- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-04-26
- Bylos Nr.
- I-951-406/2017
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Gintaras Čekanauskas
- Pareiškėjas
- V. S.
- Atsakovas
- Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovams Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, dėl sprendimo panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
V. S. skundu, patikslintu skundu kreipėsi į teismą ir prašė: 1) panaikinti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-5439-21959; 2) įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą (reg. Nr. (2.1) NTP-1-5439); 3) priteisti iš atsakovo pareiškėjui 100 Eur turtinės žalos ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde, patikslintame skunde (b.l. 5-17, 41-53) nurodė, kad jis 2016 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrių dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo baudžiamojoje byloje Nr. PK-3008-932/2016 prieš advokatę G. R., kaltinamą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį. Teigė, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyrius 2016 m. gruodžio 22 d. priėmė sprendimą, kuriuo atsisakė jam teikti antrinę teisinę pagalbą, kadangi jis nėra sumokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pareiškėjas su priimtu sprendimu nesutinka ir mano, jog skundžiamas aktas priimtas formaliai, kadangi jame nurodoma, jog pareiškėjas prašė teisinės pagalbos civilinėje byloje, nors buvo prašoma skirti advokatą baudžiamojoje byloje. Be to, atsakovas prarado teisę reikalauti 1360,64 Lt skolos, nes įstatymai numato terminą – dvejus metus – dėl skolos išieškojimo. Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimas, kuriuo priteista nurodyta 1360,64 Lt suma, įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismo sprendimu 2011 m. lapkričio 7 d. Tokiu būdu praėjo daugiau nei ketveri metai nuo to momento, kai atsakovas prarado teisę reikalauti iš pareiškėjo nurodytą skolą, nes atsakovas nesiėmė jokių veiksmų dėl skolos išieškojimo, t. y. neprašė išduoti vykdomojo rašto, neperdavė jo antstoliui. Teigė, kad 1360,64 Lt skolos negali sumokėti dėl prastos socialinės padėties, todėl yra priverstas kreiptis į teismus be teisinės pagalbos. Pareiškėjo nuomone, atsakovas savo veiksmais jam padarė materialinę ir nematerialinę žalą, kadangi jis buvo priverstas egzistuoti kankinimo sąlygomis, patirti kančias, neturėjo elementarių buities patogumų, patyrė emocinę ir dvasinę depresiją, pažeminimą, buvo nuolat psichologiškai traumuojamas, jo galimybės buvo tyčia ribojamos daugiau negu numatyta įstatymuose. Kadangi pareiškėjas parašė daugiau nei 300 įvairių prašymų, skundų ir užklausų įvairioms organizacijoms ir teismams, naudojosi vertėjo paslaugomis, todėl patirtą materialinę žalą vertina 100 Eur suma, o nematerialinę – 100 Eur suma. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos atsiliepime į patikslintą skundą su skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 56).
Atsiliepime į skundą nurodė, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba 2016 m. gruodžio 14 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba susipažinusi su turima medžiaga nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 pareiškėjas buvo įpareigotas į valstybės biudžetą sumokėti 1 360,64 Lt (394,07 Eur) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurios susidarė už Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2006 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 957/06 suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Pažymėjo, kad minėtas sprendimas Vilniaus apygardos teismo buvo paliktas nepakeistas. Akcentavo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte nurodyta, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas skundžiamo atsakovo sprendimo priėmimo metu nebuvo apmokėjęs 394,07 Eur priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, atsakovo nuomone, 2016 m. gruodžio 22 d. priimtas sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos neteikimo pareiškėjui, yra pagrįstas ir teisėtas, kadangi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintas pagrindas atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą yra vienas iš įstatymo leidėjo nustatytų teisės gauti antrinę teisinę pagalbą apribojimų, būtinų antrinės teisinės pagalbos paskirties įgyvendinimui.
Motyvuojamoji dalis
Skundas nepagrįstas ir atmestinas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – VGTPT) 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimo „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-5439-21959 teisėtumo ir pagrįstumo. Skundžiamu sprendimu atsakovas atsisakė pareiškėjui suteikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą remdamasis tuo, kad pareiškėjas iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, kurioje jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba (b. l. 79).
Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11–12 straipsnis apibrėžia, kokie asmenys ir kokiomis sąlygomis gali gauti antrinę teisinę pagalbą, taip pat nurodo atvejus, kuriais antrinė teisinė pagalba nėra teikiama. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Tokia išvada darytina, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 3 straipsnyje įtvirtintais valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principais, inter alia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ekonomiškumo ir draudimo piktnaudžiauti valstybės garantuojama teisine pagalba ir materialiomis bei procesinėmis teisėmis (2 ir 4 p.). Taigi, net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010, 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011 ir kt., 2015 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2195-575/2015 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra akcentavęs, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010). Atlikti tokį vertinimą yra ne tik valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus.
Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui 2006 m. birželio 27 d. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu Nr. 957/06 buvo suteikta antrinė teisinė pagalba civilinėje byloje dėl įgaliojimų pripažinimo negaliojančiais, valstybei garantuojant ir apmokant 100 proc. antrinės teisinės pagalbos išlaidų (b. l. 26). 2007 m. vasario 7 d. sprendimu Nr. N-(1.9.)-3-07 Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba nusprendė nutraukti antrinės teisinės pagalbos teikimą pareiškėjui, nustačius faktą, kad pareiškėjas piktnaudžiauja valstybės garantuojama teisine pagalba ir pažeidžia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus (b. l. 77-78). Tuo pačiu 2007 m. vasario 7 d. sprendimu, remdamasi VGTPT kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama priteisti iš pareiškėjo antrinės teisinės pagalbos, teiktos pagal 2006 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 957/06, išlaidas (b. l. 79). Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis nustatyta, jog Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-802-803/2010 buvo nuspręsta ieškovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, patikslintą ieškinį atsakovui V. S. dėl nuostolių atlyginimo patenkinti ir priteisti į valstybės biudžetą iš atsakovo V. S. 1360,64 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško sprendimo įvykdymo. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. lapkričio 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. 2A-994-464/2011) Vilniaus 1-ojo apylinkės teismo 2010 m. vasario 8 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Taigi ginčijamu sprendimu VGTPT, vadovaujantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, nusprendė atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą V. S. pagal jo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą, nes pareiškėjas nėra apmokėjęs priteistų antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumoje 1360,64 Lt (394,07 Eur ) (b. l. 79).
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjamoje administracinėje byloje aktualus klausimas, ar Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas tik tais atvejais, kai pareiškėjas nėra apmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam pagal to paties įstatymo 19 straipsnį, t. y., kai pareiškėjas per nustatytą terminą nėra apmokėjęs skirtumo, susidariusio tarp galutinės antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumos ir konkrečioje byloje valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu jam nustatytos valstybės garantuojamos bei apmokamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies (likusios 50 arba 75 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų dalies), ar minėto įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas ir tais atvejais, kai pareiškėjas yra neapmokėjęs antrinės teisinės pagalbos išlaidų, nustatytų jam kitais pagrindais. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas buvo įpareigotas apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas nutraukus antrinės teisinės pagalbos jam teikimą dėl jo piktnaudžiavimo savo materialiomis ar procesinėmis teisėmis bei pažeidžiant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos principus.
Kaip aukščiau minėta, vienas iš apribojimų yra nustatytas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte – antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje, tačiau jis iki nurodyto termino neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Ši teisės norma aiškiai apibrėžia antrinės teisinės pagalbos teikimo apribojimo pagrindą, kuris gali būti taikomas esant dviem sąlygoms: pirma, pareiškėjui buvo suteikta antrinė teisinė pagalba kitoje byloje ir, antra, iki nurodyto termino jis neapmokėjo nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų arba jų dalies. Šio pagrindo taikymas nėra siejamas tik su Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 19 straipsnio nuostatomis, todėl konstatuotina, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo. Atsižvelgiant į tai, teismas daro išvadą, kad VGTPT pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, siekdama suvienodinti administracinių teismų praktiką bylose, kuriose sprendžiama dėl atsisakymo teikti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, remiantis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktu, teisėtumo, 2016 m. vasario 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2478-442/2016 taip pat pažymėjo, jog Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punktas gali būti taikomas nepriklausomai nuo to, kokiu pagrindu remiantis asmeniui kitoje byloje buvo nustatytos apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidos arba jų dalis, kurių asmuo neapmokėjo.
Taigi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimas, teismo sprendimas, kuriais pareiškėjui nustatyti įpareigojimai atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, yra privalomi pareiškėjui. Pareiškėjo subjektyvus nesutikimas sumokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas neeliminuoja Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkte įtvirtintos VGTPT pareigos atsisakyti suteikti antrinę teisinę pagalbą. Pareiškėjas įrodymų, kad yra sumokėjęs teismo sprendimu priteistas antrinės teisinės pagalbos išlaidas valstybei iki teismo posėdžio pradžios nepateikė (ABTĮ 56 str.) ir skunde pripažįsta, kad nesumokėjo antrinės teisinės pagalbos išlaidų ar jų dalies, tačiau jų nesumokėjimo motyvai yra teisiškai nereikšmingi (b. l. 48).
Pažymėtina, jog atsakovas 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-5439-21959, kurį pareiškėjas ir ginčija, nurodo, kad pareiškėjas prašymu kreipėsi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo civilinėje byloje. Tuo tarpu iš pateikto 2016 m. gruodžio 12 d. pareiškėjo prašymo (b. l. 57-60) matyti, jog pareiškėjas minėtu prašymu prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą baudžiamojoje byloje, inicijuojant privatų kaltinimą prieš įtariamąją G. R.. Vis tik atsižvelgus į tai, kad pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą buvo atsisakyta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 11 punkto pagrindu, teismas daro išvadą, kad tik dėl šios aplinkybės (rašymo apsirikimo klaidos) ginčijamo sprendimo turinys iš esmės nekistų ir tik tai nesudaro pagrindo naikinti ginčijamą sprendimą.
Teismas, įvertinęs nurodytas faktines aplinkybes ir vadovaudamasis įstatymų nuostatomis, pripažįsta, jog VGTPT teisėtai ir pagrįstai reikalavo pareiškėjo atlyginti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, o šių išlaidų neatlyginus, VGTPT pagrįstai atsisakė suteikti antrinę teisinę pagalbą pagal pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą, reg. Nr. (2.1)NTP-1-5439. Be to nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad atsisakymas pareiškėjui teikti antrinę teisinę pagalbą pagal jo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą nebuvo neproporcingai ribojantis pareiškėjo teisę kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į išdėstyta, konstatuotina, jog VGTPT pagrįstai atsisakė suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą, nustačiusi, kad jis nėra apmokėjęs nustatytų antrinės teisinės pagalbos išlaidų kitoje byloje, todėl pareiškėjo skundas dėl sprendimo panaikinimo atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti atsakovą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. gruodžio 12 d. prašymą (reg. Nr. (2.1)NTP-1-5439), yra išvestinis iš reikalavimo dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. sprendime „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-5439-21959 panaikinimo, todėl netenkinus pareiškėjo skundo reikalavimo dėl sprendimo panaikinimo, netenkintinas skundo reikalavimas ir dėl įpareigojimo atlikti veiksmus (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Pareiškėjas taip pat prašo teismo priteisti jam 100 Eur turtinės ir 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas kildinamas iš atsakovo VGTPT veiksmų (neveikimo) skundžiamu sprendimu atsisakant teikti teisinę pagalbą, taip pat su turėtomis išlaidomis dėl skundų, prašymų ir kt. dokumentų pateiktų valstybės institucijoms, patirtais pažeminimais, dvasinio pobūdžio išgyvenimais dėl iki šiol nesuteiktos teisinės pagalbos, dėl jo interesų neapgynimo.
Žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo sąlygas numato Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis. CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Prievolės atlyginti patirtą turtinę žalą kilimui yra būtina nustatyti visas deliktinės atsakomybės sąlygas ir nenustačius bent vienos iš pirmiau minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ginčijamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimas „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo“ Nr. 2.1-(NTP-2)-16-NT-5439-21959 yra teisėtas, todėl, nesant nustatytų valstybės valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, nėra pagrindo priteisti pareiškėjui turtinės ar neturtinės žalos atlyginimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu - 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo V. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai ar per Kauno apygardos administracinį teismą.