Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio, Nijolės Matuzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. liepos 13 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirtas 45 (keturiasdešimt penkių) parų areštas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir T. D. paskirta galutinė bausmė – 30 (trisdešimt) parų areštas.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas M. Š., tačiau jo atžvilgiu nuosprendis neapskųstas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

4. Nuteistojo T. D. apeliacinis skundas atmestinas.

5. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo nuosprendį pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, pagrįstai T. D. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 189 straipsnio 1 dalį, jog realizavo turtą žinodamas, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu. Taip pat apylinkės teismas T. D. už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė tinkamą bausmę, kurią vertinti kaip aiškiai per griežtą nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

6. Pasisakant dėl apelianto T. D. skundo argumentų, kad prie kompiuterio vagystės jis neprisidėjo ir lombarde kompiuterio neužstatė, pažymima, kad šie veiksmai nuteistajam ir nebuvo inkriminuoti. Byloje surinktais duomenimis, t. y. paties nuteistojo T. D., nuteistojo M. Š. ir liudytojo R. J. parodymais, nustatyta, kad T. D. telefoninio pokalbio metu paprašė R. J. užstatyti lombarde kompiuterį, žinodamas, jog šis kompiuteris yra vogtas. T. D. ir M. Š. patikinus, kad kompiuteris nėra vogtas, R. J. užstatė kompiuterį UAB „(duomenys neskelbtini)“ lombarde ir gautus 60 Eur bei lombardo sutartį atidavė T. D.. Iš lombardo UAB „(duomenys neskelbtini)“, esančio (duomenys neskelbtini), sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad R. J. 2021 m. birželio 13 d. už 60 Eur pridavė į lombardą nešiojamą kompiuterį (duomenys neskelbtini). Sutartyje nurodyta, kad prekę atsiimti gali T. D. (1 t., b. l. 71).

6.1. Šių aptartų įrodymų visuma neginčijamai patvirtina, kad nuteistasis T. D. žinojo, kad jis realizuoja nusikalstamu būdu gautą turtą – nešiojamą kompiuterį „(duomenys neskelbtini)“, ir norėjo taip veikti. Todėl nuteistojo T. D. veiksmai pagrįstai kvalifikuoti pagal BK 189 straipsnio 1 dalį ir dėl šios nusikalstamos veikos padarymo jis pagrįstai pripažintas kaltu.

7. Apeliaciniu skundu nuteistasis T. D. prašo skirti jam švelnesnę bausmę, teigdamas, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta arešto bausmė yra per griežta.

7.1. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam T. D. paskirtos bausmės visų pirma pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat į nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę.

7.2. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Skirdamas bausmę už padarytą nusikalstamą veiką, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įvertina ir tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, detaliai išanalizuodamas kiekvienos aplinkybės (atsakomybę lengvinančios ar sunkinančios) reikšmę. Ir tik įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį bei tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, teismas motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuojamą nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Be aptartų esminių bausmės skyrimo pagrindų, tinkamas kaltininko asmenybės įvertinas neabejotinai taip pat yra svarbi teisingos bausmės parinkimo sąlyga. Vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, teismas turi ypač atidžiai ištirti, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo bei jo ankstesnio elgesio padarinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-391/2013).

7.3. Aptarto teisinio reguliavimo ir teismų praktikos kontekste analizuojant skundžiamo nuosprendžio turinį bei apylinkės teismo motyvus dėl T. D. paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio matyti, kad apylinkės teismas įvertino apelianto padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumą – padarytas vienas tyčinis apysunkis nusikaltimas, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, sukeltus padarinius, į tai, kad nusikalstama veika žala nepadaryta. Kaip to reikalauja aukščiau aptartos teisės normos, pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino T. D. asmenybę, konstatuodamas, kad teisiamas trečią kartą, nusikalstamą veiką padarė teistumui neišnykus, daug kartų baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų (2 t., b. l. 1–9), atsižvelgė į jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę – prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi dėl jos įvykdymo (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), tai, kad atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir kitas aplinkybes, susijusias su nuteistuoju, pažymėdamas, kad T. D. jauno amžiaus, nedirbantis, nesimokantis, jo atžvilgiu teisme nagrinėjama dar viena baudžiamoji byla. Ir visumos šių aplinkybių pagrindu pirmosios instancijos teismas T. D. skyrė arešto bausmę, jos dydį nustatydamas mažesnį nei BK 49 straipsnio 3 dalyje numatytas bausmės vidurkis. Nesutikti su šiuo apylinkės teismo sprendimu, teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo.

7.4. Kaip jau buvo minėta, T. D. teisiamas ne pirmą kartą, šioje byloje inkriminuojamą veiką įvykdė praėjus labai trumpam laikui po to, kai 2021 m. gegužės 4 d. jo atžvilgiu buvo priimtas apkaltinamasis nuosprendis (nuosprendis įsiteisėjo 2021 m. rugsėjo 23 d.). Siekiant koreguoti nuteistojo T. D. elgesį tinkama linkme, ankstesniais nuosprendžiais jam taikytos tiek švelnesnio pobūdžio (laisvės apribojimas), tiek ir arešto bausmės įtakos nuteistojo elgesiui teigiama linkme neturėjo, nes jis ir vėl darė naujus nusikaltimus. Šių aplinkybių visuma T. D. charakterizuoja neigiamai ir leidžia pagrįstai teigti, jog jokių pastangų tinkamai savo elgesio korekcijai jis iš esmės nedėjo nei būdamas laisvėje, nei atlikdamas jam anksčiau nuosprendžiais paskirtas bausmes. Todėl teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu pritaria apylinkės teismo padarytai išvadai, kad tokios rūšies ir dydžio bausmė yra proporcinga nagrinėjamos nusikalstamos veikos pobūdžiui bei adekvati paties nuteistojo pavojingumui. Tuo tarpu švelnesnės bausmės rūšies – laisvės apribojimo paskyrimas, ar kaip to apeliacinės instancijos teismo posėdyje prašė nuteistojo T. D. gynėjas, aptariamo kriterijaus nebeatitiktų ir neleistų pasiekti bausmės paskyrimu siekiamų tikslų.

7.5. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje gynėjo nurodytos aplinkybės, kad T. D. yra užsiregistravęs užimtumo tarnyboje, ankstesnius nusikaltimus įvykdė būdamas nepilnametis, dėl padarytos veikos gailisi, teisme pasakė, kad ateityje daugiau nenusikals, yra tos, į kurias atsižvelgtina skiriant bausmę baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytus nusikalstamus veiksmus, sankcijos ribose, tačiau nagrinėjamu atveju nelaikytinos išimtinėmis, sudarančiomis pagrindą nuteistojo T. D. atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti jam bausmę švelnesnę, negu numatyta sankcijose minimali arešto bausmės riba.

7.6. Teisėjų kolegija aptartų duomenų pagrindu, sprendžia, jog nuteistajam paskirta 45 parų arešto bausmė, kuri, pritaikius 64¹ straipsnio nuostatas, buvo sumažinta vienu trečdaliu – iki 30 parų arešto, nėra aiškiai per griežta bausmė, kurią apeliacinės instancijos teismas galėtų dar labiau švelninti. Pažymint, kad apeliantui tiek bausmės rūšies, tiek bausmės dydžio parinkimą lėmė jo paties nusikalstami veiksmai, taip pat išvadų iš ankstesnių teistumų nedarymas, todėl teisėjų kolegija, įvertinusi aptartus duomenis, daro išvadą, kad Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų 2021 m. liepos 13 d nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra teisinio pagrindo.

8. Byloje taip pat yra gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus pažyma dėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų – 85,50 Eur, teikiant valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nuteistajam T. D. (2 t., b. l. 81–83). Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir kasacinės instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Apeliacinis procesas šioje byloje vyko T. D. iniciatyva, nuteistojo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas, apeliantas yra darbingo amžiaus, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, todėl Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą T. D. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo 85,50 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo T. D. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš nuteistojo T. D. 85,50 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų valstybei.