Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų– atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos (toliau- Pataisos įstaiga) dėl atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigoje, jo nuomone, teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis. Bylos duomenys patvirtina, kad laisvės atėmimo bausmę Pataisos įstaigoje pareiškėjas atliko laikotarpiu nuo 2014-02-27 iki 2016-10-27 (b. l. 30). Savo reikalavimą pareiškėjas iš esmės grindžia tuo, kad gyvenamojoje patalpoje trūko teisės aktuose nustatyto vienam asmeniui privalomo ploto, kalėjo antisanitarinėmis, higienos reikalavimų neatitinkančiomis kalinimo sąlygomis.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis - viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): 1) valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), 2) žalai ir 3) priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.

Pareiškėjas nurodo, kad Pataisos įstaigoje jis buvo laikomas per mažose patalpose, kuriose vienam nuteistajam teko mažiau ploto, nei nustatyta teisės aktuose.

Kiekvienam pataisos įstaigos nuteistajam direktoriaus įsakymu yra skiriama miegamoji vieta, esanti tam tikro būrio brigados gyvenamojoje zonoje. Kiekvienos brigados miegamoji sekcija yra atskiras bendrabučio tipo pastato kambarys. Būrio patalpos apjungia kelių brigadų sekcijas ir, priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui priskirtų nuteistųjų skaičiaus, užima pusę arba visą gyvenamojo pastato aukštą. Kiekvieno būrio patalpų miegamosios sekcijos yra sujungtos bendru koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę, kiekvieno būrio gyvenamosiose patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė, kai kuriose, atsižvelgiant į esamą infrastruktūrą ir laisvą plotą, yra įrengti dušai, poilsio kambariai arba bibliotekos.

Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau– Taisyklės) 11¹.1. punktas nustato, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3.1 kv. m vienam žmogui.

Kadangi objektyvių duomenų apie Pataisos įstaigoje konkrečiu pareiškėjo buvimo tam tikroje brigadoje metu buvusį nuteistųjų skaičių nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas skaičiuotinas konkrečios brigados gyvenamosios patalpos plotą padalinant iš Pataisos įstaigos pažymose nurodyto konkretaus būrio miegamųjų vietų skaičiaus.

Iš byloje pateiktų duomenų apie nuteistąjį ir atsiliepimo matyti, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014-02-27 iki 2016-10-27 buvo apgyvendintas 15 būrio 2 brigadoje, kurios plotas 51,82 kv. m, įrengta 16 miegamųjų vietų, todėl vienam asmeniui gyvenamojo ploto teko 3,23 kv. m.

Pareiškėjas nurodo, jog tik nuo 2016 m. liepos mėnesio 15 būrio 2 brigadoje yra 16 miegamųjų vietų, o iki tol buvo 13 dviaukščių lovų ir joje gyveno 26 žmonės. Todėl asmeniui tekdavo tik 1,99 kv. m. (trūko 1,11 kv. m. ploto asmeniui). Pareiškėjas pateikė teismui 26 asmenų vardus ir pavardes, kurie su juo gyveno ginčo laikotarpiu bei pateikė teismui asmens kortelės kopiją, kurioje nurodyta, jog jam skirta 24 lova. Pateiktas sąrašas asmenų teismo nevertintinas kaip tinkamas įrodymas, kadangi teismui nepateikti sąraše nurodytų asmenų anketiniai duomenys apie tai ar jie buvo kalinami Pataisos įstaigoje 2014- 2016 metais 15 būryje 2 brigadoje. Taip pat nevertintinas ir įrodymas asmens kortelės kopija, nes toks skaičiais įrašas nenusako, jog tokia buvo skirta lova pareiškėjui, turi būti pateikti oficialūs dokumentai (įsakymai ar kt. aktai), kuriais pareiškėjas buvo paskirtas į tam tikrą būrį, brigadą ir kokia jam skirta lova, todėl pareiškėjo pateikti įrodymai atmestini (ABTĮ 56 str.).

Teismas 2016-11-18 nutartimi įpareigojo Pataisos įstaigą pateikti duomenis apie gyvenamųjų patalpų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas ginčo laikotarpiu, plotus, kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičių. Tačiau konkrečių duomenų apie tai, kiek buvo įrengta miegamųjų vietų gyvenamojoje patalpoje ginčo laikotarpiu byloje nėra. Teismui atsakovas pateikia duomenis ir nurodo rašte, jog informacija apie miegamųjų vietų skaičių yra pateikiama surašymo dienai (2017-01-04) (b.l. 31). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013, 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. 858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr. LVAT 2013-11-18 sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013, 2015-06-15 sprendimas administracinėje byloje Nr. A-853-858/2015). Teismo vertinimu, vien atsakovo atstovo paaiškinimo, kad, jo nuomone, pareiškėjo skundas dėl perpildytų gyvenamųjų patalpų yra nepagrįstas, nagrinėjamu atveju nepakanka. Atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su gyvenamojo ploto trūkumu bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, minėtos aplinkybės byloje laikomos nustatytomis. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2014-02-27 iki 2016-06-30 (pareiškėjas atsikirtimuose nurodęs, jog nuo 2016 m. liepos mėnesio 15 būrio 2 brigadoje jau buvo 16 miegamųjų vietų)- 853 paras (trūko 1,11 kv. m ploto) nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas, tokiu būdu pareiškėjas buvo laikomas sąlygomis, pažeidžiančiomis teisės aktais nustatytą gyvenamosios patalpos plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam gyvenamojoje patalpoje, teko mažiau kaip 3,1 kv. m ploto.

Nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl teismas sutinka su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad bendrabučio tipo patalpose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo pareiškėjo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose. Tokios pozicijos savo nutartyse nuosekliai laikosi ir LVAT (žr., pvz., LVAT 2016-10-19 nutartį administracinėje byloje Nr. A-3677-575/2016; 2013-11-18 sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Pareiškėjas skunde pažymėjo, kad dėl didelio nuteistųjų skaičiaus prie sanitarinių mazgų susidarydavo eilės, šios patalpos per mažos, nuteistiesiems nepakako sanitarinių įrenginių.

Pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82, 5.7 punktą, pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiami sanitariniai ir higienos mazgai (kiekvienam būriui). Remiantis minėtų taisyklių 6 punktu, kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti taisyklių 5.6–5.10 punktuose nurodytas patalpas kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintoje Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normoje nustatyta, kad bendrabučio gyvenamojoje patalpoje turi būti įrengta prausykla, tualetas, kuriame turi būti praustuvė (1 vnt. dešimčiai asmenų), klozetas arba unitazas (1 vnt. dvylikai asmenų) ir kt. Galiojantis teisinis reglamentavimas nedetalizuoja sanitarinių patalpų konstrukcinių ypatumų.

Atsakovo atstovas atsiliepime pažymėjo, kad Pataisos įstaiga nėra gavę nuteistojo skundų dėl negalėjimo pasinaudoti prausykla ar tualetu. Tačiau konkrečių duomenų apie minėtų aprūpinimo normų užtikrinimą ginčo laikotarpiu nuteistiesiems byloje nėra. Kaip jau buvo minėta, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse ne kartą buvo pažymėta, kad pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos. Nagrinėjamu atveju atsakovo atstovui nesugebėjus paneigti pareiškėjo argumentų, susijusių su aprūpinimu sanitariniais įrenginiais, minėtos aplinkybės laikytinos nustatytomis. Kita vertus, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog asmuo buvo priverstas sanitariniu mazgu naudotis su daug kitų nuteistųjų, yra neatsiejamai susijusi su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu ir vertintinos kaip šio pažeidimo dalis (žr. pvz. LVAT 2013-05-16 sprendimą administracinėje byloje Nr.A822-1053/2013 ir kt.).

Pareiškėjas nurodo, jog dušų maišytuvai netinkamai veikė bei nebūdavo karšto vandens dušuose. Atsakovas nurodė teismui, jog pataisos įstaiga nėra gavusi nuteistojo skundų dėl sugedusių maišytuvų ar karšto vandens nebuvimo dušuose. Pareiškėjas nesikreipė dėl minėtų pažeidimų į administraciją, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinkamai veikiančių dušo maišytuvų, karšto vandens nebuvimo atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016-10-24 nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016 ). Pareiškėjas nurodo, jog prausyklose nebuvo karšto vandens. Minėti argumentai atmestini, kadangi teisės aktai nenumato, jog prausyklose būtų įrengiamos karšto vandens sistemos (Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) 18 p. bei iki 2015-11-01 galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau- Higienos norma HN 76:2010) 27 p.).

Pareiškėjas nurodo, jog skalbti rūbus galėjo tik šaltu vandeniu, nebuvo kur džiovinti rūbus. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog nuteistiesiems sudaroma galimybe išsiskalbti drabužius maudymosi duše metu. Skalbyklos patalpose įrengta skalbimo mašina, džiovykla, taip pat drabužiams džiovinti skirta vieta įrengta pataisos namu kieme. Be to, kartą per savaitę nuteistųjų drabužiai skalbiami centralizuotai. Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos direktoriaus 2013-06-28 įsakymu Nr. V-216 „ Dėl patalynės ir drabužių gavimo, apskaitos, skalbimo ir dezinfekcijos tvarkos aprašo patvirtinimo“ numatyta galimybė ir sąlygos gauti nuosavos patalynės, drabužių skalbimo ir dezinfekcijos paslaugas. Pataisos įstaiga 2014-07-29 su UAB „Vilniaus skalbykla“ sudarė paslaugų teikimo sutartį Nr. 76-112 dėl skalbinių skalbimo paslaugos teikimo (b. l. 59-71). Pareiškėjas tik abstrakčiai pažymėjo, kad jam nesudaroma galimybė skalbti drabužius, tačiau nenurodė, kodėl jam galimai nebuvo leidžiama naudotis skalbykla. Tokių duomenų byloje nėra. Pažymėtina, kad pareiškėjas minėtų aplinkybių nedetalizavo, taip pat nenurodė, kodėl, pataisos namuose esant įrengtai skalbyklai, ja nesinaudojo, o buvo priverstas skalbti drabužius po šaltu vandeniu. Teismas tokį pareiškėjo elgesį vertina kaip valingą ir sąmoningai pasirinkta elgesio varianta, kuris nesudaro pagrindo atsakovo neteisėtų veiksmų konstatavimui. Pareiškėjas taip pat visiškai nepagrindė ir neindividualizavo dėl to jam galimai kilusių neigiamų pasekmių. Todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas nurodė, kad gyvenamosios patalpos nedezinfekuojamos, yra tarakonų, blakių, parazitų.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Pravieniškių PN yra sudariusi 2014-11-18 sutartį su UAB „Dezinfa“ (b. l. 36-58). Šia sutartimi kenkėjus naikinanti bendrovė įsipareigojo atlikti kenkėjų (tarakonų, skruzdėlių, blakių, musių ir pan.) monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus. Be to, vadovaujantis Higienos normomis gyvenamosios patalpos kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, sanitariniai techniniai įrenginiai, sanitariniai mazgai platinami ir dezinfekuojami kiekvieną dieną. Juos dezinfekuoja paskirti darbuotojai. Tai patvirtina, kad Pataisos įstaigos skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų monitoringui ir naikinimui, švaros ir tvarkos patalpose palaikymui. Akivaizdu, kad tinkamos aplinkos, gyvenimo sąlygų gyvenamosiose patalpose sukūrimas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Pareiškėjas nurodęs, jog jo vaikus apkandžiojo parazitai ilgalaikio pasimatymo kambaryje, tačiau jokių duomenų (gydytojų išrašų, kreipimųsi į administraciją ir t. t.) pareiškėjas byloje nėra pateikęs. Pareiškėjas dėl įkalinimo sąlygų į Sveikatos priežiūros darbuotojus nesikreipė. Todėl pareiškėjo teiginiai dėl tarakonų, blakių ir parazitų buvimo bei patirtų pasekmių - dėl jų įkandimų, vertintini deklaratyviai ir atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas žalą kildina iš to, jog daiktų kratos atliekamos joje nedalyvaujant jos savininkui, daiktai išmėtomi, sulaužomi ir dėl tokių pareigūnų veiksmų negali pasiskųsti, nes tuomet skiriamos nuobaudos.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2014-09-10 įsakymu Nr. V-362 patvirtintos Laisvės atėmimo vietų apsaugos ir priežiūros instrukcijos (toliau – Instrukcija) 149 punktas nustato, kad kratas ir apžiūras atlieka laisvės atėmimo vietų ir Kalėjimų departamento priežiūros ir kitų tarnybų pareigūnai. Kratas ir apžiūras atliekantys pareigūnai privalo būti reiklūs suimtiesiems ir nuteistiesiems, korektiški, nežeminti jų orumo, negadinti šių asmenų daiktų. Instrukcijos 158 punktas numato, kad bendroji krata vienu metu atliekama laisvės atėmimo vietos visos teritorijos, atskiros zonos, gyvenamojo pastato, korpuso, sektoriaus, skyriaus, kameros ar kitos patalpos ir suimtųjų bei nuteistųjų krata. Atliekant gyvenamosios (rėžiminės) zonos teritorijos ir patalpų kratas bei apžiūras yra apžiūrimos miegamosios vietos, lovos, patalynė, spintelės ir asmeniniai daiktai. Atliekant gyvenamosios patalpos bendrąją kratą, patalpoje gali būti paliekamas jos tvarkdarys ar kitas nuteistasis (Instrukcijos 165.9 punktas). Pareiškėjas konkrečiai nenurodė, dėl kokių vykdytų kratų jis skundžiasi, kada buvo daiktai sumaišyti, išmėtyti, sulaužyti, suplėšyti, išpurvinti. Teismo vertinimu, tokie pareiškėjo teiginiai yra abstraktūs, jam galimai padarytų pažeidimų metu ar nedelsiant po jų nesiskundus Pravieniškių PN administracijai dėl galimo teisių pažeidimo (byloje nėra duomenų apie galimai pareiškėjo pateiktus skundus Pravieniškių PN administracijai, tokios aplinkybės nenurodo ir pats pareiškėjas), atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga juos paneigti. Todėl teismas laiko šiuos pareiškėjo teiginius neįrodytais. Be to, atsakovas teismui pateikė atliktų planinių- neplaninių kratų gyvenamojoje- gamybinėje zonoje protokolų kopijas ginčo laikotarpiu, kuriose yra pasirašę nuteistieji, kad pretenzijų dėl atliktų kratų neturi. Pareiškėjo argumentai dėl to, jog pareigūnų veiksmų negali skųsti, nes tuomet skiriamos nuobaudos atmestini. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra nurodęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013-08-29 nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013).

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų kalinimo sąlygų analizę, teismas daro išvadą, kad Pravieniškių PN-ginčui aktualiu laikotarpiu (nuo 2014-02-27 iki 2016-06-30) iš viso - 853 paras (bendrabučio tipo patalpose- trūko 1,11 kv. m ploto) neužtikrino pareiškėjui teisės aktais reglamentuotos minimalios vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos, todėl konstatuotina, kad Pravieniškių PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką, pažymėjo, kad galimybės nebuvimas kalinamojo patalpinti į kamerą, atitinkančią teisės aktų reikalavimus, vadovaujantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (LVAT administracinė byla Nr. A438-121/2009).

CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibrėžia, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Sprendžiant skundo dėl neturtinės žalos pagrįstumo klausimą turi būti nustatyta ne tik tai, ar atitinkama valdžios institucija asmens atžvilgiu veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus (CK6.271 straipsnis), bet ir tai, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo atsirado asmens (pareiškėjo) nurodyta žala (pasekmės).

Pareiškėjas nurodė, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė emocines ir fizines kančias, diskomfortą, psichikos sutrikimus ir pan. Tačiau, teismo vertinimu, byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Byloje nėra duomenų, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio pareiškėjas nepateikė. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos (pasekmių), pripažįsta, kad pareiškėjas neįrodė, jog pareiškėjo įkalinimo sąlygos buvo nežmoniškos ar pažeidžiančios pareiškėjo orumą, jo sveikatą ir gerovę, o elgesys su pareiškėju vertintinas kaip kankinimas Konvencijos 3 straipsnio prasme. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis.

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444– 619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Nagrinėjamu atveju, atsižvelgus į kalinimo metu pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą bei pažeidimo trukmę, darytina išvada dėl būtinumo priteisti neturtinės žalos atlyginimą, nes nagrinėjamu atveju vien pažeidimo pripažinimas negalėtų būti pakankama satisfakcija.

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką bei valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos ir pan.), taip pat vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui L. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos, 300 Eur (tris šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.