Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. (A. K.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas yra tolimųjų reisų vairuotojas, kurio didžioji dalis maršrutų yra per Lietuvą. Pareiškėjui nesumokėjus baudos ir negavus jokios informacijos apie mokėjimo tvarką, jam apribojamos galimybės susirasti darbą (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) eksportas iš esmės vyksta per Lietuvą, todėl jau dabar svarstoma dėl jo atleidimo iš darbo, kas apribos jo galimybes sumokėti baudą. Atsakovas nepranešė ir neinformavo pareiškėjo apie gresiančias sankcijas ir pranešimu neinformavo apie baudos sumokėjimo tvarką.

Teigė, kad atsakovas, priimdamas sprendimą, elgėsi itin formaliai, visiškai nesigilino į situaciją, todėl skundžiamas sprendimas priimtas neišnagrinėjus ir neįvertinus situacijos. Nėra pagrindo spręsti, kad sprendimu priimtos poveikio priemonės yra adekvačios siekiamam tikslui, todėl sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų reikalavimų.

Pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, kad Migracijos departamento Imigracijos reikalų skyrius, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas lietuvių kalba, atsakovas žinodamas, kad siunčia sprendimą (duomenys neskelbtini) piliečiui, kuris nesupranta lietuvių kalbos, tokiais savo veiksmais elgėsi neatsakingai.

II.

Todėl Migracijos departamentas, vadovaudamasi UTPĮ 133 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 (toliau – ir Taisyklės), 4, 5, 6, 11(1), 11(3) punktais, Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 28.1 punktu, 2016 m. rugsėjo 20 d. priėmė skundžiamą sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) uždrausti (duomenys neskelbtini) piliečiui A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. rugsėjo 20 d.; 2) įtraukti į Užsieniečių registrą (Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą).

UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal UTPĮ 133 straipsnio 4 dalies nuostatas, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Taisyklės nustato užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau vadinama – C. SIS) tvarką. Taisyklėse nustatyta, kad į sąrašą duomenys įrašomi Migracijos departamento priimtų sprendimų uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindu (5 punktas); duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) (toliau vadinama – SIS II reglamentas) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Duomenys iš sąrašo C. SIS pateikiami, Migracijos departamentui priėmus atitinkamą sprendimą įtraukti į C. SIS įspėjimą dėl užsieniečio neįsileidimo pagal SIS II reglamento 24 arba 25 straipsnį (111 p.).

SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalyje nustatyti atvejai, kai perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje, atitinkamai šio reglamento 24 straipsnio 3 d. įtvirtinti atvejai, kai perspėjimas gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą.

Pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką nustato Kriterijų vertinimo tvarka. Šios Kriterijų vertinimo tvarkos 19 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas UTPĮ 125 straipsnio 1 dalies 3, 4, 5 ar 6 punkte nustatytu pagrindu, atsižvelgiama į: užsieniečio neteisėto buvimo Lietuvos Respublikoje ir (ar) kitose Šengeno valstybėse trukmę ir priežastį (19.1. p.); esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika(19.2. p.); užsieniečiui pritaikytas administracinio poveikio priemones ir jų įvykdymą (19.3. p); tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo įpareigoti išvykti ar grąžinti priėmimo dienos: užsienietis jau buvo įpareigotas išvykti ar grąžintas (19.4.1. p.); užsienietis buvo neįleistas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (19.4.2. p.); buvo atsisakyta išduoti užsieniečiui vizą ar ji buvo panaikinta (19.4.3. p.). Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 28.2 punkte numatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir turi mokestinę nepriemoką ar nesumokėjo baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) nuo 26 iki 50 bazinių socialinių išmokų dydžio, nustatomas dviejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Ginčo atveju pareiškėjo situacija atitiko UTPĮ 133 straipsnio, Kriterijų vertinimo tvarkos 28.2 papunkčio nuostatas, nes pareiškėjas šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturėjo, jam buvo paskirta administracinė bauda, kurios nesumokėjo. Kaip buvo nurodyta anksčiau, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir turi mokestinę nepriemoką ar nesumokėjo baudos, nustatomas dvejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis, yra pakankamas pagrindas uždrausti dvejiems metams pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką. Šiuo atveju, konstatavus, kad pareiškėjas nesumokėjo paskirtos baudos, valstybės institucijų siekis taikyti teisės aktuose numatytas priemones kaip sankciją už nesąžiningą elgesį yra laikytinas teisėto tikslo siekimu, t. y. siekiu užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise. Teismo vertinimu, pareiškėjas, veikdamas kaip sąžiningas ir rūpestingas asmuo, privalėjo domėtis savo teisine padėtimi ir pats atlikti aktyvius veiksmus, siekdamas sumokėti paskirtą baudą. Šios aplinkybės aiškiai patvirtina, kad Migracijos departamentas pagal teisės aktus turėjo teisę taikyti draudimą atvykti, darytina išvada, kad draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvą dvejus metus yra tinkama priemonė siekiamam tikslui, jis nėra akivaizdžiai neproporcingas siekiamam tikslui, todėl laikytinas teisėtu ir pagrįstu.

Teismas atkreipė pareiškėjo dėmesį, kad Migracijos departamentas, siekdamas užtikrinti užsieniečių, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad jie laiku neįvykdė įsipareigojimų muitinei ar laiku nesumokėjo baudos (baudų), interesus, savo internetiniame tinklalapyje pateikė visą būtiną bei išsamią informaciją apie tai, kokių veiksmų turėtų imtis užsienietis, kuriam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl aukščiau nurodytų aplinkybių (informacija pateikta ne tik lietuvių, bet ir anglų bei rusų kalbomis). Todėl pareiškėjas, sumokėjęs baudą, turi teisę teikti Migracijos departamentui prašymą išbraukti jo duomenis iš sąrašo.

Esant šioms aplinkybėms, teismas darė išvadą, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. rugsėjo 20 d., įrašyti jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą, nes pareiškėjo elgesys vertinamas kaip piktnaudžiavimas teise (nesumokėjo paskirtos baudos). Atsakovas nepažeidė Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, sprendimas pagrįstas faktais ir teisės normomis, Migracijos departamentas tinkamai vertino ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

III.

Paaiškina, kad pareiškėjas, gavęs nutarimą, kuriame visiškai neužsiminta apie baudos mokėjimo tvarką, laukė pranešimo apie sumokėjimo terminą ir nurodymą, kur bauda turi būti sumokėta, tačiau joks pranešimas ar informacija apie skirtos baudos sumokėjimą jam nebuvo pateiktas, o atsakovo sprendimas jam buvo siurprizinis. Priimto sprendimo negalima vadinti adekvačiu, nes pareiškėjui nesumokėjus baudos ir negavus jokios informacijos apie mokėjimo tvarką, jam apribojamos galimybės susirasti darbą (duomenys neskelbtini), nes (duomenys neskelbtini) eksportas iš esmės vyksta per Lietuvą, o apribojus asmeniui patekti į šalį, jo kaip darbuotojo naudingumas sumažėja, todėl jau dabar svarstoma dėl jo atleidimo iš darbo, kas apribos jo galimybes sumokėti baudą. Pažymi, kad skundžiame sprendime nėra pateikti jokie duomenys, kad atsakovas būtų elgęsis atsakingai ir veiktų taip, kad tikslas būtų pasiektas, t. y. nepranešė ir neinformavo pareiškėjo apie gresiančias sankcijas ir pranešimu neinformavo apie baudos sumokėjimo tvarką. Šiais aspektais individualusis administracinis teisės aktas yra ydingas. Lietuvos administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti ne tik įstatymais, bet ir taikomų priemonių proporcingumu siekiant teisėtų administravimo tikslų.

Atsakovas priimdamas sprendimą, o pirmosios instancijos teismas pripažindamas jį teisėtu elgėsi itin formaliai, visiškai nesigilino į situaciją, todėl skundžiamas sprendimas priimtas visapusiškai neišnagrinėjus ir neįvertinus situacijos. Nėra pagrindo spręsti, kad sprendimu priimtos poveikio priemonės yra adekvačios siekiamam tikslui. Atsakovas sprendimą pareiškėjui išsiuntė lietuvių kalba, atsakovas žinodamas, kad siunčia sprendimą (duomenys neskelbtini) piliečiui, kuris nesupranta lietuvių kalbos, tokiais savo veiksmais elgėsi neatsakingai bei pažeidė gero viešojo administravimo principus. Pareiškėjas gavęs sprendimą net nesuprato apie ką yra rašoma, todėl tik persiuntęs sprendimo kopiją savo atstovui Lietuvoje išsiaiškino, koks sprendimo turinys.

Viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kai asmuo, dėl kurio yra pradėta administracinė procedūra, ar kiti suinteresuoti asmenys nemoka ar nesupranta lietuvių kalbos arba dėl sensorinio ar kalbos sutrikimo negali suprantamai reikšti savo minčių, administracinėje procedūroje turi dalyvauti vertėjas. Taigi, atsakovas šioje situacijoje pažeidė pareiškėjo teisę į sprendimo supratimą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovo siųstame pranešime lietuvių kalba nurodyta, jog informaciją rusų kalba draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką klausimais galite rasti Migracijos departamento interneto svetainėje (nurodyta svetainė), taigi užsienietis tik lietuvių kalba buvo informuotas apie tai, kur galima rasti informaciją jam suprantama kalba.

Migracijos departamento vertinimu, teismas išsiaiškino visas bylai teisingai išnagrinėti reikšmingas aplinkybes, tinkamai ištyrė visus su bylos esme susijusius įrodymus, tinkamai taikė teisės normas.

Pažymėtina, kad ginčijamu sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet ne į kitas Šengeno erdvės valstybes. Atsižvelgiant į UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą maksimalų draudimo atvykti terminą (5 metai), ginčijamu sprendimu pareiškėjui nustatytas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminas (2 metai) vertintinas kaip proporcingas, jis atitinka ir Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus (atkreiptinas dėmesys į tai, kad jau Tvarkoje, įtvirtinant draudimo atvykti laikotarpį, atsižvelgta į proporcingumo principą). Aplinkybė, kad pareiškėjas dėl ginčijamo sprendimo galimai patirs neigiamas pasekmes, nėra pagrindas laikyti šį sprendimą neproporcingu. Migracijos departamento nuomone, visuomenės ir valstybės interesas, kad Lietuvos Respublika suteiktų teisę atvykti į Lietuvos Respubliką tik tiems užsieniečiams, kurie įvykdo įsipareigojimus Lietuvos Respublikai, yra svarbesnis už pareiškėjo galimai patiriamus nepatogumus.

Pažymi, kad pareiškėjas kartu su savo advokatu dalyvavo Druskininkų apylinkės teismo posėdyje, o kaip rūpestingas ir sąžiningas asmuo privalėjo pats domėtis savo teisine padėtimi, atlikti aktyvius veiksmus, siekdamas sumokėti baudą. Užsieniečių informavimas apie baudų, kurias paskyrė kompetentingos institucijos, sumokėjimo tvarką nėra Migracijos departamento funkcija.

Apeliacinio skundo argumentai dėl ginčijamo sprendimo surašymo lietuvių kalba atmestini. Pareiškėjas nenurodė konkrečių teisės aktų nuostatų, pagal kurias ginčijamas sprendimas turėjo būti surašytas ne valstybine kalba ar pagal kurias Migracijos departamentas turėtų imperatyvią pareigą kartu su sprendimu siųsti ir jo vertimą. Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 32 straipsnis pareiškėjo atveju netaikytinas – draudimo klausimas nagrinėtas vadovaujantis UTPĮ ir Taisyklių nuostatomis, o ne Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio nuostatomis.

Migracijos departamentas, siekdamas užtikrinti užsieniečių, kuriems uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dėl to, kad jie laiku neįvykdė įsipareigojimų muitinei ar laiku nesumokėjo baudos (baudų), interesus, savo tinklalapyje pateikė visą būtiną ir išsamią informaciją apie tai, kokių veiksmų turėtų imtis užsienietis, kuriam buvo uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką (informacija pateikta ne tik lietuvių, bet ir anglų bei rusų kalbomis).

Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis (jų neginčija ir pats pareiškėjas) ir teisės aktų normomis (UTPĮ 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalys), taikomos priemonės motyvuotos (ginčijamo sprendimo motyvai išdėstyti pačiame sprendime). Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su sprendimo motyvais, neleidžia jo vertinti kaip nemotyvuoto.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas ginčijamu 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr.(duomenys neskelbtini) nusprendė (duomenys neskelbtini) piliečiui A. K. uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. rugsėjo 20 d., ir įrašyti atitinkamus jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą.

Sprendimas dėl draudimo A. K. atvykti į Lietuvos Respubliką priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo ,,Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 133 straipsnio 1, 4, 5 dalimis; Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 4, 5, 6, 11(1),11(3) ir 12 punktais; Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 28.2 papunkčiu, Migracijos departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, patvirtintų Migracijos departamento direktoriaus 2013 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 3K-106, 7.13, 7.14, 7.15, 11.7 papunkčiais ir 12 punktu.

UTPĮ 133 straipsnio 1 dalyje (2016 m. rugsėjo 14 d. įstatymo Nr. XII-2609 redakcija, galiojusi ginčijamo Migracijos departamento sprendimo priėmimo metu) nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, užsieniečiui, kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti iš Lietuvos Respublikos, grąžintas į užsienio valstybę arba bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos ar išvyko iš jos, arba užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir nevykdo įsipareigojimų muitinei ar nesumokėjo Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka skirtos (skirtų) baudos (baudų), gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui

Pagal UTPĮ 133 straipsnio 4 dalies nuostatas, užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Vadovaudamasis UTPĮ 133 straipsnio 5 dalimi sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Migracijos departamentas. Draudimo atvykti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

Pavyzdinius kriterijus, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, sąrašo sąrašą ir jų vertinimo tvarką nustato Kriterijų vertinimo tvarka. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 28.2 papunktį šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris neturi teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir turi mokestinę nepriemoką ar nesumokėjo baudos (baudų), kurios (kurių) dydis (suma) nuo 26 iki 50 bazinių socialinių išmokų (BSI), dydžio nustatomas dviejų metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis.

Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas Druskininkų miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 28 d. nutarimu buvo pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 210 straipsnio 2 dalyje ir jam paskirta administracinė nuobauda 1 600 Eur (42,1 BSI) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 10 d. nutarimu Nr. 924 Dėl bazinės socialinės išmokos dydžio patvirtinimo patvirtintas bazinis socialinės išmokos dydis – 38 Eur), kurią jis turėjo sumokėti iki 2016 m. vasario 6 d. Tačiau pareiškėjas nei nustatytu terminu, nei vėliau teismo paskirtos 42,1 BSI nuobaudos nesumokėjo. Byloje taip pat nėra duomenų apie šeiminius pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis.

Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis neturėjo, jam buvo paskirta 42,1 BSI dydžio administracinė nuobauda, kurios nustatytu laiku nesumokėjo, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ginčo atveju pareiškėjo situacija atitiko UTPĮ 133 straipsnio ir Kriterijų vertinimo tvarkos 28.2 papunkčio nuostatas.

Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. rugsėjo 20 d. ir įrašyti jo duomenis į Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad 2005 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių 16.1 papunktyje nurodyta, kad duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš sąrašo Migracijos departamento sprendimu, jeigu Migracijos departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš sąrašo. Taigi pareiškėjas turėjo galimybę kreiptis į Migracijos departamentą su motyvuotu prašymu išbraukti jo duomenis iš sąrašo, tačiau duomenų, kad šiuo klausimu pareiškėjas būtų kreipęsis į kompetentingą instituciją, byloje nėra.

Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad jis nebuvo tinkamai informuotas apie jo atžvilgiu priimtą teismo nutarimą, kuriuo buvo įpareigotas sumokėti teismo paskirtą administracinę nuobaudą, atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas, būdamas rūpestingas ir atsakingas privalėjo domėtis jo atžvilgiu vykstančiu teisminiu procesu. Juo labiau, kad apie vykstantį teismo procesą pareiškėjui buvo žinoma, jis atstovaujamas advokato dalyvavo Druskininkų rajono apylinkės teismo posėdyje. Be to, kalbos barjeras pareiškėjui nesutrukdė vėliau kreiptis į teismą dėl Migracijos departamento 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr.(duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, panaikinimo.

Apibendrindama teisėjų kolegija pažymi, kad ginčijamu Migracijos departamento sprendimu pareiškėjui buvo uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet ne į kitas Šengeno erdvės valstybes. Teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimas Nr.(duomenys neskelbtini), kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, pripažintinas teisėtu ir pagrįstu, o šio sprendimo pagrindu taikomos priemonės – proporcingomis.

Be to, pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr. 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti, remiantis apeliacinio skundo argumentais, nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 44 straipsnio 1 dalimi, ir atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjo apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne pareiškėjos naudai, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjui priteisti teismo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. K. (A. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.