Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis

Nukentėjusioji A. U. 2021 m. lapkričio 28 d. per e-policijos sistemą kreipėsi į policiją su pareiškimu dėl to, kad 2021 m. lapkričio 27 d. apie 23.35 val. (duomenys neskelbtini), kaimyno iš (duomenys neskelbtini), augintinio (vokiečio aviganio) prie laiptinės durų buvo užpultas pareiškėjos partneris G. S. su dviem jų augintiniais (jorkšyro terjerais). Kaimynas neišlaikė savo vokiečių aviganio šuns. To pasekoje buvo stipriai sukandžiotas vienas iš pareiškėjos augintinių (b.l. 20, 23-24).

Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) veiklos skyriaus tyrėjas E. M. 2022 m. vasario 3 d. surašė L. N. administracinio nusižengimo protokolą Nr. 12-ANR_P-164-2022 dėl to, kad jis 2021 m. lapkričio 27 d. 23.25 val. (duomenys neskelbtini), neužtikrino, kad jo šuo nesukeltų grėsmės ir nepažeistų kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų, nes L. N. vedžiojo šunį, kuris įkando A. U. šuniui, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkto ir (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų „Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ 5.4 punkto nuostatas bei padarė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK ) 346 straipsnio 4 dalyje (b.l. 13-14).

Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus tyrėjos 2022 m. balandžio 13 d. nutarimu buvo nutraukta administracinio nusižengimo bylos teisena dėl Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 346 straipsnio 4 dalyje numatyto administracinio nusižengimo, nenustačius šio nusižengimo sudėties požymių L. N. veiksmuose. Nutarimą argumentavo tuo, kad nukentėjusysis elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai leisdamas savo šuniui būti palaidam, todėl nukentėjusysis pats prisiėmė riziką dėl galinčių atsirasti pasekmių, o būtent, kad jo šuo pirmas puls ir dėl to nukentės. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad apdairus savininkas visais atvejais privalo imtis reikiamų apsaugos priemonių kontroliuoti savo gyvūnų elgesį, kad galėtų užkirsti kelią neigiamoms pasekmėms atsirasti. Tai reiškia, kad priemonių turi imtis net tik keliančio potencialią grėsmę šuns savininkas, bet ir mažesnio dėl smalsumo ar kitų savybių galinčio nukentėti šuns savininkas (b. l. 5-6, 10-11).

Skundą padavusi pareiškėja A. U. teismo posėdyje palaikė savo skundą, paaiškino, jog ji su L. N. gyvena vienoje laiptinėje. 2021 m. lapkričio 27 d. jos draugas G. S. prieš 24.00 val. išnešė šuniukus pavedžioti. Ji pati tuo metu buvo namuose, jos butas pirmame aukšte, matė per langą kampu, kaip viskas vyko. Kai draugas išėjo, praėjo kelios minutės, jis išgirdo L. N. šuns urzgimą, lojimą, tada ji išlindo pro langą ir pažiūrėjo. Pamatė, kad G. tramdo L. N. šunį, L. N. šalia nėra 10 metrų atstumu. G. jo šunį bandė laikyti už kaklo, kad jų šuniukų nesukandžiotų. Ji išbėgo į laiptinę, G. atbėgo su kraujuojančiu šunimi, L. N. tada į laiptinę neįėjo. Ji čiupo šunį. Jos augintiniai nebuvo palaidi. Jie buvo išnešti ant rankų ir pastatyti trumpam, kad padarytų reikalą, jie buvo prie pat šeimininko. Jos abu šuniukai buvo be pavadėlio, bet jie buvo prie G. kojos. Jos šunys bijo visko ir jie nedraugauja su niekuo, vienas sveria 2 kg, kitas - 3 kg. Palaidas buvo L. N. šuo. Dieną, kai eina į ilgesnį pasivaikščiojimą, jos šunys būna su pavadėliu. Paskui jie važiavo pas veterinarą, draudimas kompensavo augintinio gydymo išlaidas. Jos partneris nebuvo sužalotas. Niekas be šuns daugiau nebuvo sužalotas. Jos turtas nebuvo sugadintas, striukė nebuvo suplėšyta. Ji negali pasakyti, kiek truko įvykis, nes buvo stresinės situacijos. Vietovė apšviesta, lempa užsidega nuo judesio. Tikrai neatkreipė dėmesio, ar degė šviesa, nematė nei lempų, nei žibintų, nematavo atstumo. Jau devyni metai tęsiasi tokie dalykai. Visą šį laiką ji laiko terjero šuniukus, o pas L. N. yra vilkšunis. Ji 9 metus po kiekvieno užpuolimo bando eiti pas jį ir draugauti. Į jos prašymus nebuvo atsižvelgta, į jos rėkimus, kad nesiartintų su šunimi, nebuvo atsižvelgta. (b.l.121-122).

Liudytojas G. S. teismo posėdyje paaiškino, kad tą vakarą jis grįžinėjo namo su šuniukais, nešdamas juos ant rankų. Šunis pastatė, kad atsidarytų duris. Jo šunys nelojo. Staiga iš kairės atbėgo kaimyno L. N. vilkšunis ir pradėjo kramtyti po kojų esantį jo šunį. Liudytojas nespėjo sugraibyti savo šuns. L. N. šuo gal minutę laiko kratė liudytojo šunį. Jis (liudytojas) traukė savo augintinį, kratė, rėkė, bet ištraukti nepajėgė, kol galiausiai pats šuo jį paleido. Jo šeimininkas buvo prie namo kampo, kuris buvo už 15 metrų nuo laiptinės. Tai normalu, nes pavadėlio ilgis 15 metrų. Gal jam pavadėlis išsprūdo iš rankų. Jis apskritai nežino, ar šeimininkas laikė pavadėlį. L. N. šuo buvo su pavadėliu, pavadėlis vilkosi žeme. L. N. pasakė jų nepastebėjęs. Kiemas apšviestas, stulpas yra, viskas yra matoma. Aviganio savininkas priėjo po to, kai jo šuo išspjovė liudytojo šunį. Jis kruviną šunį nešė namo, kad pasiimti mašinos raktus ir vežti šunį į gydyklą. A. U. tuo metu buvo namuose. Jokio bendravimo su L. N. nebuvo, jo vienas šuo buvo ant rankų, o kitas buvo padėtas ant žemės tol, kol jis atidarinėjo duris. Jis žiūrėjo į duris, kai vilkšunis atbėgo iš kairės. Laiptinės aikštelė yra 4 kvadratai, pusę jos užima durys. Nuo durų iki lango yra metras, jo šuo buvo stvertas ir temptas gal metrą nuo durų. Jį kratė ir griaužė po langu. Iš jų buto lango matėsi ta vieta, kur šuo buvo kratytas. Mano, kad A. matė patį įvykį. Tai jau ne pirmas kartas, ne vieną kartą jau buvo apžiotas šuo, jeigu ne striukė, tai įkandimai būtų anksčiau padaryti. Jis šuniuką traukė, o L. N. sakė oi oi, jis tik ėjo į jo pusę minutę laiko. L. N. tik balsu sakė „fui“, jis nežino, ar jo augintinis mokytas komandų. Liudytojo šunys tą vakarą buvo be pavadėlių, bet jo šunys buvo po jo kojomis. Jis su savimi pavadėlių neturėjo, nes išnešė šuniukus ant rankų, pastatė vidury kiemo, kur nėra namų, šuniukai nusišlapina prieš miegą ir jie grįžta. Net jei ir būtų turėjęs pavadėlius, tai nebūtų padėję, nes šuo atbėgo per dvi sekundes. Buvo vakaras, tamsu ir nemano, kad šunys lojo. Jei būtų buvęs lojimas, jis būtų spėjęs patraukti savo šunį. L. N. šuo visada loja pirmas, loja lipdamas iš antro aukšto laiptinėje, visus sutiktus aploja. L. N. šuo jo nepuolė, jis griebė jo šunį. Užpuolimas buvo tylus, išgirdo tik aviganio kojų tapsėjimą ir iš karto griebė jo šunį (b.l. 123-124).

Iš BIRT ataskaitų žiūryklės duomenų bei pareiškėjo, teikiančio skundą, pranešimą, pareiškimą, apie įvykį, parodymų protokolo, nustatyta, jog A. U. 2021 m. lapkričio 28 d. 11.29 val. pateikė policijai pareiškimą, kuriame nurodė, jog 2021 m. lapkričio 27 d. apie 23.25 val. buvo užpultas jos partneris G. S. su jų dviem Jorkšyro terjero veislės šunimis. Juos užpuolė prie pat laiptinės durų einant namo. Kaimynas iš (duomenys neskelbtini) buto neišlaikė savo vokiečių aviganio veislės šuns, ko pasekoje buvo stipriai sukandžiotas vienas jų šuo. Jų vyresnioji dukra patyrė šoką matydama sukandžiotą ir kruviną jų augintinį. Ligos istorijos išrašą prideda. Toliau pareiškime nurodoma, kad tokie agresijos protrūkiai trunka jau 8 metus, ji ar jos artimieji ne kartą minėto šuns buvo užpulti prie buto durų, jos augintiniui buvo prakąstas kaklas, kaimyno šuo agresyvus, vedamas į lauką be apynasrio, vedamas laiptinėje urzgia ir loja, todėl ji bijo eiti į lauką, grįžti į laiptinę, nepatiki dukrai vedžioti savo šuns (b.l. 20, 23-24).

L. N. 2021 m. gruodžio 2 d. paaiškinime nurodė, kad jis yra įsigijęs vokiečių aviganį, vardu A.. Šuo jam reikalingas gyvenimo kokybei pagerinti dėl papildomo fizinio krūvio, bendravimo su gyvūnu pandemijos ir karantino laikotarpiu. Šuo A. registruotas, reguliariai skiepijamas, dresuojamas, prižiūrimas veterinarijos gydytojų, vedžiojamas, apdraustas „Lietuvos draudime“. Bendraujančių su juo žmonių charakterizuojamas kaip draugiškas, geranoriškas, ne agresyvus ir mielas šuo. Bendrauja su visais žmonėmis: vaikais, moterimis ir dauguma šunų. 2021 m. lapkričio 27 d. apie 23.30 val. esant ypatingai blogam matomumui dėl snygio, vėjo ir stipriai apsiniaukusio dangaus, pasivaikščioję slėnyje su Aru ėjo namo. Šunį vedė trumpu pavadėliu. Praėjęs arką tarp (duomenys neskelbtini) namo ir (duomenys neskelbtini) namo, kaip įpratęs apsižvalgė, ir nepastebėjęs žmonių ar šunų ėjo namo pirmos laiptinės link. Tačiau dėl blogo matomumo apsiriko. Pasirodo nematomoje zonoje, nišoje prie įėjimo į rūsį durų, pasislėpęs nuo blogo oro, gal kaimynų, A. U. draugas G. S. pagal kvapą rūkė, kaip įpratęs išleidęs du Jorkšyro terjerus be pavadėlių bėgioti šalia po stogine. Dėl oro sąlygų ir dėl to, kad buvo tamsiai apsirengęs, prisiglaudęs prie nišos krašto, G. S. buvo nematomas, šuniukai ant betono irgi pilki, nematomi. Jiems priėjus apie 2-2,5 m iki stoginės staiga išbėgo šuniukas ir puolė link L. N. ir jo šuns. A. sureagavo į šuniuką kaip į užpuoliką ir gynėsi. Atskyrus šunis ir nunešus į laiptinę, matė ant Jorkšyro nugaros pasišiaušusį kailį maždaug 6 mm. Kai paklausė G. S., ar nukentėjo šuniukas, jis pasakė taip ir nuskubėjo namo. Atsižvelgdamas į minėtas aplinkybes, mano, kad nebuvo pažeistos Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės teritorijoje taisyklės, nei Administracinių nusižengimų kodeksas, nes jis kaip gyvūno savininkas elgėsi atsakingai – šunį vedžiojo su trumpu pavadėliu, kaip numato Taisyklių 19 punktas, dėl padaryto įvykio esmingai nenukentėjo joks asmuo nei gyvūnas. Be to, jis negalėjo kontroliuoti ir išvengti paties įvykio, nes kaimyno šuo priartėjo staiga ir buvo be pavadėlio (b.l. 34).

Pagal ANK 5 straipsnio 1 dalį administracinis nusižengimas yra šiame kodekse uždrausta kaltininko padaryta pavojinga veika (veikimas arba neveikimas), atitinkanti administracinio nusižengimo, už kurį nustatyta administracinė nuobauda, požymius. Administracinio nusižengimo sudėtis – tai įstatyme nurodytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina veiką kaip tam tikrą administracinį nusižengimą, visuma. Jei nėra bent vieno iš šių požymių, nėra ir administracinio nusižengimo sudėties. Tam, kad asmuo būtų pripažintas kaltu padaręs administracinį nusižengimą, turi būti surinkta pakankamai įrodymų, pagrindžiančių jo kaltę.

ANK 641 straipsnyje, kuris nustato bylos dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje nagrinėjimo ribas apylinkės teisme, nurodyta, jog teismas, nagrinėdamas bylą dėl skundo dėl ne teismo tvarka priimto nutarimo administracinio nusižengimo byloje, patikrina institucijos priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą. Siekiant tai išsiaiškinti, teismas nagrinėdamas bylą, vadovaujasi byloje surinktais faktiniais duomenimis, t.y. administracinio nusižengimo protokolu, pareigūnų tarnybiniais pranešimais, pranešimais, aktais ar kitais dokumentais, kuriais asmenys, kurie nėra pareigūnai, užfiksavo administracinio nusižengimo požymių turinčios veikos padarymą, nuotraukomis, garso ar vaizdo įrašais, liudytojų, nukentėjusiojo ir administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymais ir paaiškinimais, ekspertizės aktu, specialisto išvada, daiktiniais įrodymais, daiktų ir dokumentų paėmimo protokolu ir kitokiais dokumentais. (ANK 569 straipsnio 1 dalis).

ANK 567 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta administracinių nusižengimų bylas nagrinėjančių pareigūnų pareiga priimant sprendimą nustatyti, ar buvo padarytas administracinis nusižengimas, ar asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar asmuo trauktinas administracinėn atsakomybėn ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išnagrinėti. Nustatant šias teisiškai reikšmingas aplinkybes privalu įvertinti byloje surinktus įrodymus. Byloje esančių įrodymų vertinimas grindžiamas vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, spėjimas ar nuojauta, o bylos duomenimis pagrįsta išvada, padaryta išnagrinėjus reikšmingus faktus, ištyrus galimas versijas, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą ir vadovaujantis įstatymu. Be to, konstatuoti atitinkamo fakto buvimą (ar nebuvimą) galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant reikšmingas faktines bylos aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, liečiamumas, nuoseklumas, logiškumas, jų šaltinių patikimumas ir kitos svarbios aplinkybės. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas.

ANK 346 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų pažeidimą, dėl kurio atsirado žalos asmens sveikatai ar turtui. ANK 346 straipsnis yra blanketinė norma, nukreipianti į kitus teisės aktus, kuriuose apibrėžti su gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymu ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimu ir registravimu susiję santykiai.

Byloje neabejotinai nustatyta aplinkybė, kad dėl 2021 m. lapkričio 27 d. (duomenys neskelbtini) vykusio incidento tarp pareiškėjos ir administracinėn atsakomybėn traukto asmens augintinių, buvo sužalotas pareiškėjai priklausantis Jorkšyrų terjero veislės šuo. Ši aplinkybė objektyviai nustatyta medicininiu dokumentu (b.l. 26), jos teisme neneigė nei viena šalių. Padaryta žala AB „Lietuvos draudimas“ buvo įvertinta 267,93 Eur ir atlyginta nukentėjusio gyvūno savininkei. Tačiau ANK 346 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta teisės norma yra blanketinė, todėl atsakomybei pagal minėtą straipsnį atsirasti reikalinga nustatyti, kad buvo pažeistos atitinkamos Lietuvos Respublikos gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo ir kitų gyvūnų gerovės ir apsaugos, atskirų rūšių gyvūnų ženklinimo ir registravimo reikalavimus reglamentuojančių teisės aktų normos ir tarp šio pažeidimo ir žalos atsiradimo yra priežastinis ryšys.

Administracinio nusižengimo protokolu L. N. buvo inkriminuota, kad jis nevykdė Gyvūnų gerovės ir apsaugos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatytos gyvūno laikytojo pareigos – užtikrinti, kad jų laikomi gyvūnai nekeltų grėsmės žmonių, kitų gyvūnų gyvybei, sveikatai ar turtui. Gyvūnų gerovės ir apsaugos užtikrinimą pagal kompetenciją, be kita ko, vykdo ir savivaldybių administracijos, kurios vadovaudamosi Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtintu gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašu, tvirtina gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse taisykles ir kontroliuoja, kaip jos įgyvendinamos (įstatymo 3 straipsnio 1 dalis, 10 dalies 2 punktas). L. N. buvo inkriminuota, kad jis pažeidė (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. rugsėjo 18 d. įsakymu Nr. 30-2001 patvirtintų „Gyvūnų laikymo (duomenys neskelbtini) miesto savivaldybės teritorijoje taisyklių“ (toliau – Taisyklių) 5.4 punkto nuostatas, kurios nustato, jog gyvūnų laikytojai privalo užtikrinti, kad gyvūnai nekeltų grėsmės, nedarytų žalos asmenų sveikatai, gyvybei, nuosavybei, aplinkai, nepažeistų kitų asmenų teisių ar teisėtų interesų, nesužeistų kitų gyvūnų.

Šiuo atveju pareiškėja traktuoja, kad L. N. neužtikrino, kad jo vedžiojamas vokiečių aviganis nesukeltų grėsmės jos augintiniui, kadangi būtent jis įkando jos šuniui. Taigi ji šios taisyklės nesilaikymą kildina iš sužalojimo fakto. Tyrimo metu ji pareiškime nedetalizavo jokių šunų kontakto aplinkybių, nurodydama tik to kontakto rezultatą – sužalojimą. Nei Įstatyme, nei savivaldybės Taisyklėse nėra detalizuotos priemonės, kurių vedžiodamas gyvūną viešoje erdvėje privalo laikytis gyvūno laikytojas, kad jo augintinis nesukeltų grėsmės aplinkiniams ar svetimam turtui. Taisyklių 19 punktas yra orientuotas į gyvūnų gerovės užtikrinimą - draudžiama vesti šunis su jiems nepritaikytais antsnukiais, antkakliais ar pavadėliais, bet jis neįtvirtina visų šių priemonių naudojimo privalomumo. Taisyklių 5.5 punkte nurodyta, kad gyvūno laikytojai įgyvendindami nuosavybės teisę į gyvūną, privalo laikytis gyvūnų apsaugą ir jų laikymą nustatančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų, o Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka atlyginti gyvūnų padarytą žalą. Taigi nuosavybės į gyvūną teisės įgyvendinimo jį vedžiojant taisyklių reikia ieškoti dar kitų teisės aktų reikalavimuose.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patvirtinto Gyvūnų laikymo savivaldybių teritorijų gyvenamosiose vietovėse tvarkos aprašo (toliau Aprašas) 39 punktas nustato, kad šunis rekomenduojama vedžioti gyvūnų vedžiojimo aikštelėse, jei jų nėra, – laukymėse, parkų pakraščiuose, kitose rečiau žmonių lankomose vietose. Pavojingi ir koviniai šunys bei kovinių ir pavojingų šunų mišrūnai bendrojo naudojimo patalpose, viešojoje vietoje vedami laikant už pavadėlio ir su antsnukiu. Kiti šunys bendrojo naudojimo patalpose, viešojoje vietoje vedami laikant už pavadėlio ir su antsnukiu ar be jo. Jei vedžiojant (vedant) šunis šalia yra žmonių ar gyvūnų, pavadėlis turi būti sutrumpinamas tiek, kad šunys negalėtų pasiekti žmonių ar gyvūnų ir nekeltų jiems grėsmės <...>. Pagal šį Aprašo punktą antsnukis vedžiojant yra privalomas ne visiems, o tik pavojingiems ir koviniams šunims. Pagal Aprašo 2 straipsnio 20 ir 23 punktus pavojingais ir koviniais šunimis laikomi kovoms išvestų veislių ar pavojingų veislių šunys, įrašyti į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus patvirtintus Kovinių šunų veislių ir Pavojingų veislių šunų sąrašus. Vokiečių aviganio veislė nėra neįtraukta į Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. B1-5 patvirtintą Kovinių ir pavojingų šunų veislių sąrašą. Taigi, ta aplinkybė, kad vokiečių aviganis buvo vedamas pasivaikščioti be antsnukio, dar nesudaro jo laikymo taisyklių pažeidimo.

Pagrindinė taisyklė, kuri laikytina pakankama užtikrinti, kad augintinis nekeltų grėsmės kitiems – pavadėlio naudojimas, kuris turi būti sutrumpintas tiek, kad gyvūnas negalėtų pasiekti kitų žmonių ar gyvūnų. Šioje vietoje bylos duomenys yra prieštaringi. L. N. tvirtino vedęs savo šunį ant trumpo pavadžio, kai jam esant 2-2,5 m nuo laiptinės prie jo augintinio pribėgo nukentėjęs šuo ir pirmas parodė agresijos signalus. Pareiškėjos partneris priešingai teigė, kad jo jorkšyras tupėjo jam prie kojų įėjimo aikštelėje prie lauko durų, kai pribėgęs vokiečių aviganis jį užpuolė. Taigi spręstina, kuris augintinis prie kurio priartėjo ir kuris šeimininkas, pažeisdamas gyvūnų laikymo taisykles sudarė galimybę šunims kontaktuoti. Byloje neabejotinai nustatytas faktas, kad G. S. savo šunis vedžiojo be pavadžio. Šioje dalyje jo ir L. N. parodymai sutampa. Prieštaringi jų parodymai dėl vokiečių aviganio kontrolės priemonių. Pareiškėja skunde teigė, kad L. N. šuo buvo be pavadžio, teisme nurodė, kad palaidas. Tai ne tik prieštarauja L. N. parodymams, bet neatitinka ir jos partnerio nurodytų aplinkybių. L. N. nurodė kontroliavęs savo šunį, laikydamas jį trumpu pavadžiu, gi G. S. tai neigė, nurodydamas, kad kai vokiečių aviganis užpuolė jo augintinį, šeimininkas buvo už 15 metrų, nes jo pavadis yra tokio ilgumo. Tik priešingos šalie atstovui suabejojus tokio pavadėlio ilgio galimumu, pakeitė parodymus nurodęs, kad pavadis vilkosi žeme, tai yra šeimininkas galimai šuns ant jo neišlaikė ir paleido. Kita vertus jis nurodė, kad įvykus užpuolimui, buvo nusigręžęs į duris ir jas rakino, taip, kad negalėjo matyti, kaip vedamas aviganis priartėjo prie laiptinės durų. Liudytojas teismo posėdyje nurodė, kad tam, kad jis prieitų prie susikibusių šunų. L. N. prireikė minutės. Teismas tokiu teiginiu abejoja, jei L. N. būtų buvęs už 15 metrų, jam juos įveikti būtų užtekę 15-30 žingsnių, kurie turint omenyje poreikį reaguoti į situaciją, būtų įveikiami tikrai greičiau nei per 1 min. Pareiškėja nurodė, kad ji per langą matė, kad 10 m spindulių L. N. akiratyje nebuvo, kai įvyko tarp šunų incidentas. Pačios pareiškėjos įvykio vietoje nebuvo, ji nurodė incidentą mačiusi per pirmo aukšto langą. Teismas šiuo teiginiu abejoja, kadangi ji nurodė reikšmingas incidento aplinkybes priešingas nei jos partneris. Pareiškėja teigė, kad ji puolė prie lango žiūrėti, nes išgirdo kaimyno šuns agresijos ženklus – lojimą ir urzgimą. Tuo tarpu G. S. nurodė, kad kaimyno šuo pripuolė prie jo vedžiojamo šuns visiškoje tyloje, nelodamas ir iškart griebė jo augintinį. Akivaizdu, kad sukandęs dantimis kitą šunį jis loti negalėjo. Jei pareiškėja savo akimis matė incidentą, kelia abejonių, kodėl ji tyrimo metu taip šykščiai nurodė šuns užpuolimo faktines aplinkybes.