Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-248-190/2012

Teisėja Edita Zarembienė Teisminio proceso Nr. 1-88-1-00473-2010-5

2012 m. birželio 8 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų D. P. ir G. N. apeliacinius skundus dėl Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. P. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 159 str., ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

LR BK 63 str. 5 d. 1 p. pagrindu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir D. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

G. N. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams, pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 159 str., ir nuteistas laisvės atėmimu devyniems mėnesiams.

LR BK 63 str. 5 d. 1 p. pagrindu bausmės subendrintos, griežtesne bausme apimant švelnesnę bausmę, ir G. N. paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

M. L. civilinis ieškinys patenkintas dalinai ir priteista jo naudai solidariai iš V. Č., D. P. ir G. N. 2000 (du tūkstančiai) Lt.

Šiuo nuosprendžiu nuteistas ir V. Č., tačiau jo atžvilgiu apeliacinis skundas negautas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. P. ir G. N. nuteistas už tai, kad, V. Č., D. P. ir G. N. apgaule įgijo svetimą turtą, o D. P. ir G. N. įtraukė vaiką į nusikalstamą veiką, o būtent:

V. Č., D. P. ir G. N., veikdami bendrininkų grupėje, turėdami tikslą apgaule savo naudai įgyti svetimą turtą, internetiniame tinklalapyje

„www.skelbiu.lt“ susižinoję apie M. L. parduodamą dviratį, 2010-06-22 D. P. telefonu paskambinus M. L. ir melagingai prisistačius dviračio pirkėju bei susitarus dėl dviračio pirkimo, 2010-06-22, apie 15.00 val., Ukmergės m., Žiedo g. 1, prie parduotuvės „MAXIMA“, V. Č. G. N. ir D. P. nurodymu susitiko su M. L., kuriam melagingai prisistatęs dviračio pirkėju, paėmė neva pavažiuoti M. L. priklausantį dviratį „AVENUE AIR BASE“ 2000 Lt vertės, kuriuo V. Č. nuvažiavo iki D. P. ir G. N. sutartos vietos, kurioje pastarieji M. L. dviratį įdėjo į D. P. tėvui priklausantį automobilį VW SHARAN, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir tokiu apgaulės būdu užvaldė M. L. priklausantį dviratį, padarydami jam 2000 Lt turtinę žalą.

D. P. ir G. N. žinodami, kad V. Č., gim. 1992-07-15, yra nepilnametis, pasiūlė V. Č. apgaule užvaldyti svetimą turtą, nurodė V. Č. 2010-06-22 kartu nuvykti į (duomenys neskelbtini), melagingai prisistatyti dviračio pirkėju ir apgalės būdu užvaldytu dviračiu atvažiuoti iki sutartos vietos, kur pagrobtą dviratį G. N. ir D. P. įdėjo į automobilį ir tokiu būdu įtraukė V. Č. į nusikalstamą veiką.

Ikiteisminio tyrimo metu D. P. teigė, kad su V. Č. Ukmergėje buvo tik vieną kartą, t.y. kai įvykdė sukčiavimą (b.l. 95), po to teigė, jog Ukmergėje su G. N. ir V. Č. buvo du kartus atvažiavę jo automobiliu MAZDA MILENIA (b.l. 99), dar po to tvirtino, kad jo tėvas turi automobilį „VW Sharan“, kuri kartais pasiimdavo pavažiuoti, 2010-06-22 nei vienas, nei kartu su G. N. ir V. Č. Ukmergėje nebuvo ir dviračio nevogė (b.l. 101), teisme teigė, jog neatsimena, kada buvo Ukmergėje, ar tai 2010-06-21 ar 2010-06-22.

Kaltinamasis G. N. ikiteisminio tyrimo metu buvo atsisakęs duoti parodymus, o teisme paaiškino, kad 2010-06-22 buvo su D. P. tėvo mašina atvažiavę į Ukmergę, pakalbėjo su žmogumi ir išvažiavo, o V. Č. apie 13 val. 30 min. paleido prie įvažiavimo į Jonavą žiedo.

Dėl nusikaltimo padarymo visiškai prisipažino tik kaltinamasis V. Č., kuris tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus, kurie yra patvirtinti kitais byloje surinktais įrodymais. Jo parodymai visiškai iki smulkiausių detalių sutampa su nukentėjusiojo M. L. parodymais ir yra patvirtinti liudytojo J. Č. parodymais.

Kaltinamųjų D. P. ir G. N. versija, kad V. Č., išleidus jį apie 13 val. 30 min. prie įvažiavimo į Jonavą žiedo, pats savarankiškai galėjo nuvažiuoti į Ukmergę, apgaule užvaldyti dviratį ir juo grįžti į Jonavą yra realiai neįmanoma tiek dėl laiko, tiek dėl atstumo.

Atmestinas, anot teismo, kitų dviejų teisiamųjų argumentas, kad V. Č. juos apkalba, nes tam nėra jokio loginio pagrindo, kadangi nurodydamas D. P. ir G. N. kaip savo bendrininkus, V. Č. tik sunkintų savo padėtį.

Nukentėjusysis M. L. teisme parodė, jog skyrėsi žmogaus, kuris skambino dėl dviračio pirkimo ir vėliau, kai skambino telefonu, nes pirkėjo nebuvo prie parduotuvės, šiuo atveju balsas buvo plonesnis, ne suaugusio žmogaus ir dėl to jam buvo kilęs įtarimas. Be to, kai V. Č. važinėjo dviračiu jam kažkas paskambino ir jis sakęs „tuoj, tuoj“, kas neabejotinai įrodo, kad V. Č. veikė su bendrininkais, ko jis ir neneigia.

Tokiu būdu iš teisme surinktų įrodymų visumos nustatyta, kad kaltinamieji V. Č., D. P. ir G. N. apgaule įgijo svetimą turtą ir ši jų nusikalstama veika pilnai atitinka ir teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d.

Be to, teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad vienas iš kaltinamųjų V. Č., gim. 1992 m. liepos 15 d., jam inkriminuojamos veikos padarymo metu dar buvo nepilnametis. Kaltinamasis V. Č., po pažinties su G. N. ir D. P., bendravimo su jais metu buvo jiems sakęs, kad jam septyniolika metų, o kartu važinėjantis po Jonavą, rodęs ir mokyklą, t.y. Jonavos suaugusių švietimo centrą, kur jis tuo metu mokėsi. Kadangi kaltinamieji G. N. ir D. P. su kaltinamuoju V. Č. buvo pažįstami ne vieną dieną, dažnai bendraudavo, netikėti šiais byloje duotais kaltinamojo V. Č. parodymais teismui nėra jokio pagrindo. Nors kaltinamieji G. N. ir D. P. savo kaltę dėl nepilnamečio asmens įtraukimo į nusikalstamą veiką ir neigia, tačiau, teimo nyuomone, įvertinus visų byloje išaiškintų aplinkybių visumą, tai, kad G. N. ir D. P. buvo nusikaltimo iniciatoriai ir mokė V. Č., kaip pavogti dviratį, t.y., kad jis turi įgyti dviračio pardavėjo pasitikėjimą, iš pradžių važinėti šalia jo, o paskui tik po truputį tolti, iki kol nuvažiuos su dviračiu, laikytina, kad kaltinamieji G. N. ir D. P. bendravimo su kaltinamuoju V. Č. metu, pastarajam pasiūlydami apgaulės būdu įsigyti parduodamą dviratį nepilnametį kaltinamąjį V. Č. įtraukė į nusikalstamą veiką, todėl kaltinamųjų G. N. ir D. P. padaryti nusikalstami veiksmai yra teisingai kvalifikuoti ir pilnai atitinka nusikaltimo, numatyto LR BK 159 str., požymius, t.y. vaiko įtraukimą į nusikalstamą veiką.

Nuteistasis neigia savo kaltę dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., 159 str., padarymo ir pažymi, kad kaltu neprisipažino, tačiau stengėsi padėti ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui nustatyti objektyvią tiesą byloje. Jis nuo pirmos apklausos davė išsamius parodymus, paneigiančius jo dalyvavimą jam inkriminuojamose nusikalstamose veikose ir jo parodymai yra nuoseklūs ir teisingi.

Teismo posėdyje nuteistųjų D. P. ir G. N. gynėjai prašė jų apeliacinius skundus tenkinti, prokurorė prašė apeliacinius skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų D. P. ir G. N. apeliaciniai skundai atmestini.

Apeliantai apeliaciniuose skunduose nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu priėmė nepagrįstą nuosprendį, tačiau kolegija sprendžia, kad šis skundų argumentas nepagrįstas.

Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl D. P. ir G. N. kaltės, jų įvykdytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo bei teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliantai skunduose neigia dalyvavę jiems inkriminuotų nusikaltimų, numatytų BK 182 str. 1 d., 159 str., padaryme, tačiau tokie skundų argumentai vertintini kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir D. P. ir G. N. kaltę patvirtinantiems įrodymams, bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, apeliantų parodymai viso proceso metu buvo nenuoseklūs, prieštaringi ir neatitinkantys byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu nustatytoms faktinėms įvykio aplinkybėms, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga sutiktina, jog nuteistasis V. Č., tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme davė nuoseklius parodymus, teigdamas, jog dalyvauti dviračio pagrobime jam pasiūlė būtent D. P. ir G. N. ir būtent su jais susitikus buvo aptartos visos dviračio pagrobimo detalės. Taip pat V. Č. parodė, kad nuteistieji žinojo, jog jis yra 17 metų amžiaus, nes jis jiems tą yra pats sakęs. Konstatuotina, kad apylinkės teismas neturėjo pagrindo abejoti šiais parodymais, nes tokius V. Č. parodymus, kuriuos jis patvirtino parodymų patikrinimo vietoje metu bei akistatų su D. P. ir G. N. metu, patvirtina ir nukentėjusiojo M. L. ir liudytojo J. Č. parodymai.

Pritartina pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog V. Č. nėra pagrindo apkalbėti nuteistųjų D. P. ir G. N., nes jis, nurodydamas juos kaip nusikaltimo padarymo bendrininkus, tik sunkina savo teisinę padėtį, todėl tokia jo pozicija būtų nelogiška.

Būtina atkreipti dėmesį ir į tai, kad abu apeliantai anksčiau jau buvo teisti už sukčiavimo padarymą.

Kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad D. P. ir G. N. padarė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Ukmergės rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 21 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį apeliaciniuose skunduose išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

D. P. ir G. N. apeliacinius skundus atmesti.