- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-11-04
- Bylos Nr.
- ATP-590-116/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 4-70-3-01331-2014-9
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Vaclovas Iždonas
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Vaclovas Iždonas
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal J. R. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarties, kuria J. R. skundas netenkintas ir Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjos L. Č. 2014 m. kovo 26 d. nutarimas paliktas nepakeistas.
Aprašomoji dalis
nustatė:
J. R. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjos L. Č. 2014 m. kovo 26 d. nutarimu nubausta pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 1 dalį ir 127 straipsnio 2 dalį. J. R. nubausta už tai, kad 2014 m. kovo 5 d., apie 18.02 val., (duomenys neskelbtini), įvyko eismo įvykis, kurio metu J. R., vairuodama automobilį „Opel Meriva“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių ir sukėlė pavojų kitų eismo dalyvių bei jų turto saugumui, įvažiuodama į kelią, tai yra, į (duomenys neskelbtini) gatvę iš (duomenys neskelbtini) gatvės (duomenys neskelbtini) namo kiemo teritorijos, neįsitikino, kad tai daryti yra saugu, norėdama pasistatyti savo vairuojamą automobilį „Opel Meriva“ šalia kairiojo (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraščio, kryptimi link (duomenys neskelbtini) gatvės, keitė važiavimo kryptį ir atsidūrė sau priešpriešinėje eismo juostoje, taip sudarydama kliūtį (duomenys neskelbtini) gatve nuo (duomenys neskelbtini) gatvės link (duomenys neskelbtini) gatvės atvažiuojančiam automobiliui „Audi 100 Avant“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairuojamam M. I., dėl to su juo susidūrė. Eismo įvykio metu buvo apgadinti abu automobiliai bei sužalota automobilio „Opel Meriva“ keleivė G. R., kuriai padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.
Nesutikdama su minėtu nutarimu, J. R. šį nutarimą paskundė Šiaulių apylinkės teismui.
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartimi J. R. skundo netenkino, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjos L. Č. 2014 m. kovo 26 d. nutarimą paliko nepakeistą.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu J. R. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir priimti naują sprendimą: panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuro Administracinės veiklos ir eismo įvykių tyrimo poskyrio tyrėjos L. Č. 2014 m. kovo 26 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą jos atžvilgiu nutraukti arba perduoti bylą iš naujo nagrinėti institucijai.
Skunde apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, todėl nutartis yra neteisėta, nepagrįsta ir turi būti panaikinta. Pažymi, kad vieninteliai tiesiogiai įvykį matę asmenys buvo eismo įvykyje dalyvavę J. R., M. I. ir liudytoja G. S. bei pareigūnų neapklausta įvykyje dalyvavusios trečiosios transporto priemonės vairuotoja (tai, kad dalyvavo ir trečia transporto priemonė, patvirtino policijos pareigūnas R. S.). Mano, kad teismas nepagrįstai jos (J. R.) parodymus vertino kaip gynybinę versiją siekiant išvengti administracinės atsakomybės. Pažymi, jog tai, kad jos parodymai yra nuoseklūs, patvirtino ir tyrėja L. Č., nurodydama, kad J. R. parodymai buvo aiškūs ir išsamūs, todėl jos pakartotinai nekvietė. Mano, kad teismas, nustatęs, jog aplinkybės, kad M. I. viršijo leistiną greitį, nepatvirtina byloje esančių ir teismo posėdyje ištirtų įrodymų visuma, privalėjo tokius nepatvirtinančius įrodymus nurodyti, o taip pat spręsti dėl kreipimosi į ekspertą ar specialistą, galinčius nustatyti M. I. važiavimo greitį iki įvykio.
Apeliantės teigimu, teismas nepagrįstai atmetė liudytojos G. S. parodymus, kad atvažiavęs kitas automobilis atsitrenkė į stovintį, o ne judantį kitą automobilį ir nepagrįstai rėmėsi suinteresuoto bylos baigtimi M. I. parodymais, kad automobilis jam išlindo „prieš nosį“, todėl jis sustabdyti savo vairuojamo automobilio nespėjo.
Skunde taip pat nurodoma, kad bylos medžiaga nustatyta, jog policijos pareigūnai, atvykę į įvykio vietą, neapklausė visų įvykį mačiusių liudytojų, nefiksavo automobilio stabdymo žymių, kurios ant (duomenys neskelbtini) gatvės turėjo būti išlikusios ir matomos, nes įvykio kilimo metu 17.50 val. asfaltas nebuvo šlapias. Dėl to buvo netinkamai nustatytos eismo įvykio aplinkybės ir eismo įvykio kilimo mechanizmas: nebuvo įvertintas eismo įvykio dalyvio M. I. vairuojamo automobilio judėjimo greitis (nepašalinta abejonė, kad automobilis važiavo viršydamas leistiną greitį), taip pat aplinkybė, kad vairuotojas, laikydamasis KET 133 ir 134 reikalavimų, turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo, nes J. R. vairuojamas automobilis iki susidūrimo jau buvo sustojęs prie (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraščio (šią aplinkybę, išskyrus M. I. parodymus, patvirtina bylos medžiaga).
Šalies argumentai
Apeliantės teigimu, liudytojas R. S. savo parodymais patvirtino šias aplinkybes: 1) automobilis „Audi“ trenkėsi į „Opel Meriva“ automobilį savo kelio juostoje, tai yra nedarė lenkimo manevro; 2) įvykio schema buvo nubraižyta tokia, kaip stovėjo automobiliai; 3) autoįvykyje dalyvavo 3 automobiliai, o 3 automobilio vairuotojas išvažiavo (ši aplinkybė net nebuvo fiksuojama eismo įvykio vietos plane, tarnybiniuose pranešimuose); 4) automobilis dėl dešiniojo rato sugadinimo negalėjo pavažiuoti į priekį; 5) galimybė išvengti įvykį yra, jei vairuotojas moka tai padaryti.
Pasak J. R., iš eismo įvykio vietos plano matyti, kad automobilis „Opel Meriva“ jau buvo sustojęs šalia kelkraščio, kai į jį atsitrenkė „Audi“ automobilis. Šių aplinkybių visuma, apeliantės teigimu, kartu su eismo įvykio vietos planu patvirtina, kad eismo įvykis nebuvo įformintas tinkamai, taip pat tai, kad M. I. vairuojamas automobilis galėjo išvengti susidūrimo, jeigu jis būtų lenkęs jau stovintį automobilį „Opel Meriva“, kaip tai numato KET 133, 134 punktai. Atkreipia dėmesį, kad teisme M. I. tvirtino, kad mašinos stovėjo ne taip, kaip nubraižyta eismo įvykio vietos plane. Jis policijai sakė, kaip stovėjo, o jie sakė, kad piešia, kaip jie mato. Esant tokioms aplinkybėms, apeliantės teigimu, yra pagrindas teigti, jog teismui pripažįstant eismo įvykio vietos planą tinkamu, teismas neturėjo vadovautis M. I. parodymais apie kitokį dalyvavusių eismo įvykyje automobilių išsidėstymą.
J. R. pažymi, kad ji teisme nurodė, jog jos vairuojamas automobilis jau stovėjo prie kelkraščio, kai po 5-6 sekundžių į jį atsitrenkė automobilis „Audi 100“ ir tai patvirtina jos versiją, kad M. I. automobilio „Opel Meriva“ paprasčiausiai nepamatė. Taipogi atkreipia dėmesį, kad liudytoja L. Č. teismo posėdyje parodė, jog šiam eismo įvykiui pagrindinis dokumentas buvo schema, abiejų vairuotojų paaiškinimai. Pagal parodymus, kuriuos analizavo, J. R. judėjo. Jai buvo pateiktas vienintelis planas, juo remdamasi nustatė, kad J. R. pažeidė Kelių eismo taisykles. Apeliantės teigimu, liudytojos nurodytą aplinkybę, kad jos, t. y. J. R., automobilis judėjo, paneigia bylos medžiaga – eismo įvykio vietos planas, liudytojo R. S. parodymai.
Be to, J. R. teigimu, administracinio teisės pažeidimo protokole, nutarime bei skundžiamoje nutartyje aprašyti jos atlikti veiksmai iki eismo įvykio kilimo iš esmės skiriasi. Teismas nutartyje padarė išvadą, kad J. R. kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimas pasireiškė tokiais veiksmais: nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, įvažiuodama į kelią iš namo kiemo teritorijos, neįsitikino, kad tai daryti saugu, nedavė kelio pagrindiniu keliu atvažiuojančiai transporto priemonei, išvažiavo į priešpriešinę eismo juostą ir sudariusi kliūtį priešpriešiais atvažiuojančiam automobiliui, su juo susidūrė. Teigia, kad teismas, nurodęs nustatytą atliktą veiksmą, kad ji (J. R.) nedavė kelio pagrindiniu keliu atvažiuojančiai transporto priemonei, apkaltino ją naujo veiksmo atlikimu (galimai „pritempdamas“ prie KET 106, 107 punktų dispozicijos), dėl kurio administracinė byla nebuvo keliama. Pažymi, kad ji institucijos nebuvo kaltinama tuo (tai yra nebuvo nurodytos tokios formuluotės), kad nedavė kelio pagrindiniu keliu judančiam automobiliui, o buvo kaltinama tuo, kad sudarė kliūtį priešpriešiais atvažiuojančiam automobiliui. Tai, apeliantės teigimu, yra visiškai skirtingi veiksmai – neduoti kelio (toks veiksmas galimas, jei transporto priemonė juda) ir sudaryti kliūtį (toks veiksmas galimas, jei transporto priemonė stovi), reikalaujantys skirtingo įrodymų visumos ištyrimo. Pažymi, kad teismas negalėjo laikyti pažeidimu tokio veiksmo, kuris nebuvo nustatytas ir nurodytas administracinio teisės pažeidimo protokole. Apeliantės vertinimu, tokie teismo vidiniai prieštaravimai patvirtina, kad bylos medžiaga buvo ištirta neišsamiai ir netinkamai.
Be to, pasak J. R., administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti jos padaryti pažeidimai ir jų teisinis įvertinimas, pateiktas KET 106, 107 punktuose, skiriasi. Pažymi, kad minėti punktai nenumato draudimo atlikti veiksmus, kurie nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokole: norėdama pasistatyti savo vairuojamą automobilį „Opel Meriva“ šalia kairiojo (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraščio, kryptimi link (duomenys neskelbtini) gatvės, keitė važiavimo kryptį ir atsidūrė sau priešpriešinėje eismo juostoje, taip sudarydama kliūtį. Teigia, kad KET punktas, kurio reikalavimus ji tariamai pažeidė, protokole nebuvo nurodytas, teismas šios klaidos, kaip to reikalauja ATPK 284 straipsnio 2 dalis, taip pat nepašalino.
Šalies argumentai
J. R. teigimu, bylos duomenys patvirtina, kad ji nekliudė M. I. vairuojamam automobiliui važiuoti (jeigu toks kaltinimas ir būtų nurodytas), nes jos automobilis jau buvo sustojęs, apvažiuoti kliūtį M. I. galėjo, tą patvirtina ir eismo įvykio vietos planas. Be to, išvadą, kad ji (J. R.) sudarė kliūtį, padarė remdamasis vaizdo įrašu, kuris teismo posėdyje net nebuvo tiriamas ir peržiūrimas, taip grubiai pažeidžiant ATPK 256 straipsnio, 257 straipsnio ir 284 straipsnio reikalavimus.
Iš bylos medžiagos, pasak apeliantės, akivaizdu, kad ji neatliko tokių veiksmų, kurie nurodyti administracinio teisės pažeidimo protokole ir teismo nutartyje. Atkreipia dėmesį, kad ji įvykio vietoje nurodė, jog smūgio metu ji buvo sustojusi, kad, kai tik atsiras galimybė, galėtų savo automobilį pastatyti tiesiai. Kito automobilio vairuotojas galėjo išvengti susidūrimo, nes buvo šviesu ir aiškiai matėsi, kad iki galo nebuvo atlikti parkavimo veiksmai.
Be to, apeliantės įsitikinimu, byloje esantys įrodymai – transporto priemonių išsidėstymas po eismo įvykio, pažymėtas plane, taip pat automobilių sugadinimų pobūdis patvirtina, kad ji (J. R.) nepažeidė KET 9, 106, 107 punktų reikalavimų, kurių pažeidimui būtina sąlyga – vairuotojo veiksmas: „vairuotojas privalo duoti kelią (nekliudyti kitiems eismo dalyviams)“, „įvažiuodamas į kelią iš esančių šalia jo teritorijų, vairuotojas privalo duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms“. Pažymi, kad ji (J. R.) iki eismo įvykio jau buvo įvažiavusi į (duomenys neskelbtini) gatvę ir sustojusi prie (duomenys neskelbtini) gatvės kelkraščio. Taigi, jos automobilis įvykio kilimo metu nebeatliko veiksmo – neįvažiavo į (duomenys neskelbtini) gatvę iš (duomenys neskelbtini) namo kiemo, todėl ji (J. R.) nebeprivalėjo duoti kelio M. I. vairuojamam automobiliui, kuris turėjo galimybę išvengti susidūrimo, jeigu, atsižvelgiant į važiavimo ir meteorologines sąlygas, automobilio būklę (automobilis techniškai netvarkingas) būtų pasirinkęs saugų važiavimo greitį, o iškilus grėsmei eismo saugumui, būtų sulėtinęs greiti ir sustojęs arba apvažiavęs kliūtį - J. R. stovintį automobilį. Mano, kad patvirtinti, jog ji pažeidė KET reikalavimus, būtų galima tik tuo atveju, jei būtų nustatyti kitokie automobilių sugadinimai (M. I. vairuojamas automobilis būtų atsitrenkęs į J. R. automobilio vidurinę dalį ir pan.).
Neatsižvelgdamas į savo išvadą bei aplinkybę, kad J. R. matė „Audi“ automobilį, kuris sustojo prie pėsčiųjų perėjos gana toli, už 75 metrų, teismas, pasak apeliantės, išimtinai rėmėsi M. I. parodymais, kad automobilis jam išlindo „prieš nosį“, todėl jis sustabdyti automobilį nespėjo. Mano, kad toks prieštaravimas nepaneigia jos (J. R.) argumentų, jog ji buvo įsitikinusi, kad tai daryti bus saugu, buvo pravažiavusi (duomenys neskelbtini) gatvę bei sustojusi šalia kelkraščio, todėl negalėjo sudaryti kliūties priešpriešiais atvažiuojančiam automobiliui. Teisme ji patvirtino, kad kitam automobiliui aplenkiant ją, išvažiuoti į kitą juostą nereikėjo – ji nebuvo jam kliūtis. Smūgis į automobilį buvo jai stovint. Stovėjo neilgai, gal 5-6 sekundes, ilgai stovėti negalėjo, mano, kad vairuotojas paprasčiausiai jos nematė. Tokios aplinkybės, kurios nebuvo paneigtos leistinais bei objektyviais bylos duomenimis, apeliantės įsitikinimu, patvirtina, kad teismas visiškai nepagrįstai atmetė jos parodymus, kuriuos nuosekliais pripažino ir tyrėja L. Č.. Mano, kad teismo nustatyta aplinkybe, jog ji (J. R.) matė prie pėsčiųjų perėjos automobilį apie 75 m atstumu, paneigia M. I. įvykio vietoje duotus paaiškinimus, kad iš kiemo išlindo kitas automobilis, užstatė jam kelią ir jis į šį automobilį trenkėsi. Pastebi, kad M. I. 2014 m. kovo 18 d. nurodė jau kitokias nei pirminiame paaiškinime aplinkybes, t. y. nurodė, kad kito automobilio vairuotoja manevrą darė beveik priešais M. I. automobilį, todėl jis tikrai nelabai turėjo galimybę išvengti susidūrimo, kad dar kiek sureagavo, pasukdamas vairą kairiau, tačiau stabdyti jau laiko tikrai nebebuvo, kad automobilio galinė dalis buvo arčiau (duomenys neskelbtini) gatvės skiriamosios juostos, automobilis stovėjo beveik per visą jos važiavimo krypties eismo juostą, kad po smūgio, labai nestipraus, jos automobilis, buvo nublokštas kiek arčiau kelkraščio, bet vis tiek jos automobilis beveik buvo užėmęs visą M. I. važiavimo krypties eismo juostą. J. R. teigimu, šių aplinkybių nepatvirtina eismo įvykio vietos planas, kuriame matyti, kad automobilis stovi šalia kelkraščio ir yra užėmęs mažiau nei pusę važiavimo krypties eismo juostos. Jeigu tikėti, kad M. I. pasuko vairą kairiau, jis tikrai turėjo galimybę išvengti susidūrimo, net neišvažiuojant į priešpriešinę eismo juostą. Be to, teisme M. I. nurodė, jog matėsi, kad ji važiavo iš kiemo į aikštelę. Paties išvažiavimo iš kiemo jis nematė. Tai, anot apeliantės, dar kartą patvirtina M. I. parodymų prieštaringumą.
Skunde taip pat nurodoma, kad eismo įvykio vietos plane neteisingai nurodyta, jog eismo įvykio metu buvo tamsus paros metas. J. R. pažymi, kad eismo įvykio kilimo metu, t. y. 17.50 val. (tokį laiką nurodė ji) dar buvo šviesu ir buvo galima pastebėti kliūtį. Ši aplinkybė leidžia spręsti, jog buvo itin svarbu nustatyti ir užfiksuoti tikslų eismo įvykio kilimo laiką, nuo kurio priklauso ir meteorologinės sąlygos (lijo ar dar nelijo, ar buvo galima fiksuoti stabdymo žymes), kuris bylos dokumentuose nurodomas skirtingai. Administracinio teisės pažeidimo protokole ir nutarime nurodyta, jog pažeidimo laikas yra 2014 m. kovo 5 d. 18 val. 02 min. Tuose pačiuose dokumentuose, grafoje „Pažeidimo esmė ir nustatytos aplinkybės“ nurodytas eismo įvykio kilimo laikas – 18 val. 33 min. Vyr. patrulio Ž. S. surašytame tarnybiniame pranešime nurodytas eismo įvykio kilimo laikas yra 18 val. 33 min., o vyr. patrulio tarnybiniame pranešime nurodytas laikas – 18 val. 02 min. Taigi, dokumentuose esančio eismo įvykio kilimo laiko skirtumas yra apie 40 minučių. Tai negali būti laikoma nereikšminga aplinkybe vertinama kaip techninė klaida. Tokia išvada daroma dėl to, kad 17.50 val. dar buvo šviesu ir eismo įvykio dalyviai geriau galėjo įvertinti situaciją, o 18.33 val. jau buvo sutemę, ir tai galėjo apsunkinti važiavimo sąlygas, atstumo vertinimą ir pan.
Atsižvelgiant į tai, kad byloje yra daug prieštaravimų, vienintelio kaltinančio liudytojo M. I. parodymai yra nenuoseklūs, o kitų parodymų ir kitų duomenų, kurie yra teisinantys, atmetimo teismas nemotyvavo, taip pat eismo įvykio kilimo laiko nesutapimas dokumentuose, kuris laikytinas esminiu dėl matomumo eismo įvykio metu, gamtinių oro sąlygų, asfalto būklės, J. R. vertinimu, darytina išvada, kad byloje nėra surinkta patikimų įrodymų, iš kurių būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad būtent ji (J. R.) 2014 m. kovo 5 d., apie 17.50 val., 18.02 val. ar 18.33 val. padarė eismo įvykį. Esant tokioms aplinkybėms, mano, kad administracinio teisės pažeidimo byla jos atžvilgiu turėtų būti nutraukta nenustačius jos veiksmuose administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į J. R. apeliacinį skundą Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos biuras prašo J. R. skundo netenkinti ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutarimą. Mano, kad apylinkės teismas, nagrinėdamas J. R. administracinio teisės pažeidimo bylą, pasinaudojo visomis galimomis priemonėmis, kad būtų visapusiškai, pilnai ir objektyviai išnagrinėtos Kelių eismo taisyklių pažeidimo padarymo aplinkybės.
Motyvuojamoji dalis
J. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.
Pažymima, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Administracinių teisės pažeidimų bylų teisenos uždaviniai yra laiku, visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinti kiekvienos bylos aplinkybes (ATPK 248 straipsnis). ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas kaip pažeidėjas asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis).
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio išplaukia, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.
Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį priėmė nesilaikydamas minėtų reikalavimų.
Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas J. R. kaltės klausimą sprendė ir skundžiamą sprendimą priėmė remdamasis ne tik teismo posėdžiuose apklaustų asmenų, t. y. administracinėn atsakomybėn patraukto asmens, nukentėjusiojo, liudytojų parodymais, bet ir kitais byloje esančiais, tačiau teismo visiškai netirtais įrodymais: administracinio teisės pažeidimo protokolu, transporto priemonių techninės apžiūros aktais, specialisto išvada, eismo įvykio vietos planu, tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotais duomenimis, vaizdo įrašu.
Be to, kaip matyti iš J. R. parodymų, ji nuosekliai teigė, jog Kelių eismo taisyklių nepažeidė, eismo įvykis įvyko dėl to, kad automobilio „Audi“ vairuotojas neįvertino susidariusios situacijos, nors turėjo galimybę išvengti susidūrimo apvažiuodamas jos automobilį, t. y. galėjo be kliūčių prasilenkti su jos automobiliu. Apeliacinės instancijos teismo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesprendė klausimo dėl specialisto kvietimo į teismo posėdį turint tikslą išsiaiškinti eismo įvykio kilimo priežastis. Pažymima, kad siekdamas tiksliai nustatyti objektyvias bylos aplinkybes teismas turi rinkti bei tirti ir kitus įrodymus, t. y. imtis visų reikiamų priemonių, kad byloje kilusios abejonės ir neaiškumai būtų visiškai pašalinti.
Esant paminėtoms aplinkybėms, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė ATPK 248 straipsnio bei ATPK 257 straipsnio reikalavimų. Dėl to skundžiama nutartis naikinama kaip neteisėta bei nepagrįsta ir administracinio teisės pažeidimo byla grąžinama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo.
Atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį, kiti J. R. skundo argumentai nenagrinėjami – juos apeliantė galės išdėstyti nagrinėjant bylą iš naujo pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria:
Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 16 d. nutartį ir grąžinti administracinio teisės pažeidimo bylą iš naujo nagrinėti Šiaulių apylinkės teisme.
Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną ir yra neskundžiama.