- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-10-06
- Bylos Nr.
- A-1568-146/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02654-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Laimė Baltrūnaitė (pran.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl praleisto įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 1–2) atnaujinti terminą paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, trečiasis suinteresuotas asmuo) Vilniaus miesto skyriui prašymą, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusios savininkės J. G. valdytą turtą – (duomenys neskelbtini) dvaro 1400 sieksnių žemę.
Šalies argumentai
Pareiškėja paaiškino, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu visą savo turtą paliko jai (testamente nurodyta pareiškėjos pavardė pagal pirmąją jos santuoką – J. M.) ir A. Č. Pareiškėja 2013 m. vasario 21 d. pateikė Lietuvos centriniam valstybės archyvui prašymą dėl informacijos suteikimo apie nekilnojamąjį turtą ir gavo 2013 m. kovo 15 d. pažymą Nr. R4-339, kurioje nurodyta, kad Vilniaus–Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus–Trakų apskrities Naujosios Vilnios miesto žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta H. G., (duomenys neskelbtini) dvare turėjusi 1400 sieksnių žemės.
Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis prašė atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. žemę. Pasak pareiškėjos, svarbi terminų praleidimo priežastis, nepriklausiusi nuo jos valios, yra ta, kad apie tai, jog reikia pateikti dokumentus, ji sužinojo tik dabar, nes nuo 1991 m. buvo išvykusi ir iki šiol gyveno Rusijoje. Tai patvirtina FMTV Samaros srities skyriaus, Samaros m. Železnodorožnyj rajono milicijos 2007 m. liepos 29 d. išvada bei Vilniaus miesto savivaldybės Naujosios Vilnios seniūnijos 2012 m. gruodžio 14 d. pažyma apie asmens deklaruotą gyvenamąją vietą. Aplinkybę, kad pareiškėja yra Lietuvos Respublikos pilietybė patvirtina minėta Samaros m. Železnodorožnyj rajono milicijos 2007 m. liepos 29 d. išvada bei Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos Konsulinio departamento Piliečių reikalų ir konsulinės pagalbos skyriaus 2010 m. gegužės 5 d. raštas, kuriame nurodyta, kad pareiškėja Lietuvos pilietybę yra įgijusi nuo 1991 m. ir nebuvo jos praradusi. Pareiškėja akcentavo, kad ir šiuo metu ji yra Lietuvos Respublikos pilietė.
Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas papildomai paaiškino, kad įstatymo nustatytų terminų prašymui atkurti nuosavybės teises bei reikalingiems dokumentams pateikti praleidimą lėmė tai, kad pareiškėja nuo 1991 iki 2010 metų gyveno Rusijos Federacijoje, jos vaikai mokėsi vidurinėje mokykloje, todėl anksčiau į Lietuvą grįžti negalėjo. Pareiškėją į Rusiją 1991 metais išvyko turėdama SSRS pasą, pasibaigus jo galiojimui, dėl naujų dokumentų išdavimo į Rusijos tarnybas nesikreipė. Pareiškėjos tapatybė buvo nustatyta 2007 metais, grįžimo pažymėjimas išduotas 2010 metais. Po prosenelės mirties palikimą 1966 metais priėmė pareiškėjos motina, kuri mirė (duomenys neskelbtini). Palikimą po motinos mirties pareiškėja priėmė 2012 metais. Anot pareiškėjos, nuo 2010 iki 2013 metų ji rinko dokumentus iš archyvų.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė atmesti pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (b. l. 23–25) paaiškino, kad NŽT Vilniaus miesto skyriuje nevedama nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės H. (E.) G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę byla. Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Vertinant aplinkybes dėl termino atnaujinimo yra svarbu nustatyti: kuriuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnį ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį; kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino). Trečiojo suinteresuotas asmens nuomone, gyvenimas kitoje valstybėje nelaikytina svarbia terminų praleidimo priežastimi. Įstatymų nežinojimas ir teisinis neišprusimas taip pat nelaikytini svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Pareiškėja pati arba per atstovus galėjo laiku pateikti prašymą ir dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, arba bent anksčiau kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo. Iš pareiškėjos pateikto ištuokos liudijimo matyti, kad jis išduotas 2008 m. liepos 10 d. 2012 m. vasario 14 d. pažyma patvirtina, kad pareiškėjos deklaruota gyvenamoji vieta minėtu laikotarpiu buvo (duomenys neskelbtini), Vilnius.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 51–55) pareiškėjos J. P. prašymą atmetė.
Teismas nustatė , kad pareiškėja siekia atkurti nuosavybės teises į savo prosenelės H. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. kovo 15 d. pažymoje apie nekilnojamąjį turtą Nr. R4-339 nurodyta, kad Vilniaus–Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus–Trakų apskrities Naujosios Vilnios miesto žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta G. (G.) Helena, (duomenys neskelbtini) dv. (m-tek (duomenys neskelbtini)) turėjusi 1400 sieksnių žemės (b. l. 4). J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu visą turtą, įskaitant medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą Vilniaus mieste (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis paliko savo sutuoktiniui A. Č. ir proanūkei J. M.; 1 aukšto namą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, paliko anūkei L. T. M. (b. l. 5–6).
Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą, nagrinėjamu atveju – žemę (Atkūrimo įstatymo 3 str. 1 d. 1 p.), atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams: 1) turto savininkui; 2) asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; 3) turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 4) turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; 5) asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo–pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2007 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A11-912/2007, sistemiškai aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas, yra nurodęs, kad šios dalies 1–4 punktų nuostatos yra chronologiškai išdėstytos prioritetinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą nustatymo būdu. Tai rodo nuostatos, kad nuosavybės teisės pirmiausia yra atkuriamos turto savininkui, kai jis yra gyvas (1 p.), o kituose punktuose nurodyti subjektai gali pretenduoti į nuosavybės teisių atkūrimą tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs. Tai leidžia daryti išvadą, kad kiekvienas kitas iš eilės šios dalies punktas yra taikytini tik tuo atveju, kai nėra aplinkybių, numatytų chronologiškai aukščiau nurodytuose punktuose. LVAT 2007 m. spalio 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A8-1403/2007 (LVAT biuletenis „Administracinių teismų praktika“ Nr. 10), svarstydamas apie prielaidas ir sąlygas atsirasti asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą – pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, išaiškino, kad pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Tokiu būdu, minėtai subjektinei teisei atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Ir priešingai, nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų) yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatyta, kad prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime į pareiškėjos prašymą paaiškino, kad nevedama byla dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės J. G. iki nacionalizacijos valdytą žemę Tai reiškia, kad nė vienas pretendentas iki įstatymu nustatyto termino nebuvo padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.
Iš J. G. testamento, pareiškėjos gimimo liudijimo, jos santuokos sudarymo įrašo Nr. 68, ištuokos liudijimo, santuokos 1989 m. rugsėjo 9 d. liudijimo teismas nustatė, kad pareiškėja J. P. yra buvusios žemės savininkės J. G. provaikaitė, jos motina L. M. yra buvusios žemės savininkės vaikaitė (b. l. 4–15).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją teisė paveldėti nuosavybę nėra tapati Lietuvos Respublikos piliečio teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Paveldėtojai negali būti tapatinami su asmenimis, turinčiais teisę įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atsižvelgiant į nuosavybės teisių atkūrimo santykių specifiką, įstatymų leidėjo diskrecija nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką apima diskreciją apibrėžti inter alia nuosavybės teisių atkūrimo subjektų ratą, t. y. nustatyti asmenis, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises. Įgyvendindamas šią diskreciją įstatymų leidėjas gali nustatyti, kad nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos ne pagal paveldėjimo santykius reguliuojančias teisės normas, o tik specialia įstatymo nustatyta tvarka, ne visiems buvusiems savininkams ir ne visiems buvusių savininkų įpėdiniams, o tik tiems, kurie atitinka įstatyme nustatytas sąlygas (Konstitucinio Teismo 2014 m. spalio 8 d. nutarimas).
Iš Paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimo, išduoto 2012 m. lapkričio 21 d., teismas nustatė, kad pareiškėja J. P. pagal įstatymą priėmė palikimą po savo motinos L. T. Š. (buvusios M.), mirusios (duomenys neskelbtini), į ½ dalį gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), Vilniuje, į kurį nuosavybės teisę palikėja įgijo pagal 1967 m. vasario 9 d. paveldėjimo liudijimą Nr. 1-322 (b. l. 38–42). Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja priėmė palikimą pagal 1966 m. testamentą po J. G. mirties. Pareiškėja teismo posėdyje paaiškino, kad po J. G. mirties palikimą į jai tenkančią turto dalį pagal testamentą priėmė jos motina. Būtent ši turto dalis pagal paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimą atiteko pareiškėjai 2012 metais po motinos L. Š. (M.) mirties. Atsižvelgdamas į šias nustatytas faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad byloje nėra objektyvių įrodymų, kad nuosavybės teisės, kurias J. P. (iki santuokos M.) paveldėjo po J. G. mirties, buvo realizuotos kreipiantis dėl palikimo pagal testamentą priėmimo iki įstatyme nustatyto termino. Šios teisės nebuvo realizuotos ir pareiškėjai 2010 metais grįžus iš Rusijos. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad pareiškėja pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą nėra įgijusi subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą. Be to, pareiškėja nepatenka ir į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 3, 4, 5 dalyse nurodytas pretendentų kategorijas. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjos nurodytas termino praleidimo priežastis, susijusias su jos gyvenimu Rusijoje, sužinojimo momentu apie J. G. iki nacionalizacijos turėtą turtą, vertino kaip neturinčias teisinės reikšmės sprendžiant dėl įstatymo nustatyto termino atnaujinimo.
Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjos prašymą atnaujinti terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą bei pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pripažino nepagrįstu ir jį atmetė.
III.
Pareiškėja J. P. (toliau – ir apeliantė) apeliaciniame skunde (b. l. 57–58) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos prašymą.
Apeliaciniame skunde pareiškėja pakartoja tas pačias aplinkybes, kurias ji buvo išdėsčiusi pirmosios instancijos teismui, pažymėdama, kad dėl objektyvių priežasčių negalėjo įgyvendinti savo teisės, numatytos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad ji nėra subjektas, kuriam pagal Atkūrimo įstatymą galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės, nenagrinėjo jos prašyme nurodytų įstatymo nustatytų terminų praleidimo priežasčių. LVAT teisėjų kolegija 2013 m. birželio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-545/2013 pažymėjo, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip pretendentai expressis verbis yra nurodyti tiek asmenys, kuriems turto savininkas testamentu paliko savo turtą, tiek ir asmenų, kurie mirus asmeniui, paveldėjusiam savininko turtą, tampa pretendentais, ratas, įskaitant ir mirusio asmens, kuriems turto savininkas testamentu paliko savo turtą, vaikus. Remdamasi minėta LVAT nutartimi, apeliantė teigia, kad specialus nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinis reguliavimas nereikalauja, kad po turto savininko, kuris paliko testamentą, mirties palikimas būtų privalomai priimtas. Apeliantė, siekdama paneigti pirmosios instancijos teismui kilusias abejones, kartu su apeliaciniu skundu pateikė 1967 m. vasario 9 d. paveldėjimo teisės liudijimo Nr. 29 kopiją, kuri patvirtina, kad ji po J. G. mirties palikimą priėmė.
Papildydama apeliacinio skundo argumentus (b. l. 72–73) apeliantė pažymėjo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo nepaneigė jos pateiktų į bylą įrodymų apie gyvenimą Rusijos Federacijoje nuo 1991 m. iki 2010 m. liepos mėnesio. Ištuokos liudijimas, kuris buvo išduotas 2008 metais, t. y. pasibaigus įstatymo nustatytiems terminams, nepaneigia pareiškėjos (apeliantės) pateikto į bylą kito įrodymo – 2010 m. liepos 8 d. asmens grįžimo pažymėjimo Nr. LT 030843, be kurio apeliantė negalėjo grįžti į Lietuvos Respubliką ir kirsti valstybinę sieną. Apeliantės įsitikinimu, ji pateikė į bylą įrodymus, pagrindžiančius įstatymo nustatytų terminų praleidimo svarbias priežastis (nebuvimą Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 1991 m. iki 2010 m. liepos mėnesio).
Šalies argumentai
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 66–68) trečiasis suinteresuotas asmuo pakartoja argumentus, kuriais rėmėsi atsiliepime į pareiškėjos prašymą, pateiktame pirmosios instancijos teismui. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir visapusiškai įvertino bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pirmosios instancijos teismas netenkino pareiškėjos (apeliantės) prašymo atnaujinti praleistus terminus paduoti prašymą, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.
Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai vertino jos prašymui išspręsti aplinkybes, netinkamai taikė Atkūrimo įstatymo normas.
Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą procesas prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII-359. Įsigaliojus Atkūrimo įstatymui, šio įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami bei sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui - iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 įstatymo Nr. IX-1634 redakcija).
Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.
Žemesnės instancijos teismas
Nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), prioritetinis klausimas yra tas, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jei asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. spalio 16 d. Nr. A11-912-2007; 2008 m. sausio 25 d. Nr. A20-130/2008; 2008 m. birželio 5 d. Nr. A502-881/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. Nr. A146-1075/2009; 2009 m. spalio 12 d. Nr. A261 -917/2009;2009 m. gruodžio 21 d. Nr. A525-1455/2009; 2010 m. sausio 18 d. Nr. A146-87/2010; 2011 m. liepos 7 d. Nr. A261-2369/2011, 2015 m. rugsėjo 7 d. Nr. A-1253-146/2015 ir kt.).
Teismui sprendžiant prašymą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje numatyto termino atnaujinimo kiekvienu konkrečiu atveju yra svarbu nustatyti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo pateikęs asmuo pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatytą teisinį reguliavimą iki įstatymu nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) pateko į asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašą (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1-5 punktai). Tiek pagal iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) galiojusį, tiek pagal šiuo metu galiojantį Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį (2003 m. spalio 14 d. įstatymo Nr. IX-1759 redakcija) nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams ir įtvirtinta prioritetinė turto savininko teisė atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2-4 punktuose išvardytiems asmenims nuosavybės teisės gali būti atkurtos tik tuo atveju, kai buvęs turto savininkas yra miręs, laikantis aptariamo straipsnio 2-4 punktuose nustatyto eiliškumo, t.y. kiekvienas šios dalies punktas yra taikomi iš eilės ir tik nustačius, kad nėra aplinkybių taikyti iš eilės pirmesnius punktus. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis.
Byloje nustatyta, kad pareiškėja pretenduoja paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kuriame nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams – asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams.
Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu atitinkamą savo turto dalį paliko savo provaikaitei J. M., t. y. pareiškėjai J. P. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta apimtimi, nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog esant šiam testamentui pareiškėja neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į palikėjos iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.
J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamente nurodyta, kad šiuo testamentu palikėja visą savo turtą, kuris jos mirties dieną jai priklausys, kas jį besudarytų ir kur jis bebūtų, įskaitant medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini), lygiomis dalimis palieka savo sutuoktiniui A. Č. ir provaikaitei J. M.; 1 aukšto namą, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, palieka vaikaitei L. T. M. Iš pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad testamente minimi įpėdiniai J. M. yra pareiškėja (santuokinė pavardė pagal 1985 m. santuoką – A., šią santuoką nutraukus ir 1989 m. sudarius naują santuoką – P.), o L. T. M. pareiškėjos motina
Testatorė J. G. mirė (duomenys neskelbtini), t.y. iki Atstatymo įstatymo įsigaliojimo, kuriuo buvo pradėtas Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, nuosavybės teisių atkūrimas. 1997 m. liepos 9 d. įsigaliojusios Atkūrimo įstatymo preambulėje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos Seimas priėmė šį įstatymą, pabrėždamas, be kita ko, tai, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai – Atkuriamajam Seimui 1990 m. kovo 11 d. aktais atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę, nustojo veikę svetimos valstybės primesti įstatymai, kuriais okupacinė valdžia iš Lietuvos Respublikos piliečių neteisėtai atėmė jų turėtą turtą, taip pat tai, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą.
Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte apibrėžta, kad šio įstatymo prasme nekilnojamojo turto savininkas – asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Taigi J. G. 1966 m. testamente nurodyti asmenys į palikėjos iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę galėjo pretenduoti tik po to, kai atkūrus Lietuvos Respublikos nepriklausomybę įsigaliojo pirmiau minėti įstatymai. Bylai aktuali Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, kurioje įtvirtinta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. ir galioja iki šiol. Dėl Atkūrimo įstatyme 2 straipsnyje numatytos teisės atkurti nuosavybės teises realizavimo sąlygos – Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimo – pirmosios instancijos teismui ir trečiajam suinteresuotam asmeniui pareiškėjos atžvilgiu abejonių nekilo. Teisėjų kolegija pažymi, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas nenustato jokių papildomų sąlygų asmenų, kurie patenka į šios įstatymo normos taikymo sritį, teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą realizavimui, jei tokie asmenys nėra praleidę įstatymu nustatytų prašymo ir dokumentų padavimo terminų, todėl pirmosios instancijos teismas, vertindamas palikimo pagal J. G. 1966 m. testamentą priėmimo aplinkybes, priėjo prie nepagrįstų išvadų, esą pareiškėja pagal šią įstatymo normą neįgijo subjektinės teisės į nuosavybės teisių atkūrimą.
Testatorės J. G. mirties dieną ((duomenys neskelbtini)) jos iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdyta žemė buvo nacionalizuota. Minėta, kad nuosavybės teisių atkūrimas į nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą prasidėjo pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą, o šiam įstatymui nuo 1997 m. liepos 9 d. netekus galios, nuosavybės teisių atkūrimo tęstinumas buvo įtvirtintas Atkūrimo įstatymu (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359), o šiai bylai aktuali Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata įsigaliojo nuo 1997 m. liepos 9 d. Taigi pareiškėjai pagal J. G. testamentą būtent nuo šios datos, t. y. iki Atkūrimo įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybė teises padavimo termino pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) atsirado subjektinė teisė pretenduoti į testatorės iki nacionalizacijos valdytą žemę. Šią teisę pareiškėja nuo 1997 m. liepos 9 d. galėjo realizuoti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka iki šiame įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) paduodama institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis) prašymą atkurti nuosavybės teises, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir pridėdama nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tarp jų ir J. G. 1966 m. testamentą. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį trūkstamus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pretendentas galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.
Pareiškėja, remdamasi aplinkybe, kad pagal J. G. 1966 m. testamentą ji yra viena iš testatorės viso turto paveldėtojų (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas), siekia kad jai būtų atnaujinti prašymo ir dokumentų padavimo terminai dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę. Pirmosios instancijos teismas sprendime analizavo J. G. nekilnojamojo turto, kuris konkrečiai nurodytas 1966 m. testamente (gyvenamasis namas), paveldėjimo aplinkybes. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamai bylai, kurioje pareiškėja prašė atnaujinti prašymo ir dokumentų pateikimo terminą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nacionalizuotą žemę, nėra svarbu kada ir kokiomis aplinkybėmis pareiškėja priėmė palikimą pagal J. G. 1966 m. testamente nurodytą konkretų nekilnojamąjį turtą (gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus), t. y. į nekilnojamąjį turtą, kuris nebuvo nacionalizuotas. Pažymėtina ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl palikimo pagal testamentą priėmimo, neatkreipė dėmesio į aplinkybę, kad testatorės mirties dieną pareiškėja, gimusi (duomenys neskelbtini), buvo 1 metų ir 8 mėnesių amžiaus. Ši aplinkybė yra atitinkamai aptarta 1967 m. vasario 9 d. paveldėjimo teisės liudijime, kuriame nurodyta, kad pagal J. G. testamente nurodytos gyvenamojo namo ir ūkinių dalies paveldėtoja yra provaikaitė J. M., kurios įstatyminė globėja yra motina L. T. M. Šios aplinkybės atsako į pirmosios instancijos teismo iškeltą klausimą, kodėl pareiškėja jai tenkančią J. G. testamente konkrečiai nurodyto nekilnojamojo turto dalį priėmė po savo motinos L. T. M. (Š.) mirties. Pareiškėjos motina mirė iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo ir neturėjo galimybės pasinaudoti J. G. testamentu dėl nuosavybės teisių atkūrimo į testatorės iki nacionalizacijos valdytos žemės atitinkamą dalį.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjo, ar pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teisės į J. G. žemę, tačiau klydo taikydamas materialinės teisės normas (ABTĮ 143 straipsnis) ir prieidamas prie išvadų, kad ji iki šio termino neįgijo tokios teisės. Teismas, priėjęs prie šių klaidingų išvadų, nenagrinėjo pareiškėjos prašyme nurodytų priežasčių, kurias ji prašė pripažinti svarbiomis terminų paduoti prašymą ir dokumentus praleidimo priežastimis, ir šiais aspektais sprendime nepasisakė. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo dėl praleistų terminų atnaujinimo iš esmės neišnagrinėjo. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas nenagrinėja pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistus prašymo atkurti nuosavybės teises ir dokumentų pateikimo terminus nurodytų terminų praleidimo priežasčių tik tuo atveju, kai nustato, kad asmuo iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Teisėjų kolegija šiuo konkrečiu atveju nustatė, kad pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą (1997 m. liepos 1 d. įstatymas Nr. VIII-359) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į J. G. iki nacionalizacijos nuosavybė teise valdytą žemę, todėl pareiškėjos nurodytos terminų pateikti prašymą ir dokumentus praleidimo priežastys turi būti išnagrinėtos ir teismo atitinkamai įvertintos bei nustatyta, ar jos gali būti pripažintos svarbiomis priežastimis, suteikiančiomis pagrindą atnaujinti praleistus terminus.
Apeliacinės instancijos teismo funkcija patikrinti pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą (ABTĮ 136 straipsnis), o pirmosios instancijos teismas privalo nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti (ABTĮ 81, 86 straipsniai, 87 str. 4 d.). Vien tik apeliacinės instancijos administraciniam teismui teisiškai įvertinus bylai reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo ištirti bei įvertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalių teisė į apeliaciją, o tai lemtų bylos šalių teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka neužtikrinimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas panaikinamas perduodant bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.