Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Rimanto Baumilo, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pavaduotojo kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutarties.

Druskininkų miesto apylinkės teismo 2008 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu išteisinti, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių: V. P. pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį; V. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį; G. L. pagal BK 229 straipsnį.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutartimi Varėnos rajono apylinkės vyriausiojo prokuroro apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, prokuroro, prašiusio kasacinį skundą patenkinti, išteisintųjų V. S. ir G. L. bei jų gynėjų, išteisintojo V. P. gynėjo, prašiusių kasacinį skundą atmesti, paaiškinimus,

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad piktnaudžiavo tarnyba ir kurstė neteisėtai pereiti valstybės sieną, t. y. jis, eidamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau -VSAT prie LR VRM) (duomenys neskelbtini) vyresniojo pasieniečio pareigas ir atlikdamas tarnybą (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte, tikrindamas asmenų, vykstančių per valstybės sieną, asmens dokumentus ir vesdamas asmenų, vykstančių per valstybės sieną, duomenis į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą, 2008 m. kovo 6 d., apie 15.00 val., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sukurstė neteisėtai iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atvykti Baltarusijos Respublikos pilietį V. P. ir, siekdamas asmeninės, turtinės naudos, jam (duomenys neskelbtini) PKP už 5 250 eurų pardavė automobilį „Jeep Grand Cherokee" (duomenys neskelbtini). Šiais veiksmais V. S., siekdamas asmeninės, turtinės naudos, piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, sumenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos autoritetą, diskreditavo pasieniečio vardą, padarė didelės žalos valstybės interesams ir pažeidė 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos Valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo Nr. VIII-1996 7 straipsnio 1, 2 punktus; 2000 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo Nr. VIII-1666 25 straipsnį; 2004 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. IV-143 „Dėl vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 154 „Dėl pasienio tikrinimo tvarkos patvirtinimo" pakeitimo“ 1 straipsnį; 2001 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 126 „Dėl pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių patvirtinimo“ 12 straipsnį.; VSAT prie LR VRM vado 2006 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 4-706 patvirtintų Sienos kontrolės nuostatų 62 punkto 62.1 ir 62.6 papunkčius, 244 punkto 244.4, 244.6, 244.7, 244.8 papunkčius; VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės vado 2006 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 4-605 patvirtintos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos 6 punkto 6.3.5, 6.3.7, 6.3.8 ir 6.3.9 papunkčius; 2007 m. kovo 30 d. VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) vyresniojo pasieniečio pareigybės aprašymo, patvirtinto VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės vado įsakymu Nr. 4-207, IV dalies 7, 8 ir 20 punktus.

V. P. pagal BK 291 straipsnio 1 dalį, 22 straipsnio 1 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad neteisėtai perėjo valstybės sieną bei pasikėsino neteisėtai pereiti valstybės sieną, t. y. 2008 m. kovo 6 d., apie 15.30 val., sukurstytas VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) vyresniojo pasieniečio V. S., neturėdamas vizos, suteikiančios teisę atvykti į Lietuvos Respubliką, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, išvengdamas dokumentų patikrinimo ir pasų kontrolės, (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto ribose tyčia, eidamas iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką, neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną.

Be to, jis, tęsdamas nusikalstamą veiką, neteisėtai būdamas Lietuvos Respublikos teritorijoje, (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte iš VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) vyresniojo pasieniečio V. S. įgijęs U. C. vardu automobilį „Jeep Grand Cherokee" (duomenys neskelbtini), 2008 m. kovo 6 d., apie 17.00 val., (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte, tyčia neteisėtai pasikėsino pereiti Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Baltarusijos Respubliką, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto ribose VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) pareigūnų.

G. L. pagal BK 229 straipsnį buvo kaltinamas tuo, kad netinkamai atliko pareigas, t. y., eidamas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (duomenys neskelbtini) vyresniojo pasieniečio pareigas ir atlikdamas tarnybą (duomenys neskelbtini) punkte, tikrindamas asmenų, vykstančių per valstybės sieną, asmens dokumentus ir vesdamas asmenų, vykstančių per valstybės sieną, duomenis į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą ir būdamas atsakingas už iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atvykstančių asmenų dokumentų patikrinimą bei duomenų įvedimą į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą, 2008 m. kovo 6 d. apie 15.35 val. nepatikrino į Lietuvos Respubliką iš Baltarusijos Respublikos atėjusio Baltarusijos Respublikos piliečio V. P. asmens dokumentų ir neįvedė jo duomenų į Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacinę sistemą, todėl Baltarusijos Respublikos pilietis V. P. neteisėtai perėjo Lietuvos Respublikos valstybės sieną ir neteisėtai iš Baltarusijos Respublikos teritorijos pateko į Lietuvos Respubliką. Šiais savo veiksmais G. L. dėl neatsargumo netinkamai atliko savo pareigas, sumenkino Valstybės sienos apsaugos tarnybos autoritetą, diskreditavo pasieniečio vardą ir pažeidė 2000 m. spalio 10 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos įstatymo Nr. VIII-1996 7 straipsnio 1, 2 punktus; 2000 m. gegužės 9 d. Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo Nr. VIII-1666 25 straipsnį.; 2004 m. balandžio 28 d. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymo Nr. IV-143 „Dėl Vidaus reikalų ministro 2002 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. 154 „Dėl pasienio tikrinimo tvarkos patvirtinimo" pakeitimo“ 1 straipsnį; 2001 m. vasario 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo Nr. 126 „Dėl pasienio kontrolės punktų veiklos taisyklių patvirtinimo“ 12 straipsnį.; VSAT prie LR VRM vado 2006 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 4-706 patvirtintų Sienos kontrolės nuostatų 62 punkto 62.1 ir 62.6 papunkčius, 244 punkto 244.4, 244.6, 244.7, 244.8 papunkčius; VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) rinktinės vado 2006 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 4-605 patvirtintos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto pasienio tikrinimo posto darbo instrukcijos 6 punkto 6.3.5, 6.3.7, 6.3.8 ir 6.3.9 papunkčius; 2007 m. kovo 30 d. VSAT prie LR VRM (duomenys neskelbtini) vyresniojo pasieniečio pareigybės aprašymo patvirtinto VSAT prie LR VRM Varėnos rinktinės vado įsakymu Nr. 4-207 IV dalies 7.8, 16 ir 20 punktus.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutartimi prokuroro apeliacinis skundas atmestas. Apeliacinės instancijos teismo nutartyje nurodyta, kad byloje nustatyta, jog V. P. 2008 m. kovo 6 d., apie 15.30 val., paskatintas VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM (duomenys neskelbtini) vyresniojo pasieniečio V. S., tyčia neteisėtai iš Baltarusijos Respublikos atėjo į Lietuvos Respublikos valstybės sienos apsaugos tarnybos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės posto (PKP) teritoriją susitikti su pareigūnu V. S. ir kartu su juo PKP teritorijoje apžiūrėti bei nupirkti čia specialiai pastatytą V. S. priklausantį automobilį „Jeep Cherokee“ (duomenys neskelbtini) ir su naujai nupirkta mašina grįžti į Baltarusiją. Nutartyje akcentuojama, kad iš bylos aplinkybių matyti, jog V. P. tyčia buvo nukreipta ne į valstybės sienos perėjimą, o atvykus į Lietuvos PKP teritoriją, apžiūrėjus ir nusipirkus automobilį, specialiai tam atgabentą į PKP teritoriją, grįžti į Baltarusiją. Nutartyje pažymima, kad V. P. veikos analizė nusikaltimo sudėties požiūriu, rodo, jog jo veikoje nebuvo net dviejų nusikaltimo sudėties elementų: objektyviojo požymio (veiksmų neteisėtam valstybės sienos perėjimui) ir subjektyviojo požymio (kaltės, išreikštos tiesioginės tyčios kaltės forma). 2000 m. gegužės 9 d. Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo Nr. VIII-I 666 5 straipsnio 1 punkte suformuluota imperatyvi nuostata: ,,valstybės sieną sausumoje galima pereiti tik po patikrinimo pasienio kontrolės poste". Iš šios įstatymo nuostatos matyti, kad atėjimas į PKP teritoriją dar nėra fizinis valstybės sienos perėjimas šios teisės normos, o kartu ir BK 291 straipsnio prasme, nes sienos perėjimui (kirtimui) būtina praeiti patikrinimą poste. Nekelia abejonių tai, kad įstatyme kalbama apie teisėtą sienos perėjimą. Tačiau ir neteisėtas valstybės sienos perėjimas per pasienio kontrolės postą, t. y. nustatytą valstybės sienos perėjimo vietą, galimas tik vienu ar kitu būdu praėjus kontrolę (patikrinimą) poste: pateikus suklastotus dokumentus, apskritai kokiu nors būdu išvengus patikrinimo. Išėjimas iš PKP teritorijos į Lietuvos pusę ne per kontrolės postą turėtų būti kvalifikuojamas kaip neteisėtas sienos perėjimas nenustatytoje vietoje. Taigi įstatymas sienos perėjimą (kirtimą) per pasienio kontrolės punktą, sieja su asmens patikrinimu poste. Iš nustatytų bylos aplinkybių matyti, kad V. P. neketino išeiti iš PKP teritorijos nenustatytoje vietoje, jis neketino eiti į postą patikrinimui, nors ir ne todėl, kad neturėjo sienos perėjimui reikalingų dokumentų, ar kad būtų vengęs dokumentų patikrinimo, bet todėl, kad jam nereikėjo pereiti sienos. Taigi nėra pagrindo teigti, kad jis kokiu nors būdu neteisėtai kirto (pasikėsino kirsti) valstybės sieną.

Be to, neteisėtas sienos perėjimas, taip pat pasikėsinimas neteisėtai pereiti valstybės sieną, galimas tik tiesioginės tyčios kaltės forma (subjektyvusis nusikaltimo sudėties požymis): darydamas nusikalstamą veiką asmuo suvokė pavojingą veikos pobūdį ir norėjo taip veikti – norėjo neteisėtai pereiti sieną ir taip veikė (BK 15 straipsnio 2 dalies l punktas). Nesant kalto asmens veikoje tiesioginės tyčios kaltės, nėra ir subjektyviosios nusikaltimo sudėties elemento. Bent vieno nusikaltimo sudėties požymio asmens veikoje nebuvimas, kurio reikalauja baudžiamasis įstatymas, leidžia tvirtinti, kad nusikaltimas nebuvo padarytas.

Nesant V. P. veikoje BK 291 straipsnio l dalyje numatyto nusikaltimo dviejų nusikaltimo sudėties elementų, jis nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo požymių, todėl iš jam pareikšto kaltinimo pagrįstai išteisintas.

Neabejotina, kad, neteisėtai iš Baltarusijos atėjęs į Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktą, išteisintasis pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. vasario 2 d. nutarimu Nr. 126 patvirtintas Pasienio punktų veiklos taisykles, konkrečiai jų III skyriaus nuostatas, nustatančias pasienio kontrolės punktų režimą – asmenų patekimo į pasienio kontrolės punktą, buvimo jame, išvykimo taisykles ir kita. Neabejotina ir tai, kad pasienio policijos pareigūnas V. S., skatindamas V. P. ateiti į PKP teritoriją, pažeidė tas pačias taisykles. Tačiau šių taisyklių pažeidimas nėra kriminalizuotas, už jų pažeidimą baudžiamoji atsakomybė nenumatyta. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų pareikštas kaltinimas V. S. kurstymu tyčia neteisėtai pereiti valstybės sieną – nepagrįstas, o išteisinimas dėl jam pareikšto kaltinimo – teisėtas.

Nesant neteisėto valstybės sienos perėjimo, nepagrįsti ir kaltinimai išteisintiesiems V. S. ir G. L. nusikaltimais, numatytais atitinkamai BK 228 straipsnio 2 dalyje ir BK 229 straipsnyje, nes abiejų nusikaltimų dispozicijose nustatyta, kad nusikalstama veika – piktnaudžiavimu arba tarnybos pareigų neatlikimu – turi būti sukelti padariniai - didelė žala valstybei. PKP režimo pažeidimu (iš esmės PKP vidaus darbo taisyklių pažeidimu), kurio įstatymų leidėjas nekriminalizuoja, valstybei negali būti padaryta tokio masto žala, kurios reikalauja išteisintiesiems inkriminuoti baudžiamojo įstatymo straipsniai. Nesant išteisintųjų veikoje šio abiejų straipsnių dispozicijoms būtino elemento (padarinių), V. S. ir G. L. pagrįstai išteisinti dėl jiems pareikštų kaltinimų nesant jų veikoje nusikaltimo požymių.

Kasaciniu skundu Vilniaus apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas – Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis naikintina, nes netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas bei padaryta esminių Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų.

Prokuroras pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. P., sprendimą motyvavo tuo, kad V. P. „tyčios patekti į Lietuvos Respublikos teritoriją neturėjo, realiai į Lietuvą nepateko". Šis teismas, nors ir pripažino, kad V. S. ir G. L. pažeidė ne vieną teisės aktą, tačiau dėl nusikaltimų valstybės tarnybai juos išteisino, argumentuodamas, kad savo veiksmais V. S. ir G. L. nepadarė didelės žalos valstybei, jų veiksmuose yra ne nusikaltimo, o drausminio nusižengimo požymių.

Apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas prokuroro apeliacinį skundą, nurodė, kad V. P. veiksmuose nėra nusikaltimo, numatyto BK 291 straipsnio 1 dalyje, dviejų nusikaltimo sudėties elementų – objektyviojo požymio (veiksmų neteisėtam valstybės sienos perėjimui) ir subjektyviojo požymio (kaltės, išreikštos tiesioginės tyčios forma) o, teismo nuomone, nesant neteisėto valstybės sienos perėjimo, nepagrįsti kaltinimai išteisintiesiems V. S. ir G. L. nusikaltimais, numatytais atitinkamai BK 228 straipsnio 2 dalyje ir 229 straipsnyje.

Kasaciname skunde pažymima, kad teismas, aiškindamas, kas laikytina valstybės sienos perėjimu, rėmėsi Lietuvos Respublikos valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 punktu, kuriame nurodyta, kad „valstybės sieną sausumoje galima pereiti tik po patikrinimo pasienio kontrolės poste". Apeliacinės instancijos teismas, aiškindamas, kas laikytina neteisėtu valstybės sienos perėjimu, teisingai pažymėjo, jog neteisėtas valstybės sienos perėjimas pasienio kontrolės poste siejamas su asmens patikrinimu poste, tačiau padarė loginę įstatymo aiškinimo klaidą ir dėl to klaidingą išvadą, kad V. P. „neketino eiti į postą patikrinimui ne todėl, kad neturėjo sienos perėjimui reikalingų dokumentų ar kad būtų vengęs dokumentų patikrinimo, bet todėl, kad jam nereikėjo pereiti sienos, todėl nėra pagrindo teigti, kad jis kokiu nors būdu neteisėtai kirto (pasikėsino kirsti) valstybės sieną". Pasak prokuroro, apeliacinės instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma prokuroro apeliaciniame skunde, neišnagrinėjo tos prokuroro apeliacinio skundo dalies, kurioje buvo konstatuojama, jog galiojančiais teisės aktais ir byloje esančiais įrodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punktas yra Lietuvos Respublikos teritorijoje; į Lietuvos Respublikos teritoriją V. P. ėjo pirkti automobilio, kuris buvo Lietuvos Respublikos teritorijoje, V. P. neturėjo visų būtinų į Lietuvą patekimo dokumentų (vizos), todėl apeliacinės instancijos teismo teiginys, kad V. P. neturėjo tiesioginės tyčios neteisėtai pereiti valstybės sieną, yra nepagrįstas ir nelogiškas. Kasatorius nurodo, kad išanalizavus įtariamojo V. P. parodymų patikrinimo protokolą, taip pat liudytojų V. K., G. P., D. S., S. A., I. Ž. parodymų patikrinimo vietoje protokolus, darytina išvada, kad į tą pasienio kontrolės posto vietą, į kurią pateko V. P. (kur buvo laikomas, o paskui nupirktas automobilis), galima patekti tik praėjus (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkto patikrinimo zoną, kurioje atliekamas asmenų, vykstančių į Lietuvą patikrinimas. V. P., V. S. padedant ir dėl netinkamo G. L. pareigų atlikimo, išvengė patikrinimo ir be būtinų dokumentų (vizos) praėjo patikrinimo zoną. Šie įrodymai nebuvo vertinami nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo. Teismai nebandė tiksliai nustatyti V. P. buvimo (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte tikslios vietos, sugretinti šiuos duomenis su VSAT prie Lietuvos Respublikos VRM pareigūnų parodymais, teisės aktais, reglamentuojančiais tikslią asmenų, vykstančių per valstybės sieną, patikrinimo vietą.

Prokuroras kasaciniame skunde sutinka su teismo išvada, kad, sprendžiant V. S. ir G. L. atsakomybės klausimą dėl nusikaltimų valstybės tarnybai, didelę reikšmę turi V. P. veiksmų kvalifikavimas ir vertinimas. Pripažinus V. P. kaltu padarius nusikaltimą, šią aplinkybę būtų galima laikyti V. S. ir G. L. veiksmais sukeltos didelės žalos valstybės interesams vienu iš sudėtinių elementų. Tačiau, vertinant, ar šie valstybės tarnautojai savo neteisėtais veiksmais nepadarė didelės žalos valstybei, atsižvelgtina ne tik į tai, ar V. S. ir G. L., darydami nusikaltimus valstybės tarnybai, padarė ir kitą nusikaltimą – padėjo V. P. pereiti neteisėtai valstybės sieną ar sudarė sąlygas V. P. pereiti valstybės sieną, bet ir į tai, kokiais teisės aktais ginami interesai buvo pažeisti, kokia tyčios forma padaryti teisės pažeidimai, ar šie pažeidimai buvo padaryti atsitiktinai, ar po ilgo pasirengimo, būtina atsižvelgti į šių pažeidimų darymo trukmę.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad V. S. įstatymus bei kitus teisės aktus, reglamentuojančias asmenų judėjimo per valstybės sieną, buvimo (duomenys neskelbtini) pasienio kontrolės punkte tvarką, savo pareigybines funkcijas reglamentuojančius teisės aktus pažeidė veikdamas tiesiogine tyčia, o G. L. - dėl didelio nusikalstamo pasitikėjimo laipsnio. V. S. ir G. L. pažeidė imperatyvias teisės normas, reglamentuojančias esmines jų tarnybos funkcijas (asmenų, vykstančių per valstybės sieną, patikrą ir kontrolę). Prokuroras pabrėžia, kad V. S. šiems teisės pažeidimams ruošėsi iš anksto. Toks V. S. ir G. L. pareigų atlikimas, toks jų veiklą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas diskredituoja Valstybės sienos apsaugos tarnybą, visą valstybės tarnybą ir daro didelę žalą valstybei.

Motyvuojamoji dalis

Kasacinis skundas tenkintinas.

Dėl nagrinėjimo teisme ribų

BPK 255 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pagrindinė nuostata, apibrėžianti bylos nagrinėjimo teisme ribas: byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Pagal BPK 233 straipsnio 3 dalį teisėjas, perduodamas bylą nagrinėti teisiamajame posėdyje, nutartyje, be kitų sprendžiamų klausimų, turi nurodyti veiką, kurios padarymu asmuo kaltinamas, ir tą nusikalstamą veiką numatantį įstatymą. Tais atvejais, kai asmuo kaltinamas daugeliu nusikalstamų veikų ar jų formuluotės kaltinamajame akte yra didelės apimties, teismų praktikoje susiformavo nuostata, kad teisėjo nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje nebūtina pažodžiui pakartoti kaltinamajame akte nurodytų veikų, jos išdėstomos koncentruotai. Toks įstatymo reikalavimas nėra savitikslis, jis leidžia jau bylos parengimo nagrinėti teisme stadijoje nustatyti bylos nagrinėjimo teisme ribas ir imtis BPK numatytų veiksmų, jeigu kaltinimas neatitinka įstatymo reikalavimų.

Druskininkų miesto apylinkės teismo teisėjos 2008 m. rugsėjo 5 d. nutartyje bylą perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje veikos, kurių padarymu kaltinti išteisintieji V. S., V. P. ir G. L., iš viso nenurodytos, apsiribota baudžiamųjų įstatymų, numatančių tas nusikalstamas veikas, išvardijimu. Kaltinamajame akte nurodyta, kad V. S. piktnaudžiavo tarnyba ir kurstė neteisėtai pereiti valstybės sieną, o atskleidžiant konkretų šių nusikalstamų veikų turinį kurstymas neteisėtai pereiti valstybės sieną apibūdintas taip: „2008 m. kovo mėn. 6 d. apie 15 val. 00 min., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, sukurstė neteisėtai iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką atvykti Baltarusijos Respublikos pilietį V. P.“. V. S. veika kvalifikuojama pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, 24 straipsnio 5 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį. Toks V. S. nusikalstamos veikos aprašymas kaltinamajame akte yra prieštaringas ir neduoda pagrindo inkriminuoti jam BK 291 straipsnio 1 dalį, kurios dispozicijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už neteisėtą Lietuvos Respublikos valstybės sienos perėjimą, nes aprašant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nebeliko BK 291 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo objektyviojo požymio. Nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, prokuroras BPK 256 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka prašymo nepateikė, o tai suponuoja teismo pareigą patikrinti, ar kaltinamasis aktas atitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimus ir ar nėra pagrindo pagal BPK 254 straipsnio 3 dalį bylą perduoti prokurorui (Baudžiamojo proceso kodekso normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, taikymo teismų praktikoje apžvalgos išvadų 4.4.punktas, „Teismų praktika“, Nr. 31).

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, išteisindamas V. S. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį, nesant jo veikoje nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kurie kaltinamajam nebuvo inkriminuoti, pažeidė nagrinėjimo teisme ribas ir taip padarė esminį BPK 255 straipsnio pažeidimą, sukliudžiusį teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis). Kaltinimai visiems trims išteisintiesiems tarpusavyje susiję, todėl šis pažeidimas turėjo įtakos ir priimant nuosprendį išteisintiesiems V. P. ir G. L. Apeliacinės instancijos teismas jo neištaisė, savo ruožtu esmingai pažeisdamas BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl apeliacinės instancijos teismo nutartis panaikinama, o byla perduodama iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Naują bylos nagrinėjimą nulemia prokuroro pozicija dėl kaltinimo V. S. pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 291 straipsnio 1 dalį faktinių aplinkybių (minėtos teismų praktikos apžvalgos išvadų 6 punktas).

Dėl bylos apeliacinio nagrinėjimo ribų

BK 291 straipsnio 1 dalies dispozicija yra blanketinė norma, todėl teismas, spręsdamas ar išteisintasis V. P. perėjo valstybės sieną, pagrįstai vadovavosi Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo nuostatomis dėl valstybės sienos kirtimo tvarkos. Remdamasis šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi, nustatančia, kad valstybės sieną sausumoje galima pereiti tik po patikrinimo pasienio kontrolės punkte, teismas padarė išvadą, kad neteisėtas perėjimas per pasienio kontrolės punktą galimas tik po patikrinimo: pateikus suklastotus dokumentus, apskritai kokiu nors būdu išvengus patikrinimo. Toks argumentas yra nelogiškas, nes patikrinimas interpretuojamas ir kaip patikrinimo išvengimas. Patikrinimo išvengimas pasienio kontrolės punkte iš tikrųjų yra neteisėto valstybės sienos perėjimo būdas. Išteisintasis V. P. ir buvo kaltinamas neteisėtai perėjęs valstybės sieną, išvengdamas dokumentų patikrinimo ir pasų kontrolės, sukurstytas valstybės tarnautojo išteisintojo V. S. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad įstatymas sienos perėjimą (kirtimą) per pasienio kontrolės punktą sieja su asmens patikrinimu punkte, nepaneigia neteisėto sienos perėjimo, išvengiant patikrinimo.

Kitas apeliacinės instancijos teismo argumentas yra tas, kad išteisintojo V. P. tyčia buvo nukreipta ne į valstybės sienos perėjimą. Į Lietuvos pasienio kontrolės punkto teritoriją jis atvyko apžiūrėti ir nusipirkti išteisintojo V. S. specialiai tam tikslui atgabento automobilio, po to grįžti į Baltarusiją. Šis nusikaltimas galimas tik tiesioginės tyčios kaltės forma. Teismas konstatavo, kad V. P. veiksmuose nebuvo net dviejų nusikaltimo sudėties elementų – objektyviojo ir subjektyviojo požymių. Tokie teismo argumentai yra prieštaringi, nes sprendžiamas kaltės klausimas asmens, kurį pats teismas prieš tai pripažino neatlikus jam inkriminuotų veiksmų.

Pagal BK 14 straipsnį asmuo pripažįstamas kaltu padaręs nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu jis šią veiką padarė tyčia ar dėl neatsargumo. Taigi apie asmens kaltę gali būti sprendžiama tik tuo atveju, jeigu jis yra padaręs veiką, atitinkančią BK specialiosios dalies straipsnyje nurodytus požymius. Prieš tai padaręs išvadą, kad V. P. nėra kokiu nors būdu neteisėtai kirtęs (pasikėsinęs kirsti) valstybės sienos, teismas nebeturėjo faktinių duomenų spręsti apie jo kaltės formą.

Prokuroro apeliacinio skundo dėl nepagrįsto V. S. ir G. L. išteisinimo atmetimo pagrindas yra tai, kad, nesant neteisėto valstybės sienos perėjimo, jiems inkriminuotose veikose nėra būtino objektyviojo požymio – didelės žalos.

Taigi visas apeliacinės instancijos teismo sprendimas pagrįstas klaidinga Valstybės sienos ir jos apsaugos įstatymo nuostatos dėl sienos perėjimo per pasienio kontrolės punktą interpretacija, o prokuroro apeliacinio skundo argumentai iš viso nenagrinėti, taip pažeidžiant BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatą, įpareigojančią apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose. Toks BPK reikalavimų pažeidimas yra esminis, nes jis sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.