Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2017-03-03 · Administracinė byla Nr. A-241-602/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2015-11-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2017-03-03Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-03-03
Bylos Nr.
A-241-602/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00224-2015-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Rezultatas
Sprendimas paliktas nepakeistas
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Ričardas Piličiauskas, Veslava Ruskan (pran.)
Pareiškėjas
K. T.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, Vidaus reikalų minsterija
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba, Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
Administracinė byla Nr. A-241-602/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00224-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos 7.5.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. kovo 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. T. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas teismui padavė skundą, prašydamas: 1) atnaujinti praleistą skundo dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – ir pensija, valstybinė pensija) dalies padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM) 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9485(11) (toliau – ir sprendimas); 3) priteisti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos (toliau – ir pensija) dalį – 13 237,92 Lt (3 827,98 Eur) – susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas nurodė, kad jis nesutinka su jam paskirtos valstybinės pensijos dydžio sumažinimu taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Nuo Laikinojo įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui kiekvieną mėnesį nebuvo išmokama 275,79 Lt valstybinės pensijos dalis. Pareiškėjo nuomone, toks teisinis reguliavimas pažeidžia teisinio tikrumo, teisėtų lūkesčių, proporcingumo principus. Pabrėžė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas (toliau – ir Konstitucinis teismas) 2016 m. vasario 6 d. nutarime, tiek kituose nutarimuose konstatavo, jog sumažintos senatvės pensijos, o taip pat ir didelius mastu sumažintos valstybinės pensijos privalo būti kompensuotos, tai įtvirtinant įstatymu. Pareiškėjas taip pat buvo įsitikinęs, kad 3 metų termino skundą teismui šioje byloje paduoti jis nepraleido, nes šis terminas turėtų būti skaičiuojamas nuo 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. dienos, kada buvo paskelbtas ir įsigaliojo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, taip atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame nurodė su juo nesutinkantis. Nurodė, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), todėl priteisti pensijos nepriemoką pagal šias nuostatas nėra pagrindo.

II.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos dalį už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė.

Teismas pažymėjo, kad bylos medžiaga patvirtina, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pareigūnų ir karių pensija, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsniu, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mokama perskaičiuota. 2014 m. lapkričio 21 d. pareiškėjas kreipėsi į VRM dėl neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos grąžinimo. VRM 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimu Nr. 1D-9485(11) nurodė, kad pensija perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas teisėtai, todėl išmokėti nepriemoką nėra pagrindo.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti 2010 m. sausio mėnesio laikotarpiu susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus daugiau nei 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, teismo vertinimu, pareiškėjo skundas teismui paduotas nepagrįstai ilgai uždelsus. Tačiau teismas pažymėjo, kad terminas skundui dėl nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo paduoti nėra praleistas.

Teismas išaiškino, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją šio įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., o vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Todėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas minėtu laikotarpiu remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo pagrįstas ir teisėtas. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad VRM, mokėdama valstybinę pensiją pareiškėjui nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pagrįstai ir teisėtai taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

III.

Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes jis priimtas buvo netinkamai pritaikius materialinės bei procesinės teisės normas. Pareiškėjo nuomone, teismas netyrė byloje pateiktų įrodymų ir juos paliko neįvertintus. Pareiškėjas nurodo, kad nei Laikinajame įstatyme, nei Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatyme, nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ) nėra numatyti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo teismui paduoti terminai. Pareiškėjas savo gautas pensijos sumas išsiimdavo iš bankomato ir nežinojo apie jos sumažėjimą ir padidėjimą. Atsakovas raštiškai neinformavo pareiškėjo dėl sumažintos pensijos. Apie savo galimą teisių pažeidimą pareiškėjas sužinojo tik paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Pareiškėjas pažymi, kad pensijos dalis jam buvo neišmokėta ne dėl VRM kaltės, o dėl to, kad Lietuvos valstybė, konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, o vėliau, po Konstitucinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo, laiku neužpildė susidariusios teisės spragos. Pareiškėjo nuomone, jis įgijo teisėtą lūkestį, kad jo finansiniai praradimai, patirti dėl valstybinių pensijos mažinimo dideliu mastu, bus jam kompensuojami teisėkūros subjektų nustatyta tvarka bei terminais. Pareiškėjas teigia, kad VRM ir jis yra saistomi susiklosčiusių prievolinių teisinių santykių, todėl atsakovo skola už neišmokėtą pensijos dalį laikytina žala, dėl kurios atlyginimo pareikštam reikalavimui taikytinas Civilinio kodekso 1. 125 straipsnio 1 dalyje nustatytas 10 metų ieškinio senaties terminas.

Atsiliepimas

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, taip atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, padavė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

VRM nurodo, kad pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Kadangi ši norma atitinka Konstituciją, valstybinė pensija pareiškėjui perskaičiuota teisėtai. Pažymi, kad 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nenustatė kompensavimo tvarkos dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos valstybinės pensijos dalies, pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 15 straipsnio nuostatas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., priteisimo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) atnaujinti skundo dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo padavimo terminą; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-9485(11) (b. l. 7); 3) priteisti pareiškėjui neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pirmosios instancijos teismas sprendimu bylos dalį dėl reikalavimo priteisti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. nutraukė, o kitą skundo dalį atmetė.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalies priteisimo. Nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis šio įstatymo nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją Laikinojo įstatymo nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais šio įstatymo pakeitimais jos galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio mėn. 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. sausio 1 d. atsakovui nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-444-2232/2013 išaiškino, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, kad pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą pagal Laikinojo įstatymo nuostatas sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį. Todėl, į teismą kreipęsis tik 2015 m. sausio 12 d., pareiškėjas praleido minėtą 3 metų terminą.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo išdėstytu argumentų, sutinka su minėto teismo išvada, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai delsė paduoti skundą nagrinėjamu atveju. Nors pareiškėjas ir prašo atnaujinti praleistą terminą, tačiau aplinkybių, kurios būtų pagrindas jį atnaujinti ABTĮ 34 straipsnio 1 dalies pagrindu, jis iš esmės nenurodė. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.

Pasisakant dėl šioje byloje nagrinėtino pareiškėjo reikalavimo priteisti jam pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Atsižvelgdama į aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus ir tai, kad juose konstatuota, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis bei aptartų nuostatų galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog, mokant valstybinę pensiją pareiškėjui, pagrįstai ir teisėtai taikyta Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, todėl pareiškėjo reikalavimas dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo pirmosios instancijos teismo buvo atmestas pagrįstai.

Pažymėtina, kad ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, yra išaiškinęs, jog nėra pagrindo pripažinti, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2015 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-932-756/2015; 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-945-525/2015; 2016 m. rugpjūčio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1926-502/2016; 2016 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3609-520/2016; 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1295-602/2016 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojama. Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo K. T. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas PiličiauskasVeslava RuskanArūnas Sutkevičius