Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis, 1A-42-197/2017

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2017-02-03
Bylos Nr.: 1A-42-197/2017
Teisminio proceso Nr.: 1-38-1-00077-2006-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Albinas Bielskis, Linas Šiukšta, Laima Garnelienė
Nuteistasis: P. O.
Civilinis ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“
Advokatai: Romualdas Mikliušas, Kęstutis Kvainauskas

Kategorijos

1.1.10.1pavadinimo nepavyko patikrinti
1.2.14.7.2Kvalifikuotas turto iššvaistymas (BK 184 str. 2 d.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-42-197/2017Proceso Nr.1-38-1-00077-2006-5Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.10.1, 1.2.14.7.2.

LIETUVOS Apeliacinis teismasNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. vasario 3 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Albino Bielskio, Laimos Garnelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Lino Šiukštos,

sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei,dalyvaujant prokurorei Audronei Žentelienei,gynėjui advokatui Romualdui Mikliušui,nuteistajam P. O.,

civilinio ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Omnitel“ atstovui advokatui Kęstučiui Kvainauskui, Arūnui Juodžiui,

asmeniui, kurio interesus liečia nuosprendis, R. N.,specialistei Zitai Strankauskienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio ieškovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Omnitel“ atstovo advokato Kęstučio Kvainausko ir nuteistojo P. O. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio, kuriuo P. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams, įpareigojant per šį laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti ir sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau 50 proc. gaunamų pajamų.

P. O. nutraukta baudžiamoji byla pagal BK 300 straipsnio 3 dalį, nes suėjo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka neskundžiamas.

Iš nuteistojo P. O. priteista 2 127 291,65 Eur turtinei žalai ir 2 000 Eur turėtoms atstovo išlaidoms atlyginti civiliniam ieškovui UAB „Omnitel“.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarimu į P. O. turtą: 1/2 dalį 0,4219 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 53,95 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį pagalbinio pastato - rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); motociklą „BMW R35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); keleivinį automobilį „Renault Scenic RX4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); priekabą „RYDWAN A750/5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), paliktas galioti civilinio ieškinio užtikrinimui iki nuosprendžio įvykdymo.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas, paskirtas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu į R. N. turtą: 23,2000 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha ploto žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypą su statiniais, esantį (duomenys neskelbtini), registro (duomenys neskelbtini), unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini); 186,31 kv. m. bendro ploto priklausinį-pastatą-gyvenamąjį namą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priklausinį – pastatą - ūkinį pastatą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 30,06 kv. m. bendro ploto butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 28 901,73 Eur indėlį AB „Swedbank“, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), automobilį „Mercedes Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini), panaikintas.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. O. nuteistas už tai, kad dirbdamas UAB „Omnitel“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., iššvaistė jam patikėtą didelės 2 127 291, 65 Eur (7 345 112, 63 Lt) vertės svetimą turtą, t. y. P. O., būdamas atsakingas už UAB „Omnitel“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos įgaliotinių, kurie pagal sudarytas su UAB „Omnitel“ pavedimo sutartis buvo įgalioti platinti mobiliojo ryšio paslaugas ir įrangą, darbo organizavimą, koordinavimą ir kontrolę bei paimtų prekių apskaitą ir atsiskaitymus už jas, iš sandėlio, esančio (duomenys neskelbtini), išdavęs prekes, UAB „Omnitel“ vardu išrašydavo PVM sąskaitas-faktūras, kuriose nurodydavo tikrovės neatitinkančius duomenis, kad mobilaus ryšio telefonai ir kitos prekės UAB „Omnitel“ klientams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims) parduodami, pasinaudojant „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis per agentus – R. A., D. B., R. G., A. K., V. P., V. V., V. V., nors iš tiesų agentai sąskaitose faktūrose nurodytų pardavimo operacijų realiai neatliko, nes PVM sąskaitose-faktūrose nurodyti pirkėjai (tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys) nuolaidomis nesinaudojo, mobilaus ryšio aparatų ir kitų prekių nepirko ir jų negavo. Taip mobilaus ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės, nepagrįstai pasinaudojant „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, buvo parduoti už žymiai mažesnę kainą, negu tikroji jų vertė ar perduoti neatlygintinai nenustatytiems asmenims:

Šalies argumentai

1) P. O. PVM sąskaitose-faktūrose nurodė, kad mobilaus ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už ženkliai mažesnę kainą, negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą R. A. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose-faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „Omnitel“ priklausantį 54 159,62 Eur (187 002,32 Lt) vertės turtą;

2) P. O. PVM sąskaitose faktūrose nurodė, kad mobilaus ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už ženkliai mažesnę kainą, negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą D. B. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose – faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „Omnitel“ priklausantį 731 951,85 Eur (2 527 283,35 Lt) vertės turtą;

3) P. O. PVM sąskaitose-faktūrose nurodė, kad mobilaus ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už ženkliai mažesnę kainą, negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą R. G. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose-faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „Omnitel“ priklausantį 164 513,63 Eur (568 032,66 Lt) vertės turtą;

4) P. O. PVM sąskaitose-faktūrose nurodė, kad mobilaus ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už ženkliai mažesnę kainą, negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. P. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose-faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „Omnitel“ priklausantį 229 055,01 Eur (790 881,14 Lt) vertės turtą;

5) P. O. PVM sąskaitose-faktūrose nurodė, kad mobilaus ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už ženkliai mažesnę kainą, negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą A. K. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose-faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „Omnitel“ priklausantį 267 583,43 Eur (padaryta klaida – turi būti 367 583,43 Eur) (1 269 192,08 Lt) vertės turtą;

6) P. O. PVM sąskaitose-faktūrose nurodė, kad mobilaus ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už ženkliai mažesnę kainą, negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. V. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose-faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „Omnitel“ priklausantį 74 136,23 Eur (255 977,57 Lt) vertės turtą;

7) P. O. PVM sąskaitose-faktūrose nurodė, kad mobilaus ryšio telefonų aparatai ir kitos prekės su „lojalumo“ ir „akcijos“ nuolaidomis, t. y. už ženkliai mažesnę kainą, negu tikroji jų vertė, buvo parduoti lengvatinėmis sąlygomis per agentą V. V. konkretiems pirkėjams (tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims), nors dokumentų, patvirtinančių galimybę parduoti lengvatinėmis sąlygomis, nebuvo, o sąskaitose-faktūrose nurodyti pirkėjai šiose sąskaitose-faktūrose nurodytų prekių nepirko, jų negavo ir nuolaidomis nesinaudojo, todėl P. O. iššvaistė UAB „Omnitel“ priklausantį 505 891,89 Eur (1 746 743,51 Lt) vertės turtą.

Taigi P. O. nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., būdamas materialiai atsakingas už UAB „Omnitel“ jam patikėtą šios bendrovės turtą, turėdamas pareigą tvarkyti jam patikėtą materialinių vertybių apskaitą, nustatyta tvarka rengti ir teikti prekines, pinigines ir kitas ataskaitas apie šių materialinių vertybių judėjimą ir likučius, šių pareigų nevykdydamas tyčia neatlygintinai arba už ženkliai mažesnę pinigų sumą, negu jų tikroji vertė, perdavė 11 176 vienetus mobilaus ryšio telefonų aparatų ir kitų prekių nenustatytiems asmenims ir tokiu būdu jam patikėtą svetimą, priklausntį UAB „Omnitel“, didelės 2 127 291,65 Eur (7 345 112,63 Lt) vertės turtą tyčia iššvaistė, tuo šiai bendrovei padarydamas didelę turtinę žalą.

Šalies argumentai

Civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ atstovas advokatas K. Kvainauskas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimis, kuriomis panaikintas laikinas teisės apribojimas į R. N. turtą ir dėl nepriteistos visos sumos už UAB „Omnitel“ atstovavimą.

Civilinio ieškovo atstovas teigia, kad vadovaujantis BPK 151 straipsnio 7 dalyje įtvirtintais pagrindais laikino nuosavybės teisės apribojimo į R. N. turtą pratęsimas yra ne tik galimas, bet ir būtinas. Išanalizavus tiek baudžiamosios bylos duomenis, tiek ir duomenis saugomus VšĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre (toliau – NTR), akivaizdu, kad R. N. jai nuosavybės teise priklausantį turtą įgijo ne iš savo pajamų. Atstovas abejoja R. N. ir jos tėvų Jadvygos ir S. K. parodymais, vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turto deklaracijos patikimumu, 200 000 Lt dovanojimu. Pateikia savo išvadas dėl pateiktų 11 priedų ir nurodo, kad R. N. prieš susipažindama su atsakovu iš vienuolikos nekilnojamųjų daiktų įgijo ir realizavo 3, o likusius 8 įgijo jau vesdama bendrą ūkį su atsakovu, iš kurių dalį realizavo iki laikinųjų nuosavybės teisės apribojimo pritaikymo. Atkreipia dėmesį į tai, kad byloje yra duomenų, iš kurių matyti, kad atsakovas naudojosi R. N. sąskaitomis tam, jog išgrynintų pinigus, net tada, kai jo sąskaitos buvo areštuotos. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad absoliučiai didžioji tiek nekilnojamojo, tiek ir kilnojamojo turto dalis, buvo įgyta R. N. jai su atsakovu pradėjus vesti bendrą ūkį. Taip pat pastebi ir tai, jog visos R. N. neva iš tėvų ir iš velionio sutuoktino įmonės gautos pajamos buvo gautos ne banko pervedimais, o grynais pinigais, kurie nebuvo buhalteriškai apskaityti ir juridiškai pagrįsti. Taigi R. N. įgyto turto kilmė kelia itin didelių abejonių.

Apelianto manymu, R. N. šioje byloje nesant nei įtariamajai, nei kaltinamajai, nei teisiamajai negali būti taikoma taisyklė, jog visos abejonės vertinamos įtariamojo, kaltinamojo ar teisiamojo naudai. Be to, pagal susiformavusią teismų praktiką nepagrįsto praturtėjimo bylose būtent R. N. turėtų įrodyti, kad turėjo pakankamai legaliai įgytų lėšų visam turtui įsigyti. Dėl to pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino laikiną nuosavybės teisės apribojimo taikymą R. N..

Civilinio ieškovo atstovas nesutinka ir su nuosprendžio dalimi, kuria priteista tik dalis UAB „Omnitel“ turėtų atstovavimo išlaidų, t. y. 2 000 Eur. Teigia, kad teismo argumentacija šiuo klausimu yra neaiški ir nepagrįsta. Ieškovui nesuprantamas teismo argumentas, kad UAB „Omnitel“ apskaitos sistema ir galimi jos trūkumai atsakovą paskatino iššvaistyti 2 127 291,65 Eur (7 345 112,61 Lt). Ieškovo įsitikinimu 5 082 Eur yra itin maža suma, kurios yra prašoma už atstovavimą visos baudžiamosios bylos laikotarpiu. Atkreipia dėmesį, kad šis baudžiamasis procesas trunka jau beveik dešimtmetį - kai kuriems nusikaltimams jau suėjo apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminas, byla yra didelės apimties (98 tomai). Atsižvelgiant į šiuos objektyvius duomenis, teiginiai, kad 5 082 Eur yra nepagrįsta suma atstovavimo baudžiamajame procese atlyginimui, yra mažų mažiau neracionalūs.

Šalies argumentai

Apeliantas prašo Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendį pakeisti dalyje, kurioje buvo panaikintas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimu paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas taikytas šiam R. N. turtui: 23,2000 ha ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 0,5000 ha ploto žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); žemės sklypui su statiniais, esančiam (duomenys neskelbtini), registro Nr. 41/42110, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 186,31 kv. m bendro ploto priklausiniui - gyvenamajam namui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); priklausiniui - ūkiniam pastatui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 30,06 kv. m bendro ploto butui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 28 901,73 Eur indeliui AB „Swedbank”, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini); automobiliui „Mercedes-Benz E320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini) ir šį nutarimą palikti galioti civilinio ieškinio užtikrinimui iki nuosprendžio įvykdymo. Taip pat prašo iš P. O. išieškoti 5 082 Eur UAB „Omnitel“ naudai dėl patirtų išlaidų baudžiamojoje byloje.

Nuteistasis P. O. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu, nes buvo pažeisti materialinės ir procesinės teisės nuostatos, baudžiamosios teisės principai, nuosprendžio surašymo taisyklės.

Atkreipiamas dėmesys į tai, kad jau ikiteisminio tyrimo metu buvo padaryta eilė klaidų ir byla nebuvo tinkamai paruošta teismui, nes nebuvo pateiktos pačios svarbiausios aplinkybės, neatlikta revizija, nesurinkti visi dokumentai, nebuvo paskirtos būtinos rašysenos ekspertizės, nepatikrinti visi kompiuteriai ir pan. Jo kaltė iššvaisčius UAB „Omnitel“ turtą iš esmės grindžiama suklastotomis PVM sąskaitomis-faktūromis, kurios suformuotos tik su jam priklausančio kompiuterio prieiga. Ši aplinkybė grindžiama tik suinteresuoto asmens UAB „Omnitel“ teiginiais. Nagrinėjant bylą teisme paaiškėjo, kad nors minėtos PVM sąskaitos-faktūros ir perkėlimo važtaraščiai formuojami virtualioje erdvėje, tačiau nebuvo tirta ar jie buvo suformuoti jo kompiuteriu ar kuriuo nors kitu. Apie galimą tokį patikrinimą patvirtino ir liudytojas A. D.. Todėl lieka nepaneigta jo versija, apie tai, jog ant minėtų dokumentų galima įrašyti jo prieigos (indekso) numerį ir kitu kompiuteriu. Be to, teismas neįvertino Ekonominį tyrimą atlikusios ekspertės nurodymų, t. y. nėra galimybės nustatyti sandėlyje buvusių telefonų likučio, nes nebuvo atliekama privaloma inventorizacija, nebuvo atliekama tinkama apskaita (nevesti PVM sąskaitų-faktūrų ir perkėlimo važtaraščių rejestrai, užsakymų registrai), neįmanoma nustatyti, kas pridavė suklastotas PVM sąskaitas-faktūras į archyvą, nes bendrovėje nesilaikyta dokumentų archyvavimo tvarkos, neįmanoma nustatyti telefonų aparatų įsigijimo kainos, nes UAB „Omnitel“ nepateikė apie tai informacijos. Apeliantas pažymi, kad be šių aplinkybių neįmanoma patikrinti kaltinime nurodytų faktų dar ir todėl, kad dalis PVM sąskaitų-faktūrų nėra pasirašytos arba neaišku kas jas pasirašė, neįmanoma nustatyti, kas pagal suklastotas PVM sąskaitas-faktūras mokėjo pinigus UAB „Omnitel“ salonuose, kas, kada ir iš kur gavo (paėmė) suklastotas PVM sąskaitas-faktūras, pradėjus tyrimą UAB „Omnitel“, iš kur atsirado papildomos PVM sąskaitos-faktūros ir kiti dokumentai, kuriuos teisme pateikė advokatas R. L., konkretaus telefono aparato „judėjimo“ nuo jo išrašymo iš centrinio sandėlio iki vartotojo.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo manymu apygardos teismas privalėjo ištirti ir nustatyti, kas konkrečiai UAB „Omnitel“ buvo atsakingas už dokumentų pridavimą, kodėl nebuvo laikomasi nustatytos dokumentų parengimo, įforminimo, pridavimo tvarkos, kodėl nebuvo vedami privalomi registrai, kurie yra svarbūs sprendžiant dėl civilinio ieškinio patenkinimo. Taip pat nesutinka ir su UAB „Omnitel“ patirtos žalos dydžiu, nes nuosprendyje priteistame civiliniame ieškinyje yra nurodyta absoliučiai galima maksimali telefonų vertė, t. y. su UAB „Omnitel“ maksimaliu pelnu.

Šalies argumentai

Apelianto teigimu byloje buvo nustatyti neatitikimai dokumentuose ir „Scala“ programoje, tačiau nėra nustatyta kas ir kaip iššvaistė telefonus. Teigia, kad pagal nustatytus duomenis, jis per jo darbo laikotarpį turėjo išnešti virš 100 telefonų kiekvieną dieną, o tai fiziškai neįmanoma.

Apeliantas nesutinka ir su BK 75 straipsnio 3 dalies taikymu, kuriuo nustatyta, kad P. O. turi sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau kaip 50 proc. gaunamų pajamų. Visų pirma, šis BK straipsnis nenumato teismui tokio sprendimo galimybės. Antra, buvo „įsibrauta“ į kitos teisenos reguliavimo sferą ir neatsižvelgta nei į jo gaunamas pajamas, nei į išlaidas.

Nuteistasis prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendį ir bylą nutraukti.

Žemesnės instancijos teismas

Civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ atstovas advokatas K. Kvainauskas, atsikirtime į nuteistojo P. O. apeliacinį skundą, prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ atstovas prašo jo apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo atmesti. Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, o civilinio ieškovo atstovo – atmesti, o prokuroras – civilinio ieškovo atstovo apeliacinį skundą tenkinti ir priteisti patirtas išlaidas, o nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ atstovo advokato K. Kvainausko apeliacinis skundas atmetamas.

Asmuo, kurio interesus liečia nuosprendis, R. N., atsiliepime į civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ apeliacinį skundą nurodė, kad su pateiktu apeliaciniu skundu šioje baudžiamojoje byloje nesutinka, nes jis yra nepagrįstas, todėl netenkintinas bei atmestinas. Nurodo, kad tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme nurodė visas aplinkybes susijusias su jos pajamomis bei įgytu turtu. R. N. pakartoja dar kartą šias aplinkybes atsiliepime ir nurodo, kad jos pagrįstos Vilniaus apygardos teismui pateiktais dokumentais (deklaracijos, sutartys ir kt.).

Vilniaus apygardos teismo nuosprendyje pagrįstai konstatuota, kad byloje nėra objektyvių duomenų pagrįsti, jog minėtas turtas buvo įsigytas iš nusikalstamų lėšų. Pažymi ir tai, kad visi duomenys buvo pateikti Valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri nėra pripažinusi ir konstatavusi, jog jos pajamos ir turtas buvo gauti iš nusikalstamų lėšų.

Žemesnės instancijos teismas

R. N. prašo civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo P. O. apeliacinis skundas tenkinamas.

Nuteistasis P. O. apeliaciniu skundu skundžia apygardos teismo nuosprendžio dalį, kuria jis buvo nuteistas pagal BK 184 straipsnio 2 dalį, o civilinis ieškovas skundžia tik tą dalį, kuria panaikintas laikinas nuosavybės teisės apribojimas R. N. turtui ir papildomai iš nuteistojo P. O. prašo priteisti UAB „Omnitel“ turėtas atstovavimo išlaidas, t. y. 5 082 Eur.

Pirmosios instancijos teismas ištyręs byloje esančius įrodymus nepagrįstai konstatavo, kad P. O. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 184 straipsnio 2 dalyje. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išnagrinėjusi byloje esančius įrodymus ir apeliacinės instancijos teisme apklaustos specialistės paaiškinimus padarė priešingą išvadą dėl P. O. kaltės iššvaistant UAB „Ominitel“ turtą, todėl ši nuosprendžio dalis naikinama ir priimamas naujas išteisinamasis nuosprendis, nes neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Žemesnės instancijos teismas

Pagal BK 184 straipsnio 2 dalį atsako asmuo, kuris iššvaistė jam patikėtą ar jo žinioje buvusį didelės vertės svetimą turtą ar turtinę teisę. Šiai veikai būdinga tai, kad kaltininkas iššvaisto jam patikėtą ar esantį jo žinioje svetimą turtą ar turtinę teisę, t. y. neteisėtai pasinaudoja jam suteiktais įgaliojimais. Pagal teismų praktiką turto iššvaistymas – neteisėtas ir neatlygintinas kaltininkui patikėto ar esančio jo žinioje turto perdavimas, dovanojimas, suvartojimas arba kitoks jo perleidimas tretiesiems asmenims. Šiam procesui būdinga tai, kad kaltininkas pirmiausiai duoda neteisėtus patikėto ar esančio jo žinioje turto atžvilgiu potvarkius, o paskui – perduodamas turtas. Tretiesiems asmenims turtas gali būti neteisėtai perleidžiamas, jeigu tai padaroma nesilaikant nustatytos turto perleidimo tvarkos, kuri paprastai nustatoma norminiais aktais, o esant sutartiniams santykiams – bendru susitarimu. Šio nusikaltimo subjektu gali būti asmuo, turintis ne tik bendruosius, bet ir specialiuosius požymius, t. y. šiam asmeniui savininkas ar teisėtas turto valdytojas juridinę reikšmę turinčių dokumentų pagrindu ar kitokiu civilinėje teisėje nustatytu būdu perdavė turtą ar turtinę teisę ir suteikė tam tikrus įgaliojimus. Įgaliojimų suteikimo forma esminės reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui neturi, tačiau paprastai šios veikos subjektai būna asmenys, kurie yra susiję su materialinių vertybių apskaita ir apsauga, priėmimu, išdavimu ar transportavimu. Subjektyvioji nusikaltimo pusė pasireiškia tyčia, kuri gali būti tiek tiesioginė, tiek ir netiesioginė, o BK 184 straipsnio 1 ir 2 dalyje dar ir dėl neatsargumo. Vis dėlto, kvalifikuojant veiką, reikia atsižvelgti į tai, kad kaltininkas, švaistydamas svetimą turtą, privalo suvokti, kad jis netinkamai elgiasi su patikėtu ar esančiu jo žinioje turtu arba suteikta jam turtine teise. Visais atvejais kaltininkas pažeidžia pareigą būti atidžiam ir rūpestingam su svetimu jam patikėtu turtu, pareigą griežtai laikytis nustatytų atsargumo taisyklių, o tai gali nulemti tokių aplinkybių atsiradimą, kurios leistų tretiesiems asmenims patiems paimti jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad P. O. dirbo UAB „Omnitel“ Vilniaus regiono atstovybės netiesioginės prekybos vadybininku nuo 2005 m. sausio 6 d. iki 2006 m. rugsėjo 14 d., kuris pagal einamas pareigas ir visiškos materialinės atsakomybės sutarties pagrindu buvo atsakingas už UAB „Omnitel“ agentų sandėlyje saugomą turtą (mobilaus ryšio telefonus, SIM korteles ir kt. daiktus). Šių faktų neginčija ir pats P. O.. Nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisme davė parodymus apie darbo specifiką ir išrašomas PVM sąskaitas faktūras. Ikiteisminio tyrimo metu pripažino ir 85 PVM sąskaitų faktūrų išrašymą ir pasirašymą, tačiau niekuomet nepripažino, kad iššvaistė UAB „Omnitel“ priklausantį turtą.

Iš byloje esančių liudytojų R. K. L., kuris atstovauja UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. V. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. M. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. Š. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. S. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, N. D. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. M. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. Š. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. M. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. R. (J. R.) ir A. Č. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, E. S. ir V. R. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. R. (V. R.) – individualią įmonę (toliau – IĮ) „(duomenys neskelbtini)“, A. Č. – Š. rajono savivaldybės socialinės paramos skyrių, G. J. M. – UAB „ (duomenys neskelbtini)“, D. P. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, R. I. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. M. – AB „(duomenys neskelbtini)“, A. P. P., A. M., Z. G. (Z. G.) – AB „(duomenys neskelbtini)“, V. G. – viešąją įstaigą (toliau – VšĮ) (duomenys neskelbtini), G. G. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. R. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. K. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. B. – VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, S. N. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. S. – Š. rajono savivaldybės ligoninės chirurgijos skyrių, G. M. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, S. Š. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. L. (M. L.) – UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. P. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. P. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, L. Č. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, R. G. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. T. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. J. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, K. P. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. O. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, S. V. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. C. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, E. K. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. K. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, I. Z. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, F. A. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. R. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. T. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, J. K. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, E. T. (E. T.) – UAB „(duomenys neskelbtini)“, R. B. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. V. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. M. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. L. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, R. D. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, D. S. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, K. B. ir R. S. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. V. – U. centrinę ligoninę, L. S. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. U. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, T. S. – V. universitetinėje greitosios pagalbos ligoninę, L. Z. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. G. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. R. S. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, E. M. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, L. G. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, R. A. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, A. B. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, G. K. – IĮ „G. K.“, A. V. – AB „(duomenys neskelbtini)“, T. F. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, R. S. (R. S.) – IĮ „R. S.“, G. J. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, M. J. – UAB „(duomenys neskelbtini)“, V. B. P. – UAB „(duomenys neskelbtini)“ (dabar „(duomenys neskelbtini)“) ir kitų parodymų matyti, kad jie tvirtino atstovaujantys juridinius asmenis, kuriems buvo išrašytos UAB „Omnitel“ PVM sąskaitos faktūros, tačiau negavo nei jose nurodytų telefonu, nei minėtų sąskaitų faktūrų, už nieką nemokėjo (t. 84, b. l. 183-213; t. 85, b. l. 15-16, 26-28, 72, 74-76, 100-104, 108-120, 129-130, 151-152).

Liudytojai S. M., S. Ž., S. Č., Č. U., Z. J., R. G., V. V. (V. V.), V. V., J. T., R. P., R. Š., J. G., I. K., V. Č. (V. Č.), E. P., K. R., I. Č., V. V., D. V., N. P., V. B., S. J., A. J., J. Š., M. A., V. S. (V. S.), J. C., R. N., L. G., A. K. P., R. K., A. P. ir kiti tvirtino, kad pirko mobilaus ryšio telefonus, tačiau pirko ne už 1 Lt, tokios sąskaitos irgi jiems nebuvo pateiktos (t. 84, b. l. 213; t. 85, b. l. 1-15, 20-21, 29, 99, 112, 114, 117, 119-121).

Liudytojas R. V. parodė, kad dirbo UAB „Omnitel“, Vilniaus atstovybėje ir jo darbas buvo kiekvieną mėnesį analizuoti, iš ko susideda didelės UAB „Omnitel“ klientams suteiktos nuolaidos ir nustatė, kad agentai suteikdavo lengvatines sąlygas klientams pagal specialiuosius susitarimus, arba mobilaus ryšio telefono keitimo nuolaidas, tačiau nerado klientų pasirašytų dokumentų, jog jie gavo tokias nuolaidas. Dėl šios priežasties buvo sudaryta komisija ir atliktas vidinis patikrinimas (t. 85, b. l. 21-24). Liudytojas V. V. nurodė, kad dirbdamas UAB „Omnitel“ tikrino dokumentus dar prieš sudarant komisiją ir nustatė, kad ant kai kurių trūksta parašų ir papildomų dokumentų, jog buvo sudaryta sutartis su nauju klientu (t. 84, b. l. 195-196).

Liudytojas M. K. parodė, kad dirbo UAB „Omnitel“ ir iš S. buvo gavęs nurodymą išsiaiškinti ar jo kuruojama UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagal sąskaitas faktūras pirko ir gavo telefonus. Jis kreipėsi į savo kuruojamas įmones dėl išrašytų PVM sąskaitų faktūrų tam tikru laikotarpiu ir jam buvo nurodyta, kad tuo metu jų kuruojamos įmonės nepirko telefonų (t. 85, b. l. 30-31). Kiti liudytojai J. B., L. G., R. M., K. B., R. V., V. J. irgi patvirtino, kad kreipėsi į savo kuruojamas įmones, kurių atstovai atsakė, jog negavo telefonų pagal išrašytas sąskaitas faktūras, kurios buvo pateiktos atpažinimui, ir įmonės nebuvo įtraukusios į savo buhalteriją tokių sąskaitų faktūrų (t. 85, b. l. 31-32, 38-40, 152-153).

Taigi iš aukščiau paminėtų liudytojų parodymų, PVM sąskaitų faktūrų (t. 2, b. l. 73-147; t. 3, b. l. 1-17, 139-178; t. 8, b. l. 4, 6, 8, 10-12, 17-18, 20-24, 26, 28, 30, 33, 38, 49, 56-59, 77, 80, 82, 87-90, 96-100, 131, 145, 148, 153, 160, 172; t. 34, b. l. 4, 13, 22-25, 41-42, 89, 96, 100-101, 144, 149, 152, 159, 167, 177-178, 184; t. 36, b. l. 55-58, 65-74, 89), Lietuvos Policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistės Z. Strankauskienės 2014 m. gruodžio 22 d. išvados Nr. 140-(03721)-IS1-6815 (t. 89, b. l. 3-200) ir kitų specialistų išvadų matyti, kad buvo išrašomos PVM sąskaitos faktūros, kuriose nurodyti juridiniai ir fiziniai asmenys realiai negavo tokių prekių ir už jose nurodytas kainas, ant jų buvo P. O. antspaudas ir parašas, kuris yra neinformatyvus ir specialistai negalėjo konstatuoti, jog tai jo parašas. Iš to sektų, kad UAB „Omnitel“ pagal nepagrįstai išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kuriose taikytos nuolaidos įmonei priklausančioms prekėms, galėjo netekti investuotų pinigų į įgytas prekes ir negauti planuojamų pajamų, tačiau pagal suformuotą teismų praktiką tokiais atvejais būtina įsitikinti ir padarytos žalos tikrumu, įvertinti ne vien tik dokumentuose esančią informaciją, bet objektyvių aplinkybių visumą, iš kurios būtų galima spręsti, kad įmonė patyrė realios žalos dėl kaltinamojo veiksmų (LAT nutartis Nr. 2K-P-78/2012).

Žemesnės instancijos teismas

Apeliacinės instancijos teisme apklausta specialistė Z. Strankauskienė parodė, kad pagal pateiktas užduotis atliko tyrimą ir pateikė specialisto išvadą, kurioje nustatytas UAB „Omnitel“ mobiliųjų telefonų judėjimas tarp sandėlių, t. y. iš centrinio sandėlio į agentų sandėlį, iš agentų sandėlio į įgaliotinių vardu atidarytas įmones. Specialistė nurodė, kad pagal jai pateiktus dokumentus negalėjo nustatyti realios žalos ir prekių savikainos, nes įmonė nepateikė visų reikalaujamų dokumentų, todėl ji nustatė tik iš pateiktų PVM sąskaitų faktūrų nepagrįstai pritaikytų nuolaidų sumas. UAB „Omnitel“ buvo pasitvirtinę vidinę tvarką ir toje vidinėje tvarkoje buvo nurodyta, kad įmonės savikaina pripažįstama kaip vidutinė, įskaitant ir likučius, kurią paskaičiuodavo programa automatiškai. Specialistė nurodė, kad jai nebuvo pateikti dokumentai dėl nuolaidų taikymo, todėl buvo skaičiuojama tokia suma, kuri buvo nurodyta pateiktoje PVM sąskaitoje faktūroje. Specialistė paaiškino, kad skaičiuojant žalą kaip pagrindą ėmė kainas, kurios buvo nurodytos PVM sąskaitoje faktūroje, kurioje nurodyta nuolaida. Atkreipė dėmesį į tai, kad jau ir specialisto išvadoje buvo nurodžiusi, jog kiekvieną dieną kito nustatyta kaina virtualioje erdvėje, nes kaina buvo formuojama pagal įmonės pasivirtintą formulę, kurią programa automatiškai paskaičiuodavo. Ji bandė atsekti kainas pagal važtaraščius, tačiau pastebėjo, jog tuo pačiu metu išduoti, o po to perkelti įgaliotiniams tokie patys kiekiai telefonų, skiriasi pagal kaina, nes kaina buvo formuojama programiniu būdu per „Scala“ programą. Neturint identifikacinio telefono numerio, t. y. IMEI, negalima apskaičiuoti ir realios žalos. Jeigu įmonė pateiktų pirminius įsigijimo dokumentus specialistas galėtų apskaičiuoti telefonų kainos savikainą. Pripažino, kad pirminių UAB „Omnitel“ įsigijimo dokumentų netyrė, nes jie nebuvo pateikti, nors ir buvo prašoma pateikti. Taip pat netyrė ir pačios „Scala“ programos, nes ji atliko dokumentinį tyrimą. Specialistė teigė, kad be jau aukščiau paminėtų dokumentų įmonės buvo prašoma pateikti iš kompiuterinės programos ataskaitas, likučių suderinimus, tačiau ir šie dokumentai nebuvo pateikti. Pažymėjo, kad įmonėje nebuvo laikomasi jos pačios nustatytos tvarkos ir tai konstatuota specialisto išvadoje. Specialistė reikalavo ir dokumentų susijusių su inventorizacijos atlikimu, bet įmonė ir jų nepateikė, todėl negalėjo įvertinti ar iš viso buvo atliekamos inventorizacijos. Tirti buvo pateikti UAB „Omnitel“ agentų sandėlio važtaraščių žurnalai, tačiau jų buvo nedaug. Važtaraščiai buvo ištraukti iš kompiuterio, tačiau ne visi. Pagal UAB „Omnitel“ patvirtintą tvarką kiekvienas važtaraštis, kuris buvo atspausdintas, yra pirminis dokumentas, kuriuo nurodoma ūkinė operacija patvirtinanti telefono judėjimą. Visi važtaraščiai turėjo būti suregistruoti žurnale. Tie žurnalai turėjo būti pasirašyti materialiai atsakingo asmens, tačiau tokių žurnalų lapų buvo pateikta nedaug ir jie nebuvo pasirašyti. Centrinio sandėlio važtaraščių registravimo žurnalas iš viso nebuvo pateiktas. Specialistė atsakydama į klausimą nurodė, kad negali nustatyti, jog tie patys telefonai išduoti į agentų sandėlius, po to atiduodami į įgaliotinių sandėlius, nes dokumentuose nebuvo nurodomi telefono identifikacinis numeris. Patvirtino, jog ji atliko tik dokumentinį tyrimą, pagal jai pateiktus dokumentus (t. 99, b. l. 141-143).

Iš šių specialistės paaiškinimų matyti, kad neįmanoma nustatyti, kokia reali žala buvo padaryta UAB „Omnitel“, neįmanoma nustatyti realaus telefonų ir prekių judėjimo iš centrinio sandėlio į kitus sandėlius, todėl kyla abejonių, ar tikrai PVM sąskaitose faktūrose nurodyti telefonai buvo nuteistojo P. O. žinioje.

Liudytojas V. V. pirmosios instancijos teisme teigė, kad būdamas netiesioginiu agentu darydavo nuolaidas pagal specialius susitarimus, prieš tai pateikdamas užklausas ar galima daryti nuolaidas. Be to, būdavo ir tokios situacijos, kai jų prašydavo nuvežti brangius telefonus įmonių vadovams kaip dovanas, viliojant juos tapti UAB „Omnitel“ abonentais, tačiau negali nurodyti, kas to prašydavo (t. 85, b. l. 86-90). Iš to sektų, kad UAB „Omnitel“ buvo įmanomi ir specialūs susitarimai, teikiamos dovanos, tačiau byloje nėra duomenų, kuriais remiantis būtų galima įvertinti, ar nebuvo sudarytos sutartys su kitais abonentais, kuriems būtų priklausę pagal UAB „Omnitel“ nustatytą tvarką „nuolaidos“ ar „akcijos“, kiek buvo tokių prekių.

Teisėjų kolegija įvertina netiesioginių agentų V. M., T. B., A. Ž., E. G., A. R., V. N., I. R., D. V., S. K., R. A., V. V., V. P., R. P., V. V., D. B. parodymus, kuriuose jie teigė, kad jeigu ko nors reikėdavo skubiai tai patys vykdavo į centrinį sandėlį ir ten gaudavo reikiamas prekes, kurios iš karto buvo perkeliamos į jų sandėlius (t. 85, b. l. 40-56, 72-74, 76-79, 86-90, 91-95, 121-129). Liudytojas R. G. tvirtino, kad dirbo UAB „Omnitel“ ekspeditoriumi ir kartais pavaduodamas kolegą veždavo telefonus P. O. į patalpas, (duomenys neskelbtini). Jam sandėlininkės M. ir P. išrašydavo važtaraštį ar sąskaitą, kuriuos veždavo kartu su telefonais. Telefonus, kuriuos atveždavo į sandėli, atiduodavo sandėlininkėms arba agentams, tačiau jokių dokumentų neformindavo. Pripažįsta, kad būdavo ir tokių situacijų, kai palikdavo telefonus be jokių parašų, nes sandėlį atrakindavo apsauga, raktus turėdavo ir agentai, todėl jis važtaraštį įdėdavo į dėžę ir viską palikdavo (t. 85, b. l. 56-57). Iš esmės tą patį patvirtino ir kitas UAB „Omnitel“ vairuotojas-ekspeditorius liudytojas E. B. (E. B.) (t. 85, b. l. 84). Tokiu būdu, patvirtinamas faktas, kad UAB „Omnitel“ nebuvo laikomasi numatytos tvarkos, nes iš centrinio sandėlio telefonus ir kitas prekes nepateikus jokio prašymo ar prireikus skubiai buvo perduodama netiesioginiams agentams, prekės būdavo paliekamos dėžėje, jų nepatikrinus ir nepaimant parašų ant važtaraščių, kad tikrai atvežta tiek kiek nurodyta per „Scala“ programą ir važtaraštį. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nuosprendyje konstatavo, kad be jokios abejonės P. O. žinojo, kiek ir kokių prekių yra jo sandėlyje realiai ir virtualiai, ir kiek jų išduota iš sandėlio.

Liudytoja M. P. parodė, kad pažįsta P. O., nes kartu dirbo UAB „Omintel“. Ji dirbo centriniame sandėlyje vyresniąja sandėlininke. Agentų sandėliams mobilaus ryšio telefonai iš centrinio sandėlio buvo išduodami pagal važtaraščius, t. y. ji išrašydavo važtaraštį, o agentai atvažiuodavo jų pasiimti arba vairuotojai R. G. ar E. B. nuveždavo. Taip pat jų paimti atvažiuodavo ir P. O.. Važtaraštį turėjo būti nurodytas prekės pavadinimas, kiekis, parašai, kas išdavė ir kas gavo arba vežė. Ant važtaraščio pasirašydavo ji ir asmuo, kuris gaudavo telefonus. Tiksliai neprisimena kiek važtaraščių buvo išrašoma 2005-2006 m., nes iš pradžių buvo išrašoma du, o vėliau jau trys egzemplioriai. Vienas važtaraštis likdavo pas ją, o kitas atitekdavo gavėjui, o trečią gaudavo vežėjas. Pažymėjo, kad P. O. retai atvažiuodavo pasiimti telefonų, bet jis telefonus užsakydavo elektroniniu paštu. Pradžioje dirbo su kita jų informatiko P. sukurta programa, kurioje visi telefonai buvo sukeliami į vieną agentų sandėlį ir ji galėdavo matyti P. O. sandėlio likučius. Kai buvo įdiegta „Scala“ programa kiekvienas agentas turėjo savo sandėlį ir jau P. O. sandėlio likučių negalėjo matyti, tačiau su P. O. visada susitikrindavo likučius. Būdavo atvejų kai įdėdavo daugiau arba ne tuos telefono modelius, tada skambindavo į salonus ir klausdavo. Būdavo atvejų, kad pats P. O. jai grąžindavo telefonus, nes jų būdavo daugiau. P. O. dirbo labai sąžiningai ir niekada nebūdavo jokių nesusipratimų (t. 85, b. l. 64-66). Tokius šios liudytojos parodymus patvirtino ir kita liudytoja Z. M., tik papildė tuo, jog atvažiavęs agentas galėdavo paprašyti išduoti telefonus ir jam nereikėjo pateikti jokio dokumento, nes žinojo, jog jis UAB „Omnitel“ darbuotojas (t. 85, b. l. 66-67). Taigi šie liudytojų parodymai tik dar labiau patvirtina tą faktą, kad iš centrinio sandėlio realiai išduodami telefonai galėjo ir nebūti P. O. žinioje, o perkelti tik virtualioje erdvėje per „Scala“ programą. Taip pat neįmanoma nustatyti ir ar PVM sąskaitose faktūrose nurodyti telefonai ir kitos prekės buvo P. O. žinioje, nes ant važtaraščių nebuvo rašomi telefonų IMEI ar kiti duomenys pagal kuriuos būtų galima nustatyti prekę. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad liudytojai pripažino, jog kartais prekės būdavo grąžinamos į centrinį sandėlį, tačiau kaip matyti specialistui tokie duomenys nebuvo pateikti.

Iš liudytojų E. V., J. K., J. Č., M. L. ir J. Š. parodymų matyti, kad jie buvo UAB „Omnitel“ komisijos nariai, kurie tyrė P. O. veiklą, nes buvo gauta informacija apie dokumentų vėlavimą į archyvą. Lygiagrečiai buvo gauta informacija iš vadybininkų, kad yra atvejų, kai jų klientams suteikti telefonai, tačiau nuolaidos neužrašytos. Todėl buvo atliktas tyrimas ir nustatytas faktas, kad dalis telefonų buvo formaliai įforminti, kad parduoti klientams, tačiau jiems neperduoti. Šis faktas buvo nustatytas lyginant programos „Scala“ ir „Lotus“, t. y. buvo atliktas tik dokumentinis patikrinimas (t. 85, b. l. 18-20, 24-26, 33-38, 137-143, 159-162). Iš to seka, kad net UAB „Omnitel“ sudaryta komisija visų įmonėje esančių duomenų netikrino ir nelygino su realiai išduotomis prekėmis. Be to, liudytojas E. V. patvirtino nustatęs, kad nebuvo išrašomi važtaraščiai, nors toks dokumentas turėjo būti išrašomas kartu su sąskaita faktūra. Teigia, kad nebuvo matyti ir perkėlimų iš centrinio sandėlio į tam tikrą, t. y. P. O., sandėlį. Negalėjo atsakyti ir į tai, ar buvo visi važtaraščiai įrodantys, kad konkretūs telefonai su konkrečiais numeriais, konkrečių markių, konkretūs kiekiai buvo perduoti iš centrinio sandėlio į P. O. sandėlį (t. 85, b. l. 24-26; t. 35, b. l. 116-120). Liudytoja J. Č. pripažino, kad pagal važtaraščius neįmanoma „surišti“ iš centrinio sandėlio į P. O. sandėlį perkeliamų telefonų, nes telefonai migruoja, t. y. gali būti iš karto perduoti klientui arba paskolinti kitam agentui ir realiai nepatekti į sandėlį. Trūkumą nustatė tik pagal dokumentus (t. 85, b. l. 33-38). Taigi, net pačios UAB „Omnitel“ darbuotojai pripažino, jog nėra galimybės atsekti realaus, t. y. ne virtualioje aplinkoje, prekių judėjimo.

Iš UAB „Omnitel“ darbuotojo liudytojo M. L. parodymų matyti, kad „Scala“ programoje žymėdavosi prekių, telefonų išdavimas, tačiau kai būdavo išrašomos PVM sąskaitos faktūros sistemoje nesimatydavo koks asmuo jas išrašė. Be to, ant pačių PVM sąskaitų faktūrų taip pat nebuvo kažkokios išskirtinės atžymos, iš kurios būtų matyti kas ją išspausdino. Patvirtino, kad iš „Scala“ programos PVM sąskaitas faktūras galėjo atspausdinti ir apskaitininkės, teoriškai iš Vilniaus sandėlio pačioje sistemoje galėjo išrašyti ir kiti darbuotojai, kurie turėjo slaptažodžius ir specialią prieigą prie vietos, iš kurios buvo galima išrašyti PVM sąskaitas faktūras (t. 85, b. l. 137-143). Liudytojas A. D. taip pat patvirtino, kad prie UAB „Omnitel“ programos „Scala“ buvo galima prisijungti ir nuotoliniu būdu ir su šia sistema galėjo dirbti apie 100 vartotojų (t. 97, b. l. 6-7). Liudytoja D. S., kuri dirbo kartu su P. O. patvirtino, kad PVM sąskaitas faktūras išspausdindavo P. O., tačiau kartais atspausdindavo ji arba kita apskaitininkė, t. y. F. (t. 85, b. l. 60-62). Tai patvirtino ir netiesioginiai agentai. Netiesioginis agentas liudytojas R. A. nurodė dar ir tai, kad PVM sąskaitas faktūras galėjo išspausdinti P. O., apskaitininkės arba „iš viršaus“. Be to, jam atrodo, kad kreditinė PVM sąskaita faktūra serija E Nr. 900706 (t. 52, b. l. 48) buvo anuliuota (t. 85, b. l. 76-79).

Taigi esant tokiai situacijai, kai „Scala“ programoje esančias PVM sąskaitas faktūras gali atspausdinti, bet kuris asmuo turintis slaptažodžius ir specialią prieigą prie vietos, iš kurios buvo galima išrašyti PVM sąskaitas faktūras, o sistemai nefiksuojant, kuris vartotojas tą veiksmą atliko, kyla abejonės, ar tikrai visas byloje esančias PVM sąskaitas faktūras išspausdino P. O. ir ar jis turėjo realią galimybę sukontroliuoti tokių PVM sąskaitų faktūrų išspausdinimą. Liudytojas A. D. teisme parodė, kad nuo 2001 m. birželio iki 2009 m. birželio dirbo UAB „Omnitel“ IT administratoriaus pareigose. Paaiškino, kad kiekvienas vartotojas turėjo unikalų prisijungimo vardą ir slaptažodį, kurį pats karst nuo karto keisdavo ir tuo vardu prisijungdavo. „Scala“ programoje buvo įsimenamos visos operacijos ir vartotojai, kurie tas operacijas atliko (t. 97, b. l. 6-7). Tačiau kaip matyti iš specialistės Z. Strankauskienės parodymų, kad buvo kreiptasi į UAB „Omnitel“ dėl šių duomenų, bet įmonė jų nepateikė. Pripažino, kad buvo atliktas tik dokumentinis patikrinimas, o programos „Scala“ ir „Lotus“ nebuvo tirtos (t. 99, b. l. 141-143). Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu teisėjų kolegijai pasiteiravus ar yra minėti duomenys, civilinio ieškovo atstovas advokatas A. Juodelis negalėjo atsakyti ar įmonėje dar yra tokie duomenys (t. 99, b. l. 144). Apeliacinės instancijos teismas negali pašalinti ir šių abejonių dėl aukščiau nurodytų aplinkybių.

Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas grįsdamas P. O. kaltę remiasi liudytojų R. A., A. K., S. K., D. B., V. P., V. V., R. G., V. V. aiškinimais, kad jie nieko nežino apie kaltinime nurodytus pardavimus per jų įmones. Tokie liudytojų parodymai kelia abejonių, nes jie prieštarauja kitiems byloje esantiems liudytojų parodymams. Kaip matyti iš bylos liudytoja B. B. parodė, kad 2005-2006 m. dirbo UAB „Omnitel“ prekybos salono konsultante, (duomenys neskelbtini) gatvėje, ir nebuvo pavaldi P. O.. Į saloną ateidavo agentai ir atnešdavo PVM sąskaitas faktūras, kuriose būdavo P. O. spaudas, tada išmušdavo kasos čekį, ant sąskaitos užrašydavo sumą, datą, čekio numerį. Tvirtino, kad į saloną P. O. neateidavo (t. 85, b. l. 57- 58). Kiti salono darbuotojai, t. y. K. K., R. G., A. G., J. R., P. R., A. V., D. P., N. S., A. B.-B., R. Č., E. K., A. S., A. T., P. B., A. R., L. M., L. S., A. S. taip pat tvirtino, kad sąskaitas atnešdavo agentai, o P. O. salone nesilankydavo ir PVM sąskaitų faktūrų apmokėjimui nepateikdavo (t. 85, b. l. 58-59, 62-63, 67-68, 83-84, 97-99, 134-136, 144-154, 162-163). Byloje esančiose PVM sąskaitose faktūrose yra antspaudai, kad pinigai pagal sąskaitą gauti (t. 2, b. l. 73-147). Tai, kad buvo apmokėtos sąskaitos pripažino ir specialistė savo išvadoje. Net pats liudytojas R. A. pripažino, kad P. O. tiesiogiai nepardavinėjo telefonų ir nemokėjo pinigų. Be agento to neįmanoma padaryti (t. 85, b. l. 77). Taigi tokie parodymai iš esmės prieštarauja netiesioginių agentų parodymams, kad jie nieko nežinojo apie PVM sąskaitas faktūras. Be jų pagalbos PVM sąskaitos faktūros negalėjo pakliūti į saloną ir atliktas apmokėjimas. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad ikiteisminio tyrimo metu R. A., D. B., R. G., A. K., V. P., V. V., V. V. buvo pareikšti įtarimai (t. 52, b. l. 4, 25-26; t. 53, b. l. 147-148, 162-163; t. 55, b. l. 43-44, 70-71; 56, b. l. 143-144; t. 58, b. l. 104-105; t. 60, b. l. 3; t. 61, b. l. 101-102). Šis faktas taip pat turėti įtakos jų duodamiems parodymams apie jų pačių veiksmus, dėl kurių jie galimai galėjo padarytą nusikalstamą veiką.

Žemesnės instancijos teismas

Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojų netiesioginių agentų parodymų visa apimti.

Liudytojas V. M. parodė, kad 2005 m. dirbo UAB „Omnitel“ agentu-atstovu, todėl pažįsta P. O., nes jis buvo jo viršininkas. Tuo metu kai reikėdavo gauti telefoną, jis parašydavo kokių telefonų aparatų reikia ant paprasto balto lapo. Agentai neturėjo savo programos, o viską darė „Office Word“ programoje. Šioje programoje buvo surašoma viskas, taip pat klientas galėjo pasižiūrėti kokie yra telefonai su nuolaidomis. Pripažino, kad būdavo parduodami telefonai ir už 1 Lt. Tvarka buvo tokia, kad ateidavo su lapu į sandėlį, kur išrašomas važtaraštis su jam reikiamomis prekėmis. Atspausdinami du važtaraščiai, ant kurių ir pasirašydavo: vienas likdavo jam, o kitas P. O.. Tik pasirašius važtaraštį būdavo išduodamas telefonas. Ir tada dar atspausdinama sąskaita faktūra ir tik po to ruošiami dokumentai dėl telefono pardavimo. Jam išduotas važtaraštis likdavo pas jį, tačiau jo neregistruodavo ir laikė tam, kad būtų galima sutikrinti dėl telefonų išdavimo. Važtaraščių niekam nenešdavo ir po metų sunaikindavo. Prekes buvo galima užsakyti pas P. O. ir žodžiu. Jeigu kažko reikdavo skubiai, tai pats važiuodavo į centrinį sandėlį. Tada į jo sandėlį būdavo perkeliami telefonai. „Lotus“ programoje nesimatė gaunamų telefonų kiekiai. Atiduodamas klientui telefono aparatą pateikdavo sąskaitą faktūrą ir tuo pačiu priėmimo-perdavimo aktą, kuris likdavo prie sąskaitos faktūros. Apmokėjimai už telefoną vykdavo pavedimu arba grynais pagal priėmimo-perdavimo aktą. Jeigu pavedimu, tai išrašyta sąskaita faktūra buvo siunčiama paštu. Apmokėjimas galėjo būti atliekamas ir per agentus (t. 85, b. l. 72-74).

Liudytojas T. B. teisme parodė, kad pažinojo P. O., nes 2005-2006 m. dirbo A. personalinėje įmonėje (toliau – PĮ). Šioje įmonėje jis dirbo su kompiuteriu. Tačiau būdavo tokių atvejų, kai eidavo pas P. O. paimti telefonų. Tvarka buvo tokia, kad kai reikėdavo telefonų aparatų iš agentų sandėlio, jokių dokumentų nereikėdavo paruošti, o tik ant lapelio išrašyti ar žodžiu pasakyti kokio kiekio ir kokių modelių reikia, tada paduoti P. O., kuris atspausdindavo važtaraštį ir tada eidavo į sandėlį. Įprastai būdavo taip, kad pasirašomas važtaraštis ir gaunamas telefono aparatas. Taigi, po važtaraščio išrašymo, telefonas būdavo perkeliamas į kažkurio konkretaus agento asmeninį sandėlį. Sąskaitos faktūros buvo užpildomos tik po to kai pateikiami techniniai dokumentai, kuriuose suforminama operacija, perdavimo aktas ir garantinė pažyma. Klientui paduodavo priėmimo-perdavimo aktą, garantiją ir sutartį. Klientas pasirašydavo priėmimo-perdavimo aktą ir sutartį, kuriuos vėliau perduodavo savo viršininkui R. A., tačiau neatsimena, kad tokius dokumentus būtų nešęs P. O.. „Lotus“ programa buvo naudojamasi, kai telefonai būdavo išduodami su nuolaida, t. y. klientui pasakius, kad šis nori telefono su nuolaida buvo pasižiūrima į „Lotus“ programą, ar jis turi tokią nuolaidą ir kokiai sumai. Tada klientas išsirinkdavo telefoną, su važtaraščiu gaunamas telefonas ir tik tada įėjus su savo kodu pildoma „Lotus“ programa, kurioje nurodoma nuolaida, išsitraukiamas sutarties pakeitimas, papildymas. Dar kartą patvirtino, kad pagal važtaraštį telefoną gaudavo anksčiau nė įvesdavo duomenis į „Lotus“ programą. Tik turėdamas telefoną galėdavo viską suforminti. Telefono IMEI rašydavo tik garantiniame rašte, tačiau važtaraščiuose jo nerašydavo. Taip pat, neatsimena ar telefono IMEI reikia įrašyti ir į „Lotus“ programą. Liudytojas nurodė, kad antras važtaraštis likdavo įmonėje, o kitus dokumentus reikdavo priduoti į UAB „Omnitel“ archyvą. Šiuos dokumentus turėjo priduoti A., tačiau jis nežino kokia ir ką reikėdavo priduoti į archyvą (t. 85, b. l. 40-44).

Liudytojas R. A. patvirtino ir tai, kad „Lotus“ programoje esantys duomenys buvo siunčiami P. O., nes jis pats turėjo prisijungimą prie šios programos. Nurodė, kad nežino, ar P. O. galėjo patikrinti per agentą ar yra pritaikyta telefonui nuolaida, nes jis programoje matydavo tik savo užklausą, o kitų ne (t. 52, b. l. 36-38, 46-48). Tvirtino, kad PVM sąskaitas faktūras galėjo išspausdinti ne tik P. O., bet ir apskaitininkės arba „iš viršaus“. Būdavo ir tokių situacijų, kad dokumentus tekdavo pristatyti tiesiai į archyvą (t. 85, b. l. 76-79).

Žemesnės instancijos teismas

Liudytojas V. V. parodė, kad dirbo UAB „Omnitel“ agentu ir jo darbą kuruodavo P. O.. Nurodė, kad klientai dažnai prašydavo nuolaidų, tai užsakydavo prekes žodžiu ar raštu. Teigė, kad užsakymo forma nebuvo griežtai reglamentuota. Būdavo ir taip, kad jis vykdavo tiesiai į centrinį sandėlį ir ten pasiimdavo telefonus. Pripažino, kad tarp agentų buvo pasiskirstymas, kas važiuos, t. y. iš centrinio sandėlio galėjo paimti ne tik savo, bet ir kitų agentų telefonus. Liudytojas paaiškino, kad kartais paimdavo daugiau konkretaus modelio telefonų, nes žinodavo, kad šiai prekei bus nuolaidos. Darydavo nuolaidas ir pagal specialius susitarimus, kuriuos derindavo per užklausas. Būdavo išspausdinamos dvi sąskaitos viena atiduodama klientui, o kita P. O.. Tvirtino, kad mėnesio pabaigoje į archyvą nešdavo pats arba perduodavo P. O., arba apskaitininkėms. Teigė, kad buvo atvejų, kai archyve visiems agentams dingo dokumentai. Neatlikdavo patikrinimo savo sandėlyje esančių prekių likučių kartu su P. O., nes turėdavo daug darbo. Patvirtino ir ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kad nereikėjo pateikti archyvui pirminių dokumentų. Iš šio liudytojų parodymų matyti ir tai, kad agentai prekes imdavo ne tik iš P. O. sandėlio ar centrinio sandėlio, bet ir vienas iš kito (t. 85, b. l. 86-90).

Liudytojas V. P. pirmosios instancijos teisme parodė, kad taip pat buvo agentu-prekybos atstovu ir nurodė, kad kai reikėdavo telefono nueidavo į sandėlį, prieš tai išrašydavo važtaraštį ir pasiimdavo telefoną. Kas turėjo nešti dokumentus į archyvą tiksliai neatsimena. Tačiau pripažino, kad P. O. kas mėnesį pateikdavo atspausdintą lapą su likučiais esančiais jo sandėlyje (t. 85, b. l. 91-93).

Liudytojas V. V., kuris dirbo UAB „Omnitel“ netiesioginiu agentu, parodė, kad jis dirbo iki 2005 m. balandžio 15 d., po to neveikė jo virtualus sandėlys. Teigia, kad prieš išeinat buvo viskas tikrinama, pilnai atsiskaitė su UAB „Omnitel“. Patvirtino ir tai, kad telefonus imdavo iš centrinio sandėlio. Būdavo ir atvejų kai nunešdavo kitų agentų sąskaitas į saloną, bet už jas neapmokėdavo (t. 85, b. l . 94-95).

Be jau aukščiau paminėtų su darbo specifika susijusių aplinkybių liudytojas D. B., kuris dirbo UAB „Omnitel“ netiesioginiu agentu, parodė dar ir tai, kad PVM sąskaitos faktūros buvo išrašomos arba prieš, arba po sandorio, o tai priklausydavo nuo kliento. Kartais iš viso neprašydavo išrašyti PVM sąskaitos faktūros. Būdavo ir tokių atvejų kai jis prašydavo jį pavaduoti T. B. ar R. A., t. y. kad šie išrašytų PVM sąskaitą faktūrą, paduotų telefoną, užpildytų priėmimo-perdavimo aktą ir t.t. Vidiniuose perkėlimo važtaraščiuose ne visada pasirašydavo (t. 85, b. l. 121-129).

Iš teisiamajame posėdyje pagarsintų liudytojo R. G. ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų matyti, kad 2005-2006 m. jis ir kiti netiesioginės prekybos įgaliotiniai atgabendavo mobilaus ryšio telefonų aparatus iš UAB „Omnitel“ centrinio sandėlio. Sandėlininkės išrašydavo važtaraščius. Vieną egzempliorių gaudavo jis ir su telefonų aparatais perduodavo P. O.. 2005 m. mobilaus ryšio telefonus iš centrinio sandėlio atgabendavo ir UAB „Omnitel“ vairuotojai. Mobilaus ryšio telefonų aparatus iš Vilniaus regiono atstovybės sandėlio išduodavo P. O.. 2006 m., kai P. O. atostogavo, telefonų aparatus iš sandėlio išdavė apskaitininkė N. F.. Išduodamas mobilaus ryšio telefonų aparatus, P. O. išrašydavo važtaraščius, jis juose pasirašydavo. Kai mobilaus ryšio telefonų aparatų nebūdavo centriniame arba atstovybės sandėliuose, telefonų aparatus jis gaudavo prekybos salonuose (duomenys neskelbtini) gatvėse, (duomenys neskelbtini) prospekte. Prekybos salone išrašydavo važtaraščius, jis juose pasirašydavo. Vieną egzempliorių jis grąžindavo P. O.. Telefonų aparatai likdavo pas jį, tik kompiuterinėje sistemoje telefonų aparatai buvo perkeliami P. O., o po to į jo įmonės sandėlį. Parduodamas klientams telefonų aparatus, jis išrašydavo prekių-priėmimo perdavimo aktus, telefonų aparatų pardavimo lengvatinėmis sąlygomis įsipareigojimus. Prekių priėmimo-perdavimo aktus jis pateikdavo P. O., kuris tuo pagrindu išrašydavo PVM sąskaitas faktūras. Kai nebūdavo P. O., jas išrašydavo Vilniaus regiono atstovybės sąskaitininkė N. F.. PVM sąskaitose faktūrose pasirašydavo jis ir mobilaus ryšio telefonų aparatų pirkėjai. Vienas PVM sąskaitos faktūros egzempliorius likdavo pirkėjams, o kitą jis grąžindavo P. O.. Iš pirkėjų už mobilaus ryšio telefonų aparatus gautus pinigus, jis sumokėdavo prekybos salonuose, čekį su PVM sąskaitomis faktūromis perduodavo pirkėjams (t. 55, b. l. 45-48, 51-53, 57-58, 72-96).

Tokius pačius parodymus davė ir kiti netiesioginiai agentai, t. y. A. Ž., E. G., A. R., V. N., I. R., D. V., S. K., R. P. (t. 85, b. l. 40-56, 72-74, 93-94, 121-129). Kai kurie iš jų patikslino, kad sąskaitas faktūras veždavo P. O., o į archyvą veždavo pardavimo dokumentus, kuriuose būdavo nurodoma kokiomis sąlygomis parduotas telefonas. Klientai nepasirašydavo ant sąskaitų faktūrų, nes sąskaitos faktūros buvo išrašomos po to kai pateikdavo kliento pasirašytą priėmimo-perdavimo aktą. Agentai arba klientai apmokėdavo sąskaitas faktūras ir pateikdavo P. O. su spaudu, kad apmokėta. Teigė, kad telefonus imdavo ne tik iš P. O., bet ir tiesiogiai iš centrinio sandėlio (t. 85, b. l. 44-46).

Iš šių liudytojų parodymų seka, kad netiesioginiams agentams užtekdavo tik žodžiu arba pateikti paprastame lape surašytus prekių sąrašus, pagal kuriuos užsakymus darydavo P. O. iš centrinio sandėlio. Paaiškėjo ir tai, kad kartai, kai netiesioginiam agentui skubiai reikėdavo prekių, užtekdavo jam pačiam nuvykti į centrinį sandėlį ar prekybos saloną ir iš ten pasiimti reikiamas prekes. Dėl tokios tvarkos kyla abejonių dėl P. O. vardu išrašytų važtaraščių, o nesant byloje važtaraščių žurnalo, kuriame būtų parašai kas ir kada ėmė prekes iš centrinio sandėlio ar prekybos salono, neįmanoma sužinoti ir fakto ar minėtos prekės buvo vedamos tiesiogiai į agento sandėlį, ar vis dėl to į P. O.. Dėl šios priežasties nelieka netiesioginių agentų kontrolės mechanizmo, pagal kurį, tik gavus priėmimo-perdavimo aktą, P. O. galėdavo išduoti telefonus ar kitas prekes. Taip pat iškyla klausimas kas ir kaip turėjo ir galėjo išrašyti PVM sąskaitas faktūras, jeigu minėti telefonai buvo pervedami tiesiogiai į agentų sandėlius. Liudytojai tvirtino, kad duomenis į „Lotus“ programą turėdavo suvesti jie patys, t. y. netiesioginiai agentai, ir būtent jie turėdavo priduoti visus dokumentus prie PVM sąskaitų faktūrų P. O., o jeigu vėluodavo tai tiesiogiai į archyvą. Be to, pagal netiesioginių agentų pasirašytas Pavedimo sutarties 7.2. punktą būtent Įgaliotinis prisiima pilną atsakomybę už duomenų registracijos dokumentuose užpildymo teisingumą, o pagal Pavedimo sutarties 5 priedo 4 dalį už teisingą abonento ar kliento dokumentų pildymą ir pilną sukomplektavimą – atsakingas Įgaliotinis, sudaręs dokumentus. Nustatyta ir tai, kad PVM sąskaitas faktūras spausdino ne tik P. O., bet ir apskaitininkės. Taigi nesant tinkamos tvarkos ir kontrolės mechanizmo neįmanoma konstatuoti, jog visos virtualioje erdvėje perkeltos prekės buvo P. O. žinioje ar tai, jog būtent jis išrašė PVM sąskaitas faktūras.

Liudytoja D. A. parodė, kad dirbo UAB „Omnitel“ archyvo vedėja ir pažįsta P. O.. Viena iš jo pareigų buvo perduoti dokumentus į archyvą, t. y. PVM sąskaitas faktūras. Labai retais atvejais tokias sąskaitas galėjo perduoti vairuotojas, tačiau kiek pamena jai atiduodavo P. O., o kai jis atostogaudavo atiduodavo D. S.. Per mėnesį susidarydavo apie 600 PVM sąskaitų faktūrų, tačiau kai jos jai būdavo priduodamos, ji niekur nepasirašydavo ir nepažymėdavo kiek jų iš viso buvo priduota. Tai, kad trūksta PVM sąskaitų faktūrų pastebėjo tik pagal numerius ir apie tai elektroniniu laišku informavo P. O.. Šis atrašė, kad suras trūkstamas PVM sąskaitas faktūras. Kai vadybininkai pristatydavo PVM sąskaitas faktūras į archyvą, ji netikrino ar ant kiekvienos PVM sąskaitos faktūros yra pirkėjo parašas. Sąskaitos buvo priimamos susegtos į bylas ir į jų pareigas neįeidavo tikrinti parašus. Vėliau jau sąskaitų netrūko. Pripažino ir tai, kad būdavo ir tokių atvejų kai PVM sąskaitas faktūras atnešdavo agentai. Ar tuo metu trūko dar kokių papildomų dokumentų nežino ir netikrino, nes apie tai, jog turėjo būti papildomi dokumentai sužinojo tik 2006 m. kai buvo įtraukta į komisiją, kuri atliko inventorizaciją dėl P. O. (t. 85, b. l. 104-106).

Tokiu būdu, esant pirmiau aptartiems netiesioginių agentų ir kitų UAB „Omnitel“ darbuotojų, kurie apklausti liudytojais, parodymams, matyti, kad prekių judėjimo, archyvavimo, koordinavimo ir kontroliavimo tvarkų galimai tinkamai nesilaikė ne tik P. O., bet ir kiti įmonės darbuotojai. Tai matyti ir Lietuvos Policijos kriminalistinių tyrimų centro specialistės Z. Strankauskienės 2014 m. gruodžio 22 d. išvadoje Nr. 140-(03721)-IS1-6815, kurioje konstatuota, kad ne tik P. O., bet ir kiti įmonės darbuotojai nesilaikė ne tik UAB „Omnitel“ patvirtintos tvarkos, bet ir Lietuvos Respublikos įstatymų bei Lietuvos Respublikos nutarimų, kurie numatyti pačiai įmonei (t. 89, b. l. 3-200).

Kasacinės instancijos teismo praktikoje ne kartą konstatuota, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką ir kitas svarbias bylos aplinkybes. In dubio pro reo principas įpareigoja išnaudoti visas galimybes abejonėms pašalinti ir draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį (LAT nutartys Nr. 2K-110/2013, Nr. 2K-540/2013). Visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti.

Iš aukščiau aptartų įrodymų matyti, kad tiek pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinės instancijos teismui nepavyko pašalinti abejonių kiek gi realiai telefonų aparatų buvo P. O. žinioje, nes dokumentai buvo tik forminami pastarojo vardu, tačiau prekes netiesioginiai agentai galėdavo patys pasiimti tiek iš centrinio sandėlio, tiek ir iš prekybos salonų, nieko apie tai nežinant nuteistajam. Dėl to negalima padaryti kategoriškos išvados, kad visos PVM sąskaitose faktūrose nurodytos prekės buvo P. O. žinioje. Tuo labiau, kad net gi neįmanoma nustatyti realios žalos dydžio, nes nebuvo pateikti pirminiai prekių įsigijimo dokumentai specialistei, pati prekių apskaita buvo tvarkoma pažeidžiant civilinio ieškovo nustatytą tvarką bei nesilaikant teisės aktuose nurodytų reikalavimų dėl inventorizacijos atlikimo. Todėl net neaišku, ar tai yra tik dokumentinė žala, atsiradusi dėl paties civilinio ieškovo toleruojamos netinkamos prekių apskaitos vedimo, ar tai reali žala. Esant tokiai situacijai jis išteisinamas dėl turto išvaistymo, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Kadangi P. O. išteisinamas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 184 straipsnio 2 dalyje, naikinamos Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžiu jam paliktos galioti kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir užstatas. Taip pat naikinami paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas ir baudžiamojo poveikio priemonės. Negali būti tenkintas ir civilinio ieškovo apeliaciniame skunde prašomos proceso išlaidos 5 082 Eur sumai bei teisme pateiktam 2016 m. birželio 16 d. prašymui, kuriame nurodoma apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas 7 955,75 Eur sumai, nes išteisinus P. O. ir vadovaujantis BPK 105 straipsnio 5 dalimi, proceso išlaidos neišieškomos. Vadovaujantis BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktu civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ civilinis ieškinys dėl 2 127 291,65 Eur turtinės žalos iš P. O. paliekamas nenagrinėtu.

Taigi išteisinus P. O. dėl turto išvaistymo prarandamas teisinis pagrindas taikyti laikiną nuosavybės teisių apribojimą R. N.. Tačiau siekiant atsakyti į civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ atstovo advokato K. Kvainausko apeliaciniame skunde nurodytą argumentą dėl nepagrįstai laikinų nuosavybės teisių apribojimų panaikinimą į R. N. turtą, teisėjų kolegija pasisako iš esmės. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad byloje nėra pakankamai objektyvių duomenų pagrįsti, kad šis turtas buvo įsigytas iš P. O. priklausančių lėšų. Tokių įrodymų nepateikė ir civilinio ieškovo atstovas apeliacinės instancijos teisme.

Pagal BPK 151 straipsnį laikinas nuosavybės teisės apribojimas skiriamas tik civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą. Taigi įstatymo leidėjas numatė konkrečius subjektus, kuriems galima taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą. Iš bylos duomenų matyti, kad šioje byloje R. N. nebuvo pareikšti įtarimai. Ji taip pat nėra fizinis asmuo, kuris pagal įstatymus būtų materialiai atsakingas už P. O. veiksmus. Iš byloje esančių Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2009 m. gruodžio 24 d. nutarimo (t. 67, b. l. 69-70) ir teismų sprendimų (t. 73, b. l. 110-115; t. 75, b. l. 15-17, 43-45, 54-58; t. 82, b. l. 89-163 matyti, kad R. N. buvo taikytas ir tęsiamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas tuo pagrindu, kad didelės pinigų sumos iš P. O. sąskaitos buvo pervedamos į jos sąskaitą. P. O. inkriminuojamos nusikalstamos veikos darymo laikotarpiu R. N. vardu buvo įgyti žemės sklypai, nekilnojamojo turto objektai. Nebuvo surinka duomenų, kad R. N. turi legalių lėšų, todėl buvo padaryta išvada, kad turtas įgytas už P. O. galimai nusikalstamas pajamas.

Pagal suformuotą teismų praktiką laikinai apribojant kitų fizinių asmenų nuosavybės teises nusikalstamos veikos tyrimo metu ar nagrinėjant baudžiamąją bylą turi būti surinkti duomenys, kad šiems subjektams buvo perduotas turtas, gautas ar įgytas nusikalstamu būdu. Teisėjų kolegija įvertina, kad teismui buvo pateiktos 2004 m. gruodžio 20 d., 2005 m. vasario 2 d., 2005 m. gegužės 31 d., 2005 m. liepos 2 d., 2005 m. rugsėjo 4 d., 2005 m. gruodžio 20 d. dovanojimo sutartys 200 000 Lt (57 924 Eur) sumai, kurios galiojančios (t. 83, b. l. 173-178), apklausti jos tėvai J. K. ir S. K. patvirtino padovanoję dukrai minėtai sumai pinigų (t. 85, b. l. 79-80). Pačios R. N. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisme duoti parodymai, kad turtas įgytas ne už P. O. pinigus, o iš jos santaupų ir dovanotų pinigų. Pinigus jai dovanojo tėvai, o sutartis atspausdino sesuo, dovanoji sutartis deklaravo, o patikslinimą pateikė 2010 m. Nurodė, kad dirbo ir gaudavo atlyginimą. Nurodė eilę sandorių, iš kurių gaudavo papildomų pinigų. Taip pat teigė turinti santaupų iš vyrui grąžintų pinigų, t. y. iš jam priklausančios įmonės apyvartinių lėšų (t. 67, b. l. 56-64; t. 85, b. l. 81-83). Ikiteisminio tyrimo metu buvo pateiktos deklaracijos ir kitos sutartys (t. 68, b. l. 126-153, 157-182; t. 69, b. l. 1-18). Apeliacinės instancijos teisme R. N. pateikė 2001 m. spalio 1 d. kasos išlaidų orderį Nr. 19, kuriame nurodyta, kad R. N. išduota 361 094,53 Lt, vienkartinę gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto 2005 m. kovo 10 d. deklaraciją, kurioje nurodytos akcijos 40 000 Lt ir gautos piniginės lėšos 361 764 Lt. R. N. atsiliepime į civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ apeliacinį skundą išdėstė aplinkybes dėl jos gautų pajamų bei įgyto turto (t. 99, b. l. 92-95). Apeliacinės instancijos teismo 2016 m. birželio 16 d. posėdžio metu R. N. baigiamojoje kalboje taip pat nurodė, kad niekas netyrė kiek turėjo turto iki pirmosios santuokos, apie jos veiklą, t. y. butų pirkimą ir pardavimą, bei tai, kad jos tėvai buvo apklausti ir patvirtino dovanojimą. Be to, tėvų turtas ir pajamas deklaravo (t. 99, b. l. 117). Visi šie įrodymai patvirtina R. N. įsigyto turto pagrįstumą ir nėra kaip nors kitaip paneigti, t. y. dovanoji ir kitos sutartys neužginčytos, deklaracijos nepanaikintos. Be to, byloje nėra jokių įrodymų iš kurių būtų galima padaryti priešingą išvadą, todėl nėra pagrindo naikinti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo dėl R. N. panaikinto laikino nuosavybės teisių apribojimo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ atstovo advokato Kęstučio Kvainauskas apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį, kuria P. O. pripažintas kaltu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį ir nuteistas laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują išteisinamąjį nuosprendį:

P. O. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį išteisinti, nes neįrodyta, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (BPK 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. spalio 26 d. nuosprendžio dalį:

kuria vadovaujantis BK 66 straipsniu į paskirtą bausmę įskaitytas laikinajame sulaikyme ir suėmime išbūtas laikas nuo 2006 m. rugsėjo 20 d. iki 2006 m. spalio 2 d.;kuria vadovaujantis BK 75 straipsniu P. O. paskirtos bausmės vykdymas atidėtas 3 (trejiems) metams ir P. O. paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojant per jam paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laiką neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, dirbti ir sistemingai kas mėnesį dengti padarytos žalos atlyginimą, mokant ne mažiau 50 proc. gaunamų pajamų (BK 75 straipsnio 2 dalies 5 ir 8 punktai, 3 straipsnis);kuria iš P. O. UAB „Omnitel“ naudai priteista 2 000 Eur turėtoms baudžiamojoje byloje atstovavimo išlaidoms atlyginti.

Panaikinti P. O. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir užstatą.

15 000 Lt (4 344,30 Eur) užstatą grąžinti užstato davėjai R. N..

Civilinio ieškovo UAB „Omnitel“ civilinį ieškinį dėl 2 127 291,65 Eur turtinės žalos išieškojimo iš P. O. palikti nenagrinėtą.

Panaikinti laikiną nuosavybės teisių apribojimą, paskirtą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Ikiteisminio tyrimo kontrolės skyriaus prokurorės 2006 m. rugsėjo 29 d. nutarimu į P. O. turtą: 1/2 dalį 0,4219 ha ploto žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį 53,95 kv. m. bendro ploto gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį pagalbinio pastato - rūsio, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį kiemo statinių, esančių (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); 1/2 dalį ūkinio pastato, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); motociklą „BMW R35“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini); keleivinį automobilį „Renault Scenic RX4“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) VIN kodas (duomenys neskelbtini); priekabą „RYDWAN A750/5“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini).

Apie laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimą informuoti Valstybės įmonės Registrų centro Turto arešto aktų registrą.

Apie 15 000 Lt (4 344,30 Eur) užstato grąžinimą informuoti užstato davėją R. N. ir Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Teisėjai Albinas BielskisLaima GarnelienėLinas Šiukšta