Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės, Arvydo Martinavičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Virginijaus Stankevičiaus,

dalyvaujant pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Antroji reklamos atelje“ atstovams R. D. , Z. K.,

nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens akcinės bendrovės „Lietuvos geležinkeliai“ atstovui,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Antroji reklamos atelje“ skundą ir patikslintą skindą atsakovei Šiaulių miesto savivaldybės administracijai dėl reikalavimo Nr. S-1619 panaikinimo ir kitų reikalavimų.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėja sutinka, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir Lietuvos Respublikos kelių įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatos draudžia įrengti reklamą „keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, išskyrus stendus, eismo dalyvius informuojančius apie kelio būklę“. Ši įstatymo nuostata kalba, jog draudžiama įrengti atskirą inžinerinį statinį (iškabą) keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose. Nagrinėjamoje byloje reklaminiai įrenginiai su reklama yra sumontuoti ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Įstatyme nėra draudimo įdrengti reklaminius stendus ant statinių – viadukų, nors iš jie yra virš kelio, toks atsakovo įstatymo aiškinimas prieštarauja logikai bei jis nėra pagrįstas. Nurodė, jog ant daugelio Lietuvos Respublikoje esančių viadukų, kurie yra virš kelių. t. y. virš važiuojamosios dalies yra įrengti reklaminiai stendai su skleidžiama reklama. Dar iki skundo pateikimo pareiškėja kreipėsi į AB „Lietuvos geležinkeliai“, kurie pateikė statinių (viadukų) sąrašą ir laikotarpius ant kurių yra įrengta ir eksponuojama reklama.

Pagal prie skundo pridėtą 2016 m. balandžio 20 d. Viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutarties (toliau – Sutartis) 1.2. punktą yra numatyta, kad nuomojamas statinys skirtas reklamos įrengimui ir, kad reklamos turinys turi atitikti LR Reklamos įstatymo ir kilų LR teisės aktų reikalavimus. Pagal Sutarties 1.4. punktą numatyta, kad nuomos terminas nustatomas nuo perdavimo-priėmimo akto pasirašymo dienos iki...., kasmet peržiūrint nuomos mokestį. Iš pateiktos Sutarties nesimato, kokiam terminui yra išnuomotas reklamos plotas (ši Sutarties vieta užtušuota), tačiau iš pateikto skelbimo dėl nuomos teksto akivaizdu, kad nuomos terminas yra ne ilgesnis nei trys metai. Iš pateiktos Paraiškos išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą pareiškėjos nurodomas reklamos skleidimo laikotarpis numatomas nuo 2016 m. rugsėjo 12 d. iki 2021 m. rugsėjo 11 d. (tai yra 5 metų terminui). Pareiškėja nebuvo pateikusi jokių įrodymų, kad turi ginčo vietos reklamai valdymo teisę penkeriems metams. Atsakovė realiai net neturėtų galimybės išrašyti leidimo popierine ar elektronine forma, nes neturėtų galimybes nustatyti jo galiojimo termino, todėl tai dar viena priežastis, kad jokiu būdu negalima traktuoti, kad pagal taisykles reklamos leidimas laikomas išduotu, nes taptų neaiškus leidimo išdavimo terminas, kuris yra privalomas, kaip leidimo rekvizitas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjos UAB „Antroji reklamos atelje“ skundas tenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimo panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą Nr. S-1619 (toliau – ir Reikalavimas) ir Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 20189 m. birželio 6 d. rašto Nr. S-1800 pagrįstumo ir teisėtumo.

Reikalavime pareiškėjai nurodyta, jog reikalaujama panaikinti išorinę reklamą: tris reklaminius įrenginius, įrengtus virš (duomenys neskelbtini), priskirtos B kategorijai, įrengtus pažeidžiant draudimą, nustatytą LR Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punkte „draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose <...>“.

Byloje nustatyta, kad 2016 m. balandžio 20 d. UAB „Antroji reklamos atelje“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ sudarė ir pasirašė viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartį. 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėja užpildė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą bei kartu su kitais būtinais leidimui gauti dokumentais pateikė Šiaulių miesto savivaldybės administracijai. 2016 m. rugpjūčio 8 d. pareiškėja elektroninių paštu gavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pranešimą, jog „paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą su dokumentais yra gauta. Per 20 darbo dienų (nuo visų dokumentų gavimo dienos) bus išnagrinėta paraiška, išduotas leidimas arba pateiktas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti. Jeigu bus pateikti ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai arba neteisingi duomenys, terminas bus skaičiuojamas nuo papildomų (patikslintų) dokumentų gavimo dienos. Jeigu per nurodytą terminą leidimas neišduodamas ir nepateikiamas motyvuotas rašytinis atsisakymas jį išduoti, laikoma, kad leidimas išduotas“. Pareiškėja iki 2016 m. rugsėjo 5 d. negavusi atsakymo, jog Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsisako išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, laikė, jog leidimas išduotas ir kreipėsi į ūkio subjektus dėl reklaminių stendų (įrenginių) gamybos pagal Šiaulių miesto savivaldybės administracijai teiktą stendų projektą, pagal kurį ir sumontavo išorinę reklamą.

Teismas pažymi, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Aiškindamas šią teisės normą Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad ši teisės norma numato prejudicinius faktus, kurių įsiteisėjus sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Pažymėtina, kad prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-656-552/2016, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3226-415/2018).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei į tai, kad Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-173-621/2016 teisėjų kolegija konstatavo, jog leidimas pareiškėjai įrengti išorinę reklamą yra išduotas bei į tai, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartimi (Administracinė byla Nr. eA-213-438/2019) pirmos instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą, konstatuotina, kad leidimas pareiškėjai įrengti išorinę reklamą ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buvo išduotas. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad šioje LVAT nutartyje buvo pažymėta, jog šiuo atveju atsakomybė dėl išduoto leidimo reklamai atitikimo Reklamos įstatymui tenka atsakovui.

Atsakovė, reikalaudama panaikinti išorinę reklamą, vadovavosi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktu (akto redakcija, galiojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d. iki 2018 m. liepos 1 d.), kuriame nustatyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, išskyrus stendus, eismo dalyvius informuojančius apie kelio būklę. Išorinę reklamą įrengti draudžiama gatvėse ir prie jų, jeigu ji gali užstoti technines eismo reguliavimo priemones, pabloginti matomumą, akinti eismo dalyvius, kelti pavojų eismo dalyviams.

Pirmiausiai teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos kontekste aktuali ir turi būti taikoma bendrųjų ir specialiųjų teisės normų konkurencijos taisyklė, pagal kurią specialiosios teisės normos, skirtos konkrečiai santykių grupei reglamentuoti, taikomos prioritetiškai bendrųjų, taikomų platesniam santykių ratui, normų atžvilgiu. Teisės doktrinoje pripažįstama, kad materialiosios teisės bendrųjų ir specialiųjų normų prieštaravimas sprendžiamas vadovaujantis principu lex specialis derogat legi generali (specialioji norma turi viršenybę prieš bendrąją) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583/2005). Teismų praktikoje tais atvejais, kad tą patį santykį reguliuoja dvi teisės normos, kurių viena yra bendresnio pobūdžio, o kita – speciali, atsižvelgdama į teisėje galiojantį principą, kad prioritetą turi specialioji teisės norma (lex specialis derogat legi generali) (žr., pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 1998 m. gruodžio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3KT-8/98; 2008 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-492/2008).

Šiuo atveju minėta įstatymo norma „draudžiama įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose“, yra bendroji norma, t. y. bendras draudimas įrengti išorinę reklamą keliuose, virš kelių, kelių juostose ir apsaugos zonose, o tos pačios dalies 2 sakinys šią normą detalizuoja, įtvirtinant išimtis, kada išorinę reklamą gatvėse įrengti leidžiama, t. y. jeigu reklama neužstoja techninių eismo reguliavimo priemonių, nepablogina matomumo, neakina eismo dalyvių, nekelia pavojaus eismo dalyviams.

Policija yra viena iš institucijų, nurodytų Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 10 straipsnyje, užtikrinanti eismo saugumą. Byloje pateikta „Lauko reklaminių stendų projektai“ (fotomontažai su reklaminiais stendais), su Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos tarnybos viza „Suderinta“. Pažymėtina, kad atsakovė jokių argumentų, kokiu būdu pareiškėjo reklama ant viaduko pakenktų eismo saugumui, nenurodė. Byloje nepateikta jokių rašytinių įrodymų, taip pat jų nepateikė ir atsakovės atstovė teismo posėdžio metu, kad pareiškėjos įrengti reklaminiai stendai užstoja technines eismo reguliavimo priemones, pablogina matomumą, akina eismo dalyvius ar sukelia eismo dalyviams pavojų.

Taip pat paminėtina, kad Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2015 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. T-75 patvirtintame Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane nurodyta, kad „magistralinių gatvių vizualinė zona apima pagrindines Šiaulių miesto gatves, kuriose vyksta intensyvus transporto priemonių srautas ir kurios yra miesto gatvių tinklo arterijos. D zona parinkta atsižvelgiant ir į teritorijų jautrumą, todėl ne visos gatvės atkarpos, kuriomis vyksta intensyvus transporto priemonių judėjimas patenka į šią zoną. Taip pat atsižvelgiant į Šiaulių miesto bendrojo plano sprendinius į magistralinių gatvių vizualinę zoną įtrauktos ir tos gatvės, kurios ateityje bus vienos pagrindinių miesto gatvių ir koncentruos didesnius transporto priemonių srautus arba formuos vidinius miesto aplinkkelius. Didžiojoje dalyje šių gatvių vyksta intensyvus ir pėsčiųjų srautas, todėl ši zona yra patraukli IVR įrenginių įrengimui, todėl D zonoje galimi viso formato ir dydžio reklamos įrenginiai. Dideli ir labai dideli reklamos įrenginiai rekomenduojami prie miesto „vartų“, kur yra didžiausi transporto srautai (Vilniaus g., Tilžės g., V. M. g., Karaliaučiaus g.). Taip pat tikslinga didelius IVR įrenginius įrengti šalia didelius transporto srautus turinčių gatvių (Architektų g., Pramonės g., J. Basanavičiaus g.)“. Atsižvelgiant į tai atsakovės atstovės teiginys, kad reklama, esanti virš judrios gatvės, pablogins eismo saugumą, nes nukreips eismo dalyvių dėmesį, atmestinas kaip nepagrįstas objektyviais duomenimis, kadangi Specialiajame plane leidžiami ir net rekomenduojami dideli ir labai dideli reklamos įrenginiai būtent tose vietose, kur yra didžiausi transporto srautai.

Šiame Specialiajame plane taip pat nurodyta, kad draudžiama įrengti išorinės reklamos įrenginius ant tiltų, viadukų, estakadų ar jų apsaugos juostose ir kelio ženklų, jeigu tam nepritaria Šiaulių miesto savivaldybės saugaus eismo komisija ir jeigu nėra turto savininko sutikimo. Atsižvelgiant į tai, kad kaip jau buvo minėta šiame sprendime, pareiškėja leidimą įrengti išorinę reklamą turėjo, reklamos įrengimas buvo suderintas su Kelių policija, taip pat buvo turto savininko sutikimas – 2016 m. balandžio 20 d. UAB „Antroji reklamos atelje“ ir AB „Lietuvos geležinkeliai“ viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų nuomos sutartis. Pažymėtina, kad šiame sprendime nėra vertinama, kaip buvo išduotas leidimas pareiškėjai įrengti išorinę reklamą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. nutartyje (administracinė byla Nr. eA-213-438/2019) pažymėjo, jog šiuo atveju atsakomybė dėl išduoto leidimo reklamai atitikimo Reklamos įstatymui tenka atsakovui.

Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką. Šiuo atveju atsakovė neturėjo teisinio pagrindo reikalauti panaikinti išorinę reklamą, kadangi leidimas ją įrengti nebuvo nei panaikintas, nei pasibaigęs jo galiojimo terminas. Atsakovė, vykdydama įstatymo suteiktą galimybę, pirmiausia turėjo panaikinti išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą, ir tik po to reikalauti išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukabinti reklamą ir sutvarkyti aplinką.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimas Nr. S-1619 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“ yra nepagrįstas ir neteisėtas, todėl naikintinas.

Pareiškėja taip pat teismo prašė panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 6 d. raštą Nr. S-1800 „Dėl Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo draudimo laikymosi“. Atsižvelgiant į tai, kad šis atsakovės raštas yra priimtas vadovaujantis tais pačiais teisės aktais ir motyvais, kaip ir 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimas Nr. S-1619 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“, teismas nebekartoja aukščiau išdėstytų motyvų bei konstatuoja, kad šis raštas taip pat yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Pareiškėja prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad prie bylos nagrinėjimo išlaidų priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teisinėms paslaugoms apmokėti (išlaidos už advokato ar advokato padėjėjo konsultacijas, pagalbą rengiant bei paduodant procesinius dokumentus ir dalyvaujant nagrinėjant bylą teisme) bei kitos būtinos ir pagrįstos išlaidos, nesusijusios su teisinių paslaugų teikimu proceso šaliai (ABTĮ 39 straipsnio 1 dalies 3 punktas). ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nurodoma, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.

Maksimalius teikiamų teisinių paslaugų įkainius reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo (toliau – ir Rekomendacijos).

Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas už praėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje.

Byloje pateiktas 2018 m. birželio 13 d. mokėjimo nurodymas, patvirtinantis, kad pareiškėja sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, 2018 m. birželio 12 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 23/2018, kurioje nurodyta: susipažinimas su dokumentais, konsultacija, skundo rengimas, 8 val., 400 eurų. Taip pat pateiktas 2018 m. birželio 13 d. pinigų priėmimo kvitas Nr. 934630, patvirtinantis, kad pareiškėjos atstovė Z. K. sumokėjo advokatui R. D. 400 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad nurodyta suma už suteiktas paslaugas neviršija galimos pagal Rekomendacijų kriterijus numatytos maksimalios sumos, ši suma (400 Eur) ir 23 Eur žyminio mokesčio, iš viso 423 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų administracinę bylą nagrinėjant Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmuose, priteistina pareiškėjai iš atsakovės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsniu,

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Antroji reklamos atelje“ skundą tenkinti.

Panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. gegužės 22 d. reikalavimą Nr. S-1619 „Panaikinti išorinės reklamos įrengimo pažeidimą“.

Panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 2018 m. birželio 6 d. raštą Nr. S-1800 „Dėl Lietuvos Respublikos Reklamos įstatymo draudimo laikymosi“.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Antroji reklamos atelje“ iš Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 423 Eur (keturi šimtai dvidešimt trys Eur) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmus.