- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-11-11
- Bylos Nr.
- 1S-2027-530/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 1-66-1-01196-2012-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Danutė Giačaitė
- Nuteistasis
- V. R.
- Advokatai
- Audronė Petronytė
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Danutė Giačaitė, nerengdama teismo posėdžio rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo nuteistojo V. R. gynėjos advokatės Audronės Petronytės skundą dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutarties, kuria netenkintas nuteistojo prašymas dėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
V. R. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu pripažintas padarius nusikalstamą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalyje (sunkus sveikatos sutrikdymas) ir jam skirta laisvės atėmimo dvejiems metams ir šešiems mėnesiams bausmė. Minėtą nuosprendį apskundus apeliacine tvarka, Kauno apygardos teismas 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmetė. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugpjūčio 29 d. nutartimi nuteistojo V. R. kasacinį skundą atsisakyta priimti.
Kauno apylinkės teismo apkaltinamuoju 2014-05-13 nuosprendžiu, kuriuo V. R. pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3(trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose, vadovaujantis BK 63 str. 1 d. 2 d., 5 d. 2 p., 9 d. pagrindu subendrintas su Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013-10-28 nuosprendžiu skirta bausme apėmimo būdu ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Šalies argumentai
Nuteistasis V. R. pateikė Kėdainių rajono apylinkės teismui prašymą, kuriuo prašė atidėti jam paskirtą bausmę, vadovaujantis BK 75 straipsniu.
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. nutartimi nuteistojo V. R. ir jo gynėjos prašymus dėl jam Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-109-550/2013 paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, nutarė atmesti.
Šalies argumentai
Nuteistojo V. R. gynėja advokatė Audronė Petronytė pateikė teismui skundą, kuriuo prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartį ir atidėti V. R. paskirtą bausmę, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsniu, arba šią bausmę jam švelninti. Skunde nurodė, jog nuteistasis ir jo gynėja yra įsitikinę, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas, atmesdamas nuteistojo ir jo gynėjos prašymus, netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, netinkamai taikė teisės normas ir nukrypo nuo formuojamos teisminės praktikos. Sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, tiek susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, tiek ir su nuteistojo asmenybe. Nagrinėjant nuteistojo V. R. ir jo gynėjos prašymą dėl nuteistajam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo, teismas neturėjo galimybės tiesiogiai išklausyti patį nuteistąjį, kaip bausmės atlikimo metu pasikeitė jo pozicija dėl padarytų nusikalstamų veikų, t.y., kaip jis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę, įvertino savo elgesį, suvokė padarytų nusikaltimų pasekmes. Nuteistasis, nors ikiteisminio tyrimo metu, o vėliau teisminio bylos nagrinėjimo metu laikėsi pozicijos, kad jis nekaltas dėl padarytų nusikaltimų, bet atlikus bausmės dalį, rašydamas prašymą jis aiškiai nurodė pirmosios instancijos teismui, kad įvertino savo elgesį ir kad ne tik prisipažįsta dėl padarytų nusikalstamų veikų, bet ir nuoširdžiai gailisi. Deja, atsiprašyti nukentėjusiosios V. Ž. jis jau nebegali dėl to, kad pastaroji mirė. Su savo sutuoktine santykiai geri, jis jos atsiprašė. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. R. prisipažinimas nėra nuoširdus, iš viso niekuo nėra pagrįsta, nes teismas visus motyvus, kuriais remiantis atsisakė tenkinti nuteistojo ir jo gynėjos prašymą, nurodė remdamasis tik bylų medžiaga, kurioje nėra jokių duomenų apie jo pasikeitusį požiūrį ir elgesį po to, kai jis atvyko į įkalinimo įstaigą. Teismas V. R. elgesį turėjo vertinti ne tik po nusikaltimų padarymo, taip pat turėjo būti įvertinta ir ta aplinkybė, kad V. R., teisiamas dėl naujai padaryto nusikaltimo, bendradarbiavo su ikiteisminio tyrimo organais, savo kaltės neneigė, ir gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo. Turėjo būti įvertintas jo elgesys bausmės atlikimo vietoje, kur atlikdamas bausmę jis iš naujo įvertino savo veiksmus ir akivaizdžiai prisipažino padaręs nusikalstamą veiką, tuo pačiu jis nurodė ir priežastis, kodėl nepripažino savo kaltės anksčiau, tai – antisocialinis nukentėjusiosios V. Ž. elgesys, iššaukęs nusikalstamus V. R. veiksmus. V. R. prisipažinimas, tegu ir padarytas jau įsigaliojus teismo nuosprendžiui ir atliekant jam bausmę, akivaizdžiai parodo jo psichologinį santykį tiek su pačia jo padaryta veika, tiek ir socialine aplinka, į kurią jis nori ir siekia sugrįžti, tuo patvirtindamas, kad išpažinęs savo kaltę jis yra pasiruošęs pasitaisyti ir ateityje nebenusikalsti. Tačiau šios aplinkybės pirmosios instancijos teismas neįvertino, kaip neįvertino, kad V. R. paskirtos laisvės atėmimo bausmės tikslai yra pasiekti, maža to – nėra jokių duomenų apie tai, kad V. R. nėra nuoširdus, nes jo polinkius daryti naujus nusikaltimus ar kitaip antisocialiai elgtis galėtų patvirtinti tik jo netinkamas elgesys laisvės atėmimo vietoje, tačiau tokių duomenų teismui niekas nepateikė ir jų byloje nėra.
Atsiliepimas į nuteistojo gynėjos skundą nepateiktas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo V. R. gynėjos advokatės Audronės Petronytės skundas atmestinas.
Aukštesnysis teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, nuteistojo gynėjos skundu ir skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartimi konstatuoja, jog Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl jos naikinti nuteistojo nurodytais argumentais nėra pagrindo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnio 5 dalis).
Nusikalstama veika, už kurios padarymą V. R. buvo nuteistas Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 28 d. nuosprendžiu, tai yra BK 135 str. 1 d. (sunkus sveikatos sutrikdymas), yra priskiriama sunkių tyčinių nusikaltimų kategorijai ( BK 11str. 5 d.).
2015 m. kovo 19 d. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27, 38, 39, 55, 56, 60, 62, 75, 179 ir 187 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., pakeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 1 dalis, numatant galimybę atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Šis įstatymas laikytinas nusikalstamą veiką padariusio asmens teisinę padėtį lengvinančiu baudžiamuoju įstatymu, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią.
Kaip jau minėta, V. R. yra nuteistas už sunkaus tyčinio nusikaltimo padarymą, už kurių padarymą jam paskirta terminuoto laisvės atėmimo bausmė – laisvės atėmimas 2 (dviem) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Be to jis po šios nusikalstamos veikos padarymo padarė kitą smurtinio pobūdžio veiką už ką jis Kauno apylinkės teismo apkaltinamuoju 2014-05-13 nuosprendžiu, pripažintas kaltu pagal BK 140 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 3(trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose. Bausmės subendrintos taikant bausmių apėmimo būdą. Po nuosprendžių paskelbimo ir įsiteisėjimo 2014-06-04 V. R. paskelbta paieška ir 2015-04-17 jis surastas ir pasiųstas atlikti bausmę.
BK 75 str. 1 d. numato, jog paskirtos bausmės vykdymas gali būti atidedamas asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Be to, turi būti nustatytos ir objektyvios aplinkybės, kurios leistų teismui pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai asmeniui bus pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo. Taigi, taikant šią teisės normą privalo būti nustatytas tiek formalusis, tiek materialusis pagrindai. Nagrinėjamu atveju, nors nuteistasis V. R. ir atitinka formaliuosius, įstatyme įtvirtintus, kriterijus, tačiau įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių visumą, daryti išvadą, jog bausmės tikslai jam gali būti pasiekti be realaus skirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo, nėra pagrindo. Beje, tokios pat pozicijos laikėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime motyvuotai atmetęs šį nuteistojo prašymą. Bausmės paskirtį įvardija BK 41 straipsnis, todėl atidedant laisvės atėmimo vykdymą svarbu nustatyti, ar tokia poveikio priemonė būtų pakankamai efektyvi norint sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo ir ar bus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, formuoti nebaudžiamumo nuotaikų, nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją.
Kaip pagrįstai sprendė pirmos instancijos teismas nuteistojo V. R. atžvilgiu nėra materialiojo pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Tokia išvada darytina vertinant Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013-10-28 nuosprendyje nurodytus motyvus, nes teismas skirdamas V. R. bausmę įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį ir pavojingumo visuomenei laipsnį (padarytas sunkus nusikaltimas, nusikaltimas tyčinis, nukreiptas į asmens sveikatą, suduotas smūgis į galvą, visiškai nesigilinant kokias pasekmes tai gali sukelti, taip pat į sukeltas pasekmes - nukentėjusiajai buvo sunkiai sutrikdyta sveikata, dėl ko ji patyrė nepatogumus). Nusikaltimas baigtinis, padarytas konflikto su nukentėjusiąja metu, turint aiškų motyvą – pažeminti nukentėjusiąją išvarant iš namų, taip pat įvertinta teisiamojo asmenybė ( neteistas, galiojančių nuobaudų neturi, nedirba, seniūnijos charakterizuojamas teigiamai, priklausomybės bei psichikos centre neregistruotas), ir tai, kad jo atsakomybę nei lengvinančių, nei sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Akivaizdu ir tai, kad V. R. teisminio nagrinėjimo metu kaltu neprisipažino, nurodydamas, kad jis jam inkriminuojamo nusikaltimo neįvykdė, teigė jog nukentėjusioji pati būdama girta susižalojo. Vien skunde dėstomi teiginiai apie pilną kaltės pripažinimą bei nuoširdų gailestį (pirmosios instancijos teismas motyvuotai pasisakė kodėl ši aplinkybė nėra laikoma V. R. atsakomybę lengvinančia), pasiryžimą atlyginti padarytą žalą nukentėjusios įpėdiniams nesudaro pagrindo manyti, jog apeliantui gali būti atidedamas skirtos bausmės vykdymas. Tai įvertinęs, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad bausmės tikslai bus pasiekti skiriant terminuoto laisvės atėmimo bausmę, kurios dydis nustatytas žemiau sankcijos vidurio. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs minėtą nuosprendį teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, Kauno apygardos teismo 2014 m. gegužės 6 d. nutartimi nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmetė.
Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, teismas sutinka su skundžiamos nutarties išvada, jog V. R. atžvilgiu taikyti naujo įstatymo nuostatą bei atidėti paskirtos bausmės vykdymą nėra pagrindo. Iš skundžiamos nutarties matyti, kad teismas įvertino visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuteistojo asmenybę. Manyti, jog Kėdainių rajono apylinkės teismo 2013-10-28 nuosprendžio priėmimo metu būtų buvusios ar šiuo metu yra sąlygos V. R. atžvilgiu taikyti BK 75 str. nuostatas, tokiu būdu palengvinant nuteistojo faktinę padėtį, teismas neturi teisinio pagrindo. Be to pažymėtina, kad nuteistojo teisė į bausmės vykdymo atidėjimą nėra absoliuti ir taikoma bet kuriuo atveju. Tai išimtinė teismo teisė ir tik teismas, įvertinęs visas nuteistajam palankias ir nepalankias aplinkybes, atsižvelgdamas į bausmės tikslus, visuomenės intereso užtikrinimą, kad nuteistasis atliktų tokią bausmės dalį, jog būtų įgyvendintas teisingumo principas, priima sprendimą. Teisingumo principas realizuojamas tik faktiškai atliekant bausmę bei patiriant laisvės atėmimo bausme taikomus suvaržymus.
Aukštesnysis teismas nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, jog pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. R. prisipažinimas nėra nuoširdus, iš viso niekuo nėra pagrįsta. Priešingai, pirmosios instancijos teismas, darydamas tokią išvadą, įvertino, jog nuteistojo gynybinė pozicija buvo paremta sąmoningu teismo klaidinimu neprisipažįstant padarius nusikalstamą veiką, o ir šiuo metu sprendžiant BK 75 str. taikymo nuteistojo atžvilgiu klausimą, V. R. vėl gi ne besąlygiškai prisipažįsta savo kaltę, tačiau savo nusikalstamus veiksmus bando pateisinti nukentėjusiosios veiksmais bei provokuojančiu jos elgesiu. Skundo argumentas, kuriuo V. R. įrodinėja, jog įvertino savo veiksmus, paneigiama pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybe, jog, dar neesant priimtam nuosprendžiui dėl V. Ž. sunkaus kūno sužalojimo, jis smurtavo prieš sutuoktinę, už ką taip pat buvo nuteistas. Be to, po nuosprendžių priėmimo ir įsiteisėjimo V. R. buvo pasislėpęs, tai rodo, jog vengė bausmės, kas taip pat rodo jo nenorą pripažinti savo veiksmų neteisėtumą bei požiūrį į paskirtą bausmę. Todėl po to, kai jis buvo surastas ir pasiųstas atlikti nuosprendžiu paskirtos bausmės ( bausmę atlieka tik nuo 2015-04-17 Lietuvos informacinės sistemos „LITEKO“ duomenimis), jo elgesio teigiamos korekcijos yra tinkamai paskirtos bausmės rezultatas, kurių siekti įpareigoja BK 41 straipsnis. Bausmės atlikimas nepažeidžiant nei teisės aktų reikalavimų bei bendrų moralės normų, yra kiekvieno nuteistojo pareiga. Aplinkybė, jog nuteistojo artimiems šeimos nariams dėl sveikatos problemų yra reikalinga nuteistojo pagalba ir parama, nėra prioritetinė prieš visuomenės interesą ir bausmės atlikimo tikslus. Be to į šiuos skundo argumentus yra išsamiai pasisakyta skundžiamoje nutartyje, kuriems pritaria ir apeliacinės instancijos teismas.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad BK 75 str. nuostatų dėl bausmės vykdymo nuteistajam atidėjimo pirmosios instancijos teismas skundžiama 2015 m. spalio 15 d. nutartimi pagrįstai netaikė, todėl nuteistojo V. R. gynėjos skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 362¹ straipsnio 5 dalimi, 364 straipsnio 3 dalimi,
nutarė:
Nuteistojo V. R. gynėjos advokatės Audronės Petronytės skundą atmesti.
Nutartis neskundžiama.