Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-01-28 · Administracinė byla Nr. I-83-437/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-01-28
Bylos Nr.
I-83-437/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01070-2013-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Raimondas Blauzdžius, Rasa Ragulskytė-Markovienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
P. A. P.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-83-437/2014Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01070-2013-7Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1., 74. (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. sausio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondo Blauzdžiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės, Halinos Zaikauskaitės, dalyvaujant pareiškėjui P. A. P., viešajame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo P. A. P. skundą atsakovėms Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas P. A. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–5) ir patikslintu skundu (b. l. 64-67) bei prašymu (b. l. 94) prašydamas atnaujinti terminą skundui paduoti ir įpareigoti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, išmokėti laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. nesumokėtą pensijos dalį – 23 374,53 Lt sumą.

Pažymi, kad 1999 m. birželio 12 d. buvo skirta 1 864,24 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą Nuo 2010 m. sausio 1 d. valstybinė pensija buvo sumažinta, dėl to 2013 m. kovo 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, kuri, išnagrinėjusi prašymą, paaiškino kokiu pagrindu sumažinta pensija ir, kad įstatymas nenumato valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) taikymas yra neproporcingas ir neprotingas, diskriminacinis ir pažeidžia pareiškėjo konstitucines teises, jame nėra numatytas pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nusavinamos dalies kompensacinis mechanizmas. Gaunamos pensijos dalies šeimos poreikiams neužtenka, todėl privalo dirbti, įstatymo pakeitimas verčia atsisakyti dalies pensijos arba dirbti. Pensijų mokėjimo apribojimas dirbantiems pensininkams neatitinka Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, kurios 1 protokole, garantuojančiame teisę į nuosavybę, numatyta, kad negali būti iš esmės sumažinta pensija. Europos teisėje pabrėžiama, jog pensijos mokėjimo stabdymas turi atitikti įstatymo, galiojusio tuo metu, kai pareiškėjas dirbo, nuostatas. Remiasi Konstitucijos 23 str. 48 str. ir 52 str. nuostatomis, Konstitucinio Teismo praktika bei teigia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, mažindama valstybinę pensiją, pažeidė teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus, o valstybė yra įsipareigojusi skirti atitinkamo dydžio pensijas ir elgdamasi priešingai pažeidžia įstatymus. Vyriausybė nenumatė neišmokėtų pensijų kompensavimo mechanizmo.

Taip pat pažymi, kad 2010 m. sausio mėnesio pensija išmokėta 2010 m. vasario 20 d. Į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją kreipėsi 2013 m. kovo 14 d. pavėlavęs 22 dienas. Dėl termino praleidimo nurodė, kad niekur nebuvo informuota, kad pensijų sumažinimas nebus atstatytas. Būdamas sąmoningas pilietis tikėjosi išmokėjimo, nes pensijų sumažinimas jau buvo 2001 metais, tačiau 2003 metais buvo sugrąžinta visa neišmokėtos pensijos suma. Taip pat mano, kad apskundimo terminą reikėtų skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo – 2012 m. rugsėjo 21 d.

Teismo posėdžio metu pareiškėjas iš esmės palaikė skundo reikalavimus, teigė kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nebuvo nustatytas joks pensijų kompensavimo mechanizmas, todėl ir kreipėsi į teismą.

Atsakovė Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kartu atstovaudama ir Lietuvos valstybę, su pareiškėjo skundų reikalavimais nesutiko ir prašė bylą nutraukti.

Atsiliepimas

Atsiliepimuose (b. l. 29, 90) nurodo, kad pareiškėjas praleido 3 metų senaties terminą ginčyti 2010 m. sausio mėnesio pensiją, nes ji buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį, o reikalavimas grąžinti jos nepriemoką Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai pareikštas ne anksčiau 2013 m. kovo 14 d.

Taip pat nurodo, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. taikoma Laikinojo įstatymo 4 str. 1 dalis, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. neprieštaraujanti Konstitucijai. Pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo taikoma ir Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalis, nes pareiškėjas turėjo draudžiamųjų pajamų.

Taip pat pažymi, kad pareiškėjo laukimas, kad dėl perskaičiavimo sumažinta pensijos dalis bus išmokėta visuotinu būdu, nepateisina termino praleidimo ir remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013. Laikinasis įstatymas nenumatė antikonstituciškai perskaičiuotos pensijos kompensavimo, todėl buvo pakankamas teisinis aiškumas, kad įstatyminio kompensavimo nebus. Taip pat nurodo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje Nr. A444-2232/2013 jau išaiškinta, kad terminas prasideda pirmos perskaičiuotos pensijos gavimo dieną.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdyje atsakovių atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė. Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo.

Motyvuojamoji dalis

Terminas skundui paduoti atnaujintinas. Skundas tenkintinas iš dalies.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Statybos ir paslaugų departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos laikinai einančiu ministerijos sekretoriaus pareigas patvirtinta (duomenys neskelbtini) išvada (b. l. 21) nuo 1999 m. birželio 12 d. neterminuotai paskirta 1 702,17 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Pareiškėjas 2013 m. kovo 14 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministrą prašydamas išmokėti susidariusią paskirtos valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 22-23). Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija 2013 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo prašymo netenkino (b. l. 10-11). Sprendime nurodoma, kad įsigaliojus Laikinajam įstatymui pareiškėjui paskirta pensija sumažinta vadovaujantis ginčo laikotarpiu galiojusiomis minėto įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi, bei pažymima, kad įstatymas nenumato sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo.

Byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo 2010–2012 metais teisėtumo, taikant Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pabrėžė, kad jog suinteresuoti asmenys dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos į teismą privalo kreiptis per 3 metų procesinį terminą, o skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia.

Nustatyta, kad pirmoji sumažinta pensija pareiškėjui išmokėta 2010 m. vasario mėn. (ką nurodė ir pats pareiškėjas), pareiškėjas į teismą kreipėsi 2013 m. balandžio 8 d., todėl teismas 2013 m. lapkričio 19 d. raštu pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą, prašant atnaujinti skundo padavimo terminą ir pateikiant įrodymus dėl termino praleidimo (b. l. 61).

Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 3 d. patikslintame skunde teismui (b. l. 64-67) ir 2014 m. sausio 8 d. prašyme teismui (b. l. 94), nurodė, kad 3 metų terminą galėjo praleisti dėl to, kad niekur nebuvo informuota, jog pensijų sumažinimas nebus atstatytas. Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutarimo manė, kad pensijų sumažinimas buvo teisėtas, todėl jo neskundė. Mano, kad apskundimo terminą reikia skaičiuoti nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. sausio 6 d. nutarimo įsiteisėjimo – 2012 m. rugsėjo 21 d.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime į pareiškėjo prašymą atnaujinti terminą (b. l. 90) rėmėsi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. AS502-499/2013, kurioje nurodyta, jog pareiškėjas nuo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo kreipėsi daugiau kaip po 6 mėnesių, kas neatitinka sąžiningumo, rūpestingumo ir operatyvumo standartų. Taip pat nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 nurodė, kad terminas turi būti skaičiuojamas nuo pirmos perskaičiuotos pensijos gavimo dienos.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 1 d. nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 34 str. 2 d., prašyme atnaujinti terminą nurodomos termino praleidimo priežastys ir pateikiami praleidimo priežastis patvirtinantys įrodymai.

Žemesnės instancijos teismas

LR valstybinių pensijų įstatyme ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra reguliuojami klausimai dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo ar apskundimo terminai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, atsižvelgdamas į tai, taikė įstatymo analogiją pagal LR valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 str. Įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų, o nuo kurio momento turėtų būti skaičiuojamas minėtas terminas, pasisakyta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Be to, šioje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai ir, kad teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme visų pirma grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu, įtvirtintu Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje. Pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad visus ginčus dėl asmens teisių ar laisvių pažeidimo būtų galima spręsti teisme; asmens teisės turi būti ne formaliai, o realiai ir veiksmingai ginamos tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 30 d., 2004 m. rugpjūčio 17 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. vasario 7 d., 2006 m. sausio 16 d., 2006 m. gegužės 9 d., 2008 m. sausio 22 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. birželio 30 d. nutarimai). Teisė į veiksmingą teisminę apsaugą įtvirtinta ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose bei 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje.

Vertinant pareiškėjo nurodytus argumentus dėl praleisto termino, taip pat tai, kad, kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, jog teisė kreiptis į administracinius teismus yra suprantama plačiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-611/2008), teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų iki šiol yra labai nevienoda, darytina išvada, kad tai sudaro sunkumų pensijų gavėjams apsispręsti, kuomet suėjo terminas kreiptis dėl ginčo ikiteismine ir (ar) teismine tvarka. Tokioje situacijoje piliečiams objektyviai yra sudėtinga suvokti, kad įstatymas galimai prieštarauja Konstitucijai.

Teismo vertinimu, dėl šių veiksnių buvęs teisinis neapibrėžtumas neproporcingai apsunkina suinteresuotų asmenų pažeistų teisių gynybą. Aplinkybė, kad asmenys, kuriems paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo perskaičiuota remiantis Konstitucijai prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatomis, savo teises į pensijos nepriemoką turi ginti per trejų metų terminą paaiškėjo tik Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinei teisėjų kolegijai priėmus 2013 m. kovo 12 d. nutartį, kurioje be kita ko išaiškinta, kad prieš kreipdamasis į teismą asmuo prašymą turi pateikti pensiją skiriančiai ir mokančiai institucijai. Pažymėtina, kad prašymą išmokėti susidariusią valstybinės pareigūnų ir karių pensijos nepriemoką pareiškėjas pateikė 2013 m. kovo 14 d. (b. l. 8-9). Nurodytos aplinkybės tvirtina, kad į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją ir teismą pareiškėjas kreipėsi per protingą terminą po Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutarties paskelbimo, todėl konstatuotina, kad gindamas savo teises, pareiškėjas veikė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. Teismas atsižvelgia ir į tą aplinkybę, jog įstatymų leidėjas nėra aiškiai sureguliavęs neišmokėtos valstybinės pensijos (jos dalies) išmokėjimo klausimų. Tai aptarta tik 2013 m. lapkričio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013. Be to, teismų praktika dėl kreipimosi į ikiteismines institucijas ir teismus terminų yra labai nevienoda, o tai sudaro sunkumus pareiškėjams nuspręsti, kada suėjo tam tikras terminas kreiptis į teismą ar į atsitinkamas institucijas. Sutiktina su pareiškėju, kad jis nebuvo informuotas, kiek laiko bus mokamos sumažtinos pensijos bei kada jos bus kompensuotos. Pažymėtina, kad paskirta pensija pareiškėjui buvo mažinta jau nuo 2010 m. sausio 1 d., tačiau jis nebuvo informuotas apie tai koks individualus administracinis aktas dėl to buvo priimtas bei apie tai, kad savo teisę į pensijos nepriemoką jis galėjo ginti per 3 metus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. sausio 22 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS502-212/2014 pažymėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. vasario mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (ABTĮ 13 str. 1 d.). Šioje nutartyje taip pat nurodyta, kad Konstituciniam Teismui 2010 m. balandžio 20 d. sprendimu, 2010 m. birželio 29 d. nutarimu ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimu konstatavus, kad įstatymų leidėjas, susidarius ypatingai situacijai, kai inter alia dėl ekonomikos krizės neįmanoma sukaupti tiek lėšų, kiek yra būtina valstybinėms pensijoms mokėti, dideliu mastu mažindamas valstybines pensijas privalo numatyti asmenims, kuriems tokia pensija buvo paskirta ir mokama, susidariusių praradimų kompensavimo mechanizmą, pagal kurį valstybė įsipareigotų tokiems asmenims, nebelikus minėtos ypatingos situacijos, per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti jų praradimus, atsiradusius dėl valstybinės pensijos sumažinimo, pareiškėjas įgijo teisėtą lūkestį tikėtis, kad praradimai, patirti dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais, t. y. išvengiant teisminės valdžios įsikišimo.

Taigi teisinės situacijos neaiškumas sąlygojo tai, kad pareiškėjas galėjo klysti dėl kreipimosi į teismą tvarkos. Be to, pareiškėjas pagrįstai turėjo teisę tikėtis, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo atitinkamos institucijos pradės grąžinti jam neišmokėtą pensijos dalį ir neturėjo pareigos domėtis, ar jau yra sukurtas toks kompensavimo mechanizmas. Atsižvelgiant į tai bei į protingumo ir teisingumo principus, terminas skundui paduoti atnaujinamas.

2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 str., įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d. 1 p., šis įstatymas taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą <...>.

Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010 m. spalio 26 d.) nustatyta, kad valstybinių pensijų, kurių skyrimas ir (arba) mokėjimas nesiejamas su asmens draudžiamosiomis pajamomis, rentų buvusiems sportininkams, dirbantiems kūno kultūros ir sporto srityje, kompensacinių išmokų teatrų ir koncertinių įstaigų darbuotojams bei šalpos kompensacijų gavėjams, kurie po išmokos paskyrimo yra arba buvo draudžiami privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 ir 13 punktus ir kurie tą mėnesį, į kurį atsižvelgiama apskaičiuojant mokėtiną išmokos dalį, turėjo pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, arba gauna (gavo) ligos (įskaitant darbdavio mokamas ligos dienomis), motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymą, ligos dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba profesinės ligos socialinio draudimo pašalpas, mokamas pagal Nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymą (toliau pajamos ir pašalpos vadinamos draudžiamosiomis pajamomis), mokama paskirtos, o jei išmoka yra perskaičiuota pagal šio įstatymo 4 straipsnį, – perskaičiuotos išmokos dalis, apskaičiuota taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę, atsižvelgiant į draudžiamųjų pajamų dydį. Tuo atveju, kai išmoka mokama už einamąjį mėnesį, atsižvelgiama į praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas, kai išmoka mokama už praėjusį mėnesį, atsižvelgiama į užpraeito mėnesio draudžiamąsias pajamas. Laikinojo įstatymo 5 str. neteko galios 2012 m. rugsėjo 1 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. ir 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Įstatymų leidėjas, ginčijamu teisiniu reguliavimu sudaręs prielaidas dirbantiems tam tikrą darbą ar užsiimantiems tam tikru verslu valstybinių pensijų gavėjams valstybines pensijas sumažinti daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams būtent dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, suvaržė Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą jų teisę laisvai pasirinkti darbą arba užsiimti tam tikru verslu, nes įgyvendinus šią jų teisę jiems paskirta valstybinė pensija vien dėl to, kad jie dirbo tam tikrą darbą ar užsiėmė tam tikru verslu, buvo mažinama daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. (2010 m. spalio 26 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 str. 1 d.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Remiantis Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str., 107 str., Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus pripažinti kitų valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų – Seimo, Respublikos Prezidento, Vyriausybės – teisės aktus prieštaraujančiais aukštesnės galios teisės aktams, pirmiausiai Konstitucijai, tai reiškia šių aktų teisinės galios panaikinimą bei jų pašalinimą visam laikui iš Lietuvos teisės sistemos. Tai, kad tuo metu, kai pareiškėjui buvo mokama sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia pareiškėjo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis adm. byloje Nr. A575-1831/2011).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad teisė į pensiją, kaip viena iš socialinių žmogaus teisių, konkrečiai – jos turtiniai aspektai, pagal oficialiąją konstitucinę jurisprudenciją privalo būti siejama su prigimtine nuosavybės teise. Teisės į pensiją turtinių aspektų neliečiamumas kyla iš prigimtinės teisės į nuosavybę. Būtent ši aplinkybė lemia, kad asmuo gali pagrįstai tikėtis, jog teisė į įstatymu nustatytą pensiją bus valstybės saugoma ir ginama. Taip pat minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pasisakė, kad nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Minėtoje nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, todėl galimas visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimas.

Pažymėtina, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013).

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos aplinkybes, mano, kad pareiškėjui visos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 str. 1 d. nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. priteisimas nepažeis Konstitucijos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyros, be to pareiškėjo pensijos nepriemokos priteisimas užtikrintų veiksmingą jo teisių teisminę gynybą, socialinį teisingumą bei teisės viršenybę.

Svarbu paminėti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, jog Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika bei asmenų lygiateisiškumo principu nagrinėjamoje byloje pareiškėjui išlieka teisė ginti savo pažeistas teises ir reikalauti priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos nepriemoką dėl Laikinojo įstatymo 5 str. 1 dalies, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 48 str. 1 daliai, taikymo.

Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 7 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l.13) patvirtina, kad pareiškėjui P. A. P. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo perskaičiuota ir mokama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnių nuostatomis. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis nuo 2010 m. sausio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio buvo 1 864,24 Lt (pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) antroji grafa). Pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, nurodyta paskirta pensija sumažinta iki 1 491,39 Lt ir ginčo laikotarpiu turėjo būti išmokėta 47 724,48 Lt (1 491,39 Lt x 32 mėn.) (pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) trečioji grafa). Šiuo pagrindu pareiškėjui pensija sumažinta pagrįstai ir teisėtai, tačiau ši suma, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatomis, kurios Konstitucinio Teismo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dar kartą buvo perskaičiuota atsižvelgus į pareiškėjo turėtų draudžiamųjų pajamų dydį ir sumažinta, o ginčo laikotarpiu buvo išmokėta 23 374,53 Lt (pažymos Nr. (duomenys neskelbtini) ketvirtoji grafa). Taigi pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai neišmokėta valstybinės pensijos dalis dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo yra 24 349,95 Lt (47 724,48 Lt - 23 374,53 Lt). Nors pareiškėjas skundo reikalavimuose nurodo, kad laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. jam neišmokėta pensijos dalis sudaro 23 374,53 Lt, tačiau atsižvelgus į aukščiau išdėstytus paskaičiavimus ir Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. kovo 7 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) esančia informacija, taip pat į tai, kad pareiškėjas skunde aiškiai nurodo, kad jo pensija buvo mažinta pagal Laikinojo įstatymo 5 str. nuostatas, pareiškėjo nurodyta priteistina 23 374,53 Lt suma laikytina suklydimu.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 dėl teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos pažymėjo, kad šios pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes „pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai“, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje teismas daro išvadą, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 24 349,95 Lt priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Pareiškėjas skunde prašė neišmokėtą pensijos dalį pritiesti solidariai iš atsakovių Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Atsiliepime atsakovės prašė pensijos perskaičiavimo kompensavimą atidėti iki 2014 m. vasario 1 d., nes Lietuvos Respublikos 2013 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu patvirtintuose valstybės biudžeto asignavimuose lėšos pareigūnų ir karių sumažintų valstybinių pensijų atstatymui nėra skirtos. Asignavimų poreikis šiam tikslui bus įtrauktas, rengiant ir teikiant svarstyti Lietuvos Respublikos Seimui 2014 metų valstybės biudžeto projektą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra pasisakęs, kad siekiant nepakenkti veiksmingai pareiškėjo teisių apsaugai, įpareigojimas išmokėti nustatytą nepriemoką turi būti įgyvendintas per konkretų protingą terminą (Lietuvos vyriausiojo administracinis teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Teisėjų kolegija įvertinusi tai, kad teismo priimto įpareigojimo vykdymas reikalauja papildomų valstybės biudžeto lėšų panaudojimo, sprendžia, jog šis įpareigojimas gali būti įgyvendintas per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, įpareigotina pareiškėjui išmokėti 24 349,95 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 2 p., 127 str. ir 129 str.,

nusprendė:

Pareiškėjo P. A. P. prašymą atnaujinti terminą paduoti skundą tenkinti ir atnaujinti pareiškėjui terminą skundui paduoti.

Pareiškėjo P. A. P. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, per 4 mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos išmokėti P.i A. P. 24 349,95 Lt (dvidešimt keturis tūkstančius tris šimtus keturiasdešimt devynis litus ir devyniasdešimt penkis centus) dydžio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Raimondas BlauzdžiusRasa Ragulskytė-MarkovienėHalina Zaikauskaitė