- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-04-15
- Bylos Nr.
- e2-2137-852/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-01623-2018-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Andrius Verikas
- Ieškovas
- UAB „Plinkšių Vilistra“
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 2.6.10.2.4.1Turtinė žala
dalyvaujant ieškovės UAB „Plinkšių Vilistra“ atstovams direktoriui P. Š. ir advokatei S. Č.,
atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atstovei K. K.,
atsakovo Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos atstovėms D. U. ir R. B.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Plinkšių Vilistra“ ieškinį atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, trečiajam asmeniui Lietuvos geologijos tarnybai prie Aplinkos ministerijos dėl valdžios institucijų sprendimais padarytos žalos atlyginimo ir kompensacijos dėl veiklos ribojimo įsteigus saugomą teritoriją priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. UAB ,,Plinkšių Vilistra“ ieškiniu prašo priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos 259955,22 EUR dydžio tiesioginių nuostolių kompensaciją; 5 proc. dydžio procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė paaiškina, kad 2002 metų pabaigoje išskirtinai Plinkšių durpių telkinio išteklių Žvalgybos bei naudojimo veiklos vykdymui buvo įsteigta UAB ,,Plinkšių Vilistra“, kuri investavo savo lėšas, kad būtų pasirengta eksploatuoti Plinkšių durpių telkinio išteklius. Gavus teigiamą Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau - Šiaulių RAAD) 2002-09-23 sprendimą Nr.05-29-1020 dėl Plinkšių durpyne planuojamos ūkinės veiklos atnaujinimo poveikio aplinkai požiūriu, įmonė kreipėsi į Lietuvos geologijos tarnybą prie Aplinkos ministerijos (LGT), kad pastaroji išduotų leidimą Plinkšių telkinio durpių išteklių žvalgybai ir naudojimui. LGT 20O3-02-04 išdavė Bendrovei leidimą Nr. 4-03 ir leido žvalgyti bei naudoti Plinkšių telkinio durpių išteklius. Gavusi minėtą leidimą, Bendrovė atliko Plinkšių durpių telkinio išteklių žvalgybos darbus bei kreipėsi į Žemes gelmių išteklių aprobavimo komisiją dėl išžvalgytų išteklių aprobavimo. Komisija 2003-12-05 aprobavo iš naujo išvalgytus išteklius. Pagal naujai gautus ir aprobuotus duomenis Bendrovė pasikeitė 2003-02-04 leidimą ir gavo naują 2004-03-09 leidimą, kuris suteikė teisę naudoti naujai aprobuotus durpių išteklius.
3. Ieškovė pažymi, kad žinant apie planuojamas Plinkšių miško biosferos poligono steigimo procedūras, LGT 2004-03-09 išdavė Bendrovei naują leidimą Nr. 13p-04 (toliau – Leidimas) naudoti Žemės gelmių išteklius ir ertmes. Leidimu, kuris galioja ir šiuo metu, Bendrovei yra suteikta teisė nuo 2004-03-16 naudoti Telšių apskrities Mažeikių rajono Plinkšių telkinio durpių išteklius pagal šių išteklių naudojimo sutartį, kuri galioja nuo 2014-03-16 iki 2029-03-15. Bendrovė, įgydama Leidimą, automatiškai įgijo teisę ir į žemės gelmių išteklių naudojimą, ir į valstybinės žemės nuomą bei turi teisėtą lūkestį faktiškai realizuoti šias teises. Tačiau po Leidimo išdavimo ir teisės į valstybinės žemės nuomą įgijimo pagal pačios VSTT bei jos užsakymu parengus dokumentus buvo įsteigtas Plinkšių miško biosferos poligonas. Biosferos poligono įsteigimas įformintas aplinkos ministro 2004-12-10 įsakymu Nr. D1-629. Šiuo įsakymų taip pat patvirtinti šio poligono nuostatai bei ribų planas. Vėliau Vyriausybės 2005-04-20 nutarimu Nr. 431 Plinkšių miško biosferos poligono teritorija įgijo paukščių (vapsvaėdžių (Pernis apivorus) ir pilkosios meletos (Picus canus) apsaugai svarbios teritorijos statusą.
4. Tam, kad Bendrovė galėtų faktiškai pradėti realizuoti įgytas teises į žemės gelmių išteklių naudojimą bei valstybinės žemės nuomą, buvo reikalinga įforminti žemės nuomos santykius, t.y. parengti ir patvirtinti detalųjį planą, pasirašyti žemės nuomos sutartį ir kt. Paaiškina, kad Mažeikių r. savivaldybės taryba 2005-08-18 priėmė sprendimą Nr. T1-272 „Dėl detaliojo plano patvirtinimo“, kuriuo patvirtino 118,4 ha Plinkšių durpių telkinio, sklypo adresu: Šerkšnėnų sen., Mažeikių rajonas, detalųjį planą (toliau - Detalus planas). Taip pat Telšių apskrities viršininkas 2005-09-19 priėmė įsakymą Nr. 1804 ,,Dėl kitos paskirties žemės sklypų įregistravimo Telšių apskrities viršininko administracijos vardu valstybinės žemės patikėjimo teise ir nuomos ne aukciono tvarka Mažeikių rajono savivaldybėje“, kuriuo buvo nuspręsta Bendrovei išnuomoti ne aukciono tvarka 25-erių metų laikotarpiui 118,4377 ha ploto sklypą, kuriame yra Plinkšių durpių telkinys. Tarp Bendrovės ir Telšių apskrities viršininko administracijos buvo sudaryta 2005-10-28 žemės nuomos sutartis Nr. V4-N61 12005-0237.
5. Toliau ieškovė nurodo, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2006-05-22 sprendimu Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro, ginančio viešąjį interesą, skundą patenkino ir panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2005-08-18 sprendimą Nr. T1-272, kuriuo patvirtintas Detalusis planas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007-01-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. A14-86/2007 Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006-05-22 sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovės nuomone, pagrindinės priežastys, dėl kurių panaikintas Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2005-08-18 sprendimas Nr. T1-272, buvo procedūriniai Detaliojo plano rengimo pažeidimai - neatliktas planuojamos veiklos poveikio vertinimas tarptautinės reikšmės saugomai teritorijai, ir kad Mažeikių rajono savivaldybė buvo netinkamas Detaliojo plano organizatorius. Tai, ieškovės vertinimu, rodo, kad ieškovė negalėjo realizuoti teisės į išteklių gavybą dėl valdžios institucijų netinkamai atliktų savo pareigų.
6. Panaikinus Detalųjį planą, Bendrovė kreipėsi į Aplinkos ministeriją ir 2007-04-26 raštu Nr. (12-2)D8-3672 ,,Dėl Valstybinės reikšmės miškų“ gavo atsakymą, kad norint pradėti durpių gavybą Plinkšių durpių telkinyje būtina: (i) patikslinti valstybinės reikšmės miškų plotus; (ii) patikslinti VĮ Mažeikių miškų urėdijai perduotų patikėjimo teise valdyti miškų plotus; (iii) paversti miško žemę kitomis naudmenomis. Bendrovė 2007-08-14 kreipėsi Aplinkos ministeriją su prašymu dėl Plinkšių durpių telkinio išjungimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų. Aplinkos ministerija 2007-09-06 raštu Nr. (12-2)-D8-7586 ,,Dėl Mažeikių rajono Plinkšių durpių telkinio išjungimo iš valstybinės reikšmės miškų plotų“ išaiškino, kad prašymus dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimo gali teikti tik apskričių viršininkai, savivaldybių administracijos, miškų urėdijos arba kiti valstybinių miškų valdytojai. Be to, kad miškų plotų tikslinimo dokumentai, turi būti suderinti su Telšių apskrities viršininku, Mažeikių r. savivaldybės administracija ir Mažeikių miškų urėdija. Ieškovė pažymi, kad kreipėsi į Telšių apskrities viršininko administraciją, kad pastaroji pagal Vyriausybės 2007-12-29 nutarimu Nr. 1369 patvirtintas Valstybinės reikšmės miškų plotų schemų rengimo tvarkos aprašo nuostatas inicijuotų valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimo procedūras ir reikiamų dokumentų rengimą. Be to, Bendrovė sutiko apmokėti Detaliojo plano rengimo išlaidas ir tuo pagrindu 2010-06-29 tarp Telšių apskrities viršininko administracijos, UAB ,,Geometra“ (detaliojo plano rengėjo) ir Bendrovės buvo sudaryta paslaugų sutartis Nr. A.7-982. Ieškovas paaiškina, kad VSTT, išnagrinėjusi UAB ,,Geometra“ pateiktą informaciją dėl Mažeikių rajono Šerkšnėnų seniūnijos Plinkšių durpių telktinio sklypo paskirties keitimo plano įsteigtoms ar potencialioms ,,Natura 2000“ teritorijoms reikšmingumo nustatymo, 2010-10-22 nusprendė, kad numatoma veikla (t.y. durpyno eksploatavimas) turės neigiamą poveikį saugomai ekosistemai, buveinėms ir rūšims, todėl VSTT negali išduoti reikšmingumo išvados šiai planuojamai ūkinei veiklai. Ieškovės įsitikinimu, šios aplinkybės įrodo, kad VSTT kaip valstybės institucija nuo 2003 metų tvirtinusi, kad biosferos poligono įsteigimas neturės reikšmės durpių išteklių gamybai, kardinaliai pakeitė savo nuomonę.
Šalies argumentai
7. Ieškovė taip pat paaiškina, kad nepaisant to, Bendrovė turėdama LGT išduotą ir galiojantį Leidimą, suteikiantį teisę eksploatuoti durpių išteklius Plinkšių durpių telkinyje, toliau siekė šias teises realizuoti. Tuo tikslu Bendrovės iniciatyva, LGT 2015-05-08 priėmė sprendimą Nr. 519-15,,Dėl Žemės gelmių naudojimo planavimo tikslų nustatymo“ ir nusprendė pradėti Mažeikių rajono Plinkšių durpių telkinio dalies išteklių naudojimo plano (specialiojo teritorijų planavimo dokumento) rengimą. Šio specialaus plano parengimas ir patvirtinimas būtų sudaręs galimybes realizuoti teisę į valstybinės žemės nuomą bei faktiškai pradėti išteklių gavybą. Tačiau VĮ ,,Mažeikių miškų urėdija“ 2017-01-25 raštu Nr. 3.9(D)-136 ,,Dėl planavimo organizatoriaus funkcijų“ atsakė, kad nesuteiks sutikimo, reikalingo, kad Bendrovė galėtų vykdyti Plinkšių durpyno naudojimo planavimo organizatoriaus funkcijas. Tokio atsisakymo priežastimi nurodytas aplinkos ministro 2015-02-23 įsakymu Nr. D1-153 patvirtintas Plinkšių durpyno gamtotvarkos planas (toliau - Gamtotvarkos planas), kurio įgyvendinimas finansuojamas ES fondų lėšomis. Ieškovės teigimu, gavus VĮ ,,Mažeikių miškų urėdija“ 2017-01-25 atsakymą, tapo akivaizdu, kad valstybes institucijos, kurių dauguma, be kita ko yra Aplinkos ministerijos pavaldume, viena kitai prieštarauja ir ilgą laiką tarpusavyje nesusišneka: vienos pritaria durpių gavybai (LGT), o kitos (Aplinkos ministerija, VSTT ir urėdija) iš pradžių pritarė, o paskui pradėjo ieškoti pretekstų, kad gavybos veikla faktiškai negalėtų būti pradėta. Toks nerūpestingumas sąlygojo Bendrovės nuostolius.
8. Ieškovė nurodo, kad dėl nuostolių kompensavimo kreipėsi į Seimo vicepirmininką, o šis raštą persiuntė ūkio ministerijai. VSTT, atsakydama į Ūkio ministerijos 2017-02-01 persiųstą Bendrovės kreipimąsi, 2017-03-29 raštu Nr. (4)-V3-494(7.8) ,,Dėl durpių telkinių“ pasiūlė Bendrovei vietoj piniginės kompensacijos apsvarstyti galimybę rengti dokumentaciją Karpėnų ar Pieštos durpių telkinių eksploatavimui. Bendrovei nesutikus, VSTT 2017-05-31 raštu Nr. (4)-V3-811(7.8) ,,Dėl durpių telkinių“ Bendrovė pasiūlė pateikti tiesioginių išlaidų, patirtų pasirengiant eksploatuoti Plinkšių durpių telkinį skaičiavimą. Bendrovės atstovas 2017-06-13 raštu Nr. 1/06/13 pateikė išlaidų, patirtų pasirengiant eksploatuoti Plinkšių durpių telkinį, skaičiavimą. Ieškovės įsitikinimu, tokiu elgesiu ir vėlesniais raštais (2017-05-31 ir 2017-09-27) prašydama patikslinti nuostolių dydį, VSTT pripažino, kad bendrovė turi teisę į tiesioginių išlaidų kompensaciją. Ieškovė pažymi, kad vėliau, t.y. VSTT 2017-12-11 atsakymu ir Aplinkos ministerijos 2018-05-16 raštu Nr. (12-6)-D8-2640 ,,Dėl kompensacijos UAB ,,Plinkšių Vilistra“, Bendrovė informuojama, kad institucijos nemato teisinės galimybės sumokėti prašomą kompensaciją, nes UAB ,,Plinkšių Vilistra“ žemės sklypo nuomos sutarti su Telšių apskrities viršininko administracija pasirašė po Plinkšių biosferos poligono įsteigimo.
9. Ieškovės įsitikinimu, visos šios aplinkybės rodo, kad Bendrovė turėjo teisėtą lūkestį pagal gautą Leidimą vykdyti Plinkšių durpių telkinio išteklių naudojimo veiklą, tačiau pastarasis lūkestis faktiškai negali būti įgyvendintas. Bendrovė turi LGT išduotą, galiojanti Leidimą, tačiau praktiškai negali įgyvendinti Leidimu suteiktos teisės, t. y. eksploatuoti Plinkšių durpių telkinio išteklius, tiek dėl apribojimų, kuriuos sąlygojo Plinkšių miško biosferos poligono įsteigimas ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos statuso poligonui suteikimas, tiek dėl VSTT klaidinančių ir nerūpestingų veiksmų, kurie, be kita ko, sąlygojo Bendrovės nuostolius. Dėl šių priežasčių, jau vien tik vadovaujantis konstituciniu teisėtų lūkesčių apsaugos principu, valstybė turi pareigą atlyginti (kompensuoti) Bendrovei praradimus, kuriuos ji patyrė dėl pasikeitusio teisinio reguliavimo. Juolab, kad Bendrovės praradimus didele dalimi sąlygojo ir tai, kad VSTT nerūpestingai vykdė savo pareigas ir ilgą laiką klaidino Bendrovę, deklaruodama, kad Plinkšių miško biosferos poligono statusas netrukdo gavybos atnaujinimui Plinkšių durpyne.
10. Dėl teisinio ieškinio pagrindo ieškovė paaiškina, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32-1 str. 1 d. nustatyta, kad už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus išmokamos kompensacijos. Plinkšių miško biosferos poligono nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2004-12-10 įsakymu Nr. D1-629 (Poligono nuostatai), 21 punkte taip pat nustatyta, kad žemės, esančios biosferos poligone, savininkai ir valdytojai už nustatytus veiklos apribojimus, mažinančius gaunamą naudą, turi teisę gauti kompensacijas, naudotis mokesčių bei kitomis lengvatomis. Kitaip tariant, STĮ 32-1 str. bei Poligono nuostatuose įtvirtintos teisės normos nustato atvejus, kada atlyginama teisėtais veiksmais (nagrinėjamu atveju - įsteigus biosferos poligoną ir paukščių apsaugai svarbią teritoriją) padaryta žala. Pagal STĮ 32-1 str. 5 d. tokios teisėtais veiksmais padarytos žalos - kompensacijų už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus - apskaičiavimo ir išmokėjimo tvarką privalo nustatyti Vyriausybė. Tačiau tokia tvarka, pagal kurią Bendrovė galėtų kreiptis dėl kompensacijos skyrimo, nėra nustatyta. STĮ 32-1 str. 2 d. 2 p. nurodoma, kad vienkartinės kompensacijos išmokamos privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, kurie iki saugomos teritorijos įsteigimo, esamos saugomos teritorijos ribų pakeitimo ar veiklos esamoje saugomoje teritorijoje reglamentavimo pakeitimo buvo pradėję rengti ar turėjo parengę teritorijų planavimo dokumentus ar ūkinės veiklos projektus, kurie nebegalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai ar ūkinės veiklos projektai negalės būti toliau įgyvendinami, arba turės būti keičiami dėl nustatytų naujų veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų. Ieškovės teigimu, ieškovė, įgydama teisę naudoti Plinkšių durpių telkinio išteklius ir gaudama Leidimą, automatiškai įgijo ir teisę į valstybinės žemės nuomą ne aukciono būdu. Taigi, nuo Leidimo įsigaliojimo dienos (2004-03-16) Bendrovė faktiškai įgijo teisę eksploatuoti Plinkšių durpių telkinį, valstybinės žemės nuomininkės statusą ir tuo pačiu teisę į kompensaciją už saugomose teritorijose nustatomus veiklos apribojimus. Plinkšių miško biosferos poligonas buvo įsteigtas, paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas šiam poligonui suteiktas, po to, kai Bendrovė įgijo Leidimą eksploatuoti Žemės gelmių išteklius Plinkšių durpių telkinyje. Dėl šių priežasčių ieškovė yra įsitikinusi, kad jai priklauso kompensacija už nuostolius, kurie buvo patirti rengiantis eksploatuoti Plinkšių durpių telkinio išteklius. Be kita ko, Bendrovės teisę į kompensaciją įtvirtina ir konstitucinis teisėtų lūkesčių apsaugos principas.
11. Be to, ieškovės teigimu, net ir tuo atveju, jei visgi būtų nuspręsta, kad Bendrovei nepriklauso kompensacija pagal STĮ ir konstitucinį teisėtų lūkesčių principą arba pagal minėtas teisės normas negali būti atlyginami visi prašomi atlyginti nuostoliai (su kuo Bendrovė kategoriškai nesutinka), Bendrovės nuostoliai, susiję su pasirengimu eksploatuoti Plinkšių durpių telkinį, pilna apimtimi turėtų būti kompensuoti remiantis CK 6.263 str. nuostatomis. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad šiuos nuostolius, be kita ko, sąlygojo nerūpestingi ir neatidūs VSTT veiksmai. Ieškovė pažymi, kad VSTT organizavo Plinkšių miško biosferos poligono įsteigimo, taip pat ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos statuso suteikimo procedūrų atlikimą, rengė susijusių teisės aktų projektus ir kt. Pagal tuo metu galiojusios redakcijos Saugomų teritorijų įstatymo 27 str. 5 d. 3 ir 7 p. nuostatas VSTT turėjo pareigą užtikrinti Bendrovės tinkamą informavimą apie steigiamą saugomą teritoriją, įvertinti dėl teritorijos įsteigimo atsirandančius apribojimus, reikiamas kompensacijas ir kt. Tiek VSTT, tiek Aplinkos ministerijai nuo pat pradžių buvo žinoma, kad ieškovė yra numačiusi vykdyti durpių gavybos veiklą teritorijoje, kurią buvo planuojama priskirti Plinkšių miško biosferos poligono bei paukščių apsaugai svarbiai teritorijai. Nepaisant to, VSTT ne kartą patikino Bendrovę, kad planuojamo biosferos poligono statusas netrukdo gavybos atnaujinimui Plinkšių durpyne, taip pat nurodė, kad artimoje durpynui aplinkoje saugotinų paukščių buveinių nenustatyta, o poligone gali būti vykdoma bet kokia ūkinė veikla, kuri nekenkia saugomoms vertybėms.
Šalies argumentai
12. Ieškovė nurodo, kad VSTT ilgą laiką klaidino Bendrovę dėl durpių gavybos veiklos galimumo Plinkšių miško biosferos poligone, todėl Bendrovė, tikėdama, jog galės pradėti faktiškai vykdyti gavybos veiklą, investavo į reikiamos technikos įsigijimą, įdarbino darbuotojus ir jiems mokėjo darbo užmokestį, pirko atitinkamų dokumentų rengimo ir konsultavimo paslaugas ir kt. Šiai dienai ieškovė savo tiesioginius nuostolius, patirtus tiek dėl saugomos teritorijos įsteigimo bei įgytos teisės išgauti durpių išteklius apribojimo, tiek dėl neteisėtų VSTT veiksmų, vertina 259955,22 EUR sumai ir teismui teikia šių išlaidų patyrimą patvirtinančius dokumentus.
13. Ieškovės nuomone, atsakovų veiksmai yra tiesiogiai susiję su patirtais nuotoliais. Pažymi, kad jeigu VSTT, planuojant Plinkšių miško biosferos poligono steigimą nebūtų klaidinusi Bendrovės, bei neteigusi, kad Plinkšių miško biosferos poligono įsteigimas ir paukščių apsaugai svarbios teritorijos statuso suteikimas neturės jokios įtakos durpių gavybai ir ši gavyba galės būti sėkmingai vykdoma, t.y. iškart būtų pasakiusi, kad durpių gavybos veikla nebus galima, ieškovė nebūtų rengusis durpyno eksploatavimui. Atsakovų kaltė prezumuojama. Be to, ieškovės įsitikinimu, atsakovų atsakomybė turi būti taikoma solidariai pagal CK 6.279 str. 1 d. Ieškovas taip pat prašo priteisti 5 proc.. dydžio procesines palūkanas.
Atsiliepimas
14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, atsiliepimu prašo ieškinio netenkinti.
15. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su ieškovės vertinimu, kad LGT išduotas 2004-03-09 leidimas suteikia jai teisę į valstybinės žemės nuomą ir į žemės gelmių išteklių naudojimą. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad nuo pat leidimo įsigaliojimo dienos (2004-03-16) Bendrovė faktiškai įgijo teisę eksploatuoti Plinkšių durpių telkinį, valstybinės žemės nuomininkės statusą ir tuo pačiu teisę į kompensaciją už saugomose teritorijose nustatomus veiklos apribojimus. Atsakovas paaiškina, kad teisiniams santykiams dėl valstybinės žemės būdingas teisinis apibrėžtumas ir jų reglamentavimas grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu - sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais - ir yra imperatyvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014; 2018-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-76-684/2018, 25 punktas). Valstybinės žemės ne aukciono būdu nuomos santykius reglamentuojantis Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau - Žemės įstatymas) 9 straipsnio 6 dalies 2 punktas numato teisę (galimybę) valstybinę žemę išnuomoti be aukciono, jeigu gautas leidimas naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes. Tokį leidimą ieškovas gavo iš LGT 2004-03-09, sudarius Išteklių naudojimo sutartį. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad įgyvendinti suteiktą įstatymu teisę į valstybinės žemės nuomą ir faktiškai pradėti durpių gavybą, reikėjo įvykdyti minėtos Išteklių sutarties 14 punktą, kuriame buvo nurodytos papildomos išteklių naudojimo sąlygos: naudotojas gali vykdyti gavybos darbus tik sudaręs žemės nuomos sutartį ir turėdamas patvirtintą telkinio naudojimo projektą. Pažymėtina, kad ieškovė šių abiejų sąlygų neįgyvendino ar netinkamai įgyvendino dėl draudžiančių imperatyvių Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo (2001-12-04 įstatymo Nr. DČ-6289 redakcija) 31 straipsnio 8 dalies nuostatų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu Nr. 641 (tuo metu galiojusios redakcijos) patvirtintų Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.2 punkto reikalavimų. Ir nors 2015 metais pradėtas rengti Mažeikių rajono Plinkšių durpių telkinio dalies išteklių naudojimo planas, tačiau LGT priimtame 2015-05-08 sprendime Nr. S19-15 iškelti tikslai iki šiol nėra pasiekti. Žemės įstatymo 9 straipsnio 10 dalyje yra įtvirtinta nuostata, kad valstybinė miško žemė gali būti išnuomojama tik Miškų įstatyme nustatytai veiklai. Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 11 straipsnyje yra įtvirtintas miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis teisinis reguliavimas, kurio 1 dalyje nurodoma, kad miško žemė gali būti paverčiama kitomis naudmenomis tik išimtiniais atvejais, Vyriausybės nustatyta tvarka derinant valstybės, miško savininko ir visuomenės interesus. Miškų įstatyme nėra numatyta, kad miškų veikla gali būti susijusi su durpių gavyba.
16. Atsakovas paaiškina, kad aplinkos ministro 2004-12-10 įsakymu Nr. D1-629 įsteigus Plinkšių miško biosferos poligoną, norint vykdyti bet kokią veiklą toje teritorijoje, tame tarpe ir durpių eksploatavimą, turi būti taikoma Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies nuostata, pagal kurią saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams ar siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus bei objektus. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 5 dalį biosferos poligonai yra biosferos stebėsenos (monitoringo) tipo saugomos teritorijos. Saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnis nustato imperatyvius reikalavimus ūkinės veiklos tarptautinės svarbos saugomose teritorijose kontrolei. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad paukščių apsaugai svarbiose teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomoms paukščių rūšims, jų buveinėms, perėjimo, mitybos, šėrimosi, poilsio ir migracijų susitelkimo vietose. Jose statyti bei rekonstruoti statinius, tiesti ir rekonstruoti kelius, vamzdynus, elektros tiekimo ir ryšių linijas bei įgyvendinti kitus planus ir projektus, galinčius turėti poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms, galima tik šiame Įstatyme nustatyta tvarka įvertinus jų poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms ir teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą. Pažymėtina, kad pagal Plinkšių miško biosferos poligono nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2004-12-10 įsakymu Nr. D1-629 3 punktą, biosferos poligono paskirtis būti sudėtine nacionalinės kompleksinės ekologinės bei specializuotos biologinės įvairovės būklės stebėsenos sistemos bei Europos ekologinio tinklo Natūra 2000 dalimi, kurioje stebimi, kontroliuojami bei prognozuojami gamtinių sistemų pokyčiai; išsaugoti Plinkšių miškų ir jų apylinkių ekosistemą, ypač siekiant išlaikyti vapsvaėdžio ir pilkosios meletos populiacijas teritorijose. Pagal Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.2 punktą, rekreaciniuose, III grupės ir IV grupės miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, nenurodytuose šios tvarkos 7.1 punkte, miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik reikmėms, susijusioms su saugomų teritorijų apsauga, tvarkymu ir rekreaciniu naudojimu, jeigu tai numatyta saugomų teritorijų planavimo dokumentuose. Juolab, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006-01-22 administracinėje byloje Nr. A14-86/07 pažymėjo, kad išvardinti rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ruošiant ir tvirtinant ginčijamą detalųjį planą Plikšių durpių telkinys turėjo miškų ūkio paskirties žemės statusą. Paminėtina, kad Plinkšių durpyno gamtotvarkos plane, patvirtintame aplinkos ministro 2015-02-23 įsakymu Nr. Dl-153, konstatuota, kad siekiant atkurti ir išsaugoti saugomas Europos Bendrijos svarbos natūralias buveines, augalų ir gyvūnų rūšis, negalima vykdyti durpių gavybos veiklos teritorijoje, reikia taikyti gamtotvarkos priemones - atkurti ir išsaugoti atviras buvusio Plinkšių durpyno buveines. Taigi, tinkamai taikant saugomų teritorijų apsaugą reglamentuojančias teisės normas bei įvertinant valstybinės žemės ne aukciono būdu nuomos santykius reglamentuojančias teisės normas, darytina išvada, kad nuo pat pradžių, įsteigus saugomą teritoriją - Plinkšių miško biosferos poligoną, buvo draudžiama keisti tai teritorijai nustatytą miško žemės paskirtį į kitas naudmenas, todėl pasinaudoti galimybe valstybinę žemę išsinuomoti be aukciono, vykdyti veiklą (eksploatuoti durpių telkinį, toje teritorijoje) nepažeidžiant nustatytos pagrindinės žemės naudojimo paskirties, nebuvo galimybių, išskyrus įstatymo normoje nurodytas išimtis (kai tai daroma visuomenės poreikiams ar siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo objektus).
17. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad rengiant ir tvirtinant sklypo detalųjį planą, buvo neįvertinta Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies nuostata ir Vyriausybės 2002-05-09 nutarimu patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 7.2 punktas. Taip pat atsakovas pažymi, kad ŠAAT 2006-05-22 sprendimu panaikino Mažeikio r. savivaldybės tarybos 2005-08-08 sprendimą Nr. T1-272, kuriuo buvo patvirtintas sklypo detalusis planas, o LVAT 2007-11-15 nutartimi ŠAAT sprendimą paliko nepakeistą. LVAT konstatavo, kad detalusis planas patvirtintas pažeidžiant imperatyvias Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas dėl būtino planuojamos veiklos poveikio tarptautinės reikšmės saugomai teritorijai - Plinkšių miško biosferos poligonui - vertinimo. LVAT nurodė, kad tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas, kuriuo patvirtintas Plinkšių durpyno sklypo detalusis planas, yra neteisėtas dėl to, kad prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ieškovė jau 2006 metais tiksliai žinojo, kad Plinkšių durpyno eksploatavimas prieštarauja imperatyvioms Saugomų teritorijų įstatymo normoms bei viešajam interesui, todėl turėjo tinkamai įvertinti visas prisiimamas rizikas rengiant tolimesnius teritorijų planavimo dokumentus.
18. Taip pat atsakovas atkreipia dėmesį, kad Aplinkos ministerija 2007-04-26, 2007-05-25, 2007-09-06 raštuose pabrėžė, kad pagal esamą miško žemės paskirtį durpių eksploatacija Plinkšių durpyne negalima ir, norint keisti miško žemės paskirtį į kitas naudmenas, reikia vadovautis Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos aprašo reikalavimais, nurodė viešojo administravimo subjektus, kurie pagal savo kompetenciją turėtų įvertinti galimybes tą daryti ir turintys įgaliojimus teikti prašymus dėl valstybinės reikšmės miškų plotų tikslinimo bei nurodė kokias procedūras reikėtų atlikti, jei tokiai procedūrai pritartų tam įgaliojimus turintys viešojo administravimo subjektai. Ieškovė planuodama ūkinę veiklą turėjo pareigą atsižvelgti į teismo sprendimus bei įvertinti imperatyvias teisės aktų nuostatas, draudžiančias keisti miško žemės statusą į kitas naudmenas, bei įvertinti visas rizikas, susijusias su teritorijos miško žemės paskirties keitimu į kitas naudmenas rengiant vėlesnę dokumentaciją (tarp jų ir detalųjį planą).
Atsiliepimas
19. Atsakovas nurodo, kad nesutinka su ieškovės teigimu, kad Bendrovei priklauso kompensacija pagal Saugomų teritorijų įstatymo 32-1 straipsnio 2 dalies 2 punktą ir konstitucinį teisėtų lūkesčių principą. Ieškovė nurodo du skirtingus teisinius pagrindus, pagal kuriuos ieškovei turėtų būti atlygintini nuostoliai. Pirmasis - Saugomų teritorijų įstatymo 32-1 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad Saugomų teritorijų įstatymo 32-1 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodyta, kad vienkartinės kompensacijos išmokamos, privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, kurie iki saugomos teritorijos įsteigimo, esamos saugomos teritorijos ribų pakeitimo ar veiklos esamoje saugomoje teritorijoje reglamentavimo pakeitimo buvo pradėję rengti ar turėjo parengę teritorijų planavimo dokumentus ar ūkinės veiklos projektus, kurie nebegalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai ar ūkinės veiklos projektai negalės būti toliau įgyvendinami, arba turės būti keičiami dėl nustatytų naujų veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų. Šiuo atveju kompensuojamos teritorijų planavimo dokumentų rengimo, jų keitimo išlaidos, taip pat likviduojamų objektų atkuriamoji turto vertė, atimant tolesniam naudojimui tinkamo turto vertę (vertes apskaičiuojant Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka). Atsižvelgiant į minėtos teisės normos turinį, išmokant vienkartines kompensacijas už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus, pirmiausia, turi būti nustatoma, kad subjektas, kuris kreipiasi dėl kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus, yra privačios žemės savininkas ar valstybinės žemės nuomininkas ir, antra, nustačius tinkamą teisės subjektą, turi būti įvertinta aplinkybė, ar šis buvo pradėjęs rengti ar turėjo parengęs teritorijų planavimo dokumentus ar ūkinės veiklos projektus, kurie nebegalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai ar ūkinės veiklos projektai negalės būti toliau įgyvendinami, arba turės būti keičiami dėl nustatytų naujų veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų, iki saugomos teritorijos įsteigimo, esamos saugomos teritorijos ribų pakeitimo ar veiklos esamoje saugomoje teritorijoje reglamentavimo pakeitimo. Tik, atitikus šias dvi sąlygas, išmokomos vienkartinės kompensacijos už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus. Kaip išdėstyta aukščiau, Plinkšių biosferos poligonas įsteigtas 2004-12-10 (aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-629), o ieškovė žemės sklypo nuomos sutartį su Telšių apskrities viršininko administracija pasirašė tik 2005-10-28, nors Plinkšių durpių telkinio sklypo detalųjį planą, patvirtintą 2005-08-18 Mažeikių r. savivaldybės tarybos sprendimu, kurio pagrindu pasirašyta sutartis, ŠAAT 2006-05-22 sprendimu panaikino, o LVAT 2007-01-22 nutartimi minėtą teismo sprendimą paliko nepakeistą. Atsakovas pažymi, kad panašaus pobūdžio informacija buvo išdėstyta ir Aplinkos ministerija 2018-05-16 rašte Nr. (12-6)-D8-2640, kuriame UAB „Plinkšių Vilistra“ informuota, kad nėra teisinės galimybės sumokėti kompensacijos, nes ieškovė žemės sklypo nuomos sutartį su Telšių viršininko administracija pasirašė po poligono įsteigimo. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovo nuomone, ieškovė neatitinka Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnio 2 dalies 2 punkte įtvirtinto teisinio turinio reikalavimų, nes kompensacijos išmokamos privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, o ieškovė šiuo atveju nėra nei žemės savininkas, nei valstybinės žemės nuomininkas ir teritorijų planavimo dokumentai buvo pradėti rengti po saugomos teritorijos įsteigimo.
20. Kitas ieškovės nurodytas pagrindas, pagal kurį, jo nuomone, turėtų būti išmokama kompensacija už nuostolius, patirtus dėl saugomos teritorijos įsteigimo bei apribojimų, susijusių su saugoma teritorija, - konstitucinis teisėtų lūkesčių principas. Atsakovas pažymi, kad kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad negali būti pripažįstami teisėtais ir ginami lūkesčiai, jeigu jų įgyvendinimas yra susijęs su imperatyvių įstatymo normų reikalavimų nepaisymu (LAT 2011-08-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011). Atsakovės Lietuvos valstybės manymu, įgyvendinti ieškovės teisės (valstybinę žemę nuomoti be aukciono), numatytos Žemės įstatymo 9 straipsnio 6 dalies 2 punkte, negalima dėl Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies nuostatos bei tuo metu galiojusio Vyriausybės 2002-05-09 nutarimo Nr. 641 7.2 punkto reikalavimų. Pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą (tuo metu galiojusį ir dabar galiojantį) nenumatyta, kad durpių gavyba saugomose teritorijose yra susijusi su saugomų teritorijų apsauga ar visuomeninių poreikių tenkinimu, todėl miško žemės paskirties keitimas į kitas naudmenas saugomose teritorijose (ko siekė ieškovė) negalimas pagal nustatytas draudžiančias imperatyvias teisės normas. Tą patvirtino ir LVAT 2007-01-22 nutartimi konstatavęs, kad detalusis planas patvirtintas pažeidžiant imperatyvias Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas. Todėl ieškovės pretenzija dėl konstitucinio teisėtų lūkesčio pažeidimo atmestina, kaip nepagrįsta.
Atsiliepimas
21. Atsakovės vertinimu, ieškovė taip pat nepagrįstai teigia, kad Bendrovės nuostoliai, susiję su pasirengimu eksploatuoti Plinkšių durpių telkinį, pilna apimtimi turėtų būti kompensuoti remiantis CK 6.263 straipsnio nuostatomis ir, kad šiuos nuostolius sąlygojo nerūpestingi ir neatidūs VSTT veiksmai. Atsakovas pažymi, kad pagal LAT suformuotą praktiką, viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijų atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose numatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas), 2) asmens patirtos žalos ir 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti ieškovas (CPK 178 straipsnis). Tačiau ieškovė, įrodinėdama pagal šį pagrindą, nepateikia teisinių argumentų dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, neteisėtų veiksmų (t. y. neįrodinėja Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų, susijusių su valstybės saugomų teritorijų politikos formavimu), dėl kurių, ieškovei atsirado žala bei nepateikia argumentų dėl priežastinio ryšio, siejančio Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos ministerijos galbūt neteisėtus veiksmus ir padarytą žalą. Ieškovė neįrodinėja atsakovės Lietuvos valstybės veiksmų dėl kurių, jos nuomone, patyrė prašomus priteisti nuostolius. Paaiškina, kad Aplinkos ministerija 2017-03-27 raštu pritarė tik VSTT pasiūlytam antram problemos sprendimo variantui - pasiūlyti kitą durpių telkinį ir informavo ieškovę, kad VSTT 2017-02-22 raštu kreipėsi į LGT prašydama pateikti durpių telkinių, kurie šiuo metu nenaudojami ir potencialūs naudotojai nepradėję rengti jų gavybai reikalingos projektinės dokumentacijos, sąrašą. VSTT 2017-03-29 raštu UAB „Plinkšių Vilistra“ pasiūlė eksploatuoti Karpėnų arba Pieštos durpynus. Ieškovė pasiūlymo atsisakė. Aplinkos ministerija 2018-05-16 raštu dėl kompensacijos UAB „Plinkšių Vilistra“ atsakė, kad nėra teisinės galimybės sumokėti kompensaciją, nes UAB „Plinkšių Vilistra“ žemės sklypo nuomos sutartį su Telšių viršininko administracija pasirašė po poligono įsteigimo. Be to, kaip jau išdėstyta aukščiau, įgyvendinti ieškovei valstybinės miško žemės nuomos teisę nenumatė imperatyvios teisė normos. Todėl atsakovo įsitikinimu, Lietuvos valstybė, kurią byloje atstovauja Aplinkos ministerija, nepadarė neteisėtų veiksmų, t. y. veiksmų, kurie būtų priešingi nustatytoms teisės normoms, dėl kurių atsirado nuostoliai (žala) ieškovei, todėl Civilinio kodekso 6.263 straipsnio nuostatos atsakovės Lietuvos valstybės atžvilgiu negali būti taikomos.
22. Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie aplinkos ministerijos (VSTT) atsiliepimu prašo ieškovės ieškinį atmesti.
23. Atsakovo vertinimu, ieškovė neturi teisės į kompensaciją pagal Saugomų teritorijų įstatymą ir konstitucinį teisėtų lūkesčių principą. Saugomų teritorijų įstatymo 32-1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus išmokamos vienkartinės arba kasmetinės kompensacijos, šio straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad kompensacijos išmokamos privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, kurie iki saugomos teritorijos įsteigimo^ esamos saugomos teritorijos ribų pakeitimo ar veiklos esamoje saugomoje teritorijoje reglamentavimo pakeitimo buvo pradėję rengti ar turėjo parengę teritorijų planavimo dokumentus ar ūkinės veiklos projektus, kurie nebegalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai ar ūkines veiklos projektai negalės būti toliau įgyvendinami, arba turės būti keičiami dėl nustatytų naujų veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų. Analogiška nuostata įtvirtinta ir Plinkšių miško biosferos poligono nuostatų, patvirtintų aplinkos ministro 2004 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. Dl-629, 12 punkte nustatyta, kad Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo numatytais atvejais ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka žemės, esančios šiame biosferos poligone, savininkai ir valdytojai už nustatytus veiklos apribojimus, mažinančius gaunamą naudą, turi teisę gauti kompensacijas, naudotis mokesčių bei kitomis lengvatomis. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė Plinkšių miško biosferos poligono išteisimo metu nebuvo nei žemės savininkė1 nei valdytoja. Ji žemės sklypo nuomos sutartį su Telšių apskrities viršininko administracija pasirašė tik 2005 m. spalio 28 d., remiantis Plinkšių durpių telkinio sklypo detaliuoju planu, patvirtintu 2005 m. rugpjūčio 18 d. Mažeikių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. Tl-272, kuris Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartimi galutinai pripažintas kaip neteisėtas. Atsakovas pažymi, kad pagal šį straipsnį vienkartinės kompensacijos gali būti mokamos, kai iki saugomos teritorijos įsteigimo žemės savininkai ar nuomininkai buvo pradėję rengti ar turėjo parengę teritorijų planavimo dokumentus ar ūkinės veiklos projektus, kurie negalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai ar ūkinės veiklos projektai negalės būti įgyvendinami. Šiuo atveju buvo parengtas Detalusis planas, tačiau jis buvo panaikintas teismo sprendimu. O už neteisėtai parengtus, tuo labiau panaikintus dokumentus kompensacijos negali būti mokamos. Atsakovas taip pat pastebi, kad dar vienas aspektas, susijęs su teisės į kompensaciją negalimumu - tai įstatymo negaliojimas atgaline data. Saugomų teritorijų įstatymo 321 straipsnis atsirado tik 2016 m. Ši įstatyminė nuostata dėl kompensacijos reiškia, kad valstybė pasilieka diskrecijos teisę, prieš steigdama tam tikrą saugomą teritoriją, nuspręsti, ar verta toje vietoje apriboti savininkų ar nuomininkų teises ir verslo galimybes, sumokant kompensaciją, ar galbūt atsisakyti saugomos teritorijos steigimo idėjos, jeigu paskaičiuota kompensacija būtų neproporcingai didelė. Be to, šios kompensacijos turėtų būti mokamos ne iš atsakovų biudžeto, kaip dabar reikalauja ieškovė, o iš valstybės, suplanuojant biudžete specialiai tam skirtas lėšas.
Atsiliepimas
24. Atsakovo vertinimu, ieškovė neturi teisės į kompensaciją ir pagal jos nurodytą teisėtų lūkesčių principą, nes ieškovės lūkesčiai nebuvo teisėti. Pastebi, jog teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad asmuo gali turėti teisėtų lūkesčių tik dėl teisėtai įgytų teisių ir teisėtų interesų (LVAT 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-2317/2012; 2012 m. spalio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A438-2353/2012; 2012 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-3164/2012). Pavyzdžiui, administracinėje byloje Nr. A858-59/2012 pabrėžta, kad teisėtų lūkesčių principas siejamas su poreikiu užtikrinti teisių, kurios įgytos pagal galiojanti teisinį reguliavimą, o ne apskritai bet kokių (t. y. ir neteisėtų) viešojo administravimo subjektų veiksmų pagrindu, apsaugą. Ši teismo pozicija paprastai grindžiama bendruoju teisės principu, kad iš neteisės negali atsirasti teisė. Remdamasis šia nuostata, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nuosekliai pabrėžia asmens lūkesčių šaltinio teisėtumo svarbą: „teisėti lūkesčiai gali būti ginami, jei jie yra kilę iš teisėto pagrindo“ (LVAT 2008 m. spalio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1675/2008); o „nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukštesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu gali susiformuoti teisėti lūkesčiai“ (LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858- 279/2011; 2010 m. vasario 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A525-361/2010).
25. VSTT nuomone, ieškovė taip pat neturi teisės į nuostolių, kuriuos „sąlygojo neatidūs ir nerūpestingi valstybės institucijų veiksniai“, atlyginimą, nes ieškovė patyrė žalą ne dėl Tarnybos veiksmų, o Tarnybos kaltės klausimas atmestinas iš principo. Tarnyba visą laiką veikė atidžiai ir rūpestingai, nuosekliai laikėsi savo pozicijos Plinkšių durpyno klausimu visuose Tarnybos raštuose, pradedant nuo 2005 m. lapkričio 16 d. rašto Nr. V3-8.5-1572 „Dėl Plinkšių miško biosferos poligono“, adresuoto Aplinkos ministerijai. Tuo metu paaiškėjus aplinkybei, kad ieškovei leidimas kasybai išduotas miškų ūkio paskirties žemėje, tapo aišku, kad įsteigus saugoma teritoriją - Plinkšių miško biosferos poligoną, teisės aktai draudžia keisti mišku ūkio žemės paskirti i kita - durpių kasybos reikmėms. Taigi nuo šios datos Tarnyba visą laiką laikėsi nuoseklios pozicijos, kad esant tokiam teisiniam reguliavimui, nėra galimybės pakeisti kasybos sklypo miškų ūkio žemės paskirties į kitos paskirties (naudojimo būdas - naudingųjų iškasenų teritorijos), o tuo pačiu ir UAB „Plinkšių Vilistra“ sudaryti žemės nuomos sutartį, kuri buvo būtina Plinkšių telkinio durpių išteklių naudojimo sutarties sąlyga pradėti kasybą. Sudaryti valstybinės miško žemės nuomos sutarties durpių kasybai taip pat nebuvo teisinės galimybės, kadangi Pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 10 punktą valstybinė miško žemė gali būti išnuomojama tik Miškų įstatyme nustatytai veiklai. Šiame įstatyme nenumatyta, kad miškų veikla gali būti susijusi su durpių gavyba. Kad ši Tarnybos pozicija buvo teisinga, patvirtino Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendimas ir Vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartis dėl teisės aktams prieštaraujančio detaliojo plano, kuriuo miškų ūkio paskirties žemėje durpių telkinio eksploatavimui buvo suformuotas 118,4 ha kitos paskirties (naudojimo būdas - naudingųjų iškasenų teritorijos) žemės sklypas, panaikinimo. Atsakovas pastebi, kad Tarnyba ne kartą ir nuo pat diskusijų pradžios buvo informavusi ieškovę, kad biosferos poligone gali būti vykdoma bet kokia ūkinė veikla, kuri nekenkia saugomoms vertybėms.
26. Pasisakydamas dėl ieškovės nurodomos žalos, atsakovas pastebi, kad niekuo nepagrįsti ieškovės argumentai, kad žalą sąlygojo investicijos į reikalingos technikos įsigijimą, darbuotojų įdarbinimas ir atlyginimų jiems mokėjimas, konsultavimo paslaugų pirkimas. Pažymi, kad šiems veiksmams atlikti ieškovė neturėjo jokio teisinio pagrindo. Bet kuriuo atveju technika gali (galėjo) būti naudojama kitoje vietoje, o kam reikėjo įdarbinti darbuotojus, apskritai neaišku, nes jie neturėjo kur ir ką dirbti. Tas pats pasakytina apie konsultavimo paslaugas.
Atsiliepimas
27. Tretysis asmuo Lietuvos geologijos tarnyba prie Aplinkos ministerijos atsiliepimu prašo dėl ieškinio pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.
28. Tretysis asmuo paaiškina, kad ieškovė nuo 2001 metų (tuo metu įmonė turėjo pavadinimą UAB „Vilistra“) pradėjo domėtis durpių gavybos iš Plinkšių durpių telkinio atnaujinimo galimybėmis. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2001-07-12 raštu Nr. 04-05-3663 nurodė ieškovui, kad sprendimas Plinkšių durpyno eksploatavimo galės būti priimtas, atlikus planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo (toliau - PAV) procedūras. Vadovaujantis šiuo nurodymu, ieškovės užsakymu buvo atliktas išsamus PAV dėl galimo Plinkšių durpių telkinio eksploatacijos atnaujinimo. Atlikus PAV procedūras, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamentas 2002-09-23 priėmė sprendimą Nr. 0529-1020 pritarti Plinkšių durpių telkinio eksploatacijos atnaujinimui pagal pateiktą PAV ataskaitą. Sprendime pažymėta, kad parengtai PAV ataskaitai pritarė ir Mažeikių rajono savivaldybė bei Plinkšių ir aplinkinių kaimų gyventojai. Atsižvelgdamas į Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento priimto sprendimo nuostatas bei įvertinęs tą aplinkybę, kad patikimi geologiniai duomenys apie Plinkšių durpių telkinį nėra išlikę, Ieškovė užsakė atlikti detalius geologinius tyrimus. Detaliai išžvalgyti Plinkšių durpių telkinio ištekliai buvo aprobuoti Žemės gelmių išteklių aprobavimo komisijos 2003 m. gruodžio 5 d. posėdyje (protokolas Nr. 4-25(183)). Plinkšių durpių telkinio ištekliai įrašyti į Žemės gelmių registrą 2004 m. sausio 16 d. Telkinys išžvalgytas ieškovės lėšomis. Vadovaudamasi Leidimų naudoti naudingųjų iškasenų (išskyrus angliavandenilius), požeminio pramoninio bei mineralinio vandens išteklius ir žemės gelmių ertmes išdavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198, Tarnyba 2004-03-09 išdavė Ieškovei pakartotinį leidimą Nr. 13p-04 naudoti Plinkšių durpių telkinio išteklius nuo 2004-03-16. Pažymi, kad priimant sprendimą dėl leidimo išdavimo skiriamo naudoti Plinkšių durpių telkinio plotas nepateko į saugomas teritorijas, o prie paraiškos leidimui gauti pateikti dokumentai buvo be pastabų suderinti ir su VĮ Mažeikių miškų urėdija. Išduodant leidimą tarp Tarnybos iš vienos pusės ir Ieškovės iš kitos pusės buvo sudaryta durpių išteklių naudojimo sutartis, kuri galioja iki 2029-03-15. Pagal Lietuvos Respublikos kietųjų naudingųjų iškasenų išteklių klasifikacijos, patvirtintos Tarnybos direktoriaus 1999 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 39, 24 punkto nuostatas, Plinkšių durpių telkinys nuo 2004-03-16 yra laikomas naudojamu.
29. Tretysis asmuo pažymi, kad Tarnybai yra žinoma, jog lygiagrečiai su pakartotinio leidimo naudoti Plinkšių durpių telkinio išteklius išdavimo procedūromis buvo pradėtos Plinkšių miško biosferos poligono, į kurio teritoriją pateko ir planuojamas naudoti Plinkšių durpių telkinys, steigimo procedūros. Derinant steigiamo biosferos poligono ribas, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos 2004-03-03 raštu Nr. V3 8.1-160 užtikrino telkinio išteklių projektinės dokumentacijos rengėją (G. J. PĮ „Magma“), kad planuojamo įsteigti Plinkšių miško biosferos poligono statusas netrukdo gavybos atnaujinimui Plinkšių durpyne. Nuo pat leidimo Nr. 13p-04 išdavimo Ieškovė dėjo pastangas, siekdamas suformuoti žemės sklypą, reikalingą jam skirtiems durpių ištekliams eksploatuoti ir pradėti šių išteklių gavybą. Ieškovės užsakymu buvo rengiamas žemės sklypo detalusis planas bei telkinio išteklių naudojimo projektas, tačiau dėl iš esmės pasikeitusios Mažeikių rajono savivaldybės, VĮ Mažeikių miškų urėdijos ir Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie Aplinkos ministerijos pozicijos Plinkšių durpių telkinio išteklių naudojimo klausimu, šių dokumentų parengimo nepavyko užbaigti iki 2014 metų. Tarnybos nuomone, po leidimo Nr. 13p-04 naudoti Plinkšių durpių telkinio išteklius išdavimo visi valstybės institucijų sprendimai, susiję su šiuo leidimu suteikto naudoti žemės gelmių objekto išsidėstymo vieta turėjo būti priimami, derinant valstybės ir durpių išteklių naudotojo interesus.
Šalies argumentai
30. Ieškovė dubliku prašo ieškinį tenkinti. Ieškovė išdėsto poziciją, kad atsakovės nepagrįstai teigia, kad Ieškovė neturi teisės į nuostolių, kuriuos sąlygojo neteisėti atsakovių veiksmai, atlyginimą. Mano, jog VSTT nepagrįstai teigia, jog neatliko neteisėtų veiksmų, o Lietuvos Respublikos valstybė - jog Ieškovė neįrodinėja Lietuvos Respublikos valstybės neteisėtų veiksmų, kai akivaizdu, jog abi Atsakovės pažeidė bendrąją rūpestingumo pareigą. Pažymi, kad dėl Atsakovių neteisėtų veiksmų Ieškovė patyrė žalą ir pagrindė jos dydį. Tarp atsakovių neteisėtų veiksmų ir ieškovės patirtų nuostolių egzistuoja priežastinis ryšys, ko neneigia ir atsakovės. Ieškovė turi teisę į kompensaciją už apribojimą įgyvendinti Leidimu suteiktas teises. Atsakovės nepagrįstai teigia, kad neva ieškovė neturėjo pagrįsto teisėto lūkesčio, jog galės realizuoti savo teises susijusias su durpių telkinio eksploatacija. Be to, ieškovė pažymi, kad ji ir toliau palaiko poziciją, išdėstytą ieškovės ieškinyje, įkaitant visas aplinkybės, įrodymus, argumentus ir atsikirtimus.
Atsiliepimas
31. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, tripliku prašo ieškinio netenkinti. Triplike nurodo, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus.
32. Atsakovas Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie aplinkos ministerijos (VSTT) tripliku prašo ieškovės ieškinį atmesti. Taip pat nurodo, kad palaiko atsiliepime išdėstytus argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ieškinys atmetamas visiškai.
33. Teismas pastebi, kad šio ginčo esmę sudaro ieškovės reikalavimas priteisti nuostolius dėl teisės aktais nustatytų ūkinės veiklos apribojimų. Ieškovė pažymi, kad ji pats tiksliai nežino, koks yra tokio reikalavimo teisinis pagrindas – viena vertus, ieškovės teigimu, atsakovas Lietuvos valstybė turėjo teisę nuspręsti dėl saugomos teritorijos (Plinkšių miško biosferos poligono) įstiegimo ir toje teritorijoje ieškovės ūkinius interesus apribojo teisėtai, t.y. ieškovės nuostolius sukėlė teisėtais veiksmais, kita vertus, - ieškovė teigia, kad valstybės institucijos painiais sprendimais suklaidino ieškovą ir privertė jį investuoti į komercinę veiklą, kuri draudžiama pagal įstatymą. Teisinį pagrindą ieškovė nurodo alternatyviai ir paršo jį parinkti teismo nuožiūra.
34. Atsižvelgiant į tokį ieškinio dalyką, teismas vertina, kad pirmiausiai turėtų būti pasisakoma dėl aplinkybių, kurios ieškovei yra žinomos ir aiškios, t.y. dėl žalos dydžio ir jos esmės. Kaip nurodo ieškovė, įstatyme numatytas atvejais žala gali būti kompensuojama, nepaisant to, kad ji padaryta teisėtais veiksmais (CK 6.246 str. 3 d., Saugomų teritorijų įstatymo 32-1 str.). Pažymėtina, jog nepaisant to, kokiais veiksmais – teisėtais ar neteisėtais – žala yra padaryta, atlyginami tik tokie nuostoliai, kurie yra padaryti tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį galėtų būti laikomi skolininko veiksmų rezultatu (CK 6.247 str.).
Dėl nuostolių ir jų ryšio su atsakovų veiksmais ir sprendimais
35. Ieškovė pateiktuose ieškinio prieduose detalizuoja, kad jo patirti 259955,22 EUR dydžio nuostoliai susideda iš: 117690,31 EUR išlaidų darbo užmokesčiui, 85375,93 EUR ilgalaikio turto įsigijimo nuostolių ir 56888,98 EUR kitų išlaidų (e. bylos t, 1, b.l. 73).
36. Kaip matyti iš ieškovės paaiškinimų ir pridėtų dokumentų ieškovės nurodytos 117690,31 EUR išlaidos darbo užmokesčiui – tai įmonės darbuotojams – direktoriui, direktoriaus pavaduotojui (laikotarpiu nuo 2003 iki 2009 m.) ir vyr. buhalterei išmokėtas darbo užmokestis, įskaitant sumokėtus mokesčius, laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2010 m. (duomenys pateikti ieškinio priede Nr. 31, e. bylos t. 1, b.l. 72):
37. Ieškovė paaiškina, kad UAB „Plinkšių Vilistra“ buvo įsteigta specialiai durpių gavybos projektui įgyvendinti, todėl ji turėjo turėti direktorių ir vyr. buhalterį, ir todėl išlaidos jų darbo užmokesčiui, ieškovės nuomone, yra tiesiogiai susijusios su valstybės institucijų sprendimais, ribojančiais galimybę verstis tokia komercine veikla. Tačiau kaip matyti iš bylos medžiagos, 2002 m. teisė eksploatuoti Plinkšių durpyną buvo suteikta UAB „Vilistra“, kuri nusprendė šią teisę įgyvendinti įsteigiant kitą akivaizdžiai susijusį juridinį asmenį UAB „Plinkšių Vilistra“ ir jam perleidžiant eksploatacijos teises. Tai patvirtina pačios ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai (e. bylos t. 1, b.l. 22). Šios aplinkybės rodo, kad įmonė pati pasirinko ūkinės veiklos vykdymo teisinę formą ir būdus, kurie be pagrindo didino įmonės ūkines išlaidas. Teismo įsitikinimu, tokios išlaidos pagal savo esmę ir prigimtį niekaip negali būti laikomos protingai susijusiomis su atsakovų priimtais sprendimais, ribojančiais ūkinės veiklos galimybes, nepriklausomai nuo to, ar šie sprendimai buvo teisėti ar neteisėti. Šie ieškovės nurodyti nuostoliai labiau yra susiję su nepasiteisinusia verslo sėkme, nei su būtinais tiesioginiais nuostoliais. Tai, kad įmonė tokį ilgą laiko tarpą tikėjosi teigiamų atsakovų sprendimų ir sutikimų, ir dėl to neužsiėmė jokia kita ūkine veikla yra pačios ieškovės neūkiškumas. Taip pat, teismo įsitikinimu, atsižvelgiant į tai, kad įmonė nevykdė jokios veiklos, visiškai nepateisinamas ir jokių protingumo kriterijų neatitinkančiu laikytinas darbuotojams mokėtas darbo užmokesčio dydis, kuris 2008 metais siekė net 18746,53 EUR metinį darbo užmokesčio fondą atskaičius mokesčius.
38. Kitą nuostolių grupę sudaro 85375,93 EUR ilgalaikio turto įsigijimo nuostolis, kuris, kaip teigia ieškovė atsirado dėl to, kad įmonė įsigijo komercines mašinas ir nekilnojamąjį turtą, kurį, paaiškėjus draudimui vykdyti durpių gavybą, vėliau pardavė pigiau, nei įsigijo (duomenys apie įsigytą turtą ir dėl jo pardavimo partirtus nuostolius pateikiami ieškinio priede Nr. 31-3, e. bylos t. 1, b.l. 397):
Turto pavadinimas Ilgalaikio turto įsigijimas be PVM (EUR) Pajamos, gautos pardavus turtą be PVM (EUR) Pastatai – mechaninės dirbtuvės 35624,13 28962,00 Durpių seperavimo ir pakavimo įrenginiai 94241,77 30322,35 Teleskopinis krautuvas Monitau MT728-4 19983,78 8688,60 Autopakrovėjas Balkancar 6105,77 2606,58 Viso 155955,46 70579,53
39. Teismo vertinimu, tokie nuostoliai negali būti laikomi tiesioginiais nuostoliais dėl atsakovų sprendimų, be to jie nėra pagrįsti ir objektyviai pateisinami. Visų pirma, šį turtą (nekilnojamus daiktus ir įrangą) ieškovė įsigijo savo rizika, kai dar nebuvo priimti sprendimai leidžiantys ieškovei eksploatuoti durpių telkinį. Kaip matyti iš bylos medžiagos autopakrovėją Balkancar ieškovė apskritai įsigijo 2006 m. spalio 13 d. (e. bylos t. 1 b.l. 406), nors žinojo, kad tuo metu Šiaulių apygardos administracinio teismo 2006 m. gegužės 22 d. sprendimu buvo panaikintas žemės sklypo detalusis planas dėl priežasčių, imperatyviai ribojančių ūkinę veiklą šioje teritorijoje. Todėl toks sandoris apskritai negali būti laikomas ūkišku ir racionaliu. Antra, iš ieškovės paaiškinimų ir kitų aplinkybių teismas neturi jokio pagrindo spręsti, kad ieškovės nurodomas nuostolis dėl turto pardavimo atsirado iš sąžiningo ir rūpestingo turto realizavimo. Kaip teigia pati ieškovė, ji įsigytos įrangos nenaudojo (nes įsigijo tik šiam projektui), be to – dalį įsigytos įrangos suremontavo (e. bylos t. 1, b.l. 106-112, 405, 409-410), tačiau vėliau ją pardavė už kelis kartus mažesnę kainą nei pirko. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių turto vertinimo išvadų, kad tokie sprendimai atitiko rinkos kainas ir buvo ekonomiškai pagrįsti. Trečia, ieškovės pateikti įrodymai apie turto įsigijimą yra atrinkti subjektyviai, pavyzdžiui ieškovė pateikia tik pastatų įsigijimo dokumentus, o apie pastatų pardavimą pateikia tik sąskaitą. Ieškovės pateikti įrodymai rodo, kad sandėliavimo patalpas ieškovė įsigijo dalimis dviem sandoriais už 9015 Lt ir už 7730 Lt (e. bylos t. 1, b.l. 398-400), o pardavė už 100000 Lt (e. bylos t. 1, b.l. 401), t.y. gavo pelną, o ne nuostolį.
40. Trečią nuostolių grupę sudaro ieškovės nurodytas 56888,98 EUR įvairios išlaidos (e. bylos t. 1, b.l. 74-83). Teismas neturi pagrindo šių išlaidų laikyti nei susijusiomis su atsakovų sprendimais, nei objektyviai pagrįstomis ir būtinomis. Kaip nustatyta byloje, ieškovė nepradėjo vykdyti numatytos ūkinės veiklos, susijusios su durpių gavybą ir nevykdė jokios kitos veiklos, tačiau savo nuostoliais įvardina: administracinių patalpų nuomą (įsigytos iš „Fajena“), automobilių nuomą (2007 m. spalio - 2009 m. sausio mėnesiais įmonė nuomavosi net tris transporto priemonės vienu metu, e. bylos t. 1, b.l. 201-216), išlaidas už kurą (įsigytos iš Lukoil), elektrą (įsigyta iš VST), vandenį (įsigytą iš „Mažeikių vandenys“), telefono ryšį (įsigyta iš UAB „Omnitel“), internetą, ir eilę kitų išlaidų, įskaitant, išlaidas detaliajam planui parengti (kuris vėliau teismo sprendimu buvo panaikintas, e. bylos t. 1, b.l. 97), įvairių prekių pirkimą „Senukų“ prekybos centre (e. bylos t. 1, b.l. 120-152), ir žvyro atvežimą kelio remontui (e. bylos tomas 1, b.l. 85). Teismas neturi pagrindo kitaip vertinti ir kitas ieškovės nurodytas išlaidas atsiskaitant su kitas paslaugas suteikusiomis įmonėmis (G. J. IĮ „Magma“; UAB „Gotartas“; R.Dabrio geodezinių istopografinių darbų įmonė; UAB DB „Alyvos žiedas“; UAB „ETKC“; UAB „Vilistra“; L. J. firma „Atkulos projektai“; UAB ERGO Lietuva; UAB „Menhyras“; UAB „Tripletas“; V. P. IĮ „Teodolitas“; UAB Mažeikių automobilių keliai; UAB „Invelza“; UAB „Statoris“; UAB „Oro meistrai“; UAB „Dagmita“; Lietuvos draudimas; V. J. IĮ; UAB „Ciklonas“; Šumino IĮ; „Interdata“; „VIRENDA“). Pažymėtina, kad kai kurios iš šių išlaidų net nėra susijusios su UAB ‚Plinkšių Vilistra“, pavyzdžiui - mokėjimai UAB „Interdata“ už domeną „vilistra.lt“ (e bylos t. 1, b.l. 117). Dėl išlaidų už detalų planą ir žvalgymo darbus pagrįstumo teismas pasisakys toliau vertindamas atsakovų atsakomybės sąlygas – veikos neteisėtumą.
Dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo ir ieškovės teisėtų lūkesčių
41. Teismas sutinka su atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Aplinkos ministerijos, argumentais, kad ieškovas niekada nebuvo įgijęs teisės eksploatuoti durpių telkinį, o tik pretendavo įgyti tokią teisę. Kaip teisingai pažymi atsakovas, ieškovės UAB „Plinkšių vilistra“ teisė eksploatuoti durpių telkinį yra susijusi ne tik su LGT 2004-03-09 išduotu Leidimu naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, bet ir su šio leidimo sudėtine dalimi esančia Telšių apskrities Mažeikių rajono Plinkšių telkinio durpių išteklių naudojimo sutartimi, kurios 14 punkte nustatyta, kad Naudotojas gali vykdyti gavybos darbus tik sudaręs žemės nuomos sutartį ir turėdamas patvirtintą telkinio naudojimo projektą (e. bylos t. 2, b.l. 30).
42. Šioje byloje neginčijama, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2004-12-10 įsakymu Nr. D1-629 „Dėl Adutiškio-Guntauninkų miškų, Gedžiūnų miško, Gubernijos miško, Padauguvos miško, Plinkšių miško, Rūdninkų girios, Šimonių girios, Taujėnų-Užulėnio miškų ir Žaliosios girios biosferos poligonų įsteigimo, jų nuostatų ir ribų patvirtinimo“ įsteigtas Plinkšių miško biosferos poligonas, patvirtintos jo ribos ir nuostatai. Ir taip pat byloje nustatyta, kad tik po to, kai buvo įsteigtas Plinkšių miško biosferos poligonas, Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2005-08-08 sprendimu Nr. Tl-272 buvo patvirtintas 118,4 ha Plinkšių durpių telkinio, esančio Mažeikių rajono Šerkšnėnų seniūnijoje, sklypo detalusis planas, sudaręs pagrindą Telšių apskrities viršininkui 2005-09-19 priimti įsakymą Nr. 1804 dėl 118,44 ha ploto sklypo, kuriame yra durpių telkinys, nuomos UAB „Plinkšių Vilistra“ ne aukciono tvarka, bei vėliau 2005-10-28 sudaryti žemės nuomos sutartį Nr. V4-N61/2005-0237 su UAB „Plinkšių Vilistra“.
43. Aplinkos ministro 2004-12-10 įsakymu Nr. D1-629 įsteigus Plinkšių miško biosferos poligoną norint vykdyti bet kokią veiklą toje teritorijoje, tame tarpe ir durpių eksploatavimą, turėjo būti taikoma Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalies nuostata, pagal kurią saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams ar siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus bei objektus. Pagal to paties įstatymo 2 straipsnio 5 dalį biosferos poligonai yra biosferos stebėsenos (monitoringo) tipo saugomos teritorijos. Saugomų teritorijų įstatymo 24 straipsnis nustato imperatyvius reikalavimus ūkinės veiklos tarptautinės svarbos saugomose teritorijose kontrolei. To paties straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad paukščių apsaugai svarbiose teritorijose yra draudžiama arba ribojama veikla, galinti pakenkti saugomoms paukščių rūšims, jų buveinėms, perėjimo, mitybos, šėrimosi, poilsio ir migracijų susitelkimo vietose. Jose statyti bei rekonstruoti statinius, tiesti ir rekonstruoti kelius, vamzdynus, elektros tiekimo ir ryšių linijas bei įgyvendinti kitus planus ir projektus, galinčius turėti poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms, galima tik šiame Įstatyme nustatyta tvarka įvertinus jų poveikį paukščių apsaugai svarbioms teritorijoms ir teisės aktų nustatyta tvarka gavus leidimą.
44. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroras skundą pateiktą ginant viešąjį interesą, 2006 m. gegužės 22 d. sprendimu patenkino prokuroro skundą ir panaikino Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 18 d. sprendimą Nr. T1-272, kuriuo patvirtintas detalusis planas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 15 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą paliko galioti. Šioje administracinėje byloje teismai nurodė, kad tvirtinant detalųjį planą, kuriuo ginčo teritorijoje leidžiama ūkinė veikla, buvo pažeisti įstatymų imperatyvai, ribojantys ūkinę veiklą miško paskirties žemėje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A14-86/07 konstatavo, kad ginčijamas detalusis planas patvirtintas pažeidžiant imperatyvias Saugomų teritorijų įstatymo nuostatas dėl planuojamos veiklos poveikio tarptautinės reikšmės saugomai teritorijai - Plinkšių miško biosferos poligonui - vertinimo. Tai sudaro pagrindą pripažinti, kad Mažeikių rajono savivaldybės tarybos 2005 m. rugpjūčio 18 d. sprendimas, kuriuo patvirtintas Plinkšių durpyno sklypo detalusis planas, yra neteisėtas dėl to, kad prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Be to, teismas pasisakydamas dėl ginčo žemės tikslinės paskirties konstatavo, kad ruošiant ir tvirtinant ginčijamą detalųjį planą Plinkšių durpyno telkinys turėjo miško ūkio paskirties žemės statusą, todėl rengiant tokį planą buvo pažeista Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtinta Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarka, pagal kurios 7.2 papunktį II grupės - rekreaciniuose, III grupės ir IV grupės miškuose, esančiuose saugomose teritorijose, miško žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik reikmėms, susijusioms su saugomų teritorijų apsauga tvarkymu ir rekreaciniu naudojimu, jeigu tai numatyta saugomų teritorijų planavimo dokumentuose.
45. Atsakovai pagrįstai pažymi, kad tokios administracinių teismų išvados reiškia, jog tiek nuo 2002 m., sprendžiant Plinkšių durpyno naudojimo atnaujinimo klausimą, tiek ir rengiant detalųjį planą buvo netinkamai įvertinta ūkinės veiklos galimybė esamoje miško paskirties teritorijoje. Atsakovas Saugomų teritorijų tarnyba taip pat pagrįstai pastebi, kad dar 2005 m. lapkričio 16 d. rašte Nr. V3-8.5-1572 ji yra nurodžiusi, kad jei yra aiški aplinkybė, kad Plinkšių durpių telkinio teritorijai yra nustatyta miškų ūkio žemės paskirtis, tai pagal Saugomų teritorijų įstatymo 31 straipsnio 8 dalį saugomose teritorijose draudžiama keisti pagrindinę tikslinę konservacinę ir miškų ūkio žemės naudojimo paskirtį, išskyrus atvejus, kai tai daroma visuomenės poreikiams arba siekiant išsaugoti gamtos ir kultūros paveldo kompleksus ir objektus (vertybes).
46. Pastebėtina, kad ieškovė neginčija saugomos teritorijos įsteigimo pagrįstumo, o tik vertina, kad atsakovų raštuose pateikiama nuomonė, sudarė jam pagrindą manyti, jog egzistuoja išimtis, dėl kurios būtų galima pakeisti miško žemės paskirtį saugomoje teritorijoje ir vykdyti durpių telkinio eksploatavimą. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad ūkinės veiklos apribojimus nustatė ne atsakovai pateiktuose raštuose, bet įstatymai, nustatydami imperatyvias nuostatas. Įstatymų imperatyvus ieškovė turėjo žinoti, o būdama rūpestinga verslininkė, taip pat turėjo juos suprasti ir atitinkamai įvertinti. Nepagrįstais laikytini ieškovės argumentai, kad jis turėjo teisėtą lūkestį, susijusį su durpių telkinio eksploatavimu, ir kad tokio lūkesčio įgyvendinimui sutrukdė kokie nors atsakovų klaidingi išaiškinimai. Be kita ko atsakovas Saugomų teritorijų tarnyba pagrįstai atkreipia dėmesį, kad ŠRAAD 2002 m. rugsėjo 23 d. sprendimą dėl Plinkšių durpyne planuojamos ūkinės veiklos atnaujinimo poveikio aplinkai įtakojo pačios ieškovės užsakymu atliktas poveikio palinkai vertinimas, kuris kaip pažymi atsakovas, buvo neišsamus, ir apie tai pareiškėjui buvo žinoma, nes dėl atlikto poveikio vertinimo neišsamumo pastabas buvo pareiškusi Mažeikių rajono savivaldybė 2002 m. rugpjūčio 6 d. raštu Nr.03-16-01-59-925.
47. Esant tokiai situacijai konstatuotina, kad ieškovės pasirengimas ūkinės veiklos vykdymui, ir jo patirtos administracinės sąnaudos nebuvo pagrįstas. Ieškovė pasirengimą, įskaitant žvalgymo darbus ir teritorijos planavimo dokumentų rengimo finansavimą, vykdė savo rizika, neturėdama galutinio teigiamo sprendimo dėl galimybės eksploatuoti durpių telkinį, todėl ieškovės nurodoma žala nėra susijusi su konkrečiais atsakovų veiksmais.
Dėl ieškovės reikalavimo kompensuoti teisėtais veiksmais padarytą žalą
48. Ieškovės ieškinio reikalavimas priteisti kompensaciją dėl atsakovų teisėtais veiksmais, susijusiais su saugomos teritorijos įteigimu, padarytos žalos taip pat netenkinamas.
49. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 32-1 str. 1 d. numatyta, kad už saugomose teritorijose nustatytus veiklos apribojimus išmokamos kompensacijos. Ieškovas taip pat remiasi aplinkos ministro 2004-12-10 įsakymu Nr. D1-629 patvirtintų Plinkšių miško biosferos poligono nuostatų 21 punktu, kuriame taip pat nustatyta, kad žemės, esančios biosferos poligone, savininkai ir valdytojai už nustatytus veiklos apribojimus, mažinančius gaunamą naudą, turi teisę gauti kompensacijas, naudotis mokesčių bei kitomis lengvatomis. STĮ 32-1 str. 2 d. 2 p. nurodoma, kad vienkartinės kompensacijos išmokamos privačios žemės savininkams ir valstybinės žemės nuomininkams, kurie iki saugomos teritorijos įsteigimo, esamos saugomos teritorijos ribų pakeitimo ar veiklos esamoje saugomoje teritorijoje reglamentavimo pakeitimo buvo pradėję rengti ar turėjo parengę teritorijų planavimo dokumentus ar ūkinės veiklos projektus, kurie nebegalės būti patvirtinti, arba anksčiau patvirtinti dokumentai ar ūkinės veiklos projektai negalės būti toliau įgyvendinami, arba turės būti keičiami dėl nustatytų naujų veiklos saugomoje teritorijoje apribojimų.
50. Teismas sutinka su atsakovų argumentais, kad ieškovei nepriklauso kompensacija pagal paminėtas įstatymo nuostatas, nes saugomos teritorijos įsteigimo metu ieškovė nebuvo nei žemės sklypo savininkė, nei nuomininkė. Nors 2005-10-28 su ieškove buvo sudaryta žemės nuomos sutartis, tačiau, pirma, - ši sutartis buvo sudaryta po saugomos teritorijos įsteigimo, ir antra, - šia teritorijai visuomet, t.y. dar iki pradedant rengti teritorijų planavimo dokumentus, galiojo įstatymu nustatytas teisinis režimas, draudžiantis ūkinę veiklą. Patvirtintas detalusis planas, kaip jau minėta, prieštaravo įstatymo imperatyvams, ir todėl į šį teritorijų planavimo dokumentą negalima atsižvelgti, vertinant dėl ieškovei kompensuotinos galimybės už nerealizuotą išteklių gavybą.
Dėl kitų argumentų ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo
51. Kiti ieškovės argumentai, įskaitant ir ieškovės akcentuojamą atsakovų derybose dėl kompensacijos išdėstytą nuomonę, teisiškai nėra reikšmingi sprendžiant dėl šio ieškinio reikalavimų.
52. CPK 93 str. 1 d. nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.
53. Ieškinį atmetus ieškovei jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos.
54. Atsakovai įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
55. Procesinių dokumentų įteikimo išlaidų šioje elektroninėje byloje nesusidarė (CPK 96 str.).
Vadovaujantis išdėstytu, CPK 259 str., 270 str., 93, 96 str., teismas
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
Ieškovės UAB „Plinkšių Vilistra“ ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos teismą.