- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-17
- Bylos Nr.
- e2A-653-544/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė (pran.), Laimantas Misiūnas, Laimutė Sankauskaitė
- Ieškovas
- N. K., D. V.
- Atsakovas
- B. L.
Pirmosios instancijos teismo Civilinė byla Nr. e2A-653-544/2021
teisėjas Kęstutis Rimkus Teisminio proceso Nr. 2-16-3-00232-2021-4
2021 m. gruodžio 17 d.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Laimanto Misiūno ir Laimutės Sankauskaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų N. K. ir D. V. apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-2373-286/2021 pagal ieškovų N. K. ir D. V. ieškinį atsakovui B. L. dėl pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo galiojančia ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovai N. K. ir D. V. prašė pripažinti galiojančia jų ir atsakovo B. L. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį dėl 0,7009 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), 0,9789 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), 2,9966 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,6847 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini).
2. Nurodė, kad 2010 m. gegužės 21 d. ieškovas N. K., pirkėjas R. S. ir atsakovas B. L. sudarė preliminariąją sutartį dėl turto pirkimo – pardavimo, kurios 1 punktu susitarė, kad oferentas (atsakovas) siūlo pirkti žemės (miško) ūkio paskirties žemę, valdytą (duomenys neskelbtini), priklausiusią B. ir E. B. pagal išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), išduotą 2005 m. lapkričio 8 d. Utenos apskrities viršininko administracijos, kuri bus pakeista ekvivalentine natūra į esančią žemės (miško) paskirties žemę už visą išvadoje nurodytą žemės kiekį, mokant 95 000 Lt. Sutarties 2 punktu šalys nustatė, kad akceptantas (ieškovas N. K. ir pirkėjas R. S.) pasiūlymą priima ir įsipareigoja šio turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti iki 2012 m. gruodžio 30 d. Sutarties 3 punktu oferentas (atsakovas) patvirtino, jog gavo 95 000 Lt iš akceptanto prieš pasirašant preliminariąją sutartį. Iki 2012 m. gruodžio 30 d. pagrindinė sutartis nebuvo sudaryta dėl atsakovo vengimo ją sudaryti. 2014 m. gruodžio 6 d. sutartimi dėl teisių perleidimo R. S. perdavė ieškovui D. V. visas akceptanto teises pagal preliminariąją sutartį. Pasikeitus šalims prievolėje, ieškovai ir atsakovas papildė sutartį, nustatydami, kad pagrindinės sutarties sudarymo terminas pratęsiamas iki 2018 m. vasario 1 d.
3. Nurodė, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui B. L.“ atsakovui atkūrė nuosavybės teises į jam tenkantį buvusių savininkų B. ir E. B. valdytą nekilnojamąjį turtą – 2 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Sprendimo 1.3 punkte nurodyta, kad nuosavybės teisės atsakovui atkurtos, perduodant neatlygintinai nuosavybėn sklypus, lygiaverčius turėtajam: 0,7009 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 0,9789 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 2,9966 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 0,6847 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini). NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėjas 2016 m. spalio 17 d. sprendimais suformavo šiuos žemės sklypus ir patvirtino jų kadastro duomenis. Ieškovų teigimu, po visų šių veiksmų nebeliko kliūčių šalims sudaryti notariškai tvirtintiną nurodytų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau atsakovas vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Šalių sudaryta sutartis neprieštarauja imperatyviosioms teisės normoms ir nepažeidžia viešo intereso.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmai 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu ieškinį atmetė.
5. Teismas nustatė, kad 2005 m. lapkričio 8 d. Utenos apskrities viršininko administracija parengė išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) apie tai, kad atsakovas turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusių savininkų B. ir E. B. nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą 2 ha dydžio 1 284 Eur vertės žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turtą. N. K., R. S. ir atsakovas 2010 m. gegužės 21 d. sudarė preliminariąją sutartį, kurioje susitarė, kad N. K. ir R. S. perka išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) minimą žemę, kuri bus pakeista ekvivalentine natūra į esančią žemės (miško) paskirties žemę, ir sumokėjo atsakovui 95 000 Lt (sutarties 1, 3 punktai). Sutarties šalys nustatė, kad įsipareigoja šio turto pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį sudaryti iki 2012 m. gruodžio 30 d. (sutarties 2 punktas). 2014 m. gruodžio 6 d. sutartimi dėl teisių perleidimo R. S. perdavė ieškovui D. V. visas akceptanto teises pagal sutartį. Pasikeitus sutarties šalims, ieškovai ir atsakovas papildė sutartį, nustatydami, kad sutartis pratęsiama iki 2018 m. vasario 1 d. NŽT 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo kaimo gyvenamojoje vietovėje piliečiui B. L.“ atsakovui atkūrė nuosavybės teises į 2 ha žemės sklypą, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam turtą – žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini): 0,7009 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 0,9789 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 2,9966 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 0,6847 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini). NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vedėjas 2016 m. spalio 17 d. sprendimais suformavo šiuos žemės sklypus ir patvirtino jų kadastro duomenis, nustatytus pagal UAB „Ignalinos projektai“ parengtas žemės sklypų kadastro duomenų bylas.
6. Teismas vertino, kad bylos šalių sudaryta sutartis atitinka visus preliminariosios sutarties požymius, nes: 1) joje aiškiai įtvirtintas šalių susitarimas ateityje sudaryti sutartyje įvardytos žemės pirkimo – pardavimo sutartį susitarime aptartomis sąlygomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.165 straipsnio 1 dalis); 2) sutartis sudaryta rašytine forma (CK 6.165 straipsnio 2 dalis); 3) joje nustatytas terminas pagrindinei sutarčiai sudaryti (CK 6.165 straipsnio 3 dalis). Šalys pripažįsta, jog 2010 m. gegužės 21 d. susitarė, kad ieškovai sumoka atsakovui 95 000 Lt ir, atkūrus nuosavybės teises į sklypus pagal Utenos apskrities viršininko administracijos 2005 m. lapkričio 08 d., išvadą Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2012 m. gruodžio 30 d. sudarys pagrindinę pirkimo – pardavimo sutartį.
7. Teismas konstatavo, kad iki sutartyje nurodyto termino šalys žemės pirkimo – pardavimo sutarties nesudarė. Nurodė, kad pagal CK 6.165 straipsnio 5 dalį, jeigu šalys per preliminariojoje sutartyje nustatytą terminą pagrindinės sutarties nesudaro, tai prievolė sudaryti šią sutartį pasibaigia. Taigi, bylos šalims iki 2012 m. gruodžio 30 d. (o pratęsus sutarties galiojimą – iki 2018 m. vasario 1 d.) nesudarius pagrindinės sutarties, jų prievolė pagal sutartį pasibaigė. Be to, daiktas nebuvo perduotas pirkėjams valdyti, kaip to reikalauja CK 6.309 straipsnio 1 dalis, nes, akivaizdu, jog sutarties sudarymo metu (2010 m. gegužės 21 d.) dar neegzistavo žemės pirkimo – pardavimo sutarties objektas (nebuvo ieškinio reikalavime nurodytų keturių žemės ūkio paskirties žemės sklypų), kuris NŽT 2016 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. (duomenys neskelbtini) buvo suformuotas tik 2016 m. rugsėjo 28 d. ir iki šiol Nekilnojamojo turto registre dar neįregistruotas.
8. Teismas sprendė, jog tik gavę informaciją apie tai, į kokius, kokios vertės ir kur esančius žemės sklypus atsakovui atkurtos nuosavybės teisės, šalys galėjo suderinti pirkimo – pardavimo sutarties sąlygas ir ją sudaryti notarine tvarka. Konstatavo, kad šalis siejo ikisutartiniai santykiai, nes jos 2010 m. gegužės 21 d. sutartimi susitarė dėl pagrindinės žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje, tačiau tokia sutartis šalims nesukūrė teisės CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.305 straipsnio 1 dalies pagrindais tvirtinti, jog jos sudarė pagrindinę pirkimo - pardavimo sutartį.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
9. Apeliaciniu skundu ieškovai N. K. ir D. V. prašo panaikinti Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti.
10. Nurodo, kad teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių sudarytą sutartį tik kaip preliminariąją, nors teismo sprendime nurodomoje kasacinio teismo praktikoje yra atskleisti požymiai, leidžiantys šalių 2010 m. gegužės 21 d. preliminariąją sutartį kvalifikuoti kaip pagrindinę. Atsiliepime į ieškinį ir duodamas paaiškinimus teisme atsakovas aiškiai, nedviprasmiškai ir nuosekliai laikėsi pozicijos, jog yra perleidęs nuosavybės teises į žemės sklypus ieškovams. Ginant pažeistas teises pagal CK 6.309 straipsnio 1 dalį svarbu nustatyti, ar buvo perduotas daikto valdymas, o ne nuosavybės teisė. Tai neprieštarauja CK 6.305 straipsnio nuostatai ir teismų praktikos teiginiui, kad nuosavybės perdavimas yra pirkimo – pardavimo sutarties požymis. Nors pirkimo – pardavimo sutartimi iš pardavėjo už atlyginimą (kainą) yra perduodama nuosavybė pirkėjui, tačiau, esant ginčui dėl sutarties sudarymo pagal įsipareigojimą parduoti ar pirkti daiktą (CK 6.309 straipsnio 1 dalis), pakanka nustatyti, jog pardavėjas davė įsipareigojimą parduoti daiktą, t. y. įsipareigojo perleisti už atlyginimą (kainą) nuosavybės teisę, ir daiktą perleido valdyti, t. y. leido daryti jam ūkinį poveikį, jį tvarkyti, įrengti ir atlikti kitus valdymo veiksmus. Šių sąlygų nustatymas patvirtina, kad nuosavybės teisė perėjo iš pardavėjo pirkėjui ir įformina pirkimo – pardavimo sutartį. Nagrinėjamu atveju atkūrus nuosavybės teises į ginčo žemės sklypus, atsakovas neprieštaravo, kad ieškovai valdytų šiuos žemės sklypus kaip savo iki pagrindinės sutarties sudarymo. Tokios aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog egzistuoja net keli požymiai, leidžiantys šalių 2010 m. gegužės 21 d. sutartį kvalifikuoti kaip pagrindinę: atsakovo leidimas valdyti daiktą, atsakovo pareiškimas, kad daikto nuosavybės teisė yra perduota ieškovams, ieškovų pilnos daikto kainos sumokėjimas atsakovui. Aplinkybė, jog atsakovas iki šiol nesudarė notariškai tvirtintinos rašytinės pagrindinės sutarties, leido ieškovams reikšti ieškinį CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.309 straipsnio pagrindais.
11. Apeliantų teigimu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad teismas, pripažindamas pirkimo – pardavimo sandorį galiojančiu, turi nustatyti sandorio, t. y. šalių susitarimo, nors ir netinkamai įforminto (nepatvirtinto notaro), faktą. Jeigu šalys nebuvo pasiekusios susitarimo, teismas negali pripažinti sandorio galiojančiu, nes tai iš esmės reikštų, kad teismas patvirtina tam tikrą sandorį ir sukuria šalių teises ir pareigas, dėl kurių šalys apskritai nebuvo susitarusios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010). Šiuo atveju šalys išreiškė pirkimo (ieškovai) ir pardavimo (atsakovas) valią 2010 m. gegužės 21 d. sudarydamos preliminariąją sutartį dėl turto pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo. Ieškovai (pirkėjai) savo pareigas visiškai įvykdė – sumokėjo atsakovui pilną turto kainą prieš sudarant preliminariąją sutartį, o atsakovo vėlesni veiksmai ir procesinis elgesys patvirtino, jog jis laiko perleidęs nuosavybės teisę ieškovams. Esant tokioms sąlygoms, pirkimo – pardavimo sutartis pripažintina galiojančia.
Atsiliepimas
12. Atsiliepimu į ieškovų apeliacinį skundą atsakovas B. L. prašo ieškovų ieškinį tenkinti, nurodydamas, kad ieškovams žemę pardavė pagal sudarytą preliminariąją sutartį, ieškovai su juo yra pilnai atsiskaitę.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Apeliacinis skundas atmetamas.
14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Remiantis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuojama, kad absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
15. Šios bylos apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo priimto teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovų reikalavimas pripažinti jų su atsakovu sudarytą preliminariąją sutartį galiojančia pagrindine žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartimi, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
16. Pirmosios instancijos teismas sprendime konstatavo, kad šalys 2010 m. gegužės 21 d. preliminariąja sutartimi susitarė dėl pagrindinės žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutarties sudarymo ateityje, kas reiškia, jog ieškovus su atsakovu siejo ikisutartiniai santykiai, tačiau tokia sutartis jos šalims nesukūrė teisės CK 1.93 straipsnio 4 dalies, 6.305 straipsnio 1 dalies pagrindais spręsti, kad jos sudarė pagrindinę sutartį. Apeliantų manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo tarp šalių sudarytą sutartį tik kaip preliminariąją, nes atsakovas leido valdyti sutarties objektą, taip pat pareiškė, jog daikto nuosavybės teisė yra perduota ieškovams, kurie pilnai su juo yra atsiskaitę.
17. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo sutikti su apeliantų išdėstytais argumentais, kurių pagrindu jie skundžiamą teismo sprendimą vertina neteisėtu ir nepagrįstu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus, įvertinęs skundžiamame sprendime padarytas teismo išvadas, apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė šalių prašymus, paaiškinimus, nurodė nustatytas aplinkybes, vertino tiek ieškovų, tiek atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su byloje įrodinėjamomis aplinkybėmis, pateikė byloje esančių įrodymų vertinimą, padarė išvadas dėl ieškovų reikalavimų, išdėstė teisinius priimamo sprendimo argumentus, su kuriais teisėjų kolegija iš esmės sutinka, todėl visų jų nekartoja. Kadangi ginčo dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių nėra, teisėjų kolegija jų taip pat nekartoja.
18. Pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą) (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Taigi esminės nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutarties sąlygos, dėl kurių būtina susitarti įstatymo reikalaujama forma, yra sutarties dalykas (CK 6.396 straipsnis) ir nekilnojamojo daikto kaina (CK 6.397 straipsnis). Nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartis turi būti notarinės formos. Šios formos nesilaikymas sutartį daro negaliojančia, o prieš trečiuosius asmenis sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jei ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.393 straipsnio 1 – 3 dalys).
19. Kasacinio teismo praktika, aiškinanti preliminariosios ir pagrindinės sutarties skirtumus, yra suformuota, pažymint, kad preliminarioji sutartis nuo pagrindinės skiriasi savo turiniu. Pagal preliminariąją sutartį atsiranda prievolė ateityje sudaryti pagrindinę sutartį, o pagal pagrindinę sutartį – teisės ar pareigos dėl sutarties objekto. Nustatant tikrąją tam tikros sutarties šalių valią, taikytinos sutarčių aiškinimo taisyklės, įtvirtintos CK 6.193 – 6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2012).
20. Kai pirkti ar parduoti daiktą įsipareigojęs asmuo atsisako įforminti sutartį įstatymų nustatyta forma, kita šalis turi teisę teismo tvarka reikalauti patvirtinti sutarties sudarymą (CK 6.309 straipsnio 3 dalis). Ši teisės norma taikoma kartu su CK 1.93 straipsnio 4 dalimi, nustatančia, kad jeigu viena iš sandorio šalių visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį, kuriam būtinas notaro patvirtinimas, o antroji šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka, teismas įvykdžiusios sandorį šalies reikalavimu turi teisę pripažinti sandorį galiojančiu ir tokiu atveju sandorio po to notarine tvarka įforminti nebereikia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog tam, kad būtų galima taikyti CK 1.93 straipsnio 4 dalyje nurodytą išimtį, būtinos tokios sąlygos: 1) sandoris yra dvišalis; 2) viena sandorio šalis visiškai ar iš dalies įvykdė sandorį; 3) kita sandorio šalis vengia įforminti sandorį notarine tvarka. Nustačius, kad nėra bent vienos iš nurodytų sąlygų, nėra pagrindo pripažinti sandorį galiojančiu pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-151/2011). Ši teisės norma gali būti taikoma tik tuo atveju, kai nustatyta, jog šalys yra sudariusios pagrindinę sutartį dėl nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nagrinėjamu atveju šalys pagrindinės žemės sklypų pirkimo - pardavimo sutarties nebuvo sudariusios, todėl ši teisės norma negali būti taikoma.
21. Sprendžiant, ar tenkintinas besikreipiančios šalies reikalavimas pripažinti notarine tvarka neįformintą nekilnojamojo daikto pirkimo – pardavimo sutartį galiojančia, be jau nurodytų CK 1.93 straipsnio 4 dalies sąlygų, būtina išsiaiškinti, ar sutartis neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms, ar nėra įstatymuose nurodytų aplinkybių, kliudančių sutartį pripažinti galiojančia pagal CK 1.93 straipsnio 4 dalį.
22. Byloje nustatyta ir dėl to ginčo nėra, kad ieškovai, 2010 m. gegužės 21 d. sudarydami preliminariąją sutartį, atsakovui sumokėjo 95 000 Lt. Daikto perdavimas pirkėjui valdyti bei kainos ar jos dalies sumokėjimas yra šalių veiksmai, kurie yra jau pirkimo – pardavimo sutarties elementai (CK 6.305 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-599-378/2015). Tačiau daikto kainos sumokėjimas pats savaime nesudaro pagrindo šalių sutartinių santykių kvalifikuoti kaip pagrindinės sutarties, nes atsiskaitymas yra tik vienas iš elementų, pagal kuriuos nustatoma sutarties prigimtis. Bylos duomenys patvirtina, kad antstolis L. J., vykdydamas Kauno miesto 15-ojo notarų biuro išduotą vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo iš atsakovo jo kreditoriui, 2017 m. gruodžio 3 d. ginčo turtui – žemės sklypams pritaikė areštus, kas reiškia, jog turtą uždrausta parduoti, kitaip perleisti, išnuomoti, įkeisti, keisti jo teisinę būklę (Turto arešto aktų registro įstatymo (toliau – TAARĮ) 2 straipsnio 3, 7 dalys, CPK 18 straipsnis, 42 straipsnio 2 dalis, CK 1.80 straipsnis). Kadangi ginčo turto pagrindinei pirkimo – pardavimo sutarčiai sudaryti egzistavo objektyvios kliūtys, todėl, nors ir buvo atlikti veiksmai, turintys šios sutarties požymių, tačiau šiuo konkrečiu atveju tai nesudaro pagrindo šalių susitarimą kvalifikuoti ne kaip preliminariąją, o kaip pagrindinę sutartį.
23. CK 4.37 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių bei interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. Tai reiškia, kad tam, jog viena šalis galėtų daiktą perduoti nuosavybės teise kitai šaliai, ji visų pirma turi nuosavybės teisę į tą daiktą turėti. Šiuo atveju nekilo ginčas, kad atsakovas yra teisėtas ginčo turto savininkas, kuriam nuosavybės teisės atkurtos perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčius turėtajam žemės sklypus: 0,7009 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 0,9789 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 2,9966 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini), 0,6847 ha žemės sklypą Nr. (duomenys neskelbtini).
24. Pažymėtina, kad turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudėtinių dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, galimą turto konfiskavimą, baudų bei nesumokėtų įmokų išieškojimą, kreditorių reikalavimų patenkinimą, kitų reikalavimų ir įsipareigojimų įvykdymą, o turto disponavimo teisės apribojimas – tai teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (TAARĮ 2 straipsnio 3, 7 dalys, CPK 675 straipsnio 1, 3 dalys). Šio instituto tikslas – laikinai apriboti skolininkui galimybes perleisti ar kitaip apsunkinti turtą, kad būtų išlaikomas skolininko turtas, iš kurio būtų galima išieškoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-703-706/2015). Taigi, areštavus turtą, yra negalimi jokie susitarimai dėl areštuoto turto pardavimo.
25. Minėtam ginčo turtui areštai, apribojant disponavimo teisę, pagal antstolio L. J. turto arešto aktą galiojo nuo 2017 m. gruodžio 3 d. ir iki šiol yra nepanaikinti (turto arešto aktas Nr. (duomenys neskelbtini)). Šalys 2010 m. gegužės 21 d. preliminariąja sutartimi susitarė, jog tretieji asmenys jokių pretenzijų į šį turtą neturi, apribojimų šiam turtui nėra nustatytų, pardavimo terminu turtas nebus įkeistas, nebus kitaip ribojama nuosavybės teisė, bus galimybė gauti visus reikiamus dokumentus, leidimus ar sutikimus šios sutarties sudarymui (sutarties 4 punktas). Todėl, esant tokioms byloje nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad, galiojant areštui, ginčo turto pagrindinė pirkimo – pardavimo sutartis, net ir ieškovams apmokėjus už turtą, negalėjo būti sudaryta. Priešingu atveju, būtų pagrindas išvadai, kad atsakovas, neturėdamas asmens, kurio naudai taikytas turto areštas, leidimo, perleisdamas ginčo nekilnojamąjį turtą kito asmens nuosavybėn, pažeidė imperatyvų įstatyminį draudimą disponuoti jam priklausančiu turtu galiojant jo areštui. Taigi, tenkinus apeliacinį skundą ir patenkinus ieškovų ieškinį, būtų pažeistos imperatyvios įstatymo normos (CPK 42 straipsnio 2 dalis, CK 1.80 straipsnis).
26. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju jokia teisminė prievarta nėra reikalinga, kadangi tiek ieškovai, tiek atsakovas siekia pagrindinės sutarties sudarymo, atsakovas ieškovų ieškinį pripažįsta visiškai. Taigi, atsakovas nevengia notarine forma su ieškovais sudaryti pagrindinę ginčo turto pirkimo – pardavimo sutartį, tačiau jis jos negali sudaryti dėl ginčo turtui taikomų apribojimų.
27. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, teisingai nustatė visas reikšmingas teisingam bylos išsprendimui faktines aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 263 straipsnio 1 dalis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Utenos apylinkės teismo Ignalinos rūmų 2021 m. rugpjūčio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.