Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.3.2.; 1.2.28.5.1.; 2.1.7.2.; 2.1.7.3.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.2.; 2.1.7.4.6.; 2.1.7.5.; 2.1.14.; 2.1.15.3.3.3.; 2.4.2.1.; 2.4.6.1.; 2.4.7.2.4.9.

2022 m. lapkričio 16 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Gražvydo Poškaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovų V. R. ir A. V. apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. R. dėl jam pareikšto kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 294 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi nepadaryta veika, turinti šios nusikalstamos veikos požymių.

UAB „A.T.“, MBV „D.T.“, V. R. ir A. V. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

1. S. R. buvo kaltinamas tuo, kad jis laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėnesio, ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku, iki 2019 m. spalio 3 d. neteisėtai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, reikalavo iš nukentėjusiojo V. R. grąžinti jam priklausančią skolą – 30 000 Eur, o šiam pareiškus, kad jis nėra skolingas, iš patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), išvežė V. R. priklausančius daiktus, tai yra paminklams gaminti 200 kvadratinių metrų akmenį, 100 Eur vertės oro kompresorių, 500 Eur vertės raidžių smėliapūtę, 20 125,05 Eur vertės granito pjovimo stakles, 8 000 Eur vertės savadarbes mėlynos spalvos stakles, 2 500 Eur vertės savadarbes šlifavimo – poliravimo stakles, 6 vienetus savadarbius plokščių laikiklius po 25 Eur, viso 150 Eur vertės, 100 vienetų paminklų metalinius laikiklius po 15 Eur vertės, viso 1 500 Eur vertės, 250 Eur vertės karutį, 200 Eur vertės savadarbį plokščių pakėlėją, 467,10 Eur vertės 4,42 kv. m. marmuro plokščių, 1 094,87 Eur vertės 13,67 kv. m. paminklų, 3 142,68 Eur vertės 29,20 kv. m. 12 cm akmens plokščių, 1 800,27 Eur vertės 24,90 kv. m. 8 cm akmens plokščių, 1 007,54 Eur vertės 550,93 kv. m. G654 akmens plokščių, 374,87 Eur vertės 6,48 kv. m. akmens plokščių, 1 917,47 Eur vertės 22,21 kv. m. 3 cm akmens plokščių „Premium“, 2 481,02 Eur vertės 48,07 kv. m. akmens plokščių „Sea wave“, 72,89 Eur vertės 9,80 kv. m. akmens plokščių „Shanxi“, 798,85 Eur vertės 14,15 kv. m. akmens plokščių „Wavw“, 449,24 Eur vertės 4,53 kv. m. 3 cm akmens plokščių „Aurora“, 174,73 Eur vertės 2,20 kv. m. 3 cm akmens plokščių „Karatau“, 557,85 Eur vertės 10 kv. m. akmens plokščių „Sea wave“, 173,55 Eur vertės 21 kv. m. akmens plokščių „Shanxi 100“, 183,47 Eur vertės 19,06 kv. m. akmens plokščių „Shanxi 113“, 885,28 Eur vertės 11,18 kv. m. akmens plokščių „Polished“, 395,70 Eur vertės 5,32 kv. m. 3 cm akmens plokščių „Sumuka“, 6 643,11 Eur vertės 164,58 kv. m. Ukrainos plokščių, 347,11 Eur vertės 4,06 kv. m. akmens plokščių „Bianca“, bei A. V. priklausančius daiktus, tai yra 6 500 Eur vertės formavimo stakles, 9 500 Eur vertės gamyklines akmens apdirbimo stakles, 1 260 Eur vertės 5 kv. m. granito plokščių, savavališkai vykdė savo pripažįstamą teisę, padarydamas didelę žalą nukentėjusiųjų V. R. ir A. V. teisėms ir teisėtiems interesams.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nukentėjusieji ir civilinių ieškovų atstovai V. R. ir A. V. prašo panaikinti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį: pripažinti S. R. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, paskirti bausmę bei išspręsti byloje pareikštą civilinį ieškinį, priteisti apeliacinio proceso metu patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.1 Teigia, kad nuosprendis yra nepagrįstas byloje ištirtais įrodymais ir prieštarauja jų visumai, teismo padarytos išvados yra neteisingos, įrodymus teismas įvertino neteisingai. Nurodo, kad pas S. R. rasti pasisavinti daiktai buvo grąžinti civiliniams ieškovams ir nukentėjusiesiems, o tai apeliantams akivaizdžiai nesikoreliuoja su išteisinamuoju nuosprendžiu. Taip pat nurodo, kad teismas, nuosprendyje didžiąja jo turinio dalimi perteikė detaliai liudytojų ir proceso dalyvių parodymus, duotus tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo nagrinėjimo metu, išvardino kitus surinktus duomenis, tačiau iš selektyviai atrinktų duomenų padarė neteisingą išvadą, kad S. R. apskritai nusikalstamos veikos nepadarė. Teigia, kad tokia teismo išvada nėra sąsaji su ištirtais įrodymais, neteisinga išvada motyvuota aptakiai, bendromis formuluotėmis, atsainiai nuo visumos rodymų, išvados paremtos tik išimtinai S. R. palankiomis interpretacijomis ir vertinimais.

2.2. Apeliantai skunde teigia, kad teismas privalėjo kritiškai vertinti nenuoseklius kaltinamojo parodymus, tai, kad dalis pasisavintų daiktų buvo rasta kaltinamojo nuomojamame garaže ir kaltinamojo aiškinimus, kaip jie pas jį atsirado. Nurodo, kad byloje buvo surinktas didelis kiekis duomenų, bylojančių apie kaltinamojo savavališkus veiksmus, pasisavinant svetimus daiktus už skolą, nesinaudojant teisės aktų nustatyta skolos prisiteisimo tvarka. Nurodo, kad vien iš S. R. parodymų matyti, jog kaltinime nurodyta skola – 30 000 Eur, kurią siekė susigrąžinti kaltinamasis, nėra prokuroro išgalvota. Kad būtent tokios sumos skolą V. R. yra skolingas S. R., pats S. R. aiškiai įvardijo viename iš byloje esančių vaizdo įrašų. Pastebi, kad įraše S. R. neslepia įtūžio V. R. dėl skolos, o tai rodo, jog turi ketinimą skolą atsiimti. Be to, yra nelogiška tai, jog V. R. vis kviečia policiją, kad užkirsti kelią daiktų išvežimui, o S. R. pastarojo neįleidžia į patalpas net atvykus policijai. Nors pats S. R. į dirbtuves V. R. su A. V. neįleido pasiimti jų daiktų, tačiau pagal V. R. ir A. V. iškvietimą atvykusi policija patvirtino jiems, kad staklės tebėra dirbtuvėse. Tai patvirtino ir prie dirbtuvių atvykusios liudytojos D. J. I. J. bei kiti liudytojai. Tuo abejoti neleidžia ir pačių nukentėjusiųjų V. R. ir A. V. nuoseklūs parodymai bei gausi vaizdinė medžiaga bei staklių dokumentacija. Teigia, kad tas fragmentas, kai S. R. pažada stakles grąžinti, tačiau po savaitgalio to nepadaro ir jų nebelieka, yra nukentėjusiesiems ypač apmaudus. Tvirtina, kad V. R. su A. V. neturėjo jokių galimybių patys pasiimti stakles, dėl to jie kvietėsi policijos pareigūnus. Pastebi, jog apeliantai net dirbtuvių raktų neturėjo, ir nebūtų įveikę apsaugos, be to, jie priešingai nei S. R., neketino savavaldžiauti ir laužtis per vartus, kad prievarta išsivežti savo vertybes. Taigi V. R. su A. V. nebuvo jokių galimybių stakles ir kitus daiktus iš dirbtuvių išsivežti civilizuotu būdu. Pažymi, jog įraše net girdima, kad S. R. mini to paties apklausto policijos pareigūno M. Š. pavardę, kuris turėjo pasakyti nukentėjusiesiems, kaip bus su staklėmis. Apeliantai teigia, kad jie yra šokiruoti, jog paklusę raginimams palaukti, buvo ciniškai apgauti. Apeliantai nurodo, kad viename iš įrašų stakles S. R. pažadėjo grąžinti pirmadienį. Šio įrašo turinį pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino, nes teismas vertino pažodžiui girdimas frazes, bet nevertino viso vykusio pokalbio konteksto. Pažymi, kad visi pokalbio dalyviai suprato, jog kalbama apie ginčą dėl staklių pasiėmimo, S. R. aiškiai išsireiškė, ir tai negalėjo būti suprasta kitaip, kaip jo pažadas stakles grąžinti pirmadienį. Be to, prieš tai S. R. pasakė, jog viskas yra su policija sutarta ir pan. Taip pat apeliantai teigia, kad nelogiška yra tai, jog V. R. kvietė policiją, o stakles ir kitus daiktus, pasak kaltinamojo S. R., buvo išsivežęs. V. R. su A. V. negalėjo numatyti, kad jie nebus įleisti į dirbtuves apsižiūrėti kartu su policija. Hipotetiškai manant, kad, jei jie būtų įleisti į vidų ir neradę staklių, tai jiems būtų tekę atsakyti už melagingą iškvietimą. Tačiau iš byloje esančių policijos kvietimo ir pareiškimų duomenų, sunku būtų patikėti, kad esamoje situacijoje V. R. su A. V. būtų drįsę melagingai kviesti policiją po to, kai jau patys savo daiktus būtų išsivežę. Byloje nėra net jokių prielaidų manyti, kad savo daiktus pastarieji būtų išsivežę patys. Į bylą pateikta daug vaizdinės medžiagos, jog būtent kaltinime nurodytose dirbtuvėse yra V. R. ir A. V. valdomos staklės ir kiti daiktai. Be to, kaip minėta, iškviesta policija patvirtino, kad staklės yra ir derino su S. R. jų atidavimą savininkams. Kad staklės buvo dirbtuvėse, kurias valdė S. R., nėra jokios abejonės. Be to, būtina įvertinti ir liudytojų parodymus, iš kurių galima spręsti, kad V. R. ir A. V. nepasiėmė savo daiktų iš dirbtuvių. Pažymi, jog ikiteisminio tyrimo metu S. R. parodė, kad „<....> dar yra akmens šlifavimo įrenginys, dujinis ir elektrinis šildytuvai, suvirinimo aparatas, karutis akmens plokštėms pervežti, metalinis staklių stalas, kad šie daiktai yra pirkti už jo duotus V. R. pinigus, kad jis jų neatidavė, nes V. R. negrąžina jam skolos, kuri yra 30 000 Eur“.

2.3. Apeliantai teigia, jog iš bylos medžiagos visumos matyti, kad kaltinamojo veika sukėlė neabejotinai didelę žalą ir buvo pavojinga, tačiau teismas padarė prieštaringas bylos medžiagai išvadas ir sprendė, jog S. R. veiksmai nelaikyti nei pavojingais, nei padariusiais didelės žalos. Nepagrįstai nurodė, kad „netoleruotina, kai baudžiamoji atsakomybė asmeniui taikoma dėl asmeninių/šeiminių konfliktų ir nesutarimų bei tarpusavio civilinių santykių“. Apeliantai tvirtina, kad S. R. veika peržengė civilinių santykių reguliavimo ribas ir tokiais formaliais teismo interpretavimais baudžiamosios atsakomybės netaikymas nėra pateisinamas. Teigia, kad jų teisėti interesai liko nepagrįstai neapginti, nes teismas akivaizdžiai stojo kaltinamojo pusėn.

2.4. Apeliantai taip pat skunde teigia, kad teismas padarė prieštaringas išvadas, nes viena vertus, konstatavo, jog „iš byloje apklaustų liudytojų bei esančių foto lentelėse ir vaizdo įrašuose užfiksuotų duomenų nustatyta, jog patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)) A. V. ir V. R. buvo atsivežę ir pasidėję savo įrenginius (įvairias stakles) (t. 2, b. l. 144–145, 147–150, 165–166, 169–179, 188–190, 195–196), abejoti šiomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo, kaip ir neturi pagrindo abejoti, jog staklės bei įrenginiai UAB „A.T.“ ir MB „D. G.“ buvo įsigyti pagal paramos sutartis sudarytas su Darbo birža (šiuo metu Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), tai byloje patvirtina atliktos patikros ir jose užfiksuoti duomenys (t. 1, b. 1. 171, 172, 173, 174–176, t. 2, b. 1. 72, 98)“, bet kita vertus, konstatavo, jog „<...> teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta besąlygiškai, jog būtent visi įrengimai, kurie yra užfiksuoti vaizdo įraše bei foto lentelėse, buvo adresu (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki 2019 m. spalio 3 d., o tiksliau tuo metu, kai neva S. R. V. R. išvarė iš minimų patalpų. Atkreiptinas dėmesys, jog V. R. ir A. V. teiginiai, jog minimus jiems priklausančius daiktus išvežė S. R., tuo ir yra kaltinamas S. R., nėra niekuo byloje patvirtinti. Tai yra byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog būtent S. R. minimus daiktus, priklausančius V. R. ir A. V., išvežė“. Apeliantai teigia, kad jiems nekyla abejonių, jog jų turtą skolos pretekstu pasisavino būtent kaltinamasis S. R., nes būtent jis valdė dirbtuvių raktus, buvo perėmęs patalpų nuomą iš V. R. ir raštiškai tai įformino. Nurodo, kad jie rašydami pareiškimus policijai, duodami parodymus ikiteisminio tyrimo metu bei teisme, buvo pasirašę, jog yra perspėti dėl baudžiamosios atsakomybės taip pat prisiekė sakyti tiesą. Tvirtina, kad jie sakė tiesą, staklių ir kitų vertybių patys neišsivežė. Pažymi, jog byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad jie meluotų. Teigia, jog teismas nepagrįstai sureikšmino tai, kad V. R. neturėjo raštiško nuomos patvirtinimo. Aplinkybę, kad patalpomis naudojosi ir be raštiškos nuomos sutarties patvirtinimo, byloje yra įrodyta. Byloje buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame matomi įrenginiai, staklės, kuriomis buvo dirbama, matomas pats V. R., staklėmis dirbantis R. S., be to, įraše matomas ir asmuo, stovintis prie MB „D.G.“ staklių ir t.t. Negana to, liko tinkamai neįvertinti jų rašyti policijai pranešimai, policijos kvietimas, kad būtų užkirstas kelias staklių ir kitų vertybių išvežimui. Taip pat liko tinkamai neįvertinti vaizdo įrašai, iš kurių matyti, jog jie desperatiškai bando pasipriešinti jų turto išvežimui, bando pagal savo sugebėjimus užfiksuoti įvykius, kad galėtų įrodinėti savo reiškiamas pretenzijas S. R.. Tai, kad staklės ir kitos vertybės buvo išvarymo iš patalpų dieną ir kaip elgėsi V. R. su A. V. patvirtina V. R. motinos ir sesers parodymai. Visuma aplinkybių neleidžia abejoti, kad staklės ir kitos vertybės patalpose buvo. Priešingu atveju neaišku, kodėl S. R. neleido patekti į patalpas patiems apeliantams ir kodėl policijos pareigūnai patvirtino jiems, jog staklės tebėra bei suderino, kad jie palauktų.

2.5. Apeliantai teigia, kad teismas be pagrindo nebuvo kritiškas kaltinamojo parodymams, kurie nebuvo nuoseklūs ir išsamūs, buvo prieštaringi, nes jis skirtingai traktavo per kratą garaže, (duomenys neskelbtini), rastų daiktų nuosavybę: ikiteisminio tyrimo metu daiktus priskyrė kažkokiam T., o jau teisme teigė, kad tai jo daiktai. Pažymi, kad jei tai būtų kaltinamojo daiktai, policijos pareigūnai nebūtų jų paėmę ir perdavę apeliantams saugoti, o teismas nebūtų jų atidavęs V. R.. Taip pat nurodo, kad pas S. R. rasta ir akmens staklių stalo platforma, priklausanti MB „D.G.“. Mano, kad teismas nepagrįstai oro kompresorių, suvirinimo aparatą, dujinį šildytuvą, elektrinį šildytuvą, 4 vnt. kampinių šlifuoklių, 2 vnt. savadarbių staklių stalus, perforatorių „Makita“ grąžino S. R. taikant prezumpciją, jog tai jo daiktai. Pažymi, jog tuos daiktus policija atidavė savininkams V. R. ir A. V., kaip asmeninius daiktus, o S. R., dalyvaujant netgi jo žmonai G. R., tam ne tik, kad neprieštaravo, bet ir pritarė. Jei tai būtų S. R. daiktai, jis būtų jokiais būdais neleidęs pasiimti ir būtų užprotestavęs, per visą ilgą procesą jis nei karto jų nepareikalavo, nes žinojo, kad tai ne jo daiktai. Dėl to apeliantai skunde teigia, kad šie daiktai turi būti palikti jiems, nes tuos daiktus jie buvo persivežę į (duomenys neskelbtini) dirbtuves iš (duomenys neskelbtini), S. R. tai puikiai žino.

2.6. Apeliantai skunde teigia, kad S. R. ne tik savavaldžiavo, bet faktiškai pagrobė didelės vertės svetimą turtą, o už tai numatyta dar griežtesnė baudžiamoji atsakomybė.

2.7. Apeliantai skunde pažymi, kad iš policijos tarnybinio pranešimo matyti, jog kaltinamasis S. R. apskritai nepripažino nuomojantis garažą, tai slėpė, S. R. neigė turintis garaže rastus daiktus. Pažymi, kad daiktai rasti pagal nukentėjusiojo V. R. suteiktą informaciją policijai, ir ta informacija pasitvirtino. Be to, policija pažymėjo, kad S. R. teikė klaidingą informacija ir mėgino suklaidinti policijos pareigūnus – S. R. nurodė, jog apskritai jokių daiktų iš (duomenys neskelbtini), neėmė, tačiau S. R. negalėjo paneigti V. R. pateiktų fotofiksacijų su staklių ir daiktų vaizdais dirbtuvėse. Nelogiški ir netikroviški S. R. parodymai apie tai, kad jis apskritai nematė jokių staklių. Kaip teismas nuosprendyje nurodė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad buvo gaminami paminklai, imami avansai, o tam buvo būtinos akmens apdirbimo staklės, kad šiuose procesuose dalyvavo kaltinamasis S. R., kuris vienai iš klienčių atidavė dalį avanso. Apeliantai teigia, kad tokie S. R. parodymai yra jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Dėl to apeliantai mano, kad teismas tokius S. R. parodymus privalėjo vertinti itin kritiškai.

2.8. Nors teismas atkreipė dėmesį, kaip į teisinančius kaltinamąjį įrodymus, kad neva A. V. apgadintas stakles atgavo iš tų pačių dirbtuvių, tačiau apeliantai pažymi, jog būtent S. R. be policijos įsikišimo šių staklių taip pat neatidavė A. V., taip savavaldžiaudamas. Kai A. V. norėjo jas pasiimti, jam to padaryti neleido. Tai tik laimingo atsitiktinumo dėka šių apgadintų staklių S. R. nebespėjo išvežti ir pasisavinti. Taip pat nespėjo išvežti ir granito plokštės, kurią A. V. atgavo policijos pagalba. Šie faktai akivaizdžiai byloja apie kaltinamojo savavaldžiavimą.

2.9. Teigia, kad teismas nepagrįstai sumenkino dalies V. R. daiktų radimą S. R. naudojamame garaže, (duomenys neskelbtini), nes kaip jau minėta, S. R. mėgino klaidinti pareigūnus, neigė naudojantis garažą, neigė turintis garaže rastus daiktus, keitė parodymus dėl daiktų priklausomybės. Dėl to mano, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad S. R. neva galėjo nesuvokti savo neteisėtos veikos bei nesuvokti, kad daro žalą ir t.t. Tokie išvedžiojimai akivaizdžiai prieštarauja bylos įrodymų visumai ir yra logine prasme neįtikimi.

2.10. Apeliantai taip pat skunde teigia, kad in dubio pro reo principas pritaikytas netinkama apimtimi, nes šioje byloje yra ir tiesioginių, ir netiesioginių S. R. kaltės įrodymų, kurių grandinė susijungia taip, jog nelieka jokios protingos abejonės, kad S. R. savavaldžiavo. Apeliantai nurodo, kad jie proceso metu teigė, jog, jei teismui kyla kažkokių pagristų abejonių dėl turto verčių, antraeilio turto, jie sutinka, kad tai gali būti traktuojama kaltinamojo naudai ir sutiktų su ieškinio tenkinimui iš dalies.

2.11. Apeliantai skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu ir teisme surinkta ir išnagrinėta daug duomenų, kurių visumos analizė nekelia abejonių, kad kaltinamasis S. R. baudžiamojon atsakomybėn traukiamas pagrįstai, jis turėjo aiškų tikslą ir motyvą – norėjo susigrąžinti skolą, kuri oficialiais dokumentais nėra grindžiama ir tai darė neteisėtais būdais. Teigia, kad S. R. nusikalstamais veiksmais pasisavinęs didelės vertės materialines vertybes, priklausančias ieškovams UAB „A.T.“, MB „D.G.“ ir nukentėjusiajam V. R., padarė didelės žalos nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams, padarė tiek turtinę, tiek neturtinę žalą. Nekyla abejonių, kad ieškinyje ir kaltinamajame akte nurodytas materialines vertybes neteisėtais veiksmais užvaldė ir pasisavino būtent S. R., iš kurio dalis pasisavintų daiktų policijos pastangomis buvo grąžinta savininkams. Tačiau didžioji dalis vertingų daiktų iki šiol nerasta ir savininkams negrąžinta, nes S. R. su ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais nebendradarbiavo ir paslėptų daiktų buvimo vietų nenurodė ir pats jų negrąžino. S. R. savo neabejotinai nusikalstamais veiksmais didelės turtinės žalos padarė ne tik UAB „A.T.“ ir MB „D.G.“, bet padarė didžiulę neturtinę žalą atitinkamai ir jų savininkams V. R. (UAB „A.T.“ vieninteliam akcininkui) bei A. V. (MB „D.G.“ savininkui). Be to, nukentėjusysis V. R. patyrė turtinės žalos ir dėl jam asmeniškai priklausiusių daiktų pasisavinimo. Dėl to apeliantų pareikštas civilinis ieškinys turi būti patenkintas visiškai. Nurodo, kad S. R. užvaldė UAB „A.T.“ ieškinyje išvardintą turtą už 59871,05 Eur, su policijos pagalba UAB „A.T.“ grąžinta turto už 968,94 Eur, todėl bendra padaryta ieškovui UAB „A.T.“ turtinė žala 58 902,11 Eur, be to, S. R. užvaldė MB „D.G.“ turto už 17 260 Eur, su policijos pagalba MB „D.G.“ grąžinta turto už 6 878 Eur, todėl bendra padaryta turtinė žala pasisavinant turtą – 10 382 Eur, neįskaitant 2 500 Eur nuostolį dėl staklių apgadinimo. Apgailestautina, kad niekas nesutiko išduoti pažymą apie remonto kainą, tačiau procese A. V. įrodinėjo, kad buvo grąžintos sugadintos, išardytos ir iškomplektuotos formavimo staklės, kurių atstatymas, sukomplektavimas ir remontas kainuoja 2 500 Eur. Nėra pagrindo netikėti A. V. žodžiais, todėl bendrija patyrė papildomai tokios sumos nuostolį. Dėl to viso patirtą turtinę žalą ieškovas MB „D.G.“ vertina 12 882 Eur. Taip pat nurodo, kad V. R. dėl S. R. veiksmų patyrė ir neturtinės žalos, nes S. R. UAB „A.T.“ savininką, vienintelį akcininką V. R., sužlugdė apskritai – įmonė nustojo veikti, nebebuvo pajėgi įsigyti staklių, nebeturėjo, kur dirbti, V. R. neteko faktiškai savo darbo vietos, neteko savo pragyvenimo šaltinio, puolė į neviltį, jam darbo teko ieškotis net per Užimtumo tarnybą. Teigia, kad V. R. buvo pažemintas, paminta jo reputacija, jaučia didžiulę gėdą, nusivylimą ir įskaudinimą, dar labiau šį jausmą stiprina tas faktas, kad jį nuskriaudė jo tikras dėdė – motinos brolis, kuriam giminystės ryšis nieko nereiškia. Teigia, jog V. R. paliko ne tik be pragyvenimo šaltinio ir tapo išlaikomas motinos, bet jis apskritai prarado galimybę verstis amatu, kurį puikiai išmanė, dabar jis turi ieškoti kito amato, kad pragyventi. Be finansinių išteklių negali pradėti jokios veiklos. Akmens apdirbimo amatu jis užsiėminėjo 17 metų, todėl jo netekti buvo ypač skaudu. Kadangi įmonė be staklių nebegalėjo išlaikyti darbo vietos, kuri buvo įsteigta su Užimtumo Tarnybos parama, teko papildoma prievolė įmonei gražinti apie 4 500 Eur. Visa tai iš esmės pablogino ir apvertė aukštyn kojomis V. R. gyvenimo kokybę, jo dvasinę pusiausvyrą ir fizinę sveikatą, sukėlė tebesitęsiančius skaudžius išgyvenimus – V. R. iki šiol negali užsidirbti to, ką uždirbdavo. Faktiškai dėl šios nusikalstamos veikos, dėl finansų nepritekliaus iširo V. R. šeima. V. R. teko sudėtingas kelias įrodinėjant savo tiesą, o taip pat atstovaujamos bendrovės interesus. Be to, S. R. pažadėjo stakles grąžinti, tačiau apgavo ir jas, išsivežęs kartu su kitais daiktais, paslėpė. V. R. su A. V. savo kūnais užstojo kelią sunkvežimiui, kad nebūtų turtas išvežtas, dėl to V. R. net patyrė fizinį smurtą iš S. R.. Savo tiesą įrodinėjo, ne kartą kviesdamas policiją į dirbtuves, stengdamasis užkirsti kelią staklių ir kitų vertybių pasisavinimui, prašydamas policijos pareigūnų eiti į dirbtuves ir pažiūrėti, ar vertybės tebėra ir pan. Tuo tarpu S. R. klaidino pareigūnus ir vedžiojo juos už nosies. Dėl to V. R. jam padarytą neturtinę žalą vertina 15 000 Eur. Taip pat nurodo, kad V. R. patyrė ir turtinės žalos, nes S. R. užvaldė ne tik bendrovės, bet ir asmeninį V. R. turtą, buvusį akmens apdirbimo dirbtuvėse už 5 700 Eur. Policijos pareigūnai iš S. R. naudojamų kitų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), paėmė ir sugrąžino V. R. turto už 3 600 Eur, todėl bendra padaryta turtinė žala nukentėjusiajam V. R. – 2 100 Eur. Nurodo, kad nukentėjusysis A. V. patyrė taip pat neturtinės žalos, nes sužinojęs, kad neteko savo MB „D.G.“ turto, patyrė šoką, susirgo depresija, be gydytojų neapsiėjo, negalėjo su savimi niekaip susitvarkyti, jam buvo priskirti antidepresantai, kuriuos turėjo vartoti, kad bent kiek palengvintų savijautą, jam taip pat kaip ir V. R. teko teisintis Užimtumo Tarnyboje dėl veiklos, nes buvo taip pat gavęs paramą staklėms. Nurodo, kad Užimtumo Tarnyba atliko patikrinimą ir, tik nustačiusi, kad realiai staklės pagrobtos, sutiko laukti tyrimo pabaigos, kitu atveju jam tenka našta visą paramą grąžinti, o tai sudaro nepakeliamą sumą – 15 000 Eur. Ilgą laiką A. V. neturėjo galimybės dirbti MB „D.G.“ ir gauti pajamų. Tik pažįstamų dėka jam vėl pavyko dirbti panašų darbą su akmenimis, tačiau jau neturint turėtų staklių. Dabar tenka akmenis vežti apdirbti į kitas dirbtuves pas asmenis, turinčius atitinkamas priemones, tačiau tai daug papildomai kainuoja ir patiriami dideli kaštai, todėl negaunamos pajamos, kurias galėtų gauti, turint savo stakles. Dėl to A. V. savo patirtą ir iki šio patiriamą neturtinę žalą vertina 10 000 Eur. Nurodo, kad įstatymas numato, kad neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo. Kadangi S. R. tyčia, brutaliais ir savanaudiškais tikslais, prisidengdamas sugalvota dingstimi, ciniškai pasisavino didelės vertės svetimą turtą, sužlugdė V. R. verslą, paralyžiavo A. V. bendriją, sukėlė jiems ypač didelių nepatogumų, sunkių išgyvenimų, sukrėtė dvasinę ir fizinę sveikatą ir t.t., ieškovai tiesiog buvo išvaryti iš savo naudojamų patalpų, nesiskaitant su absoliučiai jokiais jų teisėtais interesais, jiems buvo pagrasinta pažintimis teisėsaugos institucijose, jie buvo perspėti, kad nieko nelaimės. Be to, ieškovams teko intensyviai ir iš kelių kartų kreiptis į policiją, kviesti policijos pajėgas į dirbtuves, prašyti, kad jie eitų į dirbtuves apžiūrėti, ar tebėra staklės ir kiti daiktai, nes S. R. V. R. su A. V. į dirbtuves neįleido. Ieškovai patyrė šoką, supratę, kad S. R., atvykus policijos pareigūnams, pažadėjo stakles ir kitus daiktus atiduoti, tačiau vėliau jas nusiaubė ir jų įmonių bei V. R. turtą išvežė. Ieškovai liko be pragyvenimo šaltinio ant gatvės, taip kaip stovi. Teigia, kad S. R. pasityčiojo iš nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų, o iš savo nusikalstamos veikos, pasisavinant svetimą turtą, gavo didelės turtinės naudos. Iki šiol didžiulė žala neatlyginta. Pažymi, kad ieškovai siūlė S. R. abipusių nuolaidų keliu išspręsti žalos klausimus ir sumažinti prašomą sumą, tačiau S. R. sutiko kompensuoti V. R. tik 10 000 Eur, kas būtų absoliučiai neteisinga. Tai reikštų, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo liktų ne tik, kad nepatyręs finansinių praradimų, bet dar ir su didelės vertės neteisėtai užvaldytu svetimu turtu. Pagal S. R. faktinę puikią finansinę padėtį prašomos priteisti sumos nesudaro jokių sunkumų jas apmokėti.

3. Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroras prašo pakeisti Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022-07-29 nuosprendį:

1) panaikinti 2022 m. liepos 29 d. nuosprendį ir S. R. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 1 dalyje, ir nubausti jį 80 MGL dydžio bauda;

2) civilinių ieškovų UAB „A.T.“ 58 902,11 Eur, MB „D.G.“ 12 882 Eur, V. R. 2 100 Eur turtinę ir 15 000 Eur neturtinę žalą, A. V. 10 000 EUR neturtinei žalai pareikštus civilinius ieškinius tenkinti ir juos priteisti iš S. R., bei priteisti iš S. R. visas šioje byloje nukentėjusiųjų patirtas bylinėjimosi išlaidas.

3.1. Teigia, kad teismo nuosprendis dėl S. R. išteisinimo pagal BK 294 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, nemotyvuotas, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka faktinių nustatytų bylos aplinkybių, todėl teismas netinkamai pritaikė BK 294 straipsnio 1 dalį ir nepagrįstai S. R. išteisino. Nurodo, kad teismas nepagrįstai laikėsi in dubio pro reo principo, netinkamai tyrė ir vertino byloje surinktus įrodymus, neįvertino įrodymų visumos, jų pakankamumo ir patikimumo, nuosprendį grindė prielaidomis bei nenuosekliais kaltinamojo S. R. paaiškinimais, todėl teismo padaryti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio nuostatų pažeidimai sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, nustatyti reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą.

3.2. Prokuroras skunde teigia, kad kaltinamajam S. R. BK 294 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra kvalifikuota teisingai, nes S. R. neteisėtai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos reikalavo iš nukentėjusiojo V. R. grąžinti jam priklausančią skolą – 30 000 Eur, o šiam pareiškus, jog jis nėra skolingas, iš patalpų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), išvežė V. R. ir A. V. priklausančius daiktus. Būtent S. R. veikos neteisėtumas ir sąlygoja civilinės teisės nesilaikymą. S. R. tokiu būdu realizuodamas savo teises tai darė pavojingai ir padarė didelę žalą pažeisdamas kitų asmenų teises, jis turėjo aiškų tikslą ir motyvą – norėjo susigrąžinti skolą, kuri oficialiais dokumentais nėra grindžiama ir tai darė neteisėtais būdais.

3.3. Apeliantas skunde nurodo, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, teigdamas, kad nebuvo peržengtos baudžiamosios teisės ribos ir nuosprendyje išdėstytos teismo išvados, konstatuojant, jog šiuo atveju tarpusavyje vyko nedidelio pavojingumo konfliktas ir teisinis ginčas dirbtinai kriminalizuotas, neatitinka tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teismo posėdžių metu nustatytų aplinkybių. Nurodo, jog būtent pats S. R. viso proceso metu, pradedant nuo ikiteisminio tyrimo, davė nenuoseklius parodymus, kurie yra prieštaringi, kas akivaizdžiai parodo, kad S. R. peržengė teisėtumo ribas, jo veiksmai, negrąžinant daiktų yra tyčiniai, jis suvokė savo neteisėtų veiksmų savavališką pobūdį ir akivaizdžiai norėjo tokių padarinių ir turi būti vertinami baudžiamosios bylos kontekste. Teismas nebuvo kritiškas kaltinamojo parodymams ir nepasisakė apie tai, kodėl S. R. parodymus laiko patikimais. S. R. per kratą garaže, (duomenys neskelbtini), dėl rastų daiktų nuosavybės, ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jie priklauso Tomui (asmuo T. nenustatytas), o teisme nurodė, jog tai jo, S. R. daiktai. Tai visiškai priešingi parodymai, kurie turi būti vertinami kritiškai. Vėliau S. R. patvirtino, kad buvo davęs pinigų V. R. nusipirkti daiktams (akmens šlifavimo įrenginys, dujinis ir elektrinis šildytuvai, suvirinimo aparatas, karutis akmens plokštėms pervežti, metalinis staklių stalas), jis jų neatidavė, nes V. R. negrąžina jam skolos, kuri yra 30 000 Eur. Be to, paėmus daiktus iš nuomojamo garažo, juos saugojimui policija perdavė V. R., nes S. R. apskritai nepripažino, kad nuomojasi garažą, neigė turintis garaže rastus daiktus. Pažymi, kad S. R. teikė klaidingą informacija, mėgino suklaidinti policijos pareigūnus ir tai policija užfiksavo tarnybiniame pranešime. Šie daiktai rasti pagal nukentėjusiojo V. R. suteiktą informaciją policijai, kuri pasitvirtino. S. R. parodė, kad jokių daiktų iš (duomenys neskelbtini), neėmė, nors V. R. pateikė fotonuotraukas su staklių ir daiktų vaizdais dirbtuvėse. Akivaizdu, kad tai S. R. gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl teismas privalėjo juos vertinti kritiškai.

3.4. Taip pat prokuroras skunde nurodo, kad „teismas neabejoja, kad iš byloje apklaustų liudytojų bei esančių foto lentelėse ir vaizdo įrašuose užfiksuotų duomenų patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)) A. V. ir V. R. buvo atsivežę ir pasidėję savo įrenginius (įvairias stakles), abejoti šiomis aplinkybėmis teismas neturi pagrindo, kaip ir neturi pagrindo abejoti, jog staklės bei įrenginiai UAB „A.T.“ ir MB „D.G.“ buvo įsigyti pagal paramos sutartis sudarytas su Darbo birža (šiuo metu Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos), tai byloje patvirtina atliktos patikros ir jose užfiksuoti duomenys. Tačiau, kaip nurodoma nuosprendyje, teisminio nagrinėjimo metu nenustatyta besąlygiškai, jog būtent visi įrengimai, kurie yra užfiksuoti vaizdo įraše bei foto lentelėse, buvo adresu (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)) laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėnesio iki 2019 m. spalio 3 d., o tiksliau tuo metu, kai neva S. R. V. R. išvarė iš minimų patalpų“. Teismas atkreipė dėmesį, kad V. R. ir A. V. teiginiai, jog minimus jiems priklausančius daiktus išvežė S. R., tuo ir yra kaltinamas S. R., nėra niekuo byloje patvirtinti. Tai yra byloje nėra duomenų patvirtinančių, jog būtent S. R. minimus daiktus, priklausančius V. R. ir A. V., išvežė. Iš byloje esančių vaizdo įrašų, taip pat nėra nustatyta, jog S. R. išvežė daiktus. Teigia, jog šie teismo teiginiai yra nepagrįsti, nes akivaizdu, kad S. R. išvarius V. R. ir A. V. iš patalpų, jos buvo užrakintos ir nukentėjusiesiems nebuvo leista į patalpas įeiti ir įsitikinti, jog jose yra jų įrengimai, nebuvo suteikta galimybė patiems pasiimti savo daiktus, įrengimus, medžiagas. Net V. R. išsikvietus policiją, jis į patalpas nebuvo įleistas. Nors paties V. R. į dirbtuves su A. V. neįleido pasiimti savo daiktų, tačiau atvykusi policija patvirtino jiems, kad staklės tebėra dirbtuvėse. Liudytojai D. J., I. J., D. J., G. G. patvirtino, kad išnuomotose patalpose buvo staklės ir pjūklas akmeniui pjauti, kad jais buvo dirbama. Šių liudytojų parodymai patvirtina nukentėjusiųjų V. R. ir A. V. nuoseklius parodymus. Nukentėjusiųjų parodymus patvirtina ir vaizdo medžiaga, staklių įsigijimo dokumentai. Be to, prokuroras skunde teigia, kad teismas neteisingai interpretavo, jog A. V. apgadintas stakles atgavo iš tų pačių dirbtuvių, ir galima suprasti, kad jas atgavo geranoriškai iš S. R., nors akivaizdu, jog šios staklės buvo grąžintos tik policijos pagalba.

3.5. Prokuroras skunde teigia, kad teisme kaip įrodymo nevertino A. V. pateikto vaizdo įrašo, kuriame S. R. teigia, jog viskas sutarta pirmadienį. Iš šio vaizdo ir garso įrašo, tuo metu vykusio visų aplinkybių konteksto yra aišku, kad yra sutarta dėl V. R. prašomų grąžinti staklių ir daiktų, kurie taip ir liko negrąžinti. Teigia, kad teismas nuėjo lengviausiu keliu, pasisakydamas tai, jog pokalbyje S. R. nepatvirtina, kad turi A. V. stakles bei nepasako, jog stakles atiduos pirmadienį, taip kaip teigia A. V. ir V. R.. Dėl to prokuroras skunde teigia, kad teismas be pagrindo pateisina S. R., neva jis galėjo nesuvokti savo neteisėtos veikos bei nesuvokti, jog daro didelę žalą V. R. ir A. V. teisėtiems interesams. Šios teismo išvados akivaizdžiai prieštarauja bylos įrodymų visumai ir yra neįtikinamos.

3.6. Prokuroras skunde teigia, kad S. R. pripažinus kaltu, turi būti išspręstas ir pareikštas ieškinys. Nurodo, kad S. R. nusikalstamais veiksmais pasisavino didelės vertės materialines vertybes, priklausančias ieškovams UAB „A.T.“, MB „D.G.“ ir nukentėjusiesiems V. R., A. V. padarė didelę žalą. Nekyla abejonių, kad kaltinamajame akte nurodytas materialines vertybes neteisėtais ir savavališkais veiksmais užvaldė ir pasisavino būtent S. R., iš kurio dalis daiktų policijos pastangomis buvo grąžinta savininkams, tačiau didžioji dalis vertingų daiktų iki šiol nerasta, nes S. R. su ikiteisminį tyrimą atliekančiais pareigūnais nebendradarbiavo ir paslėptų daiktų buvimo vietų nenurodė, o ir pats jų negrąžino. S. R. savo neabejotinai nusikalstamais veiksmais didelės turtinės žalos padarė ne tik UAB „A.T.“ ir MB „D.G.“, bet padarė didelę neturtinę žalą atitinkamai ir jų savininkams V. R. (UAB „A.T.“ vieninteliam akcininkui) bei A. V. (MB „D.G.“ savininkui): ieškovui UAB „A.T.“ 58 902,11 Eur turtinę žalą, ieškovui MB „D.G.“ – 12 882 Eur turtinę žalą, ieškovui V. R. – 2 100 Eur turtinę ir 15 000 Eur neturtiną žalą, ieškovui A. V. – 10 000 Eur neturtinę žalą. Taip pat iš S. R. turi būti priteistos visos šioje byloje nukentėjusiųjų patirtos bylinėjimosi išlaidos.

4. Atsiliepimų į apeliacinius skundus negauta.

5. Teismo posėdyje nukentėjusieji ir civilinių ieškovų atstovai V. R. ir A. V. prašė jų ir prokuroro apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė jo, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovų apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir jo gynėjas prašė apeliacinius skundus atmesti.

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

6. Apeliaciniai skundai netenkinami.

7. Apeliaciniais skundais tiek nukentėjusieji ir civilinių ieškovų atstovai, tiek ir prokuroras nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl S. R. išteisinimo, teigia, jog teismo sprendimas išteisinti S. R. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, kad pirmosios instancijos teismas selektyviai vertino byloje surinktus įrodymus. Taigi, apeliantai nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei padarytomis išvadomis.

7.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 1.1 punktas). BPK 20 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikaltimo požymių ir nusikaltimą padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie yra patikimi, įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visumą. Teismo vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi remtis visų byloje esančių duomenų patikrinimu, išanalizavus tokių duomenų gavimo tvarką, patikrinus baudžiamojo proceso įstatyme nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais bei prieštaravimų pašalinimu bei savo sprendimų argumentavimu. Byloje įrodymai turi būti vertinami išsamiai, nešališkai, vertinant ne tik atskirus duomenis, bet ir jų visetą, ir tai leistų konstatuoti neabejotinų, prieštaravimų nekeliančių bylos faktinių aplinkybių nustatymą ir tinkamą baudžiamojo įstatymo pritaikymą (2007-06-28 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus ,,Baudžiamojo proceso kodekso normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, taikymo teismų praktikoje apžvalga“). Taigi, duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų nukentėjusieji, prokuroras, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Vien apeliantams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

7.2. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą, konstatuoja, kad, nors nuosprendis savo forma atitinka procesiniams dokumentams keliamus reikalavimus, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė išsamių išvadų dėl S. R. nekaltumo, nes nepasisakė dėl byloje apklaustų asmenų parodymų patikimumo, sąsajumo, jų nesugretino su kitais byloje surinktais įrodymais, nenurodė, kodėl teismas tiki vienais įrodymais, o kitus įrodymus atmeta. Dėl to teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje surinktus įrodymus ir padarydamas išvadas dėl S. R. nekaltumo, nesilaikė BPK 20 straipsnio, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų, tačiau šie pirmosios instancijos teismo padaryti baudžiamojo proceso pažeidimai nesukliudė priimti iš esmės teisėto ir pagrįsto sprendimo byloje.

7.3. S. R. buvo kaltinamas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis neteisėtai, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, reikalavo iš nukentėjusiojo V. R. grąžinti jam priklausančią skolą – 30 000 Eur, o šiam pareiškus, kad jis nėra skolingas, išvežė V. R. bei A. V. priklausančius daiktus, t. y. savavališkai vykdė savo pripažįstamą teisę, padarydamas didelę žalą nukentėjusiųjų V. R. ir A. V. teisėms ir teisėtiems interesams.

7.4. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį savavaldžiavimas – tai savavališkas, nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, ginčijamos arba pripažįstamos, bet nerealizuotos savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės vykdymas, padaręs didelę žalą asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams gali būti tiek turtinė, tiek ir neturtinė. Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie jos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams požymis savavaldžiavimo baudžiamosiose bylose turi būti pagrįstas išsamia įrodymų analize, analizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, įvertinant kitų teisės šakų normų veiksmingumą atkuriant pažeistas teises (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-760/2007, 2A-7-2/2010, 2K-383/2011, 2K-P-267/2011, 2K-P-183/2012, 2K-242-1073/2020).

7.5. Baudžiamajame kodekse savavaldžiavimas priskiriamas nusikaltimams valdymo tvarkai, nusikaltimo tiesioginis objektas yra valstybėje įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyta asmens teisių ir pareigų įgyvendinimo tvarka, o papildomas objektas – tai konkrečios asmenų teisės ir teisėti interesai (nuosavybė, sveikata ir kt.). Civilinių teisių ir pareigų atsiradimo pagrindai, civilinių teisių įgyvendinimas ir pareigų vykdymo sąlygos nustatytos CK 1.136 ir 1.137 straipsniuose. Pagal savavaldžiavimo dispoziciją savavaldžiavimas yra tada, kai asmuo nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdo savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę (numatytą CK 1.136 straipsnyje), kuri yra ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama. Šių veiksmų subjektas turi būti susijęs su šiais santykiais. Kam faktiškai atstovauja kaltininkas, savavaldžiavimo kvalifikavimui reikšmės neturi, tačiau svarbu tai, kad tikrosios ar tariamos teisės yra nerealizuojamos dėl to, kad nukentėjusysis jas ginčija (nepripažįsta skolos, teisės į paveldėtą turtą ir pan.) arba, pripažindamas tas teises, atsisako vykdyti savo pareigą patenkinti reikalavimus. Taigi pagal dispozicijos prasmę konflikto dalyviai turi būti tikro ar tariamo teisinio santykio subjektai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-257-693/2018).

7.6. Veiką kvalifikuojant kaip savavaldžiavimą (BK 294 straipsnis) būtina nustatyti, kad kaltininkas, reikšdamas prievartines turtines pretenzijas, iš tikrųjų turėjo teisinį pagrindą (realios teisės įgyvendinimas) arba sąžiningai klydo, manydamas, kad toks pagrindas egzistuoja (tariamos teisės įgyvendinimas). Tačiau neleistina, kad kvalifikavimo pagrindu būtų vien tik kaltininko subjektyvus gyvenimo taisyklių ir teisingumo suvokimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje taip pat pripažįstama, kad būtina nustatyti, jog kaltininkas sąžiningai klydo, t. y. negalėjo arba neturėjo suprasti, jog jokios realiai egzistuojančios teisės nėra (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2009, 2K-122/2010, 2K-562/2011, 2K-114/2014, 2K-187-697/2018).

2. Apeliaciniame skunde nukentėjusieji V. R. ir A. V. teigia, kad jų parodymai yra teisingi, nuoseklūs, juos patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai, kita bylos medžiaga, priešingai nei išteisintojo S. R. parodymai, kurie yra nenuoseklūs.

8.1. Išteisintasis S. R. teisme kaltės nepripažino, teigė, jog jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo ir parodė, kad 2018 m. bandė „susijungti“ su V. R., kad patalpas (duomenys neskelbtini) iš pradžių iš G. G. išsinuomojo V. R., vėliau, sumokėję visas V. R. skolas, susidariusias už nuomą, nuomos sutartį sudarė UAB „S.G.”, iš pradžių tose patalpose buvo V. R. daiktai: plokštės, akmenys, technika, autokaras, automobilis, kelios staklės, kurių vienos yra paliktos, o žalios spalvos stakles pasiėmė A. V.. Taip pat S. R. nurodė, jog V. R. per 2-3 kartus davė iš viso apie 30 000 Eur, jokių dokumentų nepasirašė, kad patalpose (duomenys neskelbtini) buvo ir jo įmonės daiktai: plokštės, akmenys, įrankiai. Nurodė, jog daiktus iš nuomojamų patalpų privalėjo išsivežti iki nustatyto laiko, t. y. turėjo atlaisvinti patalpas, todėl į patalpas (duomenys neskelbtini) g. išvežė: paminklus, plokštes, medžiagas, atsuktuvą, plaktuką, kad daiktai, buvę (duomenys neskelbtini) g. patalpose, priklausė jam, t. y. savadarbės staklės mėlynos, akmens šlifavimo, oro kompresorius, smėliapūtė, o V. R. išsivežė pirmiau autobusiukus, įrankius, stakles išvežė V. R. darbuotojas. Taip pat parodė, kad kai jis paprašė V. R. atiduoti jam skolą, pats V. R. išėjo iš darbo. Ikiteisminio tyrimo metu S. R. iš esmės nurodė tas pačias aplinkybes, kad patalpose (duomenys neskelbtini) yra likusios staklės, bet ne tos kurias pareiškime nurodo V. R., smėliapūtė ir kompresorius, kuriuos sutinka grąžinti, kitų staklių patalpose nėra, o kieme esantys visi akmens ruošiniai priklauso MB „S.G.“. Vėlesnės apklausos metu S. R. papildomai nurodė, kad dalį daiktų: gamyklinę smėliapūtę, oro kompresorių ir kitus smulkius daiktus pervežė į garažą (duomenys neskelbtini) g., taip pat pervežė akmens šlifavimo įrenginį, dujinį ir elektrinį šildytuvus, suvirinimo aparatą, karutį akmens plokštėms pervežti, metalinį staklių stalą, nes šie daiktai buvo pirkti už jo V. R. duotus pinigus, kadangi V. R. jam skolos (30 000 Eur) negrąžina, jis šių daiktų V. R. neatidavė.

8.2. Tokius S. R. parodymus patvirtina liudytojos G. R. parodymai, jog S. R. skolino V. R. pinigų verslui, sumokėjo V. R. skolas, kurių buvo apie 30 000 Eur (už patalpų nuomą, elektrą, akmenis), kad sudarius nuomos sutartį, iš patalpų išvežė šiukšles, neveikiančius generatorius, patalpose paliko 2-3 staklės, 2 generatorius, karučius, stovus paminklams, į tas patalpas atsivežė savo daiktus: bortelius, akmens plokštes, jog 2019 m. spalio mėnesį buvo nutraukta patalpų nuomos sutartis, todėl iš patalpų išsivežė tai, kas priklausė MB „S.G.“, t. y. akmens plokštes, bortelius ir kt. kas atrodė, kad priklauso įmonei. Liudytoja G. R. parodė, kad staklių iš patalpų nevežė, nes vienas stakles S. R. ir V. R. išvežė į Salantus remontuoti, kitas stakles pardavė paminklais užsiimančiai įmonei Ventoje, jog įvykus konfliktui (V. R. įmonėje nedirbo, bet užsakymus ir pinigus priėmė), V. R. pats išsivežė savo daiktus anksčiau už juos. Byloje pateikti dokumentai, patvirtina, kad vykdydamas veiklą MB „S.G.“ pirko įvairius daiktus veiklai. Liudytojas G. G. teisme patvirtino, kad patalpas pagal nuomos sutartį su MB „S.G.“ nuomojo iki 2019 m. rudens pradžios, iki tol patalpomis naudojosi V. R., buvo atsivežęs daiktus. Išteisintojo S. R. parodymus taip pat patvirtina liudytojo R. Z. parodymai, jog patalpose (duomenys neskelbtini) buvo „šlifarkės“, šlifavimo staklės, dar kitos žalios spalvos staklės, perforatorius, aparatas raidėms kalti, kompresorius, įvairių veržliarakčių, lauke buvo akmens plokštės ir paminklai, kad jis S. R. padėjo išvežti daiktus į (duomenys neskelbtini), į garažą: akmens raidžių kalimo aparatą, kompresorių, plastmasinių „bliūdų“, bei išvežė 20-40 vnt. akmens plokščių į aikštelę (duomenys neskelbtini). Liudytojų I. J. ir D. J. parodymai patvirtina išteisintojo S. R. parodymus, jog tarp V. R. ir S. R. įvyko konfliktas dėl darbo, pinigų, po ko V. nebuvo įleistas į nuomotas patalpas. Liudytojo A. P. parodymai taip pat patvirtina išteisintojo S. R. parodymus, jog jis leido S. R. naudotis garažu, pasidėti daiktus. S. R. parodymus taipogi patvirtina liudytojo A. K. parodymai, jog, kai V. R. pritrūko pinigų, jam padėjo jo dėdė S. R. lėšomis ir patarimais.

8.3. Be to, išteisintojo S. R. parodymai atitinka ir nukentėjusiųjų V. R. ir A. V. parodymus, todėl netikėti išteisintojo S. R. parodymais ar juos vertinti kaip iš esmės prieštaringus teismas neturi pagrindo.

8.4. Vertinant pačių nukentėjusiųjų parodymus, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantų argumentais, kad jų parodymai yra nuoseklūs ir jais pirmosios instancijos teismas privalėjo remtis priimdamas nuosprendį.

8.5. Teisme nukentėjusysis V. R. parodė, kad 2018 m. lapkričio mėn. žodžiu sutarė su dėde S. R. vykdyti veiklą kartu – S. R. į bendrą veiklą turėjo įsijungti su piniginiu įnašu (pirko du autobusiukus, paminklų gaminių, akmens plokštes, viso apie 30 000 Eur), o jis su savo įranga (granito bloko pjovimo staklėmis „Diakers“ (įsigytos pagal Darbo biržos projektą), savadarbėmis šlifavimo staklėmis, raidžių kalimo staklėmis, smėliapūte su kompresoriumi, oro kompresoriumi, viso apie 65 000 Eur), kartu ruošė ir dėjo reklamas, kuriose buvo nurodyti jų abiejų telefonų numeriai. Taip pat nukentėjusysis V. R. nurodė, kad nei jis, nei jo įmonė UAB „A.T.“ S. R. nebuvo skolingi, jog nesutarimai su S. R. prasidėjo, kai S. R. užgėrė ir jis vienas pats vykdė veiklą, tada tarp jų įvyko konfliktas ir jis buvo išvarytas iš patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), S. R. neįleido jo nei į patalpas, nei į teritoriją, bei S. R. iš patalpų išvežė jo daiktus: plokštes, paminklus, o likusius daiktus paliko, žadėdamas grąžinti stakles. V. R. teigė, kad dėl tokių S. R. veiksmų jis patyrė didelę turtinę bei neturtinę žalą, nes prarado darbą, taip pat sugriuvo santuoka, suprastėjo jo sveikata. Iš esmės tokius pačius parodymus, jog su S. R. sutarė vykdyti veiklą kartu, kad po to tarp jų įvyko konfliktas ir S. R. jo nebeįleido į patalpas, neleido pasiimti įrangos, V. R. davė ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 45–46, 72–73, 77–78, 82–83, 84–85, 87–88, 89). V. R. parodymus, kad jis už Darbo biržos jam suteiktą subsidiją įsigijo stakles „Diakers“, patvirtina jo pateikti dokumentai. Nors V. R. vienodai aiškino aplinkybes, kai jis nebegalėjo patekti į patalpas, kuriose vykdė veiklą, kad S. R. negrąžino ir neleido jam pasiimti įrangos, tačiau nukentėjusiojo V. R. parodymų vertinti kaip nuoseklių nėra pagrindo, nes iš pradžių V. R. teigė, jog patalpas (duomenys neskelbtini), jis iš liudytojo G. G. nuomojosi pagal sutartį, nors vėliau pripažino, kad tai buvo tik žodinis susitarimas naudotis patalpomis nemokant jokių nuomos bei komunalinių mokesčių. Taip pat V. R. skirtingai aiškino ir apie jo skolas, nes iš pradžių pripažino, jog S. R. jam paskolino 7 000 Eur, vėliau teigė, kad jis iš viso nėra skolingas S. R., o teisme pripažino, kad S. R. į bendrą verslą investavo 30 000 Eur. Be to, V. R. pripažino, kad jis buvo skolingas ir liudytojui V. M., kuriam už skolą leido pasiimti detales iš jo turėtų ir išardytų staklių. Nukentėjusysis V. R. skirtingai nurodė ir S. R. jam negrąžintų daiktų sumą, iš pradžių nurodė, kad S. R. negrąžino daiktų, įrenginių, kurių bendra vertė 41 000 Eur, vėliau, remdamasis 2019-10-26 UAB „A.T.“ pateikta prekių apyvarta, teigė, jog jam negrąžinta turto iš viso už 58 902 Eur. Taip pat nukentėjusysis V. R. klaidingai nurodė, kad UAB „S.“ pirko paminklinius akmenis, nors UAB „S.“ pranešime nurodyta, jog įmonė tiekė V. R. paminklinius akmenis, bet jų nepirko (t. 3, b. l. 89). Be to, pastebėtina ir tai, kad nors nukentėjusysis V. R. teigė, jog jis tiriamo įvykio metu naudojosi akmens pjovimo staklėmis ir kurių S. R. jam negrąžino, tačiau iš antstolės E. M. pateiktų duomenų matyti, kad minėtos antstolės kontoroje yra vykdomos vykdomosios bylos dėl skolų išieškojimo iš UAB „A.T.“ ir šio išieškojimo procese buvo areštuotos UAB „A.T.“ nuosavybės teise priklausančios akmens pjovimo staklės „Diakers“, o iš antstolio pateikto 2017-11-16 vietos apžiūrėtos protokolo matyti, kad V. R. nurodė, kad visas šis turtas (akmens plokštės, akmens pjovimo staklės, pagaminti paminklai, esantys adresu (duomenys neskelbtini)) yra perrašytas kitos įmonės vardu ir UAB „A.T.“ jokio turto neturi (t. 3, b. l. 83-84). Pastebėtina, kad nukentėjusysis V. R. tik 2019 m. spalio mėnesį aktyviai bandė susigrąžinti turtą, nors nuo 2019 m. gegužės mėnesio, kaip pats nurodė, jis nebebuvo įleistas į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), jokių veiksmų neatliko (pvz., nesikreipė į ikiteisminio tyrimo įstaigą, raštu nesikreipė į MB“ S.G.“ vadovę, į antstolį dėl faktinių aplinkybių konstatavimo ir pan.). Įvertinus paminėtas aplinkybes dėl prieštaravimų nukentėjusiojo V. R. parodymuose, daroma išvada, kad dėl nustatytų prieštaravimų nukentėjusiojo V. R. parodymai vertinami kaip nenuoseklūs ir nepatikimi, jais tikima tik tiek, kiek jie atitinka kitus įrodymus.

8.6. Teisme A. V. nurodė, kad 2017 m. vasarą savo daiktus: gamyklines stakles „Suprax“, formavimo stakles ir granito plokštes, atsivežė į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), į tas pačias patalpas 2019 m. atsikraustė ir S. R., kuris nusipirko paminklų bei automobilį darbams. Taip pat nurodė, kad nuo 2018 m. lapkričio iki 2019 m. vasario mėnesio jis išvažiavo darbuotis į Norvegiją, savo staklėmis, kurias buvo palikęs patalpose (duomenys neskelbtini), leido naudotis V. R., kad po to, 2019 m. spalio 7 d. turėjo būti Darbo biržos patikrinimas, nes jis taip pat buvo įsigijęs stakles darbui pagal Darbo biržos projektą, bet patalpose (duomenys neskelbtini) nieko nebebuvo, bei iš V. R. sužinojo, kad jo staklių nėra. Nurodė, kad jam yra grąžintos formavimo staklės, kurios yra sugadintos ir, kurias pasiėmė su policija iš (duomenys neskelbtini), 1,5 m² granito plokštės tebėra (duomenys neskelbtini), o 3,5 m² plokštės yra panaudotos (duomenys neskelbtini) kapinėse, neatgavo staklių „Suprax 2500“, kurių vertė yra 9 500 Eur ir kurias 2017 m. įsigijo iš UAB „A.T.“ dėvėtas, jog abejas stakles buvo įsigijęs pagal Darbo biržos projektą. Teigė, kad dėl sugadinto ir prarasto turto patyrė turtinę žalą bei neturtinę žalą, t. y. pašlijo jo sveikata, nemiga, įvykis sukėlė stresą, išgyvenimus, nebeturi įrankių, su kuriais galėtų dirbti. Iš esmė tokias pačias aplinkybes nukentėjusysis A. V. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu, tačiau vertinant šio nukentėjusiojo parodymus pastebėtina, kad jis yra nukentėjusiojo V. R. svainis ir apie tai, kad S. R. išvežė jam priklausančius daiktus, sužinojo būtent iš V. R., be to, išvykdamas dirbti į Norvegiją ir V. R. palikdamas ir leisdamas naudotis jo įsigytomis staklėmis, savo turtu nukentėjusysis A. V. pradėjo domėtis ir reikalauti S. R. jį grąžinti tik tada, kai artėjo Darbo biržos patikrinimas, kaip jis vykdo įsipareigojimus pagal 2017-09-14 pasirašytą Savarankiško užimtumo rėmimo sutartį, nes priešingu atveju, jis privalėjo grąžinti darbo vietos steigimo išlaidas. Dėl minėtų aplinkybių nukentėjusiojo A. V. parodymais remiamasi tiek, kiek jie atitinka kitus byloje surinktus įrodymus.

8.7. Nukentėjusiųjų V. R. ir A. V. parodymus, jog jie su S. R. bendrai vykdė veiklą, į patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), buvo atsivežę savo darbo įrangą iš patalpų (duomenys neskelbtini), patvirtino liudytojai D. J., G. G., R. Z., I. J., D. J., A. K., kurie patvirtino matę patalpose įvairias stakles, akmens plokštes, paminklus, tačiau nei vienas iš šių liudytojų nenurodė matę, kad laikotarpiu, nuo tada, kai V. R. nebebuvo įleistas į patalpas, iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo (2019-10-03), S. R. vežė nukentėjusiųjų daiktus. Nukentėjusiųjų parodymus, jog jie buvo įsigiję pareiškimuose nurodytas stakles, kitus įrankius, daiktus, patvirtina jų pateikti dokumentai, vaizdinė medžiaga. Pastebėtina, jog nors nukentėjusiųjų vaizdinė medžiaga patvirtina, kad nukentėjusieji disponavo minėtais daiktais, tačiau iš daiktų apžiūros protokolų matyti, jog pateiktos fotonuotraukos buvo darytos laikotarpiu nuo 2018-06-11 iki 2019-05-02, tačiau jos nepatvirtina, kad fotonuotraukose užfiksuoti įrenginiai buvo tiriamo įvykio metu patalpose (duomenys neskelbtini). Nukentėjusiojo V. R. pateiktos sąskaitos faktūros, kasos pajamų orderiai patvirtina, kad V. R. vadovaujama įmonė UAB „A.T.“ vykdė veiklą – pirko akmens plokštes paminklams, tačiau pastebėtina, jog šie sandoriai vyko 2015 m. rugsėjo mėn. ­– 2017 m. rugpjūčio mėn., todėl nepatvirtina, kad šiuose dokumentuose nurodyti UAB „A.T.“ įsigyti daiktai realiai egzistavo tiriamos veikos metu, t. y. nuo 2019 m. gegužės mėn. iki spalio mėn., turint omenyje, jog buvo vykdoma bendra veikla (liudytojų parodymai). Nukentėjusiojo A. V. pateiktas garso įrašas, kuriame girdėti kaip S. R. teigia, jog „viskas sutarta pirmadienį“ nepatvirtina, kad S. R. patvirtino, jog jis turi A. V. stakles ir jas atiduos pirmadienį. Taip pat paneigta A. V. ir V. R. nurodyta aplinkybė, jog S. R. A. V. pažadėjo stakles atiduoti pirmadienį. Iš vaizdo įrašo, matyti ir girdėti, jog A. V. klausia S. R., kada šis atiduos jo stakles, tačiau S. R. nieko apie stakles nesako, tik mini, kad viskas sutarta pirmadienį. Šiame pokalbyje S. R. nepatvirtina, jog turi A. V. stakles bei nepasako, kad stakles atiduos pirmadienį, taip kaip teigia A. V. ir V. R.. Kaip liudytojas ikiteisminio tyrimo metu apklaustas policijos pareigūnas M. Š. parodė, kad ikiteisminio tyrimo metu jis kalbėjo su S. R., bet pastarasis niekada nepripažino, jog paėmė stakles, priklausančias V. R. ir A. V., be to, liudytojas negalėjo nieko konkretaus nurodyti apie tai, kad S. R. galimai minėjo jam, jog grąžins stakles kažkokį pirmadienį A. V. ar V. R., nes neprisimena. Dėl to liudytojo M. Š. parodymai nei patvirtina, nei paneigia nukentėjusiųjų skunde nurodytą aplinkybę, kad pateiktame vaizdo įraše girdėti kaip S. R. žadėjo pirmadienį grąžinti stakles.

8.8. Aptarti įrodymai – išteisintojo, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymai, vaizdinė medžiaga, dokumentai, patvirtinantys daiktų įsigijimo faktą, rodo, kad išteisintasis, kaip MB „S.G.“ atstovas, V. R. ir A. V. vykdė veiklą bendrose patalpose, t. y. (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)), jog patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)) A. V. ir V. R. buvo atsivežę ir pasidėję savo įrenginius (įvairias stakles), kuriuos UAB „A.T.“ ir MB „D.G.“ buvo įsigiję pagal paramos sutartis, sudarytas su Darbo birža. Be to, byloje nepaneigta išteisintojo versija, kad V. R. jam buvo skolingas, nes tą faktą pripažino ir pats nukentėjusysis V. R., todėl išteisintojo parodymai, jog jis dalies daiktų V. R. neatidavė, nes laikė, kad tie daiktai yra įsigyti už jo V. R. duotus pinigus, o V. R. skolos negrąžino, todėl laikė, jog daiktai priklauso jam. Nors tos aplinkybės, kad S. R. dalį nukentėjusiesiems priklausiusių daiktų išvežė, pareikalavus grąžinti jų iš karto negrąžino, formaliai atitinka savavaldžiavimo požymius, tačiau, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje yra pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos dydžio, dėl S. R. subjektyviosios pusės.

8.9. Apeliantai skunde teigia, kad nukentėjusiesiems buvo padaryta didelė žala, nes jiems nebuvo grąžinti jų daiktai, dėl to jie negalėjo vykdyti veiklos, pablogėjo jų sveikata ir pan. Iš bylos matyti, kad nukentėjusieji jiems ir jų įmonėms padarytą žalą įvertino remdamiesi daiktų vertėmis jų įsigijimo metu 2015-2017 metais, tačiau įvertinus tai, jog 2018-2019 metais buvo vykdoma veikla, tai įrenginių ir kitų daiktų vertė mažėjo dėl jų nusidėvėjimo, o kitų daiktų, tokių kaip akmens plokštės, paminklai, nebuvo visiškai naudotos. Pastebėtina, kad teisme V. R. patvirtino, jog jo darbinėje veikloje buvo naudojamos medžiagos (akmens plokštės), o kas likdavo buvo sandėliuojama, todėl akivaizdu, kad UAB „A.T.“ apyvartoje nurodyta netiksli turimo turto vertė bei kiekiai. Apie tai, jog įmonėje nebuvo atliekamas auditas bei nebuvo inventorizuojamas turtas patvirtino ne tik pats V. R., bet ir liudytoja apklausta buhalterinę apskaitą UAB „A.T.“ tvarkiusi V. K.. Taip pat pažymėtina, kad teisme V. R. patvirtino, jog už kai kuriuos akmens dirbinius mokėjo S. R., todėl tai nebepriklausė jam, tačiau tai nebuvo užfiksuota buhalterinėje apskaitoje. Šių paminėtų aplinkybių visuma leidžia pagrįstai abejoti dėl nukentėjusiesiems padarytos žalos dydžio.

8.10. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad visi įrengimai, kurie yra užfiksuoti nukentėjusiųjų pateiktame vaizdo įraše bei fotonuotraukose, buvo patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)), laikotarpiu nuo 2019 m. gegužės mėn. iki 2019 m. spalio 3 d., t. y. tuo metu, kai neva S. R. iš minėtų patalpų išvarė V. R., nes, kaip minėta, nukentėjusysis V. R. dar 2017-11-16 antstolio padėjėjui aprašiusiam skolininko UAB „A.T.“ turtą nurodė, kad įmonė jokio turto, tarp jų ir akmens pjovimo staklių, neturi, nes visas turtas perrašytas kitos įmonės vardu, kad liudytojui V. M. kaip skolos grąžinimą leido pasiimti iš išardytų staklių pjūklą ir kitas detales. Tai leidžia pagrįstai abejoti, ar tiriamo įvykio metu patalpose buvo visas nukentėjusiųjų nurodytas turtas. Taip pat nei vienas byloje apklaustas liudytojas nepatvirtino matę, kaip S. R. išvežė būtent V. R. ir A. V. priklausantį turtą. Nukentėjusiųjų pateiktas vaizdo įrašas nepatvirtina, kad vaizdo įrašo dieną S. R. išvežė stakles, nes nustatyta, kad buvo vežamas auto krautuvas, kuris nuosavybės teise priklausė MB „S.G.“. Sugretinus liudytojo R. Z. parodymus, jog jis, paprašytas S. R., į garažą ir į aikštelę (duomenys neskelbtini) per kelis kartus vežė smulkius daiktus, plokštes, su išteisintojo S. R. parodymais, kad nutraukus patalpų (duomenys neskelbtini) nuomos sutartį su G. G., MB „S.G.“ reikėjo iš patalpų išvežti įmonei priklausančius įrenginius ir kitus daiktus, kuriuos buvo įsigijusi veiklai, matyti, jog išteisintasis S. R. išveždamas iš patalpų dalį nukentėjusiesiems priklausančių daiktų, tai padarė ne siekdamas tokiu būdu apriboti nukentėjusiųjų teisę tais daiktais naudotis (disponuoti), o dėl to, kad turėjo atlaisvinti nuomotas patalpas. Nors apžiūrint S. R. naudotą garažą jame buvo rasti įvairūs daiktai, kurie buvo perduoti saugoti nukentėjusiajam V. R., tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad būtent nukentėjusiajam perduoti saugoti daiktai priklauso UAB „A.T.“, MB „D.G.“ ar nukentėjusiesiems asmeniškai. Dėl to nepaneigta išteisintojo S. R. versija, kad garaže kratos metu rasti ir nukentėjusiajam V. R. perduoti saugoti daiktai priklauso S. R., įvertinus tai, jog MB „S.G.“ buvo įsigijusi daiktų, skirtų veiklai. Įvertinusi paminėtų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad S. R. veiksmuose nenustatytas BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyvinės pusės elementas – tyčia.

3. Remiantis tuo, kad byloje yra pagrįstų abejonių dėl esminių faktinių kaltinime nurodytų aplinkybių (padarytos žalos dydžio, tyčios), teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje surinktus įrodymus, teisingai juos įvertino, padarė pagrįstas išvadas, kad S. R. veikoje nėra visų BK 294 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių – padarinių (didelės žalos) ir subjektyviosios pusės požymio – tyčios, todėl pagrįstai jį išteisino. Apeliantų skunde nurodytos aplinkybės, kad S. R. padarė jam inkriminuotą veiką yra grindžiamos subjektyviu apeliantų įrodymų vertinimu, neatsižvelgiant į teismo nustatytas ir aptartas abejones, dėl kurių negali būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Kitų aplinkybių, kurių pirmosios instancijos teismas nebūtų ištyręs ir įvertinęs, apeliantai nenurodo, tokių aplinkybių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtų įrodymų visumą bei atsižvelgęs į tai, kad byloje yra prieštaravimų ir abejonių, kurių šiuo metu nėra galimybės procesiniais veiksmais pašalinti, pripažįsta, kad S. R. pagrįstai pirmosios instancijos teismo išteisintas pagal BK 294 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

4. Nukentėjusieji apeliaciniame skunde teigia, kad S. R. pasisavino didelės vertės svetimą turtą. Šis skundo argumentas yra nepagrįstas, nes kaip teisingai nuosprendyje nurodė pirmosios instancijos teismas, didžioji dalis daiktų priklausė ne nukentėjusiajam V. R. ar A. V., o UAB „A.T.“ bei MB „D.G.“. Be to, byloje nustatyta, kad dalį daiktų, o būtent formavimo stakles, nukentėjusysis A. V. pasiėmė iš tų pačių patalpų, t. y. (duomenys neskelbtini), bei teritorijos, pasiėmė granito plokštes. Taip pat teisme nukentėjusysis V. R. nurodė, jog dalis akmens plokščių tebėra (duomenys neskelbtini). Taigi, akivaizdu, jog minimas turtas, net nebuvo išvežtas, kaip nurodyta kaltinime. Taip pat nepaneigta aplinkybė, jog dalis, neva išvežtų, daiktų vis dar yra teritorijoje (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini). Tai, kad dalis išvežtų daiktų buvo surasta garaže, adresu (duomenys neskelbtini), taip pat nepatvirtina fakto, jog S. R. pasisavino svetimą turtą, nes kaip byloje nustatyta, S. R. dalį daiktų išvežė iš patalpų, adresu (duomenys neskelbtini) (sutartyje (duomenys neskelbtini)), (duomenys neskelbtini), nes reikėjo iš patalpų išsikraustyti ir jas atiduoti savininkui. Taigi, dėl objektyvių priežasčių dalis daiktų buvo išvežta ir laikoma garaže, o be to, yra pagrįstų abejonių, ar garaže laikytas turtas priklauso nukentėjusiesiems, nes nustatyta, kad tarp V. R. ir išteisintojo buvo susiklostę paskoliniai santykiai, MB „S.G.“ vykdė veiklą ir pirko įrankius. Paminėtos aplinkybės neduoda pagrindo manyti, kad tyčia buvo pasisavintas svetimas turtas.

5. Nustačius, kad S. R. pagrįstai išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, pagrįstai nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovų V. R. ir A. V. byloje pareikštas civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, paliktas nenagrinėtas (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas) bei iš S. R. nepriteistos nukentėjusiųjų turėtos proceso išlaidos advokato pagalbai apmokėti.

6. Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo S. R. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisintas, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų atstovų V. R. ir A. V. bei Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. liepos 29 d. nuosprendžio.