Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1002-431/2015

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2015-03-20
Bylos Nr.: 2A-1002-431/2015
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-20080-2013-5
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Dainius Rinkevičius, Laima Gerasičkinienė
Ieškovas: R. R.
Atsakovas: AB SEB bankui
Trečiasis asmuo: AB Nordea Bank. Teisėjų kolegija

Kategorijos

44.5.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-1002-431/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-20080-2013-5Procesinio sprendimo kategorija: 44.5.1.; 63.3.; 42.11.1.; 121.21. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. kovo 20 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės R. R. ieškinį atsakovui AB SEB bankui dėl vienašalio kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo – AB Nordea Bank.

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė prašė teismo pripažinti atsakovo atliktą vienašalį kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu ir atnaujinti 2008 m. gegužės 9 d. kredito sutarties Nr. KK 07/01/75B vykdymą. Nurodė, kad atsakovas 2013 m. vasario 15 d. vienašališkai nutraukė kredito sutartį neteisėtai, nebendradarbiavo su ieškove, nepateikė būtino mokėjimo grafiko, kurį įsipareigojo pateikti pagal Susitarimą Nr. 2. Todėl tinkamas sutarties vykdymas (kredito ir palūkanų grąžinimas) buvo neįmanomas. Atsakovas Susitarimu Nr. 2 prisiėmė pareigą pateikti ieškovei naują palūkanų mokėjimo pagal kreditavimo sutartį grafiką, kuris yra būtinas tinkamam kreditavimo sutarties vykdymui, tačiau atsakovas iki šiol tokio grafiko nepateikė. Negavusi grafiko, ieškovė nežinojo tikslios mokėtinos sumos, palūkanų, nes Susitarimo Nr. 2 6.1 punkte nurodyta, kad nustatytos kintamosios palūkanos. Atsakovo pateikti mokėjimo grafikai yra netikslūs. Nutraukdamas kreditavimo sutartį, atsakovas neatsižvelgė į ilgalaikį sutarties terminą. Tuo tarpu ieškovės įsiskolinimas, palyginus su visa kreditavimo sutarties suma, yra itin mažas. Šiuo metu ieškovė turi finansinių galimybių vykdyti Kredito sutartį, jeigu būtų atkurtas jos galiojimas.

Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, jog Susitarime Nr. 2. buvo numatyta, kad atsakovas suteiks ieškovei papildomą 36.795,55 Lt kreditą, skirtą pradelstiems mokėjimams padengti. Kadangi tai esminė Kredito sutarties sąlyga, ieškovė privalėjo pakeisti hipotekos lakštus, pagal kuriuos numatytas prievolių įvykdymo užtikrinimas atsakovui įkeistu ieškovei nuosavybės teise priklausančiu turtu. Iki susitarime nustatytos datos ieškovė neatliko hipotekos lakštų pakeitimo, nes neapmokėjo už hipotekos lakštų pakeitimo ir jų įregistravimo Centrinėje hipotekos įstaigoje procedūras, todėl papildoma kredito dalis nebuvo išmokėta ir nebuvo sudarytas mokėjimų grafikas dėl papildomos kredito sumos mokėjimo tvarkos. Tuo atveju, jeigu turėtų būti įgyvendintas Susitarimo Nr. 2 punktas dėl papildomos kredito sumos ir jos grąžinimo grafiko, ieškovė privalėtų vykdyti kitas Kredito sutarties sąlygas. Kredito grąžinimo grafikas, kuriame išdėstytas prievolės vykdymas iki 2033 m. balandžio 27 d., nebuvo keičiamas ir šalims buvo privalomas iki sutarties nutraukimo. Ieškovei negalint tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų, atsakovas, atsižvelgdamas į ieškovės prašymą, restruktūrizavo Kredito sutartį – šalys 2010 m. liepos 9 d. pasirašė Susitarimą Nr. 1 dėl sutarties pakeitimo, kurio pagrindu atsakovas suteikė ieškovei papildomą sumą pradelstoms skoloms apmokėti, atidėjo kredito grąžinimą šešiems mėnesiams. Tačiau ieškovė ir toliau tinkamai nevykdė savo įsipareigojimų. Todėl atsakovas dar kartą sutiko restruktūrizuoti kreditą 2011 metais ir parengė Susitarimo Nr. 2 projektą, kuris dėl ieškovės kaltės šalių pasirašytas tik 2012 m. rugsėjo 27 d. Ieškovei nevykdant savo įsipareigojimų, atsakovas pareikalavo padengti pradelstus mokėjimus ir įspėjo ieškovę, kad, neįvykdžius banko reikalavimo, kredito sutartis bus nutraukta. Tačiau ieškovė ir toliau nevykdė savo įsipareigojimų, todėl bankas 2013 m. sausio 14 d. raštu pareikalavo per vieną kalendorinį mėnesį sumokėti pradelstus mokėjimus bei nurodė ieškovei, kad, jeigu ji šio reikalavimo neįvykdys, sutartis bus laikoma nutraukta nuo 2013 m. vasario 15 d. Ieškovė neįvykdė nurodytų reikalavimų, skolos nepadengė, todėl atsakovas nutraukė kredito sutartį ir 2013 m. vasario 21 d. inicijavo priverstinį skolos išieškojimą iš įkeisto turto.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo prašė civilinę bylą spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, jog 2007 m. sausio 9 d. su ieškove sudarė Kreditavimo sutartį Nr. KK 07/01/75B, pagal kurią ieškovei buvo suteiktas 340.000,00 Lt dydžio kreditas. Trečiasis asmuo, ieškovė ir atsakovas 2008 m. gegužės 9 d. sudarė trišalę Reikalavimo perleidimo sutartį, pagal kurią trečiasis asmuo perleido atsakovui reikalavimo teises, atsiradusias pagal 2007 m. sausio 9 d. kreditavimo sutartį. Atsakovas su ieškove 2008 m. gegužės 9 d. sudarė Kredito sutartį, kurią atsakovas 2013 m. vasario 15 d. vienašališkai nutraukė. Reikalavimas atsakovui buvo perleistas teisėtai, todėl ieškovė privalo sumokėti jam negrąžintą skolą. Ieškovė trečiajam asmeniui iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo yra sumokėjusi 4.195,13 Lt kredito dalį, 15.185,61 Lt palūkanų už kredito naudojimą ir 23.692,02 Lt įsipareigojimų nevykdymo palūkanų. Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną ieškovės skola trečiajam asmeniui buvo 340.000,00 Lt, tai yra 335.804,87 Lt negrąžinto kredito, 4.076,92 Lt nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 118,20 Lt nepadengto žyminio mokesčio, kurį Bankas sumokėjo, pradėjęs priverstinį išieškojimą. Pasirašydama Reikalavimo perleidimo sutartį, ieškovė pripažino nesumokėtos skolos dydį, laisva valia sutiko su visomis Reikalavimo perleidimo sutarties nuostatomis ir iš sutarties kylančiomis teisinėmis pasekmėmis. Ieškovė neįrodė, kad būtų padengusi didesnę dalį skolos, negu buvo nurodyta jos pačios pasirašytos Reikalavimo perleidimo sutarties nuostatose.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. birželio 20 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės trečiajam asmeniui 1.400,00 Lt teisinės pagalbos išlaidoms atlyginti. Grąžino ieškovei iš valstybės biudžeto 473 Lt sumokėto žyminio mokesčio.

Teismas nustatė, kad šalių sudaryta kredito sutartis yra vartojimo sutartis. Sutarties galiojimo metu ieškovė ne kartą kėlė įmokų skaičiavimo ir mokėjimo grafikų pateikimo jai klausimus. Į ieškovės prašymus buvo pateikiami atsakovo atsakymai. Atsakovas prie 2012 m. lapkričio 16 d. rašto, kuriame nurodė, kad ieškovė nesilaiko 2008 m. gegužės 9 d. Kredito sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, pradelsta mokėti suma yra 50.892,57 Lt, pridėjo kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafikus, sudarytus 2012 m. lapkričio 9 d., tai yra jau po Susitarimo Nr. 2 pasirašymo. Susitarime Nr. 2 ginčo šalys susitarė dėl kelių dalykų: 36.795,55 Lt papildomos kredito sumos suteikimo pradelstiems mokėjimams padengti (ši Susitarimo dalis turėjo įsigalioti atlikus hipotekos lakštų pakeitimus ir juos įregistravus); atsakovo atsisakymo 9.014,43 Lt delspinigių sumos; kredito sumos grąžinimo atidėjimo 6 mėnesiams. Susitarimo dalis dėl papildomos kredito sumos suteikimo įsiskolinimams pagal Kredito sutartį padengti neįsigaliojo dėl to, jog nebuvo įregistruoti hipotekos lakštų pakeitimai. Esant tokioms aplinkybėms, pripažintini teisiškai pagrįstais atsakovo argumentai, kad, nesuteikus ieškovei papildomo kredito, nebuvo pagrindo sudaryti naujo kredito grąžinimo grafiko, liko galioti pirmiau sudarytas grafikas pagal Susitarimą Nr. 1. Byloje nėra duomenų, kad po 2011 m. vasario 29 d. Susitarimo Nr. 2 pasirašymo ieškovė kreipėsi į Banką, reikalaudama įregistruoti hipotekos lakštų pakeitimus ir suteikti jai papildomą kreditą susidariusiems įsiskolinimams padengti. Aplinkybė, dėl kurios iš šalių kaltės neįregistruoti hipotekos lakštų pakeitimai, nėra teisiškai reikšminga byloje sprendžiamam ginčui, nes po 2011 m. vasario 29 d. Susitarimo Nr. 2 pasirašymo ieškovė nekėlė papildomos kredito dalies suteikimo jai klausimo. Ieškovė taip pat teigia, kad, sudarant Susitarimą Nr. 2, jai pasirašyti buvo pateiktas pakeisto turinio tekstas, lyginant su projektu, su kuriuo ji sutiko, – be ieškovės žinios įtraukti 9.12, 9.13 punktai. Nurodytus banko veiksmus vertindama kaip nesąžiningus, ieškovė nepagrindė, kaip nurodytos aplinkybės ir Susitarimo Nr. 2 9.12, 9.13 punktų sąlygos susijusios su ieškovės pareigos mokėti kas mėnesį Bankui įmokas nevykdymu.

Teismas padarė išvadą, kad įmokų bankui ieškovė nemokėjo ne dėl to, jog jai nebuvo aiškus jų dydis ir paskirtis, bet dėl patiriamų finansinių sunkumų. Ieškovė, teikdama prašymus bankui nenutraukti Kredito sutarties, nurodė galinti mokėti po 1.200 Lt kas mėnesį. Tačiau nuo 2011 m. ieškovė nevykdė mokėjimų pagal išgales, nors, atsižvelgiant į kredito sumą, akivaizdu, jog, mokant po 1200 Lt, nebūtų permokėta, o ginčas dėl mokėtinų sumų dydžio ir mokėtinų sumų įskaitymo tvarkos, galėtų būti sprendžiamas nenutraukiant mokėjimų.

Teismas pažymėjo, kad ieškovei ne kartą buvo pasiūlyta pasirūpinti tinkamu atstovavimu teismo procese, bylos nagrinėjimas buvo ne kartą atidėtas, sudarant ieškovei galimybes patikslinti ieškinio reikalavimų pagrindu nurodomas aplinkybes, pateikti papildomus įrodymus. Teismas nėra įrodinėjimo subjektas ir negali įvykdyti įrodinėjimo pareigos už ieškovę, nepaisant to, kad ji nagrinėjamoje byloje turi vartotojos statusą.

Bankas pateikdavo atsakymus į ieškovės raštus, atsakydamas į juose keliamus klausimus. Pažymėtina ir tai, kad, ieškovės prašymu, teismo posėdyje buvo apklaustos kaip liudytojos dvi atsakovo darbuotojos (A. J. ir L. R.), tiesiogiai bendravusios su ieškove Sutarties vykdymo, Susitarimo Nr. 2 sudarymo metu. Vertinant nurodytų liudytojų parodymus kitų byloje esančių įrodymų kontekste, nėra pagrindo daryti išvados, kad ieškovei nebuvo teikiama jos prašoma informacija, tai yra kad atsakovas nebendradarbiavo.

Ginčo šalių sudarytos Kredito sutarties 5.2 punkte įtvirtinta banko teisė nutraukti Sutartį prieš terminą, įspėjus kredito gavėją registruotu laišku prieš 15 kalendorinių dienų, dėl esminių Sutarties pažeidimų, kuriais, be kita ko, laikytini Bendrosios dalies 4.1-4.10 punktuose nustatytų kredito gavėjo įsipareigojimų nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieškovė nuo 2011 m. netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus: pagal sudarytus grafikus nemokėjo įmokų kreditui grąžinti ir palūkanoms mokėti (Sutarties 4.1 punktas); neužtikrino, kad mokėjimo dieną banko sąskaitoje, nurodytoje Specialiosios dalies 10 punkte, būtų sukaupta suma, reikalinga kreditui grąžinti ir palūkanoms sumokėti pagal grafiką (Sutarties 4.4 punktas). 2011 m. spalio 28 d. ieškovė kreipėsi į atsakovą, prašydama nenutraukti Kredito sutarties ir nurodė galinti mokėti apie 1.200 Lt kas mėnesį. Bylos duomenimis, šio savo įsipareigojimo nevykdė, tai yra nemokėjo jos pačios nurodytos sumos, atitinkančios tuometes finansines galimybes. 2011 m. lapkričio 28 d. atsakovo rašte ieškovei paaiškinta įmokų apskaičiavimo tvarka ir sudėtis, taip pat nurodyta, į ką kreiptis su prašymu leisti mokėti 1200 Lt dydžio įmokas. Teismas pažymėjo, kad atsakovas (bankas) nereikalavo, jog ieškovė iki Sutarties nutraukimo grąžintų visą paimtą kreditą. Įspėjęs ieškovę apie galimą Kredito sutarties nutraukimą, atsakovas nustatė ieškovei vieno mėnesio terminą pradelstiems įsipareigojimams įvykdyti, tai yra susidariusiai skolai padengti, tačiau nereikalavo iki Sutarties nutraukimo grąžinti visą paimtą kreditą. Ieškovės kredito suma yra daugiau kaip 350.000 Lt, jos skola įspėjimo apie Sutarties nutraukimą metu buvo 56.540,80 Lt, gautą kreditą ieškovė turėjo grąžinti iki 2033 m. balandžio 27 d. Teismo vertinimu, ieškovės skola, lyginant su gauto kredito suma, yra pakankamai didelė. Ieškovė įmokų pagal ginčo Sutartį iš esmės nemokėjo nuo 2011 m. Kredito sutarties nutraukimo dieną įmokų nemokėjimo laikotarpis buvo 920 kalendorinių dienų. Gavusi įspėjimus apie galimą Kredito sutarties nutraukimą, ieškovė atsakovui neatliko jokių mokėjimų, nė dalies skolos nesumokėjo ir bylos nagrinėjimo metu. Byloje esantys rašytiniai įrodymai teikia pagrindą daryti išvadą, kad ieškovė ilgą laiką nevykdė sutartinių įsipareigojimų mokėti įmokas, neteikė bankui jos finansines galimybes toliau vykdyti Sutartį patvirtinančių įrodymų, be to, Kredito sutartis buvo du kartus restruktūrizuota, atidedant įmokų mokėjimą du kartus po 6 mėnesius.

Teismas pažymėjo, kad banko veiklos tikslas – gauti finansinę naudą. Kai kredito gavėjas ilgą laiką nemoka įmokų, neteikia finansines galimybes jas mokėti ateityje pagrindžiančių įrodymų, tokia situacija pažeidžia banko interesus, todėl negalima reikalauti, kad šis ūkio subjektas nepagrįstai ilgą laiką toleruotų kliento sutartinių įsipareigojimų nevykdymą, nepaisant to, kokiam terminui suteiktas kreditas. Kredito gavėjas, turintis vartotojo statusą, negali remtis šiuo statusu, reikalaudamas nenutraukti sutartinių santykių, jeigu jis nededa pastangų tam, jog įsipareigojimų bankui nevykdymas neužsitęstų, taip pat jeigu apskritai nemoka įmokų net pagal išgales ir neteikia bankui duomenų, kurie leistų daryti pagrįstą išvadą, kad finansiniai sunkumai, su kuriais susidūrė, yra laikini ir yra realių galimybių ateityje vykdyti sutartį tinkamai. Teismo posėdyje ieškovė teigė, kad ji turi finansinių galimybių mokėti nurodyto dydžio įmokas ir skolą, tačiau šiems teiginiams pagrįsti nepateikė konkrečių įrodymų. Teismas negali grįsti sprendimo prielaidomis, todėl ieškovės argumentai dėl jos finansinių galimybių mokėti skolą ir eilines įmokas pagal Kredito sutartį, jeigu būtų atkurtas jos galiojimas, atmetami kaip neįrodyti (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Ieškovė buvo tinkamai įspėta apie Sutarties nutraukimą, jeigu per banko nustatytą terminą nebus padengta susidariusi skola. Pagal Sutarties 15 punktą įspėjimo apie Sutarties nutraukimą terminas – 15 kalendorinių dienų, tuo tarpu nagrinėjamu atveju ieškovė įspėta prieš mėnesį. Išanalizavus ir įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, išdėstytų motyvų pagrindu darytina išvada, kad ieškovė neįrodė, jog atsakovas Kredito sutarties Nr. 2 vykdymo metu pažeidė šalių bendradarbiavimo pareigą, nustatė neprotingai trumpą terminą skolai padengti ir kad neteisėtai vienašališkai nutraukė Kredito sutartį (CPK 12, 178 straipsniai, 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Pripažintini teisiškai pagrįstais atsakovo argumentai, kad tokiomis aplinkybėmis, kokios nustatytos nagrinėjamoje byloje, bankas, kaip kreditorius, turėjo teisę nutraukti Kredito sutartį su ieškove ne tik pagal Sutarties nuostatas, bet ir vadovaudamasis Finansinių įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punktu, Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu, CK 6.217 straipsnio 1 dalimi.

Teismas pažymėjo, kad Reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Ieškovei buvo žinomos nurodytos sutarties sąlygos, be to, sudarydama su atsakovu SEB banku 2008 m. gegužės 9 d. Kredito sutartį Nr. 2, ji sutiko su sutarties suma. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų matyti, jog jai atstovaujantis advokatas 2011 m. rugpjūčio 26 d. kreipėsi į Nordea Bank AB, prašydamas detalizuoti, kaip buvo paskirstyta ieškovės sumokėta bendra 48.040,03 Lt suma. Ieškovei buvo pateikta jos atliktų mokėjimų istorija. Trečiasis asmuo Nordea Bank AB atsiliepime į ieškinį paaiškino, kaip buvo paskirstytos ieškovės sumokėtos pagal Kredito sutartį Nr. 1 įmokos, ir pridėjo šiuos paaiškinimus patvirtinančius įrodymus. Pagal nurodytą Sutartį ieškovė buvo įsipareigojusi Bankui mokėti kredito grąžinimo įmokas, palūkanas už naudojimąsi pasiskolintais pinigais, įsipareigojimų nevykdymo palūkanas. Iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo, tai yra 2008 m. gegužės 9 d., ieškovė Nordea Bank AB buvo sumokėjusi 43.072,76 Lt: 4.195,13 Lt kredito grąžinimo įmokų, 15.185,61 Lt palūkanų už naudojimąsi kreditu ir 23.692,02 Lt įsipareigojimų nevykdymo palūkanų. Nordea Bank AB pateiktais duomenimis, Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dieną ieškovės skola šiam bankui buvo 340.000 Lt; tokia skola nurodyta įvertinus visas sumas, sumokėtas ieškovės bankui: 335.804,87 Lt negrąžinto kredito, 4.076,92 Lt nesumokėtų įsipareigojimų nevykdymo palūkanų ir 118,20 nepadengtą žyminį mokestį, kurį bankas sumokėjo pradėjęs priverstinį skolos išieškojimą iš ieškovės. Ieškovė, susipažinusi su trečiojo asmens atsiliepimu, nenurodė jokių argumentų, nepateikė įrodymų trečiojo asmens nurodytiems paaiškinimams paneigti (CPK 12, 178 straipsniai). Išdėstytų motyvų pagrindu ieškovės teiginiai, kad jos Nordea Bank AB sumokėta 48.000 Lt suma gali turėti reikšmės ginče dėl Kredito sutarties Nr. 2 nutraukimo, nes sumažėtų jos skola pagal Kredito sutartį Nr. 2 atmestini kaip nepagrįsti nei teisiškai, nei faktiškai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė R. R. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą, nepriteisti iš ieškovės trečiajam asmeniui teisinės pagalbos išlaidų, atnaujinti 2008 m. gegužės 9 d. kredito sutarties vykdymą, priteisti ieškovei iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas, apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

Apeliacinį skundą ieškovė grindžia šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

1) Teismas netinkamai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus bei argumentus, todėl priėmė neteisingą sprendimą. Teismas visiškai neatsižvelgė į aplinkybes, kuriomis buvo nutraukta 2007 m. sausio 9 d. kreditavimo sutartis Nr. KK07/01/75B, sudaryta su trečiuoju asmeniu, kuris 2007 m. lapkričio 8 d. (kredito grąžinimo diena buvo lapkričio 9 d.), neįspėjęs ieškovės, užblokavo visas sąskaitas, susijusias su šiuo kreditu, todėl mokėjimo atlikti 2007 m. lapkričio 9 d. buvo neįmanoma. 2007 m. lapkričio 10 d. nuvykus į banką pranešė ieškovei, jog kredito sutartis yra nutraukta. Bankas pareikalavo grąžinti visą 340.000,00 Lt kredito sumą. Ši sutartis buvo nutraukta be jokio teisinio pagrindo, vykdant mokėjimus. Ieškovės finansinė padėtis buvo ypač gera. Dėl priverstinio išieškojimo trečiasis asmuo kreipėsi į hipotekos teismą, kuris, nepatikrinęs faktų, 2008 m. kovo 14 d. priėmė sprendimą dėl skolos išieškojimo. Sprendimas ieškovei buvo įteiktas 2008 m. gegužės 8 d. Priverstinis išieškojimas buvo nepagrįstas ir neteisėtas.

Atsiliepimas

2) Teismas leido trečiajam asmeniui nedalyvauti teismo posėdyje, nors ieškovė reikalavo. Trečiojo asmens dalyvavimas byloje buvo būtinas. Teismas nenurodė nei galimybės, bei termino, per kurį ieškovė turi pateikti atsiliepimą ir įrodymus trečiojo asmens nurodytoms aplinkybėms paneigti. Teismas pabrėžė, kad pati ieškovė kalta, kad neturėjo ją atstovaujančio advokato byloje. Advokatas V. P., atstovavęs ieškovę, kreipėsi į AB SEB banko atstovą dėl tokios sutarties. Tačiau nei atsakovo atstovas su advokatu nebendradarbiavo, nei teismo teisėja leido pakeisti parengiamąjį teismo posėdį pagal advokato V. P. užimtumą. Teismas nenagrinėjo ir neatsižvelgė į ieškovės pateiktus įrodymus dėl trečiojo asmens neteisėtų veiksmų. Teismas atmetė ieškovės reikalavimą dalyvauti bylos procese, kad galėtų išsiaiškinti tiek teisiškai, tiek faktiškai.

3) Teismas neteisingai traktavo ir išsprendė esminį šioje byloje klausimą dėl Susitarimo Nr. 2, kuris buvo pasirašytas 2012 m. vasario 29 d. tarp ieškovės ir atsakovo. Ieškovei nežinant, Susitarimas buvo pakeistas, jis neatitiko projekto sąlygų, iki 2012 m. lapkričio 9 d. ieškovė dar neturėjo naujo grafiko. Ieškovė ne kartą kreipėsi į banką dėl mokėjimo grafikų, tačiau jie nebuvo pateikti. Atsakovas nebendradarbiavo su ieškove. 2012 m. lapkričio 9 d. ieškovė kreipėsi į atsakovo vadybininkę I. N., kuri sutiko ieškovei padėti, pateikė grafikus, tačiau grafikai buvo galiojantys ne pagal Susitarimą Nr. 2. Vadybininkė kreipėsi į banko darbuotojus, kurie atsakingi už kredito sutartį. Pažadėjo po kelių dienų ieškovei pranešti, kas nutiko su Susitarimu Nr. 2. Vienas grafikas buvo galiojantis pagal Susitarimą Nr., kitas – pagal Susitarimą Nr. 2. Tačiau ieškovei niekas nepranešė. 2012 m. lapkričio 19 d. ieškovė gavo iš atsakovo įspėjimą dėl sutarties nutraukimo. Pati ieškovė rūpinosi ir ieškojo atsakymų dėl susidariusios situacijos. Tačiau teismas tai aiškino priešingai. Ieškovė 2012 m. lapkričio 9 d. kreipėsi į Vilniaus notarų biurą, kuriame gavo hipotekos lakštų pakeitimo kopijas, kurios buvo pakeistos 2013 m. kovo 19 d. ir nusistebėjo, kad Susitarimas Nr. 2 neįsigaliojo, kadangi hipotekos lakštų pakeitimai atlikti būtent Susitarimo Nr. 2 pagrindu. Pabrėžtina, kad pradinė hipotekos teisme įregistruota suma yra 352.500 Lt, o atlikus 2012 m. kovo 19 d. lakštų pakeitimus suma pakito neženkliai – 362.676 Lt pagal atsakovo apskaičiavimus, kurie yra netikslūs. Teismas, kalbėdamas apie teisingumą, sąžiningumą, protingumą, suvertė visą kaltę ieškovei, priėmė sprendimą atmesti ieškinį, visiškai neįsigilinęs, tinkamai neišnagrinėjęs byloje pateiktų argumentų ir faktų dėl Susitarimo Nr. 2, kuris sukėlė nemažai ginčų ir dėl pateiktų sumų, ir dėl pakeistų sąlygų. Susitarimas Nr. 2 įsigaliojo visa apimtimi nuo jo pasirašymo datos tarp abiejų šalių, tai yra nuo 2012 m. vasario 29 d. Pabrėžtina, kad šis Susitarimas Nr. 2 negalėjo įsigalioti tik iš dalies. Tokios galimybės Susitarime Nr. 2 nenumatyta. Susitarimas Nr. 2 įsigaliojo, tik nebuvo pateikti grafikai. Dėl atsakovo nebendradarbiavimo ir klaidų susiklostė tokios aplinkybės, dėl kurių kredito sutarties Susitarimo Nr. 2 vykdymas buvo neįmanomas. Nuo susitarimo Nr. 2 pasirašymo dienos iki ieškovės paskutinio kreipimosi į banką dėl neaiškių grafikų ir mokėtinų sumų, tai yra iki 2012 m. lapkričio 9 d. kredito grąžinimo suma buvo nedidelė. 2012 m. kovo 19 d. Vilniaus miesto 32-ajame notaro biure notarė L. M. patvirtino hipotekos lakštų pakeitimą Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini). Teismas neįsigilino į pateiktus faktus, todėl negalėjo objektyviai įvertinti visų pateiktų įrodymų ir faktų.

Atsakovas AB SEB bankas atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą prašo skundą atmesti ir palikti galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą. Nurodo, jog ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su trečiojo asmens veiksmais ieškovės atžvilgiu, neturi nieko bendro su ieškovės ieškiniu bankui dėl sutarties nutraukimo. Susitarime buvo numatyta, kad bankas ieškovei suteikia papildomą 36.795,55 Lt kredito sumą, skirtą pradelstų mokėjimų padengimui. Kadangi tai esminė kredito sutarties sąlyga (didinama prievolės suma), turi būti pakeisti ir hipotekos lakštai, pagal kuriuos yra numatytas prievolių įvykdymo užtikrinimas bankui įkeistu ieškovei nuosavybės teise priklausančiu nekilnojamuoju turtu. Susitarimo 8.3 punkte numatyta, kad papildomai suteikiamo kredito suma išmokama kredito gavėjai (ieškovei) atlikus hipotekos lakštų pakeitimus. Tačiau iki Susitarimo 8.1. 2 punkte nurodytos datos (iki 2012 m. gegužės 29 d.) nebuvo atlikti hipotekos lakštų pakeitimai, kadangi ieškovė neapmokėjo už hipotekos lakštų pakeitimų ir jų įregistravimo Centrinėje hipotekos įstaigoje procedūras. Dėl tos priežasties papildoma kredito dalis nebuvo išmokėta. Todėl nebuvo sudarytas mokėjimų grafikas dėl papildomos kredito sumos – 36.795,55 Lt – mokėjimo tvarkos. pagal Susitarimą Nr. 2 bankas atsisakė 9.014,43 Lt netesybų ir atidėjo kredito sumos, nurodytos kredito sutarties 4.11 punkte, grąžinimą šešiems mėnesiams. Tai atsispindi teismui pateiktame kredito grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafike (laikotarpis nuo 2012 m. kovo 27 d. iki 2012 m. rugpjūčio 27 d.). Šį grafika turi ir ieškovė. Pagal Civilinio kodekso 6.226 straipsnio 1 dalį vienos iš sutarties sąlygų negaliojimas nedaro negaliojančios visos sutarties, išskyrus atvejus, kuriais šalys be tos sąlygos nebūtų sudariusios sutarties. Šiuo atveju kredito grąžinimo grafikas, kuriame yra išdėstytas visas prievolės vykdymas iki 2033 m. balandžio 27 d., nebuvo keičiamas ir šalims buvo privalomas (iki sutarties nutraukimo momento). Bankas yra ieškovės kreditorius pagal 2008 m. gegužės 9 d. reikalavimo perleidimo sutartį, sudarytą tarp banko, ieškovės ir trečiojo asmens, kaip pradinio kreditoriaus. Kadangi ir bankui, kaip naujajam kreditoriui, ieškovė negalėjo tinkamai vykdyti savo įsipareigojimų, bankas, atsižvelgdamas į ieškovės prašymą, restruktūrizavo aukščiau minėtą kredito sutartį: tarp sandorio šalių 2010 m. liepos 9 d. buvo pasirašytas Susitarimas Nr. 1 dėl minėtos kredito sutarties pakeitimo, pagal kurį ieškovei bankas suteikė papildomą sumą pradelstų skolų apmokėjimui, atidėtas kredito grąžinimas šešių mėnesių laikotarpiui. Tačiau ir toliau ieškovė tinkamai nevykdė savo prievolių bankui. Bankas dar kartą (2011 m. pabaigoje) nutarė restruktūrizuoti kreditą, suteiktą ieškovei, atidedant mokėjimus šešiems mėnesiams. Bankas atsisakė 9.014,43 Lt delspinigių ir paruošė Susitarimo Nr. 2 projektą, kuris dėl ieškovės kaltės buvo šalių pasirašytas tik 2012 m. vasario 29 d. Kadangi ieškovė ir toliau nevykdė savo prievolių bankui, bankas 2012 m. lapkričio 16 d. raštu Nr. 01.10.03- 16183 pareikalavo, kad ieškovė per banko duotą protingą terminą (vieną mėnesį) padengtų pradelstus mokėjimus (50.892,57 Lt) ir įspėjo ieškovę, kad neįvykdžius šio reikalavimo kredito sutartis gali būti nutraukta. Tačiau ieškovė ir toliau savo prievolių bankui nevykdė. Tai yra esminis sutarties pažeidimas (kredito sutarties bendrosios dalies 5.2.1 punktas). Pagal minėtos sutarties 5.2 punktą bankas turi teisę nutraukti sutartį, jei kredito gavėjas padaro esminių sutarties pažeidimų. Bankas, kaip kreditorius, turėjo teisę nutraukti kredito sutartį vadovaudamasis ne tik sutartimi, bet ir Finansų įstaigų įstatymo 31 straipsnio 7 dalies 4 punktu, Civilinio kodekso 6.217 straipsnio 1 dalimi, Vartojimo kredito įstatymo 19 straipsniu. Ieškovė, norėdama tęsti sutartinius santykius bei sudaryti su atsakovu taikos sutartį, apie gaunamas pajamas bankui jokių įrodymų nepateikė. Ši aplinkybė ir visuma kitų faktinių aplinkybių rodo, kad ieškovės teiginys, jog bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, yra nepagrįstas. Bankas nemato galimybės su ieškove šioje byloje sudaryti taikos sutartį dėl šių priežasčių: ieškovė reikalauja ne tik atnaujinti sutartį, bet kreditoriui reiškia eilę ir kitų reikalavimų (nurašyti netesybas, sumažinti palūkanų dydį, pakeisti jų mokėjimo tvarką). Sistemingas ir ilgai besitęsiantis ieškovės prievolių nevykdymas neduoda pagrindo tikėtis, jog ieškovė ateityje savo prievoles bankui vykdys tinkami ir gera valia.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo AB Nordea Bank, Lietuvoje veikiantis per AB Nordea Bank Lietuvos skyrių, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad pagrindinis ieškovės keliamas ginčas yra dėl jos skolos, kurią atsakovas perėmė iš trečiojo asmens, dydžio, bet ne dėl Kredito sutarties nutraukimo. Todėl visos ieškovės nurodytos aplinkybės, kiek tai yra susiję su Nordea Bank ir ieškovės sudarytos Kredito sutarties nutraukimu, išeina už ginčo ribų. Pagal CPK 312 straipsnį apeliaciniame skunde draudžiama kelti naujus reikalavimus, 314 straipsnyje numatytas draudimas teikti apeliacinės instancijos teismui naujus įrodymus. Tuo tarpu ieškovė apeliaciniame skunde nurodo naujas aplinkybes, susijusias su Kredito sutarties nutraukimu. Visi ieškovės apeliacinio skundo teiginiai, kiek tai yra susiję su ieškovės ir Nordea Bank sudarytos Kredito sutarties nutraukimu, nėra nei apeliacijos, nei apskritai šios bylos dalykas. Kredito sutartis buvo nutraukta teisėtai ir pati ieškovė, žinodama savo skolą trečiajam asmeniui, atliko veiksmus tam, kad naujas kreditorius (atsakovas) perimtų iš banko visas teises ieškovės atžvilgiu. Ieškovė pagal Kredito sutartį mokėjimų prievoles pažeidinėjo nuo 2007 m. birželio 9 d. iki 2007 m. spalio 9 d. (5 mėnesius iš eilės). Bankas suteikė terminą ieškovei iki 2007 m. lapkričio 8 d. pašalinti pažeidimus ir įspėjo, kad jeigu iki nurodyto termino pažeidimai nebus pašalinti, nuo 2007 m. lapkričio 8 d. Kredito sutartis laikoma nutraukta. Kaip matyti iš pridedamos 2007 m. spalio 24 d. pranešimo Nr. 4566 įteikimo šaknelės, Lietuvos pašto darbuotojai 2007 m. spalio 26 d. bandė įteikti pranešimą Ieškovei, tačiau Ieškovė 2007 m. spalio 26 d. atsisakė korespondenciją priimti, todėl siunta buvo grąžinta bankui. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad apie nutraukimą ji sužinojo 2007 m. lapkričio 10 d., nuvykusi į banką. Taigi ieškovė žinojo apie Kredito sutarties nutraukimą. Ieškovė trečiajam asmeniui iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo yra sumokėjusi 43.072,76 Lt. Ieškovės skola trečiajam asmeniui buvo 340.000,00 Lt. Trečiasis asmuo neperleido daugiau reikalavimo teisių į ieškovę nei turėjo pagal Kredito sutartį. Ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kad trečiasis asmuo nebūtų atėmęs iš perleidžiamos sumos kokių nors sumų arba, kad ieškovė būtų sumokėjusi trečiajam asmeniui kokias nors sumas po Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo. Ieškovė pati pasirašė trišalę Reikalavimo perleidimo sutartį, dalyvavo šios sutarties sudaryme, buvo supažindinta su visomis Reikalavimo perleidimo sutarties nuostatomis bei suprato ir patvirtino, kad 2008 m. gegužės 9 dieną ieškovės skola trečiajam asmeniui sudarė 340.000,00 Lt.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Ieškovė apeliaciniame skunde prašė nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnis nustato bendrą taisyklę, jog apeliacinis procesas vyksta rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nustatytas išimtis. Pastarasis straipsnis nurodo, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi, apeliacinės instancijos teismui yra suteikta teisė priimti galutinį sprendimą dėl proceso formos. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, pirmos instancijos teisme vykusių teismo posėdžių protokolus, daro išvadą, kad pagrindinis ginčas byloje yra kilęs dėl sudarytos Kredito sutarties ir vėlesnių jos pakeitimų tinkamo vykdymo bei jos nutraukimo teisėtumu, visi pagrindiniai apeliacinio skundo motyvai yra grindžiami iš esmės byloje esančias rašytiniais įrodymais bei teismo posėdžiuose ištirtomis aplinkybėmis, todėl ieškovės prašymas netenkintinas ir byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Byloje kilo ginčas dėl vienašališko kredito sutarties nutraukimo pagrįstumo ir teisėtumo, dėl vėlesnių šios kredito sutarties pakeitimų sąlygų bei jų vykdymo teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad pagal ieškovės ir trečiojo asmens, AB Nordea Bank, 2007 m. sausio 9 d. sudarytą Kreditavimo sutartį Nr. KK 07/01/75B trečiasis asmuo suteikė ieškovei 340.000 Lt kreditą. Ieškovei susidūrus su finansiniais sunkumais, trečiasis asmuo, ieškovė ir atsakovas 2008 m. gegužės 9 d. sudarė trišalę Reikalavimo perleidimo sutartį Nr. 14080789-TSVV, pagal kurią trečiasis asmuo perleido atsakovui visas reikalavimo teises į ieškovę, atsiradusias pagal Kreditavimo sutartį. Šios Sutarties 3 punkte nurodyta, kad kaina, kurią naujasis kreditorius turi sumokėti pradiniam kreditoriui už reikalavimo teisių perleidimą, yra kredito gavėjo pagal Kreditavimo sutartį paimta ir negrąžinta kredito suma ir dalis įsipareigojimų nevykdymo palūkanų – 340 000 Lt (t. I, b. l. 89-91).

Ieškovė ir atsakovas 2008 m. gegužės 9 d. sudarė Kredito sutartį Nr. 1450818071726-37 dėl 340.000 Lt kredito, taip pat dėl 12.500 Lt vartojimo kreditui, gautam pagal 2006 m. gegužės 12 d. Vartojimo kredito sutartį Nr. 1450618051712-59, refinansuoti, ir viso – dėl 352.500 Lt. Kreditą ieškovė įsipareigojo grąžinti Sutartyje nustatytais terminais ir tvarka iki 2033 m. gegužės 8 d. (t. I, b. l. 22-26). Kredito grąžinimui užtikrinti ieškovė įkeitė atsakovui jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą: butą su rūsiu, žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais (t. I., b. l. 25).

Šalys 2010 m. vasario 8 d. pasirašė susitarimą dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo (toliau – Susitarimas Nr. 1), kuriuo ieškovei buvo suteiktas papildomas kreditas pradelstoms įmokoms pagal Kredito sutartį bei kreditinių kortelių sutartis dengti. Pagal šį Susitarimą kredito grąžinimas buvo atidėtas 6 mėnesiams (t. I, b. l. 28-29). Atsakovas 2011 m. spalio 19 d. raštu įspėjo ieškovę apie galimą Sutarties nutraukimą dėl sutartinių įsipareigojimų mokėti įmokas nevykdymo (15.507,09 pradelsta sumokėti kredito suma, 10.559,21 Lt nesumokėtos palūkanos, 5.033,15 Lt nesumokėti delspinigiai) (t. I, b. l. 95). Ieškovė 2011 m. spalio 28 d. kreipėsi į atsakovą, prašydama nenutraukti Kredito sutarties, nurodydama, kad pradelsta suma atsirado dėl finansinių sunkumų netekus darbo, išlaikant sūnų ir dukrą, pašlijusios sveikatos. Ieškovė prašė leisti jai mokėti po 500 Lt, pridedant ir palūkanas, iš viso nurodė galinti mokėti apie 1200 Lt kas mėnesį (t. I, b. l. 39-40). Šalys 2012 m. vasario 29 d. pasirašė dar vieną susitarimą dėl Kredito sutarties sąlygų pakeitimo (toliau – Susitarimas Nr. 2) (t. I, b. l. 105-109). Šis susitarimas įsigaliojo iš dalies: įsigaliojo Susitarimo dalis dėl 9.014,43 Lt delspinigių nurašymo ir įmokų mokėjimo atidėjimo 6 mėnesiams. Neįregistravus hipotekos lakštų pakeitimų, Susitarimo Nr. 2 dalis dėl papildomo kredito pradelstiems mokėjimams padengti suteikimo neįsigaliojo, papildoma kredito suma ieškovei nebuvo suteikta (t. II, b. l. 48). Ieškovei nemokant skolos ir įmokų pagal Kredito sutartį Nr. 2, atsakovas ją vienašališkai nutraukė nuo 2013 m. vasario 15 d. (t. I, b. l. 64).

Ieškovė 2013 m. birželio 13 d. teismui pateiktu ieškiniu bei 2014 m. kovo 20 d. patikslintu ieškiniu reikalavo pripažinti atsakovo vienašališką 2008 m. gegužės 9 d. kreditavimo sutarties nutraukimą neteisėtu (t. I, b.l. 1-21; 71-86; t. II, b.l. 68-75). Ieškovė minėtame ieškinyje nenurodė apeliaciniame skunde pateiktų teiginių apie su trečiuoju asmeniu 2007 m. sausio 9 d. sudarytos kreditavimo sutarties nutraukimo aplinkybes, tai yra apie kredito grąžinimo dieną trečiojo asmens užblokuotas ieškovės sąskaitas arba 2008 m. kovo 14 d. teismo sprendimo dėl priverstinio skolos išieškojimo neteisėtumą. Ieškinyje ieškovė tik teigė, kad iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo ji sumokėjo AB Nordea Bank 48.000 Lt, tačiau Reikalavimo perleidimo sutartyje ši suma nepagrįstai neaptarta. Ieškovė nagrinėjamoje byloje nereiškė jokių reikalavimų trečiajam asmeniui, neprašė pripažinti Reikalavimo perleidimo sutarties ar jos atskirų sąlygų neteisėtomis ar negaliojančiomis. Taip pat neprašė sumažinti atsakovo nurodomos skolos pagal 2008 m. gegužės 9 d. kreditavimo sutartį dydžio. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nenagrinėjo ieškovės ir trečiojo asmens sutartinių teisinių santykių, kylančių iš jų 2007 m. sausio 9 d. sudarytos kreditavimo sutarties. Pažymėtina, kad pirmos instancijos teismas analizavo ieškovės nurodytas aplinkybes dėl jos galimai trečiajam asmeniui sumokėtų 48.000 Lt bei tinkamai nustatė, kad Reikalavimo perleidimo sutarties teisėtumo vertinimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Be to, pirmos instancijos teismas, atsižvelgė į trečiojo asmens pateiktus dokumentus ir paaiškinimus dėl ieškovės 48.000,00 Lt neįtraukimo į Reikalavimo perleidimo sutartį ir pažymėjo, jog ieškovė nepaneigė trečiojo asmens atsiliepime nurodytų ieškovės 340.000 Lt skolos apskaičiavimo ir detalizavimo. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad apeliaciniame skunde ieškovės nurodytos aplinkybės, susijusios su 2007 m. sausio 9 d. kreditavimo sutarties nutraukimu ir hipotekos teisėjo nutarties dėl priverstinio skolos išieškojimo priėmimu, nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Pagal Reikalavimo perleidimo sutarties 2 punktą hipotekos reikalavimas naujajam kreditoriui buvo perleistas indosamentu (t. I, b.l. 89). Todėl teismui gali turėti reikšmės tik išieškojimo proceso pagal 2008 m. gegužės 9 d. kredito sutartį aplinkybės. Apeliaciniame skunde ieškovė nenurodė, kokią įtaką jos minimos aplinkybės dėl 2007 m. sausio 9 d. kredito sutarties nutraukimo ir hipotekos teisėjo 2008 m. kovo 14 d. nutarties gali turėti teismo sprendimui dėl 2008 m. gegužės 9 d. kredito sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo.

Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad teismas dar 2013 m. rugsėjo 26 d. parengiamojo teismo posėdžio metu pasiūlė ieškovei pasirūpinti tinkamu atstovavimu ir bylą vesti su advokatu (t. II, b.l. 6-8). Tačiau ieškovė nepasirūpino atstovavimu ir 2013 m. lapkričio 5 d. bei 2014 m. sausio 30 d parengiamųjų teismo posėdžių metu neturėjo atstovo (t. II, b.l. 12; 43-44). Teisėja buvo paskyrusi parengiamojo posėdžio datą 2013 m. gruodžio 5 d. Ieškovė 2013 m. lapkričio 29 d. buvo pateikusi prašymą atidėti 2013 m. gruodžio 3 d. paskirtą teismo parengiamąjį posėdį, kadangi dar nėra gautas atsakovo atsakymas dėl ieškovės pasiūlymo sudaryti taikos sutartį (t. II, b.l. 15-16). Teismas 2013 m. gruodžio 13 d. nutartimi dėl teisėjos ligos perkėlė parengiamojo teismo posėdžio datą į 2014 m. sausio 30 d. (t. II, b.l. 14). Patikslintą 2014 m. kovo 20 d. ieškinį ieškovei parengė advokato padėjėjas G. G. (t. II, b.l. 98), tačiau pagal teisinių paslaugų sutartį nei advokato, nei jo padėjėjo atstovavimas ieškovei teismo posėdžio metu nebuvo numatytas. Trečiojo asmens atsiliepimas teismui buvo pateiktas 2014 m. balandžio 8 d. (t. II, b.l. 103) ir ieškovei išsiųstas 2014 m. balandžio 15 d. (t. II, b.l. 160). Papildomi trečiojo asmens įrodymai buvo pateikti teismui 2014 m. gegužės 6 d. (t. II, b.l. 161). Trečiasis asmuo 2014 m. gegužės 6 d. prašė nagrinėti bylą trečiojo asmens atstovui nedalyvaujant (t. II, b.l. 161-163). Teismo posėdžio, vykusio 2014 m. gegužės 8 d., metu atsakovė neturėjo savo atstovo, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą dėl trečiojo asmens atstovo neatvykimo į teismo posėdį (t. II, b.l. 170-172). Ieškovė 2015 m. gegužės 8 d. teikė raštu teismui paaiškinimus dėl jos atstovo nedalyvavimo civilinėje byloje, nurodydama, kad jos advokatas V. P. 2014 m. sausio 30 d. parengė taikos sutartį, tačiau atsakovas pranešė ieškovei, kad jis neprivalo sudaryti taikos sutarties. Taip pat nurodė, kad ieškovės atstovas prašė atidėti parengiamojo posėdžio datą, tačiau posėdžio data nebuvo pakeista, todėl advokatas atsisakė atstovauti ieškovę. Ieškovė nurodė, kad kitų advokatų nepageidauja ir savo interesus byloje gins be atstovo (t. II, b.l. 177-179). Teismo posėdžio, vykusio 2014 m. gegužės 28 d., metu teismas klausė šalių, ar galima nagrinėti bylą, neatvykus trečiojo asmens atstovams, tačiau ieškovė jokių prašymų ar prieštaravimų nepareiškė, todėl byla buvo nagrinėjama toliau (t. II, b.l. 182-183).

Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ieškovė turėjo pakankamai laiko nuo 2013 m. rugsėjo 26 d. susirasti tinkamą atstovą byloje. Ieškovei išaiškintina, kad pagal CPK 225-228 straipsnių nuostatas, kada netaikomas pasirengimas nagrinėti bylą paruošiamųjų dokumentų būdu, šalims nėra nustatomas papildomas terminas pateikti atsiliepimų į atsakovo ar trečiojo asmens atsiliepimus, bet yra skiriamas parengiamasis teismo posėdis, kurio metu siekiama išsiaiškinti ginčo esmę, galutinai suformuluoti šalių reikalavimų ir atsikirtimų į pareikštus reikalavimus turinį, įrodymus, kuriais jos grindžia savo reikalavimus, bei atsikirtimus, įtrauktinus dalyvauti byloje asmenis. Teismas ieškovei trečiojo asmens atsiliepimą išsiuntė 2014 m. balandžio 15 d. Taigi iki 2014 m. gegužės 8 d. parengiamojo teismo posėdžio ieškovė turėjo pakankamai laiko parengti atsikirtimus į trečiojo asmens nurodytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus. Be to, nuo 2014 m. gegužės 8 d. trečiojo asmens pateiktų papildomų įrodymų iki kito 2014 m. gegužės 28 d. paskirto teismo posėdžio ieškovė taip pat turėjo laiko paruošti argumentus į trečiojo asmens pateiktus papildomus įrodymus. Byloje nėra jokių duomenų, kad apeliaciniame skunde nurodytas ieškovės atstovas, advokatas V. P., būtų raštu kreipęsis į pirmos instancijos teismą dėl parengiamojo teismo posėdžio atidėjimo bei suderinimo su jo atstovavimu kitiems klientams. Pagal CPK 247 straipsnio 2 dalį trečiojo asmens nedalyvavimas teismo posėdyje nėra kliūtis nagrinėti bylą iš esmės. Ieškovė nenurodė jokių aplinkybių, kodėl trečiojo asmens atstovo dalyvavimas turėtų būti pripažįstamas būtinu. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad bylos nagrinėjimo dalykas yra ieškovės ir atsakovo 2008 gegužės 9 d. sudarytos sutarties vienašališko nutraukimo teisėtumo klausimas, o ne anksčiau ieškovės su trečiuoju asmeniu sudarytos kredito sutarties vykdymo klausimai, todėl pirmos instancijos teismas pagrįstai nepripažino trečiojo asmens atstovo dalyvavimą teismo posėdyje būtinu.

Pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime detaliai išnagrinėjo šalių kreditavimo teisinius santykius, 2012 m. vasario 29 d. Susitarimo Nr. 2 sudarymo ir jo vykdymo aplinkybes. Byloje buvo tinkamai nustatyta, kad Susitarimo dalis dėl papildomos kredito sumos suteikimo įsiskolinimams pagal Kredito sutartį padengti neįsigaliojo dėl to, jog nebuvo įregistruoti hipotekos lakštų pakeitimai. Todėl teismas pagrįstai pripažino, kad atsakovui nesuteikus ieškovei papildomo kredito, nebuvo pagrindo sudaryti naujo kredito grąžinimo grafiko, liko galioti pirmiau sudarytas grafikas pagal Susitarimą Nr. 1. Ieškovė nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kodėl atsakovo pateikti įmokų mokėjimo grafikai ir kiti apskaičiavimai yra netikslūs, nepateikia savo apskaičiavimų. Todėl apeliacinės instancijos teismas negali patikrinti ieškovės argumentų pagrįstumo. Pirmos instancijos teismas detaliai ištyrė byloje esantį ieškovės ir atsakovo susirašinėjimą ir pagrįstai paneigė ieškovės argumentą, jog atsakovas nebendradarbiavo su ieškove. Taip pat pirmos instancijos teismas išsamiai, atsižvelgdamas į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, įvertino ieškovės likusią mokėti kredito dalį, jos skolos pagal kredito sutartį dydį, pradelstų dienų skaičių bei ieškovės pastangas vykdyti sutartines prievoles, todėl pagrįstai konstatavo, kad atsakovas turėjo pagrindą vienašališkai nutraukti kredito sutartį bei nepadarė įstatymo pažeidimų. Ieškovė apeliaciniame skunde nepagrindė savo prašymo nepriteisti iš jos trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidų. Ieškovei išaiškintina, kad trečiasis asmuo pagal CPK 47 straipsnio 2 dalį turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pirmos instancijos teismas sumažino trečiojo asmens prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydį, todėl pripažintina, kad ieškovės prašymas dėl visiško bylinėjimosi išlaidų nepriteisimo yra nepagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas atskleidė bylos esmę, teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Trečiasis asmuo pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinio proceso metu atlyginimo. Trečiasis asmuo sumokėjo 865,15 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą. Nurodyta išlaidų advokato pagalbai suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių 8.11 punkto nustatyto maksimalaus 1500,00 Lt dydžio už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Tačiau nagrinėta byla ir ieškovės pareikštas apeliacinis skundas nepripažintini teisiniu požiūriu sudėtingais, todėl priteistina suma lygi trečdaliui nurodomo Rekomendacijose, tai yra 500,00 Lt (145,00 €).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. R., a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovui AB Nordea Bank, veikiančiam per AB Nordea Bank Lietuvos skyrių, j.a.k. 303252632, 145,00 € bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą.

TeisėjaiLaima GerasičkinienėDainius RinkevičiusJūratė Varanauskaitė