Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Vyto Miliaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. D. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 1 d. nutarties žyminio mokesčio klausimu civilinėje byloje Nr. 2-1775-34/2007 pagal pareiškėjo P. D. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei bankui ,,DnB Nord“ ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, tretieji asmenys B. M., R. D., antstolio M. D. kontora, dėl turto perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Teismo nutartis nepagrįsta, nes pateiktų duomenų apie tai, kad apeliantas neturi darbo, nekilnojamojo turto ir autotransporto priemonių, pakanka tam, kad būtų galima padaryti išvadą apie blogą pareiškėjo turtinę padėtį. Neatsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas užkerta pareiškėjui kelią į teisminę gynybą.

Nepagrįstas teismo argumentas, jog norint įrodyti sunkią turtinę padėtį, reikia pateikti informaciją iš visų Lietuvoje veikiančių bankų apie juose laikomas ar laikytas lėšas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvoje yra 12 banko įstaigų, 66 kredito unijos bei 135 ES bankai, veikiantys Lietuvoje neįsteigę filialo, neįmanoma pateikti užklausimų visoms tokioms įstaigoms, kuriose pareiškėjas teoriškai galėtų turėti indėlius. Aplinkybę, kad pareiškėjas neturi lėšų, patvirtina tai, jog jis visą laiką nesislėpdamas gyveno Lietuvoje, o antstoliai nerado turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimus. Nepagrįstas teismo argumentas, jog pareiškėjas neieškojo darbo. Pareiškėjas buvo P. D. firmos savininkas, o ši įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota tik nuo 2007 m. sausio 25 d. Todėl iki šio laiko pareiškėjas negalėjo kreiptis į darbo biržą, nes formaliai buvo privačios įmonės savininku. Be to, 1997-2005 metais pareiškėjas dirbo UAB ,,Dimaras“ bei UAB ,,Akvalangas“. Šiuo metu pareiškėjas darbo neturi.

Atsiliepimo į atskirąjį skundą CPK 318 straipsnio nustatyta tvarka negauta.

Motyvuojamoji dalis

Atskirasis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo bylos aplinkybes, svarbias nagrinėjamam klausimui, tinkamai pritaikė nagrinėjamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį (CPK 263 str. 1 d.).

Pagal Europos žmogus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 ir 13 straipsniuose, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtintą teisminės gynybos prieinamumo ir universalumo principą, kiekvienam asmeniui, manančiam esant pažeistas jo teises, yra garantuojama ir prieinama teisminė gynyba. Tačiau ši įtvirtinta teisė negali būti aiškinama kaip asmens galimybė kreiptis į teismą bet kokiu būdu, nes teisė kreiptis į teismą yra realizuojama tam tikra Civilinio proceso kodekse (toliau CPK) nustatyta tvarka, kuri yra privaloma kiekvienam besikreipiančiam į teismą asmeniui. Viena tinkamo kreipimosi į teismą sąlygų yra žyminio mokesčio, tai yra įstatymo nustatytos pinigų sumos, kurią turi sumokėti asmuo už tam tikrus įstatyme numatytus teismo atliekamus procesinius veiksmus, sumokėjimas. Žyminio mokesčio dydis, atleidimo nuo viso ar dalies mokesčio sąlygos yra imperatyviai įtvirtintos CPK ir taip visiems asmenims, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties, užtikrinamos vienodos galimybės kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynybos. Taigi reikalavimas sumokėti įstatyme įtvirtinto dydžio žyminį mokestį negali būti traktuojamas kaip užkirtimas kelio teisme ginti pažeistas teises.

Kaip žinoma, pagal CPK 83 straipsnio trečiąją dalį, esant asmens motyvuotam ir pagrįstam prašymui, teismas turi teisę iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Pažymėtina, jog tai yra ne teismo pareiga, o teisė, kuria jis gali pasinaudoti, jei laiko, kad esant tam tikrai besikreipiančio į teismą asmens turtinei padėčiai, įstatyme įtvirtintas žyminio mokesčio dydis jam gali būti per sunki našta. Pareiga pateikti įrodymus, patvirtinančius tokio prašymo pagrįstumą, tai yra būtinybę atleisti nuo dalies minėto mokesčio sumokėjimo, tenka to prašančiam asmeniui (CPK 178 str.).

Nagrinėjamu atveju apeliantas P. D. už paduodamą ieškinį turėtų sumokėti 4 505,44 Lt dydžio žyminį mokestį (CPK 80 str.). Tačiau apeliantas sumokėjo dalį šio mokesčio, tai yra 1 208, 16 Lt, bei prašė atleisti nuo likusios dalies, tai yra 3 297,28 Lt, sumokėjimo. Tokį prašymą pareiškėjas motyvavo sunkia savo turtine padėtimi, kurią įrodinėjo pateikdamas anksčiau šioje nutartyje minėtas pažymas apie tai, jog jis neturi darbo, nekilnojamojo turto, transporto priemonių. Pirmosios instancijos teismas šį apelianto prašymą atmetė, konstatuodamas, jog nebuvo pateikta pakankamai įrodymų, kurie pagrįstų sunkią apelianto turtinę padėtį bei leistų spręsti, jog minėto dydžio žyminis mokestis jam yra per sunki našta.

Teisėjų kolegija pažymi, jog turtinė asmens padėtis įvertinama analizuojant pateiktų įrodymų visumą bei bylos aplinkybes, atspindinčias pareiškėjo materialinę padėtį. Formalių pažymų iš įvairių institucijų pateikimas nėra pakankamas pagrindas konstatuoti sunkią pareiškėjo turtinę būklę. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo pateiktos pažymos iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos, VĮ ,,Registrų centras“ bei VĮ ,,Regitra“ neduoda pakankamo pagrindo konstatuoti esant tokią sunkią apelianto turtinę padėtį, jog jis nepajėgtų sumokėti nurodyto dydžio žyminio mokesčio už paduodamą ieškinį. Tokią išvadą patvirtina ir kitos reikšmingos bylos aplinkybės. Apeliantas yra darbingo amžiaus, nepateikė jokių duomenų apie tai, jog turėtų būti priskirtas socialiai remtinų ar nedarbingų asmenų grupei, jog turi išlaikytinių, yra šeimos maitintojas ar pan. Pateikta Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus pažyma liudija tik apie valstybinio socialinio draudimo laikotarpius iki 2007 m. sausio 15 d., o apelianto P. D. firma, kaip jis pats nurodė atskirajame skunde bei kaip patvirtina VĮ ,,Registrų centras“ 2007 m. sausio 25 d. pažyma (b. l. 25), iš Juridinių asmenų registro išregistruota tik nuo 2007 m. sausio 25 d. Taigi ši pažyma neleidžia konstatuoti aplinkybės, jog apeliantas šiuo metu neturi darbo ar negauna pajamų. Iš bylos medžiagos matyti, kad jis buvo individualios įmonės savininkas, verslininkas, šios įmonės vardu pagal 1996 m. rugpjūčio 21 d. paskolos sutartį buvo gauta 160 000 Lt dydžio paskola. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog apeliantas nagrinėjamoje byloje naudojasi mokama advokato pagalba. Turtinę apelianto padėtį galėtų atskleisti šeimos metinė turto ir pajamų deklaracija (jos pateikimas ir gavimas neapmokestinamas), kiti dokumentai, kurie parodo visą apelianto turtinę padėtį, tačiau tokių dokumentų pateikta nebuvo. Be to, apeliantas nepateikė antstolio surasto turto apyrašo ar kitokių dokumentų, kurie patvirtintų jo teiginius apie tai, jog antstoliai, vykdydami išieškojimus, nerado jokio apelianto turto. Įvertinus visas šias aplinkybes, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų, kurie patikimai ir visapusiškai įrodytų apelianto realią turtinę padėtį, todėl apelianto prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo pagrįstai atmestas. Atskirajame skunde nurodyti argumentai nepaneigia šios teismo išvados (CPK 185, 178 str.).

Apeliantas apeliacinės instancijos teismui pateikė papildomus naujus įrodymus, tai yra pažymas iš kai kurių Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų, kuriose patvirtinta tai, jog apeliantas tuose bankuose piniginių lėšų neturi. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šie pateikti dokumentai, vertinant juos kartu su anksčiau minėtomis aplinkybėmis, nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl apelianto galimybės sumokėti žyminį mokestį šioje byloje (CPK 185 str.).

Atsižvelgdama į tai, kas paminėta, teisėjų kolegija laiko, kad apeliantas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindžia savo prašymą atleisti nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo, ir naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo nutartį, remiantis apelianto atskirajame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo, todėl šį skundą atmeta, o teismo nutartį palieka nepakeistą (CPK 185 str.).

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. kovo 1 d. nutartį palikti nepakeistą.