- Teismas
- Vilniaus regiono apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2011-12-23
- Bylos Nr.
- 2-1534-855/2011
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01129-2011-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- V. L.
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro
- Atsakovas
- M. S., R. S., D. S.
- Kategorijos
- 21.4.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus rajono apylinkės teismo teisėja R. V., sekretoriaujant J. F., dalyvaujant ieškovui V. L., atsakovų atstovei adv. S. P., trečiajam asmeniui Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarei L. Š.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. L. ieškinį atsakovams M. S., R. S., D. S., trečiasis asmuo – Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. L. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams M. S., R. S., D. S., prašydamas pripažinti negaliojančiu 1993-03-23 M. L. testamentą toje dalyje, kurioje jis paliko pusę M. L. priklausiusių statinių, esančių (duomenys neskelbtini), taikyti restituciją ir priteisti ieškovui V. L. ¼ dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini). Ieškovas nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirė jo senelis M. L., kuriam asmeninės nuosavybės teise priklausė žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis Vilniaus r., ir ½ dalis jame esančių statinių – gyvenamojo namo, ūkinio pastato, kiemo rūsio, lauko tualeto, lauko virtuvės ir garažo. M. L. turėjo žmoną M. L., dukrą M. S. ir sūnų V. L., o taip pat anūkus – ieškovą V. L. ir atsakovą R. S.. Žemės sklypas buvo paveldėtas pagal įstatymą M. L. žmonos M. L., sūnaus V. L. ir dukters M. S. lygiomis dalimis, t.y. po 1/3 dalį, tuo tarpu žemės sklype esančius statinius M. L. 1992-03-23 testamentu paliko dukrai M. S. ir anūkui R. S., nors testamente nurodė, kad palieka ne pusę statinių, o juos visus. Statiniai buvo paveldėti, ir šiuo metu jų savininkais nurodyti atsakovai M. S., R. S. ir M. S. dukra D. S.. (duomenys neskelbtini)mirė M. L. žmona ir ieškovo močiutė M. L., jos sūnus ir ieškovo tėvas V. L. padovanojo turėtas paveldėjimo teises į dalį po motinos mirties likusio turto savo sūnui V. L.. 2005-02-23 ieškovas kreipėsi į Vilniaus r. 1-ąjį notarų biurą dėl močiutės M. L. bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybės teise turėtų statinių paveldėjimo, tačiau notarai atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, nurodydami, kad nėra dokumento, patvirtinančio M. L. dalį bendrojoje jungtinėje sutuoktinių nuosavybėje.
Ieškovas prašė iš dalies pripažinti negaliojančiu M. L. 1993-03-23 testamentą, kadangi juo M. L. paliko ir dalį turto, kuris jam nepriklausė, o priklausė jo žmonai M. L. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, dėl ko buvo pažeistos M. L. ir ieškovo, kaip jos įpėdinio, teisės į šią turto dalį. Ieškovas pažymėjo, kad minėti testamentu palikti statiniai priklausė M. L. ir jo sutuoktinei M. L. bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, kadangi buvo įgyti po jų santuokos 1931 m. sudarymo, statinių duomenys Nekilnojamojo turto registre užfiksuoti 2002-08-28, nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad statiniai priklausė testatoriui asmeninės nuosavybės teise, testatorius visą gyvenimą su sutuoktine gyveno minėtame žemės sklype ir jam esančiame gyvenamajame name ir naudojosi kitais sklype esančiais statiniais, Nekilnojamojo turto registre nedetalizuota, ar statiniai priklauso testatoriui asmeninės nuosavybės teise ar bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, įstatymas įtvirtina sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcija, o mirus vienam iš sutuoktinių – M. L., ½ dalis statinių tapo asmenine M. L. nuosavybe. Pripažinus testamentą iš dalies negaliojančiu, taikytina restituciją, t.y. ½ dalis atsakovų paveldėtų statinių turi būti paveldima iš naujo, ieškovui priteistina ¼ dalis statinių, ir pritaikius restituciją, ieškovui ir atsakovams turi priklausyti po ¼ dalį statinių.
Atsakovai M. S., R. S., D. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad M. L. vardu įregistruotas gyvenamasis namas su ūkio pastatais (duomenys neskelbtini)buvo pastatytas 1931 metais, ką patvirtina asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo techninis pasas ir namų valdos techninės apskaitos byla. Vilniaus tarpmiestinio techninio inventorizavimo biure 1984-01-10 buvo atlikta gyvenamojo namo su pastatais inventorizacija, 1995-01-24 užregistruoti pakeitimai, tačiau tai buvo tik M. L. asmeninė nuosavybė, kuria jis galėjo disponuoti savo nuožiūra. M. L. buvo atkurtos nuosavybės teisės į žemės sklypą, ant kurio yra ginčo statiniai, t.y. sklypas ir statiniai buvo asmeninė M. L. nuosavybė. M. L. ir M. L. santuoka buvo sudaryta (duomenys neskelbtini), t.y. jau po to, kai buvo pastatytas gyvenamasis namas su statiniais, todėl jie priklausė testatoriui asmeninės nuosavybės teise, o M. L. savo lėšomis neprisidėjo prie gyvenamojo namo ir ūkio pastatų įsigijimo. Kita vertus, šiuo metu ieškovui išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ¼ dalį ginčo statinių, notarė laikė, kad gyvenamasis namas ir statiniai priklausė M. L. ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl nėra aišku, kodėl ieškovas reiškia savo reikalavimus. Atsakovai nurodė, kad ieškovas praleido vienerių metų ieškinio senaties terminą ginčyti testamentą, prašė taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu taip pat ieškinį atmesti, kadangi tiek ieškovui, tiek jo tėvui V. L. ir pačiai M. L. visą laiką buvo žinoma apie 1993-03-23 testamentą bei jo pagrindu išduotus paveldėjimo teisės liudijimus. Pažymėjo, kad M. L. sutuoktinė po savo vyro mirties dar beveik aštuonerius metu gyveno, jai buvo žinoma apie 1993-03-23 testamentą, kuriuo jis visus statinius paliko savo dukrai M. S. ir anūkui R. S., ji net pati lydėjo sutuoktinį M. L. pas notarą sudaryti testamento, jam pritarė ir žinojo, kad turtas asmeninės nuosavybės teise priklausė jam, todėl po vyro mirties pati nesikreipė į jokias institucijas dėl testamento nuginčijimo, sutiko su jos turiniu. Po jos mirties jos įpėdiniai, žinodami išdėstytas aplinkybes, taip pat nesikreipė į teismą dėl testamento nuginčijimo ar panaikinimo.
Tretysis asmuo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti, kadangi jokio pagrindo pripažinti 1993-03-23 M. L. testamentą negaliojančiu nėra. Pažymėjo, kad turto palikimas įpėdiniams testamentu neatima iš testatoriaus teisės šiuo turtu disponuoti savo nuožiūra, testamentu gali būti paliktas ir būsimas testatoriaus turtas, todėl svarbu yra tai, koks turtas priklausot testatoriui jo mirties dieną. Nagrinėjamu atveju notarė D. S. iš pradžių laikėsi pozicijos, kad ginčo gyvenamasis namas su statiniais priklausė testatoriui asmeninės nuosavybės teise, tačiau vėliau pakeitė savo poziciją, išdavė paveldėjimo teisės liudijimus testamentiniams įpėdiniams tik į ½ dalį minėtų statinių, ieškovui 2011 m. taip pat buvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į ¼ dalį šių statinių, likusių po jo močiutės M. L. mirties. Pažymėjo, kad įstatymas nenustato termino, per kurį notaras privalo išduoti įpėdiniui paveldėjimo teisės liudijimą, o tik nustato terminą, per kurį įpėdinis turi priimti palikimą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais ir byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas V. L. yra V. L. sūnus bei M. L., gim. (duomenys neskelbtini), ir M. L., gim. (duomenys neskelbtini), anūkas (I t., b.l. 143-147). 1993-03-23 Testamentu, patvirtintu Vilniaus rajono notarų biuro notarės L. Š., reg. Nr. 1869, M. L. jam priklausantį gyvenamąjį namą ir ūkio pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paliko dukrai M. S., gim. 1936 m., ir anūkui R. S., gim. 1959 m. (b.l. 21). M. L. mirė 1996-10-01 (I t., b.l. 15, II t., b.l. 64-65). Ieškovas V. L. prašo pripažinti šį testamentą negaliojančiu toje dalyje, kurioje M. L. paliko ½ dalį gyvenamojo namo ir ūkio pastatų, esančių (duomenys neskelbtini), kadangi ši ½ dalis turto priklausė jo sutuoktinei M. L., todėl M. L. negalėjo šio nekilnojamojo turto pilna apimtimi palikti testamentiniams įpėdiniams. Taigi, matyti, kad ieškovas testamentą, kaip vienašalį sandorį, iš esmės ginčija ne specialiais CK 5.16 str. 1 d. numatytais pagrindais, o bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais, šiuo atveju pagal CK 5.16 str. 2 d., 1.80 str. 1 d., teigdamas, jo imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Šis ieškovo reikalavimas atmestinas, kaip nepagrįstas.
LR CK 5.19 str. 1 d. numato, kad kiekvienas fizinis asmuo gali testamentu palikti visą savo turtą arba jo dalį vienam ar keliems asmenims, kurie yra arba nėra įpėdiniai pagal įstatymą, taip pat valstybei, savivaldybėms, juridiniams asmenims. Identiška nuostata buvo įtvirtinta ir M. L. testamento sudarymo metu galiojusio 1964 m. LR CK 575 str. 1 d. Tai reiškia, kad testatorius savo nuožiūra gali visą turtą ar jo dalį arba kokį nors konkretų daiktą ar daiktus palikti bet kuriam asmeniui (tiek fiziniam, tiek juridiniam), taip pat neatsižvelgdamas į giminystę, teisę paveldėti pagal įstatymą ir pan. Ta aplinkybė, kad testatorius paliko testamentu tam tikrą turtą ar jo dalį įpėdiniui (įpėdiniams) neatima ir neapriboja jo teisės savo nuožiūra valdyti, naudotis ir disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, be kita ko, visą testamente nurodytą turtą ar jo dalį vėliau perleisti kitiems asmenims, kadangi bet kuriuo atveju paveldimas gali būti tik tas turtas, kuris palikėjui priklauso nuosavybės teise palikimo atsiradimo laiku, t.y. palikėjo mirties momentu (CK 5.3 str. 1 d.). Būtent todėl notaras, spręsdamas paveldėjimo klausimus ir nustatydamas palikimą sudarančio turto masę, paveldėjimo teisės liudijimą gali išduoti palikimą priėmusiems įstatyminiams ir testamentiniams įpėdiniams tik į palikėjo mirties momentu jam nuosavybės teise priklausiusį turtą, be kita ko, nepriklausomai nuo to, ar tas turtas (jo dalis) palikėjui priklausė testamento sudarymo metu. Kaip teisingai pažymėjo tretysis asmuo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., nei LR CK, nei LR Notariato įstatymas, nei kiti norminiai teisės aktai neįpareigoja notaro, tvirtinant testamentą, patikrinti ir nustatyti, ar testamente nurodomas turtas (tiek visas, tiek iš dalies) priklauso testatoriui nuosavybės teise, kadangi tiek turto sudėtis, tiek jo identifikaciniai duomenys ar kiti požymiai, tiek jo savininkas gali pasikeisti iki testatoriaus mirties, todėl notaras tik testatoriui mirus privalo patikrinti, koks turtas (be kita ko, ir ar testamente nurodytas turtas) priklauso testatoriui palikimo atsiradimo laiku. Paaiškėjus, kad testatoriaus mirties momentu testamente nurodytas turtas jam nepriklauso, akivaizdu, kad testamentiniai įpėdiniai negali jo paveldėti, tuo tarpu nustačius, kad testatoriaus mirties momentu testamente nurodytas turtas priklauso testatoriui mažesne dalimi, negu nurodyta testamente, testamentinių įpėdinių gali būti paveldima tik testatoriaus mirties momentu jam priklausantis to turto dalis. Būtent todėl ir nagrinėjamu atveju ta aplinkybė, kad ieškovo ginčijamame M. L. testamente nurodoma, jog gyvenamasis namas ir ūkio pastatai, esantys (duomenys neskelbtini), priklauso M. L. asmeninės nuosavybės teise, pati savaime nedaro šio testamento negaliojančiu ir prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms. Kaip jau buvo minėta, šiuo atveju svarbu nustatyti, koks turtas priklausė M. L. jo palikimo atsiradimo laiku, t.y. mirties dieną 1996-10-01 ir kokia dalimi.
Kaip matyti iš bylos medžiagos, paveldėjimo bylą po M. L. mirties vedusi Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. šias aplinkybes nustatė ir išdavė atitinkamus paveldėjimo teisės liudijimus į po M. L. mirties likusį jo turtą tiek įstatyminiams, tiek testamentiniams įpėdiniams pagal 1964 str. CK. Po M. L. mirties likęs jam asmeninės nuosavybės teise priklausęs žemės sklypas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantis (duomenys neskelbtini), buvo paveldėtas pagal įstatymą lygiomis dalimis jo sutuoktinės ir vaikų: M. L., kaip mirusiojo M. L. sutuoktinei, 2003-07-16 buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas į 1/3 dalį šio žemės sklypo (I t., b.l. 28); ieškovo tėvui V. L., kaip mirusiojo M. L. sūnui, 2003-04-28 buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas į 1/3 dalį šio žemės sklypo (I t., b.l. 26-27); M. S., kaip mirusiojo M. L. dukrai, 2003-05-06 buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas į 1/3 dalį šio žemės sklypo (I t., b.l. 33-34).
Po M. L. mirties likusi jam nuosavybės teise priklausiusi ½ dalis gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); lauko virtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiemo statinių (inžinerinių) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), buvo paveldėta pagal 1993-03-23 M. L. testamentą jame nurodytų testamentinių įpėdinių lygiomis dalimis: M. S., kaip mirusiojo M. L. dukrai, 2005-02-04 buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas į ½ dalį aukščiau nurodyto turto (I t., b.l. 84), o R. S., kaip mirusiojo M. S. anūkui, 2007-01-29 buvo išduotas Paveldėjimo teisės pagal testamentą liudijimas (I t., b.l. 85).
Taigi, matyti, kad Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. testamentiniams įpėdiniams išdavė paveldėjimo teisės liudijimus ne į visą gyvenamąją namą bei kitus statinius, esančius (duomenys neskelbtini), o tik į ½ dalį šio nekilnojamojo turto, laikydama, jog palikimo atsiradimo laiku testatoriui priklausė ½ dalis testamente nurodyto nekilnojamojo turto, t.y. kad nekilnojamasis turtas buvo įgytas testatoriui M. L. ir jo sutuoktinei M. L. esant santuokoje, priklausė sutuoktiniams bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, preziumuojant jų lygias dalis šioje nuosavybėje. Taigi, notarės veiksmai ir išduoti paveldėjimo teisės liudijimai rodo, jog ji laikėsi tos pačios pozicijos, kaip ir nurodo ieškinyje pats ieškovas, t.y. jog testamente nurodytas gyvenamasis namas ir statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), priklausė M. L. ir M. L., o ne vien M. L.. Notarė vadovavosi tuo, kad M. L. ir M. L. sudarė santuoką 1931-10-20 (I t., b.l. 30), Asmens nuosavybės fondo gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) techniniame pase ir Namų valdos techninės apskaitos byloje nurodoma, kad gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai pastatyti taip pat 1931 metais (I t., b.l. 181-193), Vilniaus rajono savivaldybės administracijos Zujūnų seniūnijos 2004-12-30 pažymoje Nr. 1187 ir 2004-12-21 pažymoje Nr. 1163 nurodoma, kad pagal ūkinių knygų duomenis M. L. priklauso 1931 m. statybos gyvenamasis namas ir ūkiniai pastatai, esantys (duomenys neskelbtini) (I t., b.l. 139-140) ir pan. Nors ieškovui adresuotame 2005-02-23 rašte Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. S. nurodė, kad nėra dokumento, patvirtinančio M. L. dalį bendrojoje jungtinėje nuosavybėje, ir ieškovui buvo išaiškinta teisė kreiptis į teismą dėl M. L. turto dalies nustatymo bendrojoje jungtinėje nuosavybėje (I t., b.l. 25), tačiau šios notarės veiksmai ir išduoti nuosavybės teisės dokumentai patvirtina, jog notarė vis dėlto, testamente nurodytą turtą laikė bendrąja jungtine M. L. ir M. L. nuosavybe. Pažymėtina, kad ieškovui adresuotame 2011-07-29 rašte notarė D. S. nurodė, kad ieškovas, kaip M. L. įpėdinis, gali kreiptis į notarą paduodamas papildomą prašymą dėl paveldėjimo teisės liudijimo išdavimo (II t., b.l. 3), o 2011-08-16 rašte papildomai pažymėjo ir pripažino, kad statiniai, registruoti M. L. vardu pagal 2004-12-21 ir 2004-12-30 apylinkės seniūnijos pažymėjimus, 2005-01-04 išrašą iš ūkinių knygų buvo įgyti M. L. ir M. L. esant susituokus, todėl laikoma, kad turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, preziumuojant, kad sutuoktiniams priklauso lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį; taip pat pažymėta, kad ieškovui V. L. įstatymų nustatyta tvarka kreipusis į Vilniaus rajono 1 notarų biurą su prašymu išduoti paveldėjimo teisės liudijimą į ¼ dalį statinių, registruotų M. L. vardu, jam 2011-08-10 toks liudijimas buvo išduotas (II t., b.l. 15). Ta ieškovo akcentuota aplinkybė, kad jam nei 2005 m., nei iki to, nei iki 2011 m. nebuvo išduotas paveldėjimo teisės liudijimas į atitinkamą dalį minėto gyvenamojo namo ir kitų statinių, nedaro negaliojančiu M. L. 1993-03-23 testamento ar jo pagrindu išduotų paveldėjimo teisės liudijimų, kurių ieškovas šioje byloje net neginčijo. Ši aplinkybė galėtų būti svarbi nebent vertinant notarės veiksmų ar atsisakymo juos atlikti tuo metu teisėtumą ir pagrįstumą, jeigu būtų toks klausimas ieškovo ar kitų suinteresuotų asmenų keliamas, tačiau nei ieškovas V. L., nei kiti M. L. testamentiniai ir/ar įstatyminiai įpėdiniai notarės veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (šiuo atveju –atsisakymo išduoti paveldėjimo teisės liudijimą) neskundė, todėl teismas neturi pagrindo šių aplinkybių vertinti šioje byloje ir dėl jų pasisakyti, ypač atsižvelgiant į tai, kad ir atsakovams paveldėjimo teisės liudijimai pagal testamentą į atitinkamą dalį gyvenamojo namo ir statinių, likusią po M. L. mirties, buvo išduoti tik 2005-2007 metais. Be to, kaip teisingai pastebėjo tretysis asmuo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., įstatymas nenustato termino, per kurį notaras privalo išduoti palikimą priėmusiems įpėdiniams paveldėjimo teisės pagal įstatymą ir testamentą liudijimą. Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, jog ieškovo nurodytu pagrindo pripažinti M. L. 1993-03-23 testamentą iš dalies negaliojančiu nėra.
Žemesnės instancijos teismas
Nors teismo posėdžio metu, nagrinėjant bylą iš esmės ieškovas nurodė, kad testamentas pripažintinas negaliojančiu ir dėl to, kad neatitiko testatoriaus valios, buvo suklastotas, testatoriui pakištas pasirašyti, jo nesuprastas, pasirašytas asmens, nemokančio lietuvių kalbos ir panašiai, tačiau dėl šių aplinkybių teismas nepasisako ir jų nenagrinėja, kadangi tai išeina už ieškinio pagrindo, kurį ieškovas turėjo suformuluoti ir galėjo keisti tik iki nutarties skirti bylą nagrinėti iš esmės priėmimo, ribų. Teismas pažymi, kad pareiga suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą, t.y. nurodyti tas aplinkybes, kuriomis grindžiamas reikalavimas, priklauso ieškovui (CPK 135 str. 1 d. 2 p., 3 p.). Tiek 2011-07-05, tiek 2011-08-02 parengiamųjų teismo posėdžių metu ieškovui buvo siūlyta galutinai apsispręsti dėl ieškinio pagrindo, t.y. tų faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas reikalavimas dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančia, galimai patikslinti ir/ar pakeisti, papildyti ieškinio pagrindą, taip pat priklausomai nuo galimai pasikeitusio ieškinio pagrindo, apsispręsti dėl prašymo dėl teismo ekspertizės testamentui ištirti pateikimo, tačiau iki teismo nustatyto termino ieškovas ieškinio netikslino, faktinio pagrindo nekeitė, prašymo dėl teismo ekspertizės ar kitų prašymų, susijusių su galimu testamento suklastojimu ir pan., neteikė, 2011-07-14 raštu informavo teismą, kad netikslins ieškinio ir nereikš prašymo dėl teismo ekspertizės skyrimo (I t., b.l. 195-196), taip pat ir vėlesnėse parengiamuosiuose teismo posėdžiuose patvirtino, kad ieškinyje nurodyto ieškinio pagrindo ir/ar dalyko nekeičia, ieškinio netikslina, pasilieka prie ieškinyje nurodyto testamento negaliojimo pagrindo.
Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas negali tenkinti ir ieškovo reikalavimo priteisti jam ¼ dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini)Ši dalis gyvenamojo namo ir statinių ir taip priklauso ieškovui nuosavybės teise, yra jo paveldėta po močiutės M. L. mirties, todėl nėra aišku, kodėl prašoma pripažinti nuosavybės teises į turtą, kuris ir taip priklauso ieškovui nuosavybės teise. Teismas pažymi, kad nuosavybės teisė į turtą gali atsirasti tik vienu iš įstatyme nustatytų pagrindu, todėl šiuo atveju ieškovui nuosavybės teises į ¼ dalį ginčo nekilnojamojo turto įgijus paveldėjimu (CK 4.47 str. 1 d. 2 d.), nuosavybės teisės į tą patį turtą įgijimas dar ir teismo sprendimu nėra galimas.
Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, M. L. sutuoktinė M. L. mirė (duomenys neskelbtini) (I t., b.l. 22). 2004-06-08 Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi V. L. padovanojo sūnui V. L. jam priklausančią pagal įstatymą dalį paveldėjimo teisių į turtą, likusį po motinos M. L. mirties (b.l. 23-24). 2004-10-14 Paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi M. S. padovanojo D. S. jai priklausančią pagal įstatymą dalį paveldėjimo teisių į turtą, likusį po motinos M. L. mirties (I t., b.l. 36-37). Tokiu būdu po M. L. mirties jai priklausiusią 1/3 dalį žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio (duomenys neskelbtini), kurią ji paveldėjo po sutuoktinio M. L. mirties, lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį paveldėjo ieškovas V. L., kuriam tėvas V. L. padovanojo savo paveldėjimo teises, ir kuriam 2004-08-31 buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas (I t., b.l. 31-32), ir D. S., kuriai M. S. padovanojo savo paveldėjimo teises ir kuriai 2004-12-10 buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimą (I t., b.l. 16-20), tuo tarpu po M. L. mirties likusią jai priklausiusią ½ dalį gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis, t.y. po ½ dalį taip pat paveldėjo D. S., kuriai mirusiosios dukra M. S. padovanojo paveldėjimo teises, ir kuriai 2007-02-02 buvo išduotas Paveldėjimo teisės liudijimas (b.l. 86) bei ieškovas V. L., kuriam jo tėvas V. L. padovanojo paveldėjimo teises, ir kuriam 2011-08-20 buvo išduotas Paveldėjimo teises liudijimas (II t., b.l. 15, 82). Tokiu būdu matyti, kad šiuo metu gyvenamasis namas ir kiti statiniai, esantys (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis, t.y. po ¼ dalį nuosavybės teise priklauso ieškovui V. L. (paveldėjo po močiutės M. L. mirties pagal paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį) ir atsakovams M. S. (paveldėjo po tėvo M. L. mirties pagal testamentą), R. S. (paveldėjo po senelio M. L. mirties pagal testamentą) ir D. S. (paveldėjo po M. L. mirties pagal paveldėjimo teisių dovanojimo sutartį). Duomenų ir pagrindo teigti, kad ieškovui V. L. tektų ir priklausytų didesnė šio turto dalis, nėra. Net ir tuo atveju, jeigu ieškovo reikalavimas dėl testamento dalies pripažinimo negaliojančia būtų patenkintas, ginčo šalims tenkanti šio nekilnojamojo turto dalis nepasikeistų.
Dėl ieškinio senaties
Nors ieškovo ieškinys atmestinas dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, argumentų ir motyvų, nepriklausomai nuo to, ar ieškovas praleido ar nepraleido ieškinio senaties terminą testamentui nuginčyti, tačiau atsakovai prašė taikyti ieškinio senatį ir šiuo pagrindu taip pat atmesti ieškovo ieškinį (CK 1.126 str. 2 d.), todėl teismas privalo dėl to taip pat pasisakyti. Teismas pažymi, kad ieškinio senaties institutas yra skirtas sudaryti realią galimybę asmeniui apginti savo pažeistą teisę, užtikrinti civilinių santykių stabilumą, užkirsti kelią begaliniam bylinėjimuisi, skatinti asmenį kuo greičiau ginti savo pažeistą teisę ir kt. Jis yra nustatytas abiejų šalių interesais ir taikomas tuo atveju, kai viena šalis dėl reikalavimo nepareiškimo per tam tikrą laiką gali tikėtis, jog kita šalis atsisako ginti pažeistą teisę ar vertina ją kaip nepažeistą. Ieškinio senaties termino pasibaigimas iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas atmesti ieškinį (1964 str. CK 83 str., 90 str. 1 d.; 2000 m. CK 1.131 str.1 d.). Tai, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas yra savarankiškas pagrindas atmesti ieškinio reikalavimus, reiškia, jog tuo atveju, kai ieškovas praleidžia įstatymo nustatytą terminą, per kurį jis gali apginti pažeistas teises teismine tvarka, ir teismas nepripažįsta, kad šis terminas praleistas dėl svarbių priežasčių bei jo neatnaujina, ieškinys atmetamas nepaisant ieškinio reikalavimų pagrįstumo (LAT CBS teisėjų kolegijos 2008-08-01 nutartis c.b. UAB „Kirsnė“ v. UAB ,,Medicinos bankas“, bylos Nr. 3K-3-317/2008; LAT CBS teisėjų kolegijos 2009-04-29 nutartis c.b. A.B.V. v. T.M., UAB „Vartų technika“, Nr. 3K-3-137/2009 ir kt.).
Prašydami taikyti ieškinio senatį, atsakovai rėmėsi CK 5.8 str. numatytu sutrumpintu ieškinio senaties terminu, tačiau teismas pažymi, kad CK 5.8 straipsnyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas palikimo priėmimui ir paveldėjimo teisės liudijimui nuginčyti. Kitais įpėdinio teisių pažeidimo atvejais taikytini bendrieji įstatyminiai ieškinio senaties terminai, o ieškinio senaties termino pradžia nustatytina pagal CK 1.127 str. taisykles. Paveldint nuosavybės teisės objektai nekinta, keičiasi nuosavybės teisės subjektai bei nuosavybės teisės rūšis. Įforminant paveldėjimą, nesikeičia nuosavybės teisės į konkretų objektą turinys, tų teisių suvaržymai ir kita. Jei, įforminus paveldėjimą, paaiškėja, kad paveldėto turto teisinis režimas pakito ir dėl to pasikeitė paveldėjimo būdu įgytų teisių turinys, turto sudėtis, teisinis režimas ar kita, savininkas dėl tokių teisių netinkamo įforminimo skundžia notaro veiksmus CPK XXXI skyriaus nustatyta tvarka. Jeigu tokia tvarka nebuvo pasinaudota, o pakitęs paveldėtų teisių turinys pažeidžia savininko teises, tai pažeidimui pašalinti gali būti reiškiamas ieškinys dėl teisės (CK 1.138 str.). Kai reiškiamas ieškinys dėl teisės, taikomas bendrasis ieškinio senaties terminas, o ne paveldėjimo teisei nuginčyti CK 5.8 str. nustatytas sutrumpintas senaties terminas, nes tokiu atveju ginčijama ne paveldėjimo teisė, o tos teisės įforminimas, po kurio atsiranda atitinkamas paveldėtojo valdymo, naudojimo ir kitų teisų pasikeitimas, kuris negali atsirasti paveldint turtą (LAT 2009 m. vasario 9 d. nutartis c.b. R. Ž. įmonė ir kt. v. Radviliškio rajono 1-ojo notarų biuro notarė D. V., bylos Nr. 3K-3-11/2009). Atsižvelgiant į šias aplinkybes ir ieškovui šioje byloje neginčijant nei palikimo priėmimo, nei paveldėjimo teisės liudijimų, taikytinas bendrasis ieškinio senaties terminas.
LR Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 str. 1 d. numato, kad CK nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties temrinai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. CK 1.127 str. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, tuo tarpu teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Identiškai nuostata buvo įtvirtinta ir 1964 str. LR CK 86 str. Ieškinio senaties termino pradžia nustatoma taikant subjektyvųjį ir objektyvųjį kriterijus: subjektyvusis (kada asmuo sužinojo) yra nulemtas asmeninių savybių ir suvokimo galimybių, tuo tarpu objektyvusis (kai asmuo turėjo sužinoti) yra nulemtas normaliai rūpestingo, atidaus ir protingo žmogaus (bonus pater familias) suvokimo ir elgesio standarto analogiškoje situacijoje. Ieškinio senaties termino eiga gali būti pripažinta prasidėjusia nepaisant to, kad asmuo nežinojo apie savo teisių pažeidimą, jeigu iš faktinių bylos aplinkybių būtų nustatyta, kad analogiškoje situacijoje atsidūręs normaliai protingas, rūpestingas ir atidus asmuo savo teisių pažeidimo faktą būtų žinojęs.
Bylos duomenys rodo, kad apie ginčijamą testamentą ieškovas vėliausiai sužinojo 2005-02-23, kai gavo Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarės D. S. raštą, kuriame aiškiai nurodoma, kad 1993-03-23 testamentu, patvirtintu Vilniaus r. notarų biure, reg. Nr. 1869, gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), M. L. lygiomis dalimis paliko dukrai M. S. ir anūkui R. S. (I t., b.l. 25). Teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad apie testamentą sužinojo galimai po 2003 m., tačiau į teismą dėl jo pripažinimo negaliojančiu nesikreipė, nes neturėjo tam finansinių ir kitų galimybių. Pažymėtina ir tai, kad nors M. L. mirė dar 1996 m., tačiau paveldėjimo byla po jo mirties notarų biure buvo pradėta tik 2002 m., paveldėjimo teisės liudijimai įstatyminiams ir testamentiniams įpėdiniams buvo išduoti tik 2003-2007 metais, o tai reiškia, kad įpėdiniai tik tuomet galėjo sužinoti apie testamentą ir jo turinį. Ta atsakovų atstovės nurodyta aplinkybė, kad kiti M. L. įpėdiniai, įskaitant sutuoktinę M. L., žinojo apie testamentą ir jo neginčijo, šiuo atveju neturi reikšmės vertinant ieškovo V. L. sužinojimo ir turėjimo sužinoti apie ginčijamą testamentą momento. Duomenų, kad ieškovas galėjo ir turėjo sužinoti apie ginčijamą testamentą ankščiau nėra. Tokiu būdu darytina išvada, kad ieškovas nepraleido bendro ieškinio senaties termino. Kita vertus, ši aplinkybė šiuo atveju neturi reikšmės, kadangi ieškinys ir taip atmestinas dėl aukščiau nurodytų argumentų.
Dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir bylinėjimosi išlaidų
Atmetus ieškinį, naikintinos teismo 2011-04-20 nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 str.).
Atmetus ieškinį, iš atsakovo į valstybės biudžetą priteistina 52 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 str., 96 str.). Kaip matyti iš teismui pateiktų rašytinių įrodymų, atsakovai patyrė 1700 Lt išlaidų advokato teisinei pagalbai šioje byloje apmokėti (II t., b.l. 22-23), kurios, vadovaujantis LR CPK 93 str. 1 d., 98 str., turėtų būti priteistos iš ieškovo atsakovams lygiomis dalimis, tačiau teismas, atsižvelgdamas į bylos sudėtingumą ir galimas advokato bei adv. padėjėjo darbo sąnaudas šioje byloje, į sunkią paties ieškovo turtinę padėtį ir ją pagrindžiančius įrodymus (I t., b.l. 48-52), dėl ko ieškovas Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-20 nutartimi buvo iš dalies atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, pusiau mažina iš ieškovo atsakovams priteistinų bylinėjimosi išlaidų sumą iki 850 Lt. Dar labiau mažinti iš ieškovo priteistiną bylinėjimosi išlaidų atsakovams sumą teismas neturi pagrindo, atsižvelgdamas į teisingumo ir sąžiningumo principus, į tai, kad didelis teismo posėdžių skaičius byloje didžiąja dalimi vyko dėl paties ieškovo nepagrįstų prašymų (dėl teisėjo nušalinimo, ikiteisminio tyrimo pradėjimo, įrodymų išreikalavimo ir kt.), kurie buvo teismo atmesti, o taip pat teismo nustatytų terminų atitinkamiems įpareigojimams įvykdyti nesilaikymo, dėl ko sąžiningi subjektai, šiuo atveju – atsakovai buvo priversti patirti atitinkamas išlaidas, kurių galėjo būti išvengta.
Rezoliucinė dalis
nusprendė:
Ieškovo V. L. ieškinį atsakovams M. S., R. S., D. S., trečiasis asmuo – Vilniaus rajono 1-ojo notarų biuro notarė L. Š., atmesti.
Priteisti iš ieškovo V. L. (a.k. (duomenys neskelbtini)) atsakovams M. S., R. S. ir D. S. lygiomis dalimis 850 Lt (aštuonis šimtus penkiasdešimt litų) bylinėjimosi išlaidų, o į valstybės biudžetą - 52 Lt (penkiasdešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų
Panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2011-04-20 nutartimi byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovams M. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)), R. S. (a.k. (duomenys neskelbtini)) ir D. S. (a.k. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)) priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini): gyvenamojo namo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiemo rūsio (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); lauko virtuvės (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); garažo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); ūkinio pastato (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)); kiemo statinių (inžinerinių) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) areštą, uždraudžiantį areštuotą turtą parduoti, įkeisti, išnuomoti ar kitokiu būdu perleisti tretiesiems asmenims.
Įsiteisėjus teismo sprendimui apie jo vykdymą informuoti Turto arešto aktų registrą.
Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus rajono apylinkės teismą.