Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vytauto Kursevičiaus, Linos Muchtarovienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Birutės Simonaitienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo E. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014-11-27 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-4204-841/2014 pagal ieškovo E. G. ieškinį atsakovei N. G. dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, išmokant kompensaciją, ir pagal atsakovės priešieškinį ieškovui dėl turto pripažinimo atsakovės N. G. asmenine nuosavybe.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri buvo suformuota byloje, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skyrėsi nuo nagrinėtos teisme bylos.

Teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė procesinės teisės normas (CPK 185 straipsnis), įrodymų vertinimo taisykles, įpareigojančias teismą visapusiškai ir objektyviai įvertinti visas byloje esančias aplinkybes, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu. Liudytojų parodymus teismas vertino kaip netikslius, pažymėjo, kad liudytojai su apeliantu ar jo tėvu yra giminystės ar kitais ryšiais artimai susiję asmenys, todėl nesant kitų liudytojų parodymus patvirtinančių įrodymų, teismas šiais liudytojų parodymais nesivadovauja. Faktas, kad liudytojai su apeliantu ar jo tėvu yra susiję giminystės ryšiais, jokiu būdu nepaneigia to fakto, kad būtent jie atliko ginčo objekto gerinimo darbus ir su jais vienokiu ar kitokiu būdu būtent apeliantas atsiskaitė. Teismas, atmesdamas apelianto ieškinį, sprendime pažymėjo, kad „ ieškovas neįrodė savo indėlio į daikto rekonstravimą ir pagerinimą“, tai iš esmės prieštarauja byloje pateiktiems įrodymams. Apelianto indėlis į namo rekonstrukciją yra visiškai įrodytas. Jo prašoma priteisti kompensacija yra įrodyta liudytojų parodymais, darbų atlikimo sąmata, specialisto išvada, atsakovės pripažinimais į apelianto teisę į kompensaciją. Teismo argumentas, kad nesuformuotas ir neįregistruotas daiktas neturi rinkos vertės, nepanaikina jo, kaip nuosavybės teisės objekto. Ta aplinkybė, kad nėra atlikta gyvenamojo namo teisinė registracija, netrukdo atsakovei N. G. šį turtą valdyti ir juo naudotis. Atsakovė nepaneigė apelianto atliktų darbų mąsto, nenurodė, kas kitas, jei ne apeliantas ir jo šeimos nariai bei draugai, su kuriais jis atsiskaitė, tuos darbus atliko ir, kaip minėta, pripažino jo teisę į kompensaciją, kurios apeliantas ir reikalauja.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

Motyvuojamoji dalis

ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).

Dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe

Iš bylos duomenų matyti, kad šalys 2002m. vasario 11d. Šiaulių miesto apylinkės teismo sprendimu nutraukė santuoką, po santuokos nutraukimo žemės sklypas adresu (duomenys neskelbtini), anksčiau buvęs Nr. 39, atiteko atsakovei. Nutraukus santuoką, ieškovo ir atsakovės bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigė, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl neteisėtai pastatyto statinio šiame žemės sklype nuosavybės teisės. Nors, kaip pastebėjo atsakovė, ieškovas apeliaciniame skunde nebekelia reikalavimo dėl statinio pripažinimo bendrąja daline nuosavybe, tačiau ieškovas palaiko savo reikalavimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalininės nuosavybės, todėl teisėjų kolegija pasisako ir dėl ieškovo nuosavybės teisių į ginčo statinį.

CK 4.47 straipsnio 4 punkte nustatyta, kad asmuo, pagaminęs daiktą, tampa jo savininku. Kad daikto pagaminimas būtų teisėtas, jo pagaminimo procesas turi vykti teisės normose nustatyta tvarka ir sąlygomis. Jeigu daiktas sukuriamas, nesilaikant teisės normų nustatytų reikalavimų, jis negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių. Kad statytojas įgytų nuosavybės teisę į statinį, turi statybą pradėti, vykdyti ir baigti, laikydamasis tą procesą reglamentuojančių teisės normų reikalavimų. CK 4.103 straipsnyje nustatyta, kad civilinius teisinius padarinius – draudimą statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) – sukelia savavališka ar nesavavališka, bet kitaip neteisėta statinio statyba. Kokie statiniai (ar jų dalys) laikomi pastatytais ar statomais savavališkai, nustatyta įstatyme. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalį (redakcija, galiojusi 2014 m. birželio 25d. savavališkos statybos akto surašymo metu, galiojusi nuo 2013 m. birželio 27d.) statinio (jo dalies) statyba laikoma savavališka be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius.

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ieškovas ir atsakovė pripažino, kad statyba adresu (duomenys neskelbtini), yra neteisėta. Šią aplinkybę patvirtina ir gauta informacija iš Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie aplinkos ministerijos Šiaulių teritorijų planavimo ir statybos priežiūros skyriaus (II t. b.l. 216, 217). Informacija patvirtina, kad ieškovui ir atsakovei 2014m. birželio 25d. buvo surašytas savavališkos statybos aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo užfiksuota, kad gyvenamasis namas žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra pastatytas savavališkai. Šalys buvo įpareigotos pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti savavališkai pastatytą statinį iki 2015m. sausio 9d. Ieškovo prašymu šis terminas buvo pratęstas iki 2015m. balandžio 10d., tačiau atsakovė dėl termino pratęsimo į inspekciją nesikreipė, teismui nurodė, kad dėl finansinių sunkumų yra išvykusi į užsienį (II t. b.l. 215). Byloje nėra ginčo, jog ieškovas ir atsakovė vykdė neteisėtą statybą, todėl apskritai nėra pagrindo laikyti statinio adresu (duomenys neskelbtini), ieškovo, atsakovės ar jų abiejų nuosavybe CK 4.47 straipsnio 4 punkto prasme. Toks objektas negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, o asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių, todėl ieškovas ir atsakovė nėra pastatyto statinio bendraturčiai ir dėl to ginčo teisiniams santykiams netaikomos bendraturčių tarpusavio teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl šių normų taikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2014).

Ieškovas apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nes teismas neįvertino jo indėlio į statomą statinį. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovo pozicija civilinėje byloje yra prieštaringa. Ieškovas teigia kartu su atsakove sukūręs naują turto objektą - pastatą, todėl prašo pripažinti šį turtą bendrąja daline jo ir atsakovės nuosavybe. Tačiau ieškovas tuo pačiu metu teigia prisidėjęs prie atsakovei nuosavybės teise priklausančio turto pagerinimo, jo nuomone, vien dėl šios priežasties atsakovė privalo atliktus jos turto pagerinimus jam kompensuoti. Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė jokių susitarimų su atsakove, kuriais ji būtų įsipareigojusi kompensuoti ieškovui už atliktus darbus, arba kad ieškovas būtų įsipareigojęs ar verčiamas juos atlikti. Teisėjų kolegija plačiau pasisako dėl ieškovo argumentų, jog turtas – statinys – buvo įgytas jo ir atsakovės bendrosios dalinės nuosavybės teise. Nors ieškovas nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme neįrodinėjo, kokiu pagrindu įgijo turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise kartu su atsakove, iš bylos faktinių aplinkybių matyti, kad ieškovas teigia buvus tarp jo ir atsakovės sudarytai jungtinės veiklos sutarčiai. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija, ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Sugyventinių turtinėms teisėms į bendrai įgytą turtą apsaugoti taikytinos CK ketvirtosios knygos normos, nustatančios bendrąją nuosavybės teisę bendraturčiams. Tačiau, kaip jau buvo paminėta, neteisėtai pastatytas statinys adresu (duomenys neskelbtini)., negali būti pripažįstamas teisėtai sukurtu nuosavybės objektu, asmuo neįgyja į jį nuosavybės teisių, todėl ieškovas ir atsakovė nėra pastatyto statinio bendraturčiai ir dėl to ginčo teisiniams santykiams netaikomos bendraturčių tarpusavio teisinius santykius reglamentuojančios teisės normos bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl šių normų taikymo.

Dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės

Ieškovas prašo atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės, priteisiant jam kompensaciją pinigais. Nors teisėjų kolegija nurodė, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo konstatuoti, jog ieškovas ir atsakovė sukūrė bendrosios dalinės nuosavybės teise jiems priklausantį objektą, pasisakytina ir dėl apelianto skundo argumentų, susijusių su jo prašomu atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdu.

CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai daikto atidalijimas natūra be neproporcingos žalos jo paskirčiai neįmanomas, vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad ši nuostata yra bendrojo daikto atidalijimo reikalavimo išimtis – visų pirma turi būti sprendžiamas jo atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba jei atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais.

Būtina atidalijimo išmokant bendraturčiui piniginę kompensaciją sąlyga, kad ši piniginė kompensacija atitiktų atidalijamos dalies vertę. Dėl to prieš atidalijant bendraturčio dalį, būtina parinkti teisingą kompensacijos dydį, kuris paprastai atitinka daikto dalies rinkos vertę. Įvertinus byloje esančius įrodymus, matyti, kad nėra galimybės nustatyti statinio rinkos vertės, nes statinys yra savavališka statyba. Ieškovas byloje pateikė konsultaciją dėl galimos turto kainos, (I t. b.l. 199,200), iš kurios matyti, kad pastato vertė (duomenys neskelbtini)., galėtų siekti iki 125 000 Lt. Tačiau iš konsultacijos matyti, kad ji buvo teikiama neįvertinus, jog statinys yra pastatytas neteisėtai. Ieškovas byloje taip pat yra pateikęs kvalifikuoto specialisto A. A. išvadą dėl atliktų gyvenamojo namo statybos darbų vertinimo (II t. b.l. 166), tačiau pačioje išvadoje nurodoma, kad norint tiksliai apskaičiuoti sąmatinę darbų vertę, panaudotas medžiagas, įvertinti atliktų darbų kokybę, reikia statinį įvertinti natūroje, o tokios galimybės specialistas neturėjo. Su atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė pateikė naujus įrodymus – informaciją iš nekilnojamojo turto vertinimo įmonių apie tai, kad statinio, už kurio dalį ieškovas prašo priteisti kompensaciją, įvertinti negalima, nes tai savavališkas statinys (II t. b.l. 207, 208). Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Tačiau naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą, todėl paminėti įrodymai yra priimami. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentas, jog pastatytas statinys neturi rinkos vertės, nepanaikina jo, kaip nuosavybės teisės objekto, o atsakovei netrukdo naudotis neteisėtu statiniu. Tačiau tokie ieškovo argumentai nepagrįsti, nes šiuo metu tiek ieškovui, tiek atsakovei yra skirtas įpareigojimas pašalinti neteisėtos statybos padarinius. Byloje nėra jokių įrodymų, kad šiuo metu būtų vykdomas neteisėtos statybos įteisinimo procesas, priešingai – gauta informacija, kad atsakovė yra išvykusi į užsienį ir nėra pateikusi prašymo, kaip ieškovas, pratęsti terminą savavališkai statybai įteisinti. CK 4.103 straipsnio 1 dalis numato, kad jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama.

Apeliantas nurodė, kad teismas neišsprendė tarp šalių kilusio ginčo, neatstatė šalių turtinių interesų pusiausvyros, neteisėtu sprendimu leisdamas vienai šaliai nepagrįstai praturtėti kitos sąskaita. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais ieškovo argumentais nesutinka. Kaip jau buvo minėta, šiuo metu statinys yra savavališka statyba ir sprendžiamas jo nugriovimo klausimas. Ieškovui priteisus kompensaciją iš atsakovės, ji liktų be statinio, jai taip pat tektų pareiga sumokėti ieškovui kompensaciją už neteisėtai pastatyto statinio dalį. Todėl toks ieškovo ieškinio reikalavimo patenkinimas negalimas, nes iš neteisės negali atsirasti teisė.

Ieškovas prašo priteisti atsakovei neteisėtai pastatyto statinio teises. Tačiau, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, toks teismo sprendimas nesukeltų atsakovei jokių teisinių padarinių. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 41 dalį statytojas (užsakovas) – Lietuvos ar užsienio valstybės fizinis ar juridinis asmuo, kuris investuoja lėšas į statybą ir kartu atlieka užsakovo funkcijas (ar jas paveda atlikti kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui). Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatytos sąlygos, kurias įvykdžius gali būti įgyvendinama teisė būti statytoju: valdyti nuosavybės teise žemės sklypą arba valdyti ir naudoti jį kitais įstatymų nustatytais pagrindais, turėti statybą leidžiantį dokumentą (kai jis privalomas). Šiuo metu atsakovė turi teisnumą būti statytoja, tačiau subjektinę teisę būti statytoja ji gali įgyti tik esant Statybos įstatymo 3 straipsnyje nustatytomis sąlygomis. Priteisus atsakovei statytojo teises, Statybos įstatyme 3 straipsnyje numatytos sąlygos vistiek nebus įvykdytos ir subjektinės teisės būti statytoju atsakovė automatiškai neįgis.

Remdamasis išdėstytais motyvais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas materialiosios teisės normas išaiškino ir pagal nustatytas faktines bylos aplinkybes taikė tinkamai, įvertinęs byloje esančius įrodymus padarė pagrįstą išvadą ir ieškinį bei priešieškinį atmetė. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios apeliacinės instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atmetus apeliacinį skundą, apeliantui jo patirtos bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantui E. G. Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 30 d. nutartimi buvo atidėtas žyminio mokesčio už apeliacinio skundo pateikimą sumokėjimas iki apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimo. CPK 80 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, išnagrinėjus apeliacinį skundą, iš apelianto E. G. priteistinas 434 Eur žyminis mokestis valstybei (CPK 80 straipsnio 4 dalis, 96 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apelianto E. G. 434 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus) žyminį mokestį valstybei.