Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio, Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. J. (toliau – T. J.) apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų (toliau – Kauno apylinkės teismas) 2021 m. vasario 15 d. nuosprendžio, kuriuo T. J. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme, kuri BK 64¹ straipsnio pagrindu buvo sumažinta vienu trečdaliu, skiriant T. J. sumažintą 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos įstaigoje.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į paskirtos bausmės laiką įskaitytas T. J. laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. gegužės 8 d. 23.00 val. iki 2020 m. gegužės 10 d. 15.25 val. (dvi paros), vieną laikino sulaikymo parą prilyginant vienai laisvės atėmimo dienai.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, dokumentų paėmimą, įpareigojimą periodiškai registruotis policijos įstaigoje – pradėjus vykdyti nuosprendžiu paskirtą bausmę nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu nukentėjusiojo P. R. civilinis ieškinys patenkintas iš dalies, iš T. J. P. R. priteisiant 40,04 (keturiasdešimt eurų 4 centus) turtinės žalos atlyginimui ir 9000 (devynis tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimui.

Civilinio ieškovo Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys patenkinti visiškai, iš T. J. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos priteisiant 4914,21 (keturis tūkstančius devynis šimtus keturiolika eurų 21 centą) žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. T. J. Kauno apylinkės teismo 2021 m. vasario 15 d. nuosprendžiu nuteistas pagal BK 135 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis 2020 m. gegužės 8 d. apie 18.20 val. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme, tarpusavio konflikto metu tyčia vieną kartą peiliu smogdamas P. R. į kairę krūtinės pusę, padarė krūtinės durtinį-pjautinį sužalojimą su kairio plaučio ir širdies kairio skilvelio pažeidimu, kas vertinama kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, tokiu būdu tyčia sunkiai sutrikdė kito žmogaus sveikatą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo T. J. apeliacinis skundas atmetamas.

4. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniame nuteistojo skunde pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos teisinė kvalifikacija neginčijama. Šis klausimas, įvertinus skundžiamo nuosprendžio turinį ir motyvus, abejonių nekelia ir teisėjų kolegijai. Pirmosios instancijos teismas tinkamai, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio ir 301 straipsnio reikalavimų, ištyrė baudžiamojoje byloje esančius įrodymus, kurių visumoje teisingai nustatė nuteistajam T. J. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes ir jo veiksmus teisingai kvalifikavo pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Apeliaciniame skunde nuteistasis T. J. nesutinka tik su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės rūšimi, teigdamas, kad jam paskirta bausmė yra per griežta. Tačiau, teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo skunde dėstomus argumentus, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančias aplinkybes bei nuteistąjį charakterizuojančią medžiagą, kas leidžia pagrįstai spręsti, kad už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką apylinkės teismo T. J. skirta bausmė nėra akivaizdžiai per griežta ar neproporcinga apelianto padaryto nusikaltimo pobūdžiui bei pavojingumui, todėl ją keisti pagrindo nėra.

5. Bylos duomenims, T. J., veikdamas tiesiogine tyčia, įvykdė vieną sunkų baigtą nusikaltimą, dėl kurio buvo sunkiai sutrikdyta nukentėjusiojo P. R. sveikata. Nusikalstamą veiką jis įvykdė būdamas teistas, neišnykus ir esant nepanaikintam teistumui. Tai sudaro pagrindą spręsti apie BK 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto recidyvo nuteistojo veiksmuose buvimą, kas skundžiamu nuosprendžiu buvo pagrįstai pripažinta T. J. atsakomybę sunkinančia aplinkybe (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Nors, kaip teisingai pažymėta ir nuteistojo apeliaciniame skunde, vien tik buvę T. J. teistumai negali nulemti griežčiausios bausmės skyrimo kaltininkui, tačiau ankstesnė baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens priešingo teisei elgesio patirtis neabejotinai vertinama kaip asmenį charakterizuojanti aplinkybė, ir be kitų duomenų, į kuriuos atsižvelgia nuosprendį priimantis teismas, lemia bausmės rūšies bei dydžio parinkimą, todėl šių duomenų ignoravimas, sprendžiant asmeniui paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumo bei proporcingumo klausimą, negalimas. Šių duomenų visuma neabejotinai atskleidžia antivisuomenines T. J. nuostatas, jo neigiamą požiūrį į visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas ir rodo, kad jo delinkventinės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio nagrinėjamoje byloje ir naujos nusikalstamos veikos įvykdymas buvo tik loginė jo gyvenimo būdo bei ankstesnio elgesio pasekmė. Akivaizdu, kad net ir ankstesniais apkaltinamaisiais nuosprendžiais T. J. atžvilgiu ne kartą taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės nebuvo pakankamos siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų, kadangi jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, savo elgesio teigiama linkme nekoreguoja ir savo tikslų laisvėje nesiekia teisėtomis priemonėmis.

6. Darant šią išvadą įvertintina ir tai, kad praeityje nuteistasis T. J. buvo teistas ir už analogiškos nusikalstamos veikos, numatytos BK 135 straipsnio 1 dalyje, padarymą. Šiuo atveju jam buvo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymo metu nuteistojo atžvilgiu buvo pritaikytas lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos institutas. Tačiau net ir toks nuteistajam parodytas teismo pasitikėjimas nuo tolesnio nusikalstamo elgesio jo nesustabdė. Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 2 d. nutartimi buvo panaikintas Kaišiadorių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugsėjo 9 d. nutartimi nuteistajam taikytas lygtinis paleidimas iš pataisos įstaigos ir T. J. buvo pasiųstas į pataisos įstaigą atlikti jam likusios laisvės atėmimo bausmės dalies. Kaip nustatyta Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenimis, tuo metu T. J. nevykdė teismo įpareigojimo būti namuose nustatytu metu, taip pat šaukiamas laiku neatvykdavo į Probacijos tarnybą, pažeisdamas Lietuvos Respublikos probacijos įstatymo 14 straipsnio 4 dalį, išvyko už Kauno miesto ribų nepranešęs Probacijos tarnybai, Probacijos tarnybos atstovui nurodė, kad neatvyko, nes vartojo alkoholį, be to, nuo 2016 m. gegužės 18 d. jis buvo išbrauktas iš darbo biržos darbo ieškančių asmenų registro be teisės registruotis šešis mėnesius, nes 2016 m. gegužės 18 d. atsisakė siūlymo įsidarbinti į laisvą darbo vietą be pateisinamos priežasties. Šių duomenų visuma, atsižvelgiant į tai, kad naują nusikalstamą veiką T. J. įvykdė neišnykus teistumui, suponuoja pagrįstą išvadą, jog net ir po paskutiniojo teistumo savo elgesio teigiama linkme jis nekoregavo, todėl nesutiktina su apelianto teiginiais, jog šiuo atveju yra pakankamas pagrindas skirti jam su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę.

7. Šios išvados kontekste svarbu ir tai, kad būdamas darbingo amžiaus T. J. jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu niekur nedirbo, jo oficialus darbo stažas yra siejamas vos su devyniomis dienomis, išdirbtomis vienoje darbovietėje. Oficialių pajamų būdamas laisvėje nuteistasis taip pat neturėjo. Analizuojant nuteistojo asmenybę įvertintina ir tai, kad praeityje T. J. buvo ne tik teistas, bet ir baustas administracine tvarka, be kita ko, net ir praėjus vos septynioms dienoms nuo skundžiamu nuosprendžiu jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo. Šių aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia pagrįstai spręsti, jog T. J. kritiškai nevertino savo praeityje buvusio neteisėto elgesio ir jokių pastangų jo korekcijai nedėjo, todėl abejotina, jog ir šiuo atveju, taikant jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, asmuo laikysis įstatymų ir savo tikslų sieks tik teisėtais būdais ir priemonėmis.

8. Nors apeliaciniame skunde prašoma nukentėjusiojo P. R. neva provokuojantį elgesį pripažinti T. J. atsakomybę lengvinančia aplinkybe, tačiau toks apelianto prašymas, įvertinus nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą, atmestinas kaip nepagrįstas. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė (kai veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys) nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje provokuojančiu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Rizikingu laikytinas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012, 2K-210-697/2020). Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, ar buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi, neteisėti veiksmai, iš dalies nulėmę tai, kad kaltininkas nusikalto nukentėjusiajam (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-377/2011, 2K-450/2011, 2K-440/2013, 2K-412/2014, 2K-210-697/2020). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-14/2012, 2K-364/2014, 2K-153-511/2020, 2K-210-697/2020).

9. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad vertinamo įvykio dieną T. J. kartu su savo sugyventine D. V. atvyko į šios butą, kuriame vis dar gyveno jos buvęs sugyventinis nukentėjusysis P. R.. T. J. į butą nėjo, į jį D. V. nuėjo viena. Po kiek laiko iš namo laiptinės išdėjo P. R. ir pradėjo plūsti nuteistąjį. Remiantis liudytojos D. V. parodymais, ji matė, kaip P. R. ir T. J. namo kieme ginčijosi, vėliau susistumdė ir T. J. rankoje pamatė peilį, kuriuo šis smogė P. R.. Esant šiems duomenims, akivaizdu, kad jokie fizinio pobūdžio veiksmai nuteistojo atžvilgiu atlikti nebuvo. Nors P. R. ir plūdo nuteistąjį, tačiau tai nesudaro pagrindo pagrįstai spręsti, kad nuteistojo veiksmai – dūris peiliu į gyvybiškai svarbią nukentėjusiojo kūno vietą (širdies plotą), buvo išprovokuoti būtent nukentėjusiojo veiksmais. Neabejotina, kad pradžioje tarp asmenų buvo kilęs tik žodinis konfliktas, kuris tęsėsi kurį laiką, po ko, būtent nuteistasis griebėsi ginklo (apelianto teigimu, norėdamas tik pagąsdinti nukentėjusįjį) ir juo smogė P. R..

10. Šiame kontekste būtina įvertinti ir tai, kad P. R. ir T. J. iki vertinamo įvykio vienas kitą pažinojo – jie kartu atlikinėjo laisvės atėmimo bausmę, bendravo ir išėję į laisvę. Tuo metu, remiantis nagrinėjamos baudžiamosios bylos duomenimis, P. R. gyveno su D. V., kuri po kiek laiko jį paliko ir apsigyveno kartu su T. J., kas betarpiškai patvirtina, jog tarp nuteistojo ir nukentėjusiojo jau iki vertinamo įvykio buvo susiklostę konfliktiniai santykiai. Tačiau, tai žinodamas, neabejotinai suprasdamas, kad P. R. jį pastebėjus, tarp jų gali kilti konfliktas, T. J. į D. V. butą, kuriame įvykio metu vis dar gyveno P. R., važiavo kartu. Esant šiai situacijai, negalima pripažinti nukentėjusiojo elgesio – necenzūrinių žodžių vartojimo nuteistojo atžvilgiu, kaip provokuojančio ar rizikingo BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkto prasme ar pagal formuojamą teismų praktiką, ką visiškai pagrįstai skundžiamu nuosprendžiu sprendė ir pirmosios instancijos teismas.

11. Aptartos aplinkybės, jas įvertinus nuteistąjį ir jo veiksmų pavojingumą charakterizuojančių duomenų visumoje, nesudaro pagrindo spręsti, jog T. J. pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė yra per griežta. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas motyvuotai ir pagrįstai įvertino nuteistojo kaltės pripažinimą bei nuoširdų gailėjimąsi kaip jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę ir į ją tinkamai atsižvelgė už BK 135 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką asmeniui skirdamas terminuoto laisvės atėmimo bausmę, nustatydamas mažesnį nei šio straipsnio sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkis terminą. Be to, atsižvelgdamas į nuteistojo prisipažinimą ir nuoširdų gailestį, T. J. skirtą bausmę, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas dar ir sumažino vienu trečdaliu, paskirdamas jam galutinę vos 2 (dvejų) metų laisvės atėmimo bausmę, kai už jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą asmeniui gresia laisvės atėmimo iki 10 (dešimties) metų bausmė, nenumatant jokių kitų alternatyvių bausmės rūšių.

12. Atsižvelgiant į išdėstytą, vertinti nuteistajam skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę kaip aiškiai per griežtą, nėra pagrindo. Ji neprieštarauja teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams (BK 41 straipsnis ir 54 straipsnis). Priimant tokį procesinį sprendimą svarbu tai, kad nuteistajam skiriama bausmė turi atitikti visus BK 41 straipsnyje numatytus jos skyrimo tikslus – ne tik koreguoti nuteistojo elgesį teigiama linkme, tačiau ir apriboti jam galimybes daryti naujas nusikalstamas veikas. Teisėjų kolegijos nuomone, šiuo metu tik laisvės atėmimo bausmė gali užtikrinti šių BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimą. Juo labiau, kad ir laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, numatytas BK 75 straipsnyje, nagrinėjamu atveju nuteistajam, pripažintam kaltu padarius sunkų nusikaltimą, negali būti taikomas.

13. Priešingos išvados teisėjų kolegijai neleidžia daryti ir apeliacinio skundo motyvai, susiję su nukentėjusiojo elgesiu po komentuojamo įvykio – vartojo alkoholinius gėrimus, į medikus pakartotinai nesikreipė ir pan. Šios aplinkybės, sprendžiant nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės proporcingumo klausimą, jokios reikšmės neturi. Svarbios jos galėtų būti tik vertinant nuteistajam priteistos neturtinės žalos dydį, tačiau, apeliacinis skundas dėl nukentėjusiajam skundžiamu nuosprendžiu priteistos neturtinės žalos dydžio apygardos teismui nebuvo paduotas, apeliaciniu nuteistojo skundu ši pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis neskundžiama, todėl šis klausimas išsamiau neanalizuotinas.

14. Įvertinus paminėtas aplinkybes, daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl keisti jį apeliacinio skundo motyvais, pagrindo nėra. Nuosprendis paliekamas galioti nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. J. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.