- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-10-07
- Bylos Nr.
- 1A-501-954/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-04-0-00059-2019-1
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Aušra Vingilė, Jurga Vasiliauskienė, Algirdas Giedraitis
- Nukentėjusysis
- Z. S.
- Nuteistasis
- G. L., L. K., D. Z.
- Advokatai
- Kęstutis Gudynas, Ramūnas Gudašius, Evaldas Liutkevičius, Ramutė Budrytė, Ramūnas Gudaš
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgos Vasiliauskienės ir Aušros Vingilės,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo Z. S. ir nuteistojo G. L. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinius skundus dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. L. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu 1 metams ir 5 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 straipsnio l ir 3 dalimis, prie 2018 m. sausio 22 d. Vilniaus regiono apylinkės teismo Trakų rūmų nutartimi paskirtos subendrintos laisvės atėmimo bausmės neatliktos dalies (2021 m. gegužės 21 d. dienai 7 (septynerių) metų 5 (penkių) mėnesių ir 26 (dvidešimt šešių) dienų), pridėta šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė G. L. paskirtas laisvės atėmimas 8 metams ir 5 mėnesiams.
Iš G. L., D. Z. ir L. K. solidariai Kauno teritorinės ligonių kasos naudai priteista 364,38 eurų Z. S. gydymo išlaidų atlyginimo.
Šiuo nuosprendžiu pripažinti kaltais ir nuteisti L. K. ir D. Z., tačiau jie nuosprendžio neskundžia.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. G. L. nuteistas už tai, kad jis, D. Z. ir L. K., veikdami bendrai, nesunkiai sutrikdė kito asmens sveikatą: 2019 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val., (duomenys neskelbtini) pataisos namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), antro nuteistųjų būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, veikdami visi trys bendrai, L. K. suduodant su ranka ne mažiau kaip du kartus Z. S. į galvos sritį, kitas kūno vietas, G. L. suduodant su ranka ir kojomis ne mažiau kaip du kartus Z. S. į galvos sritį ir kitas kūno vietas, D. Z. suduodant su mediniu šluotos kotu ne mažiau kaip tris kartus Z. S. į galvos, peties, sprando sritį, o nukentėjusiajam nuo smūgio parkritus, suduodant į kitas kūno vietas, kojų sritį, šonus, taip jie bendrais tyčiniais smurtiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo Z. S. sveikatą, padarydami dešinio šeivikaulio lūžį, kitų kaklo sričių paviršinius sužalojimus, sumušimą, peties ir žasto sumušimą, dešinės pusės VIII ir IX šonkaulių lūžius, o taip pat kraujosruvas sprando - kairio peties srityje, kairės akies vokų, kairės ausies kaušelio - kairio smilkinkaulio speninės ataugos srityje, krūtinės dešinėje pusėje, dešinio dilbio ir abiejų plaštakų srityse.
2. Marijampolės apylinkės teismas pripažindamas G. L. kaltu nurodė, kad nusikalstamos veikos aplinkybes patvirtino ikiteisminio tyrimo metu pateikti visų trijų kaltinamųjų prisipažinimai įvykdžius inkriminuotą veiką, jų apklausos įtariamaisiais, kurių metu dalyvavo gynėjai, 2020 m. vasario 28 d. nukentėjusiojo papildomoje apklausoje pateikti duomenys. Kaltinamieji D. Z. bei L. K. visas ikiteisminio tyrimo metu nurodytas aplinkybes patvirtino ir teisme apklausiami kaltinamaisiais. Nustatytos aplinkybės nekelia abejonių, kad jas patvirtina ne tik subjektyvūs kaltinamųjų bei nukentėjusiojo parodymai, bet ir objektyvūs duomenys, kurie yra įrodymai. Byloje esanti teismo medicinos specialisto išvada (1 t., b.l.163–165) visiškai patvirtina nukentėjusiojo bei visų kaltinamųjų ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus bei L. K. ir D. Z. parodymus teisminio bylos nagrinėjimo metu. Visi trys kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu, o D. Z. ir L. K. ir bylos teisminio nagrinėjimo metu, nuosekliai teigė, kad G. L. buvo su peiliu užpultas nukentėjusiojo ir gynėsi, o kiti du kaltinamieji padėjo jam apsiginti ir tik dėl būtinosios ginties būklėje atliktų veiksmų, nukentėjusysis patyrė sužalojimus. Teismas šią kaltinamųjų versiją atmetė, nes vertino kaip gynybinę, kurios pagalba nuo pat tyrimo pradžios stengėsi minimalizuoti savo atsakomybę dėl kaltinamojo sužalojimo. Teismas šią versiją atmetė, kadangi iškart po įvykio nusikaltimo vietoje peilis nebuvo surastas. Tą patvirtino liudytojais teisme apklausiami pareigūnai A. K. bei M. L.. Kaltinamųjų parodymų patikrinimo vietoje protokoluose užfiksuota, kad G. L. (3 t., b. l. 35–36), L. K. (t.2,b.l. 157–159) ir D. Z. (3 t., b .l. 90–91) šių procesinių veiksmų metu, dalyvaujant jų gynėjams, paaiškina, jog davė nuoširdžius parodymus apklausų metu, tačiau juos patvirtinti pačioje įvykio vietoje atsisako, kadangi jų atlikti matant kitiems nuteistiesiems nenori, nes bus dėl to prieš juos gėda. Tokią pat poziciją tapataus procesinio veiksmo metu užėmė ir pats nukentėjusysis. Tai neginčytinai įrodo, jog kaltinamieji išpažįsta nuteistųjų subkultūros nuostatas ir jų besąlygiškai laikosi. Nukentėjusiojo parodymų pakeitimą visų kaltinamųjų ir ypač G. L. atžvilgiu, teismas vertino kaip nukentėjusiojo, ir toliau įtakojamo nuteistųjų subkultūros, siekį kaltinamiesiems bei ypač G. L., padėti išvengti atsakomybės. Kaltinamieji D. Z. ir L. K. patvirtino, jog G. L. USB laikmenos dingimas bei apkaltinimas tuo Z. S. – buvo tikroji konflikto priežastis.
Šalies argumentai
3. Nukentėjusysis Z. S. apeliaciniu skundu prašo pripažinti jį civiliniu ieškovu ir priteisti jam iš kaltinamųjų 10000 Eurų.
3.1. Skunde nurodo, kad ikiteisminio tyrimo metu jis tyrėjos paklausė, kada galima pareikšti civilinį ieškinį, kuri jam paaiškino, kad civilinį ieškinį galės pareikšti teisme ir duodant parodymus. Vykstant teismo procesui jis teisėjo klausė kada galės pareikšti civilinį ieškinį, teisėjui atsakius, kad turi pateikti prašymą ir prašymą pateikus gavo nuosprendį, kuriuo prašymas netenkintas.
3.2. Apeliantas nurodo, kad su teismo sprendimu nesutinka, kadangi jis yra pripažintas nukentėjusiuoju ir patyrė daugybinį fizinį smurtą, pažeminimą, patyčias, emocinius sukrėtimus, dvasinius išgyvenimus, kankinimą. Patirto fizinio skausmo pasekmės jaučiasi iki šių dienų, nes sveikata ženkliai pablogėjo. Jam nustatytos potrauminės pasekmės, jo stuburas kreivas, raumenų ir nervų uždegimas. Daugybinius kūno sužalojimus ligoninėje gydėsi 4 mėnesius.
4. Nuteistojo G. L. gynėjas advokatas Evaldas Liutkevičius apeliaciniame skunde prašo Marijampolės apylinkės teismo 2021 m gegužės 21 d. nuosprendžio dalį, kuria G. L. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 1 dalį, panaikinti ir priimti naują, G. L. išteisinantį nuosprendį.
4.1. Skunde nurodo, kad skundžiamas nuosprendis dalyje dėl G. L. pripažinimo kaltu yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi grindžiamas ne įrodymais, kategoriškai ir neginčijamai patvirtinančiais G. L. kaltę, o prielaidomis ir spėjimais, jokių bylos nagrinėjimo eigoje nepašalintų abejonių neaiškumų ir netikslumų neaiškinant kaltinamojo naudai.
4.2. Apeliantas nurodo, kad Z. S. ikiteisminio tyrimo metu nei vienuose savo parodymų G. L. nėra nurodęs jį sužalojusiu asmeniu ar vienu iš tokių asmenų, o apklausiamas pirmosios instancijos teisme iš viso kategoriškai neigė G. L. kaip nors prisidėjus priėjo sumušimo. Pirmosios instancijos teismas Z. S. nuoseklų G. L. kaltės neigimą įvertino kaip įtakojamo nuteistųjų subkultūros nukentėjusiojo siekį padėti išvengti kaltinamiesiems atsakomybės. Praėjus beveik keturiems mėnesiams po įvykio, Z. S. savo parodymus netikėtai pakeitė - 2020 m. vasario 28 d. apklausiamas liudytoju jis jau teigė, kad visą eilę prieš jį smurtavusių asmenų jis nurodė tik dėl to, kad buvo įpykęs, iš apmaudo ir dėl patirto streso, bei tam, kad atkreiptų administracijos dėmesį, jog reikia iškelti jį iš būrio jo paties saugumo užtikrinimui. Iš tikro jis konfliktavo su L. K. ir D. Z., tačiau konkrečių smurtinių veiksmų, kuriuos šie asmenys prieš jį naudojo, nurodyti negali. Šiuose Z. S. parodymuose pirmą kartą paminėtas G. L., tačiau nukentėjusysis nenurodo, kad G. L. būtų prieš jį smurtavęs ir nepamena, kad jie iš viso būtų konfliktavę. G. L. kaip nors apkaltinančių parodymų Z. S. niekuomet nėra davęs - nei ikiteisminio tyrimo metu, nei apklausiamas pirmosios instancijos teisme. Ir būtent teisme, kur teisiamojo posėdžio metu patikrinami ir išnagrinėjami visi įrodymai, Z. S. ne vieną kartą kategoriškai ir aiškiai teigė G. L. niekaip neprisidėjus prie jo sumušimo.
4.3. Apeliantas pažymi, kad G. L., praėjus mėnesiui po įvykio, 2019 m. gruodžio 3 d. parašė „Nuoširdų prisipažinimą“, kuriame teigė, kad tai būtent jis 2019 m. lapkričio 3 d. sumušė Z. S.. Šiame nerišliame tekste, jokių surašymo priežasčių autorius jame pačiame neatskleidė. Sekančią dieną ant pareigūnų stalo jau gulėjo dar du „nuoširdūs prisipažinimai“ - L. K., kuris prieš tai apklaustas įtariamuoju savo kaltę kategoriškai neigė ir D. Z., kuris net nebuvo įtariamas. Kartu pabrėžtina, kad nei vienas jų savo „prisipažinimuose“ nenurodo ne tik kad smurtinių, bet iš viso jokių G. L. veiksmų, įvardindami jį vien kaip Z. S. užpultą asmenį. Akivaizdu, kad jokie D. Z. ir L. K. ikiteisminio tyrimo metu suteikti duomenys negali būti įvertinti, kaip objektyvus pagrindas apie kokius nors G. L. naudotus fizinio smurto veiksmus prieš Z. S..
4.4. Skundo autorius nurodo, kad praėjus dvidešimčiai dienų po prisipažinimo surašymo G. L., apklausiamas įtariamuoju, tikrai pripažino savo kaltę ir netgi abstrakčiai nurodė fizinio smurto veiksmus, jo naudotus prieš nukentėjusįjį. Iš esmės G. L. pateikė tą pačią konflikto priežasties versiją, kaip ir kiti du kaltinamieji, konkrečiai dėl smurto veiksmų parodęs, kad „Z. S. pagriebęs peilį puolė mane kažką šaukdamas ir vartodamas necenzūrinius žodžius. Jis jau buvo užsimojęs smogti peiliu, bet manęs ginti pribėgo patalpoje buvę L. K. ir D. Z.. Aš buvau išsigandęs ir tiesiog neatsimenu, kiek kartų ir į kokias kūno vietas sudaviau Z. S.“ (3 t., b. l. 31–33). Smūgių sudavimas asmeniui, kuris grasindamas ir keikdamasis puola kitą asmenį su peiliu rankoje, aiškiai ketindamas mažų mažiausiai sutrikdyti užpultojo sveikatą, paprastai nelaikomas nusikaltimu - būtent tokią situaciją įstatymų leidėjas yra numatęs BK 28 straipsnyje, apibrėžiančiame būtinąją gintį. Akivaizdu, kad būtent apie tokią situaciją kalbama minėtuose G. L. parodymuose. 2020 m. kovo 16 d. G. L. parašė laišką Kauno apygardos prokuratūrai, kuriame šaukėsi pagalbos ir prašė ką nors atvykti, kad galėtų papasakoti, kas vyksta, nes su vietiniais tyrėjais ir kitais pareigūnais bijo kalbėti dėl jų galimų kontaktų su nuteistaisiais, kurie dėl jo pasakytos tiesos gali su juo susidoroti. Jis nurodė, kad įtariamuoju šioje byloje tapo ir ne savo kaltę prisiėmė būtent susidorojimo ir bijodamas. Tikrieji kaltininkai liks nenubausti, nes turi pareigūnų užtarimą. Jis kreipėsi ir į Kalėjimų departamentą, prašydamas perkelti jį į kitą įstaigą, kad teisme galėtų kalbėti tiesą, kitu atveju pasakius tiesą su juo bus susidorota.
4.5. Gynėjas pažymi, kad apibendrinant visų kaltinamųjų ir nukentėjusiojo parodymus, kaip esminį įrodymų šaltinį šioje byloje, pabrėžtinos šios aplinkybės: apklausiamas pirmosios instancijos teisme, t. y. ištiriant ir patikrinant jo parodymus, kaip įrodymą, G. L. savo kaltės nepripažino visiškai; šiuos jo parodymus pilnai patvirtino būtent nukentėjusysis Z. S., kuris nuosekliai ir kategoriškai neigė bet kokias G. L. sąsajas su jo mušimu ir sužalojimu ir tai nebuvo kokia nors nauja, tik apklausos teisme metu atsiradusi nukentėjusiojo nuostata: kaip minėta, nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo metu nei vienoje savo apklausų nėra nurodęs, kad G. L. būtų jį mušęs ar sužalojęs; vertinti kitų kaltinamųjų parodymus, kaip patvirtinančius G. L. padarius jam inkriminuotą nusikaltimą, taip pat nėra jokio objektyvaus pagrindo - dėl visos eilės aukščiau nurodytų priežasčių, šie parodymai iš viso vertintini itin kritiškai, atsižvelgiant į juos tik tiek, kiek juose esančius teiginius kategoriškai ir neginčijamai patvirtina kiti objektyvūs faktiniai bylos duomenys.
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nukentėjusysis Z. S. prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistojo G. L. gynėja advokatė Ramutė Budrytė prašė jos ginamojo gynėjos apeliacinį skundą skundą tenkinti, o nukentėjusiojo Z. S. apeliacinį skundą atmesti. Prokurorė prašė abu apeliacinius skundus atmesti. Nuteistojo L. K. gynėjas advokatas Kęstutis Gudynas, nuteistojo D. Z. gynėjas advokatas Ramūnas Gudašius prašė nukentėjusiojo Z. S. apeliacinį skundą atmesti, o dėl nuteistojo G. L. gynėjo apeliacinio skunde nurodė, kad apeliacinis skundas neliečia jų ginamųjų interesu, tačiau solidarizuodamiesi gynybai prašė skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
Nukentėjusiojo Z. S. ir nuteistojo G. L. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliaciniai skundai atmetami.
6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistojo G. L. gynėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo ginamojo kaltės padarius jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, ir nurodo, kad byloje nėra jokių duomenų, kad jo ginamasis būtų smurtavęs prieš nukentėjusįjį Z. S.. Nukentėjusysis Z. S. apeliaciniame skunde nurodė, jog nepagrįstai šioje byloje jis nebuvo pripažintas civiliniu ieškovų ir jam nesuteikta galimybė pareikšti civilinį ieškinį.
Dėl nuteistojo G. L. gynėjo apeliacinio skundo
7. Remiantis apeliacinio skundo turiniu matyti, kad nuteistajam G. L. ir jo gynėjui nepriimtinos pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio išvados dėl įrodymų vertinimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje ištirti ir teismo pripažinti įrodymais duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Įrodymų analizė – ypač svarbi apkaltinamojo nuosprendžio dalis, nes apkaltinamojo nuosprendžio išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Be to, kaltė pagal BK straipsnius konstatuojama pagal aplinkybių visumą ir šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal Baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais bei įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Tuo tarpu, kiti teismo proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to, proceso dalyvių tokių pasiūlymų atmetimas pirmosios instancijos teisme, savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų.
8. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne vien paties kaltininko parodymais apie nusikalstamos veikos aplinkybes, išaiškinimu, kaip jis suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama. Kaltės forma, rūšis, jos turinys – subjektyvieji (vidiniai–psichiniai) nusikalstamos veikos požymiai, be nurodytų aplinkybių, nustatomi tiriant bei įvertinant ir išorinius (objektyviuosius) nusikalstamos veikos požymius – atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, vietą, laiką, situaciją, kuri buvo juos padarant ir pan. Taigi apie kaltę – psichinį kaltininko santykį su veika bei jos padariniais – sprendžiama tiek pagal kaltininko elgesį, tiek pagal objektyvias nusikalstamos veikos aplinkybes.
Žemesnės instancijos teismas
9. Remiantis nagrinėjamos bylos medžiaga neabejotinai nustatyta, tai neginčijama ir gynėjo apeliaciniame skunde, jog 2019 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val., nukentėjusiajam Z. S. buvo nesunkai sutrikdyta sveikata, tai yra padarytas dešinio šeivikaulio lūžis, kitų kaklo sričių paviršinius sužalojimai, sumušimas, peties ir žasto sumušimas, dešinės pusės VIII ir IX šonkaulių lūžiais, o taip pat kraujosruvos sprando - kairio peties srityje, kairės akies vokų, kairės ausies kaušelio - kairio smilkinkaulio speninės ataugos srityje, krūtinės dešinėje pusėje, dešinio dilbio ir abiejų plaštakų srityse.
10. Nors nuteistasis G. L. ir jo gynėjas su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis nesutinka ir G. L. savo kaltę neigia, tačiau atkreipiamas apelianto dėmesys į tai, kad subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai yra glaudžiai susiję su objektyviais ir kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltinamojo parodymus, jo prisipažinimą ar neprisipažinimą dėl padarytos veikos, bet ir kitais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka gautais duomenimis bei objektyviai nustatytomis aplinkybėmis.
11. Išnagrinėjusi šią baudžiamąją bylą teisėjų kolegija nuteistojo G. L. gynėjo apeliacinio skundo argumentus pripažįsta nepagrįstais bei deklaratyviais. Patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes pirmosios instancijos teismas laikėsi BPK 20 straipsnyje išdėstytų įrodymų vertinimo taisyklių, skundžiamas nuosprendis atitinka BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, o pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes baudžiamasis įstatymas – BK 138 straipsnio 1 dalis – pritaikytas tinkamai. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bei tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą. Nuteistojo G. L. kaltę patvirtina byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu ištirtų įrodymų visuma. Pripažindamas nuteistąjį G. L. kaltu, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nurodė ir išvardijo jo kaltės dėl jam inkriminuoto nusikaltimo konstatavimui reikšmės turinčius įrodymus, išsamiai juos išanalizavo, atliko objektyvų jų vertinimą ir argumentavo tokį savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismo argumentai dėl įrodymų vertinimo nekelia abejonių, nes įrodymai byloje buvo gauti teisėtai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, o jų patikimumas buvo patikrintas teisiamojo posėdžio metu. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas patikrino įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį, pašalino iškilusius prieštaravimus ir objektyviai įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip jų visumą. Visi pirmosios instancijos teismo argumentai ir motyvai pakankamai aiškiai nurodyti skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas visų jų nekartoja.
12. Iš nuteistojo G. L. parodymų duotų skirtingose proceso stadijose matyti, kad jo parodymai dėl jam inkriminuotos veikos nebuvo nuoseklūs. 2020 m. spalio 8 d. teismo posėdžio metu G. L. kaltės dėl nukentėjusiojo Z. S. sužalojimo neprisipažino ir nurodė, jog ikiteisminio tyrimo metu kaltę pripažino dėl to, kad jam pasiūlė pinigų. Apie nukentėjusiojo sužalojimą nieko nežino. Už pinigus sutiko prisiimti kaltę, todėl parašė nuoširdų prisipažinimą. Nukentėjusįjį Z. S. sumušė asmenys, kurių atžvilgiu ikiteismini tyrimas nutrauktas. L. K. ir D. Z. nukentėjusiojo nemušė. Nukentėjusysis peilio neturėjo. Tą dieną jis pasigedo savo laikmenos. Kreipėsi į V., pastarasis pažadėjo išsiaiškinti. Z. S. išėjus iš valgyklos, jį pačiupo D., norėjo nusitempti į 4 sekciją, tačiau nepavyko. Atėję kiti nuteistieji – pradėjo jį daužyti. Teisėjui pagarsinus G. L. parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 31–33), jis perskaitytų parodymų atsisakė bei nurodė, jog jam buvo daromas spaudimas. Žadėjo duoti pinigų, bet jų nesumokėjo. Atsakydamas į prokurorės klausimus nuteistasis nurodė, jog jis parodymų nedavė, jam darė spaudimą. Kreipėsi dėl to į įvairias įstaigas, bet niekas nereagavo. Tyrėja jam nieko nedarė, bet visas buvo suderinta ir su ja. Apklausos metu dalyvavo gynėjas. Taip pat G. L. nurodė, kad jis po apklausos parašė skundą prokurorei, kad būtų perkeltas į kitą įstaigą, tačiau į jo prašymą nebuvo atsižvelgta (4 t., b. l. 17–18). Iš G. L. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu matyti, kad 2019 m. gruodžio 23 d. vykusios apklausos metu jis savo kaltę pripažino ir nurodė, kad 2019 m. lapkričio 3 d. pasigedo savo laikmenos. Išsiaiškino, kad ją pavogė ir pardavė kito būrio nuteistajam toje pačioje 2-oje gyvenamojoje patalpoje gyvenantis Z. S.. Todėl apie 14.00 val. grįžo į gyvenamąją patalpą ir pasakė Z. S., kad viską žino, ir liepė parnešti laikmeną atgal. Tarp jų kilo konfliktas. Z. S. puolė jį su peiliu kažką šaukdamas ir vartodamas necenzūrinius žodžius. Z. S. jau buvo užsimojęs smogti peiliu, bet jo ginti atbėgo patalpoje buvę L. K. ir D. Z.. Buvo išsigandęs, todėl neatsimena, kiek kartų ir į kokias kūno vietas sudavė Z. S.. Smūgiavo kumščiais bei pora kartų įspyrė. Iki tol su nukentėjusiuoju nekonfliktavo, nieko asmeniškai prieš jį neturėjo ir niekada nenorėjo prieš jį smurtauti. Muštynes išprovokavo pats nukentėjusysis, o jis stengėsi apsiginti ir jį nuraminti. Po konflikto Z. S. liepė išeiti iš būrio, kadangi vagys ir tokie konfliktiški asmenys būryje nepageidaujami. Z. S. susidėjo savo asmeninius daiktus ir išėjo į budėtojų dalį. Šiame konflikte prieš Z. S. dalyvavo trise, t. y. pats, D. Z. ir L. K.. Kiti nuteistieji tuo metu dirbo valgykloje, skalbykloje, kiti sportavo kiemelyje. Ar kas daugiau matė jų konfliktą, nežino, nes kitų nuteistųjų, kad būtų patalpoje, nematė. Kas ir kokiomis aplinkybėmis Z. S. ant kaktos užrašė užrašą, nematė ir negali pakomentuoti (3 t., b. l. 31–32). Iš šio įtariamojo apklausos protokolo matyti, kad apklausant įtariamąjį G. L., jo apklausoje dalyvavo ir jam paskirtas gynėjas. Dėl surašytų įtariamojo parodymų, jokių pastabų nenurodė nei pats įtariamasis G. L., nei jo gynėjas. Tai, kad nukentėjusiojo Z. S. atžvilgiu vartojo fizinį skurtą, G. L. nurodė ir savo nuoširdžiame prisipažinime (1 t., b. l. 175–176). Nors tiek pirmosios instancijos teisme bei apeliaciniame skunde akcentuojama, jog G. L. buvo daromas spaudimas dėl kaltės prisiėmimo, tačiau tokių teiginių nepatvirtina jokie duomenys. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo apklausta visa eilė pataisos įstaigos pareigūnų, kurių parodymai nėra pagrindo abejoti. Liudytoja R. A. nurodė, jog šioje byloje ji apklausė visus įtariamuosius. Iš pradžių jie pateikė prisipažinimus, o po to buvo vykdomos jų apklausos. Jokio spaudimo, ar prievartos jų atžvilgiu nebuvo vartojama. Parodymus surašė iš jų žodžių. Taip pat apklausė ir nukentėjusįjį, kurio parodymai buvo surašyti į apklausos protokolus. Nukentėjusysis Z. S. neturėjo jokių užrašų. Jis buvo nurodęs daugiau jo sumušime dalyvavusių asmenų, tačiau to priežastis paaiškino, teigdamas, kad taip norėjo atkreipti dėmesį į jam kylančią grėsmę. Visi jo nurodyti asmenys buvo apklausti, nustatinėjamos aplinkybės susijusios su jų buvimo vieta konflikto metu (4 t., b. l. 112–113).
Žemesnės instancijos teismas
13. Pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, nuteistasis L. K. nurodė, kad įvykio dieną, jis buvo gyvenamojoje patalpoje, kur išgirdo triukšmą. Matė Z. S. stovintį su peiliu rankose prieš G. L.. Pastarąjį puolė ginti, sudavė nukentėjusiajam du ar tris smūgius rankomis į galvos sritį. Po jo suduotų smūgių nukentėjusysis parkrito. Kadangi Z. S. veiksmai kėlė grėsmę jo ir G. L. sveikatai, jis buvo priverstas imtis priemonių. Kartu buvo ir D. Z., tačiau nematė kokius veiksmus jis atliko. Kur dingo peilis nežino. Taip pat negali jo apibūdinti. Po konflikto jis iš patalpos pasišalino. Ką darė kiti jis nematė. Prisipažinimą parašė sąmoningai (4 t., b. l. 17). 2019 m. gruodžio 19 d. vykusios įtariamojo L. K. papildomos apklausos metu, jis nurodė, jog pirminės apklausos metu savo kaltės nepripažino, tačiau vėliau parašė prisipažinimą. Taip pat L. K. nurodė, kad 2019 m. lapkričio 3 d. apie 14 val., jam būnant gyvenamojoje patalpoje, išgirdo ginčą tarp nukentėjusiojo Z. S. ir G. L.. Ginčas buvo kilęs dėl to, kad Z. S. pavogė iš G. L. USB laikmeną, kuria pardavė kitam nuteistajam. Pamatęs, kad Z. S. su peiliu ketina pulti G. L., norėjo nuraminti Z. S.. Yra girdėjęs apie jo ūmų charakterį. Bandant nuraminti Z. S., pastarasis norėjo jam suduoti, jis dešinės rankos kumščiu sudavė nukentėjusiajam. Tiksliai pasakyti kiek kartų sudavė, negali, nes viskas vyko spontaniškai. Galėjo būti 2-3 kartus. Tramdyti Z. S. atbėgo ir D. Z.. Kiek smūgių sudavė G. L. ir D. Z. nurodyti negali, nes nežino. Gulinčio Z. S. ji nespardė. L. K. teigimu, konflikte prie Z. S. dalyvavo jis, G. L. bei D. Z. (2 t., b. l. 153–154).
14. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu D. Z. patvirtino savo parodymus duotus ikiteisminio tyrimo metu (3 t., b. l. 83–85, 87, 103) ir nurodė, kad jokio spaudimo jam niekas nedarė. Niekas neprašė prisiimti kaltės, niekas nesiūlė ir pinigų. Mano, kad L. K. parodymai atitinka tikrovę, o dėl G. L. parodymų nieko negali pasakyti (4 t., b. l. 19). 2019 m. gruodžio 19 d. vykusios įtariamojo apklausos metu D. Z. nurodė, kad apklausiamas liudytoju neigė dalyvavęs konflikte, teigė jog nematė konflikto su nukentėjusiuoju. Vėliau apsisprendė ir nutarė prisipažinti, kadangi nenorėjo, kad nukentėtų galimai dėl to nekalti kiti jo būrio nuteistieji. Todėl 2019 m. gruodžio 4 d. Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnui pateikė prisipažinimą raštu. Taip pat šios apklausos metu D. Z. nurodė, kad 2019 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val., buvo 2-o nuteistųjų būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje. Tvarkė gyvenamąją patalpą, todėl turėjo šepetį su kotu, kuriuo šlavė grindis. 2-3 metrų atstumu nuo savęs išgirdo, jog vyksta konfliktas. Žodžiu tarpusavyje konfliktavo nuteistieji G. L. ir Z. S.. Suprato, kad jie pykstasi dėl to, kad Z. S. pavogė iš G. L. USB laikmeną, kurią pardavė kitam nuteistajam už narkotines medžiagas. Netrukus pamatė, kad Z. S. rankoje laiko peilį ir grasina juo G. L.. Nenorėdamas, kad peilis būtų panaudotas, pribėgo prie Z. S., stovėjusiojo nugara į jį, ir sudavė su šepečio kotu. Nuo smūgio, gauto į galvos ir pečių sritį, Z. S. parkrito ant kairio šono. Tuomet dar keletą tuo pačiu kotu trenkė nukentėjusiajam per šoną ir kojas. Viskas įvyko labai spontaniškai, todėl labiau detalizuoti savo veiksmų negali. Jis nukentėjusiajam smogė eilę kartų šepečio kotu, tačiau nepamena, ar jį parkritusį spardė. Jam žinoma, jog Z. S. yra agresyvus ir ne kartą grasinęs kitiems nuteistiesiems, todėl, pamatęs jo rankose peilį, iškart pasirinktu būdu į tai sureagavo, t. y. gynė G. L.. Kartu su juo prieš Z. S. konflikte dalyvavo ir nuteistasis L. K.. Kiti nuteistieji tuo metu dirbo, ilsėjosi ar sportavo pasivaikščiojimo kiemelyje. Kai Z. S. buvo atimta galimybė pulti G. L., liepė pastarajam susirinkti savo daiktus ir dingti iš būrio. Z. S. susidėjo į krepšį savo asmeninius daiktus, susivyniojo čiužinį ir pats išėjo iš gyvenamųjų patalpų. Nuo suduotų smūgių nukentėjusiajam jo turėtas šepečio kotas sulūžo, todėl jo dalis išmetė į šiukšlių konteinerį pasibaigus konfliktui (3 t., b. l. 83–84).
15. Nukentėjusysis Z. S. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad atsimena, jog jį lapkričio 3 d. sudaužė. Prašė pareigų, kad būtų išvežtas į kitą įstaigą. Ligoninėje gydėsi 4 mėnesius. Grįžus į pataisos namus pareigūnai liepė prašyti pareiškimą, bet kitokį. P. R. pasakė ką reikia rašyti, jis nurodė, kad bus išvežtas iš pataisos įstaigos, tik pareiškime reikia nurodyti mažiau konflikte dalyvavusių asmenų. P. R. padiktavo vardus, o jis užsirašė. D. Z. konflikto metu nebuvo, nes jis buvo perkeltas kitur. Su G. L. bendrauja, L. K. nepažįsta, su juo nebendrauja. D. Z. ir L. K. parodymai yra neteisingi. G. L. parodymai teisingi. Taip pat nukentėjusysis Z. S. nurodė, kad jo parodymai esantys (1 t., b. l. 32–34) yra neteisingi. Nukentėjusiojo teigimu po keturių mėnesių jis nurodė kitaip, nes norėjo būti išvežtas iš pataisos įstaigos. Pareigūnas nurodė kaip reikia parašyti pareiškimą. Pareiškimą rašė grįžęs iš gydymo įstaigos. Neatsimena kas jį sumušė, bet pasekmes jaučia iki šiol. Asmenys – R., K., M. nieko jam nedarė. Savo pareiškime juos įvardino savo iniciatyva, kad būtų išvežtas į kitus pataisos namus. Nors buvo sužalotas, tačiau neatsimena kas atliko konkrečius veiksmus. Pradaręs duris gavo smūgį į galvą ir nieko daugiau neatsimena. Nuo smūgio šepečio kotu šonkauliai negali lūžti. Taip sakyti sugalvojo pats. Apklausų metu buvo užėjęs ir pareigūnas R., kuris jam padiktavo pavardes, kurias turėjo nurodyti apklausos metu. Kai rašė parodymus buvo ir pareigūnas R. ir tyrėja. Taip pat nukentėjusysis nurodė, kad jis bendravo su nuteistuoju G. L., tačiau jo neklausė kas jį sumušė. L. K. jo nemušė, su juo sutaria gerai. Iš nukentėjusiojo Z. S. parodymų duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad jie nebuvo nuoseklūs. 2019 m. lapkričio 4 d. Z. S. protokole - pareiškime nurodė, jog jis 2019 m. lapkričio 3 d. sėdėjo savo gyvenamoje patalpoje. Apie 14:00 val., atėjo nuteistasis vardu V., kuris jo paprašė eiti kartu su juo į 4-ą gyvenamąją patalpą. Jam išėjus į koridorių, jį pačiupo nuteistasis vardu R. ir pradėjo tempti link 4-os gyvenamos patalpos, o stovėjęs koridoriuje nuteistasis A. jam trenkė su mediniu šluotos kotu per galvą vieną kartą. Jis nuo smūgio parkrito. Tuomet jį pradėjo mušti nuteistieji R., V., A., U., kurių pavardžių nežino, bet atpažintų iš nuotraukų. Nuteistieji jam sudavė į visą kūną ir galvos sritį rankomis ir kojomis, ne mažiau 20 kartų. Tačiau tiksliai, kuris nuteistasis kiek kartų sudavė, nematė, nes bandė užsidengti galvą ir veidą rankomis. Jį nuteistieji sumušė už tai, kad galvojo, kad jis pavogė iš kitų nuteistųjų kažkokius daiktus, nors jis to nedarė. Jis dėl sužalojimų pretenzijų turėjo, prašė pradėti ikiteisminį tyrimą ir nubausti asmenis (1 t., b. l. 5–6).
16. 2019 m. lapkričio 4 d. liudytoju apklaustas Z. S. nurodė, kad apie 14.00 val. pas jį atėjo nuteistasis vardu V., kuris jo paprašė eiti kartu su juo į 4-ą gyvenamąją patalpą. Nieko blogo nenujausdamas jis išėjo į koridorių, prie pat gyvenamos sekcijos jį pačiupo koridoriuje nuteistasis vardu R. už jo dešinės rankos ir pradėjo tempti link 4-os gyvenamos patalpos. Jis tuomet paklausė R. „kas yra?“, o stovėjęs koridoriuje nuteistasis A. jam trenkė su mediniu šluotos kotu per galvą vieną kartą, iš nugaros per pakaušio sritį ir atsakė „tuoj sužinosi kas yra“. Jis nuo smūgio parkrito. Tuomet jį pradėjo mušti nutiestieji R., V., A., U., kurių pavardžių nežinojo, bet atpažintų iš nuotraukų. Jis buvo nukritęs ir nuteistieji jam sudavė į visą kūną ir galvos sritį rankomis, ir kojomis ne mažiau 20 kartų, mušimas truko apie 5 min. Tuomet jį už kojų nusitempė į gyvenamą sekciją Nr. 2. Už kojų tempė V. ir nuteistasis K., kurio vardo ar pavardės nežinojo, tačiau taip pat atpažintų iš nuotraukos. Sekcijoje nutempė į tiesiai esantį praėjimą tarp lovų. Ten jį toliau mušė gulintį nuteistieji R., V., A., U., K., M., kurio vardo liudytojas taip pat nežinojo. Kiek smūgių sudavė nežinojo, bet kiekvienas ne mažiau po 5-6 smūgius rankomis bei kojomis, į galvos sritį bei visą kūną. Tuomet nusitempė į kitą praėjimą tarp lovų, į tą kuriame jis gyveno, ir ten toliau mušė, kiek smūgių sudavė nežino. Jį daužė labai ilgai, apie 20 min. Kadangi sutino veidas, jis jau nebematė kas toliau vyksta, stengėsi dar dengtis veidą ir galvą. Tiksliai, kuris nuteistasis, kiek kartų sudavė nematė, nes bandė užsidengti galvą ir veidą rankomis. Kai nuteistieji baigė mušti, jis atsisėdo ant savo gyvenamos dviaukštės lovos pirmo aukšto, ir dar priėjo K., kuris sudavė į galvą iš kumščio 4-5 smūgius. Tada A. sakė, kad reikia sužaloti kojas ir rankas bei ant kaktos užrašyti „krisa“. Nuteistieji sumetė daiktus į sportinį jo krepšį, ant viršaus uždėjo čiužinį. Jam išeinant iš būrio, prie išėjimo, koridoriuje, jį dar kartą paguldė ant žemės nugara į žemę, A., P. ir U., kurie laikė prispaudę ir rašė jam ant kaktos su markeriu, kažką, vėliau pareigūnai patvirtino, kad ant kaktos parašyta „krisa“. Tai padarę jie jį paleido. Jis išėjo su daiktais į kiemą, kuriame buvo nuteistasis „S.“, jo paprašė, kad padėtų nunešti daiktus iki budėtojų dalies. Jis padėjo ir grįžo į būrį. Pareigūnai iškvietė seselę, kuri apžiūrėjus nustatė, kad reikia vežti į ligoninę (1 t., b. l. 32–34).
17. 2020 m. vasario 28 d. papildomos apklausos metu Z. S. patikslino anksčiau duotus savo parodymus ir nurodė, jog ankstesnės apklausos matu netiksliai nurodė asmenis, su kuriais konfliktavo ir, kurie jį sužalojo. Tuo metu jam atrodė, kad mušė kiti asmenys ir tai, kad jų buvo daugiau, bet šios apklausos metu patikino, kad tarp jo ir D. Z., L. K. konfliktas vyko 2019 m. lapkričio 3 d., apie 14.00 val. 2-oje gyvenamojoje patalpoje. Jis atsiminė, kad konfliktavo su D. Z. ir L. K.. Ar konfliktavo su G. L., jis neatsiminė, šių aplinkybių paliudyti negalėjo. Z. S. nurodė, kad įvykio metu gyvenamojoje patalpoje buvo tik šie asmenys, visi kiti nuteistieji dirbo, sportavo pasivaikščiojimo kiemelyje ir pan. Jis patvirtino, jog įpykęs, iš apmaudo ir dėl patirto streso apklausos metu nurodė daug daugiau asmenų tam, kad atkreiptų dėmesį į tai, jog jį pataisos namų administracija iškeltų iš būrio dėl jo paties saugumo. Kuris asmuo, į kurią kūno vietą ir kiek kartų sudavė nežino, nes nuo smūgių dengėsi veidą (1 t., b. l. 36–38). Taip pat 2020 m. kovo 23 d. nukentėjusysis Z. S. apklausos metu nurodė, kad 2019 m. lapkričio 4 d. liudytojo apklausos metu neteisingai nurodė, jog A., P. ir U. jam kažką parašė ant kaktos. Iš tiesų, jis neatsimena ir net nepastebėjo, kada ir kas parašė ant kaktos užrašą. Apie šį užrašą jis sužinojo tik tuomet, kai jį perskaitė pareigūnai. Nenorėdamas ir vengdamas grįžti į būrį, jis pareigūnams nurodė minėtus asmenis tam, kad būtų pagrindas jį uždaryti atskirai nuo 2-o būrio nuteistųjų (1 t., b. l. 40–41).
18. Asmens parodymo atpažinti iš nuotraukų ar vaizdo įrašų kartotekų protokolas su priedais, patvirtina, jog šio procesinio veiksmo metu nukentėjusysis Z. S. iš pateiktos 2-jo būrio nuteistųjų kartotekos atpažino nuteistuosius – V. S. – kaip V., L. K. – kaip K., A. G. – kaip U., A. B. – kaip A., R. D. – kaip R., R. T. – kaip M., M. G. – kaip S., K. S. – kaip P.į (t.1, b. l. 47–55).Taigi iš nukentėjusiojo parodymų, duotų skirtingose proceso stadijose, matyti, kad jo parodymai dėl jį sužalojusių asmenų nebuvo nuoseklūs. Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad tiriant nukentėjusiojo Z. S. sužalojimo aplinkybes nebuvo apsiribota vien tik skundžiamu nuosprendžiu nuteistų asmenų apklausomis, buvo tikrinami visi nuteistieji, kuriuos nukentėjusysis Z. S. nurodė savo apklausose. Tačiau nepasitvirtinus pareikštiems įtarimamas, V. S., A. B., A. G., R. D. ir R. T. atžvilgiu ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme liudytoju buvo apklaustas Kalėjimų departamento kriminalinės žvalgos tarnybos tyrėjas R. S., kuris nurodė, kad 2019 m. lapkričio mėnesį, tikslios dienos neatsimena, Z. S. parašė pareiškimą dėl jo sumušimo, nurodė jį mušusius asmenis. Dėl to buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Z. S. neliepė užsirašyti jokių pavardžių. Taip pat šiam nuteistajam nebuvo pažadėta jokių lengvatų. Nukentėjusiojo apklausose nedalyvavo. Pareigūnai prieš Z. S. nenaudojo jokio fizinio smurto (4 t., b. l. 112). Tiek liudytojo R. S., tiek ir liudytojos R. A. parodymai visgi paneigia tiek nukentėjusiojo Z. S., tiek ir nuteistojo G. L. nurodytas aplinkybes apie poveikį duodant parodymus. Pažymima, kad nors nukentėjusysis Z. S. duodamas parodymus pirmosios instancijos teisme nurodė, kad pareigūnas R. S., jam liepė apklausos metu nurodyti nuteistųjų pavardes, tačiau tokia nukentėjusiojo pateikta versija yra neįtikinanti. Be to, nuteistieji L. K., G. L. bei D. Z., dar iki nukentėjusiojo parodymų pakeitimo, buvo parašę prisipažinimus ir davę parodymus apie savo veiksmus ir Z. S. atžvilgiu vartotą fizinį smurtą.
19. Nuteistojo G. L. gynėjas apeliaciniame skunde pažymėjo, kad nei L. K., nei D. Z. duodami parodymus nenurodė kokius konkrečiai smūgius nukentėjusiajam Z. S. sudavė jo ginamasis G. L.. Nors nuteistieji L. K. ir D. Z. duodami parodymus nenurodė konkrečių G. L. smurtinių veiksmų, tačiau iš jų parodymų seka, kad jie konflikto nuo pradžių nestebėjo, girdėjo tik kaip Z. S. ir G. L. konfliktuoja dėl pavogtos USB laikmenos. Nors nuteistasis G. L. pirmosios instancijos teisme pakeitė parodymus, tačiau jis 2019 m. gruodžio 23 d. įtariamojo apklausos metu, detaliai nurodė, konflikto su nukentėjusiuoju Z. S. priežastis, tai yra, jog konfliktas įvyko dėl to, kad nukentėjusysis pavogė jo USB laikmeną bei, kad nukentėjusiajam smūgiavo kumščiais bei pora kartų įspyrė. Taip pat šios apklausos metu G. L. nurodė, kad gyvenamojoje patalpoje be jo ir nukentėjusiojo buvo dar D. Z. ir L. K., kitų nuteistųjų nebuvo. Nuteistieji D. Z. ir L. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nuosekliai nurodė, kad konfliktas įvyko dėl to, jog nukentėjusysis Z. S. pavogė iš G. L. UAB laikmeną ir ją pardavė kitam nuteistajam. Taip pat teisėjų kolegija pažymi, jog nei D. Z., nei L. K. duodami parodymus nenurodė aplinkybių dėl jiems daryto poveikio ar siūlymo prisiimti kitų asmenų kaltę. Iš G. L. parodymų matyti, jog duodamas paaiškinimus dėl savo parodymų keitimo priežasčių nebuvo nuoseklus. Jo gynėjas skunde teigė, jog jo ginamajam buvo daromas poveikis, tačiau pirmosios instancijos teisme posėdžio metu G. L. teigė, jog jam buvo pažadėta pinigų už tai, jog prisiimtų kaltę, bet pinigų jam nesumokėjo. Vėliau tos pačios apklausos metu teigė, jog jam spaudimą darė pareigūnai. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas vertindamas nuteistųjų bei nukentėjusiojo parodymus pagrįstai atsižvelgė ir į pataisos įstaigoje galiojančias neformalias pačių nuteistųjų susikurtų subkultūros taisyklių ypatumus, ant nukentėjusiojo Z. S. kaktos padarytos užrašo „krisa“ reikšmę. Taip pat teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė nuteistųjų iškeltą versiją apie būtinąją gintį, kad neva nukentėjusysis Z. S. laikydamas rankoje peilį ketino pulti G. L.. Iš aukščiau aptartų nuteistųjų parodymų duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nei vienas iš nuteistųjų negalėjo apibūdinti neva nukentėjusiojo turėto peilio. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu G. L. nurodė, kad nukentėjusysis Z. S. jokio peilio neturėjo. Atlikus įvykio vietos apžiūrą peilis taip pat nebuvo rastas. Taigi atsižvelgus tiek į paties konflikto su nukentėjusiuoju Z. S. priežastis, tiek ir į nuteistųjų vengimą apibūdinti jų minimą peilį, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistųjų iškeltą versiją, apie nukentėjusiojo Z. S. peilio turėjimą ir ketinimą pulti G. L., vertino kaip gynybinę, kurios pagalba nuteistieji stengėsi minimalizuoti savo atsakomybę dėl Z. S. sužalojimo ir pagrįstai ją atmetė. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustų nuteistųjų, liudytojų parodymų bei ikiteisminio tyrimo metu surinktų duomenų (kurie buvo ištirti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme), vertinant juos visumos kontekste, o ne atskirai, kaip kad nurodo gynėjas savo skunde, pakanka G. L. kaltei pagrįsti, tai yra, kad jis bendrais veiksmai su nuteistaisiais L. K. bei D. Z., L. K. suduodant su ranka ne mažiau kaip du kartus Z. S. į galvos sritį, kitas kūno vietas, G. L. suduodant su ranka ir kojomis ne mažiau kaip du kartus Z. S. į galvos sritį ir kitas kūno vietas, D. Z. suduodant su mediniu šluotos kotu ne mažiau kaip tris kartus Z. S. į galvos, peties, sprando sritį, o nukentėjusiajam nuo smūgio parkritus, suduodant į kitas kūno vietas, kojų sritį, šonus, taip jie bendrais tyčiniais smurtiniais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo Z. S. sveikatą.
20. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo G. L. gynėjo apeliaciniame skunde pateikiamos įvykio aplinkybės yra tik gynybinė versija. Be to, pažymima ir tai, jog nors apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, paliko neišspręstas abejones dėl įvykio aplinkybių ir G. L. kaltės, o skundžiamame nuosprendyje daromų išvadų nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apeliantų nesutikimą su teismo padarytomis jiems nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl G. L. kaltės yra nepagrįstos.
21. Apibendrinant išdėstytų aplinkybių visumą konstatuojama, kad Marijampolės apylinkės teismo 2021 m. gegužės 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuosprendyje padarytos išvados dėl G. L. kaltės padarius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą išsamiai argumentuotos ir pagrįstos įrodymais. Atsižvelgiant į tai tenkinti nuteistojo G. L. gynėjo apeliacinį skundą remiantis jame nurodytais argumentais ir nuosprendį panaikinti nėra pagrindo.
Dėl nukentėjusiojo Z. S. apeliacinio skundo
22. Apeliaciniame skunde nukentėjusysis Z. S. nurodo, kad dėl nusikalstamos veikos patyrė neturtinės žalos, tačiau jam nebuvo sudaryta galimybė pareikšti civilinį ieškinį. Nukentėjusiojo teigimu ikiteisminio tyrimo metu tyrėja nurodė, jog ieškinį galės pareikšti teisme, o teisminio nagrinėjimo metu jo prašymas dėl civilinio ieškinio pareiškimo buvo atmestas.
22.1. BPK 44 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad kiekvienas nuo nusikalstamos veikos nukentėjęs asmuo turi teisę reikalauti, kad būtų nustatytas ir teisingai nubaustas nusikalstamą veiką padaręs asmuo, taip pat gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą. Vienas iš šios teisės realizavimo būdų – civilinio ieškinio baudžiamajame procese pareiškimas. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. BPK 110 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinis arba juridinis asmuo, kuris baudžiamojoje byloje reikalauja atlyginti dėl įtariamojo arba kaltinamojo nusikalstamos veikos patirtą turtinę ar neturtinę žalą, pripažįstamas civiliniu ieškovu ikiteisminio tyrimo pareigūno, prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi. BPK 112 straipsnio 1 dalyje imperatyviai nustatyta civilinio ieškinio pareiškimo tvarka ir laikas. Įstatyme numatyta, kad civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios.
22.2. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusysis Z. S. ikiteisminio tyrimo metu civilinio ieškinio nepareiškė, šia teise nepasinaudojo ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, todėl padarytos žalos atlyginimo klausimas nuosprendžiu išspręstas nebuvo. Iš bylos duomenų matyti, kad 2019 m. lapkričio 4 d. tyrėjos nutarimu Z. S. buvo pripažintas nukentėjusiuoju (1 t., b. l. 18), jam buvo išaiškintos nukentėjusiojo teisės ir užpildytas nukentėjusiojo teisių išaiškinimo protokolas, kurį Z. S. pasirašė (1 t, b. l. 20–24). Iš nukentėjusiojo teisių išaiškinimo protokolo priedo 12 punkto matyti, kad šiame dokumente aiškiai išdėstyta, jog nukentėjusysis, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos padarytos žalos atlyginimą, o įstatymų numatytais atvejais – ir kompensaciją iš Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondo Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo nustatyta tvarka. Nukentėjusysis turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Teismas jį nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinis ieškinys pareiškiamas paduodant ieškinį ikiteisminio tyrimo pareigūnui, prokurorui ar teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios, tačiau Z. S. ikiteisminio tyrimo metu civilinio ieškinio nepareiškė. Taip pat bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nukentėjusiajam buvo išaiškintos jo teisės, tačiau nukentėjusysis Z. S. ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nepasinaudojo jam suteikta teise iki įrodymų tyrimo pradžios pareikšti civilinio ieškinio (4 t., b. l. 17). Visa tai patvirtina, kad nukentėjusiajam Z. S. buvo išaiškintos visos jo procesinės teisės ir nebuvo užkirsta galimybė jomis pasinaudoti, t. y. pareikšti civilinį ieškinį. Teisėjų kolegija, pažymi, kad nukentėjusysis Z. S. tiek teikdamas prašymą pirmosios instancijos teismui, tiek ir apeliacinį skundą, nepateikė rašytinio civilinio ieškinio, kaip tai numato BPK 112 straipsnio 1 dalies nuostatos.
23. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nukentėjusysis Z. S. laiku civilinio ieškinio nepareiškė, todėl apylinkės teismas neturėjo įstatymų numatyto pagrindo iš kaltų asmens priteisti jam nusikaltimu galimai padarytą neturtinę žalą. Nagrinėdamas baudžiamąją bylą apeliacine tvarka apeliacinės instancijos teismas šioje proceso stadijoje taip pat negali spręsti šio klausimo, nes nukentėjusysis Z. S. nepataikė civilinio ieškinio, neprašė atlikti įrodymų tyrimo. Tačiau Z. S. išaiškintina, jog civilinio ieškinio nepareiškus šioje baudžiamojoje byloje neužkerta kelio jam pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Dėl proceso išlaidų
24. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2021 m. rugsėjo 7 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-5848 ir 2021 m. rugsėjo 6 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-5825 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymose nurodyta, kad valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidas, apeliacinės instancijos teisme ginant nuteistąjį D. Z., sudaro 217,61 Eur, o ginant nuteistąjį L. K. 63 Eur, kurios turi būti priteistos iš nuteistųjų valstybei. Pagal BPK 106 straipsnio 1 dalį, kai įtariamajam, kaltinamajam ar nuteistajam buvo paskirta valstybės garantuojama teisinė pagalba, advokatui apmokama Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nustatyta tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Pagal šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.
25. Byla apeliacinės instancijos teisme buvo nagrinėjama ne pagal nuteistųjų L. K. ir D. Z. apeliacinius skundus. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek L. K., tiek ir D. Z. anksčiau teisti eilę kartų, šiuo metu jie atlieka laisvės atėmimo bausmę. Abu nuteistieji niekur nedirbo, duomenų apie nuteistųjų turimą turtą byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms L. K. ir D. Z. turtinę padėtį, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už L. K. ir D. Z. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jų neišieškotinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nukentėjusiojo Z. S. (Z. S.) ir nuteistojo G. L. gynėjo advokato Evaldo Liutkevičiaus apeliacinius skundus atmesti.
Antrinės teisinės pagalbos išlaidų už nuteistiesiems L. K. ir D. Z. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme iš nuteistųjų L. K. ir D. Z. nepriteisti.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.