- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2013-06-06
- Bylos Nr.
- 1A-38-116-2013
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vaclovas Iždonas (pirm.), Bronius Zalaga, Gražvydas Poškus
- Nuteistasis
- M. K., N. D.
- Advokatai
- Edmundas Jankaitis
Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir N. D. apeliacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. ir N. D. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 straipsnio 2 dalį.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
M. K. ir N. D. buvo nuteisti už tai, kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. kovo 17 d., veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį – 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, ją 2006 m. kovo 17 d., apie 14.09 val., automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini) g. (duomenys neskelbtini), ten už 175 litus šią narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).
M. K. ir N. D. buvo nuteisti ir už tai, kad po to jie ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. balandžio 3 d., veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, ją 2006 m. balandžio 3 d., apie 13.30 val., automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir už 560 litų neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).
Šiaulių apygardos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų skundus, 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžiu pakeitė Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį:
Žemesnės instancijos teismas
iš nuosprendyje suformuluoto kaltinimo M. K. ir N. D. pašalino aplinkybę, kad jie ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. balandžio 3 d., veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį, 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006 m. balandžio 3 d., apie 13.30 val., automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir už 560 Lt neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).
Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, M. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki 4 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi, N. D. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį paskirta laisvės atėmimo bausmė sumažinta iki 4 metų, bausmę atliekant pataisos namuose.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas, kasacine tvarka išnagrinėjęs baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų M. K. ir N. D. kasacinius skundus dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžio ir Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio, 2012 m. spalio 16 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį dėl N. D. ir M. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis M. K. prašo atlikti įrodymų tyrimą, apklausti R. V., gim. (duomenys neskelbtini), iš dalies pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį, ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.
Skunde apeliantas nurodo, kad apylinkės teismas nevisiškai atskleidė ir netinkami įvertino bylos aplinkybes, nevisapusiškai atskleidė nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę, nepagrįstai netaikė BK 62 straipsnio 2 dalies, neatsižvelgė į BK 54 straipsnio 3 dalį.
M. K. pažymi, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir paaiškino, kad jis su N. D. buvo garaže, kai atvažiavo R. V., kurio pravardė M. Jis bendravo tik su N. D.. Iš pradžių R. V. bendravo draugiškai, o paskui tapo agresyvus. Nusivežęs jį ir N. D. į (duomenys neskelbtini), grasindamas jam ir N. D. pistoletu, liepė surasti žmonių, kurie galėtų platinti narkotikus. Nei jis, nei N. D. asmenų, galinčių platinti narkotines medžiagas, neieškojo, tačiau to R. V. nesakė, nes jo bijojo. Po kurio laiko N. D. papasakojo jam, kad R. V. jį supažindino su kažkokiais vyrais ir šiems vyrams R. V. pasakė, kad N. D. prekiaus hašišu. Jis (M. K.) iš N. D. pasakojimo suprato, kad R. V. imsis fizinio smurto prieš N. D., jei pastarasis atsisakys perdavinėti narkotines medžiagas. Teigia, kad N. D. buvo išsigandęs, jis pasakė, kad R. V. davė jam narkotines medžiagas ir liepė jas perduoti kažkokiam asmeniui. R. V. liepė N. D. į susitikimą važiuoti vienam. Jis (M. K.) taip pat bijojo R. V., tačiau į susitikimą dėl narkotikų perdavimo nusprendė iš draugiškumo važiuoti kartu su N. D., manydamas, jog taip bus saugiau. Narkotikus perdavė prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės asmeniui, vardu T.. T., atvykęs paimti narkotikų, kalbėjosi tik su N. D.. N. D. perdavė T. narkotikus. Kokią pinigų sumą sumokėjo T., jis nežino, tačiau N. D. už perduotas narkotines medžiagas gautus pinigus atidavė R. V., jie nieko sau nepasiliko. Po šio perdavimo T. nuolat skambinėjo, norėjo kuo skubiau gauti dar narkotinių medžiagų. R. V. pristatė narkotines medžiagas N. D., po to įvyko antrasis narkotikų perdavimas asmeniui, vardu T. Antrasis narkotinių medžiagų perdavimas įvyko prie „(duomenys neskelbtini)“, koks kiekis narkotinių medžiagų buvo perduotas, nežino, taip pat nežino, kokia suma buvo gauta už šias narkotines medžiagas, pinigų jie neskaičiavo, pinigus perdavė R. V.. Žinojo, kad R. V. policijoje turi pažinčių, todėl dėl narkotinių medžiagų ir grasinimų į policiją kreiptis bijojo. Sužinojęs, kad jo ieško policija, jis pats nuvyko į policijos komisariatą. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendyje pažymėjo, jog jo, t. y. kaltinamojo M. K., nurodyta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė bijodamas dėl savo gyvybės, laikytina jo gynybine taktika, siekimu išvengti bausmės. Teismas neatsižvelgė į tai, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu R. V. nebuvo apklaustas, jo nebuvo ieškoma. Teigia, kad R. V. parodymai galėtų nustatyti jo nusikalstamos veikos mastą ir laipsnį. Pažymi, kad ikiteisminio tyrimo metu pas jį buvo atliktos kratos, kurių metu narkotinių medžiagų nebuvo rasta, ir mano, jog tai patvirtina, kad jis savo iniciatyva neužsiėmė narkotinių medžiagų platinimu. Teigia, kad R. V. jo ir N. D. atžvilgiu panaudojo psichinę prievartą, tačiau teismas, pasak apelianto, neištyręs šios aplinkybės, ją atmetė kaip gynybinę versiją.
Anot nuteistojo, teismas, skirdamas jam bausmę, neatsižvelgė į tai, kad jis yra jauno amžiaus, neteistas, kardomosios priemonės sąlygų nepažeidinėjo, nuo nusikalstamos veikos padarymo, t. y. nuo 2006 m. naujų nusikalstamų veikų nepadarė, elgėsi nepriekaištingai, ieškojo darbo, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, du mažamečius vaikus, ir juos išlaiko, jo sugyventinė mokosi.
Be to, teismas, apelianto teigimu, neatsižvelgė į vieną iš pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje – bausmės teisingumo principą. Pažymi, kad bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Viena iš išimčių įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Ši dalis taikoma, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tada teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę.
Nurodo, kad jis ir N. D. tęstinę nusikalstamą veiką padarė 2006 m. kovo 17 d. ir 2006 m. balandžio 3 d. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2006 m. rugsėjo 18 d., o pabaigtas 2008 m. rugpjūčio 6 d. Raseinių rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla baigta nagrinėti ir priimtas apkaltinamasis nuosprendis 2010 m. balandžio 21 d. (baudžiamasis procesas truko ilgiau nei ketverius metus). Esant tokioms aplinkybėms mano, kad yra pagrindas tvirtinti, jog baudžiamosios bylos procesas truko nepateisinamai ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta. Mano, kad baudžiamosios bylos proceso eiga rodo, jog buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Teismo procesui pirmojoje instancijoje buvo būdingos pernelyg ilgos procesine būtinybe nepateisintos pertraukos (pvz., kaltinamasis aktas surašytas 2008 m. rugpjūčio 14 d., o teisiamasis posėdis pradėtas tik 2009 m. birželio 26 d., taip pat buvo pertraukos tarp posėdžių nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d., nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. kovo 26 d.). Taigi, baudžiamosios bylos procesas jo atžvilgiu tęsėsi daugiau kaip ketverius metus. Atkreipia dėmesį, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009), tiek EŽTT jurisprudencija Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007)).
Nuteistojo įsitikinimu, buvo pažeista jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgos proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); T. K. prieš Vengriją (T. K. v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).
Be to, anot apelianto, teismas, paskirdamas jam bausmę, turėjo atsižvelgti ir į jam inkriminuojamo nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad dėl inkriminuojamo nusikaltimo žalingi padariniai nesukelti, nusikalstama veika buvo kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų ir realios grėsmės visuomenės saugumui nebuvo ir negalėjo iškilti, reali žala visuomenei nebuvo padaryta, ir tai duoda pagrindą manyti apie mažesnį jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei mastą.
Nuteistasis M. K. taip pat nurodo, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, jis neigiamai vertina savo elgesį, siekia pasitaisyti, rūpinasi savo mažamečiais vaikais, juos išlaiko, per ketverius metus naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl jo galima neizoliuoti nuo visuomenės, tik prižiūrėti. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, mano, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti bei teisingumas įgyvendintas, vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi, skiriant jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Arba teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę ir tuo atveju, kai yra numatyta bent viena šio straipsnio 1–6 punktuose numatytų sąlygų, t. y. kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis N. D. prašo atlikti byloje įrodymų tyrimą, apklausti R. V., gim. (duomenys neskelbtini), iš dalies pakeisti Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį ir paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatytą, bausmę.
Skunde apeliantas nurodo, kad jis visiškai prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką ir paaiškino visas jam žinomas nusikalstamos veikos detales, tačiau teigia, jog nusikalstamą veiką padarė tik dėl jo atžvilgiu naudotos psichinės prievartos. Pažymi, kad apklausiamas kaip kaltinamasis jis kaltu prisipažino visiškai ir paaiškino, kad jis kartu su M. K. garažuose remontuodavo automobilius. Vieną dieną į garažą atvyko R. V., pravarde M. Jis paprašė sutaisyti jo automobilį. Po to jis pradėjo lankytis pas juos dažniau. Vieną vakarą R. V. atvažiavo išgėręs ir pasisiūlė jį ir M. K. parvežti į namus. Vietoje to jis juos nuvežė į (duomenys neskelbtini), vėliau į savo namus, kuriuose juos vaišino alkoholiu, vėliau jiems pasakė, kad į alkoholį įdėjo amfetamino. Tuo metu R. V. pademonstravo pistoletą, aiškino, kad jis pats priklauso (duomenys neskelbtini) gaujai, dalyvauja plėšimuose. R. V. demonstruojamą pistoletą buvo įrėmęs jam (N. D.) į galvą, po to pradėjo kalbėti, kad jam reikia žmonių, kurie platintų narkotikus. Šiuos R. V. veiksmus jis vertina kaip psichinę prievartą. R. V. liepė jam ir M. K. surasti žmones, kurie galėtų platinti narkotikus. Jis su M. K. žmonių, kurie galėtų platinti narkotikus, neieškojo, tačiau to R. V. nesakė, nes jo bijojo. R. V. į jo garažą buvo atvežęs apspardytą žmogų, kaip įrodymą, kas laukia jo ir M. K., jei nepadės jam. Tada R. V. liepė jam važiuoti kartu su juo. Nuvažiavus į (duomenys neskelbtini) mieste esantį „(duomenys neskelbtini)“, sustojo prie parduotuvės, kur stovėjo pilkos spalvos „Espace“. Prie mašinos buvo keturi vyrai. R. V. supažindino su vyrais ir jiems pasakė, kad jis prekiaus hašišu. Grįžęs į garažą, jis paskambino M. K. ir tarėsi su juo, ką daryti. Jam paskambino T., jis buvo vienas iš prie parduotuvės buvusių vyrų, ir paprašė narkotikų. R. V. jam atvežė paketą su narkotinėmis medžiagomis ir liepė jį perduoti T. Su R. V. reikalavimu perduoti narkotines medžiagas sutiko, nes jo bijojo. Į susitikimą su T. važiavo kartu su M. K.. (duomenys neskelbtini) mieste prie degalinės „(duomenys neskelbtini)“ atvažiavo automobilis, iš kurio išlipo T.. Jis padavė jam paketą, o T. sumokėjo pinigus, vėliau pinigus perdavė R. V.. Po to skambindavo T. ir prašydavo didesnio narkotikų kiekio. Jam (N. D.) R. V. grasino, kad jį nužudys, jei neplatins narkotikų, grasinimai buvo realūs, iš jų suprato, kad R. V. grasinimus gali įvykdyti. Mano, kad R. V. grasinimų vertinimui įtakos galėjo turėti ir tai, kad jis (duomenys neskelbtini) gulėjo (duomenys neskelbtini) psichiatrijos ligoninėje dėl psichikos sutrikimo, diagnozė – nerimastingo tipo asmenybės sutrikimas. Po to jis dar vieną kartą perdavė tam pačiam T. didesnį narkotikų kiekį, kurį jam buvo davęs R. V.. T. sumokėtus pinigus perdavė R. V.. Sandėris vyko prie „(duomenys neskelbtini)“. Į susitikimą važiavo taip pat su M. K.. Ten esančiuose krūmuose padėjo paketą. T. sumokėjo pinigus ir pasiėmė narkotikus. Po antrojo narkotikų perdavimo, praėjus trims dienoms, jis išvyko į Didžiąją Britaniją, nes nenorėjo daugiau daryti nusikaltimų, be to, bijojo, jog R. V. gali su juo susidoroti. Dėl R. V. grasinimų ir narkotinių medžiagų į policiją jis nesikreipė, nes jam buvo žinoma, kad R. V. policijoje turi pažįstamų. Dėl padaryto nusikaltimo nuoširdžiai gailisi. Teigia, kad R. V. jis įvardijo ir ikiteisminio tyrimo metu, pasakė net jo pravardę M., nurodydamas, kad jis liepė perduoti narkotines medžiagas. Be to, minėtas asmuo, pravarde M., nurodytas ir pokalbių stenogramoje prie 2007 m. vasario 20 d. techninių priemonių panaudojimo protokolo.
Skunde taip pat nurodoma, kad teismas nuosprendyje nepagrįstai pažymėjo, jog jo nurodyta aplinkybė, kad nusikalstamą veiką jis padarė bijodamas dėl savo gyvybės, laikytina jo gynybine taktika, siekimu išvengti bausmės. Pažymi, kad darydamas tokią išvadą, teismas neatsižvelgė į tai, kad ši aplinkybė nebuvo ištirta nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio bylos nagrinėjimo metu – R. V. nebuvo apklaustas, nebuvo ieškomas. Mano, kad R. V. gyvenamoji vieta policijos pareigūnams buvo žinoma, tačiau dėl jam nežinomų priežasčių jis apklaustas nebuvo. Anot apelianto, R. V. parodymai galėtų nustatyti jo nusikalstamos veikos mastą ir laipsnį. Nuteistasis taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartą yra konstatavęs, jog abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai (Barbeni, Messeguė and Jabardo v. Spain judgment of 6 December 1988, Series A no. 146; Telfner v. Austria, no. 33501/9620, 20 March 2001 ir kiti). Teigia, kad nors R. V. prieš jį panaudojo psichinę prievartą – grasinimus panaudoti fizinį smurtą, tačiau teismas, neištyręs šios aplinkybės, tai atmetė kaip jo gynybinę versiją.
Apeliantas taip pat pažymi, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros prokurorei N. O., tiek teisminio nagrinėjimo metu Raseinių rajono apylinkės teismui buvo pateikti prašymai atlikti pakartotinį narkotinių medžiagų tyrimą, nes specialistų išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) yra neišsamios, jose nėra ištirtas būtent narkotiko grynosios medžiagos kiekis, tačiau prašymai buvo atmesti, motyvuojant tuo, kad (duomenys neskelbtini) miesto VPK KP Kriminalinių tyrimų tarnybos 2006 m. kovo 28 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos policijos kriminalinių tyrimų centro 2006 m. gegužės 2 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) išsamiai aprašyti tirti objektai. Nuteistasis atkreipia dėmesį, kad šio nusikaltimo dalykas yra narkotinės medžiagos, kurios įrašytos į Sveikatos apsaugos ministerijos sąrašus ir išimtos iš laisvos apyvartos. Pastebi, jog teismų praktikoje, sprendžiant medžiagų kiekio klausimus, atsižvelgiama į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. V-239 patvirtintus narkotinių ir psichotropinių medžiagų nedidelio, didelio ir labai didelio kiekio nustatymo rekomendacijų priedų lentelėse nurodytus atitinkamų medžiagų kiekius. Prie šių lentelių įrašytose iš penkių dalių susidedančiose pastabose pasisakoma dėl kai kurių sąrašuose įrašytų medžiagų ypatybių ar kiekio nustatymo metodikos. Taip pat pažymi, kad paskutinėje (penkiomis žvaigždutėmis pažymėtoje) pastaboje nurodyta, jog medžiagos kiekis pateikiamas perskaičiavus į grynąją medžiagą. Ši pastaba paaiškina lentelėse nurodytų kiekių nustatymo metodiką (perskaičiavus į grynąją medžiagą). Narkotinės medžiagos – kanapių dervos kiekis laikomas dideliu, kai jos yra daugiau kaip 25 g (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-03 nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-217/2007). Narkotinė medžiaga – kanapių derva visada būna su priemaišomis, t. y. bendras kiekis ir juose esančių narkotinių medžiagų kiekis nesutampa, šių medžiagų koncentracija parduodamoje kanapių dervoje būna įvairi, be to, R. V. buvo nurodęs, kad narkotinė medžiaga yra labai nestipri ir jose daug priemaišų. N. D. įsitikinimu, teismas turėjo atsižvelgti į minėtas aplinkybes ir tenkinti prašymą dėl pakartotinio narkotinių medžiagų tyrimo, - kanapių dervos kiekis yra svarbus nusikaltimo dalyko požymis, pagal jį diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė.
Be to, nuteistojo įsitikinimu, teismas nuosprendyje nepagrįstai konstatavo, kad taikyti jam BK 62 straipsnio 1 dalį nėra pagrindų, nes jis nuo ikiteisminio tyrimo pasislėpė, jam buvo taikyta ekstradicija. Tai konstatuodamas, teismas neteisingai įvertino byloje esančius duomenis. Teigia, kad iš Lietuvos jis išvyko į Didžiąją Britaniją praėjus trims dienoms po 2006 m. balandžio 3 d. padarytos nusikalstamos veikos, nes nenorėjo daugiau daryti nusikaltimų, o ne todėl, kad norėjo pasislėpti nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų ir prokuroro (šias aplinkybes nurodė apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu). Būdamas Didžiojoje Britanijoje, jis nesislapstė, išvyko dar iki tol, kol jam nebuvo įteiktas pranešimas apie įtarimą (nutarimas pripažinti įtariamuoju priimtas 2007 m. rugsėjo 6 d.), be to, ikiteisminio tyrimo metu jam, kaip įtariamajam, paieška buvo paskelbta tik 2007 m. rugsėjo 6 d.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad minėtas aplinkybes konstatavo ir Kauno apygardos teismas 2008 m. birželio 11 d. nutartyje, kuria atmetė (duomenys neskelbtini) apygardos prokurorės N. O. skundą dėl suėmimo paskyrimo. Kauno apygardos teismas šioje nutartyje taip pat nurodė, kad teismui pateiktoje medžiagoje nėra duomenų, jog jam iki jo išvykimo į užsienį buvo paskirta kardomoji priemonė ir kad jis būtų pažeidęs kardomosios priemonės sąlygas.
Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas, paskirdamas jam bausmę, neįvertino to, kad jis yra jauno amžiaus, neteistas, baudžiamojo proceso metu jam paskirtos kardomosios priemonės nepažeidinėjo, nuo nusikalstamos veikos padarymo dienos 2006 m. nepadarė naujų nusikalstamų veikų, dirba (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje, kurioje gauna darbo užmokestį, ir tai yra jo pragyvenimo šaltinis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą, 2009 m. kovo 26 d. Raseinių rajono apylinkės teismo nutartimi jis yra paskirtas savo tėvo J. D., kuriam nustatytas 15 proc. darbingumo lygis, rūpintoju, jį prižiūri ir išlaiko, padeda tvarkytis buityje, turi du mažamečius vaikus: sūnus P. D., gim. (duomenys neskelbtini), ir D. R., gim. (duomenys neskelbtini), juos taip pat materialiai išlaiko, 2008 m. rugsėjo 25 d. Kauno miesto apylinkės teismo nutartimi jo mažamečio sūnaus P. D., gim. (duomenys neskelbtini), nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su juo.
Šalies argumentai
Skunde nuteistasis N. D. nurodo ir tai, kad jo tėvui J. D. specialusis nuolatinės slaugos poreikis pratęstas nuo 2010 m. kovo 8 d. iki 2011 m. kovo 7 d., jis ir toliau yra jo rūpintojas. Nors jo motinai V. D. neįgalumas nėra nustatytas, tačiau ji negali rūpintis savo sutuoktiniu J. D., nes pati turi sveikatos problemų, jai diagnozuota depresija. Jo (N. D.) buvusiai sutuoktinei S. D. motinos valdžia neapribota, tačiau, sūnaus P. nuolatinė gyvenamoji vieta nustatyta su juo. Sūnus P. D. gyvena su juo, jis sūnų prižiūri, rūpinasi juo, domisi jo mokslais, užtikrina jam nuolatinį būstą, tinkamas auklėjimo ir vystymosi sąlygas, suteikia ramią aplinką ir saugumą. Teigia, kad sūnus P. D. yra jautrus, prisirišęs prie jo, gyvenimo sąlygų pasikeitimas gali pakenkti jo interesams. Jo sutuoktinė A. D. (santuoka sudaryta (duomenys neskelbtini)) nedirba, yra registruota darbo biržoje, todėl išlaikyti jų mažametį sūnų D. R. negali.
Apeliantas pažymi, kad vienas iš pagrindinių bausmės skyrimo principų, įtvirtintų BK 41 straipsnyje, yra bausmės teisingumo principas. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybę. Tik išimtiniais atvejais teismas, skirdamas bausmę, gali išeiti už baudžiamojo įstatymo sankcijos ribų. Viena iš išimčių įtvirtinta BK 54 straipsnio 3 dalyje. Ši dalis taikoma, kai sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tada teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Atkreipia dėmesį, kad jis ir M. K. tęstinę nusikalstamą veiką padarė 2006 m. kovo 17 d. ir 2006 m. balandžio 3 d. Ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2006 m. rugsėjo 18 d. Kaip įtariamasis jis buvo apklaustas 2008 m. gegužės 29 d., savo kaltę pripažino visiškai. Ikiteisminis tyrimas buvo pabaigtas 2008 m. rugpjūčio 6 d. Raseinių rajono apylinkės teisme baudžiamoji byla baigta nagrinėti ir apkaltinamasis nuosprendis priimtas 2010 m. balandžio 21 d., taigi, baudžiamasis procesas truko ilgiau nei ketverius metus. Esant nurodytoms aplinkybėms, apelianto manymu, yra pagrindas tvirtinti, kad baudžiamosios bylos procesas truko nepateisinamai ilgai, jo teisė ilgai nelikti nežinioje dėl savo likimo nebuvo užtikrinta.
Skunde taip pat nurodoma, kad policijos pareigūnai 2006 m. kovo 17 d. organizavo narkotinių medžiagų pirkimą. Operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaiškinti, kokią narkotinę medžiagą (jos kiekį) įgijo NVIM dalyvis Nr. 1, 2006-03-20 davė užduotį (duomenys neskelbtini) miesto VPK KTT specialistui, kuris 2006 m. kovo 28 d. surašė savo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kad tyrimui pateikti tamsios spalvos, sausi, supresuoti gabalėliai yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendra masė yra 27,55 g. Apeliantas pažymi, kad baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kada ši specialisto išvada buvo gauta (duomenys neskelbtini) miesto VPK, todėl nėra aišku, ar 2009 m. kovo 28 d. turėjo būti pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl narkotinių medžiagų platinimo, ar vėliau. Nurodo manantis, kad nuo specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) gavimo įrodymų rinkimas turėjo būti fiksuojamas pagal BPK normas, kitu atveju surinkti duomenys turėtų būti pripažinti neteisėtais ir negalėtų būti pripažinti įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad policijos pareigūnai 2006 m. balandžio 3 d. dar vieną kartą organizavo narkotinių medžiagų pirkimą, inicijuodami dar didesnį kiekį. Operatyvinio tyrimo pareigūnas, siekdamas išsiaiškinti, kokią narkotinę medžiagą (jos kiekį) įgijo NVIM dalyvis Nr. 1, 2006 m. balandžio 6 d. davė užduotį Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistui, kuris 2006 m. gegužės 2 d. surašė savo išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), kad tyrimui pateikta rudos spalvos medžiaga yra narkotinė medžiaga – kanapių derva, kurios bendroji masė yra 66,636 g. Ši specialisto išvada (duomenys neskelbtini) m. VPK buvo gauta 2006 m. gegužės 9 d., tačiau ir šiuo atveju ikiteisminis tyrimas iškart nebuvo pradėtas dėl narkotinių medžiagų platinimo (ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik 2006 m. rugsėjo 18 d.). Operatyvinės veiklos metu surinkus tam tikrus duomenis, iš kurių galima padaryti išvadą apie nusikalstamos veikos sudėtį veikoje, tuoj pat turi būti pradedamas ikiteisminis tyrimas. Tokia nuostata išplaukia iš BPK 2 straipsnio turinio, kur nurodyta, kad prokuroras ir ikiteisminio tyrimo įstaigos kiekvienu atveju, kai paaiškėja nusikalstamos veikos požymiai, privalo pagal savo kompetenciją imtis visų įstatymų numatytų priemonių, kad per trumpiausią laiką būtų atliktas tyrimas ir atskleista nusikalstama veika. Mano, kad BPK 171 straipsnio 1 dalies nuostata, jog ikiteisminio tyrimo įstaigai nustačius nusikalstamos veikos požymius, tuoj pat pradedamas ikiteisminis tyrimas, buvo pažeista. Taip BPK 171 straipsnio 1 dalies taikymo nuostatos išaiškintos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus plenarinės sesijos 2007 m. spalio 18 d. nutartyje Nr. 2K-P-412/07.
Nuteistojo įsitikinimu, baudžiamojo proceso metu buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, suvaržę jo teises į greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą pagal įstatymą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis, Protokolo Nr. 7 2 straipsnis, Konstitucijos 31 straipsnio 1, 2 dalys, BPK 44 straipsnio 5, 6 dalys).
Žemesnės instancijos teismas
Be to, baudžiamosios bylos proceso eiga, apelianto teigimu, rodo, kad buvo nepagrįstų delsimų, už kuriuos atsakingos valstybės institucijos. Teismo procesui pirmojoje instancijoje buvo būdingos pernelyg ilgos procesine būtinybe nepateisintos pertraukos (pvz., kaltinamasis aktas surašytas 2008 m. rugpjūčio 14 d., o teisiamasis posėdis pradėtas tik 2009 m. birželio 26 d., taip pat pertraukos tarp posėdžių nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2009 m. gruodžio 18 d., nuo 2009 m. gruodžio 18 d. iki 2010 m. kovo 26 d.). Baudžiamosios bylos procesas jo atžvilgiu tęsėsi daugiau kaip ketverius metus. Atkreipia dėmesį, kad tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (baudžiamosios bylos Nr. 2K-7-45/2007, 2K-102/2009), tiek EŽTT jurisprudencija Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje panaši proceso trukmė dažnai pripažįstama neatitinkančia „įmanomai trumpiausio laiko“ reikalavimo (Jakumas prieš Lietuvą (Jakumas v. Lithuania, no. 6924/02, judgement of 18 July 2006); Kuvikas prieš Lietuvą (Kuvikas v. Lithuania, no. 21837/02, judgement of 27 June 2006); Gečas prieš Lietuvą (Gečas v. Lithuania, no. 418/04, judgement of 17 July 2007).
Apelianto vertinimu, jo teisė į bylos nagrinėjimą per įmanomai trumpiausią laiką buvo pažeista. Pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuota, jog tais atvejais, kai pripažįstama, kad byloje buvo nepateisinami procesiniai delsimai, viena iš tinkamų ir pakankamų teisinės gynybos dėl pernelyg ilgo proceso trukmės priemonių yra bausmės sumažinimas kaltinamiesiems (Einarsson prieš Islandiją (Einarsson v. Iceland, no.22596/93, decision of 5 April 1995); Beck prieš Norvegiją (Beck v. Norvvay, no 26390/95, judgement of 26 June 2001); Wejrup prieš Daniją (Wejrup v. Denmark, no. 49126/99, decision of 7 March 2002); T. K. prieš Vengriją (T. K. v. Hungary, no. 67660/01, judgement of 28 September 2004); Ohlen prieš Daniją (Ohlen v. Denmark, no. 63214/00, judgement of 24 May 2005); Bochev prieš Bulgariją (Bochev v. Bulgaria, no. 73481/01, judgment of 13 November 2008) ir kiti).
Nuteistasis N. D. taip pat pažymi, kad teismas, paskirdamas jam bausmę, turėjo atsižvelgti ir į jam inkriminuojamo nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad dėl inkriminuojamo nusikaltimo žalingi padariniai nesukelti, nusikalstama veika buvo kontroliuojama teisėsaugos pareigūnų, ir realios grėsmės visuomenės saugumui nebuvo ir negalėjo iškilti, reali žala visuomenei nebuvo padaryta, ir tai duoda pagrindą manyti apie mažesnį jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos pavojingumo visuomenei mastą.
Nurodo, kad nuo nusikaltimo padarymo praėjo daug laiko, jis daug kartų apsvarstė savo neteisėtą elgesį dėl minėtos nusikalstamos veikos padarymo, suprato neigiamus savo elgesio padarinius, siekia pasitaisyti, dirba, rūpinasi savo tėvu ir mažamečiais vaikais, juos išlaiko, per ketverius metus naujų nusikalstamų veikų nepadarė, todėl mano, jog jį galima jo neizoliuoti nuo visuomenės, tik prižiūrėti. Apelianto įsitikinimu, atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad bausmės tikslai šioje byloje gali būti pasiekti ir teisingumas įgyvendintas vadovaujantis BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktu, 54 straipsnio 3 dalimi jam paskyrus bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Taip pat mano, kad teismas, vadovaudamasis BK 62 straipsnio 2 dalimi, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už nusikalstamą veiką paskirti jam švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę, nes yra minėto straipsnio 1–6 punktuose numatyta sąlyga – kaltininkas išlaiko neįgalų asmenį, išlaiko mažamečius vaikus.
Žemesnės instancijos teismas
Apygardos teismo posėdyje nuteistieji M. K. ir N. D. bei jų gynėjai prašė M. K. ir N. D. išteisinti, prokuroras prašė priimti sprendimą, analogišką Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. sprendimui.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistųjų M. K. ir N. D. apeliaciniai skundai tenkintini.
Kaip jau minėta, Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendžiu M. K. ir N. D. buvo nuteisti už tęstinio nusikaltimo, numatyto BK 260 straipsnio 2 dalyje, padarymą, t. y. už tai, kad neteisėtai įgijo didelius kiekius narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006 m. kovo 17 d. ir 2006 m. balandžio 3 d. pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini).
Šiaulių apygardos teismas 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžiu iš Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendyje suformuluoto kaltinimo M. K. ir N. D. pašalino aplinkybę, kad jie bendrininkų grupe įgijo didelį kiekį – 66,636 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006 m. balandžio 3 d., apie 13.30 val., automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), ją atgabeno prie kaimo turizmo sodybos „(duomenys neskelbtini)“, esančios (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, ir už 560 Lt neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1. Nuosprendžio dalį, kurioje M. K. ir N. D. pripažinti kaltais ne vėliau kaip 2006 m. kovo 17 d. bendrininkų grupe įgijus, gabenus didelį kiekį – 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos bei ją neteisėtai pardavus NVIM dalyviui Nr. 1, ir nuteisti pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas paliko nepakeistą.
Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi panaikino Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nuosprendžio dalį dėl N. D. ir M. K. nuteisimo pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.
Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad siekiant surinkti įrodymus dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 260 straipsnio 2 dalyje, joje buvo panaudotas nusikalstamos veikos imitacijos modelis (toliau – ir NVIM).
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pažymėjęs, kad pagal formuojamą teismų praktiką teismas, nagrinėjantis bylą, kurioje kaltinimas grindžiamas duomenimis, gautais taikant NVIM, turi pareigą nustatyti NVIM taikymo aplinkybes ir padaryti išvadą, kad taikant NVIM kaltinamasis nebuvo išprovokuotas padaryti nusikalstamą veiką.
Pažymima, jog 2000 m. gegužės 8 d. nutarime dėl Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 2 straipsnio 12 dalies, 7 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 11 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 1981 straipsnio 1 bei 2 dalių atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad “<…> modeliu gali būti tik „prisijungiama“ prie tęstinių ar trunkamųjų nusikaltimų, taip pat kitų besitęsiančių, bet nepasibaigusių nusikaltimų. Ši nusikalstama veika tęsiasi be operatyvinės veiklos slaptųjų dalyvių pastangų. Jie tik imituoja rengiamo ar daromo nusikaltimo veiksmus. Modeliu negali būti kurstomas. ar provokuojamas naujo nusikaltimo darymas, negali būti kurstoma padaryti nusikalstamą veiką, kurią asmuo tik rengė ir tokius veiksmus nutraukė. <...> Įstatyme nustatytų modelio taikymo ribų nepaisymas, nusikaltimo provokavimas ar kitoks piktnaudžiavimas modeliu daro jį neteisėtu. Šių aplinkybių tyrimas ir vertinimas – teisminio nagrinėjimo dalykas“.
Nusikalstamą veiką imituojančio modelio sąvoka apibrėžta Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatyme – tai „sankcionuoti veiksmai, formaliai turintys nusikalstamos veikos ar kitokio teisės pažeidimo požymių, atliekami siekiant apginti nuo nusikalstamo kėsinimo įstatymų saugomas asmens teises ir laisves, nuosavybę, visuomenės ir valstybės saugumą“. Provokacija – tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinosi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti (Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalis).
Tik padarius išvadą, kad taikant NVIM asmuo, kuriam jis taikytas, nebuvo provokuojamas, kad asmuo nusikalstamą veiką būtų daręs ir be modelio dalyvių įsikišimo, galimas tokio asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn. Ir priešingai, konstatavus, kad veikos padarymą nulėmė provokacija, baudžiamosios atsakomybės taikymas yra negalimas, nes valstybė negali „sukurti“ nusikaltimų, o po to už juos bausti. Tik tinkamai ištyrus modelio taikymo aplinkybes, taikant modelį gauti duomenys gali būti pripažinti įrodymais, kuriais gali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-510/2011).
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju NVIM taikymo aplinkybės dėl apeliantų 2006 m. kovo 17 d. atliktų veiksmų tinkamai nenustatytos.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš skundžiamo nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas M. K. ir N. D. kaltę iš esmės grindė jų pačių prisipažinimu, įslaptinto liudytojo Nr. 1 ir liudytojo R. G. parodymais.
Nuteistasis N. D. pirmosios instancijos teisme parodė, kad vieną dieną jam ir N. K. dirbant garaže, pas juos atvykęs R. V., pravarde M. , paprašė suremontuoti automobilį. Vėliau jis į garažą pradėjo atvažiuoti dažnai, o vieną kartą pasakė, kad jis priklauso (duomenys neskelbtini) gaujai, dalyvauja nusikaltimuose ir pradėjo kalbėti, kad jam reikia žmonių, kurie platintų narkotikus. Po 2 ar 3 dienų R. V. nusivežė jį į „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini) r. Ten jis (N. D.) prie parduotuvės pamatė automobilį „Espace“, prie kurio stovėjo 4 vyrai. Vienas iš jų mūvėjo baltas pirštines, prie automobilio stovėjo ir R. G.. Grįžęs į garažą, jis (N. D.) paskambino N. K., jie tarėsi, ką daryti. Jam (N. D.) paskambinęs T., t. y. vienas iš „(duomenys neskelbtini)“ prie automobilio stovėjusių vyrų, pasakė, kad jis (N. D.) turi atvežti hašišą. Paketą su narkotinėmis medžiagomis jam atvežė R. V.. Nors jam buvo liepta važiuoti vienam, į susitikimą jis važiavo su N. K.. Paskambinus T., jie susitarė susitikti (duomenys neskelbtini), prie degalinės „(duomenys neskelbtini)“. Atvykus į šią degalinę, prie jų automobilio privažiavo automobilis „Renault Espace“, iš jo išlipo T.. Jis padavė T. paketą su narkotinėmis medžiagomis ir gavo pinigus. Po to paskambino R. ir paklausė, ar jis padavė tą paketą. T. skambindavo kiekvieną dieną ir prašė didesnio narkotinių medžiagų kiekio. Po kurio laiko M. vėl jam atvežė paketą, kurį jis turėjo perduoti T. Kadangi jis bijojo, nutarė paketą nuvežti, tačiau jį padavė ne į rankas, o paliko krūmuose. Grįžus namo, jam paskambino M., jie susitarė susitikti, nes jis (N. D.) turėjo perduoti už narkotikus gautus pinigus. Tąkart jie vaišinosi, visi buvo išgėrę. Kai neblaivus vairuodamas automobilį „Ford Escort“ R. V. atsitrenkė į policijos automobilį ir policijos pareigūnai greitai pastarąjį paleido, jis (N. D.) suprato, kad R. V. turi pažįstamų policijoje, todėl į policiją nesikreipė, o bijodamas, kad jam kas nors neatsitiktų, išvyko į užsienį. Atsakydamas į prokuroro klausimą N. D. paaiškino, kad jis padėti R. V. sutiko po to, kai pastarasis jam įrėmė į galvą šautuvą. Nurodė, kad prieš antrąjį narkotinių medžiagų perdavimą jam buvo pagrasinta, kad jei jis nepadės perduoti narkotikų, bus nužudytas. Grasinimą jis suvokė kaip realų. Su T. jį supažindino R. V. (3 t. 23–25 b. l.). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio, vykusio 2011 m. sausio 5 d., metu nuteistasis N. D. patvirtino, kad jį su liudytoju Nr. 1, t. y. T. iš Vilniaus, supažindino R. V.. Tai buvo „(duomenys neskelbtini)“, (duomenys neskelbtini) r. Tąkart jis už 20–30 metrų matė pareigūną – liudytoją R. G.. Susitikimą iniciavo R. V.. Po to T. jam kasdien po 2–3 kartus skambindavo, reikalavo atvežti narkotinių medžiagų. R. V. aiškino, kad jis yra skolingas T. M. K. R. V. vadino M., „Š.“, nes pastarasis buvo mažo ūgio (3 t. 190, 216 b. l.). M. prisistatė ir pats R. V. (5 t. 24 b. l.).
Iš esmės tokias pat aplinkybes nurodė ir nuteistasis M. K.. Pirmosios instancijos teisme jis taip pat paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) jam ir N. R. V. grasino šautuvu, pirmąjį kartą narkotikus jie gavo iš R. V., pirmasis susitikimas įvyko „(duomenys neskelbtini)“ degalinėje, kur 3 asmenys atvyko automobiliu „Espace“. Pamena, kad į jų automobilį atėjo T., pasiėmė paketą su narkotikais, padavė pinigus. Jie pinigus atidavė R. V.. Po pirmojo narkotinių medžiagų perdavimo T. nuolat skambindavo, norėjo kuo skubiau jų vėl gauti. Antrą kartą jis (M. K.) narkotikų perdavime dalyvavo todėl, kad bijojo M., kuris jam grasino. Pinigus jie vėl atidavė R. V.. Į prokuroro klausimą M. K. atsakė, kad avarija, kurią sukėlė R. V., jį ir N. išgąsdino – jie tada suprato, kad R. V. policijoje turi pažįstamų, todėl jiems neverta kreiptis į policiją su pranešimu apie R. V. ir narkotines medžiagas. Atsakydamas į advokato klausimą M. K. nurodė, kad N. D. išvykus į užsienį, jam, t. y. M. K., dar apie mėnesį buvo skambinama, jo prašė sutikti dalyvauti perduodant narkotikus arba surasti asmenis, galinčius tai padaryti (3 t. 25–27 b. l.). Iš esmės analogiškas aplinkybes M. K. nurodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdžių metu (3 t. 190, 216 b. l.).
N. D. ir M. K. parodymus, kad T., t. y. liudytojas Nr. 1, pats skambindavo N. D. ir prašydavo narkotinių medžiagų, patvirtina ir byloje esanti pokalbių stenograma prie 2007 m. vasario 20 d. techninių priemonių panaudojimo protokolo (1 t. 45–46 b. l.).
Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistųjų parodymų nepaneigia ir liudytojų Nr. 1 (T.) bei R. G. parodymai.
Kaip matyti iš liudytojo Nr. 1 2006 m. rugsėjo 28 d. apklausos protokole užfiksuotų parodymų, pastarasis paaiškino, kad 2006 m. kovo mėnesį iš (duomenys neskelbtini) gyvenančių asmenų, kurių negali įvardinti, sužinojo, kad vaikinai, vardais N. ir M., ieško asmenų, kuriems galėtų parduoti narkotikus – hašišą. Iš vieno iš matymo pažįstamo asmens, kurio anketinių duomenų neprisimena, gavo N. telefono numerį. 2006 m. kovo 17 d. paskambinęs N. prisistatė T. iš Vilniaus. Pasakė, kad nori susitikti su juo (duomenys neskelbtini) dėl narkotinės medžiagos – hašišo. Prieš važiuojant į (duomenys neskelbtini) pareigūnas R. G. jam hašišui pirkti davė 250 Lt. Sutartu laiku ir vietoje jis susitiko su dviem vaikinais – už automobilio vairo sėdėjo N., o šalia jo, priekinėje keleivio sėdynėje – M. N. jam padavė polietileninį maišelį su rudos spalvos medžiaga, o jis (liudytojas Nr. 1) N. padavė pareigūno R. G. duotus pinigus. Įgytą medžiagą, kuri pagal susitarimą turėjo būti hašišas, iš karto po susitikimo jis perdavė pareigūnui R. G., kuris jų sandorį stebėjo iš kito automobilio (1 t. 76-77 b. l.). Teisminio bylos nagrinėjimo metu apklausiamas apylinkės teismo teisėjos liudytojas Nr. 1 parodė, kad jis iki narkotikų perdavimo (duomenys neskelbtini) „(duomenys neskelbtini)“ degalinėje buvo su N. susitikęs (duomenys neskelbtini) mieste, jam nežinomoje vietoje, su N. susipažino 2006 m. kovo mėnesį kavinėje, kurios pavadinimo ir vietos nurodyti negali. Taip pat nurodė, kad R. V., pravarde M., jis nepažįsta, su juo susitikęs nebuvo (3 t. 19–20 b. l.). Taigi, akivaizdu, kad liudytojo Nr. 1 parodymai nėra nuoseklūs ir jie nepaneigia N. D. teiginio, kad jį su liudytoju Nr. 1, T., supažindino R. V.. Be to, paties liudytojo Nr. 1 parodymus, kad jis R. V. nepažįsta, paneigia ir jau minėta telefoninių pokalbių stenograma, kurioje užfiksuota, kad N. D. pasakius liudytojui Nr. 1, jam prisistačiusiu T., – „kažkiek biškį yra“, liudytojas Nr. 1 jo paklausė: „O tau nepasakė M.?“ (1 t. 45–46 b. l.). Kolegija pažymi, kad bylą nagrinėjant Šiaulių apygardos teisme ir siekiant objektyviai išsiaiškinti visas bylos aplinkybes, daug kartų buvo siekiama teismo posėdžiuose apklausti liudytoją Nr. 1, taip pat kaip liudytoją apklausti R. V., tačiau išnaudojus visas įmanomas priemones, šių asmenų apklausti nepavyko (3 t. 118–122, 124–125, 148–149, 151, 172–173, 4 t. 31A, 5 t. 14–15, 18, 21, 22, 26, 29 53 b. l.).
Aplinkybės, kad N. D. ir M. K. buvo provokuojami padaryti BK 260 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepaneigia ir liudytojo, policijos pareigūno R. G. parodymai, kuriuos teisėjų kolegija taip pat vertina kaip nenuoseklius, nes jie prieštarauja vieni kitiems. Atkreipiamas dėmesys, kad R. G. pirmosios instancijos teisme apklausiamas 2010 m. kovo 26 d. nurodė, kad jis apie R. V. girdi pirmą kartą (3 t. 43–44 b. l.), apeliacinės instancijos teismo posėdžio, vykusio 2011 m. sausio 5 d., metu parodė, kad jis R. V. nepažinojo, bylos, kurioje R. V. nuteistas 2006 m. liepos 3 d. nuosprendžiu, neprisimena (3 t. 188–190 b. l.), o 2011 m. vasario 25 d. teismo posėdyje jau parodė, kad jis pradėjo ikiteisminį tyrimą M. Š. atžvilgiu, R. V. jam žinomas iš šios bylos, kaip jis atrodė, žinojo iš matymo (3 t. 215–216 b. l.). Tai, kad R. G. pažinojo R. V., neginčijamai patvirtina ir iš Kauno miesto apylinkės teismo išreikalautoje baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje R. V. nuteistas pagal BK 259 straipsnio 1 dalį, ir kurioje R. G. R. V. atžvilgiu atliko procesinius veiksmus, esantys duomenys.
Nors bylos duomenys liudija, kad 2006 m. kovo 14 d. teikimas dėl nusikalstamos veikos imitacijos modelio panaudojimo 2006 m. kovo 16 d. buvo sankcionuotas (duomenys neskelbtini) apygardos vyriausiojo prokuroro (3 t. 54–55 b. l.), kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad N. D. ir M. K. buvo provokuojami nusikalsti. Byloje nėra įrodymų, kurie paneigtų apeliantų teiginius, jog narkotinę medžiagą – kanapių dervą jie įgijo iš R. V. ir ją pastarojo liepimu, būdami jo įbauginti, pardavė NVIM dalyviui Nr. 1. Byloje nėra jokių duomenų, kad N. D. ar M. K. būtų pirmi parodę iniciatyvą tiek dėl narkotinės medžiagos įsigijimo, tiek dėl jos gabenimo ir pardavimo liudytojui Nr. 1, ir kad ši iniciatyva buvo įgyvendinta nedarant apeliantams jokio skatinamojo poveikio. Priešingai, akivaizdu, kad NVIM dalyviai ne prisijungė prie N. D. ir M. K. daromos nusikalstamos veikos, o savo veiksmais juos provokavo nusikalsti. Nors pirmosios instancijos teisme M. K. bei N. D. ir buvo pripažinę savo kaltę dėl jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, šie jų parodymai nepripažintini jų kaltę patvirtinančiais įrodymais, nes nustačius, kad NVIM buvo neteisėtas bent vienu aspektu, jį taikant surinkti įrodymai laikomi neleistinais ir jais negali būti grindžiamas apkaltinamasis nuosprendis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-P-6/2008). Kiti duomenys, įskaitant liudytojo Nr. 1 ir liudytojo R. G. parodymus, dėl šiame nuosprendyje nurodytų priežasčių taip pat negali būti pripažįstami įrodymais, patvirtinančiais, kad M. K. ir N. D. ikiteisminio tyrimo metu nenustatytomis aplinkybėmis, ne vėliau kaip 2006 m. kovo 17 d., veikdami bendrininkų grupėje, iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatytų asmenų, turėdami tikslą parduoti, įgijo didelį kiekį – 27,55 g narkotinės medžiagos – kanapių dervos, kurią 2006 m. kovo 17 d., apie 14.09 val., automobiliu „BMW“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), atgabeno prie „(duomenys neskelbtini)“ degalinės, esančios (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), ten už 175 litus šią narkotinę medžiagą neteisėtai pardavė NVIM dalyviui Nr. 1, kuriam taikomas anonimiškumas, veikusiam pagal (duomenys neskelbtini) apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo 2006 m. kovo 16 d. patvirtintus nusikalstamos veikos imitacijos modelius Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini). Taigi, negalima konstatuoti, kad 2006 m. kovo 17 d. buvo padaryta nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių turinti veika.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis naikinamas ir N. D. bei M. K. pagal BK 260 straipsnio 2 dalį išteisinami (BPK 329 straipsnio 1 punktas).
Teisėjų kolegija sutinka su M. K. ir N. D. skundų argumentais dėl ikiteisminio tyrimo pradžios ir pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo atlikimo trukmės. Kartu pažymima, kad į minėtus skundų argumentus yra išsamiai atsakyta Šiaulių apygardos teismo 2012 m. vasario 22 d. nuosprendyje.
Kadangi N. D. ir M. K. išteisinami, todėl bausmės klausimas nebesprendžiamas ir apeliantų skundų argumentai, susiję su naikinamu nuosprendžiu jiems paskirtomis bausmėmis, nebenagrinėjami.
M. K. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (1 t. 105, 106 b. l.), panaikintina.
N. D. paskirtos kardomosios priemonės – įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinis pasižadėjimas neišvykti (2 t. 6, 8 b. l., 3 t. 198–199 b. l.), panaikintinos.
27,55 g kanapių dervos, saugomos (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiajame policijos komisariate, Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos licencijavimo skyriuje (1 t. 42, 43 b. l.), sunaikintina (BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktas);
66,508 g kanapių dervos, saugomos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centre (1 t. 53, 56 b. l.), sunaikintina (BPK 94 straipsnio 1 dalies 2 punktas);
vokas su M. K. DNR pavyzdžiais ir pakuotės nuo kanapių dervos, saugomi (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiajame policijos komisariate, Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos licencijavimo skyriuje, sunaikintini (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas);
laikmenos Nr. (duomenys neskelbtini) su telefoninių pokalbių įrašais ir Nr. (duomenys neskelbtini) su įrašu, darytu NVIM realizavimo metu tyrimo centre, paliktinos prie baudžiamosios bylos;
mobiliojo ryšio telefonas „Sony Ericsson“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), saugomi pas M. K. (1 t. 86, 87, 93 b. l.), grąžintini M. K. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas);
laikrodis „Armany“, balto metalo grandinėlė, 5 paprasti raktai, vienas automobilio „BMW“ raktelis, Visa kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimas Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros talonas Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimas Nr. (duomenys neskelbtini), Visa kortelė Nr. (duomenys neskelbtini), mobiliojo ryšio telefonas „Nokia 6300“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), „Apple iPhone“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) (1 t. 119, 120, 121, 122, 139, 141, 142, 144, 146147, 148, 149, 150 b. l.), saugomi pas N. D., grąžintini N. D. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas);
2 Lt ir 219 Anglijos svarų sterlingų (1 t. 119 b. l.), saugomi (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiojo policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje, grąžintini N. D. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos dėl N. D. ekstradicijos turėtos 3525,48 Lt išlaidos (2 t. 10, 12, 13, 14, 15 b. l.) proceso išlaidomis nepripažintinos ir iš N. D. nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu, 331 straipsniu,
n usprendžia:
Raseinių rajono apylinkės teismo 2010 m. balandžio 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:
N. D. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
M. K. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Panaikinti M. K. paskirą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
Panaikinti N. D. paskirtas kardomąsias priemones – įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje ir rašytinį pasižadėjimą neišvykti.
27,55 g kanapių dervos, saugomos (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiajame policijos komisariate, Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos licencijavimo skyriuje, sunaikinti;
66,508 g kanapių dervos, saugomos Lietuvos policijos kriminalistinių tyrimo centre, sunaikinti;
voką su M. K. DNR pavyzdžiais ir pakuotes nuo kanapių dervos, saugomus (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiajame policijos komisariate, Viešosios policijos Viešosios tvarkos tarnybos licencijavimo skyriuje, sunaikinti;
laikmenas Nr. (duomenys neskelbtini) su telefoninių pokalbių įrašais ir Nr. (duomenys neskelbtini) su įrašu, darytu NVIM realizavimo metu tyrimo centre, palikti prie baudžiamosios bylos;
mobiliojo ryšio telefoną „Sony Ericsson“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), saugomus pas M. K., grąžinti M. K.;
laikrodį „Armany“, balto metalo grandinėlę, 5 paprastus raktus, vieną automobilio „BMW“ raktelį, Visa kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo pažymėjimą Nr. (duomenys neskelbtini), techninės apžiūros taloną Nr. (duomenys neskelbtini), registracijos liudijimą Nr. (duomenys neskelbtini), Visa kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), mobiliojo ryšio telefoną „Nokia 6300“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), „Apple iPhone“, IMEI Nr. (duomenys neskelbtini), su SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini), saugomus pas N. D., grąžinti N. D.;
2 Lt ir 219 Anglijos svarų sterlingų (1 t. 119 b. l.), saugomus (duomenys neskelbtini) miesto vyriausiojo policijos komisariato depozitinėje sąskaitoje, grąžinti N. D..