Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas, I-422-162/2016

Teismas: Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2016-04-06
Bylos Nr.: I-422-162/2016
Teisminio proceso Nr.: 3-63-3-00046-2015-3
Bylos rūšis: administracinė byla

Teisėjai: Eglė Kiaurakytė, Vida Stonkuvienė, Dalia Gumuliauskienė
Pareiškėjas: D. R.
Atsakovas: Palangos miesto savivaldybės
Trečiasis asmuo: A. Mončio, viešosios įstaigos Registrų centro Klaipėdos filialo, A. V., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, viešajai įstaigai A

Kategorijos

1.11.5.3Nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo sąlygos ir tvarka
1.11.6Valstybės išperkamas nekilnojamasis turtas
1.11.7Atlyginimas už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą
1.11.12Kitos su nuosavybės teisių atkūrimu susijusios bylos
1.15.2.3.1Turtinė žala
1.15.2.3.2Neturtinė žala
3.21Teismo sprendimas

Administracinė byla Nr. I-422-162/2016 Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00046-2015-3Procesinio sprendimo kategorija 1.11.5.3; 1.11.6; 1.11.7; 1.11.12; 1.15.2.3.1; 1.15.2.3.2; 3.21 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. balandžio 6 d. Klaipėda

Klaipėdos apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Gumuliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Eglės Kiaurakytės ir Vidos Stonkuvienės,

sekretoriaujant Živilei Račkauskienei,dalyvaujant pareiškėjui D. R.,pareiškėjo D. R. atstovui V. B.,atsakovo Palangos miesto savivaldybės atstovui Vytautui Korsakui,

trečiojo suinteresuoto asmens A. Mončio namų-muziejaus atstovei Loretai Birutei Turauskaitei,

trečiojo suinteresuoto asmens viešosios įstaigos Registrų centro Klaipėdos filialo atstovui Augeniui Pranui Demeniui,

trečiojo suinteresuoto asmens A. V. atstovui V. M.,

2016 m. kovo 17 d. viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. R. skundą ir patikslintą skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, viešajai įstaigai Registrų centro Klaipėdos filialui, viešajai įstaigai A. Mončio namams-muziejui, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritoriniam padaliniui, A. Mončio paramos fondui, A. V. dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 dalies panaikinimo, įpareigojimo atkurti nuosavybės teises, įpareigojimo atlikti veiksmus bei turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėjas D. R. kreipėsi į teismą, prašydamas:

1) panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 „Dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo“ 2 ir 3 punktus, kuriais nuspręsta atkurti D. R. nuosavybės teises į buvusį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jo negrąžinant natūra, o kompensuojant pinigais rinkos verte – 1 285 000 Lt;

2) įpareigoti atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais tik už privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m., išmokamos kompensacijos dydį nustatant pagal už šias patalpas mokėtą kainą, nurodytą 2012 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. GB-540, t. y. 188 253 Eur;

3) įpareigoti atsakovą kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl pensionato „Pušynas“ išbraukimo iš išperkamų objektų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 sąrašo;

4) įpareigoti atsakovą inventorizuoti pensionatą „Pušynas“ ir jo priklausinį rūsį bei pakeisti VĮ Registrų centre klaidingą rašą dėl „Jūratės“ sanatorijos;

5) priteisti 326 800 Eur turtinės žalos atlyginimą;

6) priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas D. R. skunde (I t., b. l . 43-54) ir patikslintame skunde (II t., b. l. 6-10) nurodo, kad Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. A1-1310 jam buvo atkurtos nuosavybės teisės į buvusį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jo negrąžinant natūrą, o kompensuojant pinigais rinkos verte ir išmokant 1 285 000 Lt kompensaciją. Pareiškėjas su minėtu įsakymu nesutinka, argumentuodamas, kad jam nepagrįstai buvo atkurtos nuosavybės teisės būtent į gyvenamąjį namą, o ne į ūkinės-komercinės paskirties pastatą, kadangi gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), niekada nebuvo. Pabrėžia, jog Lietuvos Aukščiausias Teismas 2007 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007 konstatavo, kad pareiškėjas yra pretendentas atkurti nuosavybės teises į neteisėtai nusavintą 0,1585 ha žemės sklypą ir jame esantį ūkinės-komercinės paskirties pastatą, buvusią vilą „Pušynas“, esančią adresu (duomenys neskelbtini), tačiau ne į gyvenamąjį namą. Be to, Palangos miesto savivaldybės atsakymuose, pareiškėjo prašymuose bei teismuose visada buvo nagrinėjami klausimai dėl ūkinės-komercinės paskirties objekto vilos „Pušynas“, o ne gyvenamojo namo grąžinimo. Akcentuoja, kad Lietuvos Aukščiausias Teismas 2007 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-585 taip pat nustatė, kad V. N. 1938 m. kovo 29 d. prašė leidimo statyti medinę vilą ir ūkio trobesį; V. N. įmonė veikė ir reklamavosi lankstinukuose kaip V. N. maitinimo ir laikino apgyvendinimo įmonė pensionatas „Pušynas“ ir buvo nacionalizuota kaip ūkinės-komercinės paskirties įmonė. Pabrėžia, jog Palangos miesto savivaldybės užsakymu 2012 m. liepos 10 d. atliktos statinio techninės ekspertizės akte Nr. 1012002 ekspertai nurodė, kad vila „Pušynas“ nėra iš esmės perstatyta. Pareiškėjas teigia, kad dėl šios priežasties vilai „Pušynas“ negalėjo būti nustatyta kita pastato paskirtis. Pažymi, jog teisinis reglamentavimas nustato skirtingą ūkinės-komercinės paskirties objektų bei gyvenamųjų namų išpirkimo sąlygas ir atlyginimo būdus. Administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatus galima išpirkti pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 15 straipsnio 3 punktą kaip gyvenamuosius namus, jeigu jie yra gyvenamojo komplekso priklausiniai, tačiau neaišku, kokiai kompleksinio kultūros paveldo daliai galima priskirti pensionatą „Pušynas“.

Nurodo, jog Palangos miesto savivaldybė iki 1997 m. spalio 20 d. turėjo pateikti duomenis apie gyvenamuosius namus, pertvarkytus į negyvenamąsias patalpas ir naudojamus kultūros ir kitoms reikmėms. Nors pensionatas „Pušynas“ dar nebuvo pertvarkytas, tačiau Palangos miesto savivaldybės meras Lietuvos Respublikos Vyriausybei 1997 m. lapkričio 18 d. rašte Nr. 1-168 pateikė suklastotus duomenis, kad pastatas jau yra pertvarkytas. Palangos miesto valdyba 1998 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 236 pavedė A. Mončio paramos fondui rengti rekonstrukcijos projektą, nors rekonstrukcijos darbai vyko tik 1999 metais, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 356, kuriuo pastatas buvo įtrauktas į išperkamųjų gyvenamųjų namų sąrašą, buvo priimtas 1999 m. kovo 30 d., t. y. prieš atliekant rekonstrukciją, kuri dar ir šiandien nėra užbaigta. Pabrėžia, jog šis faktas iš esmės konstatuotas ir 2014 m. lapkričio 26 d. turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės akte Nr. 460/2380. Nurodo, kad statybos darbams atlikti reikėjo turėti statybos leidimą, kurio laikinasis nuomininkas VšĮ A. Mončio paramos fondas neturėjo. Mano, kad teisėti pastato pertvarkymai buvo tik tie, kurie buvo atlikti iki Atkūrimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos datos, t. y. iki 1991 m. rugpjūčio 1 d., todėl po šios datos visi neteisėti nusavinti pastatai tapo ginčo objektais ir tik ypatingais atvejais galėjo būti pertvarkymai atliekami teisėtai. Tie ypatingi atvejai yra tada, kai pastatas pritaikytas ir jame veikia ligoninė, mokykla, biblioteka, kultūros namai arba seniai gyvena pastovūs gyventojai pritaikytuose butuose, kai jų veikla yra susiformavusi per daugelį metų ir jos negalima pakeisti ar be didelių sąnaudų perkelti kitus, kai jų veikla yra tęstinė ir nepakeičiama. Pažymi, jog V. N. pensionate buvo tik pagalbinės patalpos „Jūratės“ sanatorijos sveikatos reikmėms, kurių po sanatorijos likvidavimo nebereikėjo. 1989 metai iš Kurhauzo laikinai buvo perkelta žinybinė sanatorijos biblioteka ir ūkinis sandėlis, kurie buvo likviduoti. Teigia, jog nebuvo susiformavęs joks kultūros centras, todėl mano, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybei buvo pateikti suklastoti duomenys ne tik apie pastato paskirtį, bet ir apie jo pertvarkymus dėl to pensionatas „Pušynas“ ir pagal šiuos duomenis neatitinka sąlygų būti išperkamu ir jis turi būti išbrauktas iš valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo.

Nurodo, kad vietoje namo į valstybės išperkamų objektų sąrašą buvo įtrauktas visas 956 kv. m. ploto ūkinės-komercinės paskirties pensionato „Pušynas“ pastatas, nors Palangos miesto savivaldybė viso pastato muziejaus reikmėms nepanaudojo. Pažymi, jog ginčo pastate – kultūros namuose (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) yra suformuoti keli nekilnojamojo turto objektai. Negyvenamoji patalpa – biblioteka nuosavybės teise priklauso Palangos miesto savivaldybei, tačiau kiti nekilnojamojo turto objektai – butai nuosavybės teise priklauso trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V., įsigijusiam juos iš kitų privačių asmenų, kuriems patalpų perleidimo pagrindas neaiškus. Mano, jog kyla pagrįstų abejonių, ar sandoriai dėl minėtų nekilnojamojo turto objektų perleidimo privatiems asmenims nepažeidžia viešojo intereso, nes minėtas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), dar 1992 m. lapkričio 30 d. potvarkiu Nr. 1171p buvo perduotas Palangos miesto valdybai ir tokiu būdu jame suformuoti nekilnojamojo turto objektai negalėjo atitekti privatiems asmenims. Be to, 1992 m. lapkričio 30 d. potvarkiu Nr. 1171p pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), nebuvo perleistas Palangos miesto savivaldybės nuosavybėn, o buvo tik perduotas jai valdyti, tačiau šio potvarkio pagrindu buvo įregistruota Palangos miesto savivaldybės nuosavybė į negyvenamąją patalpą – biblioteką. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, savivaldybė aplamai negalėjo įgyti tokios nuosavybės teisės ir tai tapo įmanoma tik priėmus 1994 m. gruodžio 20 d. įstatymą Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“. Mano, kad savivaldybei nekilnojamas turtas buvo perleistas nesilaikant įstatymais nustatytos tvarkos. Nurodo, jog pareiškėjas dar 1991 m. gruodžio 31 d. pateikė prašymą atkurti jam nuosavybės teises į pastatą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisės atkūrimo klausimas dėl minėto turto, šiuo turtu nebuvo galima disponuoti bei jis negalėjo būti perleistas tretiesiems asmenims. Dalį pastato perleidus privatiems asmenims ir nesant galimybės atkurti nuosavybės teisės į dalį pastato „Pušynas“, todėl už šią dalį prašo įpareigoti savivaldybę atkurti nuosavybės teises išmokant 188 253 Eur (650 000 Lt) kompensaciją, kurią sudaro 2012 m. sausio 24 d. notaro patvirtinti keturių butų pardavimo sandoriai.

Teigia, jog dėl septyniolika metų vilkinto nuosavybės teisių atkūrimo patyrė didelius išgyvenimus, dėl per ilgo bylinėjimosi prarado daug laiko bei pablogėjo pareiškėjo sveikata. Dėl to patyrė neturtinę žalą, kurią įvertina 100 000 Eur suma. Taip pat nurodo patyręs 326 800 Eur turtinę žalą, kurią sudaro: 15 929 Eur išlaidos advokatams bei negautos 21 739 Eur turto nuomos pajamos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo posėdžio metu pareiškėjas D. R. ir jo atstovas V. B. skundą bei patikslintą skundą palaikė ir prašė juos tenkinti skunde bei patikslintame skunde nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Teismo posėdžio metu papildomai pažymėjo, jog pareiškėjui taip pat nebuvo paskaičiuota kompensacija už rūsį ir nugriautą intarpą tarp rūsio ir pastato.

Atsiliepimas

Atsakovo Palangos miesto savivaldybės atstovas Vytautas Korsakas teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas paaiškino, jog pastato dalis, kuri sandoriais buvo perduota privatiems asmenims, buvo pristatyta jau po nacionalizacijos, todėl pareiškėjui ši dalis net nepriklauso, tačiau pareiškėjui kompensacija buvo paskaičiuota už visą pastatą.

Palangos miesto savivaldybė atsiliepimuose (I t., b. l. 95-96, II t., b. l. 32-33) nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356, pastatas (duomenys neskelbtini), yra priskirtas valstybės išperkamų gyvenamųjų namų kategorijai. Išperkama vila buvo gyvenamasis namas-vasarnamis, kuriame buvę savininkai pastoviai gyveno. Nurodo, kad šiuo metu pastate veikia muziejus, kuris buvo įsteigtas 1998 metais, todėl Palangos miesto savivaldybės administracija atsisako kreiptis į Vyriausybę dėl šio pastato statuso pakeitimo.

Šalies argumentai

Paaiškina, jog pats pretendentas D. R. savo pareiškime teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, kad V. N. su M. V.pasistatė vilą „Pušynas“, kurioje kartu gyveno iki nacionalizacijos. M. V. kaip ir daugelis palangiškių turėjo gyvenamąjį namą-vilą, kurioje pastoviai gyveno, o vasaromio patalpas nuomojo poilsiautojams. Kaip ir anksčiau, taip ir šiuo metu, visų svečių namų Palangoje paskirtis yra gyvenamasis namas. 1942 m. butų-ūkių sąraše V. N. pastatas įvardintas kaip namas, kuriame pastoviai gyvena 2 žmonės (V. N. su motina S. N.). Pabrėžia, jog sąvokos „vila“ ir „viešbutis“ yra skirtingos. Nurodo, kad pastatą buvo leista statyti kaip vilą. Lietuvos valstybinio archyvo 1993 m. lapkričio 24 d. pažymėjimas patvirtina, kad V. N. 1942 m. gyveno ginčo pastate su motina S. N., kuri buvo išlaikoma sūnaus. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija 2012 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. (13-1)-D8-9679 Palangos miesto savivaldybės administracijai nurodė, kad A. Mončio muziejaus reikmėms naudojamas pastatas natūra negrąžinamas.

Nurodo, jog pastatas Kultūros verstybių registre įregistruotas 2009 m. gruodžio 16 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos akto Nr. PL-RM-06 pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 pastatas S(duomenys neskelbtini), yra valstybės išperkamas, todėl už išperkamą pastatą valstybė pretendentui išmoka teisingą kompensaciją, atitinkančią išperkamo pastato rinkos vertę. Nurodo, jog valstybei priklausantis sklypas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), yra nekilnojamosios vertybės teritorijoje. Kultūros vertybė yra Palangos miesto istorinė dalis (unikalus kodas: 12613), kuri kultūros vertybe paskelbta Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 1995 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 103 ir Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190. Pagal Specialųjį paminklosauginį planą yra saugoma užstatymo sistema, griežčiausioje paminklosauginio režimo teritorijoje.

Pažymi, jog išperkamą turtą įvertino kvalifikuotas turto vertintojas UAB „Auditas ir konsultacijos“, o turto vertinimo ataskaitos duomenys kitais įrodymais nėra paneigti. Mano, kad išperkamo turto suma yra pagrįsta, nes pastatas buvo blogos būklės, pastoviai buvo remontuojamas, o dabartinis pastato vaizdas ir būklė yra išlaikyti tik dabartinių savininkų atliktų remontų dėka.

Nesutinka su pareiškėjo prašoma atlyginti turtine ir neturtine žala. Pareiškėjo iniciatyva kelerius metus ginčus sprendė teismai, todėl užtruko nuosavybės teisių atkūrimas. Nurodo, jog pareiškėjui pastoviai buvo siūloma teisinga kompensacija, tačiau pareiškėjas yra klaidingai įsitikinęs, kad muziejaus pastatas jam turi būti grąžintas būtent natūra. Mano, kad pareiškėjo reikalavimai grindžiami hipotetiškai, pareiškėjas nurodo menamus turtinius praradimus.

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu (III t., b. l. 2-4) prašo pareiškėjo 2015 m. rugpjūčio 9 d. patikslintame skunde išdėstytus reikalavimus spręsti teismo nuožiūra. Nurodo, kad Palangos miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008 konstatavo, kad pareiškėjas yra testamentinis M. N. įpėdinis, paveldėjęs turtą po M. N. mirties, kurį pastaroji paveldėjo pagal įstatymą po vyro V. N., kuris iki 1940 m. liepos 21 d. nacionalizacijos buvo 0,5181 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (šiuo metu (duomenys neskelbtini)) ir ant jos stovinčios vilos „Pušynas“ savininkas, mirties. Palangos miesto savivaldybės 2003 m. gegužės 8 d. sprendimu Nr. 25 suderintoje informacijoje apie laisvą (neužstatytą) žemę buvusio savininko V. N. valdytas 0,5181 ha ploto žemės sklypas, kuriame pastatyta jam nuosavybės teise priklausiusi vila „Pušynas“, pažymėtas kaip užstatyta teritorija, laisvos (neužstatytos) žemės nėra, nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas. Atsižvelgiant į šią faktinę aplinkybę, pareiškėjas buvo įtrauktas į eilę naujam iki 0,20 ha žemės sklypui gauti. Nacionalinės žemės tarnybos Palangos skyriaus vedėjo 2015 m. gegužės 28 d. įsakymu Nr. 16VĮ-180-(14.16.2) „Dėl piliečių, kuriems atkuriant nuosavybės teises į žemę bus perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai, Palangoje, eilės patvirtinimo“ patvirtintoje Piliečių, kuriems atkuriant nuosavybės teises į žemę bus perduodami neatlygintinai nuosavybėn nauji žemės sklypai Palangoje, eilėje, D. R. yra įrašytas Nr. 291.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuota tinkamai, atstovas į teismo posėdį neatvyko (III t., b. l. 127). Atsiliepimu prašo bylą nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepimu (I t., b. l. 88-89) prašo pareiškėjo reikalavimus išspręsti teismo nuožiūra. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys atsiliepime nurodo, kad A. Mončio namas-muziejus yra į Kultūros vertybių registrą įrašytas (registrinis) kaip kultūros paveldo objektas (unikalus kodas kultūros vertybių registre – 33571) bei patenka į Kultūros vertybių registre registruotos ir valstybės saugomos nekilnojamosios kultūros vertybės – Palangos miesto istorinės dalies (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 12613, buvęs kodas – U2) teritoriją. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 dalies nuostatomis, nekilnojamųjų kultūros vertybių reikšmingumą, kultūros paveldo objektų ar vietovių vertingąsias savybes nustato ir teritorijos ribas apibrėžia Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba. Remiantis Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu ir jį įgyvendinančiais teisės aktais, sprendimą dėl A. Mončio namų-muziejaus, esančio (duomenys neskelbtini), teisinės apsaugos suteikimo (objekto įrašymo į kultūros vertybių registrą nustačius jo atitinkamas vertingąsias savybes) priėmė Palangos mieto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba 2009 m. gruodžio 16 d. Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos aktu Nr. PL-RM-06.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką informuotas tinkamai, atstovas į teismo posėdį neatvyko (III t., b. l. 126). Atsiliepimu prašo bylą nagrinėti trečiojo suinteresuoto asmens atstovui nedalyvaujant.

Trečiojo suinteresuoto asmens A. Mončio namų-muziejaus atstovė Loreta Birutė Turauskaitė teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą bei patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstus atsiliepime nurodytų motyvų ir argumentų pagrindu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Mončio namai-muziejus atsiliepime (I t., b. l. 97-101) teigia, jog pareiškėjas savo pareiškime teismui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nurodė, kad V. N. su M. V. pasistatė vilą „Pušynas“, kurioje gyveno kartu iki nacionalizacijos. Nematerialaus paveldo kauptoje medžiagoje yra nurodoma, kad V. N. name, vadintame „Pušyno“ pensionatu, gyveno kartu su savo motina.

Nurodo, jog Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimo „Jūratė“ 1984-1991 metų ataskaitų duomenys įrodo, kad biblioteka buvo perkelta ne laikinai iš Kurhauzo į naujai suremontuotas ir rekonstruotas patalpas – pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), tačiau nuolatinai, kadangi senosios patalpos nebeatitiko bibliotekoms keliamų reikalavimų, nebetilpo knygų fondai, trūko vietos skaityklai. Pastatas adresu (duomenys neskelbtini) bibliotekos įrengimui buvo projektuojamas, remontuojama ir rekonstruojamas dar sovietmečiu, t. y. nuo 1984 metų. Pastatas ir jame veikusi biblioteka, priklausiusi Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimui „Jūratė“, paskui Palangos miesto bibliotekai nuo 1989 m. iki 1998 m. vykdė ir atliko kultūros misiją ir funkcijas, tuo pačiu saugodama ir skulptoriaus A. M. dovanotus Lietuvai kūrinius, kuriuos, įregistravus VšĮ A. Mončio namus-muziejų, 1998 m. lapkričio 23 d. panaudos sutartimi Nr. 210 Palangos miesto savivaldybė perdavė VšĮ A. Mončio namams-muziejui. Palangos miesto valdybos 1998 m. spalio 29 d. sprendimu Nr. 336 Palangos miesto viešosios bibliotekos direktorius K. R., dalyvaujant komisijai, perdavė A. Mončio namų-muziejaus direktorei A. M. kūrinius. Vyresniojo Kultūros paveldo inspektoriaus S. K. 1992 m. gegužės 19 d. raštas Nr. 92.120 įrodo, kad biblioteka savo darbą atlieka gerai. Akcentuoja, kad VšĮ A. Mončio namai-muziejus įregistruota 1998 m. spalio 7 d., A. M. dovanoti kūriniai visuomenei yra prieinami nuo 1999 m. liepos 10 d.

Trečiojo suinteresuoto asmens VĮ Registrų centro Klaipėdos filialo atstovas Augenius Pranas Demenius bei trečiojo suinteresuoto asmens A. V. atstovas V. M. teismo posėdžio metu prašė pareiškėjo skundą ir patikslintą išspręsti teismo nuožiūra.

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. V., tinkamai informuotas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką, į teismo posėdį neatvyko (III t., b. l. 92, 125).

Atsiliepimas

Trečiasis suinteresuotas asmuo A. Mončio paramos fondas atsiliepimu su pareiškėjo skundu ir patikslintu skundu nesutinka ir prašo juos atmesti (II t., b. l. 23). Trečiojo suinteresuoto asmens A. Mončio paramos fondo atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką pranešta tinkamai (III t., b. l. 125).

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad bylos šalių ar jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems apie posėdį buvo tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Byla nagrinėjama trečiajam suinteresuotam asmeniui A. V. bei trečiųjų suinteresuotų asmenų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinio padalinio, A. Mončio paramos fondo atstovams nedalyvaujant.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 „Dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo“ (toliau – ir skundžiamas įsakymas) 2 ir 3 punktų, kuriais nuspręsta atkurti D. R. nuosavybės teises į buvusį gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), jo negrąžinant natūra, o kompensuojant pinigais rinkos verte – 1 285 000 Lt teisėtumo ir pagrįstumo. Panaikinus skundžiamą įsakymą, pareiškėjas taip pat prašo: 1) įpareigoti atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais tik už privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m., išmokamos kompensacijos dydį nustatant pagal už šias patalpas mokėtą kainą, nurodytą 2012 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. GB-540, t. y. 188 253 Eur; 2) įpareigoti atsakovą kreiptis į Lietuvos Respublikos Vyriausybę dėl pensionato „Pušynas“ išbraukimo iš išperkamų objektų pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 sąrašo; 3) įpareigoti atsakovą inventorizuoti pensionatą „Pušynas“ ir jo priklausinį rūsį bei pakeisti VĮ Registrų centre klaidingą rašą dėl „Jūratės“ sanatorijos; 4) priteisti 326 800 Eur turtinės žalos atlyginimą; 5) priteisti 100 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo

Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą reglamentuojantys teisės aktai numatė, kad teisę į nuosavybės teisių atkūrimą turintys Lietuvos Respublikos piliečiai iki įstatymu nustatyto termino išreikštų atitinkamoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir pateiktų teisės aktuose nurodytus dokumentus. 1991 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusio 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymo Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) 2 straipsnis nustatė, kad nuosavybės teisė į iškilusį nekilnojamąjį turtą atstatoma: 1) buvusiam turto savininkui, jeigu jis pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos pilietis ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą ir nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje; 2) mirus buvusiam savininkui – jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ar sutuoktiniui, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymus yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. Atstatymo įstatymo 10 straipsnis 1 dalis nustatė, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodyti asmenys, pageidaujantys, kad jiems būtų atkurta nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą, savo valią dėl nuosavybės teisės atkūrimo turi pareikšti, pateikdami prašymą miestų ir rajonų valdyboms pagal išlikusio nekilnojamojo turto buvimo vietą. Asmenys kartu su prašymu turėjo pateikti pilietybę ir nuosavybę patvirtinančius dokumentus bei įvardinti pageidaujamo grąžinti turto būdą (Atstatymo įstatymo 10 straipsnio 4 dalis, 11 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, jog minėtas įstatymas iš esmės nenumatė galimybės atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turtą tretiesiems asmenims, kurie nebuvo susiję giminystės ryšiu su buvusio turto savininku. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (minėta, toliau – ir Atkūrimo įstatymas), įsigaliojęs 1997 m. liepos 9 d., išplėtė subjektų ratą, kuriems gali būti atkurtos nuosavybės teisės. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. spalio 29 d., nustatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir <...> asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą. Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis numatė, kad nuosavybės teisės atkuriamos piliečiams, kurių prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą pateikti Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nustatytais terminais.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas D. R. 1986 m. kovo 4 d. paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimu paveldėjo visą M. N. turtą (civilinės bylos I t., b. l. 32, 33). Pareiškėjas D. R. 1991 m. gruodžio 31 d. prašymu kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į M. N. nekilnojamąjį turtą – pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), jį grąžinant natūra (civilinės bylos I t., b. l. 16). Pažymėtina, jog esant neaiškumams dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos bei vėliau šio turto paveldėjimo (t. y. kad po V. N. mirties visą jo turtą ir turtines teise paveldėjo M. N.), pareiškėjas kreipėsi į Palangos miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo. Palangos miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-257-676/2006 bei Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-250-625/2007 konstatavo, kad pareiškėjui jo prašomi nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, o būtent dėl nekilnojamojo turto valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos teisinių pasekmių nesukurs, nes pareiškėjas neatitinka pretendento atkurti nuosavybės teises kriterijų pagal Atkūrimo įstatymą (civilinės bylos III t., b. l. 168-174, IV t., b. l. 22-27). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007 panaikino minėtų teismų procesinius sprendimus ir Palangos miesto apylinkės teismui perdavė bylą nagrinėti iš naujo (civilinės bylos IV t., b. l. 69-75). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pareiškėjas D. R. yra savininko V. N. turto įstatyminės paveldėtojos sutuoktinės M. N. testamentinis įpėdinis, taigi pareiškėjas atitinka Atkūrimo įstatyme nustatytas pretendento atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą sąlygas, todėl turi būti laikomas tinkamu pretendentu.

Žemesnės instancijos teismas

Palangos miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008 nustatė, kad V. N. iki 1940 m. liepos 21 d. buvo 0,5181 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas (duomenys neskelbtini)) ir jame esančios vilos „Pušynas“ (dabartinis pastatas, plane žymimas 6C2m, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) savininkas (civilinės bylos IV t., b. l. 171-177). Tai yra, teismas nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus, kurie iš esmės pareiškėjui leido pretenduoti atkurti nuosavybės teises į V. N. iki nacionalizacijos valdytą nekilnojamąjį turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-626-123/2008 Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą paliko nepakeistą (civilinės bylos V t., b. l. 31-34).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, asmens subjektinei teisei – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą, atsirasti yra būtina įstatyme numatytų prielaidų egzistavimo bei atitinkamų sąlygų įvykdymo visuma. Pagal minėto įstatymo nuostatas, pačios prielaidos egzistavimas (pavyzdžiui, buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu, turėjimas iki nacionalizacijos nekilnojamojo turto, kuris yra išlikęs ir pan.) pats savaime asmeniui subjektinės teisės – atkurti nuosavybę į nekilnojamąjį turtą – nesukuria. Tam, kad atsirastų ši subjektinė teisė, asmuo turi įvykdyti atitinkamas sąlygas. Kaip antai, pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, t. y. išreikšti valią, kad tokia subjektinė teisė jam būtų suteikta; taip pat pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus ir kt. Taip pat turi būti parengti ir kiti minėtame įstatyme nurodyti dokumentai. Nebuvimas bent vieno iš šių elementų (prielaidų arba sąlygų), yra kliūtis atsirasti asmens teisei atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1257/2007, 2011 m. gruodžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-3389/2011 ir kt.).

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pareiškėjui visos sąlygos ir prielaidos atkurti nuosavybės teises į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), iš esmės atsirado tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007 m. gruodžio 19 d. priėmus nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007, kurioje konstatuota, kad pareiškėjas pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas gali būti laikomas tinkamu pretendentu atkurti nuosavybės teises bei Palangos miesto apylinkės teismui 2008 m. balandžio 1 d. priėmus sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008, kuriuo teismas nustatė juridinę reikšmę turinčius faktus dėl nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), valdymo nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos.

Žemesnės instancijos teismas

Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius, vadovaudamasis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 15 straipsnio 2 ir 3 punktais, 16 straipsnio 10 dalies 7 punktu, 17 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nuarimu Nr. 1057, 76.1, 76.3, 86-87, 101 punktais, Atlyginimo pinigais piliečiams už valstybės išperkamas gyvenamuosius namus, jų dalis, butus tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 1456, 2 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. 356 pastatas (duomenys neskelbtini), yra priskirtas išperkamų gyvenamųjų namų kategorijai, dalis pastato įgyta privačion nuosavybėn, pastato nėra galimybės grąžinti natūra, o pretendentas nenurodo kitokio kompensavimo būdo bei atsižvelgdamas į D. R. 1991 m. gruodžio 31 d. prašymą ir Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K3-585/2007, 2014 m. gruodžio 18 d. priėmė skundžiamą įsakymą Nr. A1-1310 (I t, b. l. 56), kuriuo atkūrė D. R. nuosavybės teises į buvusį gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), jo negrąžinant natūra, o kompensuojant pinigais rinkos verte – 1 285 000 Lt (skundžiamo įsakymo 2 punktas). Skundžiamo įsakymo 3 punktu nustatė, jog piniginė kompensacija išmokama D. R.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nesutinka su tuo, kad dalis pastato, esančio adresu (duomenys neskelbtini), kuri šiuo metu nėra privatizuota, jam nebuvo grąžinta natūra.

Byloje nustatyta, kad pastate – kultūros namai (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 954,72 kv. m.) suformuota biblioteka, kuri nuosavybės teise priklauso Palangos miesto savivaldybei bei administracinės patalpos ir 3 butai, kurie nuosavybės teise nuo 2012 m. sausio 24 d. priklauso A. V. (I t., b. l. 31, Nuosavybės teisių atkūrimo byla, psl. 29, 30-34). Minėtame pastate biblioteka sudaro 794,70 kv. m. plotą, o administracinės patalpos ir 3 butai sudaro 103,4 kv. m. bendrojo kultūros namų pastato ploto.

Žemesnės instancijos teismas

Atkūrimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. skundžiamo įsakymo priėmimo metu) 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams atkuriamos nuosavybės teisės į šį nekilnojamąjį turtą: <...> 4) ūkinės-komercinės paskirties pastatus bei jų priklausinius; 5) gyvenamuosius namus bei jų priklausinius. Atkūrimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis nustato, kad šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus. Atkūrimo įstatymo 15 straipsnyje numatyta, jog gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: 1) iš esmės yra pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį; 2) pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn; 3) yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Šių patalpų sąrašą tvirtina Vyriausybė; 4) piliečiai nesutinka su šio įstatymo 20 straipsnio 2 dalyje nustatytu reikalavimu išnuomoti grąžintiną jiems gyvenamąjį namą, jo dalį, butą, kuriame gyvena nuomininkai.

Atsakovas, priimdamas skundžiamą įsakymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui, rėmėsi Atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 ir 3 punktais, numatančiais, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami, jeigu jie pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn bei jeigu yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, o šių patalpų sąrašą tvirtina Vyriausybė.

Byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos statybos ir urbanistikos ministerija 1997 m. lapkričio 3 d. raštu Nr. 1-13-8.36 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 30 d. nutarimo Nr. 846 vykdymo“ ministerijas, apskričių viršininkus, miestų, rajonų merus informavo, kad Statybos ir urbanistikos ministerija, vykdydama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. liepos 30 d. nutarimą Nr. 846 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo įstatyme nurodytų kitų įstatymų ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų projektų parengimo plano“, rengia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo „Dėl gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams sąrašo patvirtinimo“ projektą, kuris turi būti parengtas pagal ministerijų, apskričių viršininkų bei miestų ir rajonų savivaldybių teikiamus pasiūlymus (I t., b. l. 61).. Minėtu raštu nurodyta iki 1997 m. lapkričio 20 d. informuoti Statybos ir urbanistikos ministeriją apie gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams ir turi būti iš savininkų valstybės išperkami. Palangos miesto savivaldybės meras 1997 m. lapkričio 18 d. raštu Nr. 1-168 pateikė sąrašą apie gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami sveikatos apsaugos, kultūros reikmėms ir turi būti iš savininkų valstybės išperkami (I t., b. l. 62). Palangos miesto valdyba 1998 m. liepos 2 d. sprendimu Nr. 236 nusprendė leisti rengti pastato (duomenys neskelbtini) rekonstrukcijos projektą (I t. b. l. 63).

Valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašas (toliau – ir Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašas) buvo patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356. Šiuo Vyriausybės nutarimu į minėtą sąrašą buvo įtrauktas pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 954,72 kv. m.), t. y. pastatas, kuris, pareiškėjo nuomone, turėjo būti grąžintas jam natūra. Kaip įstaiga, besinaudojanti minėtu pastatu, nurodytas A. Mončio muziejus.

Remiantis aptartu teisiniu reglamentavimu bei nustatytomis aplinkybėmis, darytina išvada, kad pastatas, esantis adresu (duomenys neskelbtini), į Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintą Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą buvo įtrauktas kaip gyvenamasis namas, kuris buvo pertvarkytas į negyvenamąsias patalpas. Minėta, jog pareiškėjui visos sąlygos ir prielaidos atkurti nuosavybės teises į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), atsirado iš esmės tik 2008 metais, tačiau minėtas pastatas jau buvo pripažintas kaip gyvenamosios paskirties namas ir įtrauktas į Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintą Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą. Pažymėtina, jog Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nėra pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai ar įstatymams, šiuo metu galiojantis, todėl į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą įtraukus pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), pareiškėjui atsirado kliūtis nuosavybės teises atkurti natūra.

Akcentuotina, jog viena iš sąlygų atkurti nuosavybę į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jį grąžinant natūra, yra tai, kad šis turtas neturi būti išperkamas valstybės (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-1257/2007).

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad ne Lietuvos valstybė neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą. Taigi siekiant bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti pažeistas nuosavybės teises, buvo pasirinkta ne restitutio in integrum, bet ribota restitucija. Konstitucinis Teismas taip pat yra nurodęs, kad nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-202/2010). Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad kol asmenims nuosavybės teisės įstatymų nustatyta tvarka nėra atkurtos, jie dar nelaikomi turto savininkais (pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1995 m. birželio 20 d., 1998 m. birželio 18 d. nutarimai), be to, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas. Analogiškos pozicijos dėl nuosavybės teisių tęstinumo ir nuosavybės atkūrimo proceso apimties bei ribų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas (toliau – ir EŽTT). EŽTT savo praktikoje yra nurodęs, kad Europos žmogaus teisių konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis negarantuoja teisės, kaip tokios, atkurti nuosavybę (pvz., 2003 m. kovo 6 d. sprendimą Jasiūnienė prieš Lietuvą (pareišk. Nr. 41510/98) arba teisės įgyti nuosavybę. Be to, Konvencijos 1 protokolo 1 straipsnis valstybėms narėms neįtvirtina jokių apribojimų nustatant nuosavybės atkūrimo apimtį ir sąlygas, pagal kurias jos sutinka atkurti nuosavybės teises buvusiems savininkams (pvz., 2004 m. rugsėjo 24 d. sprendimą Kopecky prieš Slovakiją (pareišk. Nr. 44912/98).

Konstitucinis Teismas 2001 m. balandžio 2 d. nutarime, be kita ko, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje nurodyti visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimta nuosavybė – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Visuomenės poreikiai, kuriems pagal Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalį gali būti paimama nuosavybė – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 123p „Dėl pastato (duomenys neskelbtini), perdavimo“ leido Palangos miesto valdybai perduoti 10 metų pagal panaudos sutartį A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondui pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), šio fondo įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti, suteikiant jam pirmenybės teisę pratęsti nurodytą sutartį, jeigu pastatas bus naudojamas tai pačiai veiklai (I t., b. l. 103). Palangos miesto savivaldybė 1995 m. birželio 2 d. panaudos sutartimi A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondui perdavė panaudos teise 956,1 kv. m. bendrojo ploto negyvenamą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), A. Mončio dovanotų Palangai kūrinių nuolatinės ekspozicijos įrengimui (sutarties 1 punktas) (III t., Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, I t., psl. 17-18). Sutarties 3 punktu panaudos terminas nustatytas nuo 1995 m. birželio 1 d. iki 2093 m. gruodžio 31 d. Palangos miesto savivaldybė ir A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondas 1998 m. rugsėjo 10 d. susitarė pakeisti ir papildyti 1995 m. birželio 2 d. sudarytą panaudos sutartį, pakeičiant 1-ąjį sutarties punktą ir išdėstant jį taip: panaudos davėjas (Palangos miesto savivaldybė) perduoda panaudos gavėjui (A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondui) 833,82 kv. m. bendrojo ploto negyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir suteikia teisę panaudos gavėjui duoti 701,53 kv. m. dydžio patalpas naudotis trečiajam asmeniui – VšĮ A. Mončio namams-muziejui. Pagal minėtą panaudos sutartį, A.Mončio palikimo išsaugojimo fondui leista naudotis 123,48 kv. m. patalpomis (III t., Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, I t., psl. 41). Panaudos sutartys buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre (I t., Nuosavybės teisių atkūrimo byla, psl. 29).

Apibendrinant darytina išvada, kad pastato, esančio (duomenys neskelbtini), dalis (iš esmės ta dalis, į kurią prašo pareiškėjas atkurti nuosavybės teises natūra) buvo perduota naudoti kultūros reikmėms dar iki pastato įtraukimo į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą. Pažymėtina, jog tokio statuso įforminimas (suteikimas) pastatui laiko prasme buvo tęstinio pobūdžio, be to, toks statutas suteiktas esant objektyviems duomenims, leidžiantiems pagrįstai manyti, kad pastatas galėjo būti įtrauktas į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą. Be kita ko, A. M. namas-muziejus, esantis (duomenys neskelbtini), nuo 2010 m. sausio 4 d. yra įrašytas į kultūros vertybių registrą ir dėl to šiuo metu yra kultūros paveldo objektas (I t., b. l. 90-91). Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pastatas esantis (duomenys neskelbtini), negali būti grąžinamas natūra.

Remdamasi išdėstytu teisėjų kolegija sprendžia, jog atsakovas teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui nuosavybės teisių neatkūrė natūra į pastato dalį, kuri nuosavybės teise priklauso Palangos miesto savivaldybei.

Dėl įpareigojimo atsakovą kreiptis į Vyriausybę dėl pensionato „Pušynas“ išbraukimo iš Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje prašo įpareigoti atsakovą kreiptis į Vyriausybę dėl pensionato „Pušynas“ išbraukimo iš Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo.

Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnyje numatytos savivaldybių savarankiškos funkcijos, iš kurių viena – gyventojų bendrosios kultūros ugdymas ir etnokultūros puoselėjimas (dalyvavimas kultūros plėtros projektuose, muziejų, teatrų, kultūros centrų ir kitų kultūros įstaigų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas, likvidavimas ir jų veiklos priežiūra, savivaldybių viešųjų bibliotekų steigimas, reorganizavimas, pertvarkymas ir jų veiklos priežiūra).

Minėta, jog pastatas (duomenys neskelbtini) naudoti kultūros reikmėms buvo perduotas seniai (pastate veikė biblioteka, priklausiusi Palangos sanatorinių-kurortinių įstaigų susivienijimui „Jūratė“, paskui Palangos miesto biblioteka, 1995 metais pastato dalis buvo perduota Mončio muziejaus įkūrimui), o tokio pastato statuso įforminimas iš esmės buvo tęstinio pobūdžio. Remiantis bylos medžiaga bei proceso šalių paaiškinimais nustatyta, kad šiuo metu pastatas yra naudojamas kultūros reikmėms, be to, jis įrašytas į kultūros vertybių registrą bei yra saugomas įstatymu kaip kultūros objektas. Atsižvelgiant į tai, jog savivaldybės viena iš funkcijų rūpintis gyventojų kultūros ugdymo puoselėjimu, muziejų steigimu, savivaldybės viešųjų bibliotekų steigimų, jų priežiūrą ir nustačius, kad aptariamas pastatas naudojamas kultūros ir švietimo reikmėms, nėra teisinio pagrindo įpareigoti savivaldybę kreiptis į Vyriausybę dėl pensionato „Pušynas“ išbraukimo iš Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo.

Pareiškėjas teigia, kad meno kūrinių ekspozicijai naudojama tik maža dalis patalpų. Pareiškėjas teigė, jog po ginčo išnagrinėjimo teisme, pastato paskirtis bus keičiama. Trečiojo suinteresuoto asmens A.Mončio namų-muziejaus atstovė Loreta Birutė Turauskaitė teismo posėdžio metu teigė nežinanti apie ketinimus keisti pastato paskirtį, tačiau negalėjo tiksliai nurodyti, kokį plotą užima ekspozicija.

Įvertinus visa tai sprendžiama, kad jeigu šiuo metu esantis visuomenės poreikis, kuriam patenkinti aptariamas pastatas, esantis (duomenys neskelbtini) (bendras plotas – 954,72 kv. m.), kaip naudojamas A.Mončio muziejaus, buvo įrašytas į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356, išnyks ar pasikeis (objektyviai pakis ar galės būti patenkintas kitu būdu) iki sprendimo dėl nuosavybės teisių pareiškėjui atkūrimo į aptariamą turtą atsakovas turėtų pareigą kreiptis į Vyriausybę dėl pastato išbraukimo iš Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašo.

Dėl nekilnojamojo turto vertės nustatymo

Minėta, jog Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. gruodžio 18 d. skundžiamu įsakymu už gyvenamąjį namą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nurodė pareiškėjui išmokėti 1 285 000 Lt kompensaciją.

Atkūrimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. skundžiamo įsakymo priėmimo metu) 16 straipsnio 2 dalis nustatė, kad kai valstybė atlygina piliečiams už nekilnojamąjį turtą, kuris pagal šį įstatymą negrąžinamas natūra, laikomasi negrąžinamo turto ir vietoj jo perduodamo kito turto, kuriuo atlyginama už valstybės išperkamą turtą, lygiavertiškumo principo. Būtinumą teisingai kompensuoti už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą ne kartą nutarimuose pažymėjo ir Konstitucinis Teismas (1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m. balandžio 2 d., 2005 m. rugpjūčio 23 d., 2007 m. liepos 5 d.). Teisingas atlyginimas už išperkamą nekilnojamąjį turtą reiškia atlyginimą, atitinkantį realią turto, kuris negrąžinamas, vertę. Už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė atlygina piliečiams, teisingai kompensuodama pagal rinkos vertę remdamasi Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu (Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 10 dalis). Analogiška nuostata, kai valstybės išperkamo turto dydis apskaičiuojamas pagal turto rinkos vertę, nustatytą Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme ir Kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnyje. Turto arba verslo rinkos vertė – tai apskaičiuota pinigų suma, už kurią galėtų būti parduotas turtas arba verslas jo vertinimo dieną, sudarius tiesioginį komercinį tarp norinčių turtą parduoti ir norinčių turtą pirkti asmenų po šio turto arba verslo tinkamo pateikimo rinkai, kai abi sandorio šalys veikia dalykiškai, be prievartos ir nesaistomos kitų sandorių ir interesų (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 10 dalis).

Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme nurodyta, jog turto arba verslo vertintojas – Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo, kuris naudojasi Europos Sąjungos teisės aktų jam suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, vertinantis turtą arba verslą (Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 17 dalis). Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje nurodyta, kad turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimas – Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos atlikti turto arba verslo vertintojų ir turto arba verslo vertinimo įmonių valstybinę priežiūrą įstaigos fiziniam asmeniui išduotas dokumentas, kuriuo patvirtinama jo, kaip tam tikros srities turto arba verslo vertintojo, kvalifikacija. Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 10 straipsnio 4 dalis nustato, kad turto arba verslo vertintojo kvalifikacijos pažymėjimo galiojimo sustabdymas panaikina turto arba verslo vertintojo teisę atlikti turto arba verslo vertinimą.

Remiantis Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto 460/2380(Pal):14 (toliau – ir Ekspertizės aktas) duomenimis, turto vertintoja A. K. atliko pastato – kultūros namų (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 954,72 kv. m.) be žemės sklypo įvertinimą rinkos kainomis (I t., b. l. 27-40). Ekspertizės akte nurodyta, jog minėtame pastate suformuoti šie nekilnojamojo turto objektai: 1) negyvenamoji patalpa-biblioteka (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 794,70 kv. m.); 2) negyvenamoji patalpa-administracinės patalpos (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 26 kv. m.); 3) butas/patalpa-butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 22,33 kv. m.); 4) butas/patalpa-butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 29,48 kv. m.); 5) butas/patalpa-butas (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 25,59 kv. m.). Biblioteka nuosavybės teise priklauso Palangos miesto savivaldybei, o administracinės patalpos ir 3 butai nuosavybės teise priklauso A. V. Ekspertizės akte nurodyta, jog atlikus įvertinimą buvo nustatyta, kad pastato-kultūros namų, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė yra 1 285 000 Lt. Ekspertizės akte pažymėta, jog turto vertės nustatymo data – 2014 m. spalio 31 d., o turto rinkos vertės nustatymo ekspertizės akto surašymo data – 2014 m. lapkričio 26 d.

Bylos medžiaga nustatyta, jog laikotarpiu nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2015 m. lapkričio 9 d. buvo sustabdytas turto vertintojos A. K. kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas ir atliekamas kvalifikacijos patikrinimas (III t., b. l. 116-117). Vadinasi, A. K. neteisėtai atliko nekilnojamojo turto objekto – pastato, esančio (duomenys neskelbtini), įvertinimą rinkos kainomis, pažeisdama imperatyvų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 10 straipsnio 4 dalyje formuojamą reikalavimą, draudžiantį atlikti turto vertinimą turto vertintojui, kuriam yra sustabdytas kvalifikacijos pažymėjimo galiojimas. Nustačius, jog turto vertinimas rinkos kainomis buvo atliktas tam neturint įgaliojimų, toks Ekspertizės aktas negali būti laikomas įrodymu byloje dėl rinkos kainos nustatymo.

Turto ir verslo pagrindų įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad turto arba verslo vertintojas parengia turto arba verslo vertinimo ataskaitą, nurodytą šio įstatymo 22 straipsnyje. A. K. surašė Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktą, o ne Turto vertinimo ataskaitą, t. y. surašė dokumentą, neatitinkantį formos ir turinio reikalavimų, numatytų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje bei 22 straipsnyje. Turto ir verslo vertinimo pagrindų metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159, 51 punktas numato, kad klaida ar netikslumu negali būti laikoma ataskaitos neatitiktis Turto ir verslo pagrindų įstatymo bei šios Metodikos reikalavimams. Aptartas teisinis reguliavimas leidžia spręsti, kad turto vertinimo dokumento neatitikimas formos reikalavimų nelaikomas netikslumu, todėl jo duomenims netaikoma teisingumo prezumpcija, numatyta Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 straipsnyje.

Pareiškėjas skundą grindžia ir tuo, kad Ekspertizės aktu nebuvo paskaičiuota kompensacija už V. N. iki nacionalizacijos priklausiusio pastato – vilos „Pušynas“ priklausinius.

Remiantis Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimo duomenų bylos duomenimis, pastatui (duomenys neskelbtini) priklauso kiemo rūsys (plotas 55,3 kv. m., statybos metai – 1935), kuris Ekspertizės akte nebuvo įvertintas (Nekilnojamojo daikto kadastrinių matavimų bylos I t., psl. 12). Pažymėtina, jog rūsio egzistavimą patvirtina ir 2012 m. liepos 10 d. Statinio techninės ekspertizės aktas Nr. 1012002, kuriame nurodyta, kad žemės sklype (duomenys neskelbtini) yra išlikęs, nerekonstruotas, nenaudojamas rūsys (žymėjimas 1950 m. rugpjūčio 30 d. plane 4I1p, žym. 1964 m. birželio 20 d. plane 6I1p; bendra plotas 63 kv. m.) (I t., b. l. 58-60). Statinio techninės ekspertizės akte Nr. 1012002 nurodyta ir ta faktinė aplinkybė, jog pirminės apžiūros metu rūsys buvo sujungtas su vienaaukščiu mūriniu pastatu (žiūr. Žemės sklypo planas 1964 m. birželio 20 d., žymėjimas plane 3C1p) intarpu (žymėjimas 1964 m. birželio 20 d. plane 7i¹p), o ekspertizės metu šis intarpas nugriautas. Teisėjų kolegija pažymi tą aplinkybę, kad Ekspertizės akte nei rūsys, nei intarpas nėra minimi ir už juos pareiškėjui nebuvo paskaičiuota kompensacija.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką teismas, sprendžiantis klausimą dėl administracinio akto dalies, kurio sudedamąja dalimi yra turto vertinimo aktas, teisėtumo ir pagrįstumo, turi vertinti ir šio turto vertinimo akto trūkumus, jei jie turi įtakos galutinio sprendimo – skundžiamo administracinio akto – teisėtumui ir pagrįstumui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-1197/2013).

Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. gruodžio 18 d. skundžiamo įsakymo Nr. A1-1310 1 punktu patvirtino Ekspertizės aktą apie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertę. Minėto įsakymo 2 ir 3 punktais pareiškėjui nustatė 1 285 000 Lt piniginę kompensaciją vadovaudamasis minėtu Ekspertizės aktu, kuris iš esmės yra neteisėtas, kadangi jį surašė turto vertintoja, negalėjusi atlikti turto vertinimo. Palangos miesto savivaldybės administracijos direktoriui skundžiamą įsakymą priėmus neteisėto akto pagrindu, dėl to toks įsakymas taip pat tampa neteisėtu ir nepagrįstu.

Remiantis nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu, Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymas Nr. A1-1310 „Dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo“ naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas. Atsakovui tinkamai nepaskaičiavus piniginės kompensacijos už valstybės išperkamą pastatą, atsakovas įpareigojamas tinkamai paskaičiuoti kompensaciją už valstybės išperkamą pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl įpareigojimo atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais už privatizuotą vilos dalį

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas prašo įpareigoti atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais už privatizuotą vilos dalį 103,3 kv. m., išmokamos kompensacijos dydį nustatant pagal už šias patalpas mokėtą kainą, nurodytą 2012 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. GB-540, t. y. 188 253 Eur.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigia, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai privatiems asmenims nuosavybėn perleido dalį nekilnojamojo turto – pastato (3 butus ir negyvenamas-administracines patalpas), esančio adresu (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas teigia, jog kol nebuvo išspręstas nuosavybės teisės atkūrimo klausimas dėl minėto turto šiuo turtu nebuvo galima disponuoti bei jis negalėjo būti perleistas tretiesiems asmenims. Nurodo, kad dalį pensionato „Pušynas“ neteisėtai perleidus privatiems asmenims, atsakovas elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai, todėl nesant galimybės atkurti nuosavybės teisės į dalį šio pastato natūra, prašo įpareigoti atsakovą už šią dalį pastato (103,3 kv. m.) atkurti nuosavybės teises kompensuojant pinigais, išmokant 188 253 Eur (650 000 Lt) kompensaciją, t. y. išmokamos kompensacijos dydį nustatyti pagal už šias patalpas mokėtą kainą, nurodytą 2012 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. GB-540.

Remiantis Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo Nr. 50/150836 duomenys (sudarymo data 1994 m. spalio 6 d.) nustatyta, kad administracinės patalpos, kurios unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) bei buto, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), statybos pradžios ir pabaigos metais – 1935 m. (I t., Nuosavybės teisių atkūrimo byla, psl. 30-34). Atkreiptinas dėmesys, jog Ekspertizės akte minėtų nekilnojamojo turto objektų statybos metai taip pat nurodyti 1935 m.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnis nustato, jog visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka.

Įvertinus minėtas aplinkybes bei tai, kad Nekilnojamojo turto registre administracinės patalpos ir butų statybos metai nurodyti 1935 m. bei nesant įstatymų nustatyta tvarka šiems duomenims nuginčytiems, nėra pagrindo konstatuoti, kad šios patalpos buvo pastatytos jau po ginčo pastato nacionalizacijos. Nors nagrinėjamoje byloje atsakovo Palangos miesto savivaldybės atstovas teismo posėdžio metu ir nurodė, kad pastato mūrinis priestatas, kuris buvo parduotas tretiesiems asmenims, pastatytas jau po nacionalizacijos, tačiau Nekilnojamojo turto registro išrašo Nr. 50/150836 duomenys, kurių sudarymo data 1994 m. spalio 6 d., įregistruoti duomenys, kurie yra įstatymų nustatyta tvarka nenuginčyti, paneigia atsakovo atstovo teiginius.

Atsižvelgiant į šias aplinkybes, teismas sprendžia, jog pareiškėjas turėjo teisę atkurti nuosavybės teises ir į privatizuoto pastato 103,3 kv. m. dalį.

Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas teigia, kad atsakovas, perleisdamas tretiesiems asmenims minėtą pastato dalį, elgėsi neteisėtai ir nesąžiningai.

Atkūrimo įstatymas (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d., t. y. skundžiamo įsakymo priėmimo metu) 15 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu pagal įstatymus yra įsigyti privačion nuosavybėn. Civilinio kodekso 6.147 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kai grąžintinas turtas sunaikintas arba perleistas, asmuo privalo atlyginti turto vertę, buvusią jo gavimo, sužalojimo ar perleidimo arba restitucijos metu, atsižvelgiant į tai, kuriuo metu to turto vertė buvo mažiausia. Jeigu privalantis grąžinti turtą asmuo yra nesąžiningas arba restitucija taikoma dėl jo kaltės, tai jis privalo atlyginti didžiausią turto vertę.

Byloje nustatyta, jog 3 butus bei negyvenamąją-administracinę patalpas nuo 2012 m. sausio 24 d. nuosavybės teise valdo A. V., kuris 2012 m. sausio 24 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 550 000 Lt įsigijo iš S. M. (I tomas, Nuosavybės teisių atkūrimo byla, psl. 30-34, II t., b. l. 41-50).

Pabrėžtina, jog sandoriai, kuriais buvo perleista dalis pastato, esančio (duomenys neskelbtini), nėra pripažinti kaip negaliojantys ar teisės aktų nustatyta tvarka būtų panaikinti. Atsižvelgiant į tai, teismas nagrinėjamoje byloje privalo įvertinti ar pastato dalis perleista privačion nuosavybėn laikantis įstatymų nustatytos tvarkos.

Minėta, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1994 m. vasario 24 d. potvarkiu Nr. 123p leido Palangos miesto valdybai perduoti 10 metų pagal panaudos sutartį A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondui pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), šio fondo įstatuose numatytiems tikslams įgyvendinti, suteikiant jam pirmenybės teisę pratęsti nurodytą sutartį, jeigu pastatas bus naudojamas tai pačiai veiklai.

1995 m. sausio 4 d. įsigaliojęs įstatymas Nr. I-713 „Dėl dalies valstybės turto priskyrimo ir perdavimo savivaldybių nuosavybėn“ nustatė, jog savivaldybių nuosavybėn priskiriamas valstybinis turtas (pagrindinės priemonės, materialinės atsargos, piniginės lėšos ir kt.), valdomas bibliotekų, muziejų, galerijų ir kt. (įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 3 ir 4 punktai).

Minėta, kad Palangos miesto savivaldybė 1995 m. birželio 2 d. panaudos sutartimi A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondui perdavė panaudos teise 956,1 kv. m. bendrojo ploto negyvenamą pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), A. Mončio dovanotų Palangai kūrinių nuolatinės ekspozicijos įrengimui, o 1998 m. rugsėjo 10 d. panaudos sutartimi ankstesnė sutartis buvo pakeista taip: panaudos davėjas (Palangos miesto savivaldybė) perduoda panaudos gavėjui (A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondui) 833,82 kv. m. bendrojo ploto negyvenamas patalpas, esančias (duomenys neskelbtini), ir suteikia teisę panaudos gavėjui duoti 701,53 kv. m. dydžio patalpas naudotis trečiajam asmeniui – VšĮ A. Mončio namams-muziejui (III t., Nekilnojamojo turto kadastro ir registro byla, I t., psl. 17-18, 41).

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, spręstina, jog Palangos miesto savivaldybei buvo priskirtas ginčo pastatas, kurį Palangos miesto savivaldybė perdavė A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondui. Akcentuotina tai, jog Palangos miesto savivaldybė A. Mončio kūrybinio palikimo išsaugojimo fondui perdavė tik dalį pastato, t. y. – 833,82 kv. m. bendrojo ploto negyvenamas patalpas.

Pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis, Palangos miesto savivaldybė 2003 m. liepos 4 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2-2892 negyvenamąsias-administracines patalpas (26 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei 2000 m. rugpjūčio 12 d. pirkimo-pardavimo sutartimi Nr. 2959 butą (25,59 kv. m., unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) pardavė UAB „Plienas“ (I t., Nuosavybės teisių atkūrimo byla, psl. 30-34). Palangos rajono (miesto) valdyba 1997 m. sausio 23 d. sutartimi L. E. pardavė bendrojo naudojimo patalpas, esančias (duomenys neskelbtini) bei 1997 m. balandžio 11 d. sutartimi S. B. pardavė bendrojo naudojimo patalpas, esančias adresu (duomenys neskelbtini) (II t., b. l. 73-74). Iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų matyti, kad L. E. buvo įregistruota nuosavybės teisė į 29,48 kv. m. butą, o S. B. į 22,33 kv. m. butą (I t., Nuosavybės teisių atkūrimo byla, psl. 32-33).

Pažymėtina, kad tretiesiems suinteresuotiems asmenims L. E. bei S. B. bendrojo naudojimo patalpos buvo perleistos tuo metu, kai minėtas pastatas dar nebuvo įtrauktas į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą, o UAB „Plienas“ administracinės patalpos ir butas buvo parduoti jau įtraukus pastatą, esantį (duomenys neskelbtini) (bendras plotas 954,72 kv. m.) į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą. Sprendime jau minėta, kad tuo metu, kai minėtos patalpos buvo parduotos tretiesiems asmenims, pareiškėjui nebuvo atsiradusios visos prielaidos ir sąlygos atkurti nuosavybės teises į ginčo pastatą. Vėliau netgi Palangos miesto apylinkės teismas 2006 m. gruodžio 7 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-257-676/2006 bei Klaipėdos apygardos teismas 2007 m. gegužės 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-250-625/2007 buvo konstatavęs, kad pareiškėjas tokios teisės neturi ir tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. gruodžio 19 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2007 konstatavo, kad pareiškėjas gali būti pretendentu atkurti nuosavybės teises.

Remiantis aptartomis aplinkybėmis, spręstina, jog nors savivaldybė UAB „Plienas“ parduodama dalį pastato padarė procedūrinius pažeidimus, kadangi minėtas pastatas jau tuo metu buvo įtrauktas į Valstybės išperkamų gyvenamųjų namų sąrašą, tačiau šis pažeidimas negali būti laikytinas esminiu, pažeidžiančiu imperatyviąsias įstatymų nuostatas, kadangi A. Mončio muziejui skirta ir perduota ginčo pastato dalis nebuvo perleista privatiems asmenims.

Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningus veiksmus, dėl kurių būtų pagrindas pareiškėjui priteisti už privatizuotą pastato 103,3 kv. m. dalį didžiausia sandorio verte. Nagrinėjamoje byloje jau nustatyta, kad atsakovas neteisėtai ir nepagrįstai paskaičiavo pareiškėjui kompensaciją, todėl atsakovas įpareigotas tinkamai dar kartą paskaičiuoti kompensaciją už ginčo pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje taip pat prašo priteisti 326 800 Eur turtinę ir 100 000 Eur neturtinę žalą.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams ar neveikimui; 2) žalai; 3) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1283/2013). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010). Pažymėtina, kad CK 6.271 straipsnis yra speciali teisės norma, kurios paskirtis pasireiškia tuo, kad jos taikymas nėra sietinas su kita CK norma – 6.246 straipsniu, kuriame yra pateiktas neteisėtų veiksmų apibūdinimas, kaip sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. Tai reiškia, kad valstybės deliktinė atsakomybė atsiranda tik tuo atveju, kai valdžios institucijų (jų darbuotojų) veiksmai neatitinka jiems pagal įstatymus privalomo elgesio modelio (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1493/2012).

CK 6.271 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad šiame straipsnyje terminas „valdžios institucija“ reiškia bet kokį viešosios teisės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t. t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis).

Nagrinėjamoje byloje pagal faktines bylos aplinkybes privalo būti nustatyta, ar egzistuoja deliktinės atsakomybės sąlygos, t. y. neteisėti veiksmai ar neveikimas, žala ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.

Pareiškėjas nagrinėjamoje byloje teigia patyręs 326 800 Eur turtinę žalą, kurią sudaro išlaidos advokatams bei negautos nesugrąžinto natūra turto nuomos pajamos.

Nurodo, kad dėl per ilgo bylinėjimosi patyrė 15 929 Eur išlaidas advokatams bei pateikia pinigų priėmimo kvitus, mokėjimo nurodymą, PVM sąskaitas-faktūras ir kitus dokumentus, kuriais grindžia šias išlaidas (II t., b. l. 76-90).

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 443 straipsnis, reglamentuojantis ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimą, numato, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas (443 straipsnio 6 dalis).

Byloje nustatyta, jog atstovavimo išlaidas pareiškėjas patyrė bendrosios kompetencijos teismuose, sprendžiant klausimą dėl juridinio fakto nustatymo, t. y. iš esmės dėl to, ar pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė būtent V. N. ir jo mirties dieną visą turtą ir turtines teise paveldėjo M. N. Pažymėtina, jog nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo, pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau Palangos miesto apylinkės teismas 2008 m. balandžio 1 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008 pareiškėjo prašymo netenkino vadovaudamasis CPK 443 straipsnio 6 dalimi (civilinės bylos IV t., b. l. 171-177). Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-626-123/2008 pareiškėjo prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat netenkino (civilinės bylos V t., psl. 31-34). Teismas nurodė, kad D. R. kaip pareiškėjas apeliacinio skundo nepateikė, nors teismo prašė priteisti savo atstovavimo išlaidas, tačiau atsiliepime į apeliacinį skundą prašė palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Pažymėjo ir tai, kad apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas advokato neturėjo ir nepateikė įrodymų, kad būtų mokėjęs už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą, todėl jo prašymo dėl atstovavimo išlaidų priteisimo netenkino.

Pareiškėjas atstovavimo išlaidas patyrė nagrinėjant civilinę bylą ne dėl to, kad savivaldybė vilkino atkurti nuosavybės teises ar neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus, tačiau dėl juridinio fakto nustatymo, kuris pareiškėjui suteikė teisę atkurti nuosavybės teises į pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini). Šiuo atveju teismų priimti procesiniai sprendimai, t. y. Palangos miesto apylinkės teismo 2006 m. gruodžio 7 d. sprendimas bei Klaipėdos apygardos teismo 2007 m. gegužės 16 d. nutartis sukliudė anksčiau atkurti nuosavybės teises. Pažymėtina, jog atstovavimo išlaidas civilinėje byloje pareiškėjas dėl atsakovo veiksmų galėjo patirti tik Palangos miesto savivaldybei apskundus Palangos miesto apylinkės teismo 2008 m. balandžio 1 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-78-588/2008. Tačiau kartu pabrėžtina, jog Klaipėdos apygardos teismas 2008 m. spalio 2 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2A-626-123/2008 konstatavo, kad apeliacinės instancijos teisme pareiškėjas advokato neturėjo ir nepateikė įrodymų, kad būtų mokėjęs už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Remiantis minėtomis aplinkybėmis, darytina išvada, jog pareiškėjas turtinės žalos būtent dėl atsakovo veiksmų nagrinėjant civilinę bylą dėl juridinio fakto nustatymo nepatyrė, todėl pareiškėjo prašymas priteisti 15 929 Eur bylinėjimosi išlaidas už atstovavimo teisines paslaugas atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas prašo priteisti 326 800 Eur turtinę žalą, kurią sudaro negautos penkiolikos metų turto nuomos pajamos. Pareiškėjas pareigą atlyginti netiesioginę žalą skaičiuoja nuo 1999 metų, t. y. nuo atsakovui pateiktos archyvo pažymos apie V. N. turėtą turtą Palangoje, o nuomos metines pajamas – pagal teismo ekspertės A. . nustatytas Ekspertizės akte metines pajamas, t. y. 21 739 Eur.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad negautų pajamų (netiesioginių nuostolių) dydį turi įrodyti ieškovas, jos turi būti realios. Tai, ar ieškovo patirtais nuostoliais gali būti laikomos jo negautos pajamos (nauda), spręstina pagal tai, ar šios pajamos ieškovo buvo numatytos iš anksto, ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai ūkinei veiklai ir į tai, ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų atsakovo veiksmų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, jog, nustatinėjant žalos, kaip negautų pajamų, faktą ir jos dydį, nuostoliai turi būti realūs, šalims draudžiama kurti hipotetinius nuostolius (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-335/2013). Taigi turtinės žalos atlyginimas pirmiausia turi būti vertinamas kaip kompensacinė priemonė, būtina atkurti realius, o ne menamus turtinius praradimus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-315-602/2015).

Nagrinėjamoje byloje konstatuota, kad atsakovas pareiškėjui pagrįstai neatkūrė nuosavybės teises natūra, tačiau neteisingai paskaičiavo kompensacijos dydį. Dėl to nėra pagrindo spręsti, kad pareiškėjas būtų galėjęs šį pastatą nuomoti ir būtų gavęs lėšų iš nuomos. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad nėra priežastinio ryšio tarp Palangos miesto savivaldybės administracijos 2014 m. gruodžio 18 d. neteisėtai priimto įsakymo Nr. A1-1310 bei negautų pajamų.

Nenustačius, kad pareiškėjas dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė turtinę žalą, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl patirtos turtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti 100 000 Eur patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė dėl septyniolika metų vilkinto nuosavybės teisių atkūrimo, patirtų didelių išgyvenimų, suprastėjusios sveikatos.

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai niekas negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą. Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas). Kiekvienas neturtinės žalos atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, fiksuotų byloje, o teismas turi nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Minėta, jog pareiškėjo nuosavybės teisių atkūrimas užtruko iš esmės ne dėl atsakovo veiksmų, o dėl to, jog ne vienerius metus buvo nagrinėjama pareiškėjo byla dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, sudariusių sąlygas nuosavybės teisių atkūrimui. Tik Lietuvos Aukščiausiajam Teismui 2007 m. gruodžio 19 d. priėmus nutartį bei Palangos miesto apylinkės teismui 2008 m. balandžio 1 d. priėmus sprendimą, atsirado visos prielaidos ir sąlygos atkurti pareiškėjui nuosavybės teises. Tačiau atsakovas nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko V. N. iki nacionalizacijos valdytą vilą „Pušynas“ išsprendė tik skundžiamu 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. A1-1310, kurį teismas šiuo sprendimu panaikino. Patirta turtinė žala bei jos dydis yra išvestinis reikalavimas iš priimto administracinio akto dėl nuosavybės teisių atkūrimo, todėl panaikinus minėtą administracinį aktą, nėra pagrindo spręsti neturtinės žalos atlyginimo klausimą, kurios faktas bei dydis paaiškės tik atkūrus pareiškėjui nuosavybės teises į ginčijamą nekilnojamąjį turtą.

Nustatytų teisinių bei faktinių aplinkybių pagrindu pareiškėjo skundas ir patikslintas skundas tenkinamas iš dalies.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 straipsnio 5 dalimi, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 bei 4 punktais, teisėjų kolegija,

nusprendžia:

Pareiškėjo D. R. skundą ir patikslintą skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorės 2014 m. gruodžio 18 d. įsakymo Nr. A1-1310 „Dėl nuosavybės teisių į pastatą atkūrimo“ 2 ir 3 punktus.

Įpareigoti atsakovą Palangos miesto savivaldybę pareiškėjui atkurti nuosavybės teises į valstybės išperkamą pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), išmokant teisės aktų nustatyta tvarka paskaičiuotą piniginę kompensaciją.

Kitoje dalyje pareiškėjo skundą ir patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas gali būti skundžiamas apeliacine tvarka per keturiolika dienų nuo paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui arba apeliacinės instancijos teismui.

Teisėjai Dalia GumuliauskienėEglė KiaurakytėVida Stonkuvienė