Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rūta Petkuvienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal apeliantės (ieškovės) akcinės bendrovės BnP Finance apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo už akių, priimto civilinėje byloje, pradėtoje pagal ieškovės akcinės bendrovės BnP Finance ieškinį atsakovei I. F..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių palūkanų kvalifikavimą, jų dydį, kildinamą iš vartojimo teisinių santykių, aiškinimo ir taikymo.Ieškovė akcinė bendrovė BnP Finance (toliau – BnP Finance, AB) pateikė teismui ieškinį kuriuo prašė iš atsakovės I. F. priteisti: 153,89 Eur negrąžinto kredito; 154,52 Eur mokėjimo palūkanų; 13,85 Eur delspinigių; 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo; 15 Eur žyminį mokestį; 121 Eur bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 7 d. atsakovė I. F. ir pirminis kreditorius uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Credit day“ sudarė Vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovei buvo suteiktas 160,00 Eur vartojimo kreditas 45 dienų terminui. Atsakovė savo įsipareigojimų pirminiam kreditoriui neįvykdė ir nustatytu terminu negrąžino skolos bei palūkanų. 2016 m. lapkričio 23 d. pradinis kreditorius UAB „Credit day“ reikalavimo perleidimo sutarties pagrindu perleido reikalavimą į atsakovės įsiskolinimą ieškovei BnP Finance, AB (e.b. T.I. b.l. 1-5). Atsakovė I. F. atsiliepimo į ieškinį per teismo nustatytą terminą nepateikė, dokumentai atsakovei įteikti tinkamai (e.b. T.I. b.l. 56), todėl esant ieškovės prašymui teismas priėmė sprendimą už akių (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė ieškovei BnP Finance, AB, iš atsakovės I. F. 153,89 Eur negrąžinto kredito, 23,70 Eur palūkanų sumą po kredito grąžinimo termino, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 177,59 Eur sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2017 m. sausio 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 74,93 Eur bylinėjimosi išlaidų. Likusią ieškinio dalį atmetė (e.b. T.I. b.l. 57-59). Pirmos instancijos teismas konstatavo, jog tarp atsakovės ir pirminio kreditoriaus 2015-12-07 sudaryta Vartojimo kredito sutartis Nr. 37856 (toliau – Vartojimo kredito sutartis) yra vartojimo sutartis (CK 1.39 straipsnio 1 dalis, 6.886 straipsnis). Vadovaujantis CK 6.881 straipsnio 1 dalimi, kredito gavėjas privalo grąžinti gautą sumą kreditoriui ir mokėti palūkanas, todėl ieškovei iš atsakovės priteisė 153,89 Eur negrąžinto kredito. Teismas sprendė, kad ieškovės prašymas išieškoti sutartines palūkanas, kurių metinė norma yra 117,36 proc., akivaizdžiai prieštarauja imperatyviai Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – Vartojimo kredito įstatymas) 11 straipsnio 8 dalyje įtvirtintai nuostatai, kurioje numatytas 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną dydis taikytinas visų formų netesyboms. Teismas nurodė, jog ieškovės prašomos priteisti palūkanos pažeidžia nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, todėl prašomas priteisti palūkanas sumažino iki 0,05 procento per dieną, už pradelstą laiką (308 dienas) ir ieškovei priteisė 27,47 Eur dydžio palūkanų (153,89 Eur x 0,05 % x 308 dienos = 23,70 Eur), likusią ieškovės reikalavimo dalį dėl sutartinių palūkanų atmetė. Teismas nurodė, jog neteisinga reikalauti priteisti ir palūkanas, ir netesybas, nes tai reikštų dvigubos atsakomybės taikymą skolininkui, o kreditorius nepagrįstai praturtėtų. Nuostoliai, kuriuos jau kompensuoja palūkanos, apima netesybas, t. y. netesybos įskaitomos į nuostolius, šiuo atveju – į kompensuojamųjų palūkanų dydį (CK 6.73 straipsnio 1 dalis, 6.258 straipsnio 2 dalis), todėl netenkino ieškovės prašymo dėl netesybų priteisimo. Procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas teismas priteisė proporcingai patenkintai ieškinio daliai.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Ieškovė BnP Finance AB pateikė apeliacinį skundą dėl 2017 m. vasario 13 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo už akių civilinėje byloje Nr. e2-5279-141/2017, kuriuo prašo: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimų palūkanų ir priteisti apeliantei BnP Finance, AB iš atsakovės I. F. 154,52 Eur mokėjimo palūkanų; pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą už akių dalyje dėl delspinigių ir priteisti apeliantei BnP Finance, AB iš atsakovės I. F. 13,85 Eur delspinigių; pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei BnP Finance, AB iš atsakovės I. F. 15 Eur žyminio mokesčio ir 121 Eur išlaidų už ieškinio parengimą; kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti apeliantei, BnP Finance, AB iš atsakovės I. F. 15 Eur žyminį mokestį, sumokėtą už apeliacinį skundą (e.b. T.I. b.l. 61-66). Apeliaciniame skunde nurodo šiuos esminius argumentus: Dėl netinkamo palūkanų klasifikavimo apeliantė teigia, jog teismas netinkamai kvalifikavo ieškovės prašomas priteisti palūkanas. Ieškovė prašo priteisti ne kompensuojamąsias, o mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurioms netaikomas 0,05 proc. už kiekvieną pradelstą dieną dydis, o taikomas Vartojimo kredito sutartyje numatytas 117,36 proc. metinių palūkanų dydis.prašoma priteisti 153,89 Eur mokėjimo palūkanų norma yra pagrįsta. Nurodo, jog prašo priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurių paskirtis nustatyti mokestį už naudojimąsi kreditoriaus pinigais. Kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą Vartojimo kredito sutartyje nustatytu terminu traktuotinas kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, tai yra sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Teigia, jog šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus. Kredito davėjas su kredito gavėja susitarė kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, su tokiu palūkanų dydžiu kredito gavėja susipažino ir patvirtino, kad su ja sutinka. Nurodo, jog pagal Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio nuostatas, bendra vartojimo kredito kaina yra protinga, pagrįsta ir sąžininga, nepažeidžianti vartojimo kredito gavėjos ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra ne didesnė kaip 200 procentų. Nurodo, jog aplinkybė, kad atsakovė, kaip vartotoja, yra silpnesnioji sandorio šalis, nėra pagrindas mažinti Vartojimo kredito sutartimi šalių sulygtas ir įstatymo reikalavimus atitinkančias palūkanas. prašė teismo priteisti 0,05 proc. dydžio delspinigius (13,85 Eur) už 180 dienų iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dienos kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dienos. Atsakovė ilgą laiką vengia vykdyti savo prievolę bei naudojasi vartojimo kredito davėjo piniginėmis lėšomis, todėl turi pareigą sumokėti pagrįstai paskaičiuotus delspinigius.tenkinus ieškovės reikalavimus, atitinkamai keistinas sprendimas dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo, priteisiant visas apeliantės prašomas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė I. F. atsiliepimo į apeliacinį skundą pagal CPK 318 straipsnį nepateikė, byloje yra 2017 m. kovo 17 d. pažyma, patvirtinanti, jog apeliacinio skundo ir teismo pranešimo patvirtintos kopijos atsakovei įteiktos asmeniškai (b.l. 2).

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Ginčas byloje kilo dėl pirmos instancijos teismo sprendimo dalies, kuria iš dalies patenkintas ieškovės reikalavimas priteisti palūkanas už naudojimąsi suteiktomis kredito lėšomis, delspinigius bei bylinėjimosi išlaidas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl prašomų priteisti palūkanų kvalifikavimo

Nustatyta, kad 2015 m. gruodžio 7 d. atsakovė I. F. ir pirminis kreditorius UAB „Credit day“ sudarė Vartojimo kredito sutartį (e.b. T.I. b.l. 24-25), kuria priminis kreditorius įsipareigojo suteikti atsakovei 160,00 Eur sumą 45 dienų terminui. Kredito grąžinimo data 2016-01-21. Atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatytais terminais ir sąlygomis pirminiam kreditoriui grąžinti 160,00 Eur kreditą bei sumokėti 23,15 Eur kredito mokestį (e.b. T.I. b.l. 24). Vartojimo kredito sutartyje taip pat numatyta 117,36 proc. fiksuotoji metinė palūkanų norma, skaičiuojama nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos (e.b. T.I. b.l. 24). 2016 m. lapkričio 23 d. Reikalavimo perleidimo sutartimi pirminis kreditorius UAB „Credit day“ perleido ieškovei teises į atsakovės vardu susidariusį įsiskolinimą (e.b. T.I. b.l. 17-22; 41-50). Ieškovė nurodė, jog atsakovė neatsiskaitė ir negrąžino 153,89 Eur kredito, todėl turi mokėti 117,36 proc. palūkanas, skaičiuojamas nuo termino įvykdyti prievolę pasibaigimo dienos (2016-01-21) iki Reikalavimo perleidimo sutarties sudarymo dienos (2016-11-23), tai yra už 308 dienas priskaičiuotų 154,52 Eur palūkanų už naudojimąsi suteikto kredito lėšomis (pelno palūkanos). Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas iš dalies patenkino ieškovės reikalavimą dėl 154,22 Eur mokėjimo (pelno) palūkanų priteisimo ir priteisė ieškovei 23,70 Eur palūkanų sumą po kredito grąžinimo termino (pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį). Ieškovės reikalavimo dėl 13,85 Eur delspinigių priteisimo teismas netenkino.Apeliaciniame skunde nurodoma, kad atsakovė, pasirašydama kredito sutartį su ieškove, suprato, kad pagal sudarytą Vartojimo kredito sutartį privalės sumokėti susitartą palūkanų dydį, su palūkanomis sutiko, todėl turi absoliučią pareigą jas sumokėti. Nors tarp šalių sudaryta Vartojimo kredito sutartis ir atsakovė, kaip vartotojas, yra silpnesnioji sandorio šalis, tačiau minėta aplinkybė nėra pagrindas mažinti Vartojimo kredito sutartyje numatytas palūkanas.Palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai (CK 6.37 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos – palūkanos, atliekančios mokėjimo funkciją (tai užmokestis už pinigų skolinimą; pvz., 6.37 straipsnio 1 dalyje, 6.872 straipsnyje reglamentuojamos palūkanos) ir kompensuojamąją funkciją (tai minimalių kreditoriaus nuostolių (negautų pajamų), kurių nereikia įrodinėti, kompensacija už piniginės prievolės pažeidimą; pvz., CK 6.210, 6.261 straipsniuose nustatytos palūkanos). Prie kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų priskiriamos ir CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatytos procesinės palūkanos. Jų paskirtis – kompensuoti būsimus, nuo teisminio proceso pradžios iki teismo sprendimo įvykdymo susidariusius kreditoriaus nuostolius, kartu – skatinti operatyvų teismo sprendimo įvykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3-275-248/2015). Kompensuojamosios palūkanos neatlieka mokėjimo už naudojimąsi pinigais funkcijos – jomis tik kompensuojami dėl prievolės neįvykdymo patirti nuostoliai. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.Šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties 2.2 punkte įtvirtinta, jog kredito gavėja įsipareigoja laiku ir pilnai grąžinti kredito davėjui pagal sutartį suteiktą kreditą, mokėti palūkanas, kitus bendrą vartojimo kredito kainą sudarančius mokesčius bei visus kitus sutarties specialiosiose sąlygose išvardintus mokesčius ir mokėjimus. Vartojimo kredito sutarties 6.1. punktu šalys susitarė, jog už faktiškai kredito davėjo kredito gavėjai išmokėtą ir negrąžintą kredito sumą skaičiuojamos ir kredito gavėja privalo mokėti sutarties specialiosiose sąlygose nurodytas palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais; 6.2 punktu šalys susitarė, jog kredito palūkanos skaičiuojamos nuo kredito išmokėjimo kredito gavėjai dienos (imtinai) iki realaus kredito gavėjos įsipareigojimo grąžinti kreditą įvykdymo, t.y. iki dienos (imtinai), kuomet visas kreditas yra faktiškai sugrąžinamas kredito davėjui. Kreditas laikomas tinkamai (faktiškai) sugrąžintu kredito davėjui, kai kredito suma yra įskaitoma į kredito davėjo sąskaitą. Palūkanos yra skaičiuojamos pagal realų kalendorinių dienų skaičių, nustatant, kad metuose yra 365 dienos (e.b. T.I. b.l. 45). Šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties specialiųjų sąlygų 1 dalies 7 grafoje numatyta, jog metinė fiksuota palūkanų norma 117,36 procentai; 8 grafoje numatyta, jog minėta palūkanų norma bus skaičiuojama nuo kredito gavėjo paimtos ir negrąžintos kredito sumos. Vartojimo kredito sutarties bendrųjų sąlygų 8.2 punktu šalys susitarė, jog visus mokėjimus pagal šią sutartį, įskaitant bet neapsiribojant, kredito grąžinimą, palūkanų mokėjimą, kitų pagal šią sutartį mokėtinų mokesčių ir sumų mokėjimą, kredito gavėjas įsipareigoja atlikti sutartyje nustatytais terminais pervesdamas atitinkamas sumas į sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą kredito davėjo banko sąskaitą. Vartojimo kredito sutarties 9.1 punktu šalys, aptardamos atvejus, kada kreditas ar jo dalis negrąžinami arba sutartis nutraukiama, iš esmės pakartojo aukščiau aptartas nuostatas, kad iki visiško kredito grąžinimo kredito gavėjas įsipareigoja mokėti palūkanas už naudojimąsi kredito davėjo suteiktais pinigais, nustatytas Vartojimo kredito sutarties 6 skyriuje ir specialiosiose sąlygose. Tuo pačiu punktu šalys nustatė, kad tai atvejais, kai kredito gavėjas laiku nesumoka mokėtinų palūkanų, kitų kreditą sudarančių sumų, tai jis privalo kredito davėjui sumokėti 0,05 proc. delspinigius (netesybas) už kiekvieną pradelstą dieną (minimalių kreditoriaus nuostolių kompensacija už piniginės prievolės įvykdymo termino praleidimą). Taigi kredito gavėjos (atsakovės) pareiga mokėti numatytas palūkanas išliko iki visiško kredito grąžinimo. Atsakovė, prisiėmusi sutartinę prievolę, visos kredito sumos negrąžino, todėl nuo negrąžintos kredito sumos turi pareigą mokėti palūkanas. Šalys privalo vykdyti Vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, kredito davėja su kredito gavėja susitarė, kokio dydžio palūkanų norma bus taikoma, kredito gavėja, sudarydama sutartį, patvirtino, jog sutinka su tokiu palūkanų dydžiu.Teismas, spręsdamas dėl bendros vartojimo kredito kainos (pelno palūkanų) mažinimo, turi atsižvelgti į Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nurodytas aplinkybes: bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016). Šiuo atveju Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu joje numatyta metinė palūkanų norma (117,36 procentai) buvo mažesnė už Vartojimo kredito sutarties sudarymo metu galiojusio Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje (2015-01-01 – 2016-01-31 suvestinė Vartojimo kredito įstatymo redakcija) numatytą dydį (ne didesnė kaip 200 procentų). Atsakovė kredito sutarties nevykdė nuo jos sudarymo dienos, kitos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo padaryti išvadą, jog vartojimo kredito sutartimi nustatytos palūkanos yra per didelės, neatitinka vartotojų interesų, prieštarauja sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra teisinio pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis ir sumažinti (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).Pirmosios instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų, todėl pagal Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalį šalių aptartas mokėjimo palūkanas (117,36 proc.) sumažino iki kompensuojamųjų palūkanų dydžio (0,05 proc.). Tačiau Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalies nuostata taikoma tik netesyboms, t. y. tik tokiems mokėjimams, kurie skirti nuostoliams, atsiradusiems dėl pavėluotų įmokų mokėjimo, kompensuoti. Pelno palūkanos nepatenka į šios normos taikymo sritį, nes jos yra kaip atlyginimas (mokestis) už paskolintus pinigus, o šiuo atveju šalių nustatytos 117,36 proc. palūkanos buvo sutartas atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus. Remiantis nurodytu apeliacinės instancijos teismas vertina, jog yra pagrindas tenkinti apeliantės prašymą dėl 154,52 Eur pelno palūkanų priteisimo.Apeliantė, remdamasi Vartojimo kredito sutarties 9.1 punktu, CK 6.251 straipsnio 1 dalimi, Vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, pirmos instancijos teisme taip pat prašė priteisti 0,05 proc. dydžio (13,85 Eur) delspinigius už 180 dienų nuo iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dienos kaip atlyginimą už naudojimąsi vartojimo kredito suma po kredito grąžinimo termino pasibaigimo iki reikalavimo teisių perleidimo sutarties sudarymo dienos. Nurodė, jog atsakovė ilgą laiką vengia vykdyti savo prievolę bei naudojasi vartojimo kredito davėjo piniginėmis lėšomis, todėl turi pareigą sumokėti delspinigius. Pirmos instancijos teismas apeliantės prašymo dėl delspinigių priteisimo netenkino. Minėta, jog dėl skirtingos kompensuojamųjų ir mokėjimo palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Delspinigių apskaičiavimas atitinka CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punkto reikalavimą, t.y. neviršija šešių mėnesio laikotarpio. Delspinigių dydis atitinka CK 1.5 straipsnyje įtvirtintas principų nuostatas. Remiantis nurodytu, apeliacinės instancijos teismas tenkina apeliantės prašymą dėl 13,85 Eur delspinigių priteisimo (CK 1.5 straipsnis, 6.73 straipsnio 2 dalis, 6.204 straipsnio 3 dalis).Vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, apeliacinės instancijos teismas sprendžia priteisti ieškovei „BnP Finance“, AB iš atsakovės I. F. 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 322,26 Eur (trijų šimtų dvidešimt dviejų eurų 26 ct) (153,89 + 154,92 + 13,85 = 322,26) sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2017 m. sausio 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas buvo patenkintas visiškai, pripažįstant ieškovės reikalavimus pagrįstais. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atmetęs reikalavimą priteisti pelno palūkanas, taip pat delspinigius nepagrįstai suabsoliutino atsakovės, kaip silpnesniosios sutarties šalies, padėtį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, kad papildoma vartotojų apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu skolininkui netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Dėl bylos procesinės baigties

Apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmos instancijos teismas tinkamai neatskyrė mokėjimo palūkanų nuo kompensuojamųjų palūkanų, todėl apeliantės BnP Finance, AB ieškinį dalyje dėl palūkanų ir delspinigių priteisimo tenkino iš dalies. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir nepagrįstai sumažino ieškovės reikalavimą priteisti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas bei delspinigius už mokėjimo termino praleidimą, todėl apeliacinis skundas tenkinamas, o skundžiamo sprendimo dalis dėl mokėjimo palūkanų ir delspinigių priteisimo keistina priteisiant iš atsakovės ieškovės prašomas palūkanas už pinigų skolinimą bei delspinigius už pavėluotą mokėjimą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 5 dalį, jeigu apeliacinės instancijos teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme apeliantė (ieškovė) turėjo 15,00 Eur žyminio mokesčio išlaidų, bei 121 Eur išlaidų už ieškinio parengimą. Byloje yra šias išlaidas patvirtinantys įrodymai (e.b. T.I. b.l. 10; 26).Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino apeliantės prašomas priteisti palūkanas, tai yra ieškovės ieškinį tenkinus visiškai, jai iš atsakovės priteistina 15 Eur žyminio mokesčio bei 121 Eur išlaidų už ieškinio parengimą, turėtų pirmosios instancijos teisme (viso 136 Eur).Ieškovė sumokėjo 15,00 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą (e.b. T.I. b.l. 68), todėl ši suma, tenkinus apeliacinį skundą, ieškovės naudai taip pat priteistina iš atsakovės (CPK 93 straipsnio 1 ir 3 dalys).

Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. vasario 13 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti ieškovei „BnP Finance“, AB, juridinio asmens kodas 302447985, iš atsakovės I. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 153,89 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt tris eurus 89 ct) negrąžinto kredito, 154,52 Eur (vieną šimtą penkiasdešimt keturis eurus 52 ct) mokėjimo palūkanų, 13,85 Eur (trylika eurų 85 ct) delspinigių, 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos 322,26 Eur (trijų šimtų dvidešimt dviejų eurų 26 ct) sumos nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. 2017 m. sausio 2 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Priteisti ieškovei „BnP Finance“, AB, juridinio asmens kodas 302447985, iš atsakovės I. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) naudai 136 Eur (vieną šimtą trisdešimt šešis eurus) pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų“.

Priteisti ieškovei „BnP Finance“, AB, juridinio asmens kodas 302447985, iš atsakovės I. F., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 15 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundą išlaidų.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.