Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Straikas“ atstovams G. D., advokatui V. M.,

atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovams R. L., A. J. ir L. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Straikas“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimo pakeitimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Straikas“ (toliau – ir Bendrovė ar pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – Departamentas ar atsakovas) 2020 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. AS-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir ginčijamas sprendimas), sumažinant apskaičiuotą mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki 1 824 Eur. Taip pat pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėja skunde nurodo, kad Bendrovė užsiima natūralios beržų sulos, vaisių sulčių ir tyrelių bei košių kūdikiams gamyba. Bendrovė gamybinę veiklą vykdo 3 000 kv. m ploto gamybinėje bazėje, esančioje (duomenys neskelbtini) kaime, kurią įsigijo 2013 metais. Nurodo, kad Bendrovė eksploatuoja vietinį vandens gręžinį, kuris buvo įrengtas apie 1994 metus ir kurį pareiškėja įsigijo iš ankstesnio savininko 2013 metais kartu su gamyklos pastatais.

Pareiškėja skunde pažymi, kad 2019 m. rugsėjo 25 d. pateikė mokesčių administratoriui Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijas (KIT708) už 2016-2018 m. laikotarpį, kuriose deklaravo išgautą gėlo požeminio vandens kiekį. Tą pačią dieną, 2019 m. rugsėjo 25 d., pareiškėja sumokėjo visą deklaruoto mokesčio už gamtos išteklius per 2016-2018 m. laikotarpį sumą 1 088 Eur, atlikdama kitų mokesčio permokų sumų įskaitymą šiai sumai.

Pareiškėja, prašydama pakeisti ginčijamą sprendimą, nesutinka su mokesčio už visam jos išgautam požeminio vandens kiekiui tarifo taikymu. Pareiškėjos manymu, kad jos išgautam požeminiam vandeniui turi būti taikomas Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – Įstatymas) 2 priedo a punkte nustatytas tarifas – 0,03 Eur/m³, o ne Įstatymo 2 priedo c punkte nustatytas 0,10 Eur/m³ tarifas, kurį pritaikė atsakovas. Atsižvelgdama į tai, teigia, kad bendra jai priskaičiuotino už išgautą požeminio vandens kiekį per 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius mokesčio suma sudaro 912 Eur, o ne atsakovo priskaičiuota 23 856 Eur. Kadangi šias mokesčio už išgautus valstybinius gamtos išteklius sumas pareiškėja jau yra sumokėjusi, mano, kad jokios papildomos mokestinės prievolės Bendrovei atsirasti negali.

Pareiškėja taip pat nesutinka ir su priskaičiuotu mokesčiu padidintu tarifu, t. y. taikant koeficientą 10. Pareiškėja prašo pakeisti ginčijamo sprendimo dalį ir vietoje 10 kartų didesnio mokesčio tarifo taikyti 2 kartus didesnį mokestį už išgautus valstybinius gamtos išteklius didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį per 2016-2018 metų mokestinius laikotarpius. Šį prašymą pareiškėja grindžia tuo, kad Bendrovė deklaracijas už 2016-2018 metų ataskaitinius laikotarpius pateikė ir mokestį sumokėjo atsakovui pradėjus pareiškėjos planinį patikrinimą ir jo dar neužbaigus, t. y. iki Patikrinimo akto surašymo. Pareiškėja pripažįsta Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, kad per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nepateikė deklaracijų už 2016-2018 metus ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Bendrovė tvirtina, kad tai įvyko ne dėl jos piktavališkų ar sąmoningų veiksmų, o dėl tam tikrų objektyviai susiklosčiusių aplinkybių visumos, taip pat ir dėl Bendrovės darbuotojų padarytų klaidų.

Pareiškėja prašo atkreipti dėmesį, kad ji visą laiką tvarkingai vedė požeminio vandens gavybos apskaitą, patikrinimo metu visus duomenis laiku pateikė atsakovui, su atsakovu patikrinimo metu bendradarbiavo. Požeminį vandenį Bendrovė naudojo turėdama Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2018 m. kovo 2 d. išduotą Leidimą naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, kuriuo buvo leista naudoti vandenvietę gėlo požeminio vandens ištekliams. Bendrovė anksčiau ne kartą buvo tikrinta aplinkos apsaugos pareigūnų ir dėl vandens naudojimo, ir dėl nuotekų išvežimo, tačiau dėl deklaracijų už gamtos išteklius nepateikimo jokių pastabų nebuvo gavusi. Mano, kad valstybės biudžetas žalos dėl Bendrovės veiksmų nepatyrė, nes privalomi mokesčiai jau yra deklaruoti ir sumokėti. Be to, už ankstesnius laikotarpius (iki 2016 metų) Bendrovė laiku deklaravo ir mokėjo šiuos mokesčius. Tikslo nuslėpti naudojamų gėlo požeminio vandens išteklių ir turėti mokestinės naudos neturėjo. Pareiškėjos nuomone, nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą sumažinti atsakovo Patikrinimo aktu priskaičiuotą ir ginčijamu sprendimu patvirtintą mokestį už 2016-2018 m. nedeklaruotus valstybinius gamtos išteklius.

Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos su pareiškėjos skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Atsiliepime į skundą nurodo, kad Departamento pareigūnas atliko UAB „Straikas“ planinį mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2016-2018 metus bei 2019 m. gruodžio 4 d. surašė Patikrinimo aktą Nr. PA75-82, kuriame konstatavo, jog UAB „Straikas“ už 2016 m., 2017 m. ir 2018 m. Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybini gruntą deklaracijų (KIT708), tai yra nedeklaravo 23 016 m³ per šį laikotarpį išgauto vandens kiekio ir už jį nesumokėjo mokesčio. Atsakovo vertinimu, tuo UAB „Straikas“ pažeidė Įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 2 punktą ir 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis, aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymo Nr. D1-614/VA-99 5 ir 6 punktų nuostatas. Vadovaujantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį Bendrovei paskaičiuotas mokestis, taikant didesnį tarifą – koeficientą 10, tai yra – 23 856 Eur.

Atsakovo tvirtinimu, nagrinėjamu atveju Bendrovė pagal savo veiklos pobūdį nėra ir negali būti geriamojo vandens tiekėja, kaip tai reglamentuoja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo nuostatos. Bendrovė šiuo atveju yra tik geriamojo vandens naudotoja, kuri savo veikloje naudoja požeminį vandenį kitoms reikmėms, o ne vandenį, tiekiamą namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui. Vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedu, įmonei, kuri nėra vandens tiekėjas, tiekiantis vandenį gyventojams ar komerciniams tikslams pilstantis požeminį vandenį į tarą pardavimui, taikomas mokesčio už vandenį tarifas 0,1 Eur/m³. Dėl to UAB „Straikas“ nepagrįstai taikė ir skaičiavo mokestį už vandenį pagal Įstatymo 2 priedo 1 punktą, vietoj 0,10 Eur už m³ taikydama 0,03 Eur už m³.

Departamento teigimu, pagal viešai skelbiamą informaciją, Bendrovės apyvarta 2018 metais siekė 10 000 001–20 000 000 Eur. UAB „Straikas“ veikia jau 20 metų, veiklos sritis – maisto produktų gamyba ir eksportas, vaisių ir daržovių perdirbimas, sulčių gamyba, kūdikių maisto gamyba, natūralios beržų sulos surinkimas, konservavimas, pilstymas ir pardavimas. Bendrovė savo veikloje eksploatuoja požeminio vandens gręžinį. Mano, kad Departamento paskaičiuota vadovaujantis galiojančiu Įstatymu mokėtina suma už nedeklaruotus gamtos išteklius – 23 856 Eur, Bendrovei nėra neproporcingai didelė finansinė našta.

Departamento nuomone, Bendrovė yra pajėgi sumokėti jai paskaičiuotą mokestį didesniu tarifu už nedeklaruotą išgautą gamtos išteklių kiekį, kurį privalo sumokėti Įstatymo 6 straipsnio pagrindu. Bendrovė pajėgi turėti kvalifikuotus darbuotojus, kuriems galėtų pavesti aplinkosauginių teisės aktų reikalavimų laikymosi kontrolę. Atsakovo nuomone, Bendrovė turėjo visas galimybes konsultuotis tiek su Valstybinės mokesčių inspekcijos, tiek ir aplinkosaugos institucijų pareigūnais. Atsakovo tvirtinimu, Bendrovė savalaikiai nebuvo rūpestinga ir atsakinga, o priklausančius mokėti mokesčius už valstybinius gamtos išteklius deklaravo ir sumokėjo po atlikto patikrinimo.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai skundą prašė tenkinti remdamiesi skunde nurodytais motyvais.

Atsakovo atstovais teismo posėdyje skundą prašė atmesti remdamiesi atsiliepime nurodytais motyvais.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Byloje ginčas kilo dėl priskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius dydžio.

Remiantis teismui pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad pareiškėja eksploatuoja „(duomenys neskelbtini)“ vandenvietės telkinio, esančio adresu (duomenys neskelbtini), gėlo požeminio vandens išteklius.

Bendrovė vandenvietės telkinį eksploatuoja vadovaudamasi Lietuvos geologijos tarnybos 2018 m. kovo 2 d. Leidimu naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo Bendrovei suteikta teisė naudoti minėtą telkinį pagal pridedamos naudojimo sutarties sąlygas. Gręžinys Žemės gelmių registre registruotas nuo 1994 m. sausio 1 d.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Vilniaus apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus vyresnioji valstybinė aplinkos apsaugos inspektorė atliko UAB „Straikas“ planinį mokesčio už 2016-2018 metais išgautus valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą ir 2019 m. gruodžio 4 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA75-82 (toliau – Patikrinimo aktas).

Patikrinimo akto išvadose inspektorė konstatavo, kad Bendrovė už 2016-2018 metus Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos nepateikė Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijų (duomenys neskelbtini), tai yra nedeklaravo viso per šį laikotarpį išgauto gėlo požeminio vandens kiekio ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, 5 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 1, 2 ir 4 dalis. Inspektorė, Patikrinimo akte konstatavusi, kad Bendrovė nėra vandens tiekėja, tiekianti vandenį gyventojams ar komerciniams tikslams pilstanti požeminį vandenį į tarą pardavimui, vadovaudamasi Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priedu, Bendrovei pritaikė mokesčio už vandenį tarifą 0,1 Eur/m³, bei, vadovaudamasi Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą gamtos išteklių – vandens kiekį apskaičiuotą mokesčio tarifą padaugino iš koeficiento 10, ir Bendrovei už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį paskaičiavo 23 856 Eur mokestį.

Departamentas 2020 m. sausio 9 d. sprendimu Nr. AS-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ nusprendė patvirtinti 2019 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktą Nr. PA75–82 ir Bendrovei apskaičiuotą 23 856 Eur mokestį už nedeklaruotą gamtos išteklių kiekį.

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką (Įstatymo 1 straipsnis). Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (Įstatymo 2 straipsnis).

Įstatymo 4 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad vanduo ir statybinis gruntas, nurodyti šio įstatymo 2 priede, yra mokesčio objektas. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Žemės gelmių įstatymo 13 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos geologijos tarnyba Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka išduoda leidimus naudoti žemės gelmių išteklius, nenurodytus šio straipsnio 1 dalyje. Žemės gelmių įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad leidimas naudoti žemės gelmių išteklius bei ertmes suteikia teisę leidime nustatytą laikotarpį išteklių ar ertmių naudojimo sutartyje nurodytame plote arba suteiktame kasybos sklype ir nustatytomis sąlygomis naudoti nurodytų rūšių žemės gelmių išteklius ar ertmes.

Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (Įstatymo 7 straipsnio 1, 2, 3 ir 4 dalys).

Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose. Remiantis šio straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Pažymėtina, jog minėtos įstatymo nuostatos mokesčio deklaravimo ir apskaičiavimo kontrolę vykdančiai institucijai yra imperatyvios ir ši institucija neturi diskrecijos teisės nuo jų nukrypti.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad nagrinėjamu atveju Bendrovei leidimas naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes buvo išduotas tik 2018 m. kovo 2 d., atitinkamai pasirašant geriamojo gėlo vandens išteklių naudojimo sutartį. Taip pat nustatyta, kad tikrinamuoju laikotarpiu, t. y. 2016-2018 metais, Bendrovė vedė požeminio vandens gavybos apskaitą. Dėl šių aplinkybių byloje ginčo nėra.

Kaip matyti iš Įstatymo 7 straipsnio, nustatančio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir mokėjimo tvarką, 2 dalies nuostatų, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai mokestinio laikotarpio (atitinkamų metų) deklaracijoje apskaičiuoja taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. Taigi, šios deklaracijos tikslas yra ne tik pačios deklaracijos pateikimas, o mokesčio už atitinkamus kalendorinius metus apskaičiavimas deklaracijoje ir šio mokesčio sumokėjimas.

Įstatymo 2 priedo 1 dalyje nustatyta, kad požeminis vanduo, išskyrus mineralinį vandenį:

vandens tiekėjo tiekiamas namų ūkio reikmėms ir patalpų šildymui apmokestinamas 0,03 Eur už m³ tarifu (a punktas); juridinių asmenų naudojamas komerciniams tikslams, supilstytas į tarą apmokestinamas 4,29 Eur už m³ tarifu (b punktas); kitas (a ir b punktuose nenurodytas) požeminis vanduo apmokestinamas 0,10 Eur už m³ tarifu (c punktas).

Asmenų santykius, atsirandančius tiekiant geriamąjį vandenį, tvarkant nuotekas, kad būtų užtikrinta abonentų, geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, nuotekų tvarkymo paslaugas teikiančių asmenų teisėtų interesų apsauga ir ginamos vartotojų teisės, reglamentuoja Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalį (įstatymo redakcija galiojusi iki 2019 m. gegužės 2 d.) geriamojo vandens tiekimas suprantamas kaip geriamojo vandens tiekėjo ir nuotekų tvarkytojo vykdoma veikla, apimanti technines, organizacines ir ekonomines priemones, reikalingas geriamajam vandeniui išgauti, ruošti, pristatyti ir parduoti abonentams ir (ar) vartotojams. Geriamojo vandens tiekėjas ir nuotekų tvarkytojas – juridinis asmuo, teisės aktų nustatyta tvarka tiekiantis geriamąjį vandenį ir (arba) teikiantis nuotekų tvarkymo paslaugas ir turintis geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licenciją (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 8 dalis (įstatymo redakcija galiojusi iki 2019 m. gegužės 2 d. )).

Teismo posėdžio metu Bendrovės atstovai pripažino, kad Bendrovė geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo licencijos neturi. Ta aplinkybė, kad Bendrovė eksploatuojamos vandenvietės vandenį naudojo savo reikmėms, nesudaro pagrindo išvadai, jog Bendrovės veikla atitinka Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje nustatytą geriamojo vandens tiekimui nustatytus reikalavimus ir sąlygas, todėl Bendrovės išgautam gamtos išteklių – vandens kiekiui negali būti taikomas Įstatymo 2 priedo 1 dalies a) punkte nustatytas tarifas.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad Departamentas pagrįstai Bendrovės išgautam vandens išteklių kiekiui taikė Įstatymo 2 priedo 1 dalies c) punkte nustatytą tarifą 0,10 Eur už m³.

Bendrovė skunde pripažįsta, kad per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą neteikė deklaracijų ir nemokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėja deklaracijas už 2016-2018 metų ataskaitinius laikotarpius pateikė ir mokestį sumokėjo atsakovui pradėjus Bendrovės planinį patikrinimą.

Kaip minėta, remiantis Įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Ši įstatymo nuostata imperatyvi ir nenumato galimybės Departamentui, apskaičiuojant mokestį atsižvelgti į mokesčių mokėtojo kaltės formą ir taikyti kitokį, t. y. mažesnį, koeficientą negu 10.

Įvertinus Patikrinimo akte Nr. PA75-82 nurodytus faktinius duomenis apie apskaičiuotas mokesčio didesniu tarifu sumas, kurios apskaičiuotos remiantis pareiškėjo vestos požeminio vandens gavybos apskaitos duomenimis ir šiuos duomenis patikslinus, daroma išvada, kad Departamento atlikti apskaičiavimai atitinka Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatas. Pažymėtina, kad pareiškėja išgauto gamtos išteklių kiekio, kuris yra nurodytas Patikrinimo akte, ir mokesčio didesniu tarifu aritmetinio apskaičiavimo teisingumo neginčija.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, daro išvadą, kad Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu Nr. PA75-82 ir jame nurodytais duomenimis apie mokestį didesniu tarifu 23 856 Eur suma ir ją patvirtino.

Departamentas, veikdamas jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo diskrecijos teisės ir privalėjo vykdyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, įsakmiai nustatančią, kad už deklaruotą mažesnį, negu išgautas, gamtos išteklių kiekį taikyti didesnį mokesčio tarifą.

Pareiškėjas Patikrinimo akte nurodytą teisės pažeidimą, t. y. tai, kad per Įstatymo 7 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą nepateikė deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, pripažįsta, tačiau nurodo, kad už šį pažeidimą pritaikyta sankcija – mokesčio tarifo dydis padidintas 10 kartų, nėra proporcinga ir adekvati padarytam teisės pažeidimui, prieštarauja teisingumo ir protingumo principams.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pateikęs išaiškinimą, jog Įstatymas apskritai nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius, nei numatyta, o pirmosios instancijos teismai, įvertinę faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį mažina, iš esmės remdamiesi teisingumo bei protingumo kriterijais (2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).

Teismas taip pat pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. ir 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimuose yra išaiškinęs, kad teisės aktui nenustačius teisės vertinti sankcijos proporcingumo padarytam pažeidimui, laikytina, kad tokia nuostata prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai ir nepagrįstai suvaržo teismo teisę priimti teisingą sprendimą, tai pažymi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (2011 m. birželio 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-2368/2011).

Konstitucinio Teismo praktikoje išaiškinta, jog institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Sankcijos proporcingumą vertina teismas (žr. pvz. LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-3056/2011; Nr. A662-2368/2011; Nr. A502-114/2012, kt.).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat matyti, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma (LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).

Pareiškėjos įvardijamos aplinkybės, t. y. savanoriškas pažeidimo pasekmių pašalinimas – deklaracijų pateikimas ir mokesčio sumokėjimas, taip pat kaltės pripažinimas bei bendradarbiavimas su Departamento pareigūnais patikrinimo metu teismo vertinimu, nėra pakankamai ypatingos, į kurias atsižvelgiant galėtų būti mažinamas Įstatymo nustatytas mokestis už nedeklaruotus 2016-2018 metais naudotus požeminio vandens išteklius. Byloje ginčo, jog Bendrovė vedė požeminio vandens gavybos apskaitą, nėra, tačiau bylos duomenys rodo, jog ši apskaita nebuvo tiksli. Bendrovė, žinodama pareigą teikti deklaracijas ir mokėti mokesčius, naudojamų požeminio vandens išteklių nedeklaravo ir mokesčių nemokėjo tris metus. Imperatyvių reikalavimų aplinkos apsaugos srityje nevykdymas nagrinėjamu atveju negali būti pateisinamas Bendrovės darbuotojų aplaidžiu pareigų vykdymu. Kaip matyti iš patikrinimo akto, Bendrovės planinis patikrinimas pradėtas 2019 m. rugpjūčio 30 d. Bendrovė deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos pateikė tik 2019 m. rugsėjo 25 d. „Rekvizitai. LT“ duomenimis, Bendrovei priklauso 4 automobiliai, Bendrovė veiklą vykdo daugiau kaip 21 metus, užsiima lietuviškų maisto produktų gamyba ir eksportu, vaisių ir daržovių perdirbimu, sulčių gamyba (prekės ženklas – „Magnum“), kūdikių maisto gamyba ( prekės ženklas „Marmaluzi“), natūralios beržų sulos surinkimu, konservavimu, pilstymu ir pardavimu (prekės ženklas „SipSap“). Bendrovėje dirba 43 darbuotojai. Bendrovės pardavimo pajamos 2016–2019 metais sudarė nuo 1 000 001 iki 2 000 000 Eur be PVM. Šie vieši duomenys Bendrovės pateiktomis ataskaitomis nepaneigti.

Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Bendrovei paskirta ekonominė sankcija yra proporcinga padarytam teisės pažeidimui ir nėra akivaizdžiai per didelė. Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2020 m. sausio 9 d. sprendimas Nr. AS-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Panaikinti ar pakeisti Departamento 2020 m. sausio 9 d. sprendimą Nr. AS-3 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ remiantis skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

Netenkinus Bendrovės skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, todėl jos prašymas priteisti šias išlaidas iš atsakovo atmestinas (ABTĮ 40 straipsnis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40-41 straipsniais, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Straikas“ skundą atmesti.

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Straikas“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.