- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-03
- Bylos Nr.
- eA-213-438/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-64-3-02421-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Stasys Gagys, Romanas Klišauskas (pran.)
- Atsakovas
- Šiaulių miesto savivaldybės administracijos
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės „Antroji reklamos ateljė“
- Trečiasis asmuo
- akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Antroji reklamos ateljė“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui akcinei bendrovei „Lietuvos geležinkeliai“ dėl atsisakymo išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Antroji reklamos ateljė“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Antroji reklamos ateljė“) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2016 m. spalio 7 d. (pareiškėjas skunde nurodė neteisingą – 2016 m. spalio 8 d. datą) raštą Nr. S-2992 „Dėl prašymo suteikti teisę įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti prašomose reklamos vietose ant geležinkelio viaduko (duomenys neskelbtini) gatvėje“ (toliau – ir Raštas), kuriuo atsisakyta išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą; įpareigoti Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktorių priimti naują sprendimą – išduoti leidimą įrengti išorinę 72 kv. m ploto reklamą (po 36 kv. m iš kiekvienos pusės) ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) g. Šiaulių m. (unikalus Nr. duomenys neskelbtini).
2. Pareiškėjas paaiškino, jog jis 2016 m. rugpjūčio 8 d., vadovaudamasis Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašu, užpildė paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą bei kartu su kitais būtinais leidimui gauti dokumentais pateikė Administracijai. Pareiškėjas elektroniniu paštu 2016 m. rugpjūčio 8 d. gavo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos pranešimą, kuriame nurodyta, jog, be kita ko, paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą su dokumentais yra gauta; per 20 darbo dienų (nuo visų dokumentų gavimo dienos) ji bus išnagrinėta, išduotas leidimas arba pateiktas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti. 2016 m. spalio 8 d. pareiškėjas elektroniniu paštu gavo ginčijamą raštą, kuriame nurodyta, jog tokio pobūdžio reklamos įrengimas neleistinas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, o taip pat nėra numatytas Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane. Rašte taip pat atkreiptas dėmesys, kad Šiaulių miesto teritorijoje yra nuosekliai laikomasi nuostatų, kad reklamos įrenginiai ant tiltų ir viadukų sudaro neleistiną vizualinę taršą, uždengia grakščias inžinerinių statinių konstrukcijas ir darko miesto vaizdą, todėl leidimai tokio pobūdžio reklamos sklaidai neišduodami.
3. Pareiškėjas vertino, kad jis, iki 2016 m. rugsėjo 5 d. negavęs atsakovo atsakymo, jog Administracija atsisako išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą, laikė, jog leidimas išduotas ir kreipėsi į ūkio subjektus dėl reklaminių stendų (įrenginių) gamybos pagal Administracijai teiktą stendų projektą. Atsakovui praleido prašymo nagrinėjimo terminus daugiau nei mėnesį dėl neaiškių priežasčių ir tik 2016 m. spalio 8 d. Rašte pranešė pareiškėjui, jog leidimas įrengti išorinę reklamą yra neišduodamas. Taigi Administracijai laiku nepranešus, jog pareiškėjui leidimas išorinei reklamai nėra išduodamas, vadovaujantis Administracijos direktoriaus 2016 m. sausio 15 d. įsakymu Nr. A-54 patvirtintais Teisės įrengti ir eksploatuoti reklaminį inžinerinį įrenginį reklamos vietoje nuostatais, leidimas turėjo būti panaikintas Administracijos direktoriaus įsakymu, tačiau tai nebuvo padaryta. Atsakovo atsakyme privalėjo būti išdėstyta, kas tiksliai buvo pažeista ir dėl kokių priežasčių nėra išduodamas leidimas įrengti išorinę reklamą, kokie įstatymo saugomi interesai pažeidžiami. Pažymėjo, kad leidimo išdavimo klausimas yra susiję ir su akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Lietuvos geležinkeliai“ interesais, todėl individualiame administraciniame akte turėjo būti nurodyti motyvai, dėl kokių priežasčių AB „Lietuvos geležinkeliai“ skelbtas konkursas laikytinas neteisėtu ir kokias nuostatas ar taisykles pažeidė AB „Lietuvos geležinkeliai“, paskelbdami viešosios geležinkelių infrastruktūros objektų viešą nuomos konkursą dėl reklaminių plotų. Teigė, kad su šiuo administraciniu aktu nėra supažindinta AB „Lietuvos geležinkeliai“. Be to, Rašte nėra nurodomas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies punktas, kuriuo yra atsisakoma išduoti leidimą išorinei reklamai. Taip pat pažymėjo, kad Rašte nėra nurodoma, kokio nuostatų punkto reikalavimų neatitinka pateiktas prašymas, kas yra neleistina vizualinė tarša, kur ji numatyta.
Atsiliepimas
4. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
5. Atsakovas nurodė, kad jis tinkamai vykdė pareigas, numatytas taisyklėse, patikrino pareiškėjo pateiktų paraiškų bei prie jos pridėtus dokumentus. Atsakovas Rašte pateikė informaciją, kad tokio pobūdžio reklamos įrengimas neleistinas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, o taip pat nėra numatytas ir miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane. Šio įstatymo nuostatos yra imperatyvios ir privalomai vykdomos. Kiekvienas rūpestingas subjektas, planuojantis tam tikrus veiksmus, turi domėtis teisės aktų nuostatomis, kurios aktualios tokių veiksmų atlikimui. Pagal Taisyklių 12 punktą yra draudžiama įrengti išorinę reklamą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje ir kituose ¡statymuose nustatytais atvejais.
6. Atsakovas teigė, kad nebuvo jokio teisėto pagrindo, atsižvelgiant vien į formalų pareiškėjui pateiktą tarpinį patvirtinimą dėl paraiškos gavimo ir jos nagrinėjimo terminų, nesilaikyti galiojančių Lietuvos Respublikos teisės aktų ir atsakovo institucijų priimtų sprendimų nuostatų, reglamentuojančių reikalavimus išorinės reklamos leidimų išdavimui bei įrengimui. Pareiga patikrinti dokumentus yra imperatyvi ir ji buvo įvykdyta, buvo pateiktas neigiamas atsakymas pareiškėjui dėl reklamos leidimo išdavimo. Pareiškėjo skundas negali būti tenkinamas vien tuo pagrindu, kad nenurodytas konkretus straipsnio dalies punktas. Jei pareiškėjui kilo neaiškumų, jis galėjo kreiptis dėl papildomų paaiškinimų, susijusių su leidimo neišdavimu. Riziką dėl atitinkamų veiksmų vykdymo nesilaikant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatų prisiėmė pats pareiškėjas.
7. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą tenkinti, nurodydamas, kad leidimas buvo išduotas ir teisiškai nebuvo panaikintas.
II.
8. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Antroji reklamos ateljė“ skundą tenkino visiškai, panaikino atsakovo Raštą ir įpareigojo Administraciją tinkamai įforminti išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, Šiaulių mieste teisės aktų nustatyta tvarka; taip pat priteisė pareiškėjui iš atsakovo 800 Eur teismo išlaidų.
9. Teismas nurodė, kad ginčas kilo dėl atsakovo atsisakymo pareiškėjui išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą teisėtumo ir pagrįstumo. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Reklamos įstatymas, Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 (toliau – ir Taisyklės), Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. A-1222 (toliau – ir Aprašas). Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamo rašto neteisėtumą iš esmės grindžia, tuo, kad Administracija praleido paraiškos nagrinėjimo terminus, be to, atsakovo atsakymas (Raštas) yra be motyvų.
10. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. rugpjūčio 8 d. įteikė Administracijai paraišką išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą (reklama – (duomenys neskelbtini) g. ant viaduko, privatus Nr. 2, Nr. 4, 18 kv. m). 2016 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjui elektroniniu paštu buvo išsiųstas atsakymas, kuriame nurodyta, kad paraiška išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą su dokumentais yra gauta. Per 20 darbo dienų (nuo visų dokumentų gavimo dienos) bus išnagrinėta paraiška, išduotas leidimas arba pateiktas rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti. Jeigu bus pateikti ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai arba neteisingi duomenys, terminas bus skaičiuojamas nuo papildomų (patikslintų) dokumentų gavimo dienos. Jeigu per nurodytą terminą leidimas neišduodamas ir nepateikiamas motyvuotas rašytinis atsisakymas jį išduoti, laikoma, kad leidimas išduotas (išskyrus atvejus, kai dėl rinkliavos mokėtojo kaltės nesumokama rinkliavos rinkėjo nustatyta rinkliava, o leidimas panaikinamas Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, ir nenumatytas aplinkybes, kai jos atsirado ne dėl Savivaldybės administracijos kaltės). Pareiškėjas (leidimo turėtojas) turi teisę apskųsti Savivaldybės administracijos sprendimus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, jei mano, kad jo teisės ar įstatymų saugomi teisėti interesai yra pažeisti. Atsakovas Raštu taip pat informavo pareiškėją, jog tokio pobūdžio reklamos įrengimas neleistinas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, o taip pat nėra numatytas Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane. Atsakovas taip pat atkreipė dėmesį, kad Šiaulių miesto teritorijoje yra nuosekliai laikomasi nuostatų, kad reklamos įrenginiai ant tiltų ir viadukų sudaro neleistiną vizualinę taršą, uždengia grakščias inžinerinių statinių konstrukcijas ir darko miesto vaizdą, todėl leidimai tokio pobūdžio reklamos sklaidai neišduodami.
11. Teismas nustatė, kad Administracijoje 2016 m. rugpjūčio 8 d. gauta pareiškėjo paraiška, o atsakymas į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. paraišką pateiktas tik 2016 m. spalio 7 d., t. y. praleidus 20 darbo dienų terminą. Teismas konstatavo, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 17 punktą ir Aprašo 24 punktą. Teismas sprendė, kad pagal Taisyklių 17 punktą šiuo atveju leidimas buvo išduotas ir nepanaikintas.
12. Teismas taip pat nustatė, kad ginčijamame Rašte yra nurodyti du paraiškos netenkinimo pagrindai: 1) tokio pobūdžio reklamos įrengimas neleistinas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį, o taip pat nėra numatytas Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane; 2) Šiaulių miesto teritorijoje yra nuosekliai laikomasi nuostatų, kad reklamos įrenginiai ant tiltų ir viadukų sudaro neleistiną vizualinę taršą, uždengia grakščias inžinerinių statinių konstrukcijas ir darko miesto vaizdą, todėl leidimai tokio pobūdžio reklamos sklaidai neišduodami.
13. Teismas padarė išvadą, kad pirmasis pagrindas netenkinti pareiškėjo paraiškos nėra pakankamai motyvuotas, nes Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalis susideda iš penkių punktų, tačiau kurio konkrečiai punkto pareiškėjas neatitinka, atsakovas nenurodo. Jeigu pažeisti visi Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies punktai, yra neaišku, kuo pažeidimai pasireiškė, kadangi Rašte nėra jokių faktų bei įrodymų. Teismas konstatavo, jog Rašte nėra nurodytas tinkamas tokio sprendimo pagrindas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo prasme. Teismas taip pat sutiko su pareiškėjo pozicija dėl antrojo atsisakymo tenkinti paraišką pagrindo, kuriuo yra tik atkreipiamas dėmesys, tačiau nėra nurodomas konkretaus įstatymo nuostatų draudimas išduoti leidimą išorinei reklamai. Teismas sprendė, jog teisiškai toks pagrindimas yra niekinis.
14. Įvertinęs bylos aplinkybes ir teisinį reguliavimą, teismas sprendė, kad atsakovas, priimdamas ginčijamą Raštą, turėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą, todėl ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 3 punktą yra pagrindas panaikinti Raštą Nr. S-2992, kuriuo atsisakoma pareiškėjui išduoti leidimą įrengti reklaminį inžinerinį įrenginį ir jį eksploatuoti prašomose reklamos vietose ant geležinkelio viaduko (duomenys neskelbtini) gatvėje.
15. Teismas, vadovaudamasis Taisyklių 20 punktu, kuriame nurodyta, jog leidimas gali būti išduodamas tiesiogiai leidimą išduodančioje institucijoje, siunčiamas registruotu laišku arba, atsižvelgiant į įdiegtas technines priemones, elektroninėmis priemonėmis, ir atsižvelgęs į tai, kad konstatuota, jog leidimas yra išduotas, įpareigojo Administraciją tinkamai įforminti išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą ant geležinkelio viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, teisės aktų nustatyta tvarka.
16. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad teismo sprendimu yra tenkinami visi pareiškėjo reikalavimai, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 kartu su Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 2 punkte nurodytus kriterijus, ginčo pobūdį ir skaičiavimus, pareiškėjui iš atsakovo priteisė 800 Eur teismo išlaidų.
III.
17. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybės administracija apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
Atsiliepimas
18. Atsakovas mano, jog skundžiamu teismo sprendimu yra pažeistos materialiosios teisės normos, nukrypta nuo pareiškėjo prašymų suformuluoti teismui ir taip nepagrįstai išeita už bylos nagrinėjimo ribų, taip pat netinkamai įvertinti įrodymai byloje ir dėl jų visiškai nepasisakyta, o tik subjektyviai palaikoma pareiškėjo nuomonė. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir neatitinkantis teisingumo ir teisėtumo principų.
19. Atsakovas teigia, kad teismas padarė subjektyvią prielaidą, jog galimai buvo pažeistos visos Reklamos įstatymo 12 straipsnio dalys, nors iš byloje pateiktų aplinkybių (vietos, kur norima įsirengti reklaminį įrenginį, pateikto reklaminio įrenginio projekto, bei paties pareiškėjo skundo) yra akivaizdu, kad pareiškėjas ginčija faktą, jog nėra pagrindo neišduoti leidimo reklamai šioje vietoje. Teismas visiškai neatskleidžia normos turinio ir nenurodo, kaip pareiškėjui toks atsakymas (Raštas) sutrukdė ginti savo teises ar imtis atitinkamų veiksmų. Taigi pareiškėjas tik formaliai teigia, kad jam neaišku, koks 12 straipsnio 1 dalies punktas taikomas.
20. Atsakovas nurodo, kad yra akivaizdu, jog pareiškėjas neturėjo jokio teisėto lūkesčio tikėtis, kad jam bus išduotas leidimas, kai tai neleidžiama Reklamos įstatymu. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, kad siekiama įrengti išorinę reklamą virš kelio, kai tai nėra leidžiama pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatas. Taigi negali būti pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad pareiškėjui galimai nėra aišku, kokia yra leidimo neišdavimo priežastis, nes nenurodytas konkretus straipsnio punktas. Teismas nevertino pateikto atsakymo pagrįstumo ir jo įtakos leidimo išdavimo formaliam traktavimui. Atsakovo nuomone, Taisyklių nuostatos nėra viršesnės už Reklamos įstatymo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas taip pat nukrypo nuo Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo praktikos, kurioje išaiškinta, kad konstitucinė teisingumo samprata suponuoja m formatų, nominalų teismo vykdomą teisingumų, o vien formaliai teismo vykdomas teisingumas nėra tas teisingumas, kuri įtvirtina, saugo ir gina Konstitucija.
21. Atsakovas teigia, kad teismas nemotyvuotu ir nepagrįstu pateiktų įrodymų bei argumentų tyrimu sprendime pažeidė ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje formuojamas nuostatas, kad šiuolaikinė teisės samprata remiasi aiškiu teisės ir įstatymo skyrimu pripažįstant teisę fundamentalesniu dalyku negu įstatymas.
22. Atsakovas nurodo, kad pagal Taisyklių 14.3 punktą leidimus išduodanti institucija skelbia informaciją apie leidimu išdavimo savivaldybės interneto svetainėje, taigi pareiškėjas turėjo galimybę pats pasidomėti, nes informacija yra viešai prieinama. Pareiškėjas būtų pamatęs, kad tokios informacijos Šiaulių miesto savivaldybės interneto puslapyje nėra, taigi dėl to taip pat negalima vertinti, kad leidimas buvo išduotas. Teismas šias aplinkybės taip pat nevertino. Be to, pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad per laikotarpį nuo tariamo leidimo išdavimo momento buvo atlikti tam tikri išorinės reklamos įrengimo darbai, taigi pareiškėjas žinojo, kad jam reklamos leidimas nėra išduotas, pareiškėjas neteikė jokių skundų ar prašymų dėl atsakovo neveikimo ar galimai neteisėtų veiksmų.
Žemesnės instancijos teismas
23. Atsakovas vertina, kad pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, jog turi ginčo vietos reklamai valdymo teisę penkeriems melams. Teismas visiškai neanalizavo šios informacijos. Taigi pagal Taisykles reklamos leidimas šiuo atveju taip pat negali būti laikomu išduotu, kadangi turi būti aiškus leidimo išdavimo terminas, kuris yra privalomas kaip leidimo rekvizitas.
Atsiliepimas
24. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas pagal pateiktą paraišką reklamos leidimui prašė leisti sumokėti rinkliavą dalimis. Pareiškėjas rinkliavos nemokėjo, nesikreipė dėl jos sumokėjimo (jei manė, kad jam leidimas yra išduotas). Teismas nevertino šių aplinkybių.
25. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas, išreiškęs valią atsiimti leidimą arba motyvuotą rašytinį atsisakymą kanceliarijoje ir jo negavęs, nesirūpino leidimo išdavimu ir nesikreipė į atsakovą, kad sužinotų aplinkybes, susijusias su klausimo sprendimu, taigi pareiškėją tenkino tokie atsakovo veiksmai leidimo išdavimo procese. Tačiau teismas nepasisakė dėl šios aplinkybės įtakos leidimo išdavimo procese, taip pat nenagrinėjo aplinkybės, kurią pripažino ir pareiškėjo atstovai byloje, kad išorinė reklama nebuvo ir nėra įrengta. Teismas išėjo už ginčo ribų, nes pareiškėjo reikalavimais buvo panaikinti Raštą ir įpareigoti Administracijos direktorių priimti naują sprendimą – išduoti leidimą įrengti išorinę 72 kv. m. ploto reklamą (po 36 kv. m. iš kiekvienos pusės) ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) g. Šiaulių mieste (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), o teismas nusprendė, kad leidimas yra išduotas ir visiškai patenkino pareiškėjo skundą, kai vienas iš prašymų buvo įpareigoti atsakovą priimti naują sprendimą dėl leidimo išdavimo.
26. Pareiškėjas UAB „Antroji reklamos ateljė“ atsiliepime prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir priteisti pareiškėjui patirtas išlaidas už teisines paslaugas.
Šalies argumentai
27. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju atsakovui padarius procedūrinius Taisyklių 17, 18 punktuose nurodytų reikalavimų pažeidimus, skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.
28. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas neįrodė ir nepagrindė, jog Raštas yra motyvuotas ir atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytas nuostatas.
Atsiliepimas
29. Pareiškėjas vertina, kad Administracijos Teisės skyrius, pažeisdamas konstitucines nuostatas (atsiliepime ir apeliaciniame skunde nurodė, kad leidimas neišduotas, nes draudžia Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir žinodamas, jog ant daugelio Lietuvos Respublikoje esančių viadukų, kurie yra virš kelių, t. y. virš važiuojamosios dalies yra įrengti reklaminiai stendai su skleidžiama reklama, nepagrįstai teigia, jog tokia reklama negalima ant viadukų.
30. Trečiasis suinteresuotas asmuo AB „Lietuvos geležinkeliai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Pažymi, kad nors Rašte nurodyta, jog tokio pobūdžio reklamos įrengimas neleistinas pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir nėra numatytas Šiaulių miesto išorinės vaizdinės reklamos specialiajame plane, tačiau nėra įvardytas konkretus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies punktas, kuriuo atsisakoma išduoti leidimą. Taip pat atkreipia dėmesį, kad Rašte išdėstyti teiginiai, jog Šiaulių miesto teritorijoje yra nuosekliai laikomasi nuostatų, kad reklamos įrenginiai ant tiltų ir viadukų sudaro neleistiną vizualinę taršą, uždengia grakščias inžinierinių statinių konstrukcijas ir darko miesto vaizdą, todėl leidimai tokio pobūdžio reklamos sklaidai neišduodami, nepagrįsti jokiomis teisės aktų normomis. Nesutinka su Administracijos teiginiais, kad teismas, priimdamas sprendimą, apsiribojo tik formaliu vertinimu, o pareiškėjas neturėjo jokio teisėto lūkesčio tikėtis, kad jam bus išduotas leidimas. Pažymi, kad Administracija per 20 darbo dienų nenurodė jokių trūkumų pareiškėjo pateiktuose dokumentuose ir neprašė pateikti papildomus duomenis. Vertina, kad pareiškėjas pagrįstai tikėjosi, jog jam yra išduotas leidimas įrengti išorinę reklamą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
31. Šioje byloje kilo ginčas iš esmės dėl atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos atsisakymo išduoti leidimą įrengti išorinę 72 kv. m ploto reklamą ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) g. Šiaulių m. (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), teisėtumo ir pagrįstumo.
32. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnyje nustatytomis apeliacinio skundo nagrinėjimo ribomis, nurodo, kad, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, ir pasisako tik dėl apelianto apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.
Žemesnės instancijos teismas
33. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017 m. balandžio 27 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Antroji reklamos ateljė“ skundą tenkino visiškai ir panaikino atsakovo Raštą bei įpareigojo Administraciją tinkamai įforminti išduotą leidimą įrengti išorinę reklamą ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, Šiaulių mieste teisės aktų nustatyta tvarka, konstatavęs, kad atsakovo Raštas nėra pakankamai motyvuotas, nes nenurodyta konkretus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies punktas, taip pat Administracija pažeidė Taisyklių 17 punktą ir Aprašo 24 punktą, nes praleido paraiškos nagrinėjimo terminus.
34. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, nes priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Atsakovo apeliaciniame skunde nėra pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, ir atsakovas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė.
35. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste pažymi, kad reikalavimus išorinės reklamos įrengimui nustato Reklamos įstatymo 12 straipsnis, taip pat ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 patvirtintos Išorinės reklamos įrengimo taisyklės, Šiaulių miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. A-1222 patvirtintas Aprašas. Primintina, kad Taisyklių 17 punkte nurodyta, kad pareiškėjui leidimas turi būti išduotas arba rašytinis motyvuotas atsisakymas jį išduoti pateiktas ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo visų dokumentų, kurių reikia leidimui išduoti, gavimo. Jeigu pateikti ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai arba neteisingi duomenys, terminas skaičiuojamas nuo visų arba papildytų (patikslintų) dokumentų gavimo dienos. Leidimas išduodamas paraiškoje nurodytu būdu. Taisyklių 18 punkte nurodyta, jog jeigu per Taisyklių 17 punkte nurodytą terminą leidimus išduodanti institucija neišduoda leidimo ir nepateikia motyvuoto rašytinio atsisakymo išduoti leidimą, laikoma, kad leidimas išduotas. Taisyklių 37 punkte nurodyta, kad leidimo galiojimas panaikinamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 10 dalyje nustatytais atvejais. Aprašo 24 punkte nurodyta, kad jeigu per 20 darbo dienų nuo visų dokumentų, kurių reikia leidimui išduoti, gavimo leidimas neišduodamas ir nepateikiamas leidimo rengėjo ar rinkliavos atsakymas pareiškėjui, laikoma, kad leidimas išduotas (išskyrus atvejus, kai dėl rinkliavos mokėtojo kaltės nesumokama rinkliavos rinkėjo nustatyta rinkliava, o leidimas panaikinamas Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, ir nenumatytas aplinkybes, kai jos atsirado ne dėl Savivaldybės administracijos kaltės).
36. Apeliacinės instancijos teismo kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl Taisyklių ar Aprašo taikymo, todėl atsakovas apeliaciniame skunde nepagrįstai deklaratyviai teigia, jog Taisyklių nuostatos (dėl leidimo išdavimo praleidus 20 dienų terminą) negali būti taikomos, be to, pats atsakovas apeliaciniame skunde remiasi tam tikromis Taisyklių nuostatomis. Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad minėtos Taisyklės galioja šioje byloje susiklosčiusiems teisiniams santykiams reguliuoti, atsakovas nepateikė jokių pagrįstų duomenų ar aplinkybių, kodėl šiuo atveju negalima taikyti Taisyklių 17–18 punktus, numatančius konkrečias Administracijos neveikimo pasekmes.
37. Taip pat nagrinėjamu atveju primintina, kad pačios Administracijos direktoriaus 2013 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. A-1222 patvirtintas Leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimo tvarkos aprašo 13.2 punktas įtvirtina, kad leidimo rengėjas, nustatęs, jog paraiška ir (ar) kiti dokumentai nevisiškai, neteisingai užpildyti arba juose pateikti neteisingi duomenys, arba jie neatitinka teisės aktų nustatytų reikalavimų, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo dokumentų gavimo paraiškoje nurodytu būdu praneša apie tai pareiškėjui ir nustato 5 darbo dienų terminą trūkstamiems arba patikslintiems dokumentams pateikti, taip pat informuoja, kad terminas leidimui išduoti skaičiuojamas nuo visų tinkamai įformintų dokumentų gavimo dienos.
38. Bylos duomenimis, be kita ko, nustatyta, kad Administracijoje pareiškėjo paraiška buvo gauta 2016 m. rugpjūčio 8 d., o atsakymas (ginčijamu Raštu) į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. paraišką pateiktas tik 2016 m. spalio 7 d. – žymiai praleidus 20 darbo dienų terminą (t. y. po dviejų mėnesių). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šias aplinkybes, visiškai pagrįstai konstatavo, kad atsakovas pažeidė Taisyklių 17 punktą ir Aprašo 24 punktą. Atsakovo skundo argumentai, siejami su pareiškėjo pareiga domėtis, ar Administracija išdavė leidimą įrengti reklamą, nėra naikinantys atsakovo atsakomybę dėl praleisto 20 darbo dienų termino atsakyti pareiškėjui arba per 5 darbo dienas konstatuoti trūkumus įpareigojant juos ištaisyti, todėl taip pat vertinami kaip deklaratyvūs. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad atitinkamas paraiškos įvertinimas ir trūkumų identifikavimas yra Administracijos tiesioginė veikla pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ir kitus teisės aktus, todėl adekvati, savalaikė pagalba ir informacijos teikimas asmeniui, trūkumų taisymo instituto taikymas užkerta galimybę kilti neaiškumams ir Reklamos įstatymo pažeidimams.
39. Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog pagal galiojantį ir taikytiną Taisyklių 17 punktą šiuo atveju leidimas pareiškėjui buvo išduotas dėl aplinkybės, kad per nurodytą terminą Administracija leidimo neišdavė ir nepateikė motyvuoto rašytinio atsisakymo jį išduoti. Taigi šiuo atveju atsakomybė dėl išduoto leidimo reklamai atitikimo Reklamos įstatymui tenka atsakovui. Pažymėtina, kad minėtas išvadas patvirtina ir paties atsakovo 2016 m. rugpjūčio 9 d. el. laiškas pareiškėjui (I t., e. b. l. 23), kuriame iš esmės pateiktas Taisyklių 17 –18 punkto nuostatų reguliavimas, be kita ko, nurodant, jog „Jeigu per nurodytą terminą leidimas neišduodamas ir nepateikiamas motyvuotas rašytinis atsisakymas jį išduoti, laikoma, kad leidimas išduotas (išskyrus atvejus, kai dėl rinkliavos mokėtojo kaltės nesumokama rinkliavos rinkėjo nustatyta rinkliava, o leidimas panaikinamas Savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymu, ir nenumatytas aplinkybes, kai jos atsirado ne dėl Savivaldybės administracijos kaltės)“.
40. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į teisinį reguliavimą ir įvertinęs atsakovo Rašto į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 8 d. paraišką turinį (I t., e. b. l. 24), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas taip pat visiškai pagrįstai sprendė, jog Rašte atsakovo nurodyti paraiškos netenkinimo pagrindai nėra pakankamai motyvuoti ir pagrįsti (t. y. nenurodytas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies punktas, kurio pažeidimą įžvelgia atsakovas) pagal VAĮ 8 straipsnio 1 dalį, kuri įtvirtina, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovas ginčijamą Raštą priėmė pažeisdamas pagrindines procedūras, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą, sprendimas (Raštas) įstatymo nustatytu būdu nemotyvuotas, t. y. neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytų reikalavimų, prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, todėl negali būti laikomas pagrįstu, teisėtu ir teisingu.
41. Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, taip pat iš esmės pritardamas kitiems pirmosios instancijos teismo argumentams, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad atsakovo Raštas, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) g. Šiaulių m., yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai panaikintas atitinkamai įpareigojant įforminti leidimą pareiškėjui įrengti išorinę reklamą ant viaduko, esančio (duomenys neskelbtini) gatvėje, Šiaulių mieste teisės aktų nustatyta tvarka.
42. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Atsižvelgiant į tai, kad kiti atsakovo nurodomi apeliacinio skundo argumentai yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepaneigiantys skundžiamo sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.
43. Peržiūrėjusi bylą ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai aiškino ir taikė materialines bei procesines teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, byloje esančių įrodymų visumą vertino pagal ABTĮ 56 straipsnyje nustatytas taisykles, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.
44. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo išlaidas, t. y. iš viso 300 Eur. Nurodytoms išlaidoms pagrįsti pareiškėjas pateikė 2017 m. birželio 14 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 26/2017 ir 2017 m. birželio 19 d. pinigų priėmimo kvitą. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad pareiškėjas 2017 m. birželio 19 d. teismui pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kurį surašė pareiškėjo atstovas advokatas (duomenys neskelbtini), todėl konstatuotina, kad pareiškėjas patyrė atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą (kuris yra atmetamas) parengimo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas tinkamai pagrindė teismo išlaidas ir šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) 8.11 punkte nustatyto dydžio, pareiškėjui iš atsakovo priteistina 300 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą (ABTĮ 40 str. 1, 5 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjui UAB „Antroji reklamos ateljė“ iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės administracijos 300 Eur (tris šimtus eurų) teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis neskundžiama.