Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. R. skundą atsakovui Palangos miesto savivaldybei (tretieji suinteresuoti asmenys – Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Klaipėdos teritorinis padalinys, A. Mončio paramos fondas, viešoji įstaiga Antano Mončio namai–muziejus) dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti nagrinėti nurodytą pareiškėjo skundo dalį, pabrėžė, jog pareiškėjo skundo reikalavimai išaiškinti atsakovui teismų nutartis, t. y. kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises ne į gyvenamąjį namą, bet į ūkinės–komercinės paskirties objektą – buvusį pensionatą „Pušynas“), išaiškinti atsakovui, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir turto vertinimas atliekamas pagal nusavinimo metu buvusią pastato paskirtį nepriskirtini administracinių teismų kompetencijai. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl valstybinio ir savivaldybių administravimo subjektų priimtų teisės aktų ir veiksmų teisėtumo, taip pat šių subjektų atsisakymo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus teisėtumo ir pagrįstumo ar vilkinimo atlikti tokius veiksmus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalyje numatyta teisė teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, tačiau nekeičiant jo turinio, kol sprendimas neįvykdytas. Klaipėdos apygardos administracinis teismas negali aiškinti kitų teismų priimtų ir įsiteisėjusių sprendimų. Nagrinėdamas ginčą, jis vadovausis ABTĮ 58 straipsnio 2 dalimi.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti pareiškėjo D. R. skundo dalį, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pareiškėjas atskiruoju skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas atsisakė priimti nagrinėti dalį jo pateiktų reikalavimų.

Vertindama skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutarties dalį teisėjų kolegija visų pirma pabrėžia, kad teismas atsisakė priimti tokius pareiškėjo skundo reikalavimus: išaiškinti atsakovui Palangos miesto savivaldybei teismų nutartis, t. y. kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises ne į gyvenamąjį namą, bet į ūkinės–komercinės paskirties objektą – buvusį pensionatą „Pušynas“, išaiškinti atsakovui, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir turto vertinimas atliekamas pagal nusavinimo metu buvusią pastato paskirtį, įpareigoti atsakovą panaikinti neteisėtos rekonstrukcijos metu atliktus bei atliekamus pensionato „Pušynas“ pertvarkymo darbus, pripažinti niekiniu 2014 m. lapkričio 26 d. Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktą Nr. 460/2380(Pal):14. Nors pirmosios instancijos teismas rezoliucine dalimi neatsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti, kol bus išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neprivatizuotas patalpas, kompensaciją už privatizuotus keturis butus 188 253 Eur, tačiau, atsižvelgus į nutarties motyvus, priimtus skundo reikalavimus, darytina išvada, jog teismas ir šį pareiškėjo skundo reikalavimą atsisakė priimti (b. l. 2-4). Siekiant aiškumo dėl šių pareiškėjo skundo reikalavimų ir pirmosios instancijos teismo išvadų jų atžvilgiu pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo reikalavimu išaiškinti atsakovui teismų nutartis, t. y. kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises ne į gyvenamąjį namą, bet į ūkinės–komercinės paskirties objektą – buvusį pensionatą „Pušynas“, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 94 straipsnio 3 dalis nustato galimybę teismui išaiškinti savo priimtą sprendimą, kol sprendimas neįvykdytas.

Pažymėtina, jog ABTĮ 94 straipsnio 3 dalies prasme sprendimo išaiškinimas (nekeičiant jo turinio) yra būtinas, kai teismo priimtas ir įsiteisėjęs sprendimas tiesioginių teisinių pasekmių atsiradimo aspektu gali būti traktuojamas nevienareikšmiškai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. AS-62-341/2011, Nr. AS-525-459/2009). Priimto sprendimo išaiškinimo būtinumą suponuoja šio sprendimo rezoliucinės dalies nepakankamas aiškumas, kalbant apie tiesioginį prašomo išaiškinti sprendimo taikymą, t. y. tokio išaiškinimo tikslas negali būti tolimesnės situacijos aiškinimas teismo sprendimo galimų pasekmių atsiradimo aspektu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N-444-2663/2009).

Be to, akcentuotina, jog išaiškinti teismo sprendimą gali tik pats jį priėmęs teismas, todėl atitinkamas bylos šalių prašymas turi būti pateikiamas būtent sprendimą priėmusiam teismui. Tačiau reikia pažymėti, jog ABTĮ 94 straipsnio 3 dalis nesieja teismo sprendimo išaiškinimo su tokios pačios sudėties teismo kolegija, kuri nagrinėjo bylą ir priėmė prašomą išaiškinti teismo sprendimą. Atitinkamai, nustačius, kad konkretus teisėjų kolegijos narys dėl tam tikrų objektyvių priežasčių negali nagrinėti pateikto prašymo, teisėjų kolegijos pakeitimas galimas ir tai nebus laikoma procesinių teisės normų pažeidimu (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-525-459/2009).

Taigi, atsižvelgus į ABTĮ numatytą priimtos teismo nutarties išaiškinimo instituto reglamentavimą, įvardintą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, matyti, kad prašymas išaiškinti priimtas teismų nutartis yra procesinio pobūdžio prašymas, kurį pagal įstatymų leidėjo įtvirtintą teisinį reglamentavimą sprendžia teismas, priėmęs prašomą išaiškinti teismo nutartį (sprendimą). Toks prašymas negali būti tapatinamas ir vertinamas kaip materialinio pobūdžio reikalavimas, kurio tenkinimo klausimas būtų sprendžiamas kitoje byloje kito teismo. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti nagrinėti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu kaip nenagrinėtiną administracinio proceso tvarka.

Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo reikalavimu išaiškinti atsakovui, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir turto vertinimas atliekamas pagal nusavinimo metu buvusią pastato paskirtį, teisėjų kolegija pabrėžia, jog administracinių teismų sistemos pagrindinė funkcija ir paskirtis pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį yra spręsti ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. ABTĮ 15 straipsnis detaliai reglamentuoja administracinių teismų kompetenciją ir apibrėžia ginčų kategorijas, kurias administraciniams teismams yra suteikti įgaliojimai spręsti. Šiuo atveju, kaip matyti iš ABTĮ numatyto reguliavimo, teismams nėra suteikiami įgaliojimai atskirai atlikti aiškinimo funkcijos. Teismai neatlieka abstrakčios teisės aktų aiškinimo funkcijos pagal atskirus pateiktus subjektų prašymus, reikalavimus. Teisės aktai ir įtvirtintas teisinis reguliavimas yra aiškinamas ir taikomas kiek jis yra reikšmingas sprendžiant teismo kompetencijai priskirtinus ginčus ir kitus procesinio pobūdžio prašymus (ABTĮ 86 str.). Taigi, atsižvelgus į nurodytus išaiškinimus, nepagrįstais laikytini pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad teisme gali būti nagrinėjamas toks jo pateiktas reikalavimas, nes atsakovas, turėdamas tokius teismo išaiškinimus, turėtų pagrindą parengti motyvuotą administracinį aktą, dėl kurio nereikėtų ginčytis ateityje (b. l. 147-149). Kaip jau buvo minėta, teismui nėra suteikiami įgaliojimui abstrakčiai pagal atskirus subjektų prašymus pateikti teisinio reguliavimo išaiškinimus, kurie būtų privalomi administravimo subjektams vėliau priimant konkrečius administracinius aktus. Dėl nurodytų priežasčių darytina išvada, jog pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas išaiškinti atsakovui, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir turto vertinimas atliekamas pagal nusavinimo metu buvusią pastato paskirtį kaip atskiras materialinio pobūdžio reikalavimas negali būti nagrinėjamas administracinio proceso tvarka ir pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti šį pareiškėjo skundo reikalavimą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, jog iš ginčijamos pirmosios instancijos teismo nutarties matyti, kad teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimus įpareigoti atsakovą panaikinti neteisėtos rekonstrukcijos metu atliktus bei atliekamus pensionato „Pušynas“ pertvarkymo darbus, pripažinti niekiniu 2014 m. lapkričio 26 d. Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės aktą Nr. 460/2380(Pal):14, priteisti 188 253 Eur kompensaciją už privatizuotus keturis butus kaip išvestinius iš kitų skundo reikalavimų (b. l. 2-4). Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo atskirojo skundo argumentais, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis yra ydinga, nes teismas nepakankamai motyvavo aplinkybes, dėl kurių atsisakyta priimti nagrinėti šiuos pareiškėjo skundo reikalavimus kaip išvestinius, t. y. kodėl nurodyti pareiškėjo reikalavimai vis dėlto laikytini išvestiniais iš kitų skundo reikalavimų, kokiu aspektu (b. l. 2-4). Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti nurodytų pareiškėjo skundo reikalavimų kaip išvestinių iš kitų skundo reikalavimų ir su tokiu atsisakymo priimti nagrinėti skundo reikalavimus pagrindimu nesutinka. Atitinkamai, dėl šių pareiškėjo skundo reikalavimų ir jų priimtinumo pagrindų buvimo pasisakytina atskirai.

Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo reikalavimu pripažinti niekiniu Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės 2014 m. lapkričio 26 d. aktą Nr. 460/2380(Pal):14, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas konstitucinis teisminės gynybos principas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra pabrėžęs, kad konstitucinė teisė kreiptis į teismą reiškia, kad teisinėje valstybėje kiekvienam užtikrinama galimybė savo teises ginti teisme tiek nuo kitų asmenų, tiek nuo neteisėtų valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmų (žr. Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą). Teisės aktais negalima nustatyti tokio reguliavimo, kuriuo būtų paneigta asmens, manančio, kad jo teisės ir laisvės pažeistos, teisė ginti savo teises ir laisves teisme (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d., 2005 m. vasario 7 d., 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimus). Jeigu būtų neužtikrinta asmens konstitucinė teisė kreiptis į teismą, būtų nepaisoma ir visuotinai pripažinto bendrojo teisės principo ubi ius, ibi remedium – jeigu yra kokia nors teisė (laisvė), turi būti ir jos gynimo priemonė (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 6 d. nutarimą).

Nurodyto su veiksmingos asmens teisminės gynybos principu susijusio požiūrio laikosi ir administraciniai teismai. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administraciniams teismams priskirta nagrinėti administracines bylas dėl viešojo administravimo subjektų priimtų teisės aktų, taip pat veiksmų (neveikimo), darančių įtaką asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, teisėtumo. Kai skundžiamas aktas ar veiksmas akivaizdžiai jokių teisinių pasekmių nesukelia, jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu. Nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių, negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir patenkinus skundą, asmens teisių ir pareigų apimtis (jo teisių ir pareigų bei įstatymo saugomų interesų gynimo požiūriu) nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-662-2003/2012, Administracinė jurisprudencija Nr. 24, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-442-1238/2011). Atitinkamai, skundo dėl teisinių pasekmių nesukeliančio akto ar veiksmo nenagrinėjimas nepažeistų veiksmingos teisminės gynybos ir ubi ius, ibi remedium principų, nes jis spręstų klausimą, kuris nelemia asmens pažeistos teisės gynimo. Atitinkamai, tokiais atvejais taip pat nėra pažeidžiami ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis, 15 straipsnis, nes, kaip jau buvo minėta, ginčo administracinėje byloje dalyku gali būti tik toks viešojo administravimo subjekto priimtas administracinis aktas, kuris atitinkamiems asmenims nustato tam tikras teises ir pareigas, sukelia teisines pasekmes.

Šiuo atveju pažymėtina, jog Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės 2014 m. lapkričio 26 d. aktas Nr. 460/2380(Pal):14 buvo priimtas siekiant nustatyti išmokėtiną kompensaciją už valstybės išperkamą pastatą, atsižvelgus į Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnyje, Lietuvos Respublikos kompensacijų už valstybės išperkamą nekilnojamąjį turtą dydžio, šaltinių, mokėjimo terminų bei tvarkos, taip pat valstybės garantijų ir lengvatų, numatytų piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme, įstatymo (toliau – ir Kompensacijų įstatymas) 5 straipsnyje numatytą reguliavimą, įtvirtinantį, kad atlyginant už valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ūkinės–komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius, perduodamo neatlygintinai turto, mokamų pinigų suma, įskaitomos piniginės prievolės valstybei dydis yra apskaičiuojami pagal išperkamo turto rinkos vertę, nustatytą pagal Lietuvos Respublikos turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą (toliau – ir Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymas) (b. l. 27-42). Taigi, kaip matyti iš įvardinto teisinio reguliavimo, nurodytos kompensacijos dydį nulemia išperkamo namo (jo dalies) rinkos vertė, kuri nustatytina pagal atitinkamas Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatas ir pagal teisės aktų numatytas procedūras.

Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste vertintina, jog ekspertizės aktas yra vienas iš įrodymų, kurie yra vertinami nagrinėjant bylas dėl kompensacijos išperkant atitinkamą valstybės turtą pagrįstumo, teisėtumo. Pažymėtina, jog teismas privalo tirti kiekvieną byloje priimtą įrodymą. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visumą administracinis teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (ABTĮ 57 str.). Nurodytas reguliavimas šiuo atveju nereiškia, kad nesivadovavimas tokiais įrodymais gali būti pasiekiamas tik atskirai pareiškiant skundą dėl šio akto pripažinimo negaliojančiu ir savarankiškai jį ginčijant. Analogiškai ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas tik kitame faktinių aplinkybių kontekste yra pastebėjęs, jog paprastai ne visi oficialūs rašytiniai įrodymai turi būti ginčijami teisme inicijuojant dėl to atskirą administracinį procesą, tokie rašytiniai įrodymai gali būti ginčijami kitame administraciniame, civiliniame arba baudžiamajame procese, ginčijant jų turinį kitais įrodymais (žr. mutatis mutantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-162/2014). Taigi sprendžiant klausimą dėl nustatytos kompensacijos už išperkamą turtą pagrįstumo ir bus vertinamas klausimas, ar tikrai kompensacija yra nustatyta tinkamai, nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų, pareiškėjo teisių ir (ar) interesų, teismas turės patikrinti, ar ginčijamos kompensacijos dydis buvo nustatytas pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reglamentuotą rinkos vertės nustatymo metodiką, ar tokiu būdu nustatytas kompensacijos dydis Atkūrimo įstatymo taikymo požiūriu gali būti laikomas teisinga kompensacija ir ar kompensacija (jos dydis) buvo nustatyta laikantis numatytų procedūrų. Šiuo atveju sprendžiant ginčą dėl tokios kompensacijos pagrįstumo visi įrodymai ir bus vertinami atsižvelgus į jų sąsajumą, leistinumą, pagrįstumą, patikimumą. Šias išvadas patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, iš kurios matyti, kad teismas, spręsdamas ginčą dėl išperkamo turto kompensacijos teisingumo, taip pat vertina keliamą klausimą dėl tokios kompensacijos nustatymo atitikties teisės aktų numatytiems reikalavimams, atlikto vertinimo teisingumo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-261-1921/2013, 2005 m. gruodžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-11-1888/2005, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-552-1197/2013).

Priešingai vertinti pareiškėjo pateikto skundo reikalavimo ir pateikto teisinio reguliavimo vertinimo neleidžia ir jo atskirojo skundo argumentai, kad Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės 2014 m. lapkričio 26 d. aktas Nr. 460/2380(Pal):14 yra klaidingas, surašytas vadovaujantis klaidingomis prielaidomis, jame neįtraukta ir neįkainota pastato priklausinių vertė, kurie yra sklype, vertinime nenurodyta ir neįtraukta realaus sandorio vertė, t. y. už kiek patalpos pagal notaro patvirtintą sutartį buvo perleistos A. V. (vertinamame pastate 2012 m. sausio 24 d. parduoti 103 kv. m. keturi butai už (duomenys neskelbtini) Lt), neįtraukta pastato dislokacijos vieta ir teisė į 0,5185 ha žemės sklypą suformuotą prie pastato, kurio vertė gali siekti (duomenys neskelbtini) Lt (b. l. 147-149). Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas rėmimąsi nurodytu ekspertizės aktu ir jame atliktais skaičiavimais galės ginčyti, argumentuoti jų klaidingumą sprendžiant įsakymo, kuriuo nutarta kompensuoti pinigais už išperkamą turtą, teisėtumą, pagrįstumą (b. l. 21).

Taigi, atsižvelgus į tai, kad pagal ABTĮ 3 straipsnio 1 dalį administracinių teismų sistemos paskirtis yra nagrinėti ginčus dėl teisės ir teismams nėra suteikti įgaliojimai atskirai vertinti galimus bylose teiktinus įrodymus ir atskirai juos panaikinti nagrinėjant reikalavimus dėl tokių įrodymų panaikinimo kaip savarankiškus materialinio pobūdžio reikalavimus, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti nagrinėti pareiškėjo skundą dėl skundo reikalavimo pripažinti niekiniu Turto (pastato) rinkos vertės nustatymo ekspertizės 2014 m. lapkričio 26 d. aktą Nr. 460/2380(Pal):14 ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu.

Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo reikalavimu įpareigoti atsakovą panaikinti neteisėtos rekonstrukcijos metu atliktus bei atliekamus pensionato „Pušynas“ pertvarkymo darbus, teisėjų kolegija pažymi, kad administraciniai teismai nagrinėja ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje (ABTĮ 3 str.). Šiame kontekste viešojo administravimo samprata yra suprantama kaip įstatymų ir kitų teisės aktų reglamentuojama viešojo administravimo subjektų veikla, skirta įstatymams ir kitiems teisės aktams įgyvendinti: administracinių sprendimų priėmimas, įstatymų ir administracinių sprendimų įgyvendinimo kontrolė, įstatymų nustatytų administracinių paslaugų teikimas, viešųjų paslaugų teikimo administravimas ir viešojo administravimo subjekto vidaus administravimas (ABTĮ 2 str. 1 d.). Tai lemia, kad administraciniai teismai gali priimti ir nagrinėti tik tuos ginčus, kurie yra priskirtini jo kompetencijai (ABTĮ 15 str.), be to, pareiškėjas, formuluodamas skundo reikalavimus, taip pat turi atsižvelgti į ABTĮ 88 straipsnyje numatytas teismo sprendimo rūšis. Atsižvelgus į nurodytą nuostatą darytina išvada, jog asmuo, įgyvendinantis teisę į teisminę gynybą, administracinio teismo iš esmės gali reikalauti panaikinti viešojo administravimo subjekto priimtą aktą ar jo dalį, įpareigoti atitinkamą administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą, priteisti atlyginti žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), ar išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu. Šiuo atveju, atsižvelgus į pareiškėjo skundo turinį, jo reikalavimą, administracinių teismų kompetenciją, apibrėžtą ABTĮ 15 straipsnyje, viešojo administravimo sampratą, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjo inicijuojamo ginčo nagrinėjimas yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Pareiškėjo pateiktas skundo reikalavimas iš esmės yra susijęs Palangos miesto savivaldybės pareiga panaikinti pareiškėjo nurodytos statybos padarinius, grąžinant nurodytą objektą į pirminę padėtį, t. y. naikinant atliktų statybos darbų padarinius. Šiuo atveju atsižvelgus į tai, nėra pagrindo teigti, kad toks atsakovo veikimas būtų priskirtinas viešojo administravimo sričiai. Argumentų, leidžiančių priešingai traktuoti šio reikalavimo priskirtinumą administracinių teismų kompetencijai, nėra pateikta ir pareiškėjo atskirajame skunde.

Teisėjų kolegija taip pat laiko nepagrįstais pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, kad prieš atsisakydamas priimti šį skundo reikalavimą, pirmosios instancijos teismas jam turėjo nustatyti terminą skundo trūkumams pašalinti (b. l. 147-149). Šiuo aspektu pažymėtina, jog, remiantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi, jeigu skundas (prašymas) neatitinka šio įstatymo 23 ir 24 straipsnių reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, tačiau taikant šią normą turi būti įvertinama, ar reikalavimo pobūdis pats savaime suponuoja, kad ginčas galėtų būti nagrinėjamas administracinių teismų sistemoje. Šiuo atveju tokių prielaidų nėra nustatyta. Dėl nurodytų motyvų šis pareiškėjo skundo reikalavimas atsisakytinas priimti ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu, nenustačius pareiškėjui termino skundo trūkumams pašalinti.

Kiek tai susiję su pareiškėjo skundo reikalavimu priteisti, kol bus išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neprivatizuotas patalpas, kompensaciją už privatizuotus keturis butus 188 253 Eur, teisėjų kolegija pabrėžia, kad šioje dalyje pareiškėjo skundas nėra pakankamai detalizuotas, iš esmės nėra aišku, ar nurodytą sumą pareiškėjas vertina kaip žalą ar kaip kokią išankstinę kompensaciją (b. l. 6-17). Pastebėtina, jog ABTĮ 10 straipsnyje yra nustatyta teismo pareiga šalims padėti įgyvendinti jų procesines teises, todėl, atsižvelgus į tai, kad šioje dalyje nėra aišku, kaip pareiškėjas traktuoja prašomą priteisti sumą, su kokiais veiksmais ji yra siejama, teismo nutarties dalis, kuria buvo atsisakyta priimti nagrinėti šį pareiškėjo skundo reikalavimą naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pastebėtina, jog pirmosios instancijos teismas, pasinaudodamas skundo trūkumu institutu, turėtų pasiūlyti pareiškėjui patikslinti šią skundo dalį ir atitinkamai, įvertinus prašomos priteisti kompensacijos/žalos pobūdį, turėtų būtų sprendžiamas tokio skundo priėmimo klausimas įvardintoje dalyje.

Dėl pirmiau nurodytų motyvų teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai sprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti, kol bus išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neprivatizuotas patalpas, kompensaciją už privatizuotus keturis butus 188 253 Eur, todėl ši pirmosios instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir šioje dalyje pareiškėjo skundo priėmimo klausimas grąžintinas pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjo D. R. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 27 d. nutarties dalį, kurią teismas atsisakė priimti pareiškėjo D. R. skundo reikalavimą priteisti, kol bus išspręstas klausimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į neprivatizuotas patalpas, kompensaciją už privatizuotus keturis butus 188 253 Eur, panaikinti ir šios pareiškėjo skundo dalies priėmimo klausimą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.