- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-10-23
- Bylos Nr.
- 2K-760/2007
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vytautas Piesliakas (pirm.), Aldona Rakauskienė (pran.), Antanas Klimavičius
- Kaltinamasis
- R. K.
- Nukentėjusysis
- V. B.
- Kategorijos
- 1.2.28.3Savavaldžiavimas (BK 294 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Piesliako, Antano Klimavičiaus, pranešėjos Aldonos Rakauskienės,
teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojo bei nukentėjusiojo V. B. kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžio.
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžiu R. K. nuteista pagal BK 294 straipsnio 1 dalį 40 MGL (5000 Lt) dydžio bauda.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendis panaikintas, R. K. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisinta, nenustačius, kad ji padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.
Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjos pranešimą, prokurorės, nukentėjusiojo, prašiusių kasacinius skundus patenkinti, išteisintosios ir jos gynėjo, prašiusių kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendžiu R. K. nuteista už tai, kad, esant civiliniam ginčui tarp jos ir V. B. dėl UAB duomenys neskelbtini) akcijų nuosavybės teisės, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai realizuodama negaliojančią ir neregistruotą 2003 m. gruodžio 10 d. UAB akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2004 m. kovo 1 d. neteisėtu sprendimu paskyrė save bendrovės direktore ir vienintele valdytoja, nesilaikydama Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. priimtos nutarties, uždraudžiančios vykdyti tarp jos ir A. K. 2003 m. gruodžio 10 d. sudarytą akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, priimti sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, įstatų pakeitimo, direktoriaus keitimo, bendrovės vardu disponuoti turtu, sudarinėti sandorius, valdyti sąskaitas ir, nepaisydama 2004 m. birželio 21 d. antstolės įteikto patvarkymo, uždraudžiančio jai vykdyti minėtą sutartį ir eiti bendrovės direktorės pareigas, iki 2004 m. liepos 13 d. vykdė UAB (duomenys neskelbtini) direktorės funkcijas, taip padarydama V. B. didelę 38 000 Lt žalą.
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžiu Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendis panaikintas ir priimtas naujas nuosprendis – R. K. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį išteisinta, nenustačius, kad ji padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojas prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas (BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai). Apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įrodymus vertino atsietai vienus nuo kitų, neatsižvelgdamas į faktinių bylos duomenų visumą.
Išteisinamajame nuosprendyje teismas nurodė, kad R. K. 2003 m. gruodžio 10 d. sutartimi iš A. K. įsigijo visas UAB (duomenys neskelbtini) akcijas, kad šią sutartį ji vertino kaip teisingą ir teisėtą, apie ją informavo buhalterę, kuri iš jos 2004 m. sausio 7 d. priėmė akcijų pirkimo–pardavimo sutartį ir kitoje sutarties pusėje padarė įrašą, kad sutartį gavo. Tačiau, kaip teigia kasatorius, bylos duomenimis nustatyta priešingai – R. K. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų neįsigijo. Akcijų pirkimo–pardavimo sutartis buvo neteisėta, nes duomenys apie akcijų perleidimą įmonių rejestro tvarkytojui apie savininko pasikeitimą nebuvo pateikti; UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų knygoje įrašas apie akcininkų pasikeitimą nepadarytas; liudytojas A. K. parodė, kad jokios sutarties su R. K. nepasirašė ir jokių pinigų negavo. Byloje įrodymų, kad R. K. sumokėjo už akcijas, nėra. Teismo išvada, kad, atleidžiant A. L. iš direktoriaus pareigų ir paskiriant save bendrovės direktore, jai nebuvo žinoma apie įmonės įstatinio kapitalo padidinimą, naujų akcijų išleidimo ir pardavimo sutartis, taip pat nepagrįsta. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K., vienintelio bendrovės akcininko, 2003 m. gruodžio 12 d. sprendimu buvo nuspręsta 200 000 Lt įnašais padidinti UAB (duomenys neskelbtini) įstatinį kapitalą, išleidžiant 2000 vnt. paprastųjų vardinių 100 Lt nominalios vertės akcijų. 2003 m. gruodžio 12 d. pasirašyta akcijų išleidimo ir pardavimo sutartis. Minėtus veiksmus A. K. atliko praėjus dviem dienoms po ginčijamos sutarties sudarymo. Tokie A. K. veiksmai įrodo, kad 2003 m. gruodžio 12 d. jis buvo UAB (duones neskelbtini) savininkas. Registrų centre 2003 m. gruodžio 23 d. buvo įregistruotas UAB (duomenys neskelbtini) 210 000 Lt dydžio įstatinis kapitalas. Liudytojos L. M. bei A. L. parodymai patvirtina, kad R. K. buvo žinoma apie tokius A. K. veiksmus. Iš 2006 m. gegužės 16 d. teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad, pasiskirdama save bendrovės direktore, R. K. žinojo, jog įmonės įstatinis kapitalas yra 210 000 Lt. Be to, nukentėjusysis V. B. 2004 m. vasario 26 d. jai buvo prisistatęs kaip vienintelis UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas. Todėl darytina išvada, kad R. K. žinojo apie įstatinio kapitalo padidinimą, naujų akcijų išleidimą, jų pardavimą, ir tai buvo įtikinamas ir neabejotinas pagrindas nelaikyti savęs teisėtai, nepažeidžiant įstatymų nustatytos tvarkos, veikiančia akcininke. Tai, kad R. K. neteisėtai ėjo bendrovės direktorės pareigas rodo šios aplinkybės: 2004 m. kovo 1 d. R. K. kreipėsi į Juridinių asmenų registrą prašydama įregistruoti, kad ji yra UAB (duomenys neskelbtini) vienintelė akcininkė bei bendrovės direktorė; 2004 m. kovo 8 d. Registrų centras R. K. pranešė, kad jos pateikti duomenys nebus registruojami; 2004 m. kovo 15 d. R. K. pakartotinai kreipėsi į Registrų centrą prašydama pakeisti UAB (duomenys neskelbtini) duomenis apie tai, kad ji yra vienintelis bendrovės valdymo organas ir direktorė; Registrų centras pakartotinai pranešė, kad pateikti R. K. duomenys nebus registruojami, kol teismas nepriims sprendimo.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo teiginys, kad R. K. nebuvo žinoma apie 2004 m. balandžio 2 d. nutartį taikyti laikinąsias apsaugos priemones, taip pat nepagrįstas. R. K. ieškinys apylinkės teismui buvo pateiktas 2004 m. kovo 1 d.. Esant teisminiam ginčui, apylinkės teisme buvo gautas A. K. priešieškinio pareiškimas, kurio pagrindu priimta 2004 m. balandžio 2 d. nutartis, draudžianti vykdyti 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir R. K., bei nustatyti kiti draudimai. Iš 2004 m. birželio 21 d. antstolės patvarkymo matyti, kad R. K. pranešama, jog jai uždrausta vykdyti 2003 m. gruodžio 10 d. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir R. K. 2005 m. birželio 6 d. specialisto išvadoje „Dėl UAB (duomenys neskelbtini) ūkinės–finansinės veiklos tyrimo“ nustatyta, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, pagal kurias R. K. buvo uždrausta bendrovės vardu disponuoti bendrovės turtu, sudarinėti sandorius, valdyti sąskaitas, tačiau R. K. pasirašė kasos išlaidų orderius ir išmokėdama iš bendrovės kasos 530 593,56 Lt padarė bendrovei nuostolių.
Kasatoriaus nuomone, pirmosios instancijos teismo išvada, kad R. K. veikoje yra savavaldžiavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma, kad tarp jos veikos ir atsiradusių padarinių yra priežastinis ryšys, – teisinga.
R. K. vykdant savo ginčijamą teisę valdyti UAB (duomenys neskelbtini) turtą neprisilaikant įstatymų nustatytos tvarkos, nukentėjusiojo V. B. teisėms ir teisėtiems interesams buvo padaryta didelė žala – V. B., sumokėjęs už įsigytas bendrovės akcijas 38 000 Lt, dėl neteisėtų R. K. veiksmų negalėjo valdyti, naudotis ir disponuoti šiuo turtu.
Reziumuodamas kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas R. K., netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, padarė esminį baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimą, todėl šio teismo nuosprendis naikintinas, paliekant galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nukentėjusysis V. B. prašo Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 29 d. nuosprendį panaikinti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2007 m. vasario 8 d. nuosprendį.
Kasatorius teigia, kad 2007 m. birželio 29 d. Kauno apygardos teismo nuosprendis turi būti panaikintas BPK 369 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, nes teismas pažeidė BPK 1 straipsnio 1 punkto, 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio reikalavimus. Padaryti pažeidimai yra esminiai, nes jie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo padaryta išvada, kad R. K. nežinojo, jog 2004 m. kovo 1 d. ji veikia pažeisdama įstatymų nustatytą tvarką, yra klaidinga, pagrįsta neišsamiu byloje esančių duomenų patikrinimu bei prieštaraujanti paties teismo nustatytoms aplinkybėms (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Kasatorius teigia, kad R. K. žinojo, jog ji negali vadovautis 2003 m. gruodžio 10 d. sutartimi, kadangi ji yra niekinė. Pirmosios instancijos teismas 2006 m. vasario 3 d. sprendimu (civilinė byla Nr. 2-134-52/2006) pripažino, kad 2003 m. gruodžio 10 d. sutartis dėl UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo yra niekinė ir negaliojanti Civilinio kodekso (CK) 1.80 straipsnio pagrindu, nes A. K. jos nepasirašė. Niekinis sandoris negalioja nepaisant to, ar yra priimtas teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu. Tai reiškia, kad R. K. 2004 m. kovo 1 d. sprendimą priėmė pažeisdama įstatymų nustatytą tvarką, niekinė 2003 m. gruodžio 10 d. sutartis nesuteikė jai akcijų nuosavybės teisės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 7 straipsnio 3 dalies nuostata, pakartota BK 2 straipsnio 2 punkte ir CK 1.6 straipsnyje, nustato bendrąjį teisės principą, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Niekinis sandoris negalioja dėl įstatymuose nustatytų draudimų (CK 1.78 straipsnio 1 dalis), kurių nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. R. K. žinojo, kad ji negali vadovautis 2003 m. gruodžio 10 d. sutartimi ir priimti 2004 m. kovo 1 d. sprendimo, tačiau, veikdama priešingai, tyčia pažeidė įstatymų nustatytą tvarką.
Pagal CK 2.46 straipsnio 1 dalies, ABĮ 19 straipsnio 8 dalies nuostatas bendrovės valdymo organai privalo vadovautis bendrovės įstatais. Byloje yra pakankamai duomenų, kad R. K. buvo susipažinusi ir puikiai žinojo UAB (duomenys neskelbtini) įstatus. Šią aplinkybę patvirtina ir tas faktas, kad 2004 m. kovo 1 d. ieškinyje ji, ginčydama A. K. 2003 m. gruodžio 12 d. sprendimą Nr. 14, kuriuo jis padidino UAB (duomenys neskelbtini) įstatinį kapitalą, rėmėsi UAB (duomenys neskelbtini) steigimo dokumentais. Pagal Akcinių bendrovių įstatymo (ABĮ) 21 straipsnio 1 dalies nuostatas visuotiniame akcininkų susirinkime turi teisę dalyvauti ir balsuoti asmenys, visuotinio akcininkų susirinkimo dieną esantys bendrovės akcininkais. R. K. visų akcijų savininko sprendimą galėjo priimti tik tuo atveju, jeigu ji būtų įsigijusi visas UAB (duomenys neskelbtini akcijas ir būtų buvusi įrašyta į UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų registracijos knygą. 2003 m. gruodžio 12 d. A. K. priėmė sprendimą padidinti UAB (duomenys neskelbtini) įstatinį kapitalą 200 000 Lt. UAB (duomenys neskelbtini) įstatinio kapitalo padidinimo faktas kartu su atitinkamais įstatų ir bendrovės duomenų pakeitimais Juridinių asmenų registre buvo įregistruoti 2003 m. gruodžio 23 d. UAB (duomenys neskelbtini) įstatinis kapitalas buvo padalytas į 2100 vnt. 100 Lt nominalios vertės akcijų. Tai reiškia, kad po 2003 m. gruodžio 23 d. įsigijusiu visas UAB (duomenys neskelbtini) akcijas galėjo būti laikomas tik tas, kas įsigijo visas, t. y. 2100 vnt., akcijų. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad A. K. ir R. K. UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo užregistruota bendrovės akcininkų registracijos knygoje. Duomenys įmonių rejestro tvarkytojui taip pat nebuvo pateikti. Vadovaujantis šiomis nustatytomis aplinkybėmis bei ABĮ 21 straipsnio 1 dalies, 29 straipsnio 6 dalies ir UAB (duomenys neskelbtini) įstatų 5.1 punkto nuostatomis, R. K., kuri pagal tariamą sutartį buvo įgijusi tik 100 vnt. 100 Lt nominalios vertės UAB (duomenys neskelbtini) akcijų ir kuri nebuvo įrašyta į UAB (duomenys neskelbtini) akcininkų registracijos knygą, negalėjo priimti visų akcijų savininko sprendimo, todėl, veikdama priešingai, ji pažeidė įstatymų nustatytą tvarką ir padarė nusikaltimą.
Teismo išvados, kad byloje nėra duomenų, jog R. K., prieš atleisdama direktorių A. L. ir paskirdama save bendrovės direktore, jau žinojo apie įstatinio kapitalo padindinimą, naujų akcijų išleidimą ir jų pardavimo sutartis, kad 2004 m. vasario 26 d. kilęs konfliktas tarp R. K. ir V. B. nebuvo įtikinamas ir neabejotinas pagrindas laikyti save neteisėta ar neteisėtai, pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, veikiančia akcininke, padarytos neišsamiai ištyrus byloje esančius įrodymus bei prieštarauja paties teismo nustatytoms aplinkybėms. 2004 m. kovo 1 d., t. y. praėjus vos dviem darbo dienoms po kilusio konflikto, ji ne tik spėjo pakeisti UAB (duomenys neskelbtini) direktorių, užpildyti visus reikiamus dokumentus kreipimuisi į Juridinių asmenų registrą, bet ir pateikė ieškinį Kauno miesto apylinkės teismui dėl A. K. ir V. B. 2004 m. vasario 3 d. sutarties. Šios aplinkybės patvirtina, kad R. K. žinojo apie 2004 m. vasario 3 d. sutartį. Teismo išvada, kad ji apie akcijų pakartotinį pardavimą sužinojo tik tada, kai kreipėsi į Juridinių asmenų registrą, nepagrįsta jokiais byloje esančiais įrodymais. Jis (kasatorius) Juridinių asmenų registre nebuvo įregistruotas kaip UAB (duomenys neskelbtini) akcininkas, todėl Juridinių asmenų registras tokių duomenų negalėjo suteikti, o 2004 m. kovo 1 d. ieškinyje pati R. K. nurodė, kad Juridinių asmenų registras ją informavo apie įstatinio kapitalo padidinimą.
Kasatorius teigia, kad R. K., žinodama, jog negali vykdyti direktorės pareigų, bendrovės vardu disponavo UAB (duomenys neskelbtini) turtu, sudarinėjo sandorius ir valdė sąskaitas žinodama, kad pažeidžia įstatymų nustatytą tvarką. Kauno miesto apylinkės teismas 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi uždraudė R. K. vykdyti UAB (duomenys neskelbtini) direktorės funkcijas. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad 2004 m. balandžio 2 d. nutartis neuždraudė R. K. eiti direktorės pareigų. Tokia teismo išvada neatitinka 2004 m. balandžio 2 d. nutarties turinio. Pagal CPK 18 straipsnį įsiteisėjusi teismo nutartis yra privaloma fiziniams asmenims ir turi būti vykdoma visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. CPK 148 straipsnio 5 dalis numato, jog nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones įsigalioja nuo priėmimo momento. Tai reiškia, kad 2004 m. balandžio 2 d. nutartis R. K. tapo privaloma nuo pat jos priėmimo, o ne nuo įteikimo dienos. Apeliacinės instancijos teismas, padarydamas priešingą išvadą, šias procesines taisykles ignoravo. Teismas nustatė, kad Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. gegužės 17 d. posėdyje (civilinėje byloje Nr. 2–134–52/2006) R. K. pati inicijavo bendrovės turto administratoriaus paskyrimo klausimą, nes bendrovėje neveikė valdymo organai. Iš šios aplinkybės akivaizdu, kad vėliausiai 2004 m. gegužės 17 d. ji jau žinojo apie taikytas laikinąsias apsaugos priemones. Kasatorius mano, kad ypatingai svarbu tai, jog 2004 m. balandžio 2 d. nutartis R. K. buvo įteikta 2004 m. birželio 28 d., tačiau direktorės pareigas ji ėjo iki 2004 m. liepos 13 d. Net neatsižvelgiant į visus pirmiau išdėstytus motyvus, vien tai, kad, gavusi 2004 m. balandžio 2 d. nutartį, R. K. dar dvi savaites ją ignoravo ir toliau bendrovės vardu disponavo UAB (duomenys neskelbtini) turtu, sudarinėjo sandorius ir valdė sąskaitas, yra pakankama, kasatoriaus nuomone, pripažinti, jog ji ėjo direktoriaus pareigas žinodama, kad pažeidžia įstatymų nustatytą tvarką. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad 2004 m. balandžio 2 d. nutarties nevykdymas gali būti vertinamas tik pagal CPK 149 straipsnio nuostatas, yra nepagrįsta. Civilinė atsakomybė savaime nepanaikina baudžiamosios atsakomybės, jei visuma veikos aplinkybių atitinka Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos požymius. Kasatorius mano, kad byloje yra pakankamai įrodymų pripažinti, jog R. K. pažeidė 2004 m. balandžio 2 d. teismo nutartimi nustatytus draudimus ir, tai žinodama, nuo 2004 m. balandžio 30 d. iki 2004 m. gegužės 7 d. iš UAB (duomenys neskelbtini) kasos įvairiems asmenims išmokėjo 530 593,56 Lt.
Motyvuojamoji dalis
Kasaciniai skundai atmestini.
Patikrinusi skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nuosprendį teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis), teisėjų kolegija konstatuoja, kad naikinti jį ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, nėra pagrindo.
Dėl Baudžiamojo kodekso 294 straipsnio taikymo
Savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 1 dalyje, objektyvieji požymiai pasireiškia: 1) pavojinga veika – nesilaikant įstatymų nustatytos tvarkos savavališku savo ar kito asmens tikros ar tariamos teisės, kuri ginčijama arba pripažįstama, bet nerealizuojama, vykdymu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Subjektyvusis požymis – kaltė – gali pasireikšti tiesiogine ar netiesiogine tyčia. Jeigu nėra bent vieno iš šių požymių, baudžiamasis įstatymas, t. y. BK 294 straipsnio 1 dalis, negali būti taikomas.
Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomosios dalies, kuri atitinka kaltinamajame akte suformuluotą kaltinimą, R. K. pagal BK 294 straipsnio 1 dalį nuteista už tai, kad, esant civiliniam ginčui tarp jos ir V. B. dėl UAB (duomenys neskelbtini) akcijų nuosavybės teisės, nesilaikydama įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai realizuodama negaliojančią ir neregistruotą 2003 m. gruodžio 10 d. bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, 2004 m. kovo 1 d. pasiskyrė save direktore, ir, nesilaikydama teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutarties bei 2004 m. birželio 21 d. antstolės patvarkymo, uždraudžiančio vykdyti minėtą sutartį ir eiti direktorės pareigas, iki 2004 m. liepos 13 d. vykdė direktorės funkcijas, taip padarydama V. B. 38 000 Lt žalą.
Pagal BK 294 straipsnį didelė žala asmens teisėms ar teisėtiems interesams gali būti tiek turtinė, tiek ir neturtinė.
Pagal pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje išdėstytas aplinkybes, R. K., neteisėtai 2004 m. kovo 1 d. pasiskyrusi save UAB (duomenys neskelbtini) direktore ir neteisėtai iki 2004 m. liepos 13 d. vykdydama direktorės funkcijas, V. B. padarė didelę turtinę – 38 000 Lt žalą. Iš byloje esančių duomenų bei teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje išdėstytų įrodymų akivaizdu, kad 38 000 Lt yra pinigai, kuriuos V. B. pagal 2004 m. vasario 3 d. akcijų pardavimo sutartį sumokėjo UAB (duomenys neskelbtini) akcijų pardavėjui – A. K. R. K. šių pinigų neužvaldė, jais nedisponavo. Pagal Civilinio kodekso 1.102 straipsnį akcija yra vertybinis popierius, patvirtinantis jo turėtojo (akcininko) teisę dalyvauti valdant įmonę, jeigu įstatymai nenustato ko kita, teisę gauti akcinės įmonės pelno dalį dividendais ir teisę į dalį įmonės turto, likusio po jos likvidavimo, ir kitas įstatymų nustatytas teises. Akcininkų turtinės ir neturtinės teisės yra išvardytos ir Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 15, 16 straipsniuose. Akcininko turtinės teisės yra teisė gauti bendrovės pelno dalį (dividendą), likviduojamos bendrovės turto dalį, parduoti ar kitokiu būdu perduoti visas ar dalį akcijų kitų asmenų nuosavybėn bei kitos teisės, nurodytos minėto įstatymo 15 straipsnyje. Pagal 16 straipsnio 1 dalį neturtinės teisės yra akcininko teisė dalyvauti akcininkų susirinkimuose su sprendžiamuoju balsu, jeigu kas kita nenumatyta šiame įstatyme ir įstatuose, gauti informaciją apie bendrovės ūkinę veiklą, apskųsti teismui visuotinio akcininkų susirinkimo, stebėtojų tarybos, valdybos bei administracijos vadovo sprendimus ar veiksmus, kurie pažeidžia įstatymus, bendrovės įstatus, akcininko turtines ir neturtines teises.
R. K. joks turtinės ar neturinės žalos V. B., kaip UAB (duomenys neskelbtini) akcininkui, padarymas nebuvo inkriminuotas. Apkaltinamojo nuosprendžio motyvuojamoji dalis, kurioje daroma išvada, kad R. K. veiksmais V. B. buvo padaryta didelė žala jo teisėms ir teisėtiems interesams, nes jis negalėjo valdyti, naudotis ar kitaip disponuoti bendrovės turtu, kad dėl jos neteisėtos veikos bendrovė turėjo 530 593,56 Lt išlaidų, prieštarauja nuosprendžio nustatomajai daliai bei viršija kaltinimo ribas (BPK 255, 256 straipsniai).
Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad R. K. save bendrovės direktore pasiskyrė realizuodama negaliojančią 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo sutartį. Tačiau byloje nustatyta, kad ši sutartis buvo pripažinta negaliojančia (CK 1.80 straipsnis) tik 2006 m. vasario 3 d. sprendimu, priimtu Kauno miesto apylinkės teismo. Pagal BK 300 straipsnį R. K. nebuvo kaltinama, ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas 2004 m. rugsėjo 20 d. ir prokuroro 2005 m. rugpjūčio 1 d. nutarimu nutrauktas (BPK 212 straipsnio 2 punktas). UAB (duomenys neskelbtini) akcijų nuosavybės teisės klausimas buvo sprendžiamas Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. 2004 m. kovo 1 d. R. K., laikydama save bendrovės akcijų, teisėtai įsigytų iš A. K., savininke, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia akcijų pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir V. B., pripažinti negaliojančiais atitinkamus A. K. ir V. B. sprendimus bei iki ieškinio išsprendimo taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. kovo 2 d. ir 2004 m. kovo 15 d. nutartimis buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, kuriomis uždrausta vykdyti akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir V. B., įregistruoti ją VĮ Registrų centre, uždrausta vykdyti A. K. po 2003 m. gruodžio 10 d. priimtus sprendimus, tarp jų ir dėl bendrovės įstatinio kapitalo padidinimo, uždrausta V. B. priiminėti UAB (duomenys neskelbtini) akcininko sprendimus bei vykdyti jo priimtus sprendimus dėl bendrovės direktoriaus pakeitimo. Šios laikinosios apsaugos priemonės teismo buvo panaikintos tik 2005 m. lapkričio 3 d. priimta nutartimi. Galiojant minėtoms laikinosios apsaugos priemonėms, paskirtoms tenkinant ieškovės prašymą, Kauno miesto apylinkės teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi, tenkinant priešieškinį pareiškusio atsakovo A. K. prašymą, buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės, uždraudžiančios vykdyti 2003 m. gruodžio 10 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, sudarytą tarp A. K. ir R. K., uždraudžiant ją įregistruoti VĮ Registrų centre bei uždraudžiant R. K. bendrovės vardu disponuoti bendrovės turtu, sudarinėti sandorius, valdyti sąskaitas, priimti sprendimus dėl įstatinio kapitalo didinimo, įstatų pakeitimo, direktoriaus keitimo. Priimdamas tokį sprendimą, teismas klausimo, kas, uždraudus vykdyti abi, t. y. ir 2003 m. gruodžio 10 d., ir 2004 m. vasario 3 d. akcijų pirkimo–pardavimo sutartis, turi vadovauti bendrovei, nesprendė. Akcijų administratorius buvo paskirtas to paties teismo 2004 m. gegužės 17 d. nutartimi tenkinant pačios ieškovės R. K. prašymą. Administratoriaus sprendimu ji ir buvo atleista iš darbo.
Esant tokioms aplinkybėms, nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad R. K. veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnyje, požymių, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Vien tos aplinkybės, kad R. K. pasiskyrė save bendrovės direktore esant ginčui dėl akcijų nuosavybės teisių, aiškiai nepakanka, kad tai būtų pripažinta nusikalstama veika, kvalifikuojama pagal BK 294 straipsnio 1 dalį. Savavaldžiavimas yra nusikaltimas valdymo tvarkai, o ne teisingumui (Baudžiamojo kodekso XXXIV skyrius). R. K. nusikaltimais teisingumui (BK 245, 231 straipsniai) nebuvo kaltinama, atsakomybė dėl laikinųjų apsaugos priemonių pažeidimo yra numatyta CK 149 straipsnyje, todėl kasatorių argumentų, kuriais ginčijamos apeliacinės instancijos teismo išvados, susijusios su įrodymų vertinimu nustatant, ar R. K. buvo žinoma apie laikinąsias apsaugos priemones, paskirtas teismo 2004 m. balandžio 2 d. nutartimi, bei antstolės 2004 m. birželio 21 d. patvarkymą, nesant R. K. veikoje BK 294 straipsnyje numatytų nusikalstamos veikos požymių dėl anksčiau nurodytų aplinkybių, svarstymas neturi teisinės prasmės.
Apeliacinės instancijos teismas baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kuriuos būtų galima pripažinti esminiais, sutrukdžiusiais priimti teisingą sprendimą, nepadarė.
Nesant BPK 369 straipsnyje numatytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio panaikinimo pagrindų, kasaciniai skundai laikytini nepagrįstais, o teismo nuosprendis pripažintinas teisėtu.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Lietuvos generalinio prokuroro pavaduotojo bei nukentėjusiojo V. B. kasacinius skundus atmesti.