Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2S-826-544/2015

Aleksandras Jakubovskis Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00554-2015-4

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 11 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal pareiškėjos R. R. atskirąjį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-628-242/2015 pagal R. R. pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo, suinteresuoti asmenys Valstybės įmonė „Registrų centras“, buvusios žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ vadovas R. G.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2015 m. liepos 21 d. Ignalinos rajono apylinkės teisme buvo gautas pareiškėjos R. R. pareiškimas dėl praleisto termino atnaujinimo. Pareiškėja prašė atnaujinti praleistą terminą dėl 1999 m. liepos 8 d. sudarytos pirkimo – pardavimo sutarties, pagal kurią buvo nupirktas iš buvusios žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ karvidės pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) II kaime (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone, įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Nurodė, kad 1999 m. liepos 8 d. jos tėvas M. K. pagal pirkimo – pardavimo sutartį nusipirko iš buvusios žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ karvidės pastatą, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) II kaime (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, (duomenys neskelbtini) rajone. Už pirkinį buvo sumokėta 289,62 Eur (1000 Lt). Pirkimo –pardavimo sutartyje pardavėjo ir pirkėjo parašų tikrumą paliudijo (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė J. M.. Pastato įsigijimas Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas. 2008 m. balandžio 29 d. mirė pareiškėjos tėvas M. K., o 2013 m. birželio 13 d. mirė pastarojo turto paveldėtoja, pareiškėjos motina Č. K.. 2014 m. spalio 27 d. pareiškėja pateikė prašymą atlikti minėto pastato kadastrinius matavimus ir įregistruoti nekilnojamąjį turtą Registrų centre. 2014 m. lapkričio 5 d. gautas Registrų centro Utenos ?lialo sprendimas netenkinti pareiškėjos prašymo, nes nekilnojamas turtas neįregistruotas registre. Ginčų nagrinėjimo komisija pateikė analogišką atsakymą, kuris gautas 2014 m. gruodžio 28 d.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmetamas, o Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas. CPK 329 straipsnio 2 dalies nuostatose nustatytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja R. R. į pirmosios instancijos teismą kreipėsi prašydama atnaujinti praleistą terminą 1999 m. liepos 8 d. sudarytos pirkimo – pardavimo įregistravimui Nekilnojamojo turto registre. Tvirtino, jog pagal šią sutartį iš buvusios žemės ūkio bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ karvidės pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) II kaime (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Ignalinos rajone, už 289,62 Eur (1000 Lt) nupirko jos tėvas M. K., o pardavėjo ir pirkėjo parašų tikrumą paliudijo (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė J. M.. Pastato įsigijimas Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotas, o pareiškėja R. R. apie šią sutartį sužinojo tik tapusi turto paveldėtoja po tėvo turto paveldėtojos, savo motinos Č. K. mirties 2013-06-13 dieną.

Pirmosios instancijos teismas, susipažinęs su pareiškėjos reikalavimu atnaujinti terminą pirkimo-pardavimo sutarčiai įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, šį pareiškimą atsisakė priimti motyvuodamas tuo, kad sutartis yra negaliojanti, kadangi neatitinka tokiam sandoriui privalomos notarinės formos ir prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Taip pirmosios instancijos teismas įvertino, kokias teisines pasekmes sukėlė 1999 m. liepos 8 d. pirkimo-pardavimo sutartis, o ne iš esmės išnagrinėjo ir įvertino pareiškimą ir prie jo pridėtus įrodymus. Su teismo išvadomis, argumentais ir motyvais, kurių pagrindu buvo atsisakyta priimti pareiškimą dėl praleisto termino atnaujinimo, apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka.

Vertinant atskirojo skundo argumentus pažymėtina tai, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 8 str. 1 d., sandorio formai taikomi jo sudarymo momentu galioję įstatymai. Taigi, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje, 1999 m. liepos 8 d. pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo metu galiojo 1964 m. CK. Šio teisės akto 255 str. 1 d. redakcijoje, galiojusioje sutarties sudarymo metu (1994 m. gegužės 17 d. įstatymo Nr. I-459 red.) buvo įtvirtina, kad nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota atitinkamoje turto registravimo įstaigoje, jeigu įstatymai nenustato kitokio termino. Dėl svarbių priežasčių praleistą šį terminą gali atstatyti teismas. Šiuo atveju 1999 m. liepos 8 d. sutarties objektas yra nekilnojamasis turtas – karvidė, todėl pirkimo – pardavimo sutartis pagal 1964 m. CK imperatyvias nuostatas privalėjo būti tik notarinės formos. Tokią išvadą papildomai pagrindžia ir 1964 m. CK 255 str. 2 d. įtvirtinta nuostata, kad šiame straipsnyje nustatytų taisyklių nesilaikymas nekilnojamojo turto pirkimo – pardavimo sutartį daro negaliojančią. Be to, kaip pagrįstai akcentavo pirmosios instancijos teismas, pagal 1964 m. CK 47 str. 1 d. ir 58 str. 3 d. nuostatas, sandoris, neatitinkantis įstatymo reikalavimų, negalioja, o įstatymo reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Taip įstatyme buvo nustatyti imperatyvinio pobūdžio termino padariniai, kurių nei teismas, nei šalys savo susitarimu pakeisti negalėjo. Tai kartu paneigia ir atskirojo skundo argumentą, jog nustatytos sutarties formos nesilaikymas nedaro sutarties negaliojančia. Taigi pirmosios instancijos teismas pareiškėjos R. R. pareiškimą dėl termino atnaujinimo atsisakė priimti pagrįstai.

Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog aplinkybė, kad (duomenys neskelbtini) seniūnijos seniūnė J. M. patvirtino 1999 m. liepos 8 d. sudarytos sutarties šalių parašų tikrumą, nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėjos nurodoma karvidės pirkimo – pardavimo sutartis yra tinkamos formos. Dokumentuose esančio parašo tikrumo liudijimas yra visiškai skirtingas notarinis veiksmas nei sandorio patvirtinimas notarine tvarka. Notaras ar kitas asmuo, kuriam ši funkcija suteikta teisės aktais, liudydamas dokumentuose pasirašančio asmens parašo tikrumą, nustato pasirašančio asmens tapatybę ir liudija, kad tam tikrą dokumentą pasirašo tas asmuo, kurio valia yra išreikšta dokumente. Tačiau, skirtingai nei sandorį tvirtinant notarine tvarka, nei sutarties nuostatų atitikimas teisės aktams, nei sandorio teisėtumas, padedantys apsaugoti sutarties šalių, trečiųjų asmenų bei visuomenės interesus, nėra tikrinami.

Aiškinant ir taikant 1964 m. CK 255 straipsnį, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad ne teisinė registracija sukuria nuosavybės teisę; nuosavybės teisė atsiranda teisės aktuose nustatytais pagrindais, o teisine registracija yra tik įregistruojami nuosavybės teisių atsiradimo ir pasikeitimo juridiniai faktai, tačiau šiuos registruojant būtina laikytis įstatyme nustatytų terminų. Dėl to nuosavybės teisė į nekilnojamą turtą, atsiradusi pagal notarine tvarka patvirtintą sandorį ir neįregistruota įstatyme nustatytu terminu, teoriškai galėtų būti teisine tvarka registruojama, dėl svarbių priežasčių atnaujinus įstatymo tam nustatytą terminą. Įstatyme nustatytų imperatyviųjų reikalavimų sandorio formai nesilaikymas, kai šiame įstatyme nurodyta, kad dėl formos trūkumų sandoris bus laikomas negaliojančiu, reiškia, jog tokio turinčio esminių formos trūkumų sandorio sudarymas yra neužbaigtas, dėl to jis yra nesudarytas ir negalioja. Kadangi nėra galimybės įregistruoti jau negaliojantį ir nesudarytą pagal įstatymą sandorį (pirkimo–pardavimo sutartį) Nekilnojamojo turto registre, tai prašomo termino atnaujinimas nesukels pareiškėjai siekiamų teisinių pasekmių. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas turėjo faktinį ir teisinį pagrindą taikyti CPK 137 str. 2 d. 1 punktą ir atsisakyti priimti pareiškimą dėl ginčo nenagrinėtinumo teisme civilinio proceso tvarka.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl atskirojo skundo motyvais panaikinti skundžiamą nutartį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu ir 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2015 m. liepos 28 d. nutartį palikti nepakeistą.