Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Dainos Kukalienės, Algio Markevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

atsakovo – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Astai Muliuolienei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos B.R. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja skundu kreipėsi į teismą ir prašėpanaikinti 2016 m. gruodžio 28 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyriaus vedėjos V. A. sprendimo Nr. 10S-50-(14.10.3) dalį - 1.5 p., kuriuo už valstybės išperkamą 0,0942 ha žemės plotą buvo nustatyta 786 Eur piniginė kompensacija.

Pareiškėja patikslintame skunde (b.l. 24-26) nurodė, taip pat ji ir jos atstovas paaiškino teismo posėdžio metu, kad atsakovas ginčijamu 2016-12-28 sprendimu Nr.10S-50-(14.10.3) nusprendė atkurti nuosavybės teises į 0,1156 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) . Atsakovas nutarė 0,0214 ha žemės sklypo plotą grąžinti natūra. Šio žemės sklypožemės vertė buvo nustatyta 1116 eurų. Už likusį neatkurtą 0,0942 ha plotą nutarta kompensuoti pinigais ir atsakovas paskaičiavo 786 eurų dydžio kompensacija. Ginčijamo sprendimo 1.5 p. nurodyta, kad pareiškėjai už 0,0942 ha dydžio žemės sklypo dalį paskaičiuota 786 eurų kompensacija (paskaičiuota 1 ha ploto vertė - 8343,95 Eur). Tačiau to paties sprendimo 1.1 p. nurodyta, kad pareiškėjai grąžintina natūra 0,0214 ha dydžio to paties sklypo dalis įvertinta 1116 eurais (52149,53 Eur/ha). Toks skirtingas to paties iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo dalių įkainių taikymas prieštarauja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ nuostatoms bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principams. Atsakovo pateiktame 2016 metų gruodžio mėnesio Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akte nurodyta, kad 0,0942 ha žemės sklypo dalies vertė 786 eurai. Minėtas žemės sklypo dalies vertės dydžio nustatymas neatitinka realios žemės sklypo vertės, bei vertės, nustatytos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintos Žemės įvertinimo metodikos. Atsakovas be pagrindo neskaičiavo sklypo bazinės žemės sklypo vertės pataisos koeficiento sklypo padėčiai įvertinti kompleksiniu urbanistiniu-ekologiniu požiūriu, kadangi sklypas yra Birštono miesto kurorto centre. Sklypas yra šalia yra kelių įvairių profilių parduotuvių, autobusų stoties (t.y. sklypas yra visais požiūriais labai patogioje vietoje), teritorijos patrauklumo ūkiniu-komerciniu požiūriu koeficientas (Kk): 7.1.2.p. Marijampolės, Alytaus, Palangos, Druskininkų, Birštono – 8. Pritaikius minėtą koeficientą, sklypo vertė padidėtu nuo 8 kartus. Valstybės išperkamos žemės sklypo dalies vertė turi apytiksliai atitikti matininko 2016-07-15 kitos pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemės sklypo vertės apskaičiavimo akte nurodytą sklypo dalies vertę arba žemės ūkio, ne žemės ūkio paskirties, miškų ūkio paskirties žemės rinkos vertę.

Pareiškėjas ir jos atstovas taip pat pabrėžė, kad iš atsakovo sprendime nurodytų žemės sklypo dalių (grąžinamos natūra ir valstybės išperkamos) įvertinimo už 1 ha (1 kv.m.) ploto vertės skirtumų matyti, jog vertindamas to paties žemės sklypo dalis skirtingais tikslais, atsakovas elgėsi nesąžiningai, nes vertino išperkamą dalį žymiai mažiau, nei vertindamas natūra grąžinamą dalį. Tai daroma tik siekiant padidinti valstybei mokamo žemės mokesčio naštą pareiškėjai ir sumažinti valstybei priklausančią mokėti žemės išpirkimo kaštų naštą. Tokie atsakovo veiksmai ir žemės vertės nustatymai, prieštarauja Lietuvos Respublikos konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtintai nuostatai, kad už paimtą nuosavybę turi būti teisingai atlyginta, taip pat ir 29 straipsniui, jog įstatymui visi asmenys lygus. Taikant skirtingus to paties sklypo dalių vertės nustatymo principus, valstybė, pažeisdama subjektų lygybės principą taiko fiziniam asmeniui - valstybės piliečiuidiskriminacines turto (žemės) vertinimo normas ir kitus kriterijus.

Pareiškėja ir jos atstovas konstatavo, kad administracinė byla turi būti sustabdyta ir teismas turi kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu išspręsti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintoji Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika ir atsakovo priimtas Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės irmiško vertės apskaičiavimo aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, kad už paimtą nuosavybę turi būti teisingai atlyginta ir kad įstatymui visi asmenys lygus. Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintoji „Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika“ ir Valstybės perkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, ginčijamo 2016-12-28 sprendimo Nr. 10S-50-(14.10.3) dalis, kurioje nuspręstą atkuriant nuosavybės teises pareiškėjai į 0,1156 ha ploto žemės sklypą (esanti (duomenys neskelbtini)), 0,0942 ha kompensuojant pinigais - 786 eurų dydžio kompensacija turi būti panaikinta, kaip neteisėta.

Atsakovas ir jo atstovė teismo prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime į skundą (b.l. 31-39) nurodė, taip pat atsakovo atstovė paaiškino teismo posėdžio metu, kad 1992-05-23 pareiškėja pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės I.B. iki nacionalizacijos Birštono mieste valdytus apie 0,30 ha žemės. Prašyme pareiškėja nurodė, jog pageidauja, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos natūra.Prienų rajono apylinkės teismas 1996-05-13 sprendimu civilinėje bylojeNr. 2-280/1996 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja nuo 9 metų amžiaus buvo įvaikinta J.B., mirusio (duomenys neskelbtini) ir I.B., mirusios (duomenys neskelbtini) Prienų rajono apylinkės teismas 1998-01-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-119/1998 taip pat nustatė ir kitą juridinę reikšmę turintį faktą, kad I.B., mirusi 1979 m. rugpjūčio 16 d., (duomenys neskelbtini) mieste nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdė 0,25 ha žemės plotą.Kauno apskrities viršininko 2001-02-27 įsakymu Nr. 02-07-1234 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Birštono m.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2001-02-27 sprendimu Nr. 02/97 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei B.R.“ pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0847 ha buvusios savininkės I.B. valdytos žemės dalį, perduodant neatlygintinai naują 0,0847 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini)..Kauno apskrities viršininko 2006-01-31 įsakymu Nr. 02-07-1216 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Birštono sav.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2006-01-31 sprendimu Nr. 02/192 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei B.R.“ pareiškėjai taip pat buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0497 ha buvusios savininkės I.B. valdytos žemės dalį, grąžinant natūra 0,0497 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Ginčijamu 2016-12-28 Nacionalinės žemės tarnybos sprendimu Nr. 10S-50-(14.10.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B.R.“ pareiškėjai taip pat atkurtos nuosavybės teisės į 0,1156 ha buvusios savininkės I.B. valdytos žemės dalį, grąžinant natūra 0,0214 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), o už 0,0942 ha žemės dalį kompensuojant pinigais –paskaičiuota 786 Eur kompensacija.

Atsakovas ir jo atstovė taip pat pabrėžė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje reglamentuota, kad tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atsakovas taip pat ir 2016-03-16 raštu Nr. 10SD-814-(14.10.7.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ pakartotinai prašė Birštono savivaldybės administracijos apsvarstyti galimybę buvusios savininkės I.B. turėtoje žemės valdoje suformuoti galimą grąžinti natūra žemės sklypą. Birštono savivaldybės administracija 2016-04-12 raštu Nr. (13.1.)-SR-0527 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ informavo Nacionalinės žemės tarnybos Prienų ir Birštono skyrių, kad įvertino esamą situaciją ir nustatė, kad Nemuno gatvėje prie žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), sovietmečiu įrengta automobilių stovėjimo aikštelė yra neregistruotas statinys, todėl šis sklypas gali būti traktuojamas kaip neužstatyta teritorija. Ginčijamu atsakovo 2016-12-28 sprendimu Nr. 10S-50-(14.10.3.) pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1156 ha buvusios savininkės I.B. valdytos žemės dalį - grąžinant natūra šį 0,0214 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Galimybės grąžinti natūra likusį 0,0942 ha plotą valdytos žemės dalies nebuvo, todėl atsakovas ginčijamo sprendimo Nr. 10S-50-(14.10.3.) 1.5 papunkčiu pareiškėjai atkūrė nuosavybės teisės į 0,0942 ha žemės dalį atlyginant pinigais –paskaičiavo 786 Eur kompensaciją.

Nurodė, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis numato, kad kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką.Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“.Paminėto LRV nutarimo 4.2.1. papunktyje reglamentuota, kad Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika taikoma apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą). Dėl to atsakovas, priimdamas ginčijamą sprendimą, negalėjo veikti kitaip nei numatyta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikoje -t.y. ginčijamo sprendimo 1.5. papunktyje privalėjo nurodyti valstybės išperkamos žemės vertę, apskaičiuotą pagal Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikoje nustatytą tvarką. Šios Metodikos 4.2. papunktyje numatyta, kad valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš šios vertės (kai miestuose kitai paskirčiai naudota žemė) – 1737,72 Eur už ha. 6.1.5. papunktyje numatyta, kad atsižvelgiant į turėto žemės, miško sklypo, vandens telkinio buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomi šie pataisos koeficientai: teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui įvertinti – miestuose, kuriuose yra iki 10 tūkstančių gyventojų – taikomas koeficientas 3. Atsakovas, vadovaudamasis Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika, 2016 m. gruodžio mėn. Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akte pagrįstai nurodė, kad buvusios žemės savininkės I.B. iki nacionalizacijos valdyto 0,25 ha žemės sklypo vertė yra 434,43 Eur(1737,72 Eur x 0,25 ha/1,00 ha), taip pat pagrįstai taikė Metodikoje nurodytą pataisos koeficientą teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui įvertinti (434,43 Eur x 3) bei teisingai apskaičiavo 0,0942 ha žemės dalies, už kurią kompensuojama pinigais vertę (1303,29 x 0,0942 ha /0,25 ha).

Atsakovas ir jo atstovė akcentavo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime pažymėjo, kad Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostatos „atlyginant už miesto teritorijoje esančią žemę, laikomasi nuostatos, kad po neteisėto žemės nacionalizavimo miestams priskirta žemė vertinama priemiestinėse teritorijose esančios žemės ūkio paskirties žemės vidutine rinkos kaina, o kitai miestų teritorijose esančiai žemei taikoma tam miestui Vyriausybės nustatyta vidutinė atlyginimo kaina“.Paminėtu LRV nutarimu patvirtintų metodikų atitiktis Konstitucijos23 straipsnio 3 daliai ir 29 straipsniui buvo tiriama konstitucinės justicijos byloje, kurioje buvo priimtas Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimas. Šiuo nutarimu buvo pripažinta, kad ji neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2003 m. kovo 4 d. nutarime taip pat konstatavo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša. Priešingu atveju būtų pažeistas konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas.

Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Teismui pateiktų įrodymų visetas patvirtina teisiškai reikšmingas aplinkybes, kad 1992-05-23 pareiškėja kompetentingai institucijai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės I.B. iki nacionalizacijos Birštono mieste valdytą 0,30 ha žemės plotą (b.l. 42). Prašyme pareiškėja išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų atkurtos natūra. Teismui nebuvo pateikti duomenys (šių aplinkybių pareiškėja ir neginčijo), kad iki ginčo nagrinėjimo teisme pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais būtų pakeitusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Pateikti duomenys (taip pat ir TIS Liteko duomenys) patvirtina, kad Prienų rajono apylinkės teismas 1996-05-13 sprendimu civilinėje bylojeNr. 2-280/1996 nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėja nuo 9 metų amžiaus buvo įvaikinta J.B. ir I.B.. Tas pats bendrosios kompetencijos teismas 1998-01-13 sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-119/1998 taip pat nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad I.B. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise iki žemės nacionalizacijos valdė 0,25 ha žemės plotą (b.l. 43, 44).Kauno apskrities viršininko 2001-02-27 įsakymu Nr. 02-07-1234 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Birštono m.)“ ir Kauno apskrities viršininko administracijos 2001-02-27 sprendimu Nr. 02/97 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei B.R.“ pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,0847 ha buvusios savininkės I.B. valdytos žemės dalį, perduodant pareiškėjai neatlygintinai naują 0,0847 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 45-48).

Teismui pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas 2005-04-19 raštu Nr. 22R-690 „Dėl žemės grąžinimo natūra“ kreipėsi į Birštono savivaldybės administraciją ir prašė apsvarstyti galimybę grąžinti I.B. iki nacionalizacijos valdytą laisvą (neužstatytą) žemę natūra įpėdiniams (b.l. 49). Birštono savivaldybės administracija 2006-01-19 raštu Nr. SR-65 „Dėl žemės grąžinimo natūra“ pateikė buvusios savininkės I.B. nuosavybės teise turėtos žemės (apie 0,0425 ha ploto)vietoje laisvos (neužstatytos) žemės sklypo planą bei informavo Kauno apskrities viršininko administraciją, kad likusi buvusios savininkės I.B. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra valstybės išperkama (b.l. 50). 2006-01-31 Kauno apskrities viršininko įsakymu Nr. 02-07-1216 „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) atkūrimo (Birštono sav.)“ ir 2006-01-31 Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 02/192 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei B.R.“ pareiškėjai buvo taip pat atkurtos nuosavybės teisės į 0,0497 ha buvusios savininkės I.B. valdytos žemės dalį, grąžinant natūra 0,0497 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) (b.l. 53-55). KAVA 2006-02-02 raštu Nr. 22R-309 „Dėl 2006-01-19 rašto Nr. SR-65 patikslinimo“ (b.l. 51) Birštono savivaldybės administracijos prašė patikslinti priežastis, dėl kurių nenumatoma grąžinti likusios savininkės I.B. iki nacionalizacijos valdytos žemės natūra. Birštono savivaldybės taryba 2006-02-07 raštu Nr. (6.11)-SR-112 „Dėl Birštono savivaldybės administracijos 2006-01-19 rašto Nr. SR-65 patikslinimo“ pranešė, kad buvusios savininkės I.B. nuosavybės teise turėta žemės dalis yra užimta Birštono miesto Nemuno gatvėje esančios automobilių parkavimo aikštelės, kurios teritorija įeina į Birštono savivaldybės tarybos 2004-08-16 sprendimu Nr. TS-118 patvirtinto detaliojo plano ribas (b.l. 52).

Pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad atsakovas 2016-03-16 raštu Nr. 10SD-814-(14.10.7.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (b.l. 59-60) pakartotinai prašė Birštono savivaldybės administracijos apsvarstyti galimybę savininkės I.B. iki nacionalizacijos turėtoje žemės valdoje suformuoti galimą grąžinti natūra žemės sklypą. Birštono savivaldybės administracija 2016-04-12 raštu Nr. (13.1.)-SR-0527 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ (b.l. 61) informavo, kad papildomai įvertino esamą situaciją ir nustatė, jog Nemuno gatvėje prie žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), sovietmečiu įrengta automobilių stovėjimo aikštelė yra neregistruotas viešajame registre statinys, todėl šis sklypas gali būti vertinamas kaip neužstatyta teritorija. Po šio rašto gavimo administracinėje byloje ginčijamu 2016-12-28 sprendimu Nr. 10S-50-(14.10.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B.R.“(b.l. 63-64)pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,1156 ha plotą buvusios savininkės I.B. valdytos žemės. 0,0214 ha žemės ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), pareiškėjai buvo grąžintas natūra. Pareiškėjai neginčijant teisės aktų nustatyta tvarka 2016-04-14 Birštono savivaldybės administracijos rašto Nr. (13.1.)-SR-0527 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ ir nesant galimybės grąžinti natūra likusio 0,0942 ha žemės ploto buvusios savininkės I.B. valdytos žemės ribose, atsakovas šioje byloje ginčijamo 2016-12-28 sprendimo Nr. 10S-50-(14.10.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo miesto gyvenamojoje vietovėje pilietei B.R.“ 1.5 p. nutarė pareiškėjai atkurti nuosavybės teisės į likusią 0,0942 ha ploto žemės dalį pinigais – paskaičiavo 786 Eur kompensaciją. Valstybės išperkamo žemės sklypo vertė buvo paskaičiuota 2016 metų gruodžio mėnesio Valstybės išperkamo piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akte (b.l. 62).

Teismas akcentuoja, kad pareiškėja šioje administracinėje byloje kelia ginčą tik dėl 2016-12-28 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Prienų ir Birštono skyriaus vedėjos sprendimo Nr. 10S-50-(14.10.3) dalies - 1.5 p., kuriuo, jos teigimu, nustatyta nepagrįstai maža kompensacija už valstybės išperkamą 0,0942 hažemės plotą. Ginčo, kad ši žemė atitinka valstybės išperkamos žemės statusą administracinėje byloje nėra. Teismui pateikti įrodymai patvirtina, kad skundžiamas sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgus į tai, jog likusi buvusio savininko iki nacionalizacijos turėta žemė Birštono miesteyra priskirta valstybes išperkamai žemei ir nėra galimybės ją pareiškėjai grąžinti natūra. Iš skundo turinio ir paaiškinimų teisme matyti, kad pareiškėja neginčija nei Birštono savivaldybės administracijos 2016-04-12 rašte Nr. (13.1.)-SR-0527išreikšto sprendimo buvusio savininko turėtą žemę priskirti valstybės išperkamai žemei, nei paties nuosavybės teisės atkūrimo būdo, atlyginant už turėtą žemę pinigais, tačiau nesutinka su skundžiamame sprendime nustatyta piniginio atlyginimo suma, nes, pareiškėjos manymu, jis neteisingas ir neatitinka realios rinkos vertės.

Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis numato, kad kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir (ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams atkuriamos atlyginant pinigais. Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies5 – 8 punktai taip pat numato, kad už valstybės išperkamą žemę valstybė piliečiams atlygina, be kitų būdų, ir pinigais. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad kai atlyginama už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ir už nekilnojamąjį turtą, kurio šio įstatymo nustatytais atvejais piliečiai nepageidauja susigrąžinti natūra, atlyginimas (perduodamų neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško, vandens telkinio vertė, mokamų pinigų suma) apskaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą vertinimo metodiką. Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau – Metodika) buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu (teismas vadovaujasi Metodikos redakcija, galiojusia ginčijamo sprendimo priėmimo metu). Paminėto LRV nutarimo Nr. 205 4.2.1. papunktyje nustatyta, kad Metodika turi būti taikoma apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą). Tai patvirtina, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimdamas šioje byloje ginčijamą sprendimą, privalėjo vadovautis Metodikos nuostatomis ir, tuo pačiu, negalėjo veikti kitaip nei numatyta paminėtame teisės akte (sprendimo 1.5. papunktyje atsakovas privalėjo nurodyti valstybės išperkamos žemės vertę ir tuo pačiu, kompensacijos dydį). Metodikos 4.2. papunkčio analizė patvirtina, kad valstybės išperkamos (pinigais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš šios vertės (kai miestuose kitai paskirčiai naudota žemė) – 1737,72 Eur už ha. Metodikos 6.1.5. papunktyje numatyta, kad atsižvelgiant į turėto žemės, miško sklypo, vandens telkinio buvimo vietą, valstybės išperkamos žemės ir miško vertei taikomi šie pataisos koeficientai: teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui įvertinti – miestuose, kuriuose yra iki 10 tūkstančių gyventojų – taikomas koeficientas 3. Įvertinus 2016 m. gruodžio mėnesio Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto turinį matyti, kad iki nacionalizacijos buvusios žemės savininkės iki nacionalizacijos valdyto 0,25 ha žemės sklypo vertę atsakovas apskaičiavo nenukrypdamas nuo Metodikos imperatyvių nuostatų, taip pat tinkamai pritaikė pataisos koeficientą (3) teritorijos socialiniam-gamybiniam potencialui įvertinti. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėja nekelia ginčo dėl to, kad skundžiamame sprendime būtų neteisingai, pažeidžiant Metodikos nuostatas, apskaičiuota atlyginimo pinigais suma. Tačiau, pareiškėjos manymu, pagal Metodikos nuostatas apskaičiuota atlyginimo pinigais suma neteisinga ir neatitinka rinkos vertės. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjos argumentai atmestini kaip nepagrįsti, nes ji atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemę teisingumą sieja vien tik su dabartine išperkamos žemės rinkos verte ir visiškai neatsižvelgia į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą.

Paminėtu Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-02-24 nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ buvo taip pat patvirtinta ir Žemės įvertinimo metodika (1 p.). Nutarimo 2.1.3. papunktyje imperatyviai nurodyta, kad Žemės įvertinimo metodika taikoma apskaičiuojant žemės sklypų, perduodamų piliečių nuosavybėn neatlygintinai iš laisvos žemės fondo ir grąžinamų natūra pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymą. Todėl pareiškėjos ir jos atstovo argumentai, kad atsakovas, skaičiuodamas kompensaciją už valstybės išperkamą žemės (dėl grąžinamos natūra žemės vertės byloje ginčo nekilo) dalį, privalėjo vadovautis Žemės įvertinimo metodika yra visiškai nepagrįsti ir atmestini. Pabrėžtina, kad atsakovas valstybės išperkamo žemės ploto atžvilgiu pagrįstai netaikė sklypo bazinės žemės sklypo vertės pataisos koeficiento sklypo padėčiai įvertinti kompleksiniu urbanistiniu-ekologiniu požiūriu, kadangi šis koeficientas numatytas Žemės įvertinimo metodikos 1.7.3 papunktyje, o ne tuo pačiu LRV nutarimu patvirtintoje Metodikoje.

Pareiškėja ir jos atstovas prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintoji Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika ir taip pat, ar atsakovo priimtas 2016 metų gruodžio mėnesio Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės irmiško vertės apskaičiavimo aktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniuose įtvirtintoms nuostatoms, kad už paimtą nuosavybę turi būti teisingai atlyginta ir kad įstatymui visi asmenys lygus. Teismas pabrėžia, kad NŽT atskiro skyriaus priimtas Vertės apskaičiavimo aktas yra tik ginčijamo individualaus administracinio akto sudedamoji (procedūrinė) dalis, kuris tiesiogiai pareiškėjai nesukuria teisinių pasekmių ir negali būti ginčo administraciniame teisme dalyku. Jo turinio teisėtumas turi būti vertinamas kartu su ginčijamo 2016-12-28 administracinio akto teisėtumu. Be to, skundo reikalavimas dėl Vertės paskaičiavimo akto panaikinimo teismo nutartimi buvo nepriimtas nagrinėti (b.l. 2-3). Be to, viešojo administravimo subjekto priimtų tarpinių sprendimų atitikimo Konstitucijai klausimas nepatenka į Konstitucinio teismo kompetenciją (Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo įstatymo 1 str.).

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalyje iš esmės atkartota Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalies nuostata, jog teismas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai. Įstatymo prieštaravimo Konstitucijai faktas gali būti nustatytas tik Konstitucinio Teismo (Konstitucijos 102 str. 1 d.), todėl administracinis teismas negali taikyti tik tokio įstatymo, kuris Konstitucinio Teismo jau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį nuostatas, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo individualios administracinės bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Būtina akcentuoti, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra sietina su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o palikta paties teismo nuožiūrai. Pagal įstatymo formuluotę „yra pagrindas manyti“ galima daryti išvadą, kad sprendimas kreiptis į Konstitucinį Teismą yra tik teismo atliktos įstatymo analizės ir aiškinimo rezultatas. Teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-78/2012 ir kt.). Pabrėžtina, kad pagal Konstituciją pagrindas inicijuoti konstitucinės justicijos bylą Konstituciniame Teisme yra konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kilusios abejonės dėl toje byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai, kurios privalo būti pašalintos, jog teismas galėtų priimti teisingą sprendimą (baigiamąjį aktą). Teismas, išnagrinėjęs bylos duomenis, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į LVAT ir EŽTT nutartis analogiško pobūdžio bylose, daro išvadą, kad šioje nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjos ir jos atstovo iškeltų abejonių turi būti patenkinamas prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja prašyme kreiptis į Konstitucinį Teismą nepateikė jokių naujų ir pagrįstų teisinių argumentų, leidžiančių abejoti įstatymų leidėjo valios atitiktimi Konstitucijai, taip pat nesukonkretino prašymo, o tik abstrakčiai nurodė, jog visa LRV nutarimu patvirtinta Metodika prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsnių nuostatoms (ABTĮ 56 str.).

Priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje teismas atsižvelgia ir į tai, kad Teismų įstatymo 33 str. 4 d. numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šiuo klausimu jau yra suformavęs administracinių teismų praktiką (ABTĮ 15 str., 21 str.), kurios keisti nėra galimybės bei pagrindo (2015-10-07 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015 ir kt.).

Teismas atsižvelgia į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2010 m. vasario 10 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-11-580/2013 (TIS Liteko duomenys) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą suprašymu ištirti, ar LRV 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4.2 punkte nustatytas žemės sklypo vertės dydis atitinka Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį (LVAT 2014-05-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A492 -948/2014 ir kt.). Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto nuostatos atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai pripažino, kad LRV 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ 3 punktu patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos 4 punkto nuostata „Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt / ha“ neprieštaravo Konstitucijai, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarime taip pat pažymėjo, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Konstitucinio Teismo vertinimu, Vyriausybė, įstatymų leidėjo pavedimu nustatydama valstybės išperkamos miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertės dydį ir atitinkamuose Metodikos punktuose – šį dydį koreguojančius koeficientus ir indeksą, nenukrypo nuo Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2, 3 dalyse ir kituose jo straipsniuose įtvirtinto lygiavertiškumo principo esmės.

Įvertinus paminėtą Konstitucinio Teismo nutarimą bei LVAT suformuotą administracinių teismų praktiką, darytina išvada, kad atsakovas, paskaičiuodamas pareiškėjai kompensacijos dydį už valstybės išperkamą žemę pagrįstai rėmėsi Metodikos reikalavimais, kurios principinės nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. LVAT praktikoje jau suformuota nuostata analogiško pobūdžio administracinėse bylose, kad NŽT pagrįstai vadovaujasi Metodikos reikalavimais, skaičiuojant kompensaciją nuosavybės teisių atkūrimo procese už valstybės išperkamą žemę (2015-10-07 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-1546-146/2015, 2017-05-24 LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A-891-525/2017 ir kt.).

Savo ruožtu teismas taip pat akcentuoja, kad ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą taip pat yra konstatavęs, kad Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutioinintegrum, bet ribotą restituciją (Konstitucinio Teismo 2003-03-04, 2007-07-05, 2008-05-20 nutarimai). Įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės išperkamą žemę būdus ir tvarką turi būti paisoma pusiausvyros tarp asmens ir visuomenės teisėtų interesų (Konstitucinio Teismo 2002-05-10 nutarimas). Konstitucinis Teismas 2003-03-04 nutarime taip pat pabrėžė, kad sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai nepakeliami, dėl jų visuomenei tektų neproporcingai didelė finansinė našta, galėtų kilti socialinė įtampa ir priešprieša.

Svarbu ir tai, kad ir Europos Žmogaus Teisių Teismas 2003-03-04 sprendime Jantner v. Slovakija (peticijos Nr. 39050/97) konstatavo, kad Konvencijos 1 Protokolo 1 straipsnis neapriboja susitariančiųjų šalių laisvės nustatyti nuosavybės restitucijos mastą ir pasirinkti sąlygas, kuriomis jos sutinka atkurti buvusių savininkų nuosavybės teises. EŽTT 2010-10-12 sprendime Maria Atanasiu ir kt. v. Rumunija (peticijų Nr. 30767/05 ir 33800/06) taip pat akcentavo, kad valstybėse, kuriose vyksta restitucijos procesas, teisė į restituciją nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. 2011-11-15 sprendime Sivova ir Koleva v. Bulgarija (peticijos Nr. 30383/03) EŽTT pabrėžė, kad pertvarkydama savo teisinę sistemą ir ekonomiką valstybė gali priimti sprendimus, kuriais nustatytas atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą yra gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė.Taip pat 2017-04-18 EŽTT paskelbė sprendimą byloje Valančienė prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 2657/10), kuriame EŽTT, vertindamas paskirtos kompensacijos dydį, pasisakė, jog Lietuva pasirinko dalinę restituciją. Ji iš esmės yra suderinama su nuosavybės teisių apsauga. Atmetė pareiškėjos argumentą, kad suteikta kompensacija buvo per maža, nurodydamas, jog didesnės kompensacijos negarantavo nei taikytina nacionalinė teisė, nei teismo sprendimas.

Teismas, įvertinus šias nuostatas, daro išvadą, jog pagal Konstitucinio teismo, LVAT ir EŽTT jurisprudenciją teisė į restituciją (nuosavybės teisių atkūrimą) nėra absoliuti, ji gali būti įgyvendinama laikantis įvairių sąlygų ir apribojimų. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija negarantuoja teisės į visišką kompensaciją už neteisėtai nusavintą turtą ir atlyginimas už neteisėtai nusavintą asmeniui nuosavybės teise priklausiusį turtą gali būti gerokai mažesnis nei šio turto rinkos vertė. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovui skundžiamame sprendime atlyginimo pinigais už valstybės išperkamą žemės plotą dydį nustačius pagal Metodikos nuostatas, nebuvo pažeista pareiškėjos teisė į tinkamą nuosavybės teisių atkūrimą (kompensaciją). Metodika yra teisėtas, galiojantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės priimtas teisės norminis aktas, kuriuo atsakovas, priimdamas skundžiamą administracinį sprendimą, privalėjo vadovautis. Dėl to pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 56 str., 88 str. 1 p.).

Likusieji tiek pareiškėjos, jos atstovo tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, LVAT ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 –87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos B.R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Kauno apygardos administracinį teismą.