Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-10-08 · Administracinė byla Nr. I-9303-142/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-10-08
Bylos Nr.
I-9303-142/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00019-2015-1
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Kaminskas, Margarita Stambrauskaitė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
P. A. P.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-9303-142/2015Proceso Nr. 3-61-3-00019-2015-1Procesinio sprendimo kategorija 1.6.6.1; 3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. spalio 8 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Kaminsko, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), viešo teismo posėdžio metu, dalyvaujant pareiškėjui P. A. P., išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo P. A. P. skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo ir sprendimo panaikinimo atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

P. A. P. (toliau – pareiškėjas) 2015 m. sausio 5 d. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), kuriame teismo prašo: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2014 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. 1D-8773(11) (toliau – VRM sprendimas); 2) priteisti pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – pensija) dalį (17 896,80 Lt).

2015 m. birželio 3 d. teismo nutartimi priimtas pareiškėjo skundas dalyje dėl reikalavimų panaikinti VRM sprendimą ir priteisti pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).

Pareiškėjas skundą grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – Konstitucinis Teismas) jurisprudencija. Pareiškėjas nurodo, kad jam pensija buvo sumažinta dideliu mastu. Be to, anot pareiškėjo, pensijos mažinimo pratęsimas 2012–2013 metams buvo neteisėtas ir pažeidžiantis konstitucinius principus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas teismo posėdžio metu palaikė savo skundą ir prašė jį tenkinti.

Atsiliepimas

VRM atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 65–66). Nurodo, kad pareiškėjo pensija ginčo laikotarpiu buvo sumažinta vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalimi, kurios atitikimas Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – Konstitucija) Konstitucinio Teismo nebuvo paneigtas. Nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, VRM sprendimas perskaičiuoti pensiją buvo teisėtas.

Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyrius (toliau – VSDFV Utenos skyrius) atsiliepime nurodo, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 61–64). Nurodo, kad pareiškėjui pagrįstai ir teisėtai buvo mokama sumažinta pensija, nes Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – SPT) pateikė su ginču susijusią medžiagą (b. l. 50–60), atsiliepimo į skundą nepateikė.

Teismo posėdyje VRM, VSDFV Utenos skyriaus ir SPT atstovai nedalyvavo, apie posėdžio datą, laiką ir vietą pranešta tinkamai (b. l. 71).

Motyvuojamoji dalis

Skundas netenkintinas.

Ginčas nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo dėl pareiškėjo pensijos sumažinimo, vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis, teisėtumo ir pagrįstumo.

SPT 2013 m. kovo 22 d. pažymos (b. l. 57) duomenimis byloje nustatyta, kad dalį ginčo laikotarpio (t. y. nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) pareiškėjui buvo mokama pensija, sumažinta inter alia pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį. Byloje nustatyta, kad dėl šio mažinimo susidariusios nepriemokos Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. sausio 28 d. administracinėje byloje Nr. I-83-437/2014 priėmė sprendimą, kuris Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis įsiteisėjo 2014 m. vasario 12 d. Pareiškėjas skunde prašo priteisti 17 896,80 Lt, o ši pensijos nepriemokos suma pagal SPT 2014 m. gruodžio 17 d. pažymos (b. l. 60) duomenis susidaro dėl pareiškėjo pensijos mažinimo, pritaikius ne Laikinojo įstatymo 5 straipsnio, bet Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Šios pažymos pagrindu byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo apskaičiuota (ir mokama) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį nuo 1 864,24 Lt iki 1 491,39 Lt, t. y. 372,85 Lt/mėn. sumažinta pensija.

Byloje taip pat nustatyta, kad pareiškėjas dėl pensijos nepriemokos išmokėjimo 2013 m. kovo 14 d. prašymu kreipėsi į VRM (b. l. 53), kuri 2013 m. kovo 25 d. raštu Nr. 1D-3158(11) (b. l. 55–56) atsisakė pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką. 2014 m. lapkričio 4 d. prašymu (b. l. 58) pareiškėjas dar kartą kreipėsi į VRM, prašydamas kompensuoti pensijos nepriemoką (toliau – pakartotinis prašymas). Į pareiškėjo pakartotinį prašymą VRM atsakė nagrinėjamoje byloje ginčijamu VRM sprendimu (b. l. 59), nurodydama, kad atsisako nagrinėti pareiškėjo pakartotinį prašymą, nes tuo pačiu klausimu jau yra priimtas sprendimas ir pareiškėjui atsakyta 2013 m. kovo 25 d. raštu.

Pareiškėjas skunde teismo prašo panaikinti būtent tą VRM sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta nagrinėti pareiškėjo pakartotinį prašymą. Pareiškėjas skunde nenurodo jokių faktinių ar teisinių aplinkybių, kodėl šis sprendimas, pareiškėjo manymu, yra neteisėtas ir nepagrįstas. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo 2013 m. kovo 14 d. prašymo ir 2014 m. lapkričio 4 d. prašymo turinį, daro išvadą, kad ginčijamame sprendime VRM pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti VRM 2013 m. kovo 25 d. sprendimą. Atitinkamai, ginčijamame sprendime VRM teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies 3 punktu, atsisakė nagrinėti pareiškėjo pakartotinį prašymą. Atsižvelgiant į tai, naikinti VRM sprendimą nėra pagrindo.

Nagrinėjamoje byloje taip pat būtina nustatyti, ar pareiškėjas pagrįstai reikalauja išmokėti pensijos nepriemoką, susidariusią dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo ginčo laikotarpiu.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatų, kuriomis reguliuojamas pensijų perskaičiavimas ir mokėjimas valstybėje susidarius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai, atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas) pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Nagrinėjamoje byloje vertinant pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką pagrįstumą, aktualus taip pat ir Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (toliau – 2015 m. gegužės 14 d. nutarimas), kuriame Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pateiktą išaiškinimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad VRM teisėtai ir pagrįstai ginčo laikotarpiu pareiškėjui skaičiavo ir mokėjo pensiją, vadovaudamasi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, todėl pareiškėjui priteisti dėl šios Laikinojo įstatymo nuostatos taikymo susidariusią neišmokėtą pensijos dalį nėra teisinio pagrindo. Šios išvados teisingumą taip pat patvirtina tai, kad pareiškėjui iki pritaikyto pensijos sumažinimo mokėtos pensijos dydis (1 864,24 Lt per mėnesį), pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kaip minėta, sumažėjo iki 1 491,39 Lt per mėnesį arba 20,00 proc. (b. l. 60), t. y. neviršijo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime numatytos susidarius ypatingai situacijai leistinos ribos (ne daugiau 20 proc.). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti sumažintą pensijos dalį, kuri susidarė pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., yra nepagrįstas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjo P. A. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai Arūnas KaminskasMargarita StambrauskaitėHalina Zaikauskaitė