Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, Iv-512-562/2011

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2011-12-02
Bylos Nr.: Iv-512-562/2011
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-01978-2010-1
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjas: Rosita Patackienė
Atsakovas: Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Pareiškėjas: R. A.
Trečiasis asmuo: Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos

Kategorijos

16.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Administracinė byla Nr. I-512-562/2011(Proceso Nr. 3-61-3-01978-2010-1)Procesinio sprendimo kategorija 16.5; 74 (S)

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. gruodžio 2 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Rosita Patackienė, sekretoriaujant Astai Statkevičienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ atstovei Danguolei Kurčikovienei, nedalyvaujant pareiškėjui R. A., atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovams, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovams Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas R. A. skunde prašo teismo solidariai priteisti iš atsakovų Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ ir Lietuvos valstybės darbo užmokesčio nepriemoką – 5179.87 Lt. Nurodo, kad dirba Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ Telšių apsaugos skyriaus Stebėjimo ir techninės kontrolės poskyrio vyriausiojo patrulio pareigose. Nepriemoka susidarė todėl, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo vadovaujamasi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., kuriame yra nustatyti apribojimai valstybės tarnautojams mokamų priedų ir priemokų sumai. Todėl nuo 2008-04-01 iki 2009-01-01 jam buvo neišmokėta 5179.87 Lt priemokų ir priedų. Mano, kad atsakovai, apskaičiuodami priedų ir priemokų dydžius, nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., nes tai apsunkina teisės į priemokas ir priedus įgyvendinimo galimybę bei prieštarauja Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Seimas 2002-04-23 priėmė Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymą, kuriuo išdėstė Valstybės tarnybos įstatymą nauja redakcija. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymą valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių yra priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Priedai skiriami už tarnybos Lietuvos valstybei stažą; už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; už laipsnį arba tarnybinį rangą - mokami tik statutiniams valstybės tarnautojams statutuose nustatyta tvarka ir negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. bei 3 d. reglamentuota, kad priemokos mokamos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis, už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą ir jos negali viršyti 60 proc. pareiginės algos. Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 38 str. 1 d. ir 3 d. reglamentuota, kad pareigūnams mokamos priemokos už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą ir negali viršyti 60 procentų pareiginės algos, o 36 straipsnis numato, jog pareigūnai, kurių profesionalumas vertinamas kvalifikacine kategorija, turi teisę į priedus už kvalifikacinę kategoriją ir laipsnį, kurių suma negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtinta, kad kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti darbą, inter alia turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju. Piliečio teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą - Konstitucijos 23 str. įtvirtintos nuosavybes teisės viena iš svarbiausių įgyvendinimo prielaidų, nes asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas). Ši asmens teisė yra garantuojama, saugoma ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Konstitucinis Teismas 2001-12-18 nutarime aiškindamas Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatą, konstatavo, kad Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Valstybės tarnyba, tame tarpe ir vidaus tarnyba, yra valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu. Tai, kad valstybės tarnybos paskirtis - garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų tikėtų funkcijų vykdymą. Valstybės tarnybos teisiniai santykiai - tai teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį. Vis dėlto valstybės tarnybos teisiniai santykiai, nepaisant panašumų, nėra tapatūs darbo santykiams, susiklostantiems tarp darbuotojo, kuris nėra valstybės tarnautojas, ir darbdavio (nesvarbu, ar susiklostančiais valstybinėse institucijose, ar savivaldybių institucijose, ar kitose įmonėse, įstaigose, organizacijose). Jų teisiniai statusai skiriasi. Aiškūs kriterijai, kuriais remiantis valstybės tarnautojams nustatomas apmokėjimo už darbą dydis (darbo užmokestis), yra esminis kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą elementas ir turi būti nustatomi įstatymu. Kadangi valstybės tarnautojų profesinė veikla turi būti atlyginama iš valstybės (savivaldybių) biudžeto, biudžete turi būti numatytos lėšos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui. Konstitucijoje garantuota teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą yra tiesiogiai susijusi su visų asmenų lygybės įstatymui, teismui bei kitoms valstybės institucijoms principu. Draudžiama mažinti darbo užmokestį dėl lyties, rasės, tautybės, pilietybės, politinių įsitikinimų, pažiūros į religiją ir kitų aplinkybių, nesusijusių su dalykinėmis darbuotojų savybėmis, nepasikeitus darbuotojo darbo funkcijoms, darbo apimčiai ir pan. (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas). Pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus. Atsižvelgiant į kiekvieno piliečio teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą sąsają su nuosavybės teise konstatuotina, kad tokia teisinė situacija reikštų, jog sudaromos teisinės prielaidos teisės aktais pažeisti ir konstitucinę nuosavybės teisę, taigi ne tik Konstitucijos 48 str. 1 d., bet ir Konstitucijos 23 straipsnį. Teisėtų lūkesčių apsaugos principas nereiškia, kad valstybės tarnautojams atlyginimas už darbą, kuris mokamas iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, apskritai negali būti mažinamas, tačiau tai gali būti daroma tik išimtiniais atvejais ir tik jei tai yra būtina siekiant apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes. Bet net ir tokiais išimtiniais atvejais apmokėjimas už darbą negali būti mažinamas pažeidžiant Konstitucijoje įtvirtintą pusiausvyrą tarp asmens ir visuomenės interesų. Apmokėjimas už darbą negali būti mažinimas tik atskiroms darbuotojų, kuriems už darbą apmokama iš valstybės biudžeto ar savivaldybės biudžeto lėšų, kategorijoms. Apmokėjimo už darbą mažinimas turi atitikti konstitucinį proporcingumo principą (Konstitucinio Teismo 2001-12-18 nutarimas). Pažymėjo, kad valstybės tarnybos įvairovė suponuoja tai, kad valstybės tarnautojai gali dirbti įvairius darbus, atlikti įvairias užduotis. Valstybės tarnautojai gali eiti pareigas poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, dirbti kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo. Pagal Konstituciją negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Nagrinėjamu atveju Valstybės tarnybos įstatymu, Vidaus tarnybos statutu yra nustatytas reguliavimas, sudarantis prielaidas neišmokėti jam visų priklausančių priemokų už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis ar kitokiomis darbo sąlygomis, nukrypstančiomis nuo įprastinio darbo režimo, už papildomų užduočių vykdymą. Skirtingai nuo Darbo kodekso, Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (redakcija iki 2009-01-01) apribojo galimų priemokų ir priedų sumą iki 70 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Šiuo atveju tokio reguliavimo tikslu gali būti įvardinta nebent biudžeto lėšų taupymas. Tačiau toks tikslas pats savaime negali būti pagrindu sumažinti pareiškėjo uždirbtą darbo užmokestį. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime nurodė, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“, kuriame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukinę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai (kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą) ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucijos 5 str. nustato, kad valstybės valdžią Lietuvoje vykdo Vyriausybė. Tai reiškia, kad bet kokie Vyriausybės veiksmai yra pripažintini Lietuvos valstybės veiksmais. Vyriausybė Lietuvoje savarankiško teisinio subjektiškumo neturi (juridinio asmens statuso). Pagal analogiją taikant CK 2.81 str. 1 d., neteisėti Vyriausybės veiksmai sukėlė teisines pasekmes Lietuvos valstybei. Taip pat šiuo atveju atsakovo Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, kaip darbdavio, netinkamas darbo užmokesčio dydžio apskaičiavimas, dėl ko susidarė darbo užmokesčio nepriemoka, negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti visą darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Todėl Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ taip pat gali būti laikoma tinkamu atsakovu šioje byloje. Laikant, kad nepagrįstai buvo neišmokami visi pareiškėjui priklausantys priedai ir priemokos, atsakovai privalo išmokėti susidariusį atlyginimo skirtumą (b. l. 1-3).

Pareiškėjas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad Vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2009-08-13 įsakymu Nr. 5-V-594 „Dėl Viešosios policijos apsaugos tarnybos reorganizavimo prijungimo būdu prie Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis““, Viešosios policijos apsaugos tarnyba nuo 2010-01-01 reorganizuota. Visas Viešosios policijos apsaugos tarnybos teises ir pareigas perėmė Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“. Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, apskaičiuodama priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d. numatyta, kad šio įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“, reglamentuojantis darbo užmokestį, statutiniams valstybės tarnautojams taikomas be išlygų. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu ir mokamas įstatymu nustatytu laiku, kad valstybės ir savivaldybių biudžetuose turi būti numatomos valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui reikalingos lėšos. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais ir jie turi būti taikomi tol, kol Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nebus konstatuota, kad jie prieštarauja Konstitucijai. Kadangi atsakovė nepažeidė nė vieno teisės akto, mokėdama priedus ir priemokas pareiškėjui, jos veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ar kaltės. R. A. tariamai neišmokėta darbo užmokesčio dalis – 5179.87 Lt susidarė už laikotarpį nuo 2008-04-01 iki 2009-01-01. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Teisingo apmokėjimo už darbą principas nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą formas ar įvairias darbo užmokesčio sudedamąsias dalis. Konstitucinis Teismas nutarime nurodė, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra Įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansinių rodiklių patvirtinimo įstatymu kasmet yra patvirtinami Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ skiriami asignavimai, tarp jų - išlaidoms (atskirai - darbo užmokesčiui) ir turtui įsigyti. Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, kuris yra įpareigojamas naudoti jam skirtus biudžeto asignavimus pagal nustatytą paskirtį. Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo 27 str. 1 d. numatyta, kad valstybės biudžeto vykdymą organizuoja Vyriausybė. Pagal galiojančius teisės aktus, Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“ kyla pareiga tikslingai naudoti biudžeto lėšas, kurios jam yra skirtos atitinkamų funkcijų vykdymui, tuo tarpu biudžeto formavimas priklauso ne Lietuvos viešosios policijos rinktinei „Vytis“, o Vyriausybės kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. (2002- 04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ įgaliota išmokėti atlyginimą pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos biudžeto sandaros įstatymo (redakcija galiojusi iki 2010-01-01) 4 str. 1 d., 5 str., 7 str., Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo 8 str., Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ skiriamų valstybės biudžeto asignavimų valdytojas yra Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir PD prie LR VRM), kuris turi tam tikras įstatymų numatytas teises ir pareigas, susijusias su biudžeto asignavimų lėšų panaudojimo organizavimu. Atsižvelgiant į Biudžeto sandaros įstatymo 32 str. 70 procentų ribojimo atveju lėšos (tokios lėšos buvo sutaupytos – 5179.87 Lt) buvo grąžintos į biudžetą. Todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl darbo užmokesčio nepriemokos priteisimo iš Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, tuo pačiu turėtų išspręsti ir klausimą dėl įpareigojimo Lietuvos Respubliką, atstovaujamą Lietuvos Respublikos Vyriausybės, skirti tam reikalingus asignavimus, tam, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“, būdama tiesioginiu pareiškėjo darbdaviu, turėtų finansinę galimybę, sumokėti pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoką, kaip analogiją imant 2006-07-14 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 720 „Dėl valstybės tarnautojams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies išmokėjimo taisyklių patvirtinimo“. Todėl mano, kad vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turi būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgalioto asmens. Tai, kad tokio pobūdžio bylose turi būti traukiama atsakovu Lietuvos valstybė, patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-P-187/2007, kurioje pažymėta, kad vienas iš ginčo materialinių teisinių santykių subjektų yra Valstybė - Lietuvos Respublika. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 str. 1 d. 3 p. nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės (moralinės) žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės institucijos, įstaigos, tarnybos bei jų tarnautojų veiksmais ar neveikimu viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Civilinio kodekso 6.271 str. nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą, kuris tiesiogiai daro įtaką asmens teisėms, laisvėms ir interesams. Valstybės civilinė atsakomybė atsiranda jeigu valdžios institucijos ar jų darbuotojai neveikė, taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Todėl mano, kad nėra teisinio pagrindo taikyti teisinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu (b. l. 11-16).

Atsakovės atstovė teismo posėdyje su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti iš esmės atsiliepime išdėstytais argumentais.

Pateiktame atsiliepime atsakovė Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodo, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 107 str. 1 d., Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 1 d.). Vadinasi, toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas, vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant j materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas (Teismų praktika, 1997-07-02, Nr. 7). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2003-06-27 išplėstinės teisėjų kolegijos nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodyta, kad Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime „Dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 24 straipsnio pakeitimo, 23 ir 32 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, pažymėjo, kad pagal Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, <...>. Taigi, atsižvelgiant į išdėstytą, mano, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas, po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju atsakovas priėmė sprendimus ir juos įvykdė iki Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, pareiškėjas šių veiksmų neginčijo, todėl pareiškėjo reikalavimas yra atmestinas. Nesutinka su pareiškėjo teiginiu, kad Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ nepagrįstai taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., mokėdama pareiškėjui darbo užmokestį. Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija. Tai reiškia, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ apskaičiuodama ir mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, veikė teisėtai, t. y. taip kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Taip pat pažymėjo, kad jei teismas manys, kad pareiškėjui priklauso darbo užmokesčio nepriemoka, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, nes yra pagrindas atidėti teismo sprendimo vykdymą dėl visuotinai žinomos aplinkybės apie Lietuvos valstybės sunkią finansinę padėti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-10-14 nutarimas Nr. 1295 „Dėl ekonomikos sunkmečio“). Pažymėjo, kad šių metų patvirtintame biudžete policijos įstaigoms nėra numatytos lėšos darbo užmokesčio nepriemokai sumokėti. Tinkamu atsakovu šioje byloje turėtų būti Lietuvos viešosios policijos rinktinė „Vytis“ – pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Tokia yra ir LVAT praktika (b. l. 21-24).

Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas.

Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. apskaičiuojant priedus bei priemokas buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta priedų ir priemokų iš viso nurodytu laikotarpiu 5179.87 Lt. (b. l. 4, 18).

Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos. 2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

Šis nustatytas teisinis reguliavimas aktualus nagrinėjant pareiškėjo prašymo pagrįstumo klausimą, kadangi vadovaujantis juo buvo apribotas išmokamų priedų ir priemokų dydis ir jis negalėjo viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal teismui teikiamas pažymas apie pareiškėjui priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį, nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2008 gruodžio mėn. pareiškėjui, ribojant priedus ir priemokas, nesumokėta 5179.87Lt (b. l. 4, 18).

Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002 m. balandžio 23 d., 2007 m. birželio 7 d. redakcijos ) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007 m. birželio 7 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Konstitucinio teismo nutarime buvo konstatuota, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 48 straipsnio 1 dalį, negali būti tokios situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris dirba poilsio, švenčių dienomis, nakties metu, dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai. Todėl ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nesant nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą maksimalią mokėtiną ribą, pažeistos Konstitucijos nuostatos. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 konstatavo, jog vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, dirbę poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikę papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą ir todėl atitinkama darbo užmokesčio suma jiems nebuvo išmokėta, turi teisę reikalauti teisingai atlyginti už tą darbą, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto apribojimo taikymo. Kolegija taip pat pabrėžė, kad pažeista teisė teismo turi būti ginama, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t.y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010 yra konstatavusios, kad ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Todėl nėra teisinio pagrindo konstatuoti kad įstatymo nuostatos ribojant pareiškėjui mokamus priedus ir priemokas yra įvykdytos iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo (2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), o Konstitucijai prieštaravęs aktas negali būti taikomas tik į ateitį, kaip tai numatyta Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje. Sprendimas dėl pareiškimo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004). Konstitucinio teismo nutarimas priimtas 2009 m. gruodžio 11 d. (paskelbtas 2009 m. gruodžio 15 d. Valstybės žinios, 2009-12-15, Nr. 148-6632), todėl yra išlikusi galimybė teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius bei teisiniai santykiai tarp ginčo šalių dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo nėra pasibaigę.

LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad laikotarpis, už kurį pareiškėjams turi būti priteisiama nesumokėto atlyginimo dalis, turi būti nustatomas vadovaujantis DK 298 str. (2009-01-23 nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009-08-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009 ir kt.). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Taigi DK 298 str. imperatyviai apribojama teismo galimybė priteisti darbuotojo, kurio teisės ar teisėti interesai buvo pažeisti, naudai jam priklausantį darbo užmokestį ar kitas su darbo santykiais susijusias išmokas trejais kalendoriniais metais. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2008 m. balandžio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn. Tokiu būdu laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija imperatyvaus DK nustatyto trejų metų termino. Pažymėtina, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2010-06-29, t. y. nepraleidęs DK 27 str.2d. nustatyto termino. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjui iš atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ priteisiama 5179.87 Lt neišmokėto darbo užmokesčio.

Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J., Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

Atsakovė atsiliepime į skundą nurodo, kad atsakove byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėtina, kad pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas. Todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“.

Vertinant atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009). Tai reiškia, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi būti besąlygiškai įgyvendinamas ir tokio sprendimo įvykdymo išdėstymas taikytinas tik išimtinais atvejais, kuomet sprendimo įvykdyti iš karto negalima dėl ypatingai svarbių aplinkybių. Nagrinėjamu atveju tokių svarbių aplinkybių nenustatyta, o teismo sprendimo vykdymo atidėjimas be pakankamo ir pagrįsto įrodymais pagrindo, būtų neadekvatus nagrinėjamai situacijai bei paneigtų pareiškėjo teisėtus interesus bei teises. Atsižvelgdama į tai, tenkinti šio atsakovo prašymo nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,

nusprendžia:

pareiškėjo R. A. skundą tenkinti.

Priteisti R. A. iš atsakovės Lietuvos viešosios policijos rinktinės „Vytis“ 5179.87 Lt (penkis tūkstančius vieną šimtą septyniasdešimt devynis litus 87 centus) neišmokėto darbo užmokesčio.

Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Rosita Patackienė