Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „AGIKO“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. eB2-1976-221/2018 pagal ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „AGIKO“,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria atsakovei UAB „AGIKO“ iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šį klausimą teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Dėl bendrovės mokumo (nemokumo) vertinimo

Bankroto bylos nagrinėjamos pagal CPK taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai (CPK 1 straipsnio 1 dalis). Įmonių bankroto procesą reglamentuoja specialus įstatymas – Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas. Šio įstatymo normos yra vienas iš rinkos ekonomikos įrankių, kurių pagalba siekiama užtikrinti ekonomikos gyvybingumą ir pašalinti iš rinkos nemokius subjektus, kurie nesugeba organizuoti rentabilios veiklos ir yra nemokūs. Kiekvienu atveju sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo svarbu nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė yra iš tiesų nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį. Tai aktualu ir aptariamu atveju, kadangi atsakovei UAB „AGIKO“ bankroto byla apskųstąja nutartimi iškelta konstatavus pastarosios nemokumą.Bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad yra bent viena iš šių sąlygų: 1) įmonė yra nemoki arba įmonė vėluoja išmokėti darbuotojui (darbuotojams) darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; 2) įmonė negali arba negalės vykdyti įsipareigojimų (ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalis). Teismas, spręsdamas klausimą, ar bendrovei turi būti keliama bankroto byla ir vertindamas jos mokumo (nemokumo) klausimą, prioritetą turėtų teikti reabilitaciniam tikslui, todėl bankroto byla turi būti keliama tik tada, kai teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl bendrovės nemokumo. Bankroto procesas taikomas tada, kai reikia likviduoti neveiklius, nemokius rinkos dalyvius. Tačiau pradedant šį procesą, tai yra sprendžiant klausimą dėl bankroto bylos iškėlimo, būtina nuodugniai išsiaiškinti, ar bendrovė iš tiesų yra nemoki ir nebegalės vykdyti veiklos, ar ji tik turi laikinų finansinių sunkumų, kurie gali būti išspręsti išsaugant bendrovę kaip veikiantį rinkos dalyvį (Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-887/2008). Teismas bendrovei gali iškelti bankroto bylą dėl jos nemokumo tuo atveju, jei yra objektyvios prielaidos, sudarančios pakankamą pagrindą daryti išvadą, jog bendrovė faktiškai yra nemoki. Tuo atveju, jei ištyrus pateiktus ir teismo išsireikalautus bendrovės finansinės atskaitomybės dokumentus paaiškėja, jog bendrovė turi pakankamai turto finansiniams įsipareigojimams įvykdyti, nėra sąlygų bendrovės nemokumui konstatuoti, todėl teismas privalo atsisakyti skolininkui iškelti bankroto bylą (ĮBĮ 10 straipsnio 3dalies 3 punktas).Analizuojamu atveju apeliantė (atsakovė) savo finansinę padėtį fiksuojančių dokumentų į bylą nepateikė, todėl pirmosios instancijos teismas apeliantės nemokumo faktą konstatavo įvertinęs ieškovo pateiktus dokumentus bei registrų ir kitus viešus duomenis. Kaip minėta, teismas, įvertinęs apeliantės Juridinių asmenų registrui teiktus paskutiniuosius 2014 m. gruodžio 31 d. finansinės atskaitomybės dokumentus, konstatavo, kad nurodytu laiku bendrovė jau buvo nemoki. Teismas iš 2014 m. gruodžio 31 d. balanso duomenų nustatė, kad atsakovė turėjo turto už 372 288 Lt (107 822,06 Eur) (ilgalaikis turtas – 188 124 Lt, trumpalaikis turtas – 184 164 Lt), mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 712 691 Lt (206 409,58 Eur). Iš 2014 m. gruodžio 31 d. pelno (nuostolių) ataskaitos nustatyta, kad atsakovės veikla 2014 m. buvo nuostolinga, o nuostoliai siekė 192 628 Lt (55 788,92 Eur). Teismas sprendė, jog atsakovė nebeturi 2014 m. gruodžio 31 d. balanse nurodyto turto, nes iš VĮ Registrų centro duomenų matyti, kad atsakovė nuosavybės teise neturi nekilnojamojo turto, iš VĮ „REGITRA“ duomenų matyti, kad atsakovės vardu nėra įregistruota transporto priemonių, o atsakovė nepateikė tai paneigiančių duomenų. Pirmosios instancijos teismo žiniomis, atsakovė turi 82 612,73 Eur dydžio pradelstų įsipareigojimų: skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. gegužės 22 d. buvo 6 805,03 Eur dydžio; skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui 2018 m. rugpjūčio 2 d. buvo 7 348,11 Eur dydžio; skola Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2018 m. rugpjūčio 6 d. buvo 8 643,03 Eur dydžio; yra užvestos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimų iš atsakovės ieškovui, taip pat K. N. (išieškoma suma – 5 536,69 Eur), UAB „Lutava“ (išieškoma suma – 511,95 Eur), UAB „Octavus“ (išieškoma suma – 13 309,51 Eur), UAB „Kesko Senukai Lithuania“ (išieškomos sumos – 1 678,71 Eur ir 1 022 Eur), UAB „Garliavos mechanikos gamykla“ (išieškoma suma – 44 338,84 Eur), UAB „Angaras“ (išieškoma suma – 223,89 Eur). Teismas, įvertinęs minėtus duomenis, padarė išvadą, jog yra pagrindas atsakovei iškelti bankroto bylą vadovaujantis ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punktu, nes atsakovės skolų ir turto vertės santykis atitinka ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje apibrėžtą įmonės nemokumo sampratą, be to, ji nevykdo įsipareigojimų kreditoriams.Apeliantė deklaruoja, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog nagrinėjant bankroto bylos iškėlimo klausimą prioritetas turi būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Jos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus renkant įrodymus, ir bankroto bylos iškėlimo klausimą išspręsti tik turėdamas išsamią informaciją apie apeliantės finansinę padėtį, o ne turint tik dalį jos. Anot apeliantės, teismas turėjo suteikti jai galimybę pateikti teisingam bylos išnagrinėjimui reikalingus duomenis, kurie patvirtintų, kad bendrovė vykdo ūkinę-komercinę veiklą. To nepadarius, bankroto bylos iškėlimo klausimas išspręstas esą neteisingai.Apeliacinis teismas sprendžia, jog pagal byloje surinktus duomenis pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog atsakovė yra nemoki įmonė. Įmonės nemokumas pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Apeliantė tiek pirmosios instancijos teismui, tiek apeliaciniam teismui nepateikė duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, jog įmonė turi realaus turto ir kad vykdo ūkinę-komercinę veiklą (kartu su atskiruoju skundu pateiktas išrašas iš interneto tinklalapio negali patvirtinti, kad apeliantė vykdo veiklą, nes joje užfiksuota 2015 m. informacija). Be to, atskirajame skunde ji neneigia, jog turi pirmosios instancijos teismo nustatytų įsiskolinimų kreditoriams. Pirmosios instancijos teismo nustatytas įmonės turto ir pradelstų įsipareigojimų santykis išties leidžia konstatuoti apeliantės nemokumą pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį tiek apskųstos nutarties priėmimo dieną (teismo surinktų duomenų pagrindu), tiek 2014 m. gruodžio 31 d. pagal paskutinius Juridinių asmenų registrui atsakovės teiktus finansinės atskaitomybės duomenis. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl apeliantės nemokumo yra iš esmės teisinga. Kita vertus, klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne vien formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl mokumo (nemokumo), nes turi būti analizuojamos ir kitos nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės: ar bendrovė tebevykdo veiklą, ar jos veikla pelninga, ar ji turi debitorinių skolų, kokio dydžio šios skolos, lyginant jas su įmonės pradelstais įsipareigojimais kreditoriams, ar yra realių galimybių išsiieškoti skolas ir pan. (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugpjūčio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-1583/2014). Apeliacinės instancijos teismas ne vienoje savo nutartyje yra išaiškinęs, kad nepaisant to, jog bankroto bylos turi viešąjį interesą, sprendžiant pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pagrįstumo klausimą, turi būti laikomasi ir civiliniame procese vyraujančio rungimosi principo, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12, 178 straipsniai, ĮBĮ 9 straipsnio 1dalis) (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1124-381/2016). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal CPK 7 straipsnio 2 dalį dalyvaujantys byloje asmenys privalo sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai ar atsikirtimai. Apeliacinio teismo vertinimu, atsakovės procesinis elgesys tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teisme negali būti pripažįstamas tinkamu ir pateisinamu. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kauno apygardos teismas 2018 m. birželio 5 d. nutartimi įpareigojo atsakovę pateikti savo kreditorių ir skolininkų sąrašus, nurodant jų adresus, įsipareigojimų ir skolų sumas bei kalendorinę atsiskaitymų datą pagal sutartis ar įstatymus, 2017 metų ir 2018 metų sausio - gegužės mėn. įmonės finansinių ataskaitų rinkinius, duomenis apie įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, informaciją apie teismuose atsakovei iškeltas bylas bei išieškojimus ne ginčo tvarka, taip pat pareikšti nuomonę dėl ieškovo pareiškimo pagrįstumo. Atsakovė 2018 m. birželio 13 d. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad ketina atsiskaityti su ieškovu ir toliau tęsti veiklą, be to, ji negali pateikti teismo reikalaujamų dokumentų, nes neturi finansininko, o dėl finansinių sunkumų nepavyksta jį greitai surasti. Kauno apygardos teismas 2018 m. liepos 3 d. nutartimi vienam mėnesiui pratęsė terminą UAB „AGIKO“ bankroto bylos nagrinėjimui pasirengti. Atsakovė 2018 m. rugpjūčio 6 d. pateikė teismui prašymą, kuriame nurodė, kad jai nepavyko atsiskaityti su ieškovu. Atsakovė kartu su šiuo prašymu vėlgi nepateikė teismo reikalautų dokumentų, nenurodė šių dokumentų nepateikimo priežasčių. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantė kartu su atskiruoju skundu taip pat nepateikė duomenų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą dėl jos nemokumo, nors apeliuoja į tai, kad teismas turėjo jai suteikti galimybę pateikti reikalaujamus dokumentus. Toks apeliantės elgesys, kai vengiama pateikti bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingus įrodymus ar bent jų dalį, vertintinas kaip nesąžiningas ir vilkinantis bylos nagrinėjimą. Susiklosčius tokiai procesinei situacijai, kai atsakovė vengia pateikti duomenis apie savo finansinę padėtį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jos mokumą vertino pagal ieškovo pateiktus ir teismui prieinamus viešus duomenis, o apeliantė šiuo atveju neturi pagrindo teismo priimtą procesinį sprendimą kvestionuoti tuo, kad jis buvo priimtas nesant pakankamai byloje surinktų įrodymų. Apeliantė, būdama suinteresuota savo veiklos tęstinumu, neturėdama galimybių pirmosios instancijos teisme pateikti duomenų apie vykdomą veiklą ir finansinę turtinę padėtį, juos galėjo pateikti kartu su atskiruoju skundu, tačiau šia procesine galimybe nepasinaudojo ir nenurodė svarbių nepateikimo priežasčių, tokiu būdu leisdama pagrįstai manyti, kad vis dėlto yra nemoki įmonė ir susiduria ne tik su laikinais finansiniais sunkumais. Šiame kontekste paminėtina ir apeliacinio teismo praktikoje suformuota teisinė pozicija, kad atitinkamų duomenų, įrodančių, jog įmonė vykdo veiklą bei jos finansinė padėtis neatitinka nemokios įmonės būsenos, nepateikimas pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismui, leidžia tokią įmonę pripažinti nemokia paties teismo iniciatyva surinktų duomenų pagrindu (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. rugpjūčio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-1526-943/2015, 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis c. b. Nr. 2-2635/2013). Apeliantė, siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo, apeliuoja į teismų praktikos pavyzdžius, jog asmuo, laikantis save kreditoriumi, turi pirmiausia siekti išspręsti ginčą individualioje civilinėje byloje ir tik nepavykus išieškoti skolos, inicijuoti bankroto bylą skolininkui. Tačiau apeliacinis teismas pažymi, kad šis išaiškinimas neturėtų būti suprantamas taip, kad kreditorius, ketinantis kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo, visais atvejais privalo pirmiau atskirai kreiptis į teismą su ieškiniu dėl skolos priteisimo iš skolininko, nes tokio įpareigojimo ĮBĮ nėra numatyta. Atkreiptinas dėmesys, kad tokia taisyklė suformuluota tam, kad kreditorius nepiktnaudžiautų bankroto bylos institutu ir bankroto bylos inicijavimas nebūtų taikomas kaip paslėptas ginčijamos skolos išieškojimo būdas. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas yra specifinis subjektas – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo 20 straipsnyje numatyti socialinio draudimo įmokų, delspinigių, palūkanų ir baudų priverstinio išieškojimo būdai. Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas, siekdamas išieškoti įsiskolinimą, draudėjui taikė priverstinio poveikio priemones – teikė mokėjimo nurodymus kredito įstaigoms, teikė sprendimą antstoliui dėl skolos išieškojimo priverstine tvarka. Pažymėtina ir tai, kad iš Lietuvos informacinės teismų sistemos Liteko matyti, kad ieškovas jau buvo kreipęsis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „AGIKO“, bet vėliau atsiėmė pareiškimą, atsakovei padengus pareiškime nurodytą įsiskolinimą (žr. civilinę bylą Nr. eB2-1438-260/2018). Ieškovas prie atsiliepimo į atskirąjį skundą pateikė įrodymą, kad UAB „AGIKO“ vadovas 2018 m. sausio 30 d. pareiškimu įsipareigojo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriui iki 2018 m. vasario 15 d. sumokėti po pareiškimo atsiėmimo susidariusį 3 733,23 Eur įsiskolinimą. Ieškovas atsiliepime į atskirąjį skundą nurodo, kad minėta skola nebuvo padengta ir netgi padidėjo. Akivaizdu, jog ieškovas ėmėsi jam įstatyme numatytų teisinių priemonių skolai padengti (išieškoti). Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 20 straipsnyje tarp priverstinio išieškojimo priemonių numatytas ir bankroto bylos iškėlimo inicijavimas. Atsakovė įsiskolinimo ieškovui (šiam atsiėmus ankstesnį pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo) nepadengė, toliau vengia savo įsipareigojimų vykdymo, todėl yra pagrindas manyti, jog atsakovė susiduria su nuolatiniais finansiniais sunkumais, jog ankstesnę skolą ieškovui dengė tik siekdama išvengti bankroto bylos iškėlimo. Atsižvelgdamas į šioje nutartyje nurodytas aplinkybes bei motyvus, apeliacinis teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, jog atsakovei vengiant pateikti duomenis apie turtinę padėtį, bankroto bylos iškėlimo atsakovei klausimą pagrįstai sprendė įvertindamas ieškovo pateiktus bei viešus duomenis. Atsakovė nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytos išvados dėl jos nemokumo, neįrodė, jog susidūrė tik su laikinais finansiniais sunkumais, jog turi pakankamai turto ir vykdo veiklą bei ketina padengti įsiskolinimus kreditoriams, todėl teismo nutartis iškelti atsakovei bankroto bylą paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmetamas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.