- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2008-05-15
- Bylos Nr.
- 2-320/2008
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Kazys Kailiūnas, Marytė Mitkuvienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- V. S.
- Atsakovas
- G. R.
- Kategorijos
- 99.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Kazio Kailiūno, Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarties, kuria nustatytas terminas ieškovui sumokėti žyminiam mokesčiui civilinėje byloje pagal ieškovo V. S. ieškinį atsakovei G. R. dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas V. S. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš advokatės G. R. veikimu ir neveikimu ieškovui padarytą turtinę žalą 5 637,87 Lt ir 100 000 Lt neturtinės žalos. Nurodė, jog Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos skirta advokatė netinkamai vykdė savo pareigas, tuo padarė ieškovui turtinės ir neturtinės žalos. Pateikdamas ieškinį ieškovas prašė atleisti nuo žyminio mokesčio (CPK 83 str. 3 d.), nes jo sunki socialinė padėtis (bedarbis, socialiai valstybės išlaikomas asmuo). Teismui nenustačius galimybės atleisti ieškovo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, prašo klausimą spręsti CPK 84 straipsnio nustatyta tvarka, t.y. atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą iki sprendimo (nutarties) priėmimo.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos teismas 2008 m. vasario 22 d. nutartimi nustatė terminą ieškovui 3 113 Lt žyminio mokesčio sumokėjimui. Teismas nutartyje nurodė, kad ieškovas prašo atleisti nuo žyminio mokesčio visiškai CPK 83 straipsnio 3 dalies pagrindu. Ši teisės norma nenumato visiško atleidimo nuo žyminio mokesčio. Ieškovas galėtų būti atleistas nuo žyminio mokesčio tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau tekste – VGTPĮ) 20 straipsnio 1 dalyje numatytu atveju, t.y. jei pateiktų duomenis, jog jis turi teisę gauti antrinė teisinę pagalbą. Iš ieškovo pateiktos 2007 m. lapkričio mėnesio pažymos matyti, jog jis gaudavo socialinę pašalpą, tačiau iš ieškinio priedų matyti, kad nuo 2007 m. gruodžio mėnesio ieškovas dirba ir nebegauna socialinės pašalpos. Todėl teismas neturi teisinio pagrindo visiškai atleisti ieškovo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Ieškovo prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą teismas atmetė motyvuodamas tuo, jog atidėti galima tik tuomet, kai asmuo turi laikinų finansinių sunkumų. Ieškovo gaunamas darbo užmokestis nėra didelis, todėl yra menka galimybė, jog jis sugebės sumokėti žyminį mokestį ieškinio atmetimo atveju. Nėra duomenų, kad ieškovo turtinė padėtis pagerės ir ieškinio netenkinimo atveju jis realiai galėtų sumokėti žyminį mokestį. Todėl prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą teismas atmetė ir nustatė terminą žyminiam mokesčiui sumokėti.
Šalies argumentai
Ieškovas V. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nutarties dalį dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio ir išspręsti klausimą iš esmės. Apeliantas nurodo, kad teismo nutartis nepagrįsta dėl šių motyvų:
Teismas neatsižvelgė, jog ieškovas pripažintas socialiai remtinu asmeniu gaunančiu socialinę pašalpą. Teismo teiginiai, jog ieškovas gali turėti lėšų bankuose, gali gauti pajamų iš nelegalaus verslo yra nepagrįsti ir pažeidžiantys nekaltumo prezumpciją. Teismo reikalaujamas žyminis mokestis viršija metines ieškovo pajamas, ieškovas pajamų neturi, banko sąskaita areštuota ir vykdomas išieškojimas pagal vykdomuosius dokumentus, taip pat turi 4 967,93 Lt įsiskolinimą už komunalines paslaugas. Šios aplinkybės įrodo, jog ieškovas neturi galimybės sumokėti žyminio mokesčio, todėl CPK 83 straipsnio 3 dalies pagrindu turi būti atleistas nu žyminio mokesčio sumokėjimo. Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba atsisakė ieškovui skirti teisinę pagalbą remdamasi ne turtine ieškovo padėtimi, bet tuo, jog nenori pradėti bylos prieš savo darbuotoją. Kadangi atsisakymas buvo nepagrįstas, todėl jis yra skundžiamas administracinių ginčų komisijai ir administraciniam teismui. Teismas pats turi teisę skirti teisinę pagalbą, todėl teismas neturėtų susieti sprendimo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu. Teismas jau yra kartą pasisakęs dėl būtinybės skirti teisinę pagalbą ieškovui, t.y. 2005 m. vasario 1 d. nutartimi teismas nutarė tenkinti ieškovo prašymą ir skirti pirmo lygio valstybinę teisinę pagalbą. Todėl teismas privalėjo atleisti ieškovą nuo žymini mokesčio sumokėjimo.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik apskųstoje dalyje ir tik analizuojant atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų teismas nenustatė.
Skundžiama nutartimi teismas sprendė ieškovo atleidimo nuo žyminio mokesčio sumokėjimo (CPK 83 str. 1 d. 14 p.) ir žyminio mokesčio atidėjimo klausimus (CPK 84 str.). Apeliantas neskundžia nutarties dalies, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, todėl šios nutarties dalies teismas nenagrinėja.
Teisę kreiptis į teismą užtikrina Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsnis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis, garantuojantis visiems asmenims teisę į teisminę gynybą, taip pat CPK 5 straipsnis, garantuojantis kiekvienam suinteresuotam asmeniui teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama teisė arba įstatymo saugomas interesas. Tačiau teisminės gynybos prieinamumas yra siejamas su galimybe kreiptis į teismą įstatymo nustatyta tvarka. Įstatymas gina abi proceso šalis - ieškovą ir atsakovą, todėl žyminis mokestis (be kitų funkcijų) atlikdamas prevencinę funkciją, saugo asmenis nuo nepagrįstų reikalavimų reiškimo teisme.
CPK 80 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas ieškinys ar priešieškinis apmokamas nustatyto dydžio žyminiu mokesčiu, kuris turi būti sumokamas prieš atliekant tam tikrus procesinius veiksmus (paduodant ieškinį, apeliacinį ar atskirąjį skundą ir kt.). Priešingu atveju, ieškiniui ar skundui neduodama eiga ir pareikalaujama, kad šis trūkumas būtų ištaisytas. Nustatytu terminu neištaisius nurodyto trūkumo, ieškinys ar skundas laikomas nepaduotu ir grąžinamas jį padavusiam asmeniui (CPK 138 str., 115 str. 2 d.). Taigi žyminis mokestis yra viena iš esminių civilinės bylos iškėlimo teisme sąlygų.
CPK imperatyviai reglamentuoja žyminio mokesčio dydį, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygas ir tvarką, žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo tvarką, kuri visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės, procesinės ar kitokios padėties, užtikrina vienodas galimybes kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ar saugomų interesų gynimo. Todėl reikalavimas sumokėti įstatymuose įtvirtinto dydžio žyminį mokestį negali būti traktuojamas kaip užkertantis kelią ginti pažeistas teises.
Teisę kreiptis teisminės gynybos nepasiturintiems ar mažai pasiturintiems asmenims užtikrina tiek CPK 83 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta galimybė asmenį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, tiek ir CPK 84 straipsnyje numatyta galimybė atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Šių nuostatų tikslas – užtikrinti, kad asmuo turėtų realią galimybę kreiptis į teismą tais atvejais, kai dėl susiklosčiusios sunkios turtinės padėties jis neturi galimybės susimokėti įstatymo reikalaujamo žyminio mokesčio arba negali to padaryti kreipimosi į teismą dieną.
Įstatymas suteikdamas asmeniui teises (šio atveju teisę būti atleistam nuo žyminio mokesčio mokėjimo) įpareigoja, motyvuoti ir įrodyti, jog jis turi teisę pasinaudoti įstatymo suteikiamomis teisėmis (CPK 183 str. 3 d.). Asmuo nevykdantis įstatymo nustatytų pareigų negali tikėtis, jog įgys įstatymo suteiktas pareigas. Todėl asmuo, turintis teisę būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, privalo pateikti įrodymus, jog įstatymas jam tokią teisę suteikia. Asmuo, nepateikęs įrodymų, kad yra pagal įstatymą atleistinas nuo žyminio mokesčio mokėjimo, negali būti atleistas nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Taigi apeliantas, siekdamas pasinaudoti įstatymo suteikiama teise, turi atlikti savo pareigą – motyvuoti ir įrodyti, jog atitinka įstatymo keliamas sąlygas.
Apeliantas nurodo, jog jis yra socialiai remtinas asmuo, todėl jis yra atleistinas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Pažymėtina, kad asmenys, Vyriausybės nustatyta tvarka pripažinti socialiai remtinais, nuo bylinėjimosi išlaidų būdavo atleidžiami CPK 83 straipsnio 4 dalies pagrindu, tačiau ši įstatymo norma neteko galios nuo 2005 m. gegužės 1 d. (Žin., 2005, Nr. 18-574). Socialiai remtino asmens statuto turėjimas nebėra CPK nustatytas pagrindas atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo, todėl apeliantas negali būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio sumokėjo tik dėl to, jog yra socialiai remtinas.
Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo prašymą nurodydamas, kad ieškovas nepateikė valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimo, kuriuo jis būtų atleistas nuo žyminio mokesčio. Apelianto teigimu, teismas pats turi teisę skirti teisinę pagalbą, todėl teismas neturėtų susieti sprendimo dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio su Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimu.
CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punktas numato, jog asmenys gali būti atleidžiami nuo žyminio mokesčio mokėjimo įstatymuose nustatytais atvejais. Pagal VGTPĮ 2 straipsnio 3 dalį antrinė teisinė pagalba – dokumentų rengimas, gynyba ir atstovavimas bylose, įskaitant vykdymo procesą, atstovavimas išankstinio ginčo sprendimo ne teisme atveju, jeigu tokią tvarką nustato įstatymai ar teismo sprendimas. Pagal VGTPĮ 14 straipsnio 2 dalį antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro išlaidos, nuo kurių mokėjimo pareiškėjas atleidžiamas, tai yra: bylinėjimosi išlaidos bylose, išnagrinėtose civilinio proceso tvarka. Įstatymas nustato, kad turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines bylas, atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (VGTPĮ 20 str. 1 d.). Tačiau atleidžiamas tik tuomet, kai teismui asmuo, norintis būti atleistu nuo žyminio mokesčio, pateikia valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą suteikti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 20 str. 3 d.). Norintis gauti antrinę teisinę pagalbą asmuo pateikia tarnybai, bet ne teismui, prašymą ir dokumentus, įrodančius jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą (VGTPĮ 18 str. 1 d.). Sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo priima tarnyba (VGTPĮ 18 str. 2 d.). Sprendime dėl teisinės pagalbos nurodomas teisinės pagalbos turinys (VGTPĮ 18 str. 3 d. 5 p.), t.y. pareiškėjas gali prašyti ne visos antrinės teisinės pagalbos, bet tam tikros teisinės pagalbos, pvz.: atleisti nuo bylinėjimosi išlaidų arba tik nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Todėl tik minėtos tarnybos sprendimas yra tinkamas įrodymas konstatuoti, jog asmuo turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą ir kokio turinio teisinę pagalbą turi teisę gauti. Dėl to teismas neturi teisės priimti sprendimo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo ieškovui ir laikyti jį atleistu nuo žyminio mokesčio mokėjimo.
Apeliantas neįvykdė savo pareigos – pateikti įrodymus (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą), jog jis turi teisę gauti antrinę teisinę pagalbą – atleidimą nuo žyminio mokesčio, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo teisę atsisakyti visiškai atleisti apeliantą nuo žyminio mokesčio sumokėjimo CPK 83 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu.
Ieškovui buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba kitose bylose (b.l. 12-13; 39-40), t.y. byloje esantys įrodymai patvirtina, jog buvo pagrindas ieškovui skirti antrinę teisinę pagalbą ir šios aplinkybės, apelianto manymu, patvirtina, jog jis atleistinas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Šie apelianto teiginiai nepagrįsti. Aplinkybė, jog iš bylos duomenų matyti, kad asmeniui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba rodo, kad asmuo gali būti atleidžiamas nuo žyminio mokesčio, bet jokiu būdu ši aplinkybė negali būti laikoma atleidimo nuo žyminio mokesčio mokėjimo pagrindu. Remiantis tuo, kad teisinė pagalba gali būti neteikiama atsižvelgiant į konkretaus reikalavimo pobūdį (VGTPĮ 11 str. 4, 5 d.), kad sprendime dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo nurodomas konkretus teisinės pagalbos turinys (VGTPĮ 18 str. 3 d. 5 p.), darytina išvada, jog valstybės garantuojama teisinė pagalba teikiama konkrečiam ginčui spręsti. Todėl jei buvo ieškovui suteikta antrinė teisinė pagalba, tai ji buvo suteikta ne šiam, bet kitam konkrečiam ginčui spręsti. Kadangi byloje esantys dokumentai neįrodo, jog apeliantui buvo skirta valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba šioje byloje nagrinėtinam ginčui spręsti, todėl apelianto teiginiai, jog jis yra atleistas nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra nepagrįsti.
Teismas, iš bylos medžiagos matydamas, jog asmeniui kitose bylose buvo teikiama valstybės garantuojama antrinė teisinė pagalba ir asmuo buvo atleistas nuo žyminio mokesčio, turi nustatyti terminą ir pasiūlyti asmeniui pateikti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimą dėl pagalbos teikimo ir atleidimo nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog apeliantui buvo teikiama antrinė teisinė pagalba privalėjo nustatyti terminą ir pasiūlyti pateikti minėtą sprendimą, tačiau to nepadarė, todėl skundžiamos nutarties negalima laikyti pagrįsta.
Be to, Lietuvos apeliacinis teismo yra formuojama teismų praktika, jog nepaisant to, jog asmuo neprašo atleisti jo nuo viso žyminio mokesčio sumokėjimo, tačiau teismas, atsižvelgdamas į prašymo motyvus ir pateiktus įrodymus, turi svarstyti prašymo pagrįstumą ir nustatyti, ar yra pagrindas atleisti asmenį bent nuo dalies žyminio mokesčio (LApT CBS 2007 m. birželio 28 d. nutartis c.b. Nr. 2-380/2007; LApT CBS 2007 m. lapkričio 22 d. nutartis c.b. Nr. 2- 756/2007 ir kt.). Šio pagrindo pirmosios instancijos teismas nesvarstė, nors privalėjo tą padaryti, todėl skundžiama teismo nutartis naikintina ir klausimas perduotinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Spręsdamas šį klausimą teismas turi atsižvelgti Lietuvos teismų formuojamą praktiką, kur ne kartą yra pabrėžta, kad įstatymų leidėjas atleidimą nuo žyminio mokesčio dalies sumokėjimo sieja ne tik su gaunamomis pajamomis, bet su visa asmens turtine padėtimi. Turtinę padėtį, be kita ko, atskleidžia nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ „Regitra“ pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, kiti dokumentai. Asmens turtinė padėtis turi būti vertinama analizuojant pateiktų įrodymų visumą bei bylos aplinkybes, atspindinčias pareiškėjo materialinę padėtį, todėl vien tik formalių pažymų iš įvairių institucijų pateikimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti sunkią turtinę padėtį (LApT CBS 2007 m. gegužės 3 d. nutartis c.b. Nr. 2-288/2007; LApT CBS 2007 m. gegužės 24 d. nutartis c.b. Nr. 2-347/2007).
Remiantis minėtomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismo nutartis naikintina ir klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą iš naujo turėtų nustatyti terminą ieškovui valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos sprendimui pateikti, arba, nustatytu terminu nepateikus, spręsti klausimą dėl galimybės atleisti atsakovą nuo dalies žyminio mokesčio.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2008 m. vasario 22 d. nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.