- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2015-11-27
- Bylos Nr.
- 1A-129-518/2015
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Albinas Bielskis, Linas Žukauskas, Aloyzas Kruopys
- Nuteistasis
- D. R.
- Advokatai
- Darius Katauskas
Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Lino Žukausko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Albino Bielskio ir Aloyzo Kruopio,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. R. gynėjo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo D. R. pripažinta kalta padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalyje, 222 straipsnio 1 dalyje, ir nuteista:
- pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 250 MGL (32 500 Lt / 9 415 Eur) dydžio bauda;
- pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 100 MGL (13 000 Lt / 3 766 Eur) dydžio bauda.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė D. R. paskirta 300 MGL (39 000 Lt / 11 298 Eur) dydžio bauda.
Aprašomoji dalis
nustatė:
D. R. nuteista už tai, kad nuo 2008 m. vasario 12 d. eidama UAB „A“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktorės pareigas, pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymą būdama atsakinga už bendrovės veiklos organizavimą bei jos tikslų įgyvendinimą, tyčia, siekdama pasisavinti UAB „A“ (duomenys pakeisti) pinigines lėšas, skirtas už šios įmonės tarpininkavimą V. J. ir V. S. įsigyjant nekilnojamąjį turtą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytu metu nurodė J. B. pasirašyti UAB „A“ (duomenys pakeisti) 2008 m. vasario 27 d. kasos pajamų orderį Serija AIV Nr. 2601 bei 2008 m. vasario 28 d. kasos pajamų orderį Serija AIV Nr. 2602, kurių pagrindu D. R. 2008 m. vasario 27 d. (duomenys neskelbtini), Vilniuje, iš V. J. gavo 6 734 USD (6 734 USD x 2,3347=15 721,87 Lt), o 2008 m. vasario 28 d. iš V. S. minėtose patalpose gavo 6 560 Eurų (6 560 EUR x 3,4528=22 650,37 Lt), kurių neįnešusi į UAB „A“ (duomenys pakeisti) kasą ir neįtraukusi į buhalterinę apskaitą minėtų dokumentų, pasisavino šį jai patikėtą didelės vertės – 38 372,24 Lt UAB „A“ (duomenys pakeisti) priklausantį turtą.
Taip pat D. R. nuteista už tai, kad nuo 2008 m. vasario 12 d. eidama UAB „A“ (duomenys pakeisti), į.k. (duomenys neskelbtini), reg. (duomenys neskelbtini), direktorės pareigas, pagal 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 21 straipsnio 1 dalies nuostatą, numatančią, kad „už apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus atsako ūkio subjekto vadovas“, būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą, siekdama pasisavinti ir nuslėpti iš V. S. gautus 6 560 EUR bei V. J. gautus 6 734 USD, kurie buvo sumokėti už UAB „A“ (duomenys pakeisti) tarpininkavimą pastariesiems įsigyjant nekilnojamąjį turtą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, tyčia paslėpė ir neįtraukė į UAB „A“ (duomenys pakeisti) buhalterinę apskaitą 2008 m. vasario 28 d. kasos pajamų orderio AIV Nr. 2602, kuriame įrašyta, kad J. B. UAB „A“ (duomenys pakeisti) vardu iš V. S. priėmė 6 560 EUR „komis. atl. 3 proc. už apartamentus Nr. 2104/2104/2204/2304 CRISMON COURT (Ajman)“ ir 2008 m. vasario 27 d. kasos pajamų orderio AIV Nr. 2601, kuriame įrašyta, kad J. B. UAB „A“ (duomenys pakeisti) vardu iš V. J. priėmė 6 734 EUR „komis. atl. 3% už apartamentus Nr. 2104/2104/2204/2304 CRISMON COURT (Ajman)“, tuo pažeisdama 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 straipsnio 2 punkto nuostatą, numatančią, kad „į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu“, dėl ko iš dalies negalima nustatyti UAB „A“ (duomenys pakeisti) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.
Šalies argumentai
Nuteistosios D. R. gynėjas advokatas Darius Katauskas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą D. R. nutraukti.
Gynėjas tvirtina, kad nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių, teisingumo ir protingumo principų, jos pagrįstos duomenimis, kurie negali būti pripažįstami tinkamais ir pagrįstais įrodymais. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas neobjektyviai ir šališkai įvertino byloje ištirtus įrodymus, teikdamas pirmenybę kaltinimui palankiems įrodymams, nemotyvuotai atmesdamas jo ginamosios parodymus, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Apygardos teismas nepašalino visų prieštaravimų, neištyrė visų bylai svarbių aplinkybių ir dėl to priėmė nepagrįstą apkaltinamąjį nuosprendį.
Žemesnės instancijos teismas
Gynėjas skunde išdėsto ginamosios D. R. pažinties su J. B. aplinkybes, teigia, jog ši niekada nebuvo jos vadovaujamos įmonės darbuotoja. Šią aplinkybę patvirtina teisiamojo posėdžio metu apklausti liudytojai S. M., R. K., E. S., taip pat iš W. F. gauti dokumentai apie tai, kad J. B. tiesiogiai rūpinosi „B“ (duomenys pakeisti) atstovybės įregistravimu Lietuvoje. Pažymi, kad ji J. B. leido susipažinti surinkta informacija apie nekilnojamąjį turtą JAE, lankytis jos planuotose bendradarbiavimui su „B“ (duomenys pakeisti) išnuomotose patalpose didesnei darbo patirčiai įgyti.
Gynėjas nurodo, jog bylos medžiagos duomenys patvirtina, kad D. R. ir jos vadovaujama UAB „A“ (duomenys pakeisti) niekada neturėjo jokių sutarčių su V. S. ir V. J., t. y. teisinio pagrindo gauti 3 proc. (38 372, 24 Lt) atlygį, už kurio pasisavinimą ji yra nuteista. Atkreipia dėmesį į tai, kad V. S. ir V. J. investuoti Jungtiniuose Arabų Emyratuose įtikinėjo V. R.. Bylos įvykių metu V. S. statė V. R. namą ir investicijoms skirti pinigai (15 000 JAV dolerių) buvo įskaityti už namo statybą. Byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad D. R. darė prezentacijas dėl nekilnojamojo turto pardavimo V. S. ir V. J., gavo iš jų pinigus, kurių neapskaitė ir pasisavino.
Gynėjas pažymi, jog bylos tyrimo ir nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti) 2008 m. vasario 27 d. ir 28 d. kasos pajamų orderiai AIV Nr. 2601 ir AIV Nr. 2602 yra suklastoti, be to, jie yra identiški „B“ (duomenys pakeisti) kasos pajamų orderiams AID Nr. 202 ir 203, kuriuos taip pat pasirašė J. B.. Byloje, be J. B. parodymų nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad D. R. būtų minėtus kasos pajamų orderius klastojusi ar nurodžiusi tai padaryti. Atkreipia dėmesį į tai, kad dėl J. B. išrašytų kasos pajamų orderių AID Nr. 202 ir 203 „B“ (duomenys pakeisti) jai įtarimai nėra pareikšti.
Gynėjas tvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė proceso metu duotų prieštaringų liudytojos J. B. parodymų. Pažymi, jog akistatos su D. R. metu J. B. dalyvaujant advokatui, patvirtino svarbias gynybai aplinkybes, kad D. R. ji jokių pinigų nėra perdavusi, o vienu atveju perduodant pinigus D. R. nedalyvavo, nes buvo išvykusi Jungtinius Arabų Emyratus. Pinigai buvo perduoti V. R.. Remiantis liudytojos parodymais, D. R. tik vieną kartą yra gavusi pinigus. Tai iš esmės keičia kaltinimą, kadangi inkriminuojama pasisavintų pinigų suma sumažėja per pusę, todėl inkriminuojama veika kvalifikuotina ne pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, o pagal 1 dalį. Pažymi, jog gynyba ikiteisminio tyrimo metu prašė užklausti Lietuvos ir Latvijos aerouostus apie D. R. skrydžius 2008 m. vasario 27-28 dienomis, tačiau prašymas nepagrįstai buvo atmestas.
Gynėjas taip pat pažymi, kad V. S. ir V. J. dėl kasos pajamų orderių AID Nr. 202 ir 203 davė melagingus parodymus, jog D. R. dalyvavo juos pasirašant ir gavo pagal juos pinigus 2008 m. sausio mėnesį. Tik pateikus į bylą lėktuvo įsodinimo taloną, įrodantį, kad nuo 2007 m. sausio 21 d. iki 2007 m. sausio 29 d. D. R. buvo išvykusi į JAE, baudžiamoji byla jai dėl sukčiavimo buvo nutraukta, todėl šių liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismo turėjo būti vertinami kaip nepatikimi. Bylos duomenys patvirtina, jog pasisavinti pinigus motyvų turėjo tiek V. R., tiek J. B., nors ikiteisminio tyrimo metu tai nebuvo tirta.
Gynėjas dėl jo ginamajai apskirtos bausmės nurodo, jog skirdamas bausmę teismas visiškai neatsižvelgė į D. R. turtinę padėtį. Šiuo metu po ilgo ikiteisminio tyrimo ir taikytų kardomųjų priemonių ji yra praradusi viską ir sunkiai verčiasi iš individualios veiklos. D. R. paskirta bauda yra aiškiai per didelė.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistoji D. R. ir jos gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, valstybinį kaltinimą byloje palaikanti prokurorė prašė nuteistosios gynėjo apeliacinį skundą atmesti.
Nuteistosios D. R. gynėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Skundžiamas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 1 ir 2 punktai).
Pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, išskyrus atvejus jei nustatoma esminių BPK pažeidimų, tačiau pabloginti nuteistojo padėtį apeliacinės instancijos teismas gali tik tuo atveju, kai dėl to yra prokuroro, privataus kaltintojo, nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo skundai (BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalys).
Apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu nuteistosios D. R. gynėjas teigia, kad apygardos teismo išvados dėl D. R. kaltės padarius BK 183 straipsnio 2 dalyje ir BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus prieštarauja faktinėms bylos aplinkybėms.
Pažymėtina, kad kaltinamieji ir jų gynėjai gali teikti teismui savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, tačiau pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien kaltinamiesiems nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar patvirtinančios bylą nagrinėjusio teismo šališkumą.
Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai yra patikimi, kas nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais. Įrodymų vertinimo rezultatas – išvada dėl įrodymų pakankamumo teismo išvadoms pagrįsti.
Įvertinus byloje surinktus ir pirmosios instancijos teisme ištirtus įrodymus, taip pat apeliacinės instancijos teisme atlikto įrodymų tyrimo metu ištirtus įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra objektyvaus pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir įrodymų vertinimo pasėkoje padarytomis išvadomis dėl D. R. kaltės padarius jai inkriminuotas nusikalstamas veikas.
D. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad eidama UAB „A“ (duomenys pakeisti) direktorės pareigas neįtraukė į buhalterinę apskaitą UAB „A“ (duomenys pakeisti) 2008 m. vasario 27 d. kasos pajamų orderio Serija AIV Nr. 2601 bei 2008 m. vasario 28 d. kasos pajamų orderio Serija AIV Nr. 2602, patvirtinančių piniginių lėšų gavimą iš V. J. ir V. S. už tarpininkavimą įsigyjant nekilnojamąjį turtą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, šių piniginių lėšų neįnešė į UAB „A“ (duomenys pakeisti) kasą bei taip pasisavinimo didelės vertės – 38 372,24 Lt UAB „A“ (duomenys pakeisti) turtą.
Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje buvusį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas – tai einamų pareigų, specialių pavedimų ar sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kurio atžvilgiu kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus. Pasisavindamas svetimą turtą, kaltininkas jam patikėtą ar esantį jo žinioje turtą neteisėtai, neatlygintinai paverčia savo turtu. Turto pasisavinimas padaromas tik esant kaltininko tiesioginei tyčiai, t. y. asmuo suvokia, kad neteisėtai ir neatlygintinai savinasi jam patikėtą turtą arba turtinę teisę, tuo pažeidžia savininko ar kito teisėto turto valdytojo interesus bei daro jam materialinę žalą ir to nori.
Byloje nustatyta, kad UAB „A“ (duomenys pakeisti) Juridinių asmenų registre įregistruota 2008 m. vasario 12 d., įmonės direktore paskirta D. R., kuri tuo pačiu buvo ir vienintelė įmonės akcininkė. Šiame kontekste svarbūs kasacinės instancijos teismo išaiškinimai, jog atsižvelgiant į civilinį teisinį akcinių bendrovių, kaip ribotos civilinės atsakomybės juridinių asmenų, veiklos reguliavimą, akcinės bendrovės turtas jos akcijų turėtojams ir net vieninteliam akcininkui yra svetimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2004, 2K-440/2005, 2K-202/2006, 2K-213/2006, 2K-47/2007, 2K-108/2008, 2K-61/2009, Nr. 2K-P-78/2012, 2K-407/2014, 2K-529/2014 ir kt.).
D. R. savo kaltės dėl UAB „A“ (duomenys pakeisti) piniginių lėšų pasisavinimo nepripažįsta. Nuteistoji neigia gavusi iš V. S. ir V. J. pinigus pagal kasos pajamų orderius, teigia, kad jos vadovaujama įmonė jokių sutartinių santykių su V. S. ir V. J. neturėjo, jie nebuvo UAB „A“ (duomenys pakeisti) klientai, pinigus paėmė J. B., kuri juos ir pasisavino. D. R. nurodo, kad neketino įdarbinti J. B. savo vadovaujamoje įmonėje, todėl pasirašydama kaltinime nurodytus kasos pajamų orderius J. B. veikė ne UAB „A“ (duomenys pakeisti) interesais. Nuteistosios teigimu, J. B. dirbo kartu su W. F., kuris vadovavo Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruotai įmonei „B“ (duomenys pakeisti), o kadangi ji ateityje ketino bendradarbiauti su W. F., todėl laikinai leido J. B. dirbti UAB „A“ (duomenys pakeisti) patalpose. Iš esmės tapačius parodymus D. R. davė ir pirmosios instancijos teisme. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė tokius D. R. parodymus kaip gynybinę versiją, kadangi jie buvo paneigti liudytojų V. S., A. S., V. J., I. J., J. B., R. K. parodymais, taip pat UAB „A“ (duomenys pakeisti) ūkinės-finansinės veiklos tyrimo metu surinktais duomenimis bei atlikus tyrimą surašyta specialisto išvada Nr. 5-1/116 (t. 6, b. l. 11-20), kurią tyrimą atlikusi specialistė patvirtino apklausta pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina ir tai, kad D. R. ikiteisminio tyrimo metu davė iš esmės priešingus parodymus.
Nors D. R. ir jos gynėjas prašo kritiškai vertinti liudytojų V. S., A. S., V. J., I. J. ir J. B. parodymus bei jais nesivadovauti, tačiau byloje nėra duomenų, leidžiančių abejoti liudytojų parodymų teisingumu, tokių duomenų nepateikė ir D. R. bei jos gynėjas. Nenustatyta, kad byloje apklausti liudytojai būtų suinteresuoti sąmoningai duoti D. R. nepalankius parodymus. Vien D. R. svarstymai, kad V. R. ir J. B. galėjo būti susitarę nepagrįstai apkaltinti nuteistąją pinigų pasisavinimu, nėra pakankamas pagrindas netikėti šių asmenų parodymais. Be to, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, liudytojų parodymai dėl esminių bylos aplinkybių sutampa, juos patvirtina ir byloje surinkti rašytiniai įrodymai. Todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti nurodytų liudytojų parodymais.
UAB „A“ (duomenys pakeisti) ūkinės-finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruotos įmonės „B“ (duomenys pakeisti) direktorių valdyba 2007 m. gegužės 18 d. nutarė steigti įmonės filialą Vilniuje, kuriam vadovautų D. R. (t. 6, b. l. 23-24), t. y. būtent D. R. ir jos vadovaujama įmonė, o ne kas kitas atstovavo Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruotos įmonės „B“ (duomenys pakeisti) interesus Lietuvoje. Be to, rašte nurodyta, kad vienas iš direktorių valdybos narių yra W. F., kas paneigia D. R. parodymus, jog su W. F. kaip ir J. B. ji susipažino 2007 m. rugsėjo mėnesį Vilniuje vykusioje parodoje. D. R. nurodytas įmonės „B“ (duomenys pakeisti) 2007 m. rugsėjo 5 d. raštas patvirtina tik tai, kad W. F. vadovaujamas pagrindinis biuras buvo paskirtas atsakingu už bankinių ir apskaitos reikalų tvarkymą (t. 6, b. l. 21-22), bet nepaneigia to, kad už „B“ (duomenys pakeisti) filialo veiklą Lietuvoje buvo atsakinga būtent D. R..
UAB „A“ (duomenys pakeisti) ūkinės-finansinės veiklos tyrimo metu buvo gauti dokumentai dėl tarpininkavimo 2008 metais parduodant 26 nekilnojamojo turto objektus, bet iš jų buhalterinėje apskaitoje buvo apskaityta tik 14 sandorių, tarp buhalterinėje apskaitoje neapskaitytųjų yra ir sandoriai su V. S., A. S., V. J. ir I. J.. Ši aplinkybė paneigia D. R. iškeltą versiją, jog jos vadovaujama UAB „A“ (duomenys pakeisti) jokių sandorių su V. S., A. S., V. J. ir I. J. nebuvo sudariusi.
Iš V. S., A. S., V. J. ir I. J. parodymų matyti, kad V. S. per V. R. buvo supažindintas su D. R., kurios įmonė turėjo tarpininkauti liudytojams įsigyjant nekilnojamąjį turtą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, savo ruožtu V. S. apie galimybę investuoti Jungtiniuose Arabų Emyratuose informavo V. J.. Liudytojai nurodė, jog su J. B. bendravo būtent kaip su D. R. įmonės darbuotoja, o ne, kaip nurodoma apeliaciniame skunde, W. F. vadovaujamos Jungtiniuose Arabų Emyratuose registruotos įmonės „B“ (duomenys pakeisti) darbuotoja. J. B. taip pat kategoriškai paneigė D. R. nurodytas aplinkybes, jog atstovavo W. F. vadovaujamos įmonės interesus bei neva susipažino su W. F. parodos metu. J. B. nurodė, kad jokioje parodoje nedalyvavo, o su D. R. susipažino 2007 m. rudenį, kai nusiuntė gyvenimo aprašymą pagal laikraštyje buvusį skelbimą dėl darbuotojų paieškos. J. B. parodė, kad D. R. pažadėjo ją priimti į darbą, kai tik bus įsteigta įmonė, tarpininkaujanti prekybai nekilnojamuoju turtu Jungtiniuose Arabų Emyratuose, tačiau ji taip ir nebuvo oficialiai įdarbinta D. R. įmonėje. Taip pat liudytojai parodė, kad jiems buvo rengiamos prezentacijos dėl investavimo galimybių Jungtiniuose Arabų Emyratuose, prezentacijose dalyvaudavo V. R., D. R., J. B.. Pastaroji patvirtino šiuos liudytojų parodymus, papildomai nurodė, kad D. R. nurodymu analizuodavo informaciją apie nekilnojamojo turto rinką Jungtiniuose Arabų Emyratuose, ją sistemindavo ir pateikdavo klientams. Taigi, iš byloje nustatytų aplinkybių daroma išvada, kad nors J. B. oficialiai nebuvo įdarbinta D. R. vadovaujamoje UAB „A“ (duomenys pakeisti), tai nepaneigia fakto, jog rengdama prezentacijas, priimdama pinigus iš klientų, pasirašydama kasos pajamų orderiuose J. B. veikė vykdydama D. R. kaip savo viršininkės nurodymus.
Liudytojai V. S., A. S., V. J. ir I. J. parodė, kad pirmąsias pinigų sumas D. R. įmonei sumokėjo grynaisiais, o paskui mokėjimo pavedimus per banką darė tiesiogiai užsienio įmonėms. Liudytojai pateikė savo parodymus patvirtinančius kasos pajamų orderius ir mokėjimo pavedimus. Pasak liudytojų, pirmoji įmoka grynaisiais pinigais buvo skirta pasirinkto nekilnojamojo turto rezervacijai, o antroji buvo atlygis D. R. įmonei už tarpininkavimą. Šiuos liudytojų parodymus patvirtino ir J. B., kuri nurodė, kad grynųjų pinigų sumokėjimui patvirtinti buvo išrašyti kasos pajamų orderiai, kuriuos ji pasirašė įmonės vardu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad dėl sumokėto rezervacijos mokesčio 2008 m. sausio 25 ir 30 dienos kasos pajamų orderiai Serija AID Nr. 202 ir 203 buvo išrašyti įmonės „B“ (duomenys pakeisti) vardu. Tuo tarpu dėl tarpininkavimo mokesčio sumokėjimo 2008 m. vasario 27 ir 28 dienos kasos pajamų orderiai Serija AIV Nr. 2601 ir 2602 buvo išrašyti UAB „A“ (duomenys pakeisti) vardu. Nors kasos pajamų orderiai buvo išrašyti skirtingų įmonių vardu, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nėra pagrindo abejoti tuo, kad abiem atvejais pinigai buvo mokami D. R. ir jos vadovaujamai įmonei, ką patvirtino ir byloje apklausti liudytojai V. S., A. S., V. J., I. J., J. B.. Be to, UAB „A“ (duomenys pakeisti) ūkinės-finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, jog pagal pasirašytas nekilnojamojo turto Jungtiniuose Arabų Emyratuose rezervacijos sutartis V. S., A. S., V. J. ir I. J. už tarpininkavimą turimi sumokėti rezervacijos ir komisinis mokesčiai atitinka kasos pajamų orderiuose nurodytas pinigų sumas.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, D. R. įmonės darbuotojų paieška vyko, prezentacijos liudytojams V. S., A. S., V. J. ir I. J. dėl investavimo galimybių Jungtiniuose Arabų Emyratuose buvo rengiamos, su jais nekilnojamojo turto rezervacijos sutartys pasirašomos, iš jų pinigai priimami dar iki UAB „A“ (duomenys pakeisti) įregistravimo Juridinių asmenų registre. Iš to akivaizdu, kad D. R. tarpininkauti dėl nekilnojamojo turto Jungtiniuose Arabų Emyratuose pardavimo pradėjo anksčiau nei jos vadovaujama įmonė buvo įregistruota ar buvo pradėta vesti buhalterinė apskaita, kas iš esmės paaiškina, kodėl kasos pajamų orderiai buvo išrašomi dar iki įmonės įregistravimo. 2008 m. sausio 25 ir 30 dienos kasos pajamų orderių išrašymas ne UAB „A“ (duomenys pakeisti) vardu paaiškinamas tuo, kad išrašant kasos pajamų orderius UAB „A“ (duomenys pakeisti) dar nebuvo įregistruota Juridinių asmenų registre, bet, kaip jau buvo nurodyta aukščiau, tai nesudaro pagrindo abejoti, jog abiem atvejais pinigai buvo sumokėti D. R. įmonei.
Nors D. R. teigia, kad 2008 m. vasario 27 ir 28 dienos kasos pajamų orderių blankai, numeriai neatitinka UAB „A“ (duomenys pakeisti) naudotų kasos pajamų orderių blankų ir numeracijos, tačiau atsižvelgtina į tai, jog realiai UAB „A“ (duomenys pakeisti) buhalterinė apskaita buvo pradėta vesti nuo 2008 m. balandžio mėnesio, kai buvo įdarbinta buhalterė R. K., todėl blankų formos ir numeracijos neatitikimas savaime nepaneigia pinigų priėmimo fakto iš V. S. ir V. J..
Apeliaciniame skunde nepagrįstai keliamos abejonės dėl to, ar D. R. buvo perduoti pinigai pagal 2008 m. vasario 27 ir 28 dienos kasos pajamų orderius. Nors tiek apklausta pirmosios instancijos teisme, tiek papildomai apklausta apeliacinės instancijos teisme J. B. nurodė, kad vieną kartą priimant iš V. J. ir V. S. pinigus D. R. nedalyvavo, tačiau negalėjo tiksliai įvardinti, ar tai buvo 2008 m. vasario 27 ir 28 dienomis, kai iš V. J. ir V. S. buvo priimti pinigai, už kurių pasisavinimą nuteista D. R.. Visgi J. B. kategoriškai teigė, jog visi dalyvaujant D. R. priimti pinigai jai buvo iš karto perduoti. Nors šioje dalyje J. B. parodymai ir nėra tikslūs, tačiau juos papildo liudytojais apklaustų V. J., I. J. ir V. S., kuris papildomai dar buvo apklaustas ir apeliacinės instancijos teisme, parodymai, kad D. R. dalyvavo sumokant komisinį mokestį 2008 m. vasario 27 ir 28 dienomis bei kartu su J. B. perskaičiavo sumokėtus pinigus. Nuteistoji D. R. ir jos gynėjas nepagrįstai akcentuoja ikiteisminio tyrimo metu 2012 m. kovo 8 d. akistatos metu J. B. duotus paaiškinimus dėl pinigų perdavimo aplinkybių. Nors akistatos su D. R. metu J. B. nurodė, kad galimai vieną kartą, kai buvo mokami komisiniai, D. R. buvo išvykusi, tačiau, kaip jau buvo nurodyta, J. B. tiksliai neprisiminė, ar D. R. biure nebuvo būtent 2008 m. vasario 27-28 dienomis, kai buvo mokami komisiniai už tarpininkavimą. D. R. keliamoms versijoms patikrinti bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje metu buvo gauta informacija, jog pagal duomenis iš Interpolo Jungtinių Arabų Emyratų nacionalinio biuro D. R. iš Jungtinių Arabų Emyratų išvyko 2008 m. vasario 23 d. ir grįžo 2008 m. kovo 7 d. (t. 11, b. l. 36). Taigi, bylos nagrinėjimo metu D. R. iškelta versija, jog ji komisinių sumokėjimo metu galėjo būti išvykusi į Jungtinius Arabų Emyratus, buvo paneigta. Todėl nesant pagrindo netikėti liudytojų V. S., V. J., I. J. ir J. B. parodymais, konstatuojama, kad grynieji pinigai, gauti kaip komisinis atlygis už tarpininkavimą pagal 2008 m. vasario 27 ir 28 dienos kasos pajamų orderius Serija AIV Nr. 2601 ir 2602, D. R. buvo perduoti.
Pažymėtina ir tai, kad ikiteisminio tyrimo metu 2011 m. rugsėjo 29 d. ir 2011 m. spalio 3 d. apklausose D. R., nors ir nurodė savo kaltės nepripažįstanti, tačiau duodama parodymus dėl jai inkriminuotos nusikalstamos veikos visas esmines veikos aplinkybes pripažino (t. 8, b. l. 173-175). Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirminių apklausų metu D. R. duoti parodymai atitinka kitus byloje aukščiau aptartus įrodymus. D. R. parodė, kad J. B. realiai dirbo jos vadovaujamoje įmonėje, nors oficialiai įdarbinta ir nebuvo, pripažino bendradarbiavusi su W. F. dėl nekilnojamojo turto pardavimo Jungtiniuose Arabų Emyratuose, iš klientų už tarpininkavimą įsigyjant nekilnojamąjį turtą ėmusi komisinį mokestį. Nuteistoji taip pat neneigė pažinojusi V. S. ir V. J., kurie per UAB „A“ (duomenys pakeisti) pirko nekilnojamąjį turtą Jungtiniuose Arabų Emyratuose, nurodė gavusi kasos pajamų orderiuose nurodytus rezervacijos mokesčius, kuriuos sumokėjo nekilnojamojo turto objektą stačiusiai įmonei, ir komisinį atlyginimą, kurį teigė panaudojusi UAB „A“ (duomenys pakeisti) veikloje. Tačiau vėliau ikiteisminio tyrimo metu D. R. savo parodymus pakeitė ir iš esmės laikėsi tos pačios įvykių versijos, kurią pateikė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose. Visgi D. R. negalėjo logiškai paaiškinti, kodėl pakeitė pirminius parodymus. D. R. paaiškinimai, jog ji pirminėse apklausose tiksliai neprisiminė visų aplinkybių ir galėjo suklysti dėl bendravimo su V. S. ir V. J., pinigų priėmimo iš jų bei dėl J. B. įdarbinimo vadovaujamoje įmonėje aplinkybių, yra neįtikinami. Tuo labiau, kad D. R. pirminius 2011 m. rugsėjo 29 d. duotus parodymus patvirtino ir 2011 m. spalio 3 d. papildomos apklausos metu.
UAB „A“ (duomenys pakeisti) ūkinės-finansinės veiklos tyrimo metu buvo nustatyta, kad pinigai iš V. S. ir V. J. gauti kaip komisinis atlyginimas už tarpininkavimo paslaugas pagal 2008 m. vasario 27 ir 28 dienos kasos pajamų orderius Serija AIV Nr. 2601 ir 2602 nebuvo įnešti į bendrovės kasą, o šie orderiai neįtraukti į buhalterinės apskaitos registrus. Byloje nenustatyta, kad iš V. S. ir V. J. kaip atlygis už tarpininkavimą įsigyjant nekilnojamąjį turtą gauti pinigai būtų buvę panaudoti UAB „A“ (duomenys pakeisti) reikmėms. Nors nenustatyta ir tai, kaip D. R. panaudojo į įmonės kasą neįneštus pinigus, tačiau pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-138/2014, 2K-428/2014 ir kt.). Akivaizdu, jog neįnešdama į įmonės kasą piniginių lėšų D. R. suprato savo veiksmų neteisėtą pobūdį ir norėjo taip veikti, t. y. nusikalto veikdama tiesiogine tyčia. Taigi, D. R. pagrįstai nuteista pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.
D. R. kalte dėl įmonės piniginių lėšų pasisavinimo nesudaro pagrindo abejoti aplinkybė dėl V. S. ir V. R. susitarimo užskaityti 15 000 JAV dolerių V. R. įsiskolinimą kaip įmoką už nekilnojamąjį turtą Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Siekiant išsiaiškinti šią aplinkybę apeliacinės instancijos teisme apklaustas V. S. parodė, kad susitarimas dėl užskaitos neapėmė jo paties atliktų mokėjimų, t. y. D. R. įmonei sumokėtas rezervacijos mokestis, komisinis atlyginimas už tarpininkavimą, tiesiogiai nekilnojamojo turto objektą stačiusiai bendrovei mokėtos įmokos nebuvo susijusios su susitarimu užskaityti V. R. skolą. Be to, V. S. parodė, kad net nežino, ar V. R. įvykdė susitarimą ir sumokėjo nekilnojamojo turto objektą stačiusiai įmonei 15 000 JAV dolerių įmoką.
Nors ikiteisminis tyrimas D. R. atžvilgiu buvo pradėtas dėl sukčiavimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, o vėliau įvertinus ikiteisminio tyrimo metu surinktus duomenis tyrimas dėl sukčiavimo buvo nutrauktas bei tęsiamas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį dėl didelės vertės svetimo turto pasisavinimo, bet toks veikos perkvalifikavimas nesudaro pagrindo abejoti dėl D. R. kaltės pagal galutinį jai pareikštą kaltinimą.
UAB „A“ (duomenys pakeisti) ūkinės-finansinės veiklos tyrimo metu nustatyta, kad dėl 2008 m. vasario 27 ir 28 dienos kasos pajamų orderių Serija AIV Nr. 2601 ir 2602 neįtraukimo į įmonės buhalterinės apskaitos registrus negalima iš dalies nustatyti UAB „A“ (duomenys pakeisti) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už laikotarpį nuo 2008 m. vasario 12 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. D. R. kaip įmonės direktorė buvo atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, D. R. sąmoningai neįtraukė į buhalterinę apskaitą piniginių lėšų gavimą patvirtinančių kasos pajamų orderių taip siekdama pasisavinti įmonės pinigus, tuo pačiu neįtraukdama kasos pajamų orderių į buhalterinę apskaitą D. R. suprato, kad dėl jos veikos nebus galima visiškai ar iš dalies nustatyti UAB „A“ (duomenys pakeisti) turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, ir to siekė, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Todėl D. R. pagrįstai nuteista pagal BK 222 straipsnio 1 dalį už apgaulingą apskaitos tvarkymą.
Byloje nėra gauta apeliacinių skundų, kuriais būtų prašoma bloginti nuteistosios D. R. teisinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas skiriant bausmę taikyti D. R. BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas apeliacine tvarka nebus tikrinamas. D. R. gynėjas apeliaciniame skunde prašo sumažinti nuteistajai paskirtas baudas.
BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).
Pagal BK 183 straipsnio 2 dalį, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, D. R. paskirta 250 MGL dydžio bauda, pagal BK 222 straipsnio 1 dalį – 100 MGL dydžio bauda. BK 183 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas sunkių nusikaltimų kategorijai, BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas priskiriamas apysunkių nusikaltimų kategorijai. Pagal nusikaltimų padarymo metu galiojusią baudžiamojo įstatymo redakciją už sunkų nusikaltimą buvo numatyta bauda iki 300 MGL dydžio, už apysunkį – iki 200 MGL dydžio (BK 47 straipsnio 3 dalies 3 ir 4 punktai). Taigi, skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį nuteistajai paskirta bauda atitinka apysunkių nusikaltimų kategorijai numatytos baudos vidurkį, tuo tarpu pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bauda yra artima sunkių nusikaltimų kategorijai numatytos baudos maksimumui.
Nuteistosios atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. D. R. charakterizuojama iš esmės teigiamai, anksčiau nebuvo teista, verčiasi individualia veikla. Nors D. R. pripažinta kalta padariusi sunkų ir apysunkį tyčinius nusikaltimus, tačiau nusikaltimai yra turtinio pobūdžio, nuo jų padarymo praėjo daugiau kaip septyneri metai. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, bylos aplinkybės leidžia spręsti apie mažesnį nuteistosios asmenybės ir nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį.
Įvertinus bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, konstatuojama, kad D. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bauda yra aiškiai per griežta, todėl skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 328 straipsnio 2 punktas). Teisėjų kolegijos nuomone, D. R. pagal BK 183 straipsnio 2 dalį paskirta bauda mažintina iki 150 MGL dydžio, kuri atitinka nuteistosios asmenybę ir jos padarytų veikų aplinkybes, neprieštarauja teisingumo ir proporcingumo principams bei padės įgyvendinti bausmės tikslus. Tuo tarpu pagal BK 222 straipsnio 1 dalį D. R. paskirtos baudos mažinti nėra teisinio pagrindo.
Taip pat skundžiamas nuosprendis keičiamas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo (BPK 328 straipsnio 1 punktas), kadangi skirdamas subendrintą bausmę pirmosios instancijos teismas bausmes nepagrįstai bausmes bendrino dalinio sudėjimo, o ne apėmimo būdu.
Pagal BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktą bausmių apėmimas taikomas, kai yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis. Idealioji nusikalstamų veikų sutaptis paprastai yra tada, kai asmuo viena veika padaro du ar daugiau nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų, numatytų skirtinguose BK specialiosios dalies straipsniuose. Pažymėtina, kad, įvertinus nusikalstamų veikų pobūdį, jų padarymo specifiką, ideali nusikalstamų veikų sutaptis gali būti nustatoma ir tais atvejais, kai kelios nusikalstamos veikos padarytos viena po kitos, per trumpą laiko tarpą, realizuojant vieningą sumanymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-92/2005, 2K-516/2005, 2K-355/2009, 2K194/2012 ir kt.).
Byloje nustatyta, kad D. R. didelės vertės UAB „A“ (duomenys pakeisti) turtą pasisavino neįtraukdama į buhalterinę apskaitą 2008 m. vasario 27 ir 28 dienomis išrašytų kasos pajamų orderių Serija AIV Nr. 2601 ir 2602 bei neįnešdama pagal kasos pajamų orderius gautų pinigų į įmonės kasą. Apgaulingas apskaitos tvarkymas, dėl kurio negalima nustatyti dalies įmonės turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros, iš esmės pasireiškė tų pačių kasos pajamų orderių neįtraukimu į buhalterinę apskaitą. Taigi, šiuo atveju D. R. padarytos nusikalstamos veikos vertinamos kaip ideali nusikalstamų veikų sutaptis, todėl D. R. už atskirus nusikaltimus paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bendrintinos bausmių apėmimo būdu.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,
nusprendžia:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. nuosprendį pakeisti.
Nuteistajai D. R. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 183 straipsnio 2 dalyje paskirtą 250 MGL dydžio baudą sumažinti iki 150 MGL (5 649 Eur) dydžio.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktu, bausmes, paskirtas pagal BK 183 straipsnio 2 dalį ir BK 222 straipsnio 1 dalį, subendrinti apėmimo būdu bei paskirti D. R. galutinę subendrintą bausmę – 150 MGL (5 649 Eur) dydžio baudą.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.