Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Čekanausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Urbonienės ir Nataljos Zelionkienės,

atsakovo Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos atstovėms Gražinai Bendikienei ir Aldonai Paplauskienei,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims E. V. ir K. V. dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėjas (ir jo atstovas), ginčydamas atsakovo priimto administracinio akto 1- ame punkte nurodytas nepritarimo priežastis, teigia, kad trečiųjų suinteresuotų asmenų – E. V. ir K. V. sutikimas projektuojamam statiniui – stoginei nėra reikalingas ir nurodo tris pagrindinius argumentus, jo nuomone, patvirtinančius ginčijamo sprendimo dalies neteisėtumą: pirma, atsakovė pažeidžia ABTĮ 58 str. 2 d. nuostatas ir nepagrįstai nepripažįsta Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. sprendimu nustatytų prejudicinių faktų, kad J. G. statant dengtą kiemą turėjo gretimo sklypo savininkų sutikimą statyti nesilaikant trijų metrų atstumo nuo sklypo ribos; antra, tretieji suinteresuoti asmenys išreiškė savo sutikimą dėl stoginės buvimo arčiau kaip trys metrai iki sklypo ribos 1998 m. įsigydami gretimą sklypą nuosavybėn; ir trečia, per vienerius metus nuo sklypo įsigijimo tretieji suinteresuoti asmenys jokių pretenzijų dėl šios stoginės neišreiškė.

Iš prijungtos civilinės bylos medžiagos matyti, kad 2008 m. sausio 7 d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. 2-SSA-08-01 (prijungta civilinė bylą, t. 1, b. l. 7-8), kuriame užfiksuota, kad J. G. priklausančiame žemės sklype (duomenys neskelbtini) pastatytas apie 300 m² ploto ir apie 4,5 m aukščio statinys, kurio stogas ir sienos iš išorės apkalti profiliuota skarda, iš vidaus - dailylentėmis. Akte konstatuota, kad šiam naujos statybos neypatingam statiniui statybos leidimas nėra išduotas ir pažeistas Statybos įstatymo 23 str. 1 d.

2013 m. gruodžio 23 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismas išnagrinėjęs civilinę bylą Nr. 2-1-548/2013 pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovui J. G., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijai, D. G., R. V., A. V., K. V., E. V. ir R. V. dėl įpareigojimo per 1 mėnesį nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos nugriauti žemės sklypuose, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) savavališkai pastatytą statinį, esantį (duomenys neskelbtini), pripažino savavališkos statybos akte įvardintus atliktus statybos darbus savavališka statyba ir nustatė, kad atsakovo statybos darbai atlikti neturint leidimo statybai. Spręsdamas dėl teisės aktuose numatyto konkretaus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo, teismas pareikštą reikalavimą nugriauti savavališkai pastatytą stoginę atmetė, sprendime nurodė, kad tokie statybos darbai nėra draudžiami ir, pripažindamas, kad savavališkų statinių nugriovimas – kraštutinė priemonė, leido įteisinti atliktą stoginės statybą ir įpareigojo atsakovą J. G. per vienerius metus nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos teisės aktų nustatyta tvarka parengti projektinę dokumentaciją gauti statybą leidžiantį dokumentą stoginės statybai. Kolegijos vertinimu, apylinkės teismo konstatuota aplinkybė, kad statybos darbai nėra draudžiami, jokiu būdu nereiškia, kad savavališkai pastatyto statinio įteisinimas gali būti atliekamas, pažeidžiant imperatyvius teisės aktų reikalavimus. Teismas, parinkdamas tokį savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, be kita ko, motyvavo, kad „J. G. statant dengtą kiemą turėjo gretimo sklypo savininkų sutikimą statyti nesilaikant trijų metrų atstumo nuo sklypo ribos ir šią teisę įgyvendino. Įgyvendinus šią teisę, sutikimas žemės sklypo savininkui sukėlė neatšaukiamas teisines pasekmes (CK 1.63 straipsnio, 1.64 straipsnio). Be to, įsigyjant žemės sklypą tretieji asmenys apie stoginės – dengto kiemo buvimą arčiau nei trys metrai nuo ribos turėjo žinoti, nes ji, kaip nurodo, liudytojas B. P., tuo metu jau stovėjo, o jis visą valdą pirkėjams aprodė. Todėl laikytina, jog tretieji asmenys E. V. bei K. V. savo sutikimą dėl statinio – stoginės statybos nesilaikant trijų metrų atstumo iki žemės sklypo ribos išreiškė pasirašydami 1998-05-14 pirkimo pardavimo sutartį ir jis yra galiojantis“. Teismas taip pat pažymėjo, jog „SĮ 23 straipsnio 25 dalis numato, jog minėto straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog tretieji asmenys J. G. yra pateikę pretenzijas dėl statybos per vienerius nuo statybos pradžios“. Būtent šiuos teismo argumentus pareiškėjas laiko prejudiciniais nagrinėjamai bylai.

Įsiteisėjusiu Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimu taip pat buvo nustatyta, kad savavališko statinio viena dalis yra kitos (individualiems namams statyti ir eksploatuoti) paskirties sklype, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), kita dalis – žemės ūkio paskirties sklype, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), kad statinys pastatytas ant gretimo sklypo, unikalaus Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio E. V., ribos, kad jis neatitinka Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai 6.11 punkte apibrėžtos stoginės (stoginė – inžinerinis statinys, stogas ant stulpų (gali būti su galinėmis sienomis ar be jų) žmonėms ar daiktams pridengti) sąvokos. Statinys neatitinka nesudėtingo statinio, kuris gali būti iki 80 m² ploto, kuriam nereikalingas leidimas statyti (STR 1.01.07:2002 1 priedas, 1 lentelė) sąvokos, taip pat neatitinka Statybos techniniame reglamente STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai 6.1 punkte apibrėžtos laikino statinio (laikinas statinys – statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip tirs metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių) ir nesudėtingo laikino statinio, kuriam nereikalingas leidimas statyti, bet reikalingas pripažinimas tinkamu naudoti, nurodant datą iki kurios leista naudoti statinį, sąvokų. Teismas, remdamasis SĮ 20 str. 1 d. 6 p. ir 23 str. 1 d. 1 p., konstatavo, kad tokio statinio statybai yra būtinas statybą leidžiantis dokumentas – leidimas statyti statinį.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su bendrosios kompetencijos teismo sprendime nustatytų ir pareiškėjo įvardintų aplinkybių traktavimu prejudicinėmis, pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalis numato, jog faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tai taip vadinami prejudiciniai faktai, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-3365/2011 ir kt.). Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose.

Sprendžiant dėl teismo sprendimu nustatytų faktų vertinimo, pažymėtina, jog teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad prejudiciniais pripažįstami tik atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai (LVAT 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-656-552/2016), kad nagrinėjant konkrečią bylą yra reikšmingi ne bet kokie įsiteisėjusiuose teismų sprendimuose nustatyti faktai (aplinkybės), bet tik tie, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybės, pagrindžiančios proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str. 1 d.). (LVAT 2014 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-994-14; Administracinė jurisprudencija. 2014, 27, p. 184-199). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-442-994-14 Administracinė jurisprudencija. 2014, 27, p. 184-199 Įvertinus Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimą ir pasisakant dėl pareiškėjo nurodytų ir sprendime nustatytų atitinkamų aplinkybių procesinės reikšmės ABTĮ 58 str. 2 d. taikymo aspektu nagrinėjamoje byloje darytina išvada, kad aptariamame teismo sprendime įvardinti ir pareiškėjo nuomone prejudiciniais pripažintini faktai, iš esmės yra teismo argumentai ir motyvai, kuriais grindžiamas teismo parinktas konkretus savavališkos statybos padarinių šalinimo būdas, todėl jie nelaikytini prejudiciniais nagrinėjamai bylai. Kolegijos vertinimu, nors paminėtoje išnagrinėtoje civilinėje byloje ir nagrinėjamoje administracinėje byloje bylos šalys yra tos pačios, tačiau įrodinėjamas faktas nėra tapatus, reikšmingos faktinės aplinkybės skirtingos. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas, nagrinėdamas Kauno apskrities viršininko administracijos pareikštą ieškinį dėl savavališkai pastatyto statinio nugriovimo, konstatavęs savavališkos statybos faktą, turėdamas diskrecijos teisę nuspręsti, ar įpareigoti statytoją nugriauti statinį ar jo nenugriauti, sprendime nurodytomis aplinkybėmis, kurias pareiškėjas mano esant prejudicinėmis, iš esmės siekė pagrįsti priimamą sprendimą dėl savavališkos statybos padarinių šalinimo būdo - savavališkos statybos įteisinimo.

Akcentuotina, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi teisės revizuoti jau įsiteisėjusio teismo sprendimo, t. y. įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa nepaneigiamas, nenuginčijamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2778/2011). Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apylinkės teismas, spręsdamas dėl savavališkos statybos, J. G. atliktus statybos darbus pripažino savavališka statyba, neturint leidimo statybai, gi tuo tarpu parinkdamas savavališkos statybos padarinių šalinimo būdą, pabrėžė, kad J. G. turėjo gretimo sklypo savininkų sutikimą. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas yra statybą leidžiantis dokumentas, jeigu pagal teisės aktų nuostatas yra privaloma tokį sutikimą gauti, todėl pripažįstant šią aplinkybę neįrodinėtina, nebetektų prasmės apylinkės teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje pareiškėjui nustatytas įpareigojimas gauti statybą leidžiantį dokumentą. Kolegijos nuomone, pripažinus pareiškėjo nurodytas ir apylinkės teismo įvardintas aplinkybes prejudicinėmis, apylinkės teismo sprendime konstatuoti faktai taptų iš esmės prieštaringi.

Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina ir tai, kad apylinkės teismas, nurodydamas argumentus, kuriuos pareiškėjas prašo pripažinti prejudiciniais, visiškai nevertino ankstesnių gretimo žemės sklypo savininkų duoto sutikimo turinio ir apimties, o tai iš esmės įtakoja ginčijamo sprendimo dalies, kuria reikalaujamas žemės sklypo savininko sutikimas raštu, pagrįstumą ir teisėtumą.

Pagal teisės aktus reikalingas pateikti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų rašytinis sutikimas reiškia ne abstraktų, o konkretizuotą jų sutikimą, t. y. sutikimas duodamas ne bendrai statytojo teisei į statybą įgyvendinti, bet tik konkretiems sutikime apibrėžtiems statybos darbams atlikti. 1997 m. birželio 24 d. sutikimu tuometiniai gretimo žemės sklypo savininkai S. J., A. J. ir B. P. sutiko, kad J. G. pastatytų „dengtą kiemą tarp savo ūkinio pastato ir tvoros, nors ir neišlaikant atstumo nuo jų sklypo ribos“ (b.l. 28). Tai reiškia, kad tokiu sutikimu buvo neprieštaraujama tik dėl konkrečių sutikime apibrėžtų statybos darbų konkrečioje vietoje atlikimo, tuo tarpu pareiškėjas savo tariamą teisę įgyvendino žymiai didesne apimtimi ir siekia įteisinti ne paprastų konstrukcijų inžinerinį statinį (stoginę), bet visiškai kitos funkcinės paskirties pastatą, kuris, be kita ko, yra ne sutikime nurodytoje vietoje. Šias aplinkybes patvirtina pareiškėjo pateikti projektiniai pasiūlymai, iš kurių ir matyti, jog projektuojamas ne inžinerinis statinys, dėl kurio buvo išreikštas gretimo žemės sklypo savininkų sutikimas - dengtas kiemas tarp ūkinio pastato ir tvoros, bet visiškai kitokių techninių parametrų, kito pobūdžio ir pagrindinės funkcinės paskirties statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 str. 7 ir 96 dalyse nustatytas pastato ir patalpos sąvokas - „pastatas – apdengtas stogu statinys, kurio didžiausią dalį sudaro patalpos“; „patalpa – sienomis ir kitomis atitvaromis apribota nustatytos paskirties statinio erdvė“. Tai pagrindžia pateiktų projektinių pasiūlymų aiškinamasis raštas, iš kurio matyti, kad 291.84 m² ploto stoginėje planuojamos patalpos: konteinerinis šaldytuvas – 47.38 m², praėjimas – 163.32 m², šaldytuvas- 23.92 m², šaldytuvas – 20.25 m², sandėlis – 23.97 m², sandėliai – 13 m². Be kita ko, šios patalpos tiesiogiai ribojasi su pagrindinio maitinimo paskirties pastato Nr. 2 patalpomis, taigi yra funkciškai ir technologiškai susietos ir neatskiriamos. Visiškai akivaizdu, kad su tokios pagrindinės funkcinės paskirties patalpomis projektuojamas pastatas, nors ir įvardijamas kaip stoginė, tačiau nėra nesudėtingas statinys, negali būti sutapatinamas su inžineriniu statiniu (dengtam kiemui tarp ūkinio pastato ir tvoros), kuriam 1997 m. birželio 24 d. buvo išduotas gretimo žemės sklypo savininkų sutikimas.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu pažymėti ir tai, kad sutikimo išdavimo metu pareiškėjas naudojosi tik 0.2914 ha ploto žemės sklypu, tuo tarpu projektuojamas pastatas patenka ir į 2003 m. įsigyto sklypo ribas.

Darytina išvada, kad pareiškėjui siekiant įteisinti savavališkai pastatytą pastatą - gauti pritarimą projektiniams pasiūlymams ir statybą leidžiantį dokumentą pastato, kuris pasiūlymuose įvardintas stogine, statybai, gretimų žemės sklypų savininkų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) rašytinis sutikimas yra privalomas, todėl atsakovo ginčijamo sprendimo 1 p. pagrįstai nurodytas ir teisėtas.

Pareiškėjo nuomone, kadangi tretieji suinteresuoti asmenys per vienerius metus nuo sklypo įsigijimo jokių pretenzijų dėl šios stoginės neišreiškė, todėl ginčo atveju faktinė situacija atitinka Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies reglamentuojamą situaciją, kai besiribojančio žemės sklypo savininko (šiuo atveju trečiųjų suinteresuotų) būtiną sutikimą statyti statinį (stoginę) arčiau negu leistinu 3 m. atstumu nuo jo sklypo ribų atstoja (daro nereikalingu) aplinkybė, kad dėl tokios statybos vykdymo per vienus metus nuo statinio statybos pradžios iš trečiųjų suinteresuotų asmenų statinio statytojui (pareiškėjui) nebuvo pareikštos pretenzijos dėl statybos neleistinumo. Kadangi, pareiškėjas vadovaujasi Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalimi, nagrinėjamai bylai aktualus ir reikšmingas šios Statybos įstatymo nuostatos taikymo išaiškinimas, nustatant, ar faktinės nagrinėjamos bylos aplinkybės atitinka šios teisės normos reglamentuojamas aplinkybes.

2010 m. liepos 2 d. įstatymu Nr. XI-992 (Žin., 2010, Nr. 84-4401) nustatyta, kad įstatymo Nr. XI-992 nuostatos dėl savavališkų statybų, išskyrus nuostatas, išdėstytas keturioliktajame skirsnyje „Juridinių asmenų atsakomybė už įstatymo pažeidimus“, ir dėl statybų pagal neteisėtai išduotus statybą leidžiančius dokumentus taikomos ir santykiams, atsiradusiems iki įstatymo Nr. XI-992 įsigaliojimo. Tokiu būdu statybų, dėl kurių kilo ginčas po šio įstatymo įsigaliojimo, teisėtumas turi būti sprendžiamas pagal minėto įstatymo nuostatas, nepriklausomai, kada buvo pateiktas skundas.

Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalyje (2010-07-02 įstatymo Nr. XI-992 redakcija) nurodyta, kad šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti rašytiniai sutikimai neprivalomi, jeigu dėl anksčiau pastatytų statinių per vienus metus nuo statybos pradžios iš šiuos sutikimus turėjusių duoti asmenų statytojui arba statinio savininkui nebuvo pateikta pretenzijų. Šio straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad tais atvejais, kai šios dalies 1-4 punktuose nurodyti statybą leidžiantys dokumentai neprivalomi, tačiau pagal teisės aktų nuostatas privaloma gauti žemės sklypo ar gretimų žemės sklypų savininkų ar valdytojų sutikimus, statybą leidžiantys dokumentai yra šių sklypų savininkų ar valdytojų rašytiniai sutikimai. Pagal STR 1.07.01:2010 33 punktą, pastarasis sutikimas atstoja statybos leidimą ir yra laikomas statinio statybą leidžiančiu dokumentu, kai yra statomas naujas nesudėtingas statinys. Todėl nagrinėjamai bylai taip pat yra svarbu išaiškinti, ar Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalies taikymo požiūriu projektuojamas ginčo statinys yra priskirtinas prie nesudėtingų statinių kategorijos. Minėta, kad pagal Statybos įstatymo 21 straipsnio 6 dalį, nesudėtingas statinys - paprastų konstrukcijų pastatas, kurio didžiausias aukštis 8,5 m, kurio visų aukštų, antstatų, pastogės patalpų ir naudojimo paskirtimi susietų priestatų plotų suma yra ne didesnė kaip 80 kvadratinių metrų ir kurio rūsys (pusrūsis) yra ne didesnis kaip vieno aukšto; paprastų konstrukcijų inžinerinis statinys. Pastato ir inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Šiame apibūdinime nurodyti kriterijai (parametrai) neatitinka ginčo statinio (stoginės) parametrų. Byloje nustatyta, kad šis statinys Statybos įstatymo 2 straipsnio 7 dalies taikymo prasme priskirtinas prie pastato, todėl Statybos įstatymo taikymo požiūriu jis nelaikytinas nesudėtingu statiniu ir jam netaikytinos aukščiau nurodytos Statybos įstatymo 23 straipsnio 25 dalies nuostatos. Nagrinėjamu aspektu pažymėtina ir tai, kad dėl stoginės statybos, tiriant gyventojų skundą, 2008 metais buvo surašytas savavališkos statybos aktas, vyko teisminiai ginčai Kaišiadorių rajono apylinkės teisme (civilinės bylos Nr. 2-19-840/2012, Nr. 2-1-548/2013), Kauno apygardos teisme (civilinė byla Nr. 2A-382-324/2013), Kauno apygardos administraciniame teisme administracinėje byloje Nr. I-312-423/09 (buvęs Nr. I-458-423/08), todėl ginčo atveju nėra pagrindo pripažinti, kad tretieji suinteresuoti asmenys nepareiškė atitinkamų pretenzijų ginčo statinio statytojui ir taikyti Statybos įstatymo 23 str. 25 d.. nuostatas. Iš esmės dėl aukščiau paminėtų priežasčių pripažintinas nepagrįstu ir pareiškėjo teiginys, jog tretieji suintegruoti asmenys E. V. ir K. V. savo sutikimą dėl statinio - stoginės statybos, nesilaikant trijų metrų atstumo iki žemės sklypo ribos, išreiškė pasirašydami 1998 m. gegužės 14 d. pirkimo – pardavimo sutartį ir jis yra galiojantis. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendime yra nurodyti stoginės statybos metai - 2005 m, tokiu būdu akivaizdu, kad pirkimo – pardavimo sutarties pasirašymo metu E. V. ir K. V. negalėjo išreikšti savo sutikimo.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, ginčydamas atsakovo keliamą skundžiamame sprendime įvardintą reikalavimą, kuriuo reikalaujamas gretimo žemės sklypo savininkų (trečiųjų suinteresuotų asmenų) sutikimas, tuo pačiu pateikė atsakovui visiškai naujus kito projektuotojo (UAB „Subarchitektūra“) projektinius pasiūlymus, kuriuose ginčo dalyko, keliamo nagrinėjamoje byloje, nebeliko, nes pastatai suprojektuoti nepažeidžiant teisės aktuose nustatyto reikalavimo dėl 3 m. atstumo iki gretimo žemės sklypo ribos. Pabrėžtina, kad šių projektinių pasiūlymų pateikimą pareiškėjas grindžia 2012 m. spalio 9 d. Kaišiadorių rajono apylinkės teismo sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-19-840/2012 vykdymu, kuriuo, beje, jis rėmėsi ir teikdamas analizuojamus projektinius pasiūlymus, be to, dėl šių pasiūlymų jau įvykęs viešasis susirinkimas, Kaišiadorių rajono savivaldybės administracijos architektūros ir urbanistikos skyrius 2016 m. balandžio 14 d. raštu Nr. AR1-65 „Dėl pritarimo projektiniams pasiūlymams“ yra pritarta šiems projektiniams pasiūlymams, o 2016 m. balandžio 15 d. jau yra išduoti ir specialieji architektūros reikalavimai Nr. SAR-19.

Apibendrinus aukščiau išdėstytus argumentus, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.