- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-05-11
- Bylos Nr.
- P-45-492/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02654-2014-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Anatolijus Baranovas (pirm.), Dainius Raižys, Virginija Volskienė (pran.)
- Pareiškėjas
- J. P.
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. P. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016 pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl termino atnaujinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėja J. P. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu atnaujinti terminą paduoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Vilniaus miesto skyriui prašymą, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo į buvusios savininkės J. G. valdytą turtą – „(duomenys neskelbtini)“ dvaro 1400 sieksnių žemę.
Pareiškėja paaiškino, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu visą savo turtą paliko jai ir A. Č.. Pareiškėja 2013 m. vasario 21 d. pateikė Lietuvos centriniam valstybės archyvui prašymą dėl informacijos suteikimo apie nekilnojamąjį turtą ir gavo 2013 m. kovo 15 d. pažymą Nr. R4-339, kurioje nurodyta, kad Vilniaus – Trakų apskrities seniūnijos archyviniame fonde, Vilniaus – Trakų apskrities Naujosios Vilnios miesto žemės sklypų 1923 m. sąraše įrašyta H. G., „(duomenys neskelbtini)“ dvare turėjusi 1400 sieksnių žemės. Pareiškėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1 ir 4 dalimis, prašė atnaujinti praleistus terminus pateikti prašymą ir dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į J. G. žemę. Pasak pareiškėjos, svarbi terminų praleidimo priežastis, nepriklausiusi nuo jos valios, yra ta, kad apie tai, jog reikia pateikti dokumentus, ji sužinojo tik dabar, nes nuo 1991 m. gyveno Rusijoje. Pareiškėja akcentavo, kad ji buvo ir yra Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėja į Rusiją 1991 metais išvyko turėdama SSRS pasą, pasibaigus jo galiojimui, dėl naujų dokumentų išdavimo į Rusijos tarnybas nesikreipė. Pareiškėjos tapatybė buvo nustatyta 2007 metais, grįžimo pažymėjimas išduotas 2010 metais. Po prosenelės mirties palikimą 1966 metais priėmė pareiškėjos motina, kuri mirė „(duomenys neskelbtini)“ metais. Palikimą po motinos mirties pareiškėja priėmė 2012 metais. Anot pareiškėjos, nuo 2010 iki 2013 metų ji rinko dokumentus iš archyvų.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į prašymą prašė atmesti pareiškėjos prašymą kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą Tarnyba paaiškino, kad Tarnybos Vilniaus miesto skyriuje nevedama nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės H. (E.) G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę byla. Atkūrimo įstatymo nustatyti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino. Tarnyba atkreipė dėmesį, kad, vertinant aplinkybes dėl termino atnaujinimo, svarbu nustatyti, kuriuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ Nr. I-1454 (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnį ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį; kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (iki 2003 m. gruodžio 31 d.), siekdamas pasinaudoti šia teise; faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino). Trečiojo suinteresuotas asmens nuomone, gyvenimas kitoje valstybėje nelaikytina svarbia terminų praleidimo priežastimi. Įstatymų nežinojimas ir teisinis neišprusimas taip pat nelaikytini svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Tarnybos teigimu, pareiškėja pati arba per atstovus galėjo laiku pateikti prašymą ir dokumentus, pagrindžiančius nuosavybės teisę ir giminystės ryšį su buvusiu savininku, arba bent anksčiau kreiptis į teismą dėl praleistų terminų atnaujinimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos J. P. prašymą atmetė.
Šalies argumentai
Pareiškėja J. P. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos prašymą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1568-146/2015 pareiškėjos apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu atitinkamą savo turto dalį paliko pareiškėjai ir pastaroji Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu įgijo subjektinę teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, kurią nuo 1997 m. liepos 9 d. galėjo realizuoti Atkūrimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta tvarka iki šiame įstatyme nustatyto termino (2001 m. gruodžio 31 d.) paduodama institucijai, įgaliotai nagrinėti piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises (Atkūrimo įstatymo 17 straipsnis) prašymą atkurti nuosavybės teises, Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantį dokumentą ir pridėdama nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tarp jų ir J. G. 1966 m. testamentą. Pagal Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 4 dalį trūkstamus nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pretendentas galėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 dienos. Teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo pareiškėjos prašyme nurodytų priežasčių, kurias ji prašė pripažinti svarbiomis terminų paduoti prašymą ir dokumentus praleidimo priežastimis, ir šiais aspektais sprendime nepasisakė. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos terminų pateikti prašymą ir dokumentus praleidimo priežastys turi būti išnagrinėtos ir teismo atitinkamai įvertintos bei nustatyta, ar jos gali būti pripažintos svarbiomis priežastimis, suteikiančiomis pagrindą atnaujinti praleistus terminus.
III.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė. Teismas vadovavosi Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalimis, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, nustatė, kad J. G. 1966 m. spalio 12 d. testamentu visą turtą, kas jį besudarytų ir kur jis bebūtų, be kita ko, ir medinį vieno aukšto gyvenamąjį namą, lygiomis dalimis paliko vyrui A. Č. ir savo provaikaitei J. M. t. y. pareiškėjai, o namą paliko vaikaitei L. T. M. (pareiškėjos motinai). Testatorė J. G. mirė „(duomenys neskelbtini)“, pareiškėja tuo metu buvo 1 m. ir 8 mėn. amžiaus. 1967 m. vasario 9 d. paveldėjimo teisės liudijime nurodyta, kad pagal J. G. testamente nurodytos gyvenamojo namo ir ūkinių dalies paveldėtoja yra provaikaitė J. M. (pareiškėja), kurios įstatyminė globėja yra motina L. T. M.. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėja 1991 m. persikėlė gyventi į Rusiją. 2010 m. liepos 8 d. pareiškėjai buvo išduotas asmens grįžimo pažymėjimas ir pareiškėja grįžo gyventi į Lietuvą. Teismas nustatė, kad pareiškėja dar 2010 m. lapkričio mėn. pradėjo domėtis jos prosenelei J. G. galimai priklausiusia ir nacionalizuota žeme, tačiau archyvuose duomenų apie tai nerado. Duomenis apie tai, kad J. G. iki nacionalizacijos „(duomenys neskelbtini)“ dvare priklausė 1 400 sieksnių žemės, pareiškėja gavo tik Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2013 m. kovo 15 d. pažyma Nr. R4-339. Teismas, vertindamas terminą nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėja turėjo pateikti įgaliotai institucijai prašymą atkurti nuosavybės teises, bei laikotarpį nuo 1997 m. liepos 9 d. iki 2003 m. gruodžio 31 d., kuriuo pareiškėja turėjo pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja 1991–2010 m. gyveno Rusijoje, neturėjo jokio galiojančio asmens dokumento, darė išvadą, kad nurodytais terminais pareiškėja dėl objektyvių priežasčių neturėjo galimybės kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo. 2010 m. grįžusi į Lietuvą, pareiškėja iš karto pradėjo domėtis nuosavybės teisių atkūrimu, tačiau duomenis apie prosenelės iki nacionalizacijos turėtą žemę gavo tik 2013 m. kovo 15 dieną. Teismas darė išvadą, kad faktiškai tik nuo 2013 kovo 15 d. pareiškėja įgijo pagrindą kreiptis dėl nuosavybės teisių atkūrimo į prosenelei priklausiusią žemę. Teismas atkreipė dėmesį, kad prašymą teismui dėl terminų atnaujinimo pareiškėja pateikė tik 2014 m. gegužės 12 d., t. y. daugiau nei po 1 metų nuo pažymos apie J. G. priklausią žemę išdavimo. Pareiškėja jokių argumentų, kodėl daugiau nei 1 metus delsė kreiptis į teismą dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodytų terminų atnaujinimo, nenurodė. Toks nepagrįstas delsimas (byloje nėra jokių duomenų apie priežastis, sutrukdžiusias pareiškėjai operatyviai imtis savo teisių įgyvendinimo iš karto po 2013 m. kovo 15 d. pažymos gavimo) teismo laikytas neapdairiu ir nerūpestingu pačios pareiškėjos elgesiu, kurio pasekmės tenka pačiai pareiškėjai.
IV.
Pareiškėja J. P. apeliaciniu skundu prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jos prašymą tenkinti. Pareiškėja nurodė, kad iš 276 mėnesių praleido tik 13 mėnesių, todėl, jos manymu, terminas turėjo būti atnaujintas. Pareiškėja atkreipė dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas pripažino, kad ji pradėjo ieškoti dokumentų nuo 2010 m., jai pavyko tai padaryti 2013 m., todėl darė išvadą, kad tai patvirtina, jog, jai grįžus į Lietuvą, ji ėmėsi priemonių gauti informaciją apie išlikusį nekilnojamąjį turtą, tačiau negavo reikalingos ir teisingos informacijos iki 2013 m. kovo 15 dienos. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-505/2009.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė apeliacinį skundą atmesti.
Tarnyba atkreipė dėmesį, kad Vilniaus miesto skyriuje nėra nuosavybės teisių atkūrimo bylos į buvusios savininkės J. G. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę, t. y. nei vienas iš pretendentų įstatymo nustatytu terminu nebuvo padavęs prašymo atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tarnybos manymu, pareiškėja, gavusi Lietuvos centrinio valstybės registro 2013 m. kovo 15 d. pažymą Nr. R4-339, turėjo pakankamai duomenų, leidžiančių spręsti apie poreikį teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, ir pareiškėja turi prisiimti pasekmes, kurias sukėlė nustatyto termino kreiptis į teismą praleidimas.
V.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. vasario 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016 pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą atmetė. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimas vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme įtvirtintų nuostatų. Įstatymų leidėjas yra nustatęs galutinius prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus: prašymus atkurti nuosavybės teises buvo galima paduoti iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Atkūrimo įstatymo 10 str. 4 d.). Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad, kaip ir nurodė pareiškėja bei pripažino pirmosios instancijos teismas, pareiškėja nuo 1991 iki 2010 metų gyveno Rusijoje, neturėjo galiojančio asmens dokumento, todėl šios aplinkybės galėjo būti laikomos ypatingomis ir objektyviai kliudžiusiomis pretenduoti atkurti nuosavybės teises. Nuo 2010 metų liepos mėnesio pareiškėja gyveno Lietuvoje, 2010 metų lapkričio mėnesį kreipėsi į archyvus, domėjosi jos prosenelei galimai iki nacionalizacijos priklausiusia žeme, bet šį faktą neginčijamai patvirtinančių dokumentų tuo metu negavo. Vėliau, 2013 m. vasario 21 d. ji pakartotinai kreipėsi į Lietuvos centrinį valstybės archyvą, iš kur 2013 m. kovo 15 d. gavo pažymą, kad jos prosenelė 1923 metais valdė 1400 sieksnių žemės. Į teismą pareiškėja kreipėsi 2014 m. gegužės mėnesį.
Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes, pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėja bent jau nuo 2013 metų kovo mėnesio turėjo pakankamai duomenų apie savo teisę pretenduoti atkurti nuosavybės teises, tačiau savo valia tuo metu pasirinko pasyvų elgesio modelį ir daugiau nei metus neatliko jokių aktyvių veiksmų. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjai buvo objektyvių kliūčių 2013 metais pasirūpinti ir pasinaudoti atstovavimo institutu. Pažymėta ir tai, kad vienerių metų laikotarpis delsiant kreiptis į teismą negali būti laikomas protingu terminu, ypač lyginant jį su administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytu bendruoju vieno mėnesio terminu savo teisėms ginti administraciniuose teismuose. Tam objektyviai negalėjo kliudyti nei pareiškėjos amžius, sveikatos būklė ar išsilavinimo lygis.
Teisėjų kolegija darė išvadą, kad toks pareiškėjos pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jos pačios subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino kreiptis į teismą praleidimą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-656/2011, 2011 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1104/2011, 2011 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2203/2011, 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-210/2013).
VI.
Pareiškėja J. P. prašymu dėl proceso atnaujinimo prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016.
Pareiškėja mano, kad teismai netinkamai aiškino ir taikė Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatas, kad piliečiams dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujintas. Nurodo, kad teismų praktikoje termino praleidimas siejamas su tuo, kaip asmuo elgėsi iki įstatymų nustatytų terminų pabaigos, ar galėjo realizuoti teisę į nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja pabrėžia neturėjusi objektyvios galimybės kreiptis į institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos. Pažymi, kad įstatymų leidėjas jau pasibaigus įstatymu nustatytiems terminams numatė galimybę juos atnaujinti asmenims, kurie pavėlavo kreiptis į institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Mano, kad teismai, pripažinę, jog pareiškėja iki 2013 m. kovo 15 d. neturėjo objektyvios galimybės kreiptis į atsakingas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nepagrįstai, formaliais pagrindais atsisakė atkurti pareiškėjai terminą paduoti Tarnybos Vilniaus miesto skyriui prašymą, nuosavybės teisę ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisės atkūrimo. Remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo byla Nr. 253-B.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VII.
Proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P63-159/2010).
Pareiškėja siekia atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. Nr. A-2446-552/2016 ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, numatančiu proceso atnaujinimo galimybę, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.
Pažymėtina, kad šiuo pagrindu procesas atnaujinimas, kai: pirma, nustatomas materialinės teisės normos pažeidimas jas taikant; antra, nustatytas pažeidimas akivaizdus; ir trečia, toks pažeidimas esminis, t. y. galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Aptariamo pagrindo taikymas yra sietinas su pažeidimo akivaizdumu, kas reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Pažeidimas laikomas akivaizdžiu, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (2012 m. sausio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P602–71/2012). Pažymėtina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro pagrindo procesui atnaujinti (2008 m. balandžio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442–52/2008, 2011 m. kovo 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P146–28/2011).
Pareiškėja akivaizdų materialinės teisės normos – Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių – taikymo pažeidimą sieja su tuo, kad, jos manymu, pagal šias teisės normas teismai turėjo įvertinti tik tas su termino praleidimu susijusias aplinkybes, kurios egzistavo iki įstatymų nustatytų terminų pabaigos, ir nustatęs, kad iki terminų pabaigos buvusios aplinkybės pateisina termino praleidimą, privalėjo terminą atnaujinti.
Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra nurodęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio nuostatų) aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis) nagrinėjant administracines bylas, kurių aplinkybės yra analogiškos arba labai panašios.
Teismų praktikoje pažymima, kad sprendžiant prašymus, ar įstatymo nustatytas terminas paduoti prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti: kuriuo šiuo įstatymu nustatyto termino laikotarpiu pilietis įgijo (ir ar įgijo) teisę į nuosavybės teisių atkūrimą (Atstatymo įstatymo 2 straipsnis, Atkūrimo įstatymo 2 straipsnis); kokius veiksmus asmuo atliko nuo jo teisės į nuosavybės teisių atkūrimą atsiradimo iki įstatymu nustatyto termino pabaigos (prašymams pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir dokumentams pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d.); faktinių aplinkybių, kurias asmuo prašo pripažinti svarbiomis terminų praleidimo priežastimis, realų buvimą (nebuvimą), jų atsiradimo momentą, trukmę, įtaką pretendento realioms galimybėms pačiam ar per atstovą atlikti atitinkamus veiksmus iki įstatymu nustatyto termino pabaigos; ar asmuo kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino) (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-545/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-554/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-240-858/2016).
Paminėtoje teismų praktikoje suformuotos Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių aiškinimo ir taikymo taisyklės leidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, kad nagrinėjant administracinę bylą Nr. A-2446-552/2016 pagrįstai buvo vertinama, ar pareiškėja kreipėsi į teismą dėl praleisto termino atnaujinimo per protingą terminą (jei nustatomos aplinkybės, kurios asmeniui objektyviai sukliudė pateikti prašymą ir dokumentus iki įstatymu nustatyto termino), taigi nėra pagrindo konstatuoti materialinės teisės normos pažeidimo, todėl nėra pagrindo atnaujinti procesą pareiškėjos nurodytu pagrindu.
Papildomai pažymėtina, kad EŽTT ne kartą yra konstatavęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame įtvirtinta teisė į nuosavybės apsaugą, pats savaime negarantuoja teisės atkurti nuosavybę; jis taip pat negali būti aiškinamas kaip sukuriantis bendrą pareigą susitariančiosioms valstybėms atkurti nuosavybę, kuri buvo nusavinta iki Konvencijos ratifikavimo, arba kaip nors ribojantis jų laisvę nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo apimtį ir sąlygas buvusiems savininkams (žr. EŽTT 2009 m. liepos 21 d. sprendimą byloje Aleksa prieš Lietuvą, peticijos Nr. 27576/05). Susitariančioms valstybėms pasinaudojus savo turima plačia diskrecija nesuteikti teisės atkurti nuosavybės teises tam tikrų kategorijų buvusiems savininkams, šių asmenų reikalavimai atkurti nuosavybę negali būti grindžiami „teisėtais lūkesčiais“, kurių apsauga numatyta Pirmojo protokolo 1 straipsnyje (žr. EŽTT didžiosios kolegijos 2002 m. liepos 10 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Gratzinger ir Gratzingerova prieš Čekijos Respubliką, peticijos Nr. 39794/98, 2009 m. birželio 30 d. nutarimą dėl priimtinumo byloje Shub prieš Lietuvą, peticijos Nr. 17064/06).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, jog Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją (žr. 2007 m. rugsėjo 6 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2012 m. spalio 11 d., 2013 m. rugsėjo 11 d. nutarimus). Atitinkamai, įstatymų leidėjas, reguliuodamas paneigtų nuosavybės teisių atkūrimą, turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, nustatyti inter alia prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo terminus. Tai darydamas įstatymų leidėjas privalo atsižvelgti į tai, kad nepagrįstai ilgi nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo terminai, ypač nepagrįstas jų pailginimas (inter alia nevienkartinis pratęsimas), gali iškreipti patį nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo institutą (žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimą).
Taigi, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, darytina išvada, kad pareiškėja neturėjo teisinio pagrindo tikėtis, jog jai neribotą laiką yra suteikiama teisė atkurti nuosavybės teises, ar nebus taikomi jokie nustatyti terminai.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos J. P. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016 atmesti.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-2446-552/2016 pagal pareiškėjos J. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. P. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui dėl termino atnaujinimo.
Nutartis neskundžiama.