Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Dariaus Prankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Pauliaus Veršekio,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo N. O. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. spalio 20 d. nuosprendžio baudžiamojoje byloje, kuriuo N. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 291 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 100 MGL (5 000 eurų) dydžio baudos bausmė. Vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto a papunkčiu, 66 straipsniu, BPK 140 straipsnio 9 dalimi į bausmės laiką įskaitytas N. O. laikino sulaikymo laikas nuo 2020 m. vasario 27 d. 17 val. 00 min. iki 2020 m. vasario 28 d. 13 val. 21 min. vieną sulaikyme išbūtą dieną prilyginant dviejų MGL dydžio baudai ir galutinė bausmė N. O. skirta 98 MGL (4 900 eurų) dydžio bauda.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Įvertinus bylos medžiagą, apeliacinio skundo argumentus ir apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuojama, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismo priimtas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – duomenis pripažįstant įrodymais ir juos vertinant pirmosios instancijos teismas esminių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) pažeidimų nepadarė, tinkamai taikė bausmių skyrimo taisykles, nuteistojo N. O. veika kvalifikuota tinkamai ir už ją paskirta bausmė yra proporcinga ir teisinga.

Dėl BK 291 straipsnio 1 dalies taikymo

6. Pagal BK 291 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Baudžiamasis įstatymas už šio nusikaltimo padarymą numato alternatyvias bausmes – baudą, areštą arba laisvės atėmimą iki dvejų metų.

7. BK 291 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė norma, todėl teismas spręsdamas, ar nuteistasis N. O. perėjo valstybės sieną, vadovaujasi Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo nuostatomis dėl valstybės sienos kirtimo tvarkos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2009 m. spalio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-392/2009). kuri yra numatyta šio įstatymo 4 straipsnyje. Šiame straipsnyje, be kita ko, nurodyta, kad išorės sieną sausumoje galima kirsti tik po patikrinimų pasienio kontrolės punkte. Išorės sieną pasienio vandenyse galima kirsti tik Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse ar susitarimuose nustatytose vietose (2 dalis). Asmenims, esantiems pasienio kontrolės punkto teritorijoje, draudžiama apvažiuoti (apeiti) pasienio kontrolės punkte esančias patikrinimų vietas ir mėginti išvengti patikrinimų (4 dalies 1 punktas).

8. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad ši veika padaroma kertant sieną bet kuriomis priemonėmis ir būdais, neturint atitinkamo tai daryti leidžiančio dokumento, arba, nors ir turint dokumentus, bet sieną pereinant nenustatytoje vietoje tiek iš Lietuvos Respublikos pusės į kitą valstybę, tiek iš kitos valstybės į Lietuvos Respubliką. Šis nusikaltimas laikomas baigtu nuo neteisėto sienos perėjimo momento. BK 291 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra formali (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-520/2012). Taigi nusikalstamos veikos, už kurią nuteistas N. O., sudėtis yra formali – pavojingi padariniai nėra būtinasis šios veikos požymis, ji laikoma baigta nuo BK 291 straipsnio 1 dalies dispozicijoje nurodytų veiksmų atlikimo.

9. Pagal liudytojo R. B. parodymus, įvykio vietos apžiūros protokolą (t. 1, b. l. 19–36), 2019 m. lapkričio 10 d. vaizdo įrašą (t. 1, b. l. 135–140), pirmosios instancijos teismas nustatė tokią įvykių seką: 2019 m. lapkričio 10 d. 10 val. 53 min., tarp valstybės sienos ženklų Nr. 1160 ir 1161 asmuo bėgdamas kirto Lietuvos Respublikos valstybės sieną, įsėdo į miško proskynoje laukiantį automobilį „BMW X5“, kuriuo miško keliuku važiavo į Lietuvos Respublikos gilumą, važiuojant išmetė valstybės sienos kirtimo metu dėvėtus rūbus, batus, įskaitant, bet neapsiribojant kaklaskare, bei apgadino automobilį. Įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visetą, vertindamas juos kaip visumą, kurie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, teismas padarė išvadą, kad N. O. kaltinime nurodytą dieną ir vietoje tyčia, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną. Nors apeliaciniame skunde nesutinkama su tokiomis apylinkės teismo išvadomis, tačiau apygardos teismas joms pritaria dėl žemiau nurodytų priežasčių.

10. Apeliantas N. O. argumentuoja, kad byloje nėra nustatyta, jog įvykio vietoje buvo automobilis „BMW X5”. Ant rastų detalių buvo tik „BMW” logotipas, nesukonkretinant jo modelio.

10.1. Viena vertus, apygardos teismas pažymi, kad byloje nėra įrodyta (to nebuvo kaltinime ir nėra nurodyta nuosprendyje), jog įvykio dieną N. O. naudojosi pakaitiniu „BMW X5“ automobiliu ir šis automobilis dalyvavo N. O. kertant valstybės sieną. Iš nuteistojo N. O. ir liudytojo J. O. teisiamajame posėdyje duotų parodymų galima spręsti, kad N. O. automobilio neturi. J. O. namų ūkyje yra trys automobiliai: „Toyota Land Cruiser“, „BMW X5“ ir „Nissan“, iš kurių N. O. paprastai naudojasi „Toyota Land Cruiser“. Taip pat N. O. tarpininkauja tarp tėvo ir serviso tais atvejais, kai reikia remontuoti tėvų automobilį. Liudytojas J. P. parodė, kad jis remontuodavo N. O. perduotus „BMW 5“ ir „Land Cruiser“, o remonto metu duodavo pakaitinį automobilį „BMW X5“, registruotą jo vardu, kurį vėliau pardavė. J. O. patvirtino, kad yra gavęs laikinai naudotis „BMW X5“, kai pats remontuodavosi automobilį. Svarbu pažymėti, kad N. O. teisiamajame posėdyje parodė, jog pakaitiniu „BMW X5“ automobiliu jis naudojosi 2019 m. rugpjūčio mėn. pabaigoje ar rugsėjo mėn. pusantros dienos. J. P. remontavo automobilį ir davė jam pakaitinį automobilį „BMW X5“, važinėjo, kol „Toyota Land Cruiser“ sutaisė. Šią aplinkybę netiesiogiai patvirtina ir išrašas iš Administracinių nusižengimų registro, kuriame nurodyta, kad 2019 m. rugsėjo mėn. N. O. gavo baudą už administracinį nusižengimą, kadangi vairavo automobilį „BMW X5“ be privalomojo civilinės atsakomybės draudimo. Pažymima, kad 2019 m. rugsėjo 20 d. buvo sudaryta „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pirkimo–pardavimo sutartis tarp J. P. ir S. Š. (t. 1, b. l. 52–58). Taigi pakaitiniu automobiliu jis naudojosi 2019 m. rugpjūčio ar rugsėjo mėn., tačiau ne 2019 m. lapkričio mėn. 2019 m. lapkričio mėn. automobilis „BMW X5“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) jau nebepriklausė J. P.. Liudytojas J. O. parodė, kad jis leidžia važiuoti „Land Cruiser“ automobiliu sūnui, 2019 m. lapkričio mėn., atrodo, N. O. taisė automobilį ir važinėjo juo (kaip galima suprasti, „Land Cruiser“). Atkreipiamas dėmesys į tai, kad J. P. neparodė, jog N. O. grąžino jam automobilį „BMW X5“ su trūkstamomis detalėmis.

10.2. Kita vertus, aukštesnysis teismas sprendžia, kad išvada, jog byloje nėra įrodyta, kad įvykio dieną N. O. naudojosi pakaitiniu „BMW X5“ automobiliu, nereiškia, kad įvykio dieną N. O. nebuvo įvykio vietoje ir nevažiavo kitu, nenustatyto modelio, automobiliu „BMW”. Apygardos teismo vertinimu, viena iš esminių aplinkybių šioje byloje yra trumpas laiko tarpas tarp momento, kai Lavoriškių pasienio užkardos budėtojas pastebėjo per vaizdo kamerą asmenį, kertantį sieną, ir momento, kai toje vietoje, kuri, anot liudytojo R. B., buvo tikrinta tą pačią dieną po 8 val. 20 min. Liudytojas R. B. parodė, kad tuo metu nebuvo rasta daiktų ar automobilio provėžų, ir tik po pranešimo apie sieną kertantį asmenį, buvo pastebėti minėti daiktai (juodos spalvos batas „S.“, 44 dydžio, kiti du juodos spalvos batai „K.“, 46 dydžio, kurie yra permirkę ir smėlėti, tamsiai žalios spalvos neperšlampamos kelnės „V.“, suvyniota šalia kelio juodos spalvos palapinsiaustė, dvi juodos spalvos, pirštuotos, medžiaginės pirštinės, juodos spalvos medžiaginė kaklaskarė (ilgis apie 60 cm., plotis apie 20 cm), juodos spalvos kepurė „W.“, juodos spalvos automobilio posparnis, ant kurio yra įspaustas „BMW“ logotipas ir skaičiai bei raidės (duomenys neskelbtini), priekinio priešrūkinio žibinto detalės ir pats priešrūkinis žibintas, posparnio apdaila – juodos spalvos plastiko automobilio arkos-posparnio detalė, ant detalės vidinės pusės yra įspaustas „BMW“ logotipas ir skaičiai bei raidės (duomenys neskelbtini) ir automobilio padangų protektoriaus žymės, apsisukimo pėdsakai (t. 1, b. l. 19–36, 141–151, 185). Taigi pakankamai trumpame laiko tarpe, tai yra po 8 val. 20 min., tačiau iki 10 val. 53 min., buvo rastos naujos provėžos ir daiktai, tarp kurių ir „BMW“ detalės, kas reiškia, jog prielaida, kad įvykio metu N. O. įsėdo į BMW markės automobilį yra pagrįsta.

11. Apeliaciniame skunde argumentuojama, kad neįtikėtina, jog asmuo, vairuodamas automobilį, gali nusirengti kelnes, kitus drabužius, batus, juos pakeliui išmetinėti. N. O. vertinimu, jei jis pats vairavo automobilį, tai sienos kirtimas turėjo būti iš pradžių į Baltarusijos Respubliką, vėliau į Lietuvos Respubliką, tačiau tas ruožas yra stebimas vaizdo kameromis, o sienos kirtimas iš Lietuvos Respubliką į Baltarusijos Respubliką neužfiksuotas, taigi jo nebuvo (N. O. šis kirtimas ir neinkriminuotas). Todėl neatsakyta į klausimą, kas vairavo nenustatytos markės automobilį.

11.1. Apygardos teismas pažymi, kad šiuo atveju nuteistojo N. O. veiksmų neteisėtumo vertinimui ir jo kaltės įrodymui neturi esminės reikšmės aplinkybė, būtent kas vairavo automobilį. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, kad byloje nėra duomenų, jog automobilis būtų kirtęs valstybės sieną. Liudytojas R. B. teisiamajame posėdyje parodė, kad automobilis prie pat sienos nebuvo privažiavęs, 50 metrų nuo sienos stovėjo automobilis ir laukė pažeidėjo. Automobiliai ten nevažiuoja, ten nėra geras kelias. Iš jaunesniojo specialisto I. B. tarnybinio pranešimo matyti, kad tarnybinis šuo nebeužuodė pėdsakų už 100 m nuo valstybės sienos kirtimo vietos, ten, kur akivaizdžiai matėsi automobilio padangų protektoriaus žymės (t. 1, b. l. 14–18). Pagal šiuos byloje esančius įrodymus galima pagrįstai spręsti, kad šiuo automobiliu atvažiavo kiti asmenys ar asmuo, ir jie automobilyje laukė grįžtančio (ateinančio) N. O., nes mažai tikėtina, jog pats N. O. taip arti valstybės sienos būtų palikęs automobilį, o vėliau į grįžęs, nes tokiu atveju kurį laiką vienoje vietoje stovintis automobilis būtų pastebėtas VSAT pareigūnų. Taigi automobilį galėjo vairuoti ir ne N. O., o ir kiti galimai įvykyje dalyvavę ir automobiliu važiavę asmenys. Tokią išvadą patvirtina ir aplinkybės, kada išmėtyti daiktai ir drabužiai buvo rasti miško keliuko dešinėje pusėje (liudytojas R. B. parodė, kad daiktai buvo išmesti į dešinę iš greitai važiuojančio automobilio (t. 3, b. l. 132)), kas reiškia, kad jie buvo išmesti ne pro vairuotojo, o keleivio langą (kur greičiausiai ir įsėdo nuteistasis). Be to, pagal liudytojo R. B. parodymus, tą pačią dieną, ryte, tarp 9 val. 15 min. ir 11 val., buvo nustatyti dar du valstybės sienos pažeidimai, taigi N. O. galėjo veikti ir su kitais asmenimis.

12. Apeliantas atkreipia dėmesį į aplinkybę, kad buvo rasti skirtingų dydžių batai – viena pora 46 dydžio, trečias batas – 44 dydžio, batai skirtingų gamintojų, tuo tarpu N. O. dėvi 45 dydžio batus. Aukštesnysis teismas vertina, kad ši aplinkybė nepaneigia galimybės, kad tokiais skirtingais daiktais, kaip ir automobiliu, buvo pasiruošta iš anksto tam, kad padaryti nusikaltimą, arba tiesiog nusikaltimo metu N. O. dėvėjo vienu dydžiu didesnius ar mažesnius batus (apklausiamas įtariamuoju jis parodė, kad jo batų dydis yra 44–45 (t. 3, b. l. 36–39).

13. Apeliaciniame skunde pateikiami kai kurie pastebėjimai dėl tyrimo veiksmų atlikimo.

13.1. Apeliantas pastebi, kad atliekant ikiteisminį tyrimą nebuvo nustatinėjama, ar rastų batų pėdsakai yra tokie patys kaip sieną kirtusio asmens paliktų batų pėdsakai (sienos kirtimo vietoje nenuimti batų pėdsakai). Apygardos teismas pažymi, kad įvykio vietoje galimai palikti pėdsakai objektyviai gali nebūtinai atitikti rastų batų pėdsakus. Įvykio vietos apžiūros protokole nurodyta, kad asmens avalynės pėdsakas, esantis ant kontrolinės pėdsakų juostos, yra aplytas, kraštai apibyrėję smėliu, į gruntą įsispaudęs 2–3 centimetrus (foto Nr. 3). Apžiūrint valstybės sienos pažeidimo vietą pėdsakų, tinkamų identifikavimui, nerasta (t. 1, b. l. 19–36).

13.2. Be to, N. O. nurodo, kad nebuvo atliktas odorologinis tyrimas tikslu nustatyti, ar palikti kvapai (ypatingai ant batų, kelnių) yra N. O. kvapai. Taip pat kelnės, striukės apykaklė, striukės gaubtas irgi betarpiškai kontaktuoja su kūnu, todėl buvo tikslinga ieškoti biologinių pėdsakų, tačiau tai nebuvo padaryta. Apygardos teismas pastebi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodyta, jog teisminio bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad bendraujant su Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos eksperte, siekiant išsiaiškinti, kuriuos objektus yra tikslingiausia siųsti biologinių pėdsakų tyrimui, ekspertė paaiškino, kad tikslingiausia biologinių pėdsakų tyrimą būtų atlikti nuo objektų, kurie galėjo tiesiogiai kontaktuoti su žmogaus kūnu, todėl tyrimui buvo nuspręsta pateikti būtent kaklaskarę, kepurę ir pirštines (t. 1, b. l. 185). Apygardos teismo vertinimu, nors nebuvo atliktas odorologinis tyrimas ir kelnių, striukės apykaklės, striukės gaubto biologinių pėdsakų tyrimas, tačiau byloje esantys kiti įrodymai patvirtina, kad šiuos drabužius galėjo dėvėti N. O.. Svarbu pažymėti, kad viena iš esminių aplinkybių šioje byloje yra tai, kad šie daiktai buvo rasti išmesti kartu su kaklaskare, o nustatyta, kad ant kaklaskarės yra N. O. biologiniai pėdsakai. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio galima pastebėti, kad būtent šią aplinkybę apylinkės teismas laikė viena iš svarbiausių argumentuojant dėl N. O. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką. Kaip ir teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, ikiteisminio tyrimo metu gavus Lietuvos policijos Kriminalistinių tyrimų centro 2020 m. vasario 19 d. raštą dėl sutapimų DNR duomenų registre nustatyta, kad 2019 m. gruodžio 12 d. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Serologijos ir DNR laboratorijos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytų vyro biologinių pėdsakų rastų ant kaklaskarės genotipas DNR duomenų registre sutapo su N. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) genotipu (t. 1, b. l. 194–198). Taigi įrodžius, kad vienas iš drabužių, kuris buvo rastas įvykio vietoje (kaklaskarė), priklauso N. O., apygardos teismo vertinimu, nebuvo būtina nustatyti, kas dėvėjo kitus drabužius. Šios aplinkybės apeliacinės instancijos teismui leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, kad visi drabužiai buvo išmesti to paties asmens, kuris ir kirto valstybės sieną. Nustačius, kad vieną iš jų – kaklaskarę devėjo N. O. (nes tik tokiu būdu galėjo likti jo biologiniai pėdsakai), ir šią aplinkybę sugretinus su kitomis byloje nustatytomis ir aukščiau aptartomis aplinkybėmis, sprendžiama, kad apylinkės teismo išvada dėl nuteistojo veiksmų kertant valstybės sieną yra pagrįsta.

14. N. O. neigdamas, kad įvykio vietoje rasta skarelė yra jo, nurodė, kad aplinkybę, jog dingo jo skarelė, jis sužinojo iš tyrimo, jis turėjo prisiminti jos dingimo aplinkybes. Tai, kad ji galėjo būti palikta pakaitiniame automobilyje arba pavogta iš N. O. kaimo (tėvo namų), jis papasakojo prisiminęs šias aplinkybes. Kad jų namus apvogdavo, juose buvo gaisras, yra patvirtinta rašytiniais dokumentais.

14.1. Pirmosios instancijos teismas priimtame nuosprendyje pastebėjo, kad aiškindamas aplinkybę apie įvykio vietoje rastą skarelę N. O. nebuvo nuoseklus: vieną kartą jis parodė, kad ji yra ne jo, o ant skarelės rastas jo DNR yra provokacija. Kitą kartą jau aiškino, kad turėjo panašią skarelę, kuri galėjo būti pamesta arba pasilikusi viename iš servisų, kur jis remontavo automobilį.

14.2. Apygardos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu N. O. parodymų vertinimu, N. O. nurodomas aplinkybes taip pat vertina kritiškai. Byloje nėra duomenų, kad kaklaskarė (skarelė) buvo pavogta, pamesta, pasilikusi servise, ją turėjo kiti asmenys ir pan. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad liudytojas J. P. nieko neparodė apie tai, jog N. O. automoblyje ar servise paliko skarelę. O aplinkybė, kad ši skarelė buvo rasta įvykio vietoje, patvirtina faktą, jog ją įvykio metu turėjo (dėvėjo) N. O.. Pažymima, kad būtent ant jos, o ne ant kitų daiktų, ir buvo rasti N. O. biologiniai pėdsakai, kas vėlgi patvirtina, jog šis rūbas turėjo betarpiškai ir sąlyginai neilgai trukus iki įvykio kontaktuoti su nuteistojo kūnu. Apskritai atrodo neįtikinama, kad pavogta ar pamesta, tuo labiau apdegusi skarelė atsidurtų įvykio vietoje būtent po neteisėto asmens valstybės sienos kirtimo, šalia kitų daiktų.

15. Apeliantas paminėjo, jog tai, kad įvykio metu N. O. buvo tėvo namuose, teisiamojo posėdžio metu patvirtino jo tėvas J. O.. Jo parodymai nekito proceso metu.

15.1. Skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad tris kartus apklaustas ikiteisminio tyrimo metu, t. y. 2020 m. vasario 28 d., 2020 m. gegužės 7 d. ir 2020 m. gegužės 13 d., N. O. aiškino ir laikėsi versijos, kad kaltinime nurodytą dieną – 2019 m. lapkričio 10 d. bei 2019 m. lapkričio 9 d. jis buvo kartu su T. R. ir E. G. savo deklaruotos gyvenamosios vietos adresu, (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 36– 39; t. 3, b. l. 48–51; t. 3, b. l. 54–57). Teisminio bylos nagrinėjimo metu N. O.jau parodė, kad 2019 m. lapkričio 10 d. buvo (duomenys neskelbtini), ir tai gali patvirtinti jo tėvas, kadangi buvo kartu su juo, o ikiteisminio tyrimo metu duodamas parodymus, kad tą dieną buvo kaime su draugais, galėjo susipainioti datose.

15.2. Be to, skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad liudytojų parodymai, jog kaltinamasis N. O. nusikalstamos veikos padarymo metu nebuvo įvykio vietoje, o laiką leido (duomenys neskelbtini), esančioje pirtyje, paneigti tų pačių liudytojų parodymais, duotais teisminio bylos nagrinėjimo metu. Apygardos teismas iš baudžiamosios bylos nustatė, kad J. O. teisiamajame posėdyje abstrakčiai parodė, jog 2019 lapkričio 10 d., jei buvo išeiginė (past. ši diena buvo sekmadienis), tai gal buvo atvažiavęs su draugais papramogauti. Atvažiuoti pas tėvą ir atvažiuoti su draugais yra skirtumas. Sūnus nakvoja pas jį, kai atvažiuoja. Liudytojas T. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2019 m. lapkričio 10 d. jis nebuvo susitikęs su N. O.. Ką tą dieną jis veikė, nežino. Kaime galėjo gal būti. Taigi iš tokių parodymų nėra galimybės nustatyti, kad įvykio metu N. O. lankėsi pas tėvą ar buvo susitikęs su draugais.

15.3. Atkreipiamas dėmesys, kad byloje nėra duomenų, ar būtent 2019 m. lapkričio 10 d. 10.53 val. N. O. buvo, kaip jis teigia, namuose. Nors atstumas nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) (ten, kur stovi valstybės sienos ženklas Nr. 1123) yra pakankamai didelis – maps.lt duomenimis 61,3 km, o pridėjus dar 9 km iki valstybės sienos ženklo Nr. 1160 būtų 70,3 km – tam, kad būtų galima greitai nuvažiuoti ir grįžti, tačiau, kaip minėta, nėra aišku, kada N. O. buvo tėvų namuose, net ir po galimos nakvynės.

16. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad byloje nustatyta, jog N. O. 2019 m. lapkričio 10 d. 10.53 val. neteisėtai – ne per pasienio kontrolės punktą – vieną kartą perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną eidamas iš Baltarusijos Respublikos teritorijos į Lietuvos Respublikos teritoriją. Taigi tokiais savo veiksmais N. O. realizavo visus BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. šią nusikalstamą veiką pabaigė. To, kad N. O. nusikalstama veika laikoma baigta, nepaneigia ir tas faktas, jog N. O. daroma veika buvo stebima Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnų. Būtent nuteistasis N. O. buvo sulaikytas tuo metu, kai jis jau buvo realizavęs minėtos nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, t. y. ją jau buvo pabaigęs. Taigi apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą kvalifikuodamas N. O. veiksmus kaip baigtą, BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytą, nusikalstamą veiką.

Dėl N. O. paskirtos bausmės

17. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką teismas privalo vadovautis BK 54 straipsnyje nurodytais bausmės skyrimo pagrindais bei atsižvelgti į BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus bausmės skyrimo tikslus – sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Šių tikslų visuma sudaro vieningą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį ir būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė turi atitikti padarytos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį bei kaltininko asmenybę. Todėl teismas yra įpareigotas nusikaltusiam asmeniui skirti individualizuotas ir subalansuotas baudžiamąsias priemones. Pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai ir išsamiai nuosprendyje aptarė bei parinkdamas bausmės rūšį ir dydį atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistajam N. O. paskyrė teisingą bausmę už padarytą nusikalstamą veiką.

17.1. N. O. veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkų nusikaltimą, kuris atitinka tokių nusikalstamų veikų rūšinį pavojingumą ir yra pavojingas, nes buvo pažeista valstybės siena. N. O. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių pagrįstai nebuvo nustatyta.

17.2. N. O. Lietuvos Respublikoje neteistas (t. 3, b. l. 61–62). Jis baustas keletą kartų administracine tvarka, tačiau nebuvo baustas už administracinius nusižengimus, susijusius su valstybės sienos ir jos apsaugos tvarkos pažeidimais (t. 3, b. l. 63-74).

17.3. Apylinkės teismas vertindamas kaltinamojo asmenybę pagrįstai atsižvelgė į tai, kad N. O. tiek iki nusikalstamos veikos padarymo, tiek po jos vykdo individualią žemės ūkio veiklą (t. 3, b. l. 75), yra jauno amžiaus.

18. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės paskirtis gali būti pasiekta N. O. paskyrus švelniausios rūšies bausmę – baudą.

19. Pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio. Pagal šio straipsnio 3 dalį nustatant įstatyme numatytos bausmės vidurkį, sudedamas minimalus ir maksimalus straipsnio sankcijoje numatytas bausmės dydis ir gautas rezultatas padalijamas pusiau. Jeigu straipsnio sankcijoje minimalus bausmės dydis už padarytą nusikalstamą veiką nenurodytas, nustatant bausmės vidurkį, vadovaujamasi tos rūšies bausmės minimaliu dydžiu.

20. Pažymima, jog N. O. paskirtos bausmės dydis buvo parinktas proporcingas ir teisingas, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes. Už BK 291 straipsnio 1 dalyje nurodyto nusikaltimo padarymą baudžiamasis įstatymas numato alternatyvias bausmes, iš kurių ir baudos bausmę. BK 47 straipsnio 3 dalies 2 punkte numatyta, kad už nesunkų nusikaltimą nustatoma nuo 50 iki 2 000 MGL dydžio bauda. Nagrinėjamu atveju už šio nusikaltimo padarymą apylinkės teismas N. O. paskyrė 100 MGL baudos bausmę, tai yra žymiai mažesnę nei vidurkis, nes buvo atsižvelgta į nustatytas kaltinamojo asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, taip pat į tai, kad nusikalstama veika padarinių nesukėlė. Nors N. O. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, o nustatyta tik atsakomybę sunkinanti aplinkybė, skiriant didesnę nei vidurkis bausmę buvo vertintos visos aplinkybės, charakterizuojančios tiek nuteistąjį, tiek jo padarytą nusikaltimą. Apibendrindamas šias aplinkybes apeliacinės instancijos teismas, nenustatęs jokių esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų skiriant bausmės rūšis ir parenkant jų dydį, konstatuoja, jog N. O. paskirta baudos bausmė bei nustatytas jos dydis yra proporcingas ir jokiu būdu nėra per griežtas.

21. Taigi teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2020 m. spalio 20 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas – N. O. kaltė padarius BK 291 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra įrodyta, o jam paskirta bausmė nėra per griežta ar neteisinga, todėl jo keisti ar naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo N. O. apeliacinį skundą atmesti.