Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Šiauliai-1) prokuroro Gintaro Misevičiaus apeliacinį skundą dėl Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendžio, kuriuo D. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. bei BK 187 str. 1 d., nes neįrodyta, kad D. V. dalyvavo padarant šias nusikalstamas veikas.

Civilinio ieškovo AB ,,duomenys neskelbtini“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. V. ikiteisminio tyrimo metu buvo kaltinamas tuo, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą, o būtent, 2015 metų balandžio 26 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, nuo automobilio „PEUGEOT BOXER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal panaudos sutartį priklausančio A. L., registruoto Z. V. vardu, pasikėsino pagrobti 800 eurų vertės katalizatorių, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios – su savimi neturėjo tam reikiamų priemonių, po to, tęsdamas savo nusikalstamus veiksmus, tyčia sugadino svetimą turtą – apgadino šio automobilio dešinės pusės šonines duris, 170 eurų vertės, abi galines duris, bendros 400 eurų vertės, nuplėšė dešinės pusės durų plastmasinę apdailą, 40 eurų vertės, persuko vairuotojo pusės durelių spynelę, 30 eurų vertės, tuo nukentėjusiajam A. L. padarydamas 640 eurų turtinės žalos, tai yra buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 1 d. bei 187 str. 1 d.

D. V. teisiamojo posėdžio metu prokurorės pakeistu kaltinimu buvo kaltinamas tuo, kad 2015 metų balandžio 26 d., apie 00.30 val., (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaimo ribose, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, pasikėsino įsibrauti į automobilį „PEUGEOT BOXER“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pagal panaudos sutartį priklausantį A. L., registruotą Z. V. vardu, su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu įrankiu, apgadinant automobilio dešinės pusės šonines duris, 170 eurų vertės, abi galines duris, bendros 400 eurų vertės, nuplėšiant dešinės pusės durų plastmasinę apdailą, 40 eurų vertės, persukant vairuotojo pusės durelių spynelę, 30 eurų vertės, sugadinant turtą ir padarant nukentėjusiajam A. L. 640 eurų turtinę žalą, tačiau nusikalstamos veikos nebaigė, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, nes nepavyko išlaužti durų užrakto, atidaryti automobilio. Šiais veiksmais D. V. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. bei 187 str. 1 d.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Šiauliai-1) prokuroras Gintaras Misevičius prašo Šiaulių apylinkės teismo (turėtų būti Raseinių rajono apylinkės teismo) 2016 m. gegužės 25 d. nuosprendį D. V. atžvilgiu dėl išteisinimo panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

pripažinti D. V. kaltu pagal BK 22 str. 1 d. ir 178 str. 2 d. ir nuteisti jį 1 metų 3 mėnesių laisvės apribojimo bausme;

pripažinti jį kaltu pagal BK 187 str. 1 d. ir jį nuteisti 1 metų laisvės apribojimo bausme;

BK 63 str. 1,4 d. tvarka bausmes subendrinus, iš dalies sudedant, galutinę bausmę paskirti laisvės apribojimą 1 metams 9 mėnesiams. BK 63 str. 9 d. tvarka subendrinus su bausme, skirta 2015 m. gegužės 27 d. Raseinių rajono apylinkės teismo pagal BK 284 str. 1 d., t. y. laisvės apribojimu 1 metams 3 mėnesiams ir 16 MGL (602,56 eurų) bauda, įskaitant atliktą bausmę, galutinę bausmę skirti laisvės apribojimą 2 metams ir 16 MGL (602,56 eurų) baudą, paliekant ankstesniu nuosprendžiu paskirtus įpareigojimus.

Prokuroro teigimu, šioje byloje surinkta daug duomenų (nors ir netiesioginių), kurių visuma aiškiai rodo, jog šias nusikalstamas veikas padarė būtent D. V..

Prokuroras skunde nurodo, jog iš specialisto išvados matyti, kad vienas avalynės pėdsako fragmentas galėjo būti paliktas tos pačios rūšies avalyne, kaip įtariamojo D. V. namuose kratos metu rasti sportiniai batai.

Be to, prokuroras pabrėžia, jog byloje yra duomenų, kad liudytojas J. G. įvykio vietoje po bandytu apvogti automobiliu rado pamestą mobiliojo ryšio telefoną „NOKIA“, kuris, kaip buvo nustatyta, priklauso pačiam kaltinamajam D. V.. Prokuroro įsitikinimu, akivaizdu, kad 18 kilometrų važiuoti ir telefoną pamesti įvykio vietoje galėjo tik pats kaltinamasis, kuris prisipažino, kad pravažiavo būtent tuo keliu pro šį automobilį. Be to, prokuroras pažymi, kad nelogiška, jog, pametus telefoną, į jį nuteistasis net nebandė paskambinti. Kartu prokuroras pastebi, kad teismo nurodytas liudytojas E. B. buvo nurodęs, kad D. V. apie pamestą telefoną pasakė tik kitą dieną, todėl šie parodymai nepaneigia kaltinimo.

Prokuroro teigimu, teismas taip pat neįvertino to, kad kaltinamasis neneigia tą naktį važiavęs būtent tuo keliu ir pats matęs nukentėjusiojo automobilį. Prokuroro nuomone, remtis liudytojų, kurie yra kaltinamojo draugai, parodymais nėra pagrindo, nes jie gali būti suinteresuoti duoti kaltinamajam naudingus parodymus, be to, kai kurie jų buvo neblaivūs, tarp jų parodymų yra prieštaravimų dėl to, kiek asmenų važiavo kartu tą naktį ir kokiu keliu važiavo.

Skunde prokuroras atkreipia dėmesį, kad teismas, pasisakydamas dėl kaltinamojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, kuriais jis savo kaltę pripažino, ir galimai prieš jį tyrėjo naudoto smurto, pažeidė nekaltumo prezumpcijos principą – kol nėra įsiteisėjusio teismo nuosprendžio dėl piktnaudžiavimo tarnyba, turi būti laikoma, kad J. V. nėra kaltas, ir kol kas nėra nustatyta, jog prieš D. V. buvo panaudotas fizinis smurtas, be to, buvęs tyrėjas J. V. nėra kaltinamas suklastojęs D. V. apklausos protokolą, įrašant melagingus duomenis, todėl nėra nustatyta, kad D. V. šios apklausos metu būtų davęs melagingus parodymus, ir nėra teisinio pagrindo nesiremti pirminiais D. V. parodymais.

Prokuroras skunde pabrėžia, kad teismas nuosprendyje iš viso nepasisakė dėl liudytojų J. G., L. D. parodymų, iš kurių buvo matyti, jog prie nukentėjusiojo automobilio tą naktį buvo sustojęs būtent tokio dydžio, markės ir spalvos automobilis, kokį tą naktį vairavo D. V..

Apibendrindamas prokuroras nurodo, kad byloje buvo nustatyta, jog būtent tą naktį D. V. važiavo būtent tokiu automobiliu ir tuo keliu pro nukentėjusiojo automobilį, prie kurio rastas kaltinamojo namuose rastos avalynės fragmento pėdsakas, ir po nukentėjusiojo automobiliu rastas D. V. telefonas. Jis pats pirmoje apklausoje buvo prisipažinęs padaręs šias nusikalstamas veikas ir tik vėliau ėmė tai neigti. Prokuroro nuomone, akivaizdu, jog byloje buvo surinkta daug duomenų, kurių visuma leidžia tvirtinti, jog šias veikas padarė būtent D. V., tačiau teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad tai prielaidos, nes kiekvieną šių duomenų vertino atskirai, o ne jų visumą.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, o išteisintasis D. V. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmetamas.

Prokuroras apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nurodydamas, jog byloje yra pakankamai netiesioginių įrodymų, patvirtinančių, kad D. V. padarė jam inkriminuotą veiką. Prokuroras išteisintojo D. V. kaltę grindžia specialisto išvada, iš kurios matyti, kad vienas avalynės pėdsako fragmentas galėjo būti paliktas tos pačios rūšies avalyne, kaip D. V. namuose kratos metu rasti sportiniai batai, aplinkybe, jog įvykio vietoje po bandytu apvogti automobiliu buvo rastas pamestas mobiliojo ryšio telefonas, priklausantis pačiam D. V., D. V. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kuriais jis savo kaltę pripažino, taip pat aplinkybe, kad prie nukentėjusiojo automobilio tą naktį buvo sustojęs būtent tokio dydžio, markės ir spalvos automobilis, kokį tą naktį vairavo D. V..

Iš tiesų, ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veiką padariusio asmens kaltė yra nustatoma tik tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais sudėtingesnis, bet jais taip pat gali būti grindžiama kaltė. Tačiau netiesioginiai įrodymai turi sudaryti sistemą, nepaliekančią jokių abejonių dėl remiantis netiesioginiais įrodymais padarytų išvadų pagrįstumo.

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija, susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, prokuroro skundo argumentais, taip pat atlikusi įrodymų tyrimą – apklaususi išteisintąjį D. V. ir pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu neapklaustą liudytoją S. J., daro išvadą, kad prokuroro apeliaciniame skunde nenurodoma jokių duomenų, kurie, net ir įvertinus jų visumą, vienareikšmiškai patvirtintų išteisintojo nusikalstamus veiksmus. Kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog prokuroro apeliaciniame skunde nurodomi teiginiai, kad 18 kilometrų važiuoti ir telefoną pamesti įvykio vietoje galėjo tik pats kaltinamasis, kuris prisipažino, kad pravažiavo būtent tuo keliu pro šį automobilį, kad nelogiška, jog, pametus telefoną, į jį nuteistasis net nebandė paskambinti, yra subjektyvaus pobūdžio, atspindintys prokuroro nuomonę. Skunde nurodytų liudytojų J. G., L. D. parodymus bei R. S. parodymus apie automobilio modelį ir spalvą paneigia liudytojos R. S., kuri pati buvo įvykio vietoje, parodymai, kad ji tikrai nematė ir negalėjo savo sūnui R. S. nurodyti konkrečios spalvos „miniveno“, kuris jai tą naktį pasirodė įtartinas, taip pat nežino, ar tai buvo automobilis „Renault Espace“, jį tik pavadino „minivenu“, „miniveno“ markės ir numerio nematė (1 t., 131, 133–134, 137–138 b. l., 3 t., 59–60 b. l.). Be to, pažymėtina, kad apklausti liudytojai, važiavę kartu su D. V., nuosekliai tvirtino, kad grįždami iš šokių nebuvo sustoję prie jokio automobilio. Iš apklaustų liudytojų parodymų taip pat matyti, kad į šokius ir iš jų automobiliu važiavo daugiau nei trys asmenys, o po sustojimo (duomenys neskelbtini), nors ir važiavo trise, tačiau tarp važiuojančių buvo viena mergina – S. J. (3 t., 32–35, 56–61, 67–70 b. l.). Tai nesutampa su liudytojos R. S. parodymais. Ši liudytoja konkrečiai nurodė, kad įvykio vietoje matė tris vyriškos lyties asmenis (1 t., 131, 133–134, 137–138 b. l., 59–60 b. l.). Šie R. S. paaiškinimai taip pat nesutampa ir su D. V. ikiteisminio tyrimo metu 2015 m. gegužės 29 d. duotais parodymais, kuriais jis savo kaltę pripažino, kadangi jis nurodė, jog veikoje dalyvavo vienas, kitų asmenų nebuvo (2 t., 47–49 b. l.). Šios apklausos metu D. V. duotų parodymų teisingumu abejonių kelia ir tai, jog jie galimai buvo gauti neteisėtu būdu, apklausą atlikusiam vyr. tyrėjui J. V. ir D. D. panaudojus prievartą. Informacinės teismų sistemos „LITEKO“ duomenys patvirtina, kad Raseinių rajono apylinkės teismo 2016 m. sausio 25 d. nutartimi baudžiamoji byla, kurioje J. V. ir D. D. kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 228 str. 1 d., perduoti nagrinėti teisiamajame posėdyje. Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad apylinkės teismas pagrįstai sprendė, jog aptarti duomenys nepatvirtina D. V. kaltės.

Teisėjų kolegijos nuomone, D. V. kaltės nepagrindžia ir tai, kad įvykio vietoje buvo rastas jo telefonas. D. V., apklaustas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kaip ir ikiteisminio tyrimo bei pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nuosekliai teigė, jog jo telefonas dingo tuo metu, kai jis su draugais buvo šokiuose. D. V. parodymus, kad šokiuose buvo padėjęs striukę, kurios kišenėje buvo telefonas, ant kėdės, o išvažiuodamas ją apsivilkęs pamatė, kad telefono nebėra, nuvažiavus pas F. K. į kiemą, telefono ieškojo mašinoje po sėdynėmis, bet nerado, o ar jo draugai, bandydami padėti surasti telefoną, bandė jam skambinti į telefoną, neprisimena, patvirtina kita bylos medžiaga. S. J. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad D. V. šokiuose striukę buvo nusivilkęs, telefoną turėjo, tačiau važiuodamas atgal mobiliuoju telefonu nesinaudojo. F. K. patvirtino, kad D. V., pasiėmęs iš salės striukę, pasigedo telefono, bet jo tuo metu neieškojo (1 t., 142 b. l.). O. K. patvirtino, kad grįžus į jų namo kiemą, jis kartu su D. V. ieškojo telefono automobilyje, tačiau nerado (1 t., 186–188 b. l., 3 t. 33 b l.). Bylos medžiagoje esančios skambučių išklotinės, jas įvertinus su kitais byloje esančiais duomenimis, nepaneigia D. V. parodymų, kad jis telefoną pametė šokiuose, o tuo metu, kai buvo užfiksuoti S. J. ir S. D. skambučiai į jo telefoną, jis telefono jau nebeturėjo. S. J. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, kaip ir ikiteisminio tyrimo metu, parodė, jog neprisimena, ar grįžusi namo skambino D. V., tačiau savo telefone turėjo D. V. numerį, ir jei skambino, tai turbūt dėl to, kad jos draugas D. M. neatsiliepė, ji tuo metu nežinojo, kad D. V. buvo pametęs telefoną. Liudytoja S. D. viso proceso metu nuosekliai teigė, kad paskutinį kartą su D. V. kalbėjo apie 23 val., vėliau niekas nekalbėjo, tik girdėjosi kažkoks triukšmas (1 t., 166–168 b. l., 3 t., 34 b. l.). Taigi, byloje esama abejonių, ar telefoną įvykio vietoje paliko pats D. V..

2015 m. spalio 15 d. specialisto išvada savaime nepagrindžia prokuroro išvados, kad būtent D. V. buvo nusikaltimo vietoje, nes buvo nustatyta ne konkreti, o tik rūšinė avalynės priklausomybė. Be to, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad D. V. tą vakarą avėjo būtent tuos sportinius batus, kurie rasti jo namuose atliekant kratą. Pats D. V. tai neigė, nurodydamas, kad į šokius atvyko su bateliais, o ne su sportiniais batais (3 t., 34 b. l.).

Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra surinkta pakankamai duomenų, neginčijamai leidžiančių konstatuoti, kad D. V. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Tokių duomenų nebuvo nei ikiteisminio tyrimo metu, nei bylą nagrinėjant teisme, tokių duomenų prokuroras nenurodė ir apeliaciniame skunde, jų negauta net ir atlikus įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme. Byloje nesant kitų įrodymų, kurie leistų pašalinti iškilusias abejones dėl įvykio aplinkybių bei vadovaudamasi suformuota teismų praktika, jog visos abejonės, kurių neįmanoma pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai išteisino D. V.. Taigi tenkinti prokuroro apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros (Šiauliai-1) prokuroro Gintaro Misevičiaus apeliacinį skundą atmesti.