Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Jaliniausko, Jurgio Kiškio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rimo Švirino,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal, nuteistosios D. S. skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Jurbarko rūmų 2018 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo ji pripažinta kalta ir nuteista: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams, pagal BK 214 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams, pagal BK 215 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės subendrintos apėmimo būdu – griežtesne bausme apimant švelnesnes bausmes ir skirta galutinė subendrinta bausmė - laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija), bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant nuteistąją per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nukentėjusiosios R. V. civilinis ieškinys tenkintas pilnai ir iš D. S. nukentėjusiajai priteista 15 410, 50 eur (penkiolika tūkstančių keturi šimtai dešimt eurų 50 eurocentų) turtinei žalai atlyginti, 1000 eur (tūkstantis eurų) neturtinei žalai atlyginti ir 1650 eurų (tūkstantis šeši šimtai penkiasdešimt eurų) advokato atstovavimo išlaidų.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. S. pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2016 m. birželio 8 d. savo namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), laikė buvusio sugyventinio A. S., mirusio 2016 m. gegužės 25 d., vardu išduotą „(duomenys neskelbtini)“, AB elektroninę mokėjimo kortelę ir, pažeisdama „(duomenys neskelbtini)“, AB banko informacinės sistemos apsaugos priemones, neteisėtai prie jos prisijungdama, laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 25 d. iki 2018 m. birželio 8 d. neteisėtai atliko trisdešimt aštuonias įvairaus pobūdžio finansines operacijas, tai yra apgaule – identifikuodama save kaip teisėtą banko sąskaitos savininką A. S., po kurio mirties jam priklausantis turtas, tame tarpe ir banko sąskaitoje buvusios piniginės lėšos, paveldėjimo pagal įstatymą būdu atiteko jo dukrai R. V., iš banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išgrynino ir įgijo penkiolika tūkstančių tris šimtus keturis eurus 98 ct.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistosios D. S. apeliacinis skundas yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

7. Skundu nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apeliantės teigimu, teismas netinkamai įvertino įrodymus, todėl neteisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus bei išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, jog apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl turi būti atmestas.

7.1. Įrodymų vertinimo bendrosios taisyklės ir principai įtvirtinti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnyje. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų yra ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-122/2013, 2K-34-303/2015, 2K-284-648/2016).

7.2. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje teismas šių taisyklių, vertindamas įrodymus, nepažeidė, išsamiai išanalizavo byloje ištirtų įrodymų turinį, tinkamai įvertino jų patikimumą, įrodomąją reikšmę ir teisingai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumu.

7.9. Byloje nėra kilę ginčo, jog apeliantė su A. S. iki jo mirties 2016 m. gegužės 25 d. kartu gyveno, vedė bendrą ūkį. Taip pat nėra pagrindo abejoti ir apeliantės parodymais, kad ji rūpinosi A. S., kai šis sunkiai sirgo, kad jį palaidojo savo lėšomis. Šios aplinkybės taip pat nustatytos nukentėjusiosios R. V., A. S. dukters parodymais, jog prieš mirtį tėvas gyveno su D. S., o ji, nukentėjusioji, faktiškai sergančiu tėvu nesirūpino ir jo nelaidojo. Tačiau šios aplinkybės nepatvirtina ir neįrodo, jog D. S. A. S. banko kortele po jo mirties naudojosi teisėtai. Priešingai, pats A. S. mirties faktas rodo, jog apeliantė po A. S. mirties jam išduota banko kortele naudojosi neteisėtai. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas R. L. patvirtino tik tai, kad D. S. vedė bendrą ūkį su A. S. ir juo rūpinosi, tačiau jokių duomenų dėl banko kortelės naudojimo nenurodė. Iš apeliantės minėtos banko sąskaitos išrašo taip pat nėra pagrindo spręsti, jog D. S. po A. S. mirties finansines operacijos A. S. banko kortele atliko teisėtai. Priešingai nei nurodo apeliantė, kaip matyti iš sąskaitos išrašų, mokėjimai iki A. S. mirties ir po jo mirties skiriasi (1 t., b. l. 88, 97). Iki A. S. mirties nuo sąskaitos buvo nuimamos nedidelės sumos, mokėjimų per mėnesį nebūdavo daug – nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2016 m. gegužės 25 d., naudojantis banko kortele, pinigai išgryninti 16 kartų, 2 kartus sumokėta už pirkinius. Tuo trapu po A. S. mirties per 14 dienų atliktos net 38 finansinės operacijos, kurių metu išgryninta ar kitaip panaudota daugiau kaip 15 000 eurų. Visa tai rodo skubėjimą bei siekį kuo greičiau pasinaudoti A. S. sąskaitoje esančiais pinigais. Be to, liudytoja apklausta notarė R. P. parodė, jog ji patvirtino A. S. išduotą įgaliojimą D. S. tvarkyti žemės pirkimo-pardavimo dokumentus. Surašytame įgaliojime A. S. nurodė, kad pinigai už parduotą turtą būtų pervesti į jo asmeninę sąskaitą. Liudytoja parodė, jog jei būtų A. S. pageidavimas, nebūtų kliūčių nurodyti ir D. S. sąskaitą, tačiau tai nebuvo padaryta. Šių duomenų visuma leidžia pagrįstai tvirtinti, jog D. S. suprato, kad po A. S. mirties jo banko kortele ji disponavo, t. y. ją laikė, bei naudojosi ir atliko finansines operacijas po jo mirties neteisėtai. Aptartos aplinkybės taip pat leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad D. S. norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

7.10. Apeliantė skunde taip pat teigia, jog byloje nenustatyti sukčiavimo būtinieji požymiai – tyčia ir apgaulė, todėl ji nepagrįstai nuteista pagal BK 182 straipsnio 2 dalį. Apeliantė teigia nesupratusi veikos pavojingumo – maniusi, kad pinigai, esantys A. S. sąskaitoje teisėtai jai priklauso, be to, jokios tikrovės neatitinkančios informacijos ji niekam neteikė ir nesudarė situacijos, kuri būtų suklaidinusi R. V.. Su šiais skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka, nes jie prieštarauja byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumai, todėl atmeta juos kaip nepagrįstus.

7.11. Pagal baudžiamąjį įstatymą sukčiavimas – tai nusikalstama veika, kuria kaltininkas apgaule savo ar kitų asmenų naudai įgyja svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengia turtinės prievolės arba ją panaikina. Baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena šiame straipsnyje nurodyta nusikalstama veika. Svetimas turtas – tai kaltininkui nuosavybės teise nepriklausantys kilnojamieji ar nekilnojamieji daiktai, taip pat pinigai, vertybiniai popieriai ir pan. Be to, kvalifikuojant asmens veiką pagal BK 182 straipsnį visais atvejais turi būti nustatyta apgaulė, nes tai yra būtinas šios nusikalstamos veikos požymis. Pagal teismų praktiką nustatomi šie apgaulės kriterijai: a) objektyvios tiesos iškraipymas; b) tikslas – suklaidinti nukentėjusįjį (lemti nukentėjusiojo klaidą); c) tyčia – kaltininko suvokimas, kad jis sąmoningai pateikia objektyvios tikrovės neatitinkančią informaciją (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-335/2010). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad apgaulė pasireiškia turto savininko ar valdytojo arba asmens, kurio žinioje yra turtas, suklaidinimu pateikiant suklastotus dokumentus, pranešant neteisingus duomenis, nutylint esmines savininko apsisprendimui dėl turto ar teisės į turtą perleidimo aplinkybes ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-103/2013, 2K-54/2013). Taigi, kaip minėta apgaulė sukčiavimo atveju gali būti nukreipta ne tik tiesiogiai į svetimo turto savininką, bet ir į teisėtą to turto valdytoją.

7.12. Šioje byloje būtinasis veikos požymis apgaulė užvaldant svetimą turtą pasireiškė tuo, jog D. S. neteisėtai pasinaudodama A. S. išduota banko mokėjimo kortele save identifikuodavo kaip teisėtą banko sąskaitos savininką A. S., kuris tuo metu jau buvo miręs. Tokiu būdu ji suklaidino banką, t. y. teisėtą A. S. pinigų valdytoją, ir būtent šios apgaulės pasekoje D. S. buvo išmokėti svetimi, jai nepriklausantys pinigai, grynais arba pervesti kitiems subjektams, atsiskaitant už prekes ir paslaugas.

7.13. Nors nuteistoji teigia, jog ji buvo įsitikinusi, kad veikia teisėtai, kad jai šie pinigai priklausė kaip kompensacija už patirtas išlaidas rūpinantis A. S., kol jis dar buvo gyvas, tačiau tai prieštarauja tiek pačios D. S. parodymams, tiek ir kitiems byloje esantiems įrodymams.

7.14. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme D. S. parodė supratusi, kad po A. S. mirties pinigus paveldės jo dukra, nes testamento A. S. nebuvo surašęs. Šios aplinkybės rodo, jog nuteistoji neabejotinai suprato, kad po A. S. mirties jo banko sąskaitoje esantys pinigai teisiškai jai nepriklauso, kad šie pinigai jai yra svetimi. Juo labiau, kad rašytiniais duomenimis (pirkimo-pradavimo sutartimis), o taip pat ir pačios D. S. parodymais nustatyta, jog į A. S. sąskaitą vos kelios dienos iki jo mirties buvo pervesti pinigai už parduotą turtą, kuris A. S. priklausė asmeninės nuosavybės teise.

7.15. Vertinant D. S. veiksmus yra svarbu ir tai, jog, kaip matyti iš banko sąskaitos išrašų, pinigai už parduotą turtą į A. S. sąskaitą buvo pervesti 2016 m. gegužės 20 d., t. y. dar esant A. S. gyvam. A. S. mirė 2016 m. gegužės 25 d. Nuo pinigų pervedimo dienos iki jo mirties jokios finansinės operacijos nebuvo atliekamos. Ir tik po A. S. mirties, jau jo mirties dieną, prasidėjo intensyvus finansinių operacijų atlikimas. Iš viso per 14 dienų buvo atliktos net trisdešimt aštuonios finansinės operacijos, po kurių A. S. sąskaitoje visiškai nebeliko pinigų. Nors teisiamojo posėdžio metu D. S. teigė, kad A. S. buvo nurodęs jai už parduotas žemes gautus pinigus persivesti į savo sąskaitą, tačiau iš minėtų sąskaitų išrašų matyti, jog kol A. S. buvo gyvas, jokios operacijos nebuvo atliekamos, nebuvo vykdomi jokie pervedimai, grynieji pinigai taip pat nebuvo nuimami. Ir tik po jo mirties, netgi jo mirties dieną, imta intensyviai naudotis sąskaitoje esančiais pinigais, finansines operacijas inicijuojant kiekvieną dieną, į dieną kartais atliekant net iki 8 finansinių operacijų. Pinigai buvo išgryninami arba atsiskaitoma daugiausia stambiomis sumomis iki tol, kol jų sąskaitoje visai nebeliko. Visos šios aplinkybės rodo, jog tai buvo ne įprastas kasdienis naudojimasis banko mokėjimo kortele, o buvo tikslingai siekiama kuo greičiau pasinaudoti sąskaitoje esančiais pinigais. Esant šiems duomenims, teismas pagrįstai D. S. parodymus, jog ji nesupratusi, kad elgiasi neteisėtai ir pavojingai, vertino kritiškai. Aptartų duomenų visuma rodo, jog nuteistoji suprato, kad A. S. banko sąskaitoje esantys pinigai po jo mirties teisiškai jai nepriklauso, yra svetimi, o pasinaudodama banko kortele ir identifikuodama save kaip A. S., kuris jau buvo miręs, ir taip suklaidindama banką, suprato, jog tokiu būdu panaudojusi apgaulę ir išgryninusi mirusio A. S. sąskaitoje esančius pinigus bei atsiskaičiusi jais už paslaugas bei prekes, neteisėtai užvaldė svetimą didelės vertės turtą. Šios aplinkybės patvirtina, jog nuteistoji suprato tiek savo veiksmų neteisėtumą, tiek ir pavojingumą, o finansinių operacijų intensyvumas ir tai, kad jos buvo atliekamos skubotai, iš karto po nuteistojo mirties, po keletą kartų per dieną iki tol, kol sąskaitoje visiškai nebeliko pinigų, rodo, jog D. S. siekė ir norėjo taip veikti, t. y. ji veikė tiesiogine tyčia.

7.16. Esant šioms aplinkybėms konstatuojama, kad D. S. pagrįstai pripažinta kalta, padariusi BK 214 straipsnio 1 dalyje, BK 215 straipsnio 1 dalyje bei BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas.

7.17. Teismas, skirdamas nuteistajai bausmes, parinkdamas jų rūšį ir nustatydamas galutinės subendrintos bausmės dydį, BK 54, 61 straipsniuose numatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė, įvertino nusikaltimų sunkumą, pobūdį bei pavojingumą visuomenei, nuteistosios asmenybę. Teismas atsižvelgė ir įvertino teigiamai charakterizuojamą D. S. asmenybę – anksčiau neteista, administracine tvarka nebausta, yra vyresnio amžiaus, pensininkė. Tad, nors nuteistoji padarė tris tyčinius nusikaltimus, iš kurių du priskiriami apysunkių nusikaltimų kategorijai, vienas – sunkių nusikaltimų kategorijai, jos asmenybė rodo, kad toks nusikalstamas elgesys iš esmės yra atsitiktinis, kad nuteistoji nėra linkusi nusikalsti. Šios aplinkybės leido apylinkės teismui skirti laisvės atėmimo bausmes, žymiai mažesnes nei straipsnių sankcijose numatytų bausmių vidurkiai, ir net atidėti galutinės subendrintos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nes nuteistosios asmenybė bei amžius leidžia pagrįstai manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti ir be realaus laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

8. Konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, baudžiamojo proceso įstatymo nuostatų nepažeidė, esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų nepadarė, teisingai nustatė faktines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes ir teisingai D. S. veiksmus kvalifikavo pagal BK 214 straipsnio 1 dalį, BK 215 straipsnio 1 dalį ir BK 182 straipsnio 2 dalį bei paskyrę nuteistosios asmenybę ir padarytų veikų pavojingumą atitinkančią bausmę. Teismas, nepažeisdamas baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio nuostatų, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, nustatė teisingą atlygintinos neturtinės žalos dydį bei priteisė nukentėjusiajai 15 410, 50 eurų turtinei žalai atlyginti, kurios dydis įrodytas objektyviais bylos duomenimis. Dėl visų šių aplinkybių skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutarė:

nuteistosios D. S. apeliacinį skundą atmesti.