Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-413-614/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-04-09
Bylos Nr.: 2A-413-614/2019
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-37039-2015-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Eglė Surgailienė, Andrutė Kalinauskienė, Vytautas Zelianka
Ieškovas: R. R.
Atsakovas: Luminor bank AB, AB SEB bankui

Kategorijos

2.6.8.11.1Sutarties nutraukimas

Civilinė byla Nr. 2A-413-614/2019Teisminio proceso Nr. 2-68-3-37039-2015-9Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.8.11.1.; 3.3.1.14.; 3.3.1.20. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. balandžio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Andrutės Kalinauskienės, Eglės Surgailienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vytauto Zeliankos, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovams Luminor bank AB, AB SEB bankui dėl sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu ir reikalavimo perleidimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė R. R. kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama pripažinti 2007 m. sausio 9 d. kreditavimo sutarties Nr. KK 07/01/75B nutraukimą, įvykusį 2007 m. lapkričio 8 d. ir atliktą Nordea banko, neteisėtu, įpareigoti Nordea banką tęsti kredito sutarties vykdymą; pripažinti 2008 m. gegužės 9 d. tarp ieškovės, Nordea banko ir AB SEB banko sudarytą trišalę reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1408078-TSVV negaliojančia. Ieškovė nurodė, kad Nordea bankas vienašališkai nutraukė kredito sutartį neteisėtai, nebendradarbiavo su ieškove, nepateikė mokėjimo grafiko, kurį įsipareigojo pateikti pagal Susitarimą Nr. 2, todėl tinkamas sutarties įvykdymas buvo neįmanomas. Negavusi grafiko ieškovė nežinojo, kada tiksliai kokia mokėtina suma, palūkanos (susitarimo Nr. 2 6.1 punkte nurodyta, kad nustatytos kintamosios palūkanos). Nutraukdamas sutartį bankas neatsižvelgė į ilgalaikį sutarties terminą, ieškovės įsiskolinimas palyginti su kredito suma buvo itin mažas. Šiuo metu ieškovė turi finansines galimybes vykdyti kredito sutartį. Būdama fiziniu asmeniu ieškovė buvo priklausoma nuo atsakovo - tiek prisijungiant prie sutarties, tiek sutarties vykdymo proceso metu, ji negalėjo įtakoti mokamų lėšų teisingo paskirstymo, informacijos apie sutarties vykdymo eigą gavimo. Banko pranešime dėl galimo sutarties nutraukimo visa skola su palūkanomis buvo nurodyta 4 626,64 Lt (1 339,97 Eur), 2017 m. suvestinėje skola jau yra nurodyta 19 082,87 Lt (5 526,57 Eur), neįskaitant paskaičiuotų palūkanų už pažeidimus, kurių suma nenurodyta. Sutarties šalių elgesys turi būti vertinamas tiek iki sutarties sudarymo, tiek sutarties vykdymo metu, šalis privalo bendradarbiauti su įvykdymo trūkumus šalinančia šalimi visą trūkumų šalinimo laiką. Ieškovė nurodė, kad Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymas jos atžvilgiu buvo priverstinis, sutartis buvo aptarta tik bankų atstovų, o ieškovei tokia teisė derėtis net nebuvo suteikta. Ši sutartis sudaryta nesąžiningai, nes ieškovės sumokėta 13 313,35 Eur suma taip pat turėjo būti perleista SEB bankui. Ieškovė nurodė, kad perleidžiant reikalavimą SEB bankui pirminis kreditorius apie ieškovės kreditą pateikė netikslius duomenis, skola turėjo būti mažesnė. Ieškovė nurodė, kad net jai įvykdžius atsakovo (pirminio kreditoriaus) iškeltus reikalavimus dėl sutarties atnaujinimo, kredito sutartis atnaujinta nebuvo, todėl ieškovė buvo priversta sudaryti sutartį dėl kredito refinansavimo. Sutarties nutraukimas įvyko ne dėl ieškovės netinkamo prievolės vykdymo, bet dėl pačio atsakovo netinkamo sumokėtų lėšų paskirstymo. Ieškovės manymu esminio sutarties pažeidimo nutraukiant sutartį nebuvo ir atsakovas nebuvo nukentėjusioji šalis. Ieškovė nurodė, kad ji taip pat turėjo ir banko kortelę, Kortelės sutartis taip pat buvo nutraukta (nuo 2007 m. spalio 1 d.). Ieškovė šios sutarties nutraukimo neginčija, tačiau nurodo, jog apie sutarties nutraukimą ji sužinojo vėliau (2007 m. lapkričio 10 d.).

2. Atsakovas Luminor bankas su ieškovės ieškiniu nesutiko, nurodė kad ieškovė neįrodė ieškinio reikalavimo pagrįstumo. Ieškovė nepaneigė savo padarytų kredito sutarties pažeidimų, dėl kurių sutartis vienašališkai banko buvo nutraukta. Mokėjimų grafikas su ieškove buvo suderintas, bankas mokėjimo grafiko nekeitė ir grafikas buvo prieinamas ieškovei nemokamai. Mokėjimo grafiką ieškovė pažeidinėjo nuo 2007 m. birželio mėn., o sutartis su ieškove nutraukta tik po 6 mėnesių (ne po vienos įmokos nesumokėjimo). Ieškovės skola augo ir ieškovės sutarties pažeidimai buvo esmingi. Atsakovas nurodė, kad ieškovės prašymas leisti nevykdyti mokėjimo prievolės nesuteikia jai teisės prievolės savavališkai nevykdyti. Ieškovė nepaneigė argumento, kad apie kredito sutarties vykdymo pažeidimus ir kad apie būsimą sutarties nutraukimą ji būtų buvusi netinkamai informuota. Ieškovė 2007 m. spalio 26 d. atsisakė priimti korespondenciją. Kadangi pranešimas apie sutarties nutraukimą ieškovę pasiekė jos gyvenamosios vietos adresu, pagal sutarties nuostatas laikoma, kad ieškovė 2007 m. spalio 26 d. buvo tinkamai informuota. Ieškovė nurodė, kad 2007 m. lapkričio 10 d. banko filiale ji sužinojo apie sutarties nutraukimą, taigi, ieškovė suvokė prievolių nevykdymo pasekmes, ji prašė atnaujinti sutartį, vėliau - leisti refinansuoti prievolę kitame banke. Ieškovė nepaneigė aplinkybės, kad bankas tinkamai skirstė jos atliktus mokėjimus (pagal kredito sutartį ir pagal kortelės sutartį). Įmokėtų lėšų paskirstymą ieškovė galėjo matyti iš sąskaitos išrašo prisijungusi prie internetinės bankininkystės, o taip pat paprašiusi informacijos raštu. Ieškovė buvo patyrusi vartotoja, turėjo ne vieną kreditą ir pati taip pat turėjo domėtis mokėjimo prievolių vykdymu. Ieškovė naudojosi viena sąskaita, į kurią buvo įnešamos pinigų sumos ir paskirstomos prievolių pagal abi sutartis vykdymui. Bankas yra pateikęs ieškovės banko sąskaitos išrašą už visą sąskaitos galiojimo laikotarpį. Ieškovės teiginys, kad ji netikrino savo grafikų, rodo jos nerūpestingumą ir aplaidumą vykdant prievoles. Pagal sutartį ieškovė privalėjo sukaupti savo sąskaitoje lėšas mokėjimo dienai, tačiau to ieškovė nebuvo padariusi. Atsakovas taip pat nurodė, kad ieškovės skola pagal kortelės sutartį atsirado nuo 2007 m. kovo mėn. Bankas skyrė kortelės skolai padengti ieškovės sąskaitoje sukauptą pinigų sumą, nes ši prievolė visa apimtimi tapo vykdytina anksčiau nei buvo nutraukta kredito sutartis. Ieškovė nepaneigė banko atliktų ieškovės skolų apskaičiavimų, o ieškovės pateikta jos įmokų analizė yra ydinga, nes ieškovė neįtraukė mokėjimo prievolių pagal kortelės sutartį, todėl ieškovės pateikti skaičiavimai prieštarauja jos prievolių apimčiai. Atsakovas reikalavo taikyti 5 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą palūkanoms, nurodė, kad senaties terminas pasibaigė 2013 m. gegužės 9 d. Kadangi ieškinį ieškovė pateikė 2015 m. spalio 26 d., senaties terminas dėl palūkanų užskaitymo yra praleistas. Atsakovas taip pat nurodė, kad 2008 m. gegužės 9 d. sudarydama reikalavimo perleidimo sutartį su AB SEB banku ieškovė atsisakė savo ketinimų dėl ginčijamos kreditavimo sutarties atnaujinimo. Ieškovė susirado kitą kreditorių ir atsisakė likti buvusiuose teisiniuose santykiuose su banku.

3. Atsakovas SEB bankas su ieškovės ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad kredito sutartis su ieškove buvo nutraukta teisėtai. Ieškovė neteisi sakydama, kad nutraukimo dienai bankui nebuvo skolinga. Reikalavimo perleidimo trišalėje sutartyje yra nurodyta, kad ieškovės skolos suma buvo 340 000 Lt (pagrindinė skola buvo virš 4 000 Lt bei nesumokėtos vykdymo palūkanos ir kiti mokėjimai). Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo metu ieškovė skolos dydžio neginčijo, pradiniam kreditoriui papilomai sumokėjo 9 794,71 Lt sumą, kad naujajam kreditoriui perleistina skolos suma būtų sumažinta iki naujojo kreditoriaus sutinkamos perimti 340 000 Lt skolos sumos dydžio. Atsakovas taip pat nurodė, jog tenkinti ieškovės reikalavimų objektyviai neįmanoma, kadangi yra įvykusios neginčijamos teisinės pasekmės – naujojo kreditoriaus prievolės įvykdymas. Ieškovė neturi teisės ginčyti sandorio, kurio sudarymą jį yra patvirtinusi prievolių vykdymu. Atsakovas pažymėjo, kad ieškovės ir SEB banko ginčas dėl reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo jau yra išspręstas kitoje civilinėje byloje, kuriose priimti ieškovei nepalankūs teismų sprendimai. Atsakovas taip pat nurodė, kad reikalavimo perleidimo sutartis šiuo atveju ginčijama kaip išvestinis reikalavimas, kurio nėra pagrindo tenkinti atmetus pirmą ieškovės reikalavimą dėl vienašalio sutarties nutraukimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. balandžio 11 d. sprendimu ieškovės R. R. ieškinį atmetė, iš ieškovės atsakovo Luminor Bank AB naudai priteisė 4 606,81 Eur bylinėjimosi išlaidų.

5. Teismas sutiko su atsakovo Luminor Bank AB argumentais, kad vienas iš ieškovės reikalavimo netenkinimo pagrindų yra tai, jog toks reikalavimas negali sukurti ieškovei teisinių pasekmių. Įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-508-910/2014 ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1002-431/2015 yra galutinai konstatuota, jog vienintelis ieškovės kreditorius nagrinėjamu atveju buvo AB SEB bankas, kuris 2008 m. gegužės 9 d. iš Nordea banko perėmė visas reikalavimo teises į ieškovę, už ieškovę įvykdydamas jos prievolę pirminiam kreditoriui Nordea bankui. Teismas sprendė, jog kreditavimo sutarties atnaujinimas būtų nepagrįstas ir teisiniai santykiai tarp šalių negalėtų tęstis, nes pirminis kreditorius Nordea bankas yra atgavęs visą prievolės įvykdymą, o AB SEB bankas yra pradėjęs priverstinį skolų išieškojimo procesą iš ieškovės įkeisto turto. Išieškojimo eigoje AB SEB banko naudai įkeistas ieškovės turtas buvo parduotas ir nėra likę sutarties užtikrinimo priemonių.

6. Teismas padarė išvadą, kad kreditavimo sutarties nutraukimo dieną ieškovė tinkamai prievolių nevykdė ir nustatyti pažeidimai buvo esminiai. Ieškovė prievolių pagal mokėjimų grafiką tinkamai nevykdė nuo 2007 m. birželio 9 d. ir sutarties pažeidimai tęsėsi beveik 6 mėnesius iš eilės (152 dienas). Sutartis nebuvo nutraukta po vienos įmokos neįmokėjimo, todėl ieškovės argumentai dėl sutarties 10.1. punkto nesąžiningumo šiuo atveju neturi įtakos ginčiui teisingai išapręsti (be to ieškovė sutarties nuostatos ieškiniu neginčija). Ieškovės prievolių netinkamą vykdymą, kuris pripažįstamas esminiu sutarties pažeidimu, patvirtina atsakovo Luminor bank AB pateikti argumentai bei juos pagrindžiantys įrodymai, šių įrodymų ieškovė nepaneigė. Teismas padarė išvadą, kad atsakovo vienašalis kreditavimo sutarties nutraukimas buvo teisėtas. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir po sutarties nutraukimo ieškovė skolos tinkamai nepadengė. Be to, aplinkybė, kad skolininkas mažina skolą po nutraukimo, savaime nereiškia, jog sutarties nutraukimas buvo neteisėtas, kadangi pareiga dengti skolą nutraukus sutartį nesibaigia. Teismas sprendė, kad po sutarties nutraukimo ieškovės įvykdyti mokėjimai negali būti sutarties atnaujinimo pagrindu.

7. Mokėjimų grafikas pagal kreditavimo sutartį ieškovei buvo žinomas, galėjo būti prieinamas nemokamai (tiek internetinėje bankininkystėje, tiek paštu ar atvykus į banko poskyrį) ir ieškovė galėjo susižinoti pagal grafiką mokėtinas sumas.

8. Teismas vertino, jog ieškovės į bylą pateikta jos atlikta įmokų analizė yra ydinga, nes ieškovė neįtraukė savo mokėjimų pagal kortelės sutartį (nurodė sumas tik pagal kreditavimo sutartį), taigi ieškovės pateikti skaičiavimai prieštarauja ieškovės prievolių apimčiai. Teismas taip pat sutiko, jog yra pagrindas taikyti 5 metų sutrumpintą ieškinio senaties terminą dėl įskaitymų atliktų palūkanoms dengti. Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas suėjo 2013 m. gegužės 9 d.

9. Sudarydama 2008 m. gegužės 9 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1408078-TSVV ieškovė atsisakė savo ketinimų dėl Kredito sutarties atnaujinimo, nes pakeitė savo valią. Ieškovė susirado kitą kreditorių - AB SEB banką ir atsisakė likti teisiniuose santykiuose su Nordea banku. Naujasis kreditorius įvykdė prievolę už ieškovę pirminiams kreditoriui Nordea bankui (sumokėjo visą likusią skolą), todėl skolininkė neteko teisės ginčyti sutarties nutraukimą ar jos sąlygas (CK 1.79 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

10. Ieškovė R. R. apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

10.1. Įsiteisėjusio Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-508-910/2014 pažymėta, jog 2008 m. gegužės 9 d. Reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalyką. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-1002-431/2015, konstatuota, kad ieškovė nagrinėtoje byloje nereiškė reikalavimų dėl Reikalavimo perleidimo sutarties ar jos atskirų sąlygų neteisėtomis ar negaliojančiomis. Ginčas dėl abiejų sutarčių nutraukimo ir/ar sudarymo teisėtumo šiuoje byloje vyksta pirmą kartą, todėl nepagrįsta teismo sprendime padaryta išvada, kad minimoje byloje padaryta išvada, jog AB SEB bankas yra vienintelis ieškovės kreditorius.

10.2. Nesutiktina su teismo išvada, kad atnaujinus kreditavimo sutarties vykdymą teisiniai santykiai tarp šalių negalėtų tęstis. Sutarties nutraukimo pripažinimas neteisėtu nesukeltų neigiamų padarinių nei vienai iš šalių, kadangi Luminor bankas privalėtų grąžinti pagal 2008 m. gegužės 9 d. Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1408078-TSVV iš AB SEB banko gautus lėšas, o ieškovės įsipareigojimai AB Luminor bankui išliktų nepakitę.

10.3. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ieškovės įkeistas turtas yra parduotas ir dėl to nebegalėtų tęstis jokie šalių teisiniai santykiai, kadangi nėra likę sutarties užtikrinimo priemonių. Turto pardavimo iš varžytynių aktą ieškovė ginčija teisme ir prašo taikyti restituciją.

10.4. Teismas, sprendime rėmėsi tik atsakovų išdėstytais argumentais ir nepagrįstai visą atsakomybę perkėlė ieškovei. Nepagrįsta teigti, kad vien tik ieškovė privalo įsivertinti savo galimybes vykdyti mokėjimo prievoles pagal sutartį ir domėtis jų vykdymu.

10.5. Atsakovo elgesys sutartiniuose santykiuose patvirtina, kad ieškovės pagal kreditavimo sutartį mokėtinų įmokų vėlavimas, t.y. mokėjimo termino praleidimas neurėjo kreditoriui esminės reikšmės, t. y. nebuvo laikomas esminiu sutarties pažeidimu.

10.6. Teismas nevertino 2007 m. spalio 24 d. vienašališko pranešimo turinio dėl sutarties nutraukimo teisėtumo ir prieštaravimų Sutarties 10 p. sąlygoms.

10.7. Ieškovės pateikta įmokų analizė pagrįsta abiejų šalių pateiktų rašytinių įrodymų duomenimis, ieškovės atliktų piniginių įmokų kreditoriui suma sutampa ir tik dėl atsakovės vienašališko ir netinkamo įmokų skirstymo pagal kreditavimo sutartį ir kortelės sutartį, ieškovė pripažinta iš esmės pažeidusi kreditavimo sutarties sąlygas.

10.8. Ieškovė nuo pat pradžių nesutiko su Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi bei antrojo atsakovo perimta kredito suma, ją ginčijo, tačiau tuo metu negebėjo tinkamai realizuoti savo procesinių teisių. Ieškovė kreipėsi į teismą nepraleisdama ieškinio senaties terminų.

11. Atsakovas Luminor Bank AB su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Ieškovė byloje nepaneigė jos padarytų kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimų, kurie sudarė pagrindą bankui vienašališkai nutraukti sutartį.

11.2. Ieškovė byloje nepaneigė aplinkybės, kad apie kreditavimo sutarties vykdymo pažeidimus ir būsimą sutarties nutraukimą ji buvo informuota tinkamai. Ieškovė negalėjo nesuvokti, kad sutartis nutraukta, kadangi vėliau pati prašė sutartį atnaujinti, o po to prašė leisti refinansuoti skolą kitame banke.

11.3. Ieškovė byloje nepaneigė aplinkybės, kad bankas tinkamai skirstė mokėjimus pagal kreditavimo sutartį ir pagal kortelės sutartį. Nors ieškovė teigia, jog jos nurodytomis datomis ji mokėjo atitinkamas sumas, tačiau nėra įvertina tai, jog sumokėtos sumos paskirstytos kelioms ieškovės prievolėms dengti. Tai, kad ieškovė įmokėjo vienokią ar kitokią sumą, nereiškia, kad ji tinkamai ir laiku vykdė sutartį.

11.4. Mokėjimų grafikas pagal kreditavimo sutartį ieškovei buvo žinomas, o taip pat galėjo būti prieinamas nemokamai. Ieškovė į bylą nepateikė jokiu duomenų, kad jai 2007 - 2008 m. įmokų dydžiai (grafikas) ir jų skirstymas nebūtų buvęs žinomas.

11.5. Nei pagal teisės aktus, nei pagal su ieškove sudarytas sutartis, bankas neprivalėjo atskirai informuoti ieškovės kaip ieškovės įneštos pinigu sumos skirstomos, pati ieškovė turi rūpintis tinkamu prievolių vykdymu. Ieškovės reikalavimas, kad iš ieškovės įneštų sumų bankas pirmiausia dengtų kreditą, o ne įsipareigojimų nevykdymo palūkanas ar mokėjimo paskirtį atitinkančias palūkanas, neatitinka ne tik kreditavimo sutarties nuostų, bet ir įstatymo (CK 6.54 str.) normų.

11.6. Vertinant ieškovės teiginius dėl palūkanų, yra pagrindas taikyti sutrumpintą CK 1.125 str. 9 d. numatytą 5 metų ieškinio senaties terminą ir bankas prašė teismo jį taikyti. Teigdama, jog neva netinkamai buvo atlikti skaičiavimai, ieškovė praleido 5 metų ieškinio terminą.

11.7. Ieškovė savarankiškai pati su AB SEB bankas derino klausimą kokiai sumai AB SEB bankas sutiktų refinansuoti ieškovę. Žinodama apie Kredito sutarties nutraukimą ir apie skolą Nordea bankui, ieškovė pati pasiūlė bankui, kad AB SEB bankas pagal kreditavimo sutarti perimtu visas reikalavimo teises ir įsipareigojimus. Reikalavimo perleidimo sutartis sudaryta būtent ieškovės iniciatyva ir po šios sutarties sudarymo ieškovė niekada neginčijo, kad jai toks susitarimas nebūtu priimtinas. Pasirašydama Reikalavimo perleidimo sutartį, o taip pat ir kredito sutartį su AB SEB banku, ieškovė pripažino savo nepadengtos skolos dydį.

11.8. ieškovė pradėjo neigti Reikalavimo perleidimo sutartį tik jai pralaimėjus bylą prieš AB SEB banką dėl sutarties nutraukimo ir AB SEB bankui tęsiant priverstinį išieškojimą. Tai parodo, jog šioje byloje dėstomi argumentai yra tik ieškovės gynybinė pozicija siekiant toliau bylinėtis bei vilkinti išieškojimo procesą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.).

13. Nagrinėjamu atveju CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

14. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ginčas tarp šalių – ieškovės R. R. ir atsakovų Nordea Bank Finland Plc (kurio teises ir pareigas 2017 m. rugsėjo 28 d. sudarytos verslo perleidimo sutarties ir 2017 m. spalio 1 d. akto pagrindu perėmė Luminor Bank AB) bei AB SEB banko kilo dėl vienašalio banko kreditavimo sutarties nutraukimo teisėtumo ir galimybės ieškovei atkurti sutartinius santykius su pirminiu kreditoriumi.

15. Ieškovė (apeliantė) R. R. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2007 m. sausio 9 d. kreditavimo sutarties su Nordea banku Nr. KK 07/01/75B nutraukimą, įvykusį 2007 m. lapkričio 8 d. ir įpareigoti banką tęsti sutarties vykdymą. Ieškovė taip pat prašė pripažinti 2008 m. gegužės 9 d. trišalę reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1408078-TSVV negaliojančia. Pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį atmetė.

16. Byloje nustatyta, kad 2007 m. sausio 9 d. ieškovė R. R. (kredito gavėja) ir atsakovas Nordea Bank Finland Plc (bankas) sudarė Kreditavimo sutartį Nr.07/01/75B, kuria bankas įsipareigojo suteikti ieškovei 340 000,00 Lt kreditą, o ieškovė įsipareigojo įkeisti banko naudai nekilnojamąjį turtą bei grąžinti kreditą pradedant 2007 m. birželio 9 d. ir baigiant 2031 m. gruodžio 9 d., o taip pat mokėti sutartyje numatyto dydžio palūkanas (Sutartis, b.l. 40-54, 1 t.).

Žemesnės instancijos teismas

17. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (CK) 6.881 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditavimo sutartimi bankas ar kita kredito įstaiga (kreditorius) įsipareigoja suteikti kredito gavėjui sutartyje nustatyto dydžio ir nustatytomis sąlygomis pinigines lėšas (kreditą), o kredito gavėjas įsipareigoja gautą sumą grąžinti kreditoriui ir mokėti palūkanas. Pagal nurodyto straipsnio 2 dalį, kreditavimo santykiams šio CK skyriaus pirmojo skirsnio normos („Paskola. Bendrosios nuostatos“) taikomos tiek, kiek tai neprieštarauja kreditavimo sutarties esmei ir šio CK skirsnio („Kreditavimas“) nustatytoms taisyklėms. CK 6.872 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu.

18. Vienašališkas sutarties nutraukimo institutas yra išimtis iš favor contractus principo. Visais atvejais, kai viena iš šalių nesutinka, kad sutarties pažeidimas buvo esminis, leidžiantis ją vienašališkai nutraukti, teismas patikrina sutarties nutraukimo teisėtumą.

19. Kai sutartis pažeista, kita šalis gali prarasti interesą tęsti sutartinius santykius ir gali pasinaudoti vienašališku sutarties nutraukimu kaip savigynos priemone. Teisėjų kolegija pažymi, kad sutartis gali būti laikoma nutraukta tik tuomet, jei tai padaryta teisėtai. Jei sutarties nutraukimas neteisėtas, sutartis negali būti laikoma nutraukta, o asmuo atsisakęs ją vykdyti dėl neteisėto tariamo nutraukimo – laikytinas pats pažeidęs sutartį. Sutartį šalys gali nutraukti tarpusavio sutarimu, t. y. dvišaliu sandoriu (CK 6.125 straipsnis), arba vienašališkai įstatyme nustatytais pagrindais. Nutraukiant sutartį vienašališkai svarbu laikytis sutarties nutraukimo pagrindų ir tvarkos, antraip toks (neteisėtas) nutraukimas nesukurs pageidaujamų teisinių padarinių. Pareiškimas apie sutarties nutraukimą pagal teisinį turinį yra vienašalis sandoris, todėl jis gali būti veiksmingas nutraukiant sutartį (dvišalį sandorį) tik tada, kai atliktas laikantis tam nustatytos tvarkos. Bendruosius pagrindus nutraukti sutartį reglamentuoja CK 6.217 straipsnis, o tvarką – 6.218 straipsnis. Pagal CK 6.217 straipsnį sutarties pažeidimas gali būti laikomas esminiu dviem pagrindais: pirma, pažeidimas gali būti laikomas esminiu pagal įstatymą; antra, šalys gali pačios susitarti, ką jos laikys esminiu pažeidimu.

20. Nagrinėjamoje byloje sudarydamos 2007 m. sausio 9 d. Kreditavimo sutartį Nr.07/01/75B sutarties šalys – ieškovė (kredito gavėja) ir atsakovas Nordea Bank Finland Plc (bankas) susitarė, kad kreditas bus grąžinamas ir palūkanos mokamos 9 kiekvieno mėnesio dieną, kredito ir palūkanų mokėjimo grafikas sudaromas kiekvienam palūkanų nustatymo laikotarpiui, kuriame nurodomos bendros, kiekvieną mėnesį grąžintinos kredito dalies ir priskaičiuotų palūkanų, sumos, mokamos bankui. Sutartyje nurodyta, kad kiekvieną mėnesį mokama kredito ir palūkanų dalis – tai įmoka, mokama šios Sutarties 7.2.1. punkte nustatyta tvarka. Ši įmoka nurodoma Kredito ir palūkanų mokėjimo grafike, kuris sudaromas kiekvienam palūkanų nustatymo laikotarpiui ir yra prieinamas kredito gavėjai banko teikiamose internetinės bankininkystės paslaugose, arba banke arba kitomis komunikacijos priemonėmis yra pateikiamas kredito gavėjui. Sutarties 7.2.3. punktu kredito gavėja įsipareigojo kredito sąskaitoje, esančioje banke, sukaupti kredito grąžinimo dieną ir / arba palūkanų mokėjimo dieną mokėjimams reikalingas lėšas, o Sutarties 12.1 punktu kredito gavėja įsipareigojo grąžinti kreditą, sumokėti palūkanas ir atlikti kitus mokėjimus bankui pagal šios sutarties sąlygas.

21. Šalių sutarties 10 punkte yra numatyti sutarties nutraukimo pagrindai. Sutartyje numatyta kreditoriaus (banko) teisė nutraukti sutartį jeigu kredito gavėjas nesumoka laiku bet kokios pagal šią sutartį mokėtinos sumos ilgiau kaip 10 kalendorinių dienų, bankas turi teisę nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti kreditą, sumokėti paskaičiuotas palūkanas ir kitas mokėtinas sumas pagal sutartį, pranešdamas apie tai kredito gavėjui raštu ne vėliau kaip prieš 10 kalendorinių dienų (iki sutarties nutraukimo). Sutartyje nustatyta, jog kredito gavėjui per nurodytą terminą padengus įsiskolinimą, kurio mokėjimo terminai yra suėję, sutartis nebus nutraukiama (10.1. punktas, 12.1. punktas).

22. Apeliantė R. R. procesiniuose dokumentuose iš esmės neneigė, kad sutartų įmokų Kreditavimo sutarties dalimi esančiame grafike numatytais terminais ji nesumokėjo, tačiau nesutiko, kad sutarties pažeidimas esminis. Susidariusios skolos dydį patvirtina atsakovo į bylą pateikta apeliantės R. R. mokėjimų grafiko ir atliktų mokėjimų suvestinė (b.l. 111-113, 1 t.), iš kurios matyti, kad nuo 2007 m. sausio 9 d. sutarties sudarymo iki 2007 m. gegužės mėnesio apeliantė sutartį vykdė prisilaikydama grafiko, šiuo laikotarpiu ieškovė mokėjo tik palūkanas už kredito naudojimą (keletą dienų vėlavo), tačiau nuo 2007 m. birželio mėnesio apeliantė pareigą mokėti įmokas pagal sutartį pažeidė ir sutartyje nustatytų terminų palūkanoms už kredito naudojimą mokėti nesilaikė: birželio mėnesį priskaičiuotas palūkanas už kredito naudojimą apeliantė sumokėjo pavėlavusi beveik tris mėnesius, vėliau palūkanas mokėti taip pat vėlavo. Minėta, pagal sutarties nuostatas kredito dalies grąžinimą ieškovė turėjo pradėti nuo 2007 m. birželio 9 d. Iš suvestinės matyti, kad kredito dalies grąžinimo pagal grafiką ieškovė visiškai nemokėjo iki pat 2007 m. lapkričio 8 d. įvykusio sutarties nutraukimo. Taigi, prievolės grąžinti kredito dalį ieškovė nevykdė daugiau kaip penkis mėnesius. Byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad 2007 m. spalio 24 d. ieškovės skolos suma sudarė 4 626,64 Lt. Ieškovė taip pat nemokėjo banko priskaitytų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų (Sutarties 5.2. punktas).

23. 2007 m. spalio 24 d. atsakovas Nordea Bank Finland Plc pranešime Nr. 4566 apie būsimą vienašališką kredito sutarties nutraukimą nustatė ieškovei terminą iki 2007 m. lapkričio 8 d. pašalinti visus sutarties pažeidimus ir nurodė, kad nepašalinus pažeidimų, kredito sutartis nuo 2007 m. lapkričio 8 d. bus laikoma nutraukta vienašališkai. Pranešimas registruota siunta buvo išsiųstas ieškovei sutartyje nurodytu jos adresu (b.l. 59-61, 1 t.). Ieškovė nurodo negavusi pranešimo, pašto dokumentuose yra įrašas, jog adresatas neatiėmė laiško per nustatytą saugojimo terminą.

24. Sprendžiant klausimą ar tinkamai apie pareigą įvykdyti prievolę ieškovė buvo informuota, pažymėtina tai, kad šalių sutartimi ieškovė (kredito gavėja) įsipareigojo ne vėliau kaip per 10 kalendorinių dienų nuo atitinkamų pasikeitimų įsipareigojo pateikti bankui informaciją apie savo adreso pasikeitimą (11.1.1. punktas), o taip pat apie finansinės būklės pablogėjimą ar kitus nesklandumus, galinčius turėti įtakos kredito gavėjos įsipareigojimų pagal sutartį vykdymui, jų priežastis (11.1.5. punktas). Duomenų, kad ieškovės adresas būtų pasikeitęs, į bylą nėra pateikta, taigi, pranešimą bankas ieškovei išsiuntė tinkamu ir sutartyje nurodytu adresu. Sutarties 13. punktu sutarties šalys buvo susitarusios, kad registruotu paštu siunčiamas raštiškas šalies pranešimas yra laikomas gautu kitos šalies vėliausiai penktą kalendorinę dieną nuo jos išsiuntimo dienos, jeigu toks pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu. Šalis negali pareikšti pretenzijų, kad ji negavo pranešimų ar kad kitos šalies veiksmai neatitinka šios sutarties sąlygų, jei pranešimas buvo išsiųstas paskutiniu šalies pateiktu adresu.

25. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pranešimus apie prievolės pažeidimą, nustatydamas papildomą terminą prievolei įvykdyti, atsakovas ieškovei tinkamu adresu siuntė net keturis kartus, 2007 m. rugpjūčio 30 d. pranešimas apeliantei buvo įteiktas, kitų ieškovė neatsiėmė per nustatytą laiškų saugojimo terminą (b.l. 11-25, 3 t.). Nepaisant to, iš sutarties kylančių prievolių ieškovė iki sutarties nutraukimo ir toliau nevykdė.

26. Akivaizdu, kad kredito gavėja suvokė savo pareigą vykdyti sutartines prievoles ir šių prievolių apimtį, o taip pat prievolių nevykdymo pasekmes. Apeliantės skundo argumentus, neva ji nežinojo kokias sumas pagal sutartį reikia mokėti ir kad atsakovas (bankas) su apeliante (kredito gavėja) nebendradarbiavo paneigia rašytiniai bylos įrodymai, kurie taip pat patvirtina, jog apie sutarties nutraukimą apeliantei buvo žinoma. Teisėjų kolegija pastebi, jog 2007 m. lapkričio 8 d. vienašališkai nutraukęs kreditavimo sutartį atsakovas priverstinio skolos išieškojimo iš karto nepradėjo. Netrukus po sutarties nutraukimo - 2007 m. lapkričio 19 d. raštu apeliantė kreipėsi į Nordea Banl Finland PLC banką, prašydama atidėti kredito privesrstinio grąžinimo procedūras, nurodė, kad sprendžiamas kredito refinansavimas kitame banke (b.l. 100, 1 t.). Šiuo raštu apeliantė taip pat prašė pateikti duomenis apie tikslų įsiskolinimo likutį.

27. 2007 m. lapkričio 20 d. bankas raštu suteikė apeliantei visą prašomą informaciją (b.l. 161, 1 t.). Bankas taip pat nurodė, kad apeliantė iki 2007 m. gruodžio 4 d. privalo pateikti rašytinį kitos kredito įstaigos patvirtinimą dėl kredito refinansavimo. Kadangi tokių dokumentų kredito gavėja nepateikė, atsakovas pradėjo privestinį skolos išieškojimą.

28. 2008 m. kovo 14 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo Hipotekos skyriaus nutartimi buvo tenkintas banko prašymas areštuoti įkeistus kredito gavėjos nekilnojamuosius daiktus ir skolininkė įspėta, kad negrąžinus skolos per vieną mėnesį įkeisti daiktai bus parduoti iš varžytinių arba perduoti administruoti kreditoriui (b.l. 24, 1 t.).

29. 2008 m. balandžio 26 d. atsakovui Nordea Bank Finland Plc buvo pateiktas AB SEB banko pernešimas dėl reikalavimo teisių perėmimo, AB SEB pranešime nurodė, kad bankas priėmė sprendimą suteikti ieškovei 340 000,00 Lt dydžio kreditą (b.l.l 64, 1 t.). 2008 m. balandžio 28 d. raštu atsakovas Nordea Bank Finland Plc naujajam kreditoriui nurodė, jog sutinka perleisti reikalavimo teises į ieškovę už ne mažesnę kaip 340 000,00 Lt sumą (b.l. 65, 1 t.).

30. 2008 m. gegužės 9 d. ieškovė R. R. (kredito gavėjas) ir Noredea Bank Finland Plc, kuris veikė per Nordea Bank Finland Olc Lietuvos skyrių (pradinis kreditorius) ir AB SEB bankas (naujasis kreditorius) sudarė Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 1408078-TSVV (b.l. 22-23, 55-57, 1 t.), kuria pradinis kreditorius perleido naujajam kreditoriui visas savo reikalavimo teises, atsiradusias iš minėtos 2007 m. sausio 9 d. kredito sutarties. Kaina, kurią naujasis kreditorius turėjo sumokėti pradiniam kreditoriui sutartyje nurodyta 340 000,00 Lt, t. y. kredito gavėjo pagal kredito sutartį paimta ir negrąžinta kredito suma ir dalis įsipareigojimų nevykdymo palūkanų 2008 m. gegužės 8 dienai. Kredito gavėja sutarties pasirašymo dieną įsipareigojo savo lėšomis sumokėti visas iki reikalavimo perleidimo kainos sumokėjimo dienos paskaičiuotas palūkanas bei kitus mokėjimus pagal kreditavimo sutartį, kurių nepadengia reikalavimo perleidimo kaina. Visos trys sutarties šalys 2008 m. gegužės 9 d. pasirašė pagal sutartį perdavimo – priėmimo aktą (b.l. 58, 1 t.), o 2008 m. gegužės 15 d. pradiniam kreditoriui apeliantė pateikė prašymą uždaryti Nordea banke visas jos sąskaitas (b.l. 143, 2 t.). Taigi, 2007 m. sausio 9 d. Kreditavimo sutartis baigėsi už kredito gavėją naujajam kreditoriui AB SEB bankui sumokėjus visą kredito gavėjos skolą pirminiam kreditoriui.

31. Su AB SEB banku apeliantė sudarė naują kredito sutartį, kurios specialiosios dalies 4.1.1. punkte nustatyta, jog kredito dalis, skirta reikalavimo teisių perėmimui, ne didesnė kaip 340 000,00 Lt. Taigi, darytina išvada, jog apeliantei skolos dydis buvo gerai žinomas, ir jo apeliantė neginčijo iki pat 2015 m. Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, jog Reikalavimo perleidimo sutarties dieną ieškovės skola (po Kreditavimo sutarties nutraukimo) sudarė 335.804,87 Lt negrąžinto kredito, 4.076,92 Lt nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 118,20 Lt nepadengtas žyminis mokestis, kurį bankas sumokėjo pradėjęs priverstinį išieškojimą. 340 000,00 Lt skolos suma dokumentuose nurodyta atskaičius visas sumas, kurias ieškovė buvo sumokėjusi bankui. Skolos dydį patvirtina į bylą Nordea Bank Finland Plc sudaryta ir pateikta apeliantės R. R. mokėjimų grafiko ir atliktų mokėjimų suvestinė.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu nėra įtikinami apeliantės skundo argumentai, jog apeliantė buvo priversta sudaryti reikalavimo perleidimo sutartį ar sudaryti sutartį su naujuoju kreditoriumi, ar kad buvo apgauta dėl skolos sumos. Minėta, kad dar 2007 m. lapkričio 19 d. (t. y. net pusę metų iki reikalavimo sutarties sudarymo), apeliantė kreipėsi į pirminį kreditorių Nordea Bank Finland PLC banką, prašydama atidėti kredito privesrstinio grąžinimo procedūras, kadangi sprendžiamas kredito refinansavimas kitame banke (b.l. 100, 1 t.). Šiuo raštu apeliantė taip pat prašė pateikti duomenis apie tikslų įsiskolinimo likutį. 2007 m. lapkričio 20 d. bankas suteikė apeliantei visą prašomą informaciją (b.l. 161, 1 t.), o taip pat nurodė, kad apeliantė iki 2007 m. gruodžio 4 d. privalo pateikti rašytinį kitos kredito įstaigos patvirtinimą dėl kredito refinansavimo. Į bylą pateiktas AB SEB banko 2008 m. balandžio 26 d. pernešimas dėl reikalavimo teisių perėmimo, iš kurio matyti, kad apeliantės prašymu bankas priėmė sprendimą suteikti jai 340 000,00 Lt dydžio kreditą (b.l. l 64, 1 t.). 2008 m. balandžio 28 d. pirminis kreditorius raštu nurodė naujajam kreditoriui, jog sutinka perleisti reikalavimo teises į ieškovę už ne mažesnę kaip 340 000,00 Lt sumą (b.l. 65, 1 t.).

33. Šią išvadą patvirtina ir kiti rašytiniai įrodymai bei apeliantės veiksmai. Į bylą pateikta pirminio kreditoriaus 2008 m. gegužės 8 d. pažyma apie kredito gavėjos (apeliantės) skolą, kurioje nurodyta, jog kredito gavėjos skola bankui minimą dieną (reikalavimo perleidimo dieną) buvo 349 794,51 Lt, kurią sudaro 335 804,87 Lt panaudotas ir negrąžintas kreditas, 13 871,44 Lt įsipareigojimų nevykdymo palūkanos ir 118,20 Lt skolos išieškojimo išlaidos (žyminis mokestis) (b.l. 66, 1 t.). 2008 m. gegužės 8 d. gavusi banko pažymą (dokumente yra apeliantės parašas apie gavimą) apeliantė tą pačią 2008 m. gegužės 8 d. padengė dalį šios skolos, t. y. sumokėjo pirminiam kreditoriui 9 794,51 Lt (b.l. 196, 1 t.), tokiu būdu sąmoningai sumažindama savo skolą pirminiam kreditoriui iki naujojo kreditoriaus prisiimamos ir finansuojamos 340 000,00 Lt sumos.

34. 2008 m. gegužės 9 d. apeliantė R. R. ir AB SEB bankas, atsižvelgdami į tai, kad bankas reikalavimo perleidimo sutartimi perėmė visas reikalavimo teises iš pirminio kreditoriaus, sudarė 2007 m. sausio 9 d. kreditavimo sutarties KK 07/01/75B pakeitimą pakeičiant šios kreditavimo sutarties numerį į Nr.1450818071726-37 ir išdėstė sutarties tekstą nauja redakcija (b.l. 67-76, 1 t.). Šioje sutartyje šalys susitarė, jog AB SEB bankas suteikia apeliantei 340 000,00 Lt reikalavimo teisių iš pirminio kreditoriaus Nordea Bank banko perėmimui bei 12 500,00 Lt vartojimo kreditą AB SEB banke refinansavimui iki 2033-05-08 (sutartis buvo keičiama, pildoma).

35. Kaip matyti iš rašytinių bylos dokumentų, sudarydama ginčo kreditavimo sutartį apeliantė turėjo ir kitų finansinių įsipareigojimų, teisėjų kolegijos nuomone sistemingas (penkerius mėnesius) nevykdomas įmokų pagal sutartį nemokėjimas šiomis aplinkybėmis pagrįstai leido kreditoriui manyti, jog ir ateityje sutartinė prievolė nebus tinkamai vykdoma. Šias prielaidas patvirtina vėliau su naujuoju kreditoriumi AB SEB banku sudarytos kredito sutarties vykdymo pažeidimai, pastaroji sutartis su apeliante taip pat buvo nutraukta jai nevykdant prievolių. Nors ieškovė R. R. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą, prašydama pripažinti SEB banko atliktą vienašalį kredito sutarties 2013 m. vasario 15 d. nutraukimą neteisėtu ir atnaujinti sutarties vykdymą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimu ieškovės ieškinį atmestė (b.l. 90-99, 1 t.), teismo sprendimas įsiteiėjo 2015 m. kovo 20 d., Vilniaus apygardos teismui išnagrinėjus apeliantės R. R. apeliacinį skundą ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikus nepakeistą (b.l. 100-110, 1 t.). Minimoje byloje teismai pripažino, jog apeliantė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, o jos argumentai, kad bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, kaip ir nagrinėjamoje byloje, nepagrįsti.

36. Į bylą taip pat pateikti duomenys, jog vienašališkai ir teisėtai nutraukęs kredito sutartį (sutarties nutraukimo teisėtumas pagrįstas įsiteisėjusiais teismų sprendimais), AB SEB bankas pradėjo privesrtinį banko naudai įkeisto apeliantės turo realizavimą, 2016 m. guodžio 5 d. Turto pardavimo iš varžytinių aktu ieškovei priklausęs butas adresu (duomenys neskelbtini) buvo parduotas (b.l. 54, 4 t.) ir apeliantei nuosavybės teise nepriklauso. Apeliantės inicijuoti teisminiai ginčai dėl turto pardavimo iš varžytinių akto nuginčijimo taip pat baigėsi apeliantės nenaudai, teismų priimti sprendimai įsiteisėję (LITEKO duomenys).

37. Minėta, kad pagal CK 6.217 straipsnio 1 dalį šalis gali nutraukti sutartį, jeigu kita šalis sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nustatydama, ar sutarties pažeidimas yra esminis, ar ne, teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad Nordea Bank Finland Plc bankas iš esmės negavo to, ko tikėjosi iš sutarties. Šalys buvo susitarusios, kad griežtas prievolės sąlygų laikymasis turi esminės reikšmės (Sutarties 10 punktas) ir prievolės apeliantė ilgą laiką tinkamai nevykdė. Minėta, kad toks apeliantės prievolės nevykdymas tęsėsi daugiau kaip penkis mėnesius ir, atsižvelgiant į anksčiau paminėtas aplinkybes, sudarė kreditoriui pakankamą pagrindą nesitikėti, kad sutartis bus įvykdyta ateityje, kadangi sutartį pažeidusi apeliantė visą šį laiką elgiasi pasyviai dėl prisiimtų įsipareigojimų vykdymo, o be to, kaip matyti iš vėlesnių įvykių ir teisminių procesų, net ir su geriausiais ketinimais ji iš viso nebuvo pajėgi sutartį įvykdyti. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovų atsiliepimuose į apeliacinį skundą nurodyta pozicija, jog apeliantės sutarties pažeidimas nagrinėjamu atveju vertintinas kaip esminis pagal CK 6.217 straipsnį. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad sutarties pažeidimo požymiai sutarties nutraukimo metu nebuvo išnykę. Teisėjų kolegija taip pat sutinka su atsakovų pozicija, kad apeliantės skundo teiginiai apie netinkamą skolos apskaičiavimą neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo.

38. Nustatyta, kad tarp ginčo šalių – apieliantės ir Nordea Bank Finland Plc banko taip pat buvo sudaryta Maestro mokėjimo kortelės privatiems asmenims sutartis ir Paslaugoms teikiamomis su banku Nordea internetinės bankninkystės sutartis (b.l. 40-59, 95, 102-118, 2 t.). Pagal 2007 m. sausio 9 d. MasterCard Kreditinės kortelės sutartį R. R. bankui buvo sumokėjusi 30,00 Eur kortelės mokestį, 273,28 Lt palūkanas už kredito naudojimą, 4,01 Lt mokestį už kredito perviršį ir 3.467,20 Lt panaudotą kortelės kreditą. Ši šalių sutartis taip pat buvo nutraukta, o susidariusi skola pagal kortelės sutartį galutinai padengta 2007 m. gruodžio 3 d. (b.l. 191-198, 4 t.). Apeliantė nepaneigė banko nurodytos aplinkybės, jog banke ji turėjo vieną sąskaitą, į kurią pervesdavo sumas prievolėms pagal pagal abi šalių sutartis vykdyti. Šalių kreditavimo sutartyje buvo numatyta: jeigu bankas bet kuriuo metu iš kredito gavėjos gauna mažesnę sumą nei jam turima sumokėti pagal šios sutarties sąlygas sumą, bankas savo nuožiūra turi teisę paskirstyti tokį mokėjimą kredito gavėjo įsiskolinimo dengimui, nežiūrint į jokį kredito davėjos duodamą priešingą nurodymą (18.3. punktas). Toks sutarties šalių susitarimas neprieštarauja teisiniam prievolių vykdymo reglamentavimui. Taigi, ieškovės atliktas įmokas bankas pagal abi sutartis įskaitė tinkamai vadovaudamasis šalių sutartimis bei CK 6.54 ir 6.55 straipsniais.

39. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog šiuo atveju taikytinas CK 1.79 straipsnyje įtvirtintas draudimas apeliantei ginčyti sandorį. Minėta, jog nagrinėjamu atveju atsakovo Nordea Bank Finland Plc vienašalis Kreditavimo sutarties nutraukimas nutraukimas yra vienašalis sandoris. CK 1.79 straipsnio 1 dalis nustato, jog patvirtinusi sandorį šalis, netenka teisės jį ginčyti. Preziumuojama, kad šalis sandorį patvirtino, jeigu po to, kai ji įgijo galimybę sandorį patvirtinti arba nuginčyti sandorį jį visiškai ar iš dalies įvykdė, pareikalavo, kad kita šalis įvykdytų sandorį, užtikrino kitai šaliai savo prievolių įvykdymą arba visiškai ar iš dalies perleido kitam asmeniui pagal tą sandorį įgytas teises (CK 1.79 straipsnio 2 dalis). 2008 m. gegužės 9 d. sudariusi trišalę reikalavimo sandorį ir pareikalavusi, kad naujasis kreditorius įvykdytų apeliantės prievolę pirminiam kreditoriui, sumokėjusi trūkstamą skolos dalį pradiniam kreditoriui, apeliantė vienašalį sutarties nutraukimą sąmoningais savo veiksmais patvirtino.

40. Aptartų bylos įrodymų kontekste apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialines teisės normas, procesinių teisės normų bei įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė todėl, naikinti ar keisti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą pagrindo nėra (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

41. Kiti apeliantės skunde ir atsiliepimuose į skundą nurodyti argumentai neturi įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės teisėjų kolegija dėl jų, o taip pat dėl senaties termino taikymo, nepasisako.

42. 2019 m. kovo 8 d. gautas atsakovo atsakovą Luminor Bank AB prašymas pakeisti jį jo teisių perėmėju Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiu per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių dėl vienos valstybės ribas peržengiančio juntgimosi. Vadovaujantis CPK 48 straipsniu, prašymas tenkintinas, atsakovas Luminor Bank AB keistinas jo teisių perėmėju Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiu per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių (2019 m. sausio 2 d. Turto, teisių ir pareigų perdavimo – priėmimo aktas, Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išplėstinis išrašas).

Bylinėjimosi išlaidos

Apeliacinio skundo netenkinus, iš atsakovų apeliantės naudai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Atsakovas Luminor Bank AB byloje patyrė 1.093,36 Eur bylinėjimosi išlaidų už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme surašant atsiliepimą į apeliacinį skundą (b.l. 70-72, 6 t.). Kadangi šios išlaidos neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio, patvirtinto Teisingumo ministro įsakymu, jos priteistinos atsakovui iš apeliantės (CPK 93 straipsnis). Atsakovas AB SEB bankas duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Pakeiti atsakovą Luminor Bank AB jo teisių perėmėju Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančiu per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių.

Priteisti iš apeliantės R. R. atsakovo Luminor Bank AS, Lietuvoje veikiančio per Luminor Bank AS Lietuvos skyrių, naudai 1.093,36 Eur (vienas tūkstantis devyniasdešimt trys eurai, 36 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Teisėjai Andrutė KalinauskienėEglė SurgailienėVytautas Zelianka