir apie tai, kad yra pastebėtas suprato tik tada, kai jau buvo išėjęs iš parduotuvės ir išgirdo apsaugos darbuotojo liepimą sustoti. Apygardos teismas neturi pagrindo netikėti šia išteisintojo versija. Vertinant šiuos išteisintojo parodymus atsižvelgiama ir į tai, kad jis, suprantama, yra suinteresuotas baudžiamosios bylos baigtimi ir savo teisinės padėties palengvinimu, tačiau ir kiti bylos duomenys neleidžia paneigti šios išteisintojo versijos. Parduotuvės apsaugos darbuotojas M. D. parodė, kad išteisintąjį stebėjo per apsaugos kameras, vėliau buvo priėjęs netoli išteisintojo, tačiau stovėjo už lentynų, kurios buvo aukštesnės už liudytoją, todėl išteisintasis jo nematė. Pats apsaugos darbuotojas parodė, jog stengėsi nepasirodyti išteisintajam, taigi, logiška ir suprantama tai, kad ir išteisintasis jo objektyviai nematė ir negalėjo suprasti, kad yra stebimas. Apklausiama parduotuvės darbuotoja V. P. taip pat, viena vertus, teigė, kad išteisintasis negalėjo nesuprasti, jog yra stebimas, kita vertus, nurodė, kad susitarusi su apsaugos darbuotoju veikė taip, kad atsistotų šalia išėjimo iš parduotuvės taip trukdant išteisintajam pasišalinti. Taigi, abu parduotuvės darbuotojai, nors ir buvo pastebėję įtartinai besielgiantį asmenį, jam to akivaizdžiai neparodė. Tokiu atveju akcentuotinas ir objektyviajam atvirosios vagystės kriterijui būdingas požymis, jog asmenys, matantys vagystę darantį asmenį, turi parodyti ar leisti jam suprasti, jog jis buvo pastebėtas. Šiuo gi atveju, abu darbuotojai, galima vertinti, paslapčia laukė ir stebėjo, kaip toliau elgsis A. M., todėl negali būti konstatuota, jog išteisintasis objektyviai galėjo suprasti, kad yra stebimas.

9. Prokuratūros apeliaciniame skunde akcentuojama, kad A. M. apie tai, kad yra pastebėtas, tariamai suprato tuo metu, kai rengėsi išeidinėti iš parduotuvės ir pardavėja jam sušuko „sustok“. Iš visumos bylos duomenų matyti, kad pardavėja iš tiesų pasakė „sustok“, tačiau negalima padaryti vienareikšmės išvados, kad išteisintasis tai suprato. Prokuratūros pozicija yra ta, kad išteisintasis net supratęs, kad buvo pastebėtas, tęsė savo nusikalstamus ir taip jo slaptoji vagystė peraugo į atvirąją. Liudytoja V. P. parodė, kad jai atrodo, kad ji garsiai sušuko, kai A. M. ėjo pro duris. Liudytoja taip pat teigė, kad A. M. jai sušukus lyg ir nesureagavo. Liudytojos parodymai suponuoja, kad nėra pagrindo teigti nei kad A. M. girdėjo, ką sako pardavėja, nei juo labiau suprato, kad tai sakoma jam. Kadangi, kaip minėta, išteisintasis buvo įsitikinęs, jog veikia slaptai, jis galėjo pagrįstai manyti, jog jam niekas pretenzijų neturi. Prokurorės apeliaciniame skunde dėstoma mintis, kad A. M. turėjo sustoti ir pasitikslinti, ką ir kam sako pardavėja, atmestina kaip neobjektyvi ir nelogiška, nes A. M., vis dėlto, kėsinosi pagrobti jam nepriklausantį turtą, todėl sustoti ir tikslintis dėl to, kas ką pasakė, natūralu, neturėjo jokio intereso. Šios aplinkybės, kad A. M. ir pats parodė, jog girdėjo, kad kažkas kažką sakė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog jis suprato buvęs pastebėtas. Tokiu atveju, nei pats išteisintasis suprato, kad jam kažkas yra sakoma, nei parduotuvės pardavėja negali vienareikšmiškai nurodyti, jog A. M. ją girdėjo ir suprato, todėl slaptosios vagystės perėjimas į atvirąją, konstatuotina, neįvyko.