Vilniaus apygardos teismo nutartis

2015-04-28 · Civilinė byla Nr. 2A-615-275/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. ApeliacijaNutartis · 2015-04-28Vilniaus apygardos teismas
  2. KasacijaNutartis · 2016-01-06Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2015-04-28
Bylos Nr.
2A-615-275/2015
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-17157-2014-6
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Virginijus Kairevičius, Danutė Kutrienė, Henrichas Jaglinskis
Atsakovas
UAB „Senasis sodas“
Ieškovas
Vilniaus Universiteto Onkologijos instituto
Kategorijos
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. 2A-615-275/2015Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17157-2014-6Procesinio sprendimo kategorija 121.14., 121.18., 121.21. (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. balandžio 28 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Danutės Kutrienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Henricho Jaglinskio ir Virginijaus Kairevičiaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo UAB „Senasis sodas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Vilniaus Universiteto Onkologijos instituto ieškinį atsakovui UAB „Senasis sodas“ dėl jungtinės veiklos sutarties pripažinimo niekine ir negaliojančia.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas pateiktu teismui ieškiniu prašė pripažinti niekine ir negaliojančia 2003-07-07 šalių sudarytą jungtinės veiklos sutartį Nr.JV2003-01 (toliau – Sutartis), kaip prieštaraujančią imperatyvioms įstatymo normoms bei iš atsakovų priteisti ieškovui šio patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šalių 2003-07-07 sudaryta jungtinės veiklos sutartimi Nr.JV2003-01, ieškovas siekė efektyviau panaudoti patikėjimo teise valdomą 2940 kv.m. ploto automobilių stovėjimo aikštelę (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančią duomenys neskelbtini, nes atsakovas turėjo pakankamą patirtį administruoti tokias aikšteles. Šalių įnašai buvo lygūs. 2005-08-15 šalys papildė Sutartį atskiru susitarimu, kuriuo įsipareigojo siekti ES lėšų aikštelės infrastruktūros gerinimui ir pratęsė sutarties galiojimą iki 2025-12-31. Lietuvos Respublikos Valstybės kontrolė pateikė LR Vyriausybei audito išvadas, kuriomis konstatavo, kad valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas, ieškovo valdomas patikėjimo teise, buvo suteiktas naudotis jungtinės veiklos partneriams, tačiau tokio disponavimo būdo nenumato LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (toliau - VSTVNDĮ), nes pagal minėtą įstatymą valstybės turtas uždarosioms akcinėms bendrovėms gali būti perduotas tik nuomos pagrindais ir išnuomojus gaunant pajamas. Teigė, kad atsakovas nepagerino aikštelės infrastruktūros ir nesiėmė veiksmų šalių susitarimui įgyvendinti, todėl jungtinė veikla yra akivaizdžiai nuostolinga, teritorija naudojama neefektyviai, pažeidžiant imperatyviąsias įstatymo normas numatytas VSTVNDĮ 14 str., todėl ieškovas kreipėsi į atsakovą dėl Sutarties nutraukimo šalių susitarimu. Atsakovas nesutiko nutraukti Sutartį, todėl ieškovas prašo minėtą Sutartį pripažinti negaliojančia (CK 1.80 str.), nes ji sudaryta pažeidžiant viešosios teisės principus. Atsakovas atsiliepime nesutiko su ieškinio reikalavimais ir nurodė, kad Sutarties sudarymo metu (2003 m.) VSTVNDĮ nebuvo nuostatos, imperatyviai numatančios, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduotas kitiems asmenims ar kitaip susiejamas jungtinės veiklos pagrindu, todėl sudarytai sutarčiai negali būti taikomi ieškovo nurodomi 2006-08-08 įsigalioję VSTVNDĮ pakeitimai. Sutartimi aikštelė nebuvo perduota atsakovo nuosavybėn ir netapo bendrąja šalių daline nuosavybe, nes ji nuosavybės teise priklauso valstybei, o naudojama bendrai abiejų šalių interesais.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu ieškinį tenkino. Pripažino 2003-07-07 sudarytą jungtinės veiklos sutartį Nr.JV2003-01, sudarytą tarp Vilniaus Universiteto Onkologijos instituto ir UAB „Senasis sodas“, negaliojančia bei taikė vienašalę restituciją –iš atsakovo UAB „Senasis sodas“ grąžino ieškovui Vilniaus Universiteto Onkologijos institutui 2940 kv. m ploto automobilių stovėjimo aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini). Iš atsakovo UAB „Senasis sodas“, ieškovo Vilniaus Universiteto Onkologijos instituto naudai priteisė 500 Lt bylinėjimosi išlaidų. Sprendė, kad VSTVND įstatymas (2004-11-04 redakcija Nr. IX-2543) nurodė disponavimo valstybės (savivaldybės) turtu atvejus, tačiau nebuvo reglamentuotas leidimas disponuoti valstybės (savivaldybių) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Nustatė, kad pagal jungtinės veiklos Sutartį bendrai veiklai perduota 2940 kv.m. ploto automobilių stovėjimo aikštelė, esanti (duomenys neskelbtini), kuri yra valstybės (savivaldybės) turtas, laikė, kad sandoris sudarytas, pažeidus viešosios teisės principą – valstybės (savivaldybių) turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes). Konstatavo, kad sudarytas sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl šios priežasties pripažino negaliojančiu. Ginčo aikštelę, taikant restituciją, grąžino VU Onkologijos institutui.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Atsakovas UAB „Senasis sodas“ su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą: ieškovo ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nuostatas ginčo teisiniams santykiams. Sutartis sudaryta 2003-07-07, todėl sutarčiai taikytinos ne 2014-11-04, o 2003-05-27 įstatymo redakcijos nuostatos. Draudimas valstybės ar savivaldybių turtą perduoti kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ar kitaip susieti su turtu jungtinės veiklos pagrindu įtvirtintas tik 2006-08-08, todėl teismas sutartį turėjo aiškinti pagal tuo metu galiojusią įstatymo redakciją. Be to, nei galiojusioje, nei galiojančioje įstatymo redakcijoje nėra nuostatos, draudžiančios sudaryti tokio pobūdžio susitarimo, kuriuo susitariama dėl jungtinės veiklos rezultato pasidalijimo, todėl 2005-08-15 sutarties papildymas negali būti laikomas prieštaraujančiu impertatyvioms įstatymo normoms.

2. Ieškovas ieškinyje nenurodė konkrečių įstatymo, galiojusio sutarties sudarymo metu, nuostatų, kurias sudaryta sutartis pažeidė. Nėra pagrindo konstatuoti, kad sudaryta sutartis pažeistų viešąjį interesą ar prieštarautų ieškovo veiklos tikslams. Atsakovas laikėsi sutartinių įsipareigojimų, investavo lėšas į aikštelės infrastruktūrą, pervesdavo ieškovui dalį pelno.

Šalies argumentai

3. Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog valstybę ir atsakovą saisto panaudos prievoliniai teisiniai santykiai, nes šalys sutartyje buvo susitarusios dėl bendros veiklos ir jungtinės veiklos rezultato pasidalijimo, be to, atsakovas investavo į aikštelę nuosavas lėšas bei pervesdavo dalį pelno ieškovui. Teismui pritaikius restituciją atsakovo padėtis nepagrįstai pablogėjo, nes ieškovui grąžintas pagerintas daiktas. Byloje pateikti įrodymai, kad atsakovas investavo į aikštelę 1329606,80 Lt.

Atsiliepimas

Ieškovas atsiliepimu prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Paaiškina, kad sutartis sudaryta pažeidžiant viešosios teisės principą, todėl vien formalus netinkamos VSTVND įstatymo redakcijos, kurioje buvo įtvirtintas tapatus turto perdavimo reguliavimas, nurodymas, nėra pagrindas pripažinti, kad ginčijamas sandoris nepažeidė viešosios teisės principo. 2003-05-27 VSTVND įstatymo redakcijoje aiškiai apibrėžta, kad valstybės institucijos valstybės turtą, kurį valdo patikėjimo teise, privatiems juridiniams asmenims gali perduoti išimtinai tik nuomos pagrindais bei Vyriausybės nustatyta tvarka. Pripažinus, kad sutartis sudaryta nesilaikant teisės aktų tvarkos, visi tolimesni sutartis papildymai ir pakeitimai taip pat pripažįstami negaliojančiais. Atsakovui buvo sudarytos išskirtinės sąlygos, jis išvengė konkurencijos su kitais potencialiais pretendentais, todėl buvo pažeistas viešasis interesas. Atsakovas reikalavimo atlyginti nuostolius neteikė, todėl atsakovo argumentai dėl netinkamos restitucijos pritaikymo atmestini.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Skundas atmestinas.

Valstybės turto valdymą, naudojimą bei disponavimą juo reglamentuoja LR valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas. Šiuo metu galiojanti įstatymo 20 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės ir savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ar fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Apeliantas nurodo, kad teismas sprendimą priėmė vadovaudamasis LR Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo 2004-11-04 redakcija, nors sutartis tarp šalių buvo sudaryta 2003-07-07, todėl sutarčiai taikytinos 2003-05-27 įstatymo redakcijos nuostatos, kurios imperatyviai nenumatė, jog valstybės ar savivaldybių turtas negali būti perduodamas kitiems juridiniams ir fiziniams asmenims ar kitaip susiejamas su turtu, jungtinės veiklos pagrindu.

Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo redakcijos, galiojusi sandorio sudarymo metu, 7 straipsnio 3 dalis numatė, jog subjektų, valdančių, naudojančių valstybės turtą ir disponuojančių juo, teises ir pareigas nustato įstatymai, Vyriausybės nutarimai, šių subjektų įstatai (nuostatai) ir šio Įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais – turto patikėjimo sutartis. Šioje byloje aiškintina, ar valstybės įstaiga, valdanti valstybės turtą, turėjo teisę jį perduoti naudojimui ir valdymui privačiai bendrovei jungtinės veiklos sutarties pagrindu, kai tuo metu galiojusiame įstatyme nebuvo konkretaus draudimo remiantis tokia sutartis perduoti kitam juridiniam asmeniui valdyto valstybės turtą. Tai, kad valstybės turtą patikėjimo teise valdančios įstaigos teisės yra numatytos įstatyme, Vyriausybės nutarimuose, jos įstatuose, reiškia, kad teisė tam tikru būdu perleisti šį turtą kitam juridiniam asmeniui turi būti numatyta norminiame dokumente, o nebuvimas norminio draudimo tam tikru sandoriu perleisti naudotis kitam asmeniui patikėjimo teise valdomą turtą, negali būti aiškinamas kaip teisė perleisti tuo būdu, kuris nėra numatytas kaip draudimas.

Tiek 2003-05-27, tiek 2004-11-04 minėto įstatymo redakcija numatė disponavimo valstybės (savivaldybės) turtu atvejus, tačiau nebuvo reglamentuotas leidimas disponuoti valstybės (savivaldybių) turtu, jį perduodant jungtinės veiklos sutarties pagrindu. Byloje nustačius, kad pagal jungtinės veiklos sutartį bendrai veiklai perduota 2940 kv m ploto automobilių stovėjimo aikštelė (unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esanti (duomenys neskelbtini), kuri yra valstybės (savivaldybės) turtas, laikytina, kad sandoris sudarytas, pažeidus viešosios teisės principą – valstybės (savivaldybių) turtas perduotas kitaip, negu nustatyta imperatyviuoju reguliavimu, pažeidžiant įtvirtintą tvarką ir šio reguliavimo tikslus (saugomas vertybes). Valstybės turtas, kaip viešosios nuosavybės teisės objektas, turi būti naudojamas tik siekiant patenkinti tam tikrus viešuosius interesus. Civilinės teisės normos turi būti aiškinamos ir taikomos atsižvelgiant tiek į teisinio santykio subjekto (valstybės), tiek ir į objekto (valstybės turto) specifiką, todėl santykiams, susijusiems su valstybės turto perleidimu, negali būti taikoma nuostata, pagal kurią civilinės teisės ir pareigos gali atsirasti ir iš įstatymuose nenurodytų pagrindų, nes disponuoti valstybės turtu galima tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais ir būdais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. rugsėjo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-856/2000, 2005 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-122/2005, kt.). Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamos bylos kontekste viešosios teisės principas reiškia, kad valstybės (savivaldybių) turto tvarkymo santykiuose teisėta yra tik tai, kas tiesiogiai leista įstatymo (VSTVNDĮ). Valstybės (savivaldybės) turto perleidimo santykių reglamentavimas pagal VSTVNDĮ grindžiamas valstybės turto tvarkymo viešosios teisės principu – sandoriai dėl valstybės turto turi būti sudaromi tik teisės aktų, reglamentuojančių disponavimą valstybės ir (ar) savivaldybių turtu, nustatytais atvejais ir būdais – ir jie yra imperatyvūs. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normos imperatyvus pobūdis ne visada yra akivaizdus. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad, nustatant, ar teisės norma, kurioje nėra tiesiogiai lingvistiškai išreikšto imperatyvo, yra privalomo pobūdžio, ji turi būti aiškinama pagal bendruosius teisės normų aiškinimo metodus: turi būti atsižvelgiama į teisės normos tikslus ir uždavinius, objektą ir interesą, kurį ta teisės norma gina, taip pat tos teisės normos sisteminius ryšius su kitomis normomis ir t. t. Imperatyvioji yra tokia teisės norma, kuria siekiama apsaugoti visos visuomenės interesus, viešąją tvarką, todėl aiškinantis normos imperatyvumą turi būti nustatyta, ar egzistuoja viešasis interesas, kuriam užtikrinti ji skirta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-263/2005; 2005 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-416/2005; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-432/2008; kt.).

Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įstatymo nebuvo nustatyta galimybės sudaryti jungtinės veiklos sutartį, todėl sudarytas sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymo normoms ir dėl šios priežasties pagrįstai pripažintas negaliojančiu (CK 1.80 straipsnio 1 dalis).

Apeliantas nesutinka su teismo išvada, jog valstybę ir atsakovą saisto panaudos prievoliniai teisiniai santykiai, nes šalys sutartyje buvo susitarusios dėl bendros veiklos ir jungtinės veiklos rezultato pasidalijimo, be to, atsakovas investavo į aikštelę nuosavas lėšas bei pervesdavo dalį pelno ieškovui. Byloje nustatyta, kad ieškovas sudarė su atsakovo jungtinės veiklos sutartį, todėl juos sieja jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Pripažinus jungtinės veiklos sutartį negaliojančia, turėjo būti taikoma restitucija (CK 1.80 straipsnio 2 dalis).

Apeliantas taip pat nurodė, kad teismui pritaikius restituciją atsakovo padėtis nepagrįstai pablogėjo, nes ieškovui grąžintas pagerintas daiktas. Teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, kad restitucijos taikymas suponavo sandorio šalių grąžinimą į nelygiavertę padėtį. Iš bylos duomenų matyti, kad, nagrinėjant bylą šalys neįrodinėjo ir neginčijo savo įnašų į jungtinę veiklą dydžio ir nereiškė reikalavimų juos priteisti, apeliantas taip pat nereiškė reikalavimo atlyginti patirtus nuostolius.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Henrichas JaglinskisVirginijus KairevičiusDanutė Kutrienė