Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo E. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendžio, kuriuo: E. J. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta trisdešimt penkių parų arešto bausmė. Bausmę paskirta atlikti areštinėje ir nustatyta ją atlikti poilsio dienomis. E. J. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise, t. y. teise vairuoti transporto priemones trejus metus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

E. J. nuteistas už tai, kad jis 2014 m. balandžio 7 d., apie 20.07 val., Vilniuje, Kęstučio – Pušų g. nereguliuojamoje sankryžoje, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairavo automobilį „Audi A4“ valstybinis Nr. HAJ 261, buvo neatsargus ir neatidus, pažeidė Kelių eismo taisyklių 134 punkto, nustatančio, kad tuo atveju, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams, reikalavimus, atsiradus kliūčiai bei iškilus eismo saugumo grėsmei, laiku nestabdė vairuojamo automobilio ir partrenkė jam iš kairės į dešinę per nereguliuojamą pėsčiųjų perėją dviračiu važiavusią M. R., kuriai eismo įvykio metu buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata bei sugadintos abi transporto priemonės ir taip padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu nuteistasis E. J. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendį ir jį išteisinti alternatyviai nuteistasis prašo nuosprendį pakeisti ir neskirti jam arešto bausmės.

Savo skunde nubaustasis nurodo, kad skundžiamas nuosprendis yra nepagrįstas, kadangi teismas neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nesivadovavo Aukščiausiojo teismo praktika.

Nuteistasis skunde pažymi, kad partrenkė netikėtai į gatvę išvažiavusią nukentėjusiąją ne dėl savo aplaidumo at neatsargumo, o dėl objektyvių priežasčių. Nurodo, jog įvykio metu buvo

tamsus paros metas, lijo, buvo blogas matomumas, susidarė sudėtinga apšvietimo situacija, priešpriešinio transporto priemonių šviesų kombinacija, šviesos atspindys nuo vandens ant šlapio asfalto nulėmė aplinkybę, kad jis negalėjo pamatyti šios eismo dalyvės. Nuteistojo teigimu, dviratininkė vairavo techniškai netvarkingą dviratį, kadangi jame nebuvo įrengti nei priekiniai, nei užpakaliniai žibintai ant ratų nebuvo atšvaitų.

Nuteistasis atkreipia teismo dėmesį, kad byloje buvo atlikta autotechninė ekspertizė, kurioje nurodyta, kad dviratininkė M. R. nereguliuojama pėsčiųjų perėja važiuodama į kitą gatvės važiuojamosios dalies pusę sudarė kliūtį gatve prie jos artėjusiam automobiliui „Audi A4“, kartu ekspertas nurodė, jog kaltas ir jis pats.

Apeliantas vadovaudamasis Kelių eismo taisyklių 134 str. nurodo, kad atsakomybė pagal šį punktą atsiranda tik tuomet kai vairuotojas gali pastebėti kliūtį. Pažymi, kad teismas skundžiamame nuosprendyje savo išvadas padarė remdamasis troleibuso vairuotojo, kuris važiavo priešpriešine eismo juosta, vairuotojo parodymais, jog jis iš 50 metrų atstumo pamatė stovintį dviratininką. Tačiau atkreipia teismo dėmesį, kad pastarasis liudytojas patvirtino, jog įvykio metu matomumas buvo blogas jis negalėjo identifikuoti ar dviratininkas yra vyras ar moteris, suaugęs žmogus ar vaikas. Be to, nurodo, kad teismas neatsižvelgė į esminį skirtumą vertinant galimybę pamatyti kliūtį iš troleibuso vairuotojo vietos ir iš lengvojo automobilio vairuotojo vietos, kadangi šios sąlygos iš esmės skiriasi. Pažymi, jog troleibuso vairuotojo kabina yra žymiai aukščiau nei lengvojo automobilio kabina, todėl matomumo sąlygos yra visiškai skirtingos, vairuotojai skirtingu kampu mato gatvę ir jos elementus, kitus eismo dalyvius, skirtingai atsispindi šviesos ir pan. Nuteistojo manymu, vien troleibuso vairuotojo parodymų neužtenka, jog galima būtų padaryti neginčijamą išvadą, kad jis laiku galėjo pamatyti kliūtį tomis sąlygomis. Pažymi, kad tik dėl to, kad dviratis nebuvo techniškai tvarkingas, jame nebuvo atšvaitų ant ratų bei priekinio žibinto, todėl jis negalėjo laiku jo pastebėti.

Apelianto manymu, teismas vertindamas nukentėjusiosios veiksmus buvo visiškai neobjektyvus, kadangi visiškai nepasisakė, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nuketėjusioji nebūtų padariusi Kelių eismo taisyklių pažeidimų. Nurodo, kad teismas neaptarė ir niekaip neįvertino aplinkybės, kad nukentėjusioji be Kelių eismo taisyklių 66 punkto pažeidė ir 56 punktą, kuris draudžia važinėti techniškai netvarkingu dviračiu. Apelianto teigimu, jis jaučiasi nekaltas, todėl prašo jį išteisinti.

Teismo posėdyje prokuroras bei nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas.

Nuteistasis apeliaciniame skunde neneigia, jog nereguliuojamoje sankryžoje partrenkė dviračiu važiavusią mergaitę, tačiau nurodė, kad jos nepamatė ne dėl savo neatsargumo ar aplaidumo, o dėl objektyvių priežasčių.

Pagal BK 281 str. 1 d. atsako tas, kas vairuodamas transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 str. 1 d., būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką – konkretų kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimą (pažeidimus) ir jo padarinius, bet ir priežastinį ryšį tarp jų. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą tarp padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė KET reikalavimus, o kai pažeidimus padaro keli eismo dalyviai – kurio eismo dalyvio veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su eismo įvykiu ir jo metu kilusiais padariniais. Teismų praktikoje pripažįstama, kad svarbus priežastinio ryšio nustatymo etapas kelių eismo saugumo taisyklių pažeidimo bylose yra būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymo esmė – nustatyti, kurio eismo dalyvio padarytas kelių eismo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją taip, kad paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvių padarytas taisyklių pažeidimas, paliekant kito dalyvio KET pažeidimą ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-127/2010, 2K-578/2011). Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui.

Veikai kvalifikuoti pagal BK 281 str. taip pat turi būti nustatyta ir eismo įvykį sukėlusio asmens neatsargi kaltė (pasitikėjimas arba nerūpestingumas). Nusikalstamam pasitikėjimui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti.

Byloje nustatyta, kad Kelių eismo taisykles pažeidė abu eismo dalyviai. Apylinkės teismas nustatė, kad apelianto vairuojamas automobilis partrenkė per pėsčiųjų perėją dviračiu važiavusią M. R., tokiais savo veiksmais padarė Kelių eismo taisyklių 134 punkto reikalavimus, nustatančius, kad tuo atveju, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Apylinkės teismas konstatavo, jog E. J. buvo nepakankamai atsargus. Pirmosios instancijos teismas, be to, pripažino, kad nukentėjusiosios M. R. elgesys taip pat prieštaravo KET reikalavimams, nes ji pėsčiųjų perėja važiavo, o ne persivedė jį pėsčiomis, kaip to reikalauja Kelių eismo taisyklių 66 punktas.

Apelianto teigimu, apylinkės teismas neteisingai nustatė priežastinį ryšį tarp jo padarytų KET pažeidimų ir kilusių padarinių, nes, pasak jo, pagrindinė eismo įvykio kilimo priežastis buvo tai, jog nukentėjusioji vairavo techniškai netvarkingą dviratį, jame nebuvo priekinių bei užpakalinių žibintų ant ratų nebuvo atšvaitų, be to įvykio metu buvo tamsus paros metas, lijo, buvo blogas matomumas, buvo intensyvus priešpriešinio transporto šviesų apšvietimas, šviesos blykstės priekiniame automobilio stikle nuo vandens bei šlapio asfalto lėmė, kad iš savo vairuojamo automobilio jis negalėjo matyti mažametės važiavusios dviračiu.

Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro atlikos autotechninės objektų tyrimo 2014 m. lapkričio 21 d. specialisto išvados Nr.11-1837(14) matyti, kad techniniu požiūriu pagrindinė šio eismo įvykio kilimo sąlyga buvo tai, kad dviratininkė M. R. nereguliuojama pėsčiųjų perėja važiuodama į kitą gatvės važiuojamosios dalies pusę sudarė kliūtį gatve prie jos artėjusiam automobiliui „Audi A4“, o jo vairuotojas E. J. laiku nestabdė automobilio, vengdamas dviratininkės partrenkimo, dėl to ją partrenkė (b.l.27-31). Pastarąją specialisto išvadą teisme patvirtino ekspertas V. M. (b.l.126-127).

Nuteistasis E. J. bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad 2014 m. balandžio 7 d., apie 20 val., vairavo „Audi A4“ automobilį, važiavo Vilniuje, Kęstučio gatve. Paaiškino, kad tuo metu jau buvo sutemę, matomumas buvo prastas, lijo, nes buvo įsijungęs langų valytuvus. Parodė, kad privažiavęs prie pėsčiųjų perėjos paskutinę akimirką jis pamatė važiuojantį dviratį, stabdė, pasuko dešiniau, bet nepavyko išvengti susidūrimo. Nurodė, kad jis važiavo leistinu greičiu, apie 50 km/h, skubėti neturėjo reikalo, ta gatve važiuoja kiekvieną dieną, žino, kad toje vietoje yra pėsčiųjų perėja. Nurodė, kad mergaitė išvažiavo iš kairės pusės, ji jau buvo kirtusi priešpriešinę juostą, jau buvo beveik pervažiavusi ir jo eismo juostą, iki šaligatvio buvo likę apie porą metrų. Nurodė, jog dviratininkę pamatė staiga ir stengėsi išvengti susidūrimo, kliudė su automobilio kaire, vairuotojo puse ir iš karto sustojo, gal 2-3 metrai nuo įvykio vietos, susidūrimas įvyko pėsčiųjų perėjoje (b.l.111-112).

Liudytojas M. G. apklausiamas teismo posėdžio metu parodė, kad būdamas troleibuso vairuotoju įvykio vakarą važiavo į stoties pusę Vilniuje, Kęstučio gatve. Nurodė, kad tą dieną oras buvo blogas, lijo, buvo tamsu, jis važiavo įjungęs trumpąsias šviesas ir iš tolo pamatė, kad prie perėjos iš Vingio parko pusės stovėjo dviratis, dviratį jis pamatė maždaug 50 metrų atstumu. Pradėjus dviratininkui važiuoti per perėją pamatė, kad iš kitos pusės važiavo automobilis, ir tuomet pastebėjo, kad dviratininkas jau nukritęs ant vejos. Liudytojas nurodė, jog paties susidūrimo nematė (b.l.128-130).

Nukentėjusiosios atstovas pagal įstatymą L. R. apklausiamas teisme parodė, kad ant jo dukros dviračio ratų nebuvo atšvaitų, tačiau priekyje buvo baltas atšvaitas, gale raudonas, jie atspindintys šviesą, bet žibinto nebuvo, tai yra vaikiškas dviratis, kuris važinėja tik šaligatviais (b.l.131-132).

Taigi remiantis byloje turimais duomenimis konstatuotina, kad abu eismo dalyviai padarė Kelių eismo taisyklių pažeidimus. Tai reiškia, kad teismas turėjo įvertinti abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad vaikišką dviratį vairavo mažametė, ji pradėjo važiuoti iš stovimos padėties (liudytojo M. G. parodymai) ir kirto beveik visą kelią, kuria važiavo nuteistasis, apylinkės teismas padarė pagrįstas išvadas, kad M. R. važiavimo greitis iš esmės nesiskyrė nuo spartaus suaugusiojo pėsčiojo ėjimo. Šias išvadas patvirtina specialisto išvada, kurioje nurodyta, kad buvo laikomasi ekspertinės praktikos pagal kuria skaičiavimams paėmė 8,6 km/h kaip M. R. galimą vidutinį važiavimo greitį. Specialistas V. M. paaiškino, kad pėsčiojo greitis priklauso nuo judėjimo tempo ir amžiaus, gali būti iki 6 km/h. Taigi nukentėjusiosios padarytas Kelių eismo taisyklių 66 punkto pažeidimas pervesti dviratį per važiuojamąją kelio dalį pėsčiomis šiuo konkrečiu atveju turėjo įtakos eismo įvykiui kilti, tačiau dėl to, kad ji pradėjo važiuoti iš stovimos padėties, jos važiavimo greitis iš esmės buvo panašus į spartų suaugusiojo pėsčiojo greitį pagrįstai nepripažintas pagrindine BK 281 str. 1 d. numatytų padarinių priežastimi.

Patikrinus visas byloje nustatytas aplinkybes bei liudytojų parodymus nuteistasis būdamas atidus turėjo ir galėjo pastebėti dviratininkę. Tuo labiau, kad liudytojas M. G. bei liudytoja B. L. patvirtino, jog įvykio metu gatvė buvo apšviesta (b.l.127-128). Tai reiškia, kad nuteistasis netinkamai įvertino ar pervertino konkrečias objektyvias aplinkybes, kurios, jo manymu, turėjo užkirsti kelią padariniams. Konstatuotina, kad apylinkės teismas pagrįstai nustatė, jog nuteistasis buvo nepakankamai atsargus, t.y. veiką padarė neatsargia kaltės forma – nusikalstamu nerūpestingumu. Nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti teismas nustatė, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes bei savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Pažymėtina, kad turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai.

Nors apeliantas savo skunde nurodo, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į esminį skirtumą vertinant galimybę pamatyti kliūtį iš troleibuso vairuotojo vietos ir iš lengvojo automobilio vairuotojo vietos, kadangi šios sąlygos iš esmės skiriasi, kad vairuotojai skirtingu kampu mato gatvę ir jos elementus, kitus eismo dalyvius, skirtingai atsispindi šviesos, tačiau pažymėtina, kad E. J. nurodytos aplinkybės nėra tokios reikšmingai skirtingos, kad pašalintų jo atsakomybę dėl kilusių padarinių. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įvykio metu buvo tamsu, lijo, matomumą ribojo priešpriešine kryptimi važiuojančių automobilių šviesos, kad ant nukentėjusiosios M. R. dviračio ratų nebuvo šviesą atspindinčių atšvaitų nesudaro pagrindo atleisti nuteistąjį nuo atsakomybės padarius kelių eismo taisyklių pažeidimą numatytą 134 punkte. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad ant nukentėjusiosios dviračio priekio buvo baltas atšvaitas, gale raudonas, ir kaip teisingai nurodė apylinkės teismas skundžiamame nuosprendyje nuteistojo nurodytos aplinkybės dėl dviračio ratų atšvaitų nesutrukdė troleibuso vairuotojui pastebėti dviratininkę.

Byloje neabejotinai įrodyta, kad E. J., vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo saugumo taisykles ir dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta mažametės sveikata. Konstatuotina, kad E. J. padarytas pažeidimas, numatytas KET 134 punkte buvo būtinoji eismo įvykio sąlyga.

Nors apeliantas savo skunde alternatyviai prašo neskirti jam arešto bausmės, tačiau patikrinus byloje esančius duomenis, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam E. J. bausmę, bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, nepažeidė, atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininkės asmenybę, į jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, įvertino ir kitas, bausmės skyrimui turinčias reikšmės aplinkybes. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad

teismas atsižvelgė į E. J. amžių (73 metai), į tai kad jis vedęs, pensininkas, užsiima visuomenine veikla, turi sveikatos problemų, kad po eismo įvykio E. J. pats pranešė apie eismo įvykį bendrojo pagalbos centro numeriu. Tačiau pagrįstai nurodė, kad nors E. J. ankščiau neteistas, tačiau nuo 2002 metų administracine tvarka baustas 27 kartus (b.l.71-84). Visus šiuos administraciniu teisės pažeidimus E. J. padarė neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, kas neabejotinai patvirtina nuteistojo polinkį pažeidinėti visuomenėje nustatytas taisykles, dėl padarytų pažeidimų pastarasis išvadų nedaro. Todėl teismas atsižvelgdamas į jo nekritišką požiūrį į savo elgesį kelyje, piktavališką eismo saugumo taisyklių nepaisymą, nuolatinį vairavimą neturint tam teisės, pagrįstai E. J. netaikė BK 55 str. nuostatų ir parinko arešto bausmę. Patikrinus byloje esančius duomenis laikytina, kad bausmė nuteistajam individualizuota tinkamai.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gegužės 18 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutarė:

nuteistojo E. J. apeliacinį skundą atmesti.