- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-03
- Bylos Nr.
- I-1471-764/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04368-2016-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Egidija Puzinskaitė
- Pareiškėjas
- BUAB ,,Protingas verslas“
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
- Advokatai
- Viktoras Ivanovas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos BUAB ,,Protingas verslas“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Pareiškėja BUAB ,,Protingas verslas“ (toliau – Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–3), prašydama: 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2016-08-22 sprendimą Nr. 331A-78915; 2) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – Komisija) 2016-10-18 sprendimą Nr. S-231(7-200/2016); 3) įpareigoti atsakovę grąžinti pareiškėjai 5 854,83 Eur permoką.
Šalies argumentai
Pagrįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti, nes priimti pažeidžiant pareiškėjos ir jos kreditorių teises bei neteisingai taikant materialines teisės normas. Pareiškėjos nuomone, Inspekcija neturėjo teisės įskaityti vienarūšius priešpriešinius reikalavimus, nes pareiškėjos atžvilgiu turėtą 27 634,96 Eur kreditorinį reikalavimą perleido valstybės įmonei Turto bankas. Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismas 2014-01-23 nutartimi patvirtino Bendrovės kreditorių sąrašą, išbraukdamas iš jo Inspekciją ir įtraukdamas valstybės įmonę Turto banką. Pagal Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 21 str. 2 d. 5 p. nuostatas, teisę įskaityti priešpriešinius reikalavimus turi tik kreditoriai, kurių reikalavimą yra patvirtinęs teismas. Vadinasi, Inspekcija tokios teisės neturėjo. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-06-02 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-969/2015, pateiktą ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. nuostatų aiškinimą, norint pasinaudoti šioje normoje nustatyta išimtimi priešpriešiniai reikalavimai turi būti atsiradę iki bankroto bylos iškėlimo, priešingu atveju, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios iki iškeliant bankroto bylą jis neturėjo. Pareiškėjos nuomone, Komisija privalėjo vadovautis nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, kadangi ji priimta vėliau nei jos nurodytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys. Be to, Lietuvos Respublikos teismų sistema yra vientisa, todėl kasacinio teismo formuojama praktika turi būti vadovaujamasi ir mokestiniuose ginčuose.
Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė jį tenkinti. Taip pat prašė priteisti pareiškėjos naudai jos patirtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime į pareiškėjos skundą (b. l. 117–120) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime pažymėjo, kad Inspekcija vadovavosi Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) nuostatomis, kurios yra specialiosios teisės normos lyginant su ĮBĮ, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimu pateiktu 2014-03-25 nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A556-922/2014. Tiek Inspekcija, tiek Komisija, pagrįstai nusprendė, kad nėra kliūčių įskaityti Bendrovės permoką, susidariusią po bankroto bylos iškėlimo, jos turimai nepriemokai, susidariusiai iki bankroto bylos iškėlimo, padengti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šiuo atveju nereikšminga, nes ginčas byloje keliamas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo negrąžinti turimos permokos.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Byloje ginčas keliamas dėl Inspekcijos ir Komisijos sprendimų, kuriais paneigta pareiškėjos teisė susigrąžinti iš biudžeto mokesčio permoką, atsiradusią po bankroto bylos iškėlimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos duomenys patvirtina, kad Bendrovė kreipėsi į Inspekciją su 2016-07-27 prašymu grąžinti jai per laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2016-06-30 susidariusią 5 854,83 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) permoką (b. l. 21).
Išnagrinėjusi šį pareiškėjos prašymą, Inspekcija 2016-08-22 sprendimu Nr. 331A-78915 atsisakė grąžinti Bendrovei 5 854,83 Eur PVM permoką, nurodydama, kad ji, vadovaujantis ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. ir 21 str. 2 d. 5 p., yra įskaitoma priešpriešiniams reikalavimams padengti (b. l. 8).
Šį sprendimą pareiškėja apskundė Komisijai, kuri 2016-10-18 sprendimu Nr. S-231(7-200/2016) skundą atmetė, patvirtindama Inspekcijos 2016-08-22 sprendimą Nr. 331A-78915 (b. l. 4–7).
Pareiškėja prašo teismą panaikinti Inspekcijos ir Komisijos sprendimus ir grąžinti jai susidariusią PVM permoką.
Mokesčių permokos įskaitymą reglamentuoja MAĮ 87 str., kurio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.
Pagal MAĮ 94 str., Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose jų lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais šis įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.
ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. nustatyta, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.
Aiškindamas nurodytas ĮBĮ nuostatas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-06-02 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015, konstatavo, kad tam, kad įskaitymas pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. būtų teisėtas, turi būti įgyvendintos dvi kumuliacinės sąlygos: įskaitymas turi būti galimas pagal ĮBĮ nuostatas; įskaitymas turi būti galimas pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas. Iki bankroto bylos iškėlimo momento neįvykdytas įskaitymas galimas, kai, be kita ko, atitinka sąlygą, kad jis galimas ir pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Aptartas momentas yra esminis ir priešpriešinių mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo reikalavimams atsirasti, norint pasinaudoti ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. įtvirtinta išimtimi. Tai reiškia, kad pagal ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Vadinasi, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo.
Pažymėtina, kad analogiško ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. nuostatų aiškinimo laikomasi ir naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (2016-10-27 nutartis administracinėje byloje Nr. A-807-442/2016, 2016-12-20 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3457-575/2016).
Nagrinėjamu atveju neginčytinai nustatyta, kad Bendrovės PVM permoka susidarė per laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2016-06-30, t. y. po bankroto bylos Bendrovei iškėlimo (Kauno apygardos teismo 2013-07-15 nutartis) ir po Inspekcijos kreditorinio reikalavimo patvirtinimo (Kauno apygardos teismo 2013-11-04 nutartis).
Įvertinęs priešpriešinių vienarūšių reikalavimų atsiradimo momentą ir atsižvelgęs į anksčiau nurodytą teismų praktiką, teismas konstatuoja, kad Inspekcija neturėjo teisės įskaityti pareiškėjos PVM permoką savo kreditoriniam reikalavimui padengti. Vadinasi, ginčijami Inspekcijos ir Komisijos sprendimai priimti netinkamai taikant ir aiškinant ĮBĮ 10 str. 7 d. 3 p. nuostatas, todėl naikintini kaip neteisėti.
Pareiškėja taip pat prašo įpareigoti Inspekciją grąžinti jos turimą PVM permoką. Kita vertus, teismas negali tenkinti šio reikalavimo, kadangi jam nesuteikta teisė vykdyti mokesčių administratoriaus funkcijas. Atsižvelgus į tai, Inspekcija įpareigotina iš naujo išnagrinėti Bendrovės 2016-07-27 prašymą grąžinti jai per laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2016-06-30 susidariusią 5 854,83 Eur PVM permoką.
Teisminio bylos nagrinėjimo metu pareiškėjos atstovas taip pat pareiškė prašymą priteisti Bendrovei iš atsakovės visas turėtas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 40 str. 1 d. nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 str. 5 d., proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Bylos duomenys patvirtina, kad už skundo teismui padavimą pareiškėja sumokėjo ABTĮ nustatytą 30 Eur žyminį mokestį (2016-11-04 ir 2016-11-17 mokėjimo nurodymai). Patenkinus Bendrovės skundą, ji įgyja teisę reikalauti priteisti sumokėtą žyminį mokestį (jo dalį).
Pareiškėja prašo teismą priteisti jai 550 Eur išlaidas, kurias patyrė už skundo administraciniam teismui parengimą ir atstovavimą teisme. Šioms išlaidoms pagrįsti teismui pateikta advokato Viktoro Ivanovo išrašyta 2017-03-09 sąskaita už teisines paslaugas Nr. 4 ir 2017-03-10 mokėjimo nurodymas.
Nuo 2015-03-20 įsigaliojusiose naujos redakcijos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamas paslaugas maksimalaus dydžio (toliau – Rekomendacijos) nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Rekomendacijų 8.1 punkte nustatyta, kad, apskaičiuojant maksimalų rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį už skundo teismui parengimą taikomas koeficientas – 2,5. Pareiškėjos skundas teismui paduotas 2016-11-04, todėl apskaičiuojant maksimalų rekomenduojamą priteisti užmokesčio dydį turi būti remiamasi Statistikos departamento patvirtintu 2016 metų II ketvirčio vidutiniu mėnesiniu bruto darbo užmokesčiu šalies ūkyje (771,90 Eur). Vadinasi, už skundo teismui parengimą maksimalus rekomenduojamas priteisti užmokesčio dydis nagrinėjamu atveju – 1 929,75 Eur.
Už skundo teismui parengimą pareiškėja advokatui Viktorui Ivanovui sumokėjo 550 Eur sumą, kuri neviršija pagal rekomendacijas apskaičiuotos maksimalios rekomenduojamos priteisti sumos, yra proporcinga ir adekvati pagal ginčo pobūdį ir bylos sudėtingumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad jei skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (2012-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-113/2012, 2012-02-20 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-342/2012). Proporcija, jei įmanoma, dažniausiai nustatoma kaip matematinis tenkintos (atmestos) skundo reikalavimo dalies santykis su visais skunde keltais materialiniais teisiniais reikalavimais ir išreiškiama dalimis arba procentais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011-09-09 nutartis administracinėje byloje Nr. AS146-457/2011, 2012-03-02 nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-144/2012).
Teismui pateiktame skunde buvo suformuluoti 3 materialinio pobūdžio reikalavimai, iš kurių du buvo patenkinti visiškai, o trečias iš dalies. Atsižvelgiant į patenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, pareiškėja yra įgijusi reikalavimo teisę į 83 procentų dydžio patirtų išlaidų atlyginimą, t. y. 481,40 Eur.
Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Bendrovei iš Inspekcijos priteistina 481,40 Eur patirtų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 str., 87 str., 88 str. 1 ir 5 p., 132 ir 133 str. teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos BUAB ,,Protingas verslas“ skundą patenkinti iš dalies.
Panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2016-08-22 sprendimą Nr. 331A-78915 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2016-10-18 sprendimą Nr. S-231(7-200/2016).
Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos iš naujo išnagrinėti BUAB ,,Protingas verslas“ 2016-07-27 prašymą grąžinti jai per laikotarpį nuo 2014-10-01 iki 2016-06-30 susidariusią 5 854,83 Eur PVM permoką.
Priteisti BUAB ,,Protingas verslas“ iš Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 481,40 Eur (keturių šimtų aštuoniasdešimt vieno euro ir 40 centų) patirtų su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų sumą.
Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.