- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-11-30
- Bylos Nr.
- I-11470-629/2015
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Milda Vainienė, Arūnas Kaminskas, Irena Paulauskienė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Advokatai
- Michailas Sadovničius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Paulauskienės, Arūno Kaminsko, dalyvaujant pareiškėjai J. P. ir jos atstovui advokatui Michailui Sadovničiui, trečiojo suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovei Daivai Gliaudelienei, vertėjaujant Anastasijai Osinai, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl termino atnaujinimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą, prašydama atnaujinti terminą paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui (toliau – ir NŽT Vilniaus m. skyrius) prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės testatorės E. (J., H.) G. buvusį turtą – Rekanciški dvaro 1400 sieksnių žemę bei pateikti nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su E. G. patirtinančius dokumentus (b. l. 1–2).
Pareiškėja paaiškino, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu visą savo turtą paliko jai (testamente nurodyta pareiškėjos pavardė pagal pirmąją jos santuoką – J. M.) ir A. Č.. Pareiškėja 2013 m. vasario 21 d. pateikė Lietuvos centriniam valstybės archyvui prašymą dėl informacijos suteikimo apie nekilnojamąjį turtą ir gavo 2013 m. kovo 15 d. pažymą Nr. R4-339, kurioje nurodyta, kad Vilniaus–Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus–Trakų apskrities Naujosios Vilnios miesto žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta H. G., Rekanciški dvare turėjusi 1400 sieksnių žemės.
Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 str. 1 ir 4 d., prašo atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. žemę. Pasak pareiškėjos, svarbi terminų praleidimo priežastis, nepriklausiusi nuo jos valios, yra ta, kad apie tai, jog reikia pateikti dokumentus, ji sužinojo tik dabar, nes nuo 1991 m. buvo išvykusi ir iki šiol gyveno Rusijoje. Tai patvirtina FMTV Samaros srities skyriaus, Samaros m. Železnodorožnyj rajono milicijos 2007 m. liepos 29 d. išvada bei Vilniaus miesto savivaldybės Naujosios Vilnios seniūnijos 2012 m. gruodžio 14 d. pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Aplinkybę, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietė, patvirtina minėta Samaros m. Železnodorožnyj rajono milicijos 2007 m. liepos 29 d. išvada bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus 2010 m. gegužės 5 d. raštas, kuriame nurodyta, kad pareiškėja Lietuvos pilietybę yra įgijusi nuo 1991 m. ir nebuvo jos praradusi. Pareiškėja akcentavo, kad ir šiuo metu ji yra Lietuvos Respublikos pilietė.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT Vilniaus m. skyrius atsiliepime prašė atmesti pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą (b. l. 23–25).
Paaiškino, kad NŽT Vilniaus m. skyriuje nevedama nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės H. (E.) G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę byla. Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Vertinant aplinkybes dėl termino atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 2 str. ir Atkūrimo įstatymo 2 str.; kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino). NŽT Vilniaus m. skyriaus nuomone, gyvenimas kitoje valstybėje, įstatymų nežinojimas ir teisinis neišprusimas nelaikytini svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Pareiškėja pati arba per atstovus galėjo laiku pateikti prašymą ir dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, arba bent anksčiau kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo. Atkreipė dėmesį, jog iš pareiškėjos pateikto ištuokos liudijimo matyti, kad jis išduotas 2008 m. liepos 10 d., o 2012 m. vasario 14 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta minėtu laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini), Vilnius.
Šalies argumentai
Pareiškėja teismo posėdyje palaikė prašymą ir prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad į Lietuvą grįžo 2010 m. liepos mėn. Į Rusiją 1991 metais išvyko turėdama SSRS pasą, kol vaikai nebaigė mokyklos, negalėjo grįžti, o visi giminės mirę. 1991–2010 m. laikotarpiu į Lietuvą grįžusi nebuvo. NŽT jai buvo paaiškinta, kad pirmiausiai reikia eiti į archyvą, o tada pateikti prašymą NŽT.
Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje palaikė pareiškėjos prašymą, remdamasis prašyme išdėstytais argumentais. Pareiškėja į NŽT kreipėsi tik žodžiu.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens NŽT atstovė prašė prašymą atmesti, remdamasi atsiliepimo argumentais.
Motyvuojamoji dalis
Prašymas atmestinas.
Byloje nagrinėjamas klausimas dėl praleistų terminų paduoti prašymą ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę atnaujinimo.
Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1568-146/2015 yra konstatuota, kad pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. pagal Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 2 p. įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į J. G. iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdytą žemę, todėl šiuo aspektu teismas papildomai nepasisako ir nagrinėjamu vertintinos tik pareiškėjos nurodytos terminų pateikti prašymą ir dokumentus praleidimo priežastys.
Pagal Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 d. nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Taip pat nustatyta, kad asmenims, praleidusiems šiuos terminus atlikti minėtus veiksmus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, šie terminai teismo sprendimu gali būti atnaujinti.
LVAT yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pvz., LVAT 2008 m. birželio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-912/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A63-529/2009; 2009 m. liepos 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-772/2009). Teismų praktikoje pripažįstama, jog tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą. Kiekvienas atvejis yra individualus, priklausantis nuo subjektyvių ir objektyvių aplinkybių. Todėl jas vertinant būtina vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (LVAT 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A858-1209/2010, 2010 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A261-553/2010).
Pažymėtina, kad svarbiomis priežastimis, sutrukdžiusiomis laiku įgyvendinti savo teises, gali būti pripažintos tos priežastys, kurios buvo sąlygotos objektyvių, nuo pareiškėjo valios nepriklausančių aplinkybių. Termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą (pateikti reikiamus dokumentus) arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis (elgdamasis protingai) galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis taip ar kitaip prašomo atnaujinti termino eigoje. Vertinant ar pareiškėjų, kurie kreipiasi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo tokio pobūdžio bylose, nurodytas priežastis būtų galima pripažinti svarbiomis, reikėtų įvertinti, ar asmuo, kuris turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, turėdamas pakankamai ilgą įstatymo leidėjo nustatytą terminą, išnaudojo visas galimybes, taip pat ar jis pats buvo pakankamai atidus ir tam dėjo visas reikiamas pastangas, kad tinkamai ir laiku būtų įgyvendintos jo teisės atkuriant nuosavybės teises į iki nacionalizacijos valdytą žemę.
Pareiškėja termino praleidimo priežastimis nurodo tai, kad nuo 1991 m. iki 2010 m. gyveno Rusijoje ir nežinojo apie reikiamus pateikti dokumentus. Be to, 2014 m. gruodžio 9 d. teismo posėdžio metu pareiškėja buvo nurodžiusi, kad anksčiau į Lietuvą grįžti negalėjo, nes vaikai mokėsi vidurinėje mokykloje. Į Rusiją 1991 m. išvyko turėdama SSRS pasą. Pasibaigus jo galiojimui, dėl naujų dokumentų išdavimo į Rusijos tarnybas nesikreipė. Dokumentų niekas atsiųsti negalėjo ir pareiškėjos tapatybė buvo nustatyta tik 2007 m. Po prosenelės mirties, palikimą 1966 m. priėmė pareiškėjos motina, kuri mirė 1990 m. Palikimą po motinos mirties ji priėmė tik 2012 m. Taip pat paaiškino, kad nuo 2010 m. iki 2013 m. rinko dokumentus iš archyvų.
Iš byloje esančių dokumentų nustatyta, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu visą turtą, kas jį besusidarytų ir kur jis bebūtų, be kita ko, ir medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, lygiomis dalimis paliko vyrui A. Č. ir savo provaikaitei J. M. t. y. pareiškėjai, o namą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paliko vaikaitei L. T. M. (pareiškėjos motinai) (b. l. 5–6). Testatorė J. G. mirė 1966 m. spalio 22 d., pareiškėja tuo metu buvo 1 m. ir 8 mėn. amžiaus. 1967 m. vasario 9 d. paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad pagal J. G. testamente nurodytos gyvenamojo namo ir ūkinių dalies paveldėtoja yra provaikaitė J. M. (pareiškėja), kurios įstatyminė globėja yra motina L. T. M. (b. l. 60).
Kaip nurodė LVAT 2015 m. spalio 6 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1568-146/2015, nuosavybės teisių atkūrimas į nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, o šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas Atkūrimo įstatymu, taigi pareiškėjai pagal J. G. testamentą būtent nuo šios datos, t. y. 1997 m. liepos 9 d. iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybė teises padavimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) atsirado subjektinė teisė pretenduoti į testatorės iki nacionalizacijos valdytą žemę. Šią teisę pareiškėja nuo 1997 m. liepos 9 d. galėjo realizuoti Atkūrimo įstatymo 10 str. nustatyta tvarka iki šiame įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) paduodama įgaliotai institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir pridėdama nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tarp jų ir J. G. 1966 m. testamentą. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d. trūkstamus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pretendentas galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Byloje esantys duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja 1991 m. persikėlė gyventi į Rusiją. Galiojančio asmens dokumento neturėjo, jos tapatybė buvo patvirtinta FMTV Samaros srities skyriaus, Samaros m. Železnodorožnyj rajono milicijos 2007 m. liepos 29 d. išvada (b. l. 17).
2010 m. liepos 8 d. pareiškėjai buvo išduotas asmens grįžimo pažymėjimas (b. l. 36–37) ir pareiškėja grįžo gyventi į Lietuvą.
Kaip matyti iš 2010 m. lapkričio 26 d. Vilniaus apskrities archyvo rašto Nr. (8.12.)-V5-2610 (b. l. 96) bei Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2010 m. gruodžio 9 d. rašto Nr. R4-2076 (b. l. 97) pareiškėja dar 2010 m. lapkričio mėn. pradėjo domėtis jos prosenelei J. G. galimai priklausiusia ir nacionalizuota žeme, tačiau archyvuose duomenų apie tai nerado. Duomenis apie tai, kad J. G. iki nacionalizacijos Rekanciški dvare priklausė 1 400 sieksnių žemės, pareiškėja gavo tik Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. kovo 15 d. pažyma Nr. R4-339 (b. l. 4).
Teismas, vertindamas terminą nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėja turėjo pateikti įgaliotai institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises, bei laikotarpį nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėja turėjo pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja 1991–2010 m. gyveno Rusijoje, neturėjo jokio galiojančio asmens dokumento, daro išvadą, kad nurodytais terminais pareiškėja dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2010 m. grįžusi į Lietuvą, pareiškėja iš karto pradėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau duomenis apie prosenelės iki nacionalizacijos turėtą žemę gavo tik 2013 m. kovo 15 d.
Taigi faktiškai tik nuo 2013 kovo 15 d. pareiškėja įgijo pagrindą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelei priklausiusią žemę. Tačiau teismas atkreipia dėmesį, kad prašymą teismui dėl terminų atnaujinimo pareiškėja pateikė tik 2014 m. gegužės 12 d. (b. l. 1), t. y. daugiau nei po 1 metų nuo pažymos apie J. G. priklausią žemę išdavimo. Pareiškėja jokių argumentų, kodėl daugiau nei 1 metus delsė kreiptis į teismą dėl Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 ir 4 d. nurodytų terminų atnaujinimo, nenurodė. Toks nepagrįstas delsimas (byloje nėra jokių duomenų apie priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjai operatyviai imtis savo teisių įgyvendinimo iš karto po 2013 m. kovo 15 d. pažymos gavimo) laikytinas neapdairiu ir nerūpestingu pačios pareiškėjos elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiai pareiškėjai.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos J. P. prašymas atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus laikytinas nepagrįstu, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,
nusprendžia:
Pareiškėjos J. P. prašymą atmesti.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.