Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2011-06-13 · Administracinė byla Nr. A-442-2174-11

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1648-365/2010Sprendimas · 2010-09-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. Ik-1648-365/2010Nutartis · 2011-06-13Regionų apygardos administracinis teismas
  3. ApeliacijaNutartis · 2011-06-13Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  4. P-143-80-12Nutartis · 2012-02-24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-06-13
Bylos Nr.
A-442-2174-11
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00812-2010-7
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Stasys Gagys (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Skirgailė Žalimienė
Pareiškėjas
R. J. R.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Vaitiekus Novikevičius
Kategorijos
  • 9.1.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 9.1.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A442-2174/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00812-2010-7Procesinio sprendimo kategorijos 9.1.1.2; 9.1.1.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 13 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,dalyvaujant pareiškėjui R. J. R.,pareiškėjo atstovui advokatui Vaitiekui Novikevičiui,atsakovo atstovui Igoriui Janavičiui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. J. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. J. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (04)-K3-249 patvirtino nurodymus pareiškėjui sumokėti 740 597 Lt fizinių asmenų pajamų mokesčio (toliau – ir FAPM), 543 228 FAPM delspinigių, 222 179 Lt FAPM baudos, 1 613 491 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 744 336 GPM delspinigių ir 484 047 Lt GPM baudos.

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. 68-378 patvirtino Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (04)-K3-249. Mokestinių ginčų komisija prie Vyriausybės 2010 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. S-72(7-31/2010) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-378.

Šalies argumentai

Pareiškėjas skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. S-72(7-31/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. 68-378 bei Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugsėjo 10 d. sprendimą Nr. (04)-K3-249.

Pareiškėjas nurodė, kad negavo apmokestintinų pajamų, todėl mokesčių administratorius nepagrįstai jam priskaičiavo pajamų mokesčių bei su jais susijusias sumas. Pareiškėjas nurodė, kad realiai įsigijo įmonės OAO „Sibneftegazpererabotka“ akcijas iš kompanijos „Plentfild Holdings Limited“ bei jas pardavė kompanijai „Sonet Trading LTD“. Kompanijos „Plentfild Holdings Limited“ ir „Sonet Trading Ltd.“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo metu buvo veikiančios. Pareiškėjas su jomis niekaip nėra ir nebuvo susijęs, todėl negali atsakyti už jų veiklą. Minėtų sandorių realumą patvirtina pateiktos akcijų pirkimo–pardavimo sutartys, kreditavimo sutartys, bankų sąskaitų išrašai. Pareiškėjas nurodė, kad taip pat realiai įsigijo OAO ,,Voltair–Prom“ ir Čeliabinsko traktorių gamyklos akcijų iš kompanijos ,,Data Expert Limited“ bei šias akcijas pardavė kompanijai ,,Data Global Inc“. Pareiškėjas šiuos sandorius sudarė dėl veikiančių įmonių akcijų. Sudarant sandorius, tarpininkavo bankas ,,Aizkraukles banka“, todėl jis pats neprivalėjo papildomai tikrinti atitinkamas įmones. Pareiškėjas nurodė, kad 27 000 JAV dolerių į savo sąskaitą gavo pagal žodinį susitarimą iš Rusijoje esančių verslo partnerių kaip paskolą. Nuvykęs į Rusijos Federaciją, 2004 ir 2005 metais jis savo verslo partneriams grąžino pasiskolintas pinigines lėšas. Tą patvirtina pinigų priėmimo–perdavimo raštai.

Atsiliepimas

Atsakovas su pareiškėjo skundu nesutiko.

Atsakovas nurodė, kad mokesčių administratoriaus surinkta informacija apie ginčo sandoriuose minimas įmones bei kiti byloje pateikti duomenys sudaro pagrindą taikyti Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalį ir konstatuoti, jog pareiškėjas akcijų pardavimo sandorius sudarė tik formaliai, siekdamas, kad jo gautos pajamos atitiktų Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinojo įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 20 punkto ir Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 23 punkto nuostatas, pagal kurias akcijų pardavimo pajamos yra neapmokestinamos. Taip pat pareiškėjas nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad ginčo 27 000 JAV dolerių nebuvo jo pajamos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo su pareiškėjo skundu taip pat nesutiko.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas iš Kipro Respublikoje registruotos kompanijos „Plentfild Holdings Limited“ 2002 m. gegužės 16 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo 600 000 privilegijuotų vardinių OAO „Sibneftegazpererabotka“ akcijų už 744 000 JAV dolerių (2 845 651 Lt) sumą. Tačiau teismui pateiktos rusų kalba surašytos šios sutarties tekstas ir jos vertimo į lietuvių kalbą tekstas yra skirtingas, nes skirtingai apibūdintos sutarties šalys ir jų atstovai. Duomenų, kurie paaiškintų šias aplinkybes, nėra. Taip pat yra pateiktos Maskvoje sudarytos 2002 m. rugsėjo 10 d. ir 2002 m. rugsėjo 13 d. pirkimo–pardavimo sutartys, pagal kurias pareiškėjas, neva, kompanijai „Sonet Trading LTD” pardavė 600 000 vienetų OAO „Sibneftegazpererabotka“ akcijų už 1 050 000 JAV dolerių (3 702 987 Lt) sumą. Tačiau ir šių sutarčių (tiek lietuviškų, tiek rusiškų tekstų) duomenys apie šalių atstovų įgaliojimus yra prieštaringi. Teismas nurodė, kad Kipro Respublikos nacionalinė mokesčių tarnyba 2008 m. kovo 15 d. raštu Nr. I.R.4.2.04.2.14/AV.1P.7 informavo, jog kompanija „Plentfild Holdings Limited“ buvo įregistruota Kipre 2001 m. sausio 12 d., tačiau ji neteikė deklaracijų bei kitų dokumentų, o 2007 m. rugpjūčio 29 d. išbraukta iš įmonių registro. Rusijos Federacijos federalinė mokesčių tarnyba 2008 m. lapkričio 1 d. raštu Nr. 13-10/08352 informavo, kad OAO „Sibneftegazpererabotka“ 2005 m. kovo 30 d. arbitražinio teismo sprendimu išregistruota iš įmonių sąrašo; nėra duomenų apie šios įmonės akcijų rinkos kainą ir jos pasikeitimus laikotarpiu nuo 2002 m. gegužės 16 d. iki 2002 m. rugsėjo 13 d.; nėra jokių duomenų ir apie jos akcijas, kurios būtų priklaususios pareiškėjui. JAV pajamų tarnyba 2007 m. rugsėjo 17 d. raštu informavo, jog kompanija „Sonet Trading LTD” įregistruota 2000 m. birželio 20 d. Montanos valstijoje ir 2004 m. gruodžio 31 d. priverstinai likviduota, nes nemokėjo kasmetinio licencijos mokesčio ir neteikė kasmetinių ataskaitų; su registruotu šios kompanijos agentu susisiekti nepavyko, registracijos adresu kompanija nerasta; taip pat nėra įrašų, kad ši kompanija būtų pildžiusi mokesčių deklaracijas. Pareiškėjas ir jį pasirašant sutartis atstovavęs D. K. negalėjo prisiminti bei paaiškinti daugelio su minėtu akcijų pirkimu ir pardavimu susijusių aplinkybių. Teismas nurodė, kad 2004 m. kovo 10 d. sutartimis pareiškėjas iš Didžiosios Britanijos kompanijos „Data Expert Limited“, neva, įsigijo 19 866 paprastųjų vardinių OAO ,,Voltair–Prom“ akcijų už 274 150,80 JAV dolerių (761 728 Lt) sumą bei 60 000 paprastųjų vardinių Čeliabinsko traktorių gamyklos akcijų už 225 600 JAV dolerių (626 830 Lt) sumą. 2004 m. kovo 10 d. kredito sutartimi Latvijos bankas „Aizkraukles banka“ suteikė pareiškėjui 500 000 JAV dolerių kreditą. Pareiškėjas pagal Maskvoje sudarytas 2005 m. sausio 27 d. bei 2005 m. kovo 16 d. sutartis JAV kompanijai „Datomak Global Inc“ pardavė 19 866 vienetų OAO „Voltair–Prom“ akcijų už 496 252,68 JAV dolerių ir 60 000 vienetų Čeliabinsko traktorių gamyklos akcijų už 1 339 200 JAV dolerių. Teismas nurodė, kad Didžiosios Britanijos mokesčių administracija 2007 m. liepos 12 d. raštu Nr. CEI/F80029/DSS informavo, jog kompanija „Data Expert Limited“ buvo įregistruota Londone 2002 m. gegužės 28 d.; pateiktos kompanijos „Data Expert Limited“ deklaracijos ir finansinės ataskaitos už laikotarpį nuo 2002 m. gegužės 28 d. iki 2003 m. gegužės 31 d. rodo, kad kompanija nurodytu laikotarpiu buvo neveikianti; kitų finansinių deklaracijų ji neteikė ir mokesčių nemokėjo; iš įmonių registro išbraukta 2005 m. lapkričio 22 d. Rusijos Federacijos federalinė mokesčių tarnyba 2007 m. lapkričio 21 d. raštu Nr. 26-2-03/7037 informavo, jog Čeliabinsko traktorių gamykla 2005 m. lapkričio 1 d. išregistruota likvidavus ją dėl bankroto; Čeliabinsko traktorių gamykla buvo likviduojama nuo 2004 m. kovo 10 d. iki 2005 m. kovo 16 d.; informacijos apie jos akcijų pirkimą–pardavimą nerasta. Rusijos Federacijos federalinė mokesčių tarnyba 2009 m. sausio 19 d. raštu Nr. 2-7-03/10 informavo, jog nėra duomenų apie pareiškėjo vykdytą OAO „Voltair–Prom“ akcijų pirkimą; OAO „Voltair–Prom“ akcijos neparduodamos viešojoje akcijų rinkoje, jų negali platinti vertybinių popierių viešosios apyvartos organizatoriai. JAV pajamų tarnyba 2007 m. rugsėjo 10 d. raštu informavo, jog kompanija „Datomak Global Inc“ registracijos adresu nebuvo rasta; ji pateikė 2005-2007 metų metinės ataskaitas bei 2004-2005 metų deklaracijas, tačiau, pagal šių dokumentų duomenis, minėtos kompanijos lėšos, bendros pajamos ir išlaidos yra nulinės. Teismas nurodė, kad ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog ginčo akcijų pirkėjais ir pardavėjais nurodytos įmonės nevykdė realios veiklos. OAO “Sibneftegazpererabotka“ bei Čeliabinsko traktorių gamykla taip pat realios veiklos nevykdė ir nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjas galėjo būti įsigijęs bei pardavęs šių įmonių akcijų. Duomenų, kad OAO “Voltair–Prom“ akcijas būtų įsigijęs pareiškėjas, neužfiksuota. Pareiškėjas negalėjo paaiškinti konkrečių ginčo sandorių sudarymo aplinkybių arba pateikė nustatytų faktinių aplinkybių neatitinkančius paaiškinimus. Teismas nurodė, kad 2004 m. rugsėjo 9 d. įmonė „Antares Technology LTD“ į pareiškėjo sąskaitą Latvijos banke „Aizkraukles banka“ pervedė 9 000 JAV dolerių. Tokias pat sumas 2004 m. gruodžio 16 d. pervedė įmonė ,,Westland Outsourcing LLC“ ir 2005 m. vasario 25 d. – įmonė „Nord Line LLC“. Pareiškėjo teigimu, tai buvo pagal žodinį susitarimą su verslo partneriais iš Rusijos gautos paskolos. Tačiau vietos mokesčių administratoriui duotame paaiškinime pareiškėjas nenurodė, kad minėtos lėšos yra gautos paskolos. Jis taip ėmė teigti tik po kurio laiko, tačiau paaiškinti, kodėl keitė ankstesnius parodymus, negalėjo. Teismas nurodė, kad ginčijamuose mokesčių administratorių bei Mokestinių ginčų komisijos sprendimuose padarytos išvados yra pagrįstos, o pareiškėjo pretenzijos neįrodytos.

III.

Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą ir patenkinti jo skundo reikalavimus.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino bylos duomenis ir padarė nepagrįstas, faktinių aplinkybių neatitinkančias išvadas. Pareiškėjas nurodo, kad įmonės registracijos adresas nebūtinai turi sutapti su įmonės veiklos adresu. Įmonė gali būti registruota vienoje vietoje, o faktiškai veikti visiškai kitoje vietoje, todėl registracijos vieta neįrodo, kad įmonė nevykdė veiklos. Taip pat įmonės egzistavimo nepaneigia deklaracijų nepateikimas, nes, pavyzdžiui, JAV tam tikroms bendrovėms yra taikomos išimtys. Pareiškėjas nurodo, kad praėjo beveik treji metai nuo jo įvykdyto akcijų pardavimo iki to laiko, kai OAO „Sibneftegazpererabotka“ buvo išregistruota, todėl jis negalėjo numatyti, jog ateityje įmonė bankrutuos. Be to, šiuo atveju mokestinį ginčą nagrinėjusios institucijos bei teismas neišsiaiškino visų OAO „Sibneftegazpererabotka“ akcijų pirkimo–pardavimo sandorių aplinkybių ir nesikreipė informacijos į bankus „Gazinvestbank“ ir „Expo trade Bank“ bei į kitus asmenis, dalyvavusius ginčo sandoriuose. Pareiškėjas nurodo, kad OAO „Sibneftegozpererabotka“ akcijų pirkimo ir pardavimo sandorių realumą, patvirtina mokesčių administratoriams pateiktos pirkimo–pardavimo sutartys, kreditavimo sutartys, bankų sąskaitų išrašai. Tačiau šie įrodymai nebuvo vertinti ir į juos nebuvo atsižvelgta. Pareiškėjas nurodo, kad jis neprivalėjo gilintis į kitų asmenų (užsienio įmonių) veiklą ir negali už šiuos asmenis atsakyti. Šiuo atveju taip pat nebuvo išsiaiškinta, ar pareiškėjas privalėjo įsigytas akcijas registruoti valstybiniame registre. Pareiškėjas nurodo, kad aplinkybė, jog Čeliabinsko traktorių gamykla 2004 m. kovo 10 d. – 2005 m. kovo 16 d. laikotarpiu buvo likviduojama, dar pati savaime nereiškia, kad nebuvo galima įsigyti šios įmonės akcijų. Be to, minėta gamykla tiek akcijų pirkimo, tiek jų pardavimo, tiek šiuo metu yra veikianti. Tą patvirtina UAB „A. K. K.“ raštas. Pareiškėjas nurodo, kad duomenys apie tai, kas pirko bei pardavė OAO „Voltair–Prom“ akcijas, buvo rinkti iš duomenų šaltinių, atsiradusių jau po pareiškėjo vykdyto akcijų pirkimo ir pardavimo, todėl jie negali paneigti ginčo sandorių realumo. Sandoriuose dėl pastarųjų akcijų pareiškėjui tarpininkavo bankas „Aizkraukles banka“, kuris jam buvo suteikęs kreditą. Turėdamas tarpininką, pareiškėjas neprivalėjo gilintis į vykdytų sandorių detales. Šiuo atveju buvo galima išreikalauti papildomus įrodymus iš minėto banko, tačiau tai nebuvo padaryta. Pareiškėjas nurodo, kad kompanijos „Data Expert Limited“ bei „Datomak Global Inc“ ginčo sandorių sudarymo metu buvo veikiančios. Tą galėtų patvirtinti joms atstovavę asmenys, bet jie šiame mokestiniame ginče apklausti nebuvo. Pareiškėjas nurodo, kad 27 000 JAV dolerių sumą pagal žodinius susitarimus jis pasiskolino iš Rusijos verslo partnerių, o vėliau ją grąžino. Šią aplinkybę patvirtina pinigų priėmimo–perdavimo raštai. Mokesčių administratorius minėtos paskolos buvimo nepaneigė, o savo išvadas grindė tik prielaidomis ir spėliojimais. Pareiškėjas nurodo, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius neinformavo jo apie mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus bei prieštaravimus ir nepasiūlė jų savarankiškai pašalinti. Tokiu neveikimu mokesčių administratorius pažeidė imperatyvias Mokesčių administravimo įstatymo 136 ir 137 straipsnių nuostatas. Be to, mokestinis patikrinimas truko ilgiau nei pusantrų metų, o tai nėra protingas patikrinimo vykdymo terminas. Pareiškėjas nurodo, kad mokesčių administratorius, neigdamas ginčo akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, nepaaiškina, iš kur ir kokiu būdu pareiškėjas gavo atitinkamas lėšas. Iš tikrųjų, jis gavo pajamas iš akcijų pardavimo, o, sudarydamas atitinkamas sutartis, veikė sąžiningai ir nesiekė sukurti formalias sąlygas, kad išvengtų mokesčių mokėjimo. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas 2010 m. gegužės 21 d. nutartimi buvo atnaujinęs bylos nagrinėjimą iš esmės ir įpareigojęs atsakovą pateikti tinkamai į lietuvių kalbą išverstus dokumentus, gautus iš užsienio. Tačiau Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnis 3 dalis riboja mokesčių mokėtojo teisę teikti įrodymus (jų vertimus į valstybinę kalbą) mokestinio ginčo metu. Analogiški ribojimai taip pat turėtų būti taikomi mokesčių administratoriui ir jam neturėtų būti leidžiama teisme teikti įrodymus (jų vertimus), kurie galėjo būti pateikti anksčiau.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo nurodyti sandoriai nebuvo realiai sudaryti ir vykdomi (Mokesčių administravimo įstatymo 69 straipsnio 1 dalis). Sandoriai sudaryti su įmonėmis, kurios nebuvo veikiančios; pirktos akcijos įmonių, kurių viena buvo bankrutuojanti ir jau kitais metais po akcijų pirkimo–pardavimo sandorių sudarymo likviduota; nei vienu atveju atitinkamų įmonių dokumentuose nebuvo užfiksuotas akcininkų pasikeitimas, kuriame figūruotų pareiškėjas; logiškai nepaaiškinama aplinkybė, kad pareiškėjas, būdamas profesionalus bankininkas, pats negalėjo nurodyti, kokią dalį atitinkamų įmonių akcijų įsigijo, kokie buvo jų finansiniai rodikliai; pagrįstų abejonių kelia ir prieštaringi pareiškėjo paaiškinimai bei pateikti nekonkretūs dokumentai dėl bankų dalyvavimo sudarytuose sandoriuose, dėl kredito suteikimo aplinkybių, kainų suderinimo. Pareiškėjas neįrodė, kad jo į banko sąskaitą gautos lėšos yra pajamos už akcijas, todėl jos pagrįstai buvo apmokestintos pajamų mokesčiais. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas taip pat nepateikė jokių dokumentų, kurių pagrindu būtų galima gautus 27 000 JAV dolerių nepriskirti jo pajamoms. Pareiškėjo jokiais įrodymais nepagrįsti teiginiai negali paneigti nustatyto fakto, kad jis tokiu būdu gavo pajamas iš užsienio valstybės įmonių.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo prašo apeliacinį skundą atmesti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad pareiškėjo sandoriai dėl akcijų nebuvo realiai sudaryti ir vykdyti. Taip pat neįrodyta, kad pareiškėjo gauti 27 000 JAV dolerių buvo paskola.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas ir Mokestinių ginčų komisija objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo šį mokestinį ginčą ir priėmė teisėtus bei pagrįstus sprendimus. Šiuose sprendimuose yra pateiktas išsamus bylos įrodymų vertinimas. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su šiuo vertinimu ir, jo detaliai nekartodama, akcentuoja tik pagrindinius aspektus.

Pareiškėjas, remdamasis akcijų pirkimo–pardavimo ir kreditavimo sutartimis, bankų sąskaitų išrašais, įrodinėjo, kad šiuo atveju jo apmokestintos pajamos priskirtinos neapmokestinamosioms pajamoms, nes gautos iš akcijų pardavimo. Tačiau mokesčių administratorius, atlikęs išsamų aplinkybių, susijusių su galimu akcijų pirkimo ir pardavimu, tyrimą, paneigė minėtą pareiškėjo versiją ir įrodė, kad jo pajamos nebuvo gautos iš akcijų pardavimo. Užsienio valstybių (Kipro, Didžiosios Britanijos, JAV, Rusijos) mokesčių administratorių, atlikus atitinkamus tyrimus, pateikta informacija patvirtina, kad pareiškėjo nurodytų akcijų pirkėjai bei pardavėjai nebuvo realiai veikiančios įmonės; dvi iš Rusijos įmonių, kurių akcijomis tariamai buvo prekiaujama, realios veiklos taip pat negalėjo vykdyti, o dėl trečiosios įmonės, kurios akcijų apyvarta nevieša, nėra užfiksuota duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas būtų pirkęs jos akcijų. Pateiktuose kreditavimo dokumentuose nėra konkrečiai užfiksuota, jog atitinkami bankai teikė kreditus pareiškėjui būtent konkretiems, šiame ginče vertinamiems, akcijų pirkimams. Pats pareiškėjas nesugebėjo konkrečiai ir nuosekliai paaiškinti nurodomų operacijų su akcijomis aplinkybių.

Pareiškėjas kelia klausimą dėl papildomų įrodymų rinkimo bei tam tikrų asmenų papildomo apklausimo. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, byloje yra surinkta pakankamai įtikinamų įrodymų, paneigiančių aplinkybę, jog pareiškėjas pajamas gavo iš akcijų pardavimo, todėl papildomas įrodymų rinkimas nėra reikalingas. Nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo nurodomi nauji įrodymai galėtų patikimai paneigti užsienio mokesčių administratorių oficialaus susirašinėjimo būdu pateiktą informaciją ir kitus byloje esančius duomenis.

Pareiškėjas taip pat įrodinėja, kad 27 000 JAV dolerių gavo kaip paskolą iš Rusijos verslo partnerių. Tačiau ši versija nėra patvirtinta, o minėta jo gauta pinigų suma pagrįstai priskirta apmokestintinoms pajamoms. Rašytinių paskolos sutarčių pareiškėjas neturi, o pirminiame paaiškinime vietos mokesčių administratoriui iš viso net nenurodė, kad tai buvo paskola. Vėlesni jo paaiškinimai dėl minėtų pinigų skolinimosi buvo abstraktūs. Dviejų fizinių asmenų ranka surašyti patvirtinimai, jog pareiškėjas jiems grąžino per atitinkamas įmones skolintus pinigus, neatitinka pinigų pervedimo pareiškėjui aplinkybių (į pareiškėjo sąskaitą trijų įmonių vardu tris kartus buvo pervesta po 9000 JAV dolerių, tačiau patvirtinimuose apie pinigų grąžinimą yra minimos tik dvi įmonės ir du pervedimai po 18 000 bei 9 000 JAV dolerių), yra nepatikimi ir bylos duomenų visumos kontekste neįtikinami.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad mokesčių administratorius pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 136 ir 137 straipsnių nuostatas, nes neinformavo jo apie mokestinio tyrimo metu nustatytus trūkumus bei prieštaravimus ir nepasiūlė jų savarankiškai pašalinti. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 136 straipsnį, mokesčių administratorius mokesčių mokėtojui įteikia rašytinį siūlymą pašalinti mokestinio tyrimo metu nustatytas klaidas tik tokiu atveju, kai tyrimo metu yra nustatomi pateiktos mokesčių deklaracijos ar kitų dokumentų trūkumai ar kai nustatoma, kad šie dokumentai prieštarauja kitai mokesčių administratoriaus apie mokesčių mokėtoją turimai informacijai. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius 2007 m. lapkričio 26 d. mokestinio tyrimo rezultatų atskaitoje Nr. G20-192 nurodė, kad pareiškėjas padarė pažeidimų, susijusių su pajamų mokesčių deklaravimu ir mokėjimu. Tokie mokesčių administratoriaus įtarimai pasitvirtino mokestinio patikrinimo metu. Šie įtarimai buvo susiję ne su trūkumais ar prieštaravimais, atsiradusiais dėl padarytos klaidos (Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. VA-108 patvirtintų Mokestinio tyrimo atlikimo taisyklių (2006 m. sausio 24 d. įsakymo Nr. VA-5 redakcija) 3 punktas), o su mokesčių įstatymų pažeidimais. Pareiškėjo padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai nepripažintini Mokesčių administravimo įstatymo 136 straipsnyje įvardintais prieštaravimais ar trūkumais, todėl mokesčių administratorius po mokestinio tyrimo neturėjo pareiškėjui įteikti rašytinio siūlymo ištaisyti klaidas.

Taip pat atmestini pareiškėjo argumentai dėl nepagrįstai ilgos mokestinio patikrinimo trukmės. Šiuo atveju mokesčių administratoriui reikėjo tirti ir vertinti daug reikšmingų aplinkybių, rinkti informaciją užsienio valstybėse. Atsižvelgiant į vykdyto mokestinio patikrinimo sudėtingumą, jo trukmė negali būti laikoma per ilga.

Negalima sutikti su pareiškėjo priekaištais mokesčių administratoriui, jog šis nepaaiškino, iš kur ir kokiu būdu pareiškėjas gavo atitinkamas lėšas. Tiek pagal Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinąjį įstatymą, tiek pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymą, apmokestinimui pakanka nustatyti patį gyventojo (fizinio asmens) pajamų gavimo faktą ir nėra reikalaujama visais atvejais įvardinti konkretų pajamų gavimo pagrindą. Konkretaus pajamų gavimo pagrindo (šaltinio) nustatymas yra reikšmingas tada, kai dėl to keičiasi įstatyme numatytos pajamų apmokestinimo sąlygos ir tvarka (taikoma mokesčio lengvata, keičiasi tarifas, pajamos patenka į neapmokestinamųjų pajamų kategoriją ir pan.). Tačiau jeigu nėra nustatoma požymių, kurie leistų pajamas priskirti tam tikrai jų kategorijai, lemiančiai jų neapmokestinimą ar kitokį apmokestinimą, o pats pajamų gavimo faktas yra nustatytas, tuomet pajamos turi būti apmokestinamos kaip kitos pajamos, konkrečiai neįvardinant jų šaltinio. Nagrinėjamu atveju būtent ir buvo nustatytas atitinkamų pareiškėjo pajamų gavimo faktas ir nebuvo nustatyta, kad yra kokių nors aplinkybių, su kuriomis įstatymai sietų jų neapmokestinimą ar kitokį apmokestinimą, todėl jos pagrįstai buvo apmokestintos kaip kitos pajamos, konkrečiai neįvardinant jų šaltinio.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat nepagrįstai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą pateikti iš užsienio gautų dokumentų tinkamus vertimus į lietuvių kalbą, pažeidė Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalies nuostatas, ribojančias įrodymų pateikimą. Pirma, Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalis nustato ribojimus tik mokesčių mokėtojui. Toks reguliavimas savaime nereiškia, kad analogiškos taisyklės be išlygų turėtų būti taikomos ir mokesčių administratoriui. Mokesčių administratorius yra ne tik mokestinio ginčo šalis, bet ir valstybinio administravimo subjektas, turintis pareigą tinkamai įgyvendinti mokesčių įstatymus bei užtikrinti viešųjų interesų apsaugą mokesčių surinkimo srityje, o mokestinio ginčo procesas negali būti laikomas grynai rungtyniniu. Antra, Mokesčių administravimo įstatymo 153 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos taisyklės yra susijusios su ribojimu teikti įrodymus, kai tą savo iniciatyva daro juos teikiantis asmuo. Jos negali būti taikomos, kuomet pateikti tam tikrus duomenis, esant pagrindui, reikalauja bylą nagrinėjantis teismas. Trečia, byloje esančių dokumentų tinkamų vertimų vėlesnis pateikimas pagal savo pobūdį nėra naujų įrodymų teikimas. Tokiu atveju iš esmės yra tik pašalinami tam tikri trūkumai, susiję su jau pateikta medžiaga.

Dėl išdėstytų argumentų pareiškėjo apeliacinis skundas negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys Dainius Raižys Skirgailė Žalimienė